VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS

Trumpai

Šis teisės aktas keičia ankstesnę Šilumos kainų nustatymo metodiką, siekiant patikslinti ir atnaujinti šilumos kainų apskaičiavimo ir nustatymo tvarką.
Ką jis reguliuoja

Šilumos kainų (kainų dedamųjų) nustatymą ir perskaičiavimą.
Apskaitos atskyrimą ir sąnaudų paskirstymą šilumos ūkio subjektams.
Biokuro kainos nustatymą skaičiuojant šilumos kainos kintamąją dedamąją.
Nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos gamybos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainas.
Kam jis rūpi

Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.
Šilumos tiekėjams ir reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams (Ūkio subjektams).
Savivaldybių taryboms.
Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos vartotojams.
Pagrindiniai punktai

Metodika įsigalioja nuo 2014 m. sausio 1 d.
Šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos ankstesnės nuostatos, išskyrus 2.6 punktą.
Skaičiuojant šilumos kainos kintamąją dedamąją, biokuro kaina nustatoma kaip faktinė atskiro sandorio kaina, jei biokuras įsigytas Energijos išteklių biržoje. Jei apyvarta biržoje mažesnė nei 10 proc. ir dalyvauja mažiau nei 3 reguliuojami Ūkio subjektai, kaina ribojama 110 proc. Komisijos skelbiamos vidutinės rinkos kainos.
Reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, pateikusiems projektus iki Metodikos įsigaliojimo dienos, nustatoma vienanarė šilumos bazinė gamybos kaina (ct/kWh) ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugos kaina (Lt/mėn./kW) pagal pateiktas formules.
Ūkio subjektai, veikiantys šio nutarimo priėmimo dieną, privalo iki Metodikos įsigaliojimo dienos pateikti Reguliavimo apskaitos sistemos aprašą, o pradėję veiklą po įsigaliojimo – per šešis mėnesius.
Nuo 2015 m. sausio 1 d. Ūkio subjektai, teikdami metines atskaitomybes, privalo vadovautis šia Metodika.
Rekomenduojama šilumos tiekėjams ir savivaldybėms numatyti priemones daugiabučių namų renovacijos efektui kompensuoti, kitaip renovacijos poveikis šilumos kainai nebus vertinamas.
📄 Įstatymo tekstas
VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS 
 VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS
 Nutarimas
 DĖL VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS 2009 M. LIEPOS 8 D. NUTARIMO Nr. O3-96 „DĖL ŠILUMOS KAINŲ NUSTATYMO METODIKOS“ PAKEITIMO
m. vasario 28 d. Nr. O3-73
 Vilnius
 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2011, Nr. 160-7576) 8 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259; 2009, Nr. 61-2402) 2 straipsnio 28 dalimi ir Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (Žin., 2011, Nr. 93-4405), ir atsižvelgdama į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. vasario 25 d. pažymą Nr. O5-66 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“, n u t a r i a:
Pakeisti Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (Žin., 2009, Nr. 92-3959), ir išdėstyti ją nauja redakcija (pridedama) (toliau – Metodika).
Nustatyti, kad:
1. Metodika įsigalioja nuo 2014 m. sausio 1 d.;
2. šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (Žin., 2009, Nr. 92-3959; 2010, Nr. 122-6255; 2011, Nr. 130-6214, Nr. 164-7858; 2012, Nr. 15-684), nuostatos, išskyrus šio nutarimo 2.6 punktą;
3. šilumos bazinės kainos (kainų dedamosios), nustatytos iki Metodikos įsigaliojimo dienos, galioja iki Komisijos nutarimuose ir (ar) savivaldybių sprendimuose nustatytų datų;
4. iki Metodikos įsigaliojimo nustatytų šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) galiojimo laikotarpiu perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, teikiamiems po Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos Metodikos nuostatos, įskaitant Metodikos 69.1.1 punktą;
5. skaičiuojant šilumos kainos kintamąją dedamąją, atitinkamos kuro rūšies kaina nustatoma kaip faktinė Ūkio subjekto atitinkamos biokuro rūšies atskiro sandorio kaina, jei Ūkio subjektas atitinkamą biokuro rūšį įsigijo Energijos išteklių biržoje. Jei atitinkamos biokuro rūšies apyvarta Energijos išteklių biržoje per praėjusį kalendorinį mėnesį sudaro mažiau kaip 10 proc. Komisijos reguliuojamų Ūkio subjektų atitinkamos biokuro rūšies kiekio poreikio ir Energijos išteklių biržoje atitinkamą mėnesį dalyvauja mažiau kaip 3 Komisijos reguliuojami Ūkio subjektai, atskiro sandorio kaina ribojama 110 proc. Komisijos skelbiamos vidutinės atitinkamo biokuro rūšies rinkos kainos, įskaitant transportavimo sąnaudas. Tokiu atveju netaikomas Šilumos kainų nustatymo metodikos 121.2 ir 122 punktų ribojimas atitinkamo biokuro rūšies įsigijimo kainai;
6. reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurie šilumos bazinių kainų (kainos dedamųjų) projektus pateikė iki Metodikos įsigaliojimo dienos, nustatoma vienanarė šilumos bazinė gamybos kaina (kainos dedamųjų) už pagamintą šilumos kiekį (ct/kWh) ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugos kaina (Lt/mėn./kW) pagal šias formules:
6.1. vienanarė šilumos gamybos kaina (kainos dedamosios):
 kur:
 Tg nš – šilumos gamybos bazinė vienanarė kaina, ct/kWh;
 Tg nš pd – šilumos gamybos bazinės vienanarės kainos pastovioji dedamoji, ct/kWh;
 Tg nš kd – šilumos gamybos bazinės vienanarės kainos kintamoji dedamoji, ct/kWh;
 Sg k – kintamųjų sąnaudų dalis, priskirta šilumos gamybai, tūkst. Lt;
 Qnš – šilumos tiekėjui parduotas šilumos kiekis, tūkst. MWh;
6.2. rezervinės galios užtikrinimo paslaugos kaina (mėnesio užmokestis):
 kur:
 Prg – rezervinės galios užtikrinimo paslaugos pajamos, tūkst. Lt;
 Trg – rezervinės galios užtikrinimo paslaugos kaina (mėnesio užmokestis), Lt/mėn./kW;
 Qrg – rezervinė galia, nustatoma Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų apraše numatyta tvarka, kW;
 Sg p – pastoviųjų sąnaudų dalis, priskirta šilumos gamybai, tūkst. Lt;
 Sg veikl. – veiklos sąnaudų dalis, priskirta šilumos gamybai, tūkst. Lt;
 NPg – normatyvinio pelno dalis, priskirta šilumos gamybai, tūkst. Lt;
 Qnš,inst – instaliuota šilumos gamybos šaltinių galia, kW;
7. šilumos tiekėjas, kuris po šio nutarimo įsigaliojimo dienos atsiskaito su reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju pagal šio nutarimo 2.6 punkte nustatytas kainas, iki artimiausio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo rezervinės galios užtikrinimo paslaugos sąnaudas įskaičiuoja į šilumos kainos kintamąją dedamąją;
8. šio nutarimo priėmimo dieną vykdantys veiklą Ūkio subjektai privalo iki Metodikos įsigaliojimo dienos, o Ūkio subjektai, veiklą pradėję po šio nutarimo įsigaliojimo dienos, privalo per šešis mėnesius nuo veiklos vykdymo pradžios pateikti reguliuojančiajai institucijai Reguliavimo apskaitos (apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo) sistemos laisvos formos aprašą, atitinkantį Metodikos 45 punkte numatytus reikalavimus;
9. Ūkio subjektas nuo 2015 m. sausio 1 d. teikdamas metines atskaitomybes už pasibaigusius ataskaitinius laikotarpius privalo vadovautis šiuo nutarimu patvirtintos Metodikos redakcijos nuostatomis.
Rekomenduoti šilumos tiekėjams, rengiant ilgalaikius investicinius planus, o savivaldybėms, derinant šilumos tiekėjų parengtus ilgalaikius investicinius planus, numatyti priemones daugiabučių namų renovacijos efektui kompensuoti (šilumos tiekimo pastoviosioms sąnaudoms mažinti). Neparengus investicinių planų atsižvelgus į šio punkto rekomendaciją arba nevykdant investiciniuose planuose numatytų priemonių, pastatų renovacijos efektas nebus vertinamas nustatant šilumos bazines kainas (kainų dedamąsias) ir jas perskaičiuojant, t. y. nebus vertinama realizuoto šilumos kiekio sumažėjimo dėl pastatų renovacijos įtaka šilumos kainai (kainos dedamosioms).
 Komisijos pirmininkė                                                                  Diana Korsakaitė
 PATVIRTINTA
 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-73
 ŠILUMOS KAINŲ NUSTATYMO METODIKA
 I. BENDROSIOS NUOSTATOS
Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau – Metodika) reglamentuoja apskaitos atskyrimą, sąnaudų paskirstymą ir šilumos kainodarą.
Metodikos tikslas – sudaryti prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) (toliau – Įstatymas) nustatytus tikslus, taip pat padidinti Lietuvos šilumos ūkio investicinės aplinkos stabilumą bei šilumos kainodaros skaidrumą.
Metodika parengta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2011, Nr. 160-7576) 8 straipsniu, 16 straipsniu, Įstatymo 3, 10, 32, 34 straipsniu, Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (Žin., 2011, Nr. 93-4405) (toliau – Principų aprašas).
Metodika: 
1. vadovaujasi Ūkio subjektai, įgyvendindami apskaitos atskyrimą ir sąnaudų paskirstymą, taip pat informacijos teikimą atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka; 
2. vadovaujasi Ūkio subjektai, numatyti Įstatyme, rengdami šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektus ir teikdami juos atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka;
3. vadovaujasi Ūkio subjektai, nustatydami šilumos kainas (kainų dedamąsias) Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka;
4. vadovaujasi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija), užtikrindama tinkamą Ūkio subjektų apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo įgyvendinimą bei nustatydama šilumos kainas (kainų dedamąsias) Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka;
5. vadovaujasi savivaldybių tarybos, nustatydamos šilumos kainas (kainų dedamąsias) Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka;
6. gali vadovautis nepriklausomi šilumos energijos gamintojai, dėl kurių Komisija, vadovaudamasi Nepriklausomų šilumos gamintojų pripažinimo nereguliuojamais tvarkos aprašu, patvirtintu Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-201 (Žin., 2010, Nr. 122-6253), yra priėmusi motyvuotus sprendimus netaikyti privalomosios šilumos gamybos kainodaros.
Metodikoje vartojamos šios sąvokos:
 Apskaitos atskyrimas – Ūkio subjekto pajamų, sąnaudų, turto ir įsipareigojimų apskaitos tvarkymas atskirai pagal atitinkamus verslo vienetus, tarsi verslo vienetai veiktų kaip savarankiški subjektai reguliuojamoje Ūkio subjekto apimtyje. 
 Būtinosios sąnaudos – pagal Metodiką nustatytos šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) galiojimo laikotarpio atitinkamo verslo vieneto sąnaudos, būtinos saugiam ir patikimam paslaugos (produkto) teikimui mažiausiomis sąnaudomis.
 Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nepriskirtinas Konkurencinių vartotojų, Savarankiško aprūpinimo šiluma vartotojo ar Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojų grupei.
 Mažmeninis aptarnavimas – veikla, susijusi su sąskaitų, mokėjimo pranešimų apie suvartotą šilumą parengimu ir pateikimu vartotojams, šilumos suvartojimo bei mokėjimų apskaita, vartotojų informavimu bei kita su mažmeniniu aptarnavimu susijusi veikla.
 Projekcinė šilumos kaina (kainos dedamosios) – šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ar šilumos kainų (kainų dedamųjų) skaičiavimo metu, pagal Metodikos reikalavimus pritaikius kuro ir perkamos šilumos kainas, apskaičiuota šilumos kaina. Ši kaina apskaičiuojama tik galutinių šilumos kainų palyginimo tikslais ir nėra taikoma nustatant šilumos bazinių kainų ir šilumos kainų dedamąsias
 Reguliavimo apskaitos (apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo) sistema – Ūkio subjekto veiklos apskaitos sistema, apimanti apskaitos atskyrimą ir sąnaudų paskirstymą, suformuota ir naudojama reguliavimo tikslais.
 Reguliavimo periodas – laikotarpis, kuriam yra nustatoma bazinė šilumos kaina (kainos dedamosios).
 Reguliuojančioji institucija – Komisija arba savivaldybės institucija, kurioms pagal Šilumos ūkio įstatymą yra suteikta kompetencija kontroliuoti atitinkamo Ūkio subjekto licencijuojamą veiklą ar veiklą, kurios kainos yra reguliuojamos, ir nustatyti šilumos bazines kainas (kainos dedamąsias).
 Sąnaudų centras – pagrindinė vidaus veikla (procesas), pagalbinė vidaus veikla (procesas), ar vidaus paslauga (produktas), kuriai tarpiniame sąnaudų paskirstymo etape yra priskiriama tam tikra netiesioginių sąnaudų suma, pagal priežastingumo principą siekiant paskirstyti netiesiogines sąnaudas galutinėms paslaugoms (produktams).
 Sąnaudų homogeniškumas – savybė, kuri leidžia sąnaudas grupuoti pagal jų susidarymo veiksnį (nešiklį), sąnaudų dydžio kaitos laike tendencijas.
 Sąnaudų paskirstymas – Ūkio subjekto sąnaudų tvarkymas Ūkio subjekto teikiamų paslaugų (produktų) savikainos nustatymui.
 Savarankiško aprūpinimo šiluma vartotojas – asmuo, pakeitęs viso pastato apsirūpinimo šiluma būdą, apsirūpinantis šiluma savarankiškai ir įprastai nevartojantis šilumos, tiekiamos Ūkio subjekto teisėtai valdoma centralizuoto šilumos tiekimo sistema, tačiau išlaikęs technines priemones, esant poreikiui, gauti šilumos iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, o Ūkio subjektas tokio asmens naudai, esant tokio asmens poreikiui, užtikrina atitinkamas priemones pateikti šilumą centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
 Šilumos kainos kintamoji dedamoji – kintanti šilumos kainos dalis, išreiškiama formule ir taikoma ne dažniau kaip kas mėnesį, apskaičiuojant konkretų kintamosios dedamosios dydį, atsižvelgus į kuro ir iš nepriklausomų šilumos gamintojų perkamos šilumos kainų pokytį.
 Šilumos kainos pastovioji dedamoji – pastovi šilumos kainos dalis, išreiškiama konkrečiu skaičiumi ir taikoma apskaičiuojant galutinę šilumos kainą.
 Šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitinis laikotarpis – keturi paskutiniai metų ketvirčiai iki šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projekto rengimo proceso pradžios.
 Kitos šioje Metodikoje vartojamos sąvokos atitinka sąvokas, nustatytas Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme, Įstatyme, Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatyme (Žin., 2009, Nr. 87-3662), Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (Žin., 2011, Nr. 62-2936), Šilumos kainų nustatymo metodikos principų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (Žin., 2011, Nr. 93-4405).
Šilumos tiekėjai ir Reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai, jei jiems taikomos vienodos Metodikos nuostatos, toliau kartu vadinami Ūkio subjektais.
Metodikoje naudojami simboliai ir žymėjimai pateikti Metodikos 23 priede.
Metodika netaikoma organizuojant ir tvarkant buhalterinę apskaitą ir rengiant finansinę atskaitomybę Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme (Žin., 2001, Nr. 99-3516; 2008, Nr. 79-3098) bei Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme (Žin., 2001, Nr. 99-3515) nustatyta tvarka. 
 II. APSKAITOS ATSKYRIMO TAISYKLĖS 
Apskaitos atskyrimo tikslai yra:
1. atskleisti verslo vieneto, kaip santykinai atskiros Ūkio subjekto verslo (veiklos) dalies, veiklos rezultatus per ataskaitinį laikotarpį, įskaitant faktiškai gautą investicijų grąžos normą;
2. atskleisti šilumos sąnaudų, įskaitant investicijų grąžos normą, formavimąsi.
Ūkio subjektas, įgyvendindamas apskaitos atskyrimą, privalo vadovautis šiais principais:
1. priežastingumo – Ūkio subjektas ataskaitinio laikotarpio pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus tiesiogiai arba netiesiogiai turi paskirstyti verslo vienetams ir paslaugoms atitinkamai pagal veiklą ar veiklas, kurios nulėmė tų pajamų uždirbimą, sąnaudų atsiradimą (susiformavimą), turto įsigijimą ar įsipareigojimų atsiradimą;
2. kaupimo – Ūkio subjektas ataskaitinio laikotarpio pajamas ir sąnaudas turi įtraukti į Reguliavimo apskaitos (apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo) sistemą (toliau – Reguliavimo apskaito sistema) ir paskirstyti verslo vienetams ir paslaugoms, vadovaudamasis pajamų uždirbimo faktu ir neatsižvelgdamas į pinigų gavimo ir išmokėjimo faktą;
3. objektyvumo – Ūkio subjektas per ataskaitinį laikotarpį uždirbtų pajamų, patirtų sąnaudų, turto ir įsipareigojimų paskirstymą verslo vienetams ir paslaugoms turi atlikti nešališkai, nesiekdamas iškreipti bet kurios paslaugos ar verslo vieneto ataskaitinio laikotarpio rezultatų (pelno ar nuostolio) ir paveikti Reguliavimo apskaitos sistemos informacijos gavėjų priimamų sprendimų;
4. pastovumo – Ūkio subjektas skirtingais ataskaitiniais laikotarpiais turi taikyti tą pačią Reguliavimo apskaitos sistemą, išskyrus tuos atvejus, kai:
4.1. dėl įvykusių reikšmingų įvykių ar aplinkybių reikia Ūkio subjekto naudojamos Reguliavimo apskaitos sistemos loginių pakeitimų;
4.2. Reguliuojančioji institucija reikalauja pakeisti Ūkio subjekto taikomą Reguliavimo apskaitos sistemą, kai ši neatitinka galiojančių teisės aktų;
5. skaidrumo – Ūkio subjektas ataskaitinio laikotarpio pajamų, sąnaudų, turto ir įsipareigojimų paskirstymą verslo vienetams ir paslaugoms turi atlikti taip, kad kiekviename pajamų, sąnaudų, turto ir įsipareigojimų paskirstymo etape ir galutinėse ataskaitinio laikotarpio suvestinėse būtų galima aiškiai, skaidriai ir nesudėtingai nustatyti Ūkio subjekto pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus pagal verslo vienetus ir paslaugas. Ūkio subjektas privalo užtikrinti Reguliavimo apskaitos sistemos duomenų teisingumą, tikrumą ir savalaikiškumą (įvedimą laiku);
6. naudingumo – Ūkio subjektas turi parengti ir taikyti tokią Reguliavimo apskaitos sistemą, kurios teikiama informacija būtų išsami, tinkama naudoti ir suprantama tos informacijos gavėjams tiek Ūkio subjekto viduje, tiek už jo ribų;
7. patikimumo – Ūkio subjektas turi užtikrinti, kad pateikiama informacija tiksliai atspindėtų Ūkio subjekto finansinę būklę, joje nebūtų reikšmingų klaidų ir nukrypimų.
Reguliavimo apskaitos sistemoje pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus leidžiama įtraukti į apskaitą tik vieną kartą – sudarant apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo ataskaitas, Ūkio subjektui draudžiama tas pačias pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus įtraukti į apskaitą daugiau kaip vieną kartą.
Ūkio subjektas privalo užtikrinti, kad Reguliavimo apskaitos sistema atitiktų šios Metodikos reikalavimus. Ūkio subjektas privalo suformuoti tokią Reguliavimo apskaitos sistemą, kuri leistų pateikti Metodikos IV bei VI dalyse nurodytą informaciją bei visiškai įsitikinti apskaitos atskyrimo bei sąnaudų paskirstymo taisyklių įgyvendinimu ir Metodikos 10 punkte nurodytų principų įgyvendinimu.
Ūkio subjektas, vykdydamas apskaitos atskyrimą, ataskaitinio laikotarpio pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus privalo paskirstyti pagal šiuos verslo vienetus:
1. šilumos gamybos (įskaitant perkamą šilumą) veiklos verslo vienetas. Šiame verslo vienete Ūkio subjektas privalo numatyti tokias paslaugas (produktus):
1.1. šiluma (produktas);
1.2. šiluma termofikacinėse jėgainėse;
1.3. rezervinės galios palaikymas centralizuoto šilumos tiekimo sistemai; 
1.4. kitos paslaugos (produktai), nurodant kiekvieną paslaugą (produktą);
2. šilumos perdavimo veiklos verslo vienetas. Šiame verslo vienete Ūkio subjektas privalo numatyti tokias paslaugas (produktus):
2.1. šilumos perdavimas centralizuoto šilumos tiekimo sistemos tinklais;
2.2. balansavimas centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje;
2.3. kitos paslaugos (produktai), nurodant kiekvieną paslaugą (produktą);
3. mažmeninio aptarnavimo (šilumos pardavimo) veiklos verslo vienetas;
4. karšto vandens tiekimo veiklos verslo vienetas. Šiame verslo vienete Ūkio subjektas privalo numatyti tokias paslaugas (produktus):
4.1. karšto vandens tiekimas;
4.2. karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimas;
4.3. kitos paslaugos (produktai), nurodant kiekvieną paslaugą (produktą);
5. pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros verslo vienetas. Šiame verslo vienete Ūkio subjektas privalo numatyti tokias paslaugas (produktus):
5.1. pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų einamoji priežiūra;
5.2. pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų rekonstrukcija;
5.3. kitos paslaugos (produktai), nurodant kiekvieną paslaugą (produktą);
6. Europos Sąjungos teisės aktais nustatytų papildomų reikalavimų, susijusių su aplinkosauga, įgyvendinimo verslo vienetas;
7. kitos reguliuojamos veiklos verslo vienetas, kurį sudaro Ūkio subjekto veikla, nereguliuojama pagal Įstatymą, bet reguliuojama pagal kitą Lietuvos Respublikos įstatymą (kiekvienai Reguliuojančiosios institucijos reguliuojamai veiklai suformuojant savarankišką verslo vienetą);
8. nereguliuojamos veiklos verslo vienetas, kurį sudaro Ūkio subjekto veikla, nereguliuojama pagal Įstatymą arba kitus Lietuvos Respublikos įstatymus (visą Reguliuojančiosios institucijos nereguliuojamą veiklą formuojant kaip vieną verslo vienetą).
Jei Ūkio subjektas valdo (eksploatuoja) bendro technologinio šilumos ir elektros energijos gamybos ciklo sistemą, tokios sistemos pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus atskiria į Šilumos gamybos (įskaitant perkamą šilumą) veiklos verslo vienetą (nurodytą Metodikos 13.1 punkte) ir į Elektros energijos gamybos veiklos verslo vienetą (nurodytą Metodikos 13.7 punkte), vadovaudamasis šia Metodika ir Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-107 (Žin., 2009, Nr. 91-3948).
Jei Ūkio subjektas valdo (eksploatuoja) bendro technologinio šilumos ir elektros energijos gamybos ciklo sistemą, šilumos ir elektros energijos gamybai naudojančią atliekas, tokios sistemos pajamas, sąnaudas, turtą ir įsipareigojimus atskiria į Šilumos gamybos (įskaitant perkamą šilumą) veiklos verslo vienetą (nurodytą Metodikos 13.1 punkte) ir į Elektros energijos gamybos veiklos verslo vienetą (nurodytą Metodikos 13.7 punkte), vadovaudamasis šia Metodika ir Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika.
Jei Ūkio subjektas valdo daugiau negu vieną centralizuoto šilumos tiekimo sistemą, kuriose realizuojama ne mažiau kaip po 10 GWh šilumos per metus, kiekvienos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos apskaita turi būti atskiriama pagal Metodikos 13 punkte nurodytus verslo vienetus, jeigu Reguliuojančioji institucija nėra priėmusi motyvuoto sprendimo dėl neprivalomo apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo. 
Ūkio subjektas ataskaitinio laikotarpio sąnaudas turi paskirstyti verslo vienetams ir juos sudarančioms paslaugoms (produktams), vadovaudamasis sąnaudų paskirstymo taisyklėmis, kaip nurodyta Metodikos III skyriuje. 
Ūkio subjektas ataskaitinio laikotarpio pajamas turi paskirstyti tiesiogiai paslaugoms (produktams), sudarančioms verslo vienetus, remdamasis atsiskaitymų su klientais sistemos įrašais ir apmokėjimui išrašytų sąskaitų (sąskaitų tvarkymo sistemos) informacija. Jeigu ataskaitinio laikotarpio pajamų negalima tiesiogiai priskirti konkrečioms paslaugoms (produktams), pajamos paskirstomos naudojant atitinkamus pajamų nešiklius ir laikantis Metodikos 10 punkte nurodytų principų.
Ūkio subjektas turtą turi paskirstyti tiesiogiai paslaugoms (produktams), sudarančioms verslo vienetus, pagal tai, kurių paslaugų (produktų) teikimui tas turtas ataskaitiniu laikotarpiu yra naudojamas. Jeigu turto negalima tiesiogiai priskirti konkrečioms paslaugoms (produktams), sudarančioms verslo vienetus, turtas paskirstomas, naudojant atitinkamus turto nešiklius ir laikantis Metodikos 10 punkte nurodytų principų.
Ūkio subjektas ilgalaikio turto vertę verslo vienetams turi paskirstyti tokia tvarka:
1. kai ilgalaikis turtas yra naudojamas konkrečiai paslaugai (produktui) teikti ar konkretaus verslo vieneto veiklai užtikrinti, ilgalaikio turto vertę Ūkio subjektas turi tiesiogiai priskirti konkrečiai paslaugai (produktui) ar konkrečiam verslo vienetui; kai ilgalaikis turtas yra susijęs su keliais verslo vienetais ar keliomis paslaugomis (produktais), jo vertė paskirstoma netiesiogiai atitinkamiems verslo vienetams ar atitinkamoms paslaugoms (produktams) pagal tai, kokiu mastu ilgalaikis turtas naudojamas verslo vieneto veikloje ar paslaugos (produkto) teikimo veikloje, naudojant nešiklius;
2. kai ilgalaikis turtas yra naudojamas bendram veiklos palaikymui (užtikrinimui), šio ilgalaikio turto vertę Ūkio subjektas turi proporcingai paskirstyti verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) pagal jiems tiesiogiai ir netiesiogiai priskirtą ilgalaikio turto vertę;
3. Ūkio subjektui, vykdančiam ilgalaikio turto paskirstymą verslo vienetams, draudžiama Šilumos gamybos veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.1 punkte), Šilumos perdavimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.2 punkte), Mažmeninio aptarnavimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.3 punkte), Karšto vandens tiekimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.4 punkte) priskirti (atitinka Metodikos 20.3.1–20.3.6 punktus pagal 2 priedo formą):
3.1. plėtros darbų vertę, iki ilgalaikio turto vienetų, kurių formavimui buvo atliekami plėtros darbai, eksploatacijos pradžios;
3.2. prestižo vertę;
3.3. investicinio turto vertę;
3.4. finansinio turto vertę;
3.5. atidėtojo mokesčio turto vertę;
3.6. kito ilgalaikio turto vertę;
3.7. ilgalaikio turto (bet kurios kategorijos), sukurto įvykdžius investicinius projektus, teisės aktų nustatyta tvarka nesuderintus su atitinkamos savivaldybės taryba ir (arba) Komisija, vertę;
3.8. ilgalaikio turto (bet kurios kategorijos) vertės pokytį, susijusį su ilgalaikio turto perkainojimo veikla;
3.9. nebaigtos statybos vertę, nenaudojamų, esančių atsargose ilgalaikio turto vienetų vertę;
3.10. ilgalaikio turto vienetų vertės dalį, sukurtą už vartotojų ir nepriklausomų šilumos gamintojų prijungimą prie tinklų sumokėtomis lėšomis;
3.11. ilgalaikio turto vienetų vertės dalį, sukurtą už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, taip pat sukurtą už dotacijų, subsidijų lėšas.
Ūkio subjektas verslo vienetams turi paskirstyti ir koncesijos, šilumos ūkio turto nuomos būdu valdomo turto, naudojamo veikloje, vertę (pagal Metodikos 20 punktą). 
Ūkio subjektas trumpalaikio turto vertę verslo vienetams turi paskirstyti tokia tvarka:
1. trumpalaikio turto vertė paskirstoma tiesiogiai tiems verslo vienetams ir paslaugoms (produktams), kurių veiklai užtikrinti arba kurioms paslaugoms (produktams) teikti reikalingas konkretus trumpalaikis turtas; 
2. jeigu trumpalaikio turto elementas tiesiogiai nenaudojamas verslo vienetui ir paslaugai (produktui) teikti, kiekvieno tokio elemento vertė priskiriama verslo vienetams ir paslaugoms (produktams), naudojant atitinkamus trumpalaikio turto nešiklius ir laikantis Metodikos 10 punkte nurodytų principų. Pinigus ir pinigų ekvivalentus Ūkio subjektas turi paskirstyti verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) proporcingai atitinkamiems verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) priskirtoms ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms;
3. Ūkio subjektui, vykdančiam trumpalaikio turto paskirstymą verslo vienetams, draudžiama Šilumos gamybos veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.1 punkte), Šilumos perdavimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.2 punkte), Mažmeninio aptarnavimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.3 punkte), Karšto vandens tiekimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.4 punkte) priskirti (atitinka Metodikos 22.3.1–22.3.3 punktus pagal 2 priedo formą):
3.1. ilgalaikio materialiojo turto, skirto parduoti, vertę, išskyrus turtą, kuris po pardavimo bus toliau naudojamas reguliuojamų kainų paslaugoms (produktams) teikti;
3.2. antrinių ir asocijuotų įmonių skolas, išskyrus skolas už reguliuojamų verslo vienetų paslaugas (produktus);
3.3. kito trumpalaikio turto vertę. 
Ūkio subjektui, vykdančiam nuosavo kapitalo vertės paskirstymą verslo vienetams, draudžiama Šilumos gamybos veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.1 punkte), Šilumos perdavimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.2 punkte), Mažmeninio aptarnavimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.3 punkte), Karšto vandens tiekimo veiklos verslo vienetui (nurodyta Metodikos 13.4 punkte) priskirti (atitinka Metodikos 23.1–23.2 punktus pagal Metodikos 2 priedo formą):
1. perkainojimo rezervo (rezultato) vertę;
2. kitų rezervų, išskyrus privalomojo, vertę.
Paslaugų (produktų), sudarančių verslo vienetus, teikimo veiklai užtikrinti reikalingus įsipareigojimus Ūkio subjektas turi paskirstyti tiesiogiai pagal tai, kurių paslaugų (produktų), sudarančių verslo vienetus, teikimui tie įsipareigojimai ataskaitiniu laikotarpiu yra reikalingi (naudojami). Jeigu paslaugų (produktų) teikimui reikalingų (naudojamų) įsipareigojimų negalima tiesiogiai priskirti paslaugoms (produktams), paslaugų (produktų) teikimui reikalingi (naudojami) įsipareigojimai paskirstomi, naudojant atitinkamus įsipareigojimų nešiklius ir laikantis Metodikos 10 punkte nurodytų principų.
Trumpalaikiai įsipareigojimai paskirstomi tiesiogiai tiems verslo vienetams ir paslaugoms (produktams), kurių veiklai užtikrinti arba kurioms paslaugoms (produktams) teikti reikalingi konkretūs trumpalaikiai įsipareigojimai. Jeigu trumpalaikių įsipareigojimų elementas tiesiogiai nenaudojamas verslo vienetui ir paslaugai (produktui) teikti, Ūkio subjektas turi naudoti atitinkamą įsipareigojimų nešiklį:
1. finansinės skolos paskirstomos verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) proporcingai tiems verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) priskirtoms ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms;
2. ilgalaikių paskolų einamųjų metų dalis paskirstoma verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) proporcingai pagal tiems verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) priskirtą ataskaitiniu laikotarpiu atitinkamo turto, kuriam įsigyti buvo naudojama ilgalaikė paskola, likutinę vertę; 
3. su darbo santykiais susiję įsipareigojimai paskirstomi verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) proporcingai pagal tiems verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) ataskaitiniu laikotarpiu priskirtą personalo sąnaudų sumą;
4. kitos mokėtinos sumos paskirstomos verslo vienetams ir paslaugoms (produktams), naudojant įsipareigojimų nešiklius pagal konkrečią mokėtinų sumų kategoriją;
5. atidėjiniai paskirstomi tiesiogiai verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) arba naudojant atitinkamus, konkrečiam atidėjiniui nustatytus įsipareigojimų nešiklius.
 III. SĄNAUDŲ PASKIRSTYMO TAISYKLĖS 
Ūkio subjektas veikloje patiriamas sąnaudas nustato, vadovaudamasis buhalterinės apskaitos registruose užfiksuotais įrašais, kuriais remiantis buvo sudaryta finansinė atskaitomybė. Perkeldamas duomenis iš buhalterinės apskaitos registrų į Reguliavimo apskaitos sistemą, Ūkio subjektas privalo:
1. užtikrinti, kad būtų perkelti visi bei teisingi duomenys;
2. suskirstyti perkeliamas sąnaudas bent į Metodikos 27 punkte nurodytas sąnaudų grupes. Sąnaudas į sąnaudų grupes Ūkio subjektas turi suskirstyti, remdamasis sąnaudų homogeniškumu. Ūkio subjektas, užtikrindamas Metodikos 10 punkte nurodytų principų įgyvendinimą, gali sąnaudas skirstyti į detalesnes grupes, nei nurodyta šios Metodikos 27 punkte;
3. užtikrinti, kad Reguliavimo apskaitos sistemoje būtų galimybė patikrinti sąnaudų perkėlimo išsamumą bei teisingumą.
Visos Ūkio subjekto patiriamos sąnaudos turi būti suskirstytos bent į šias sąnaudų grupes:
1. šilumos įsigijimo sąnaudos;
2. kuro sąnaudos energijai gaminti;
3. elektros energijos technologinėms reikmėms įsigijimo sąnaudos;
4. vandens technologinėms reikmėms įsigijimo sąnaudos;
5. apyvartinių taršos leidimų įsigijimo sąnaudos;
6. nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos;
7. einamojo remonto ir aptarnavimo sąnaudos;
8. personalo sąnaudos;
9. mokesčių sąnaudos;
10. finansinės sąnaudos;
11. administracinės sąnaudos;
12. rinkodaros ir pardavimų sąnaudos;
13. šilumos ūkio turto nuomos ar koncesijos sąnaudos;
14. kitos paskirstomos sąnaudos;
15. nepaskirstomos sąnaudos.
Sąnaudos, kurių apimtis per ataskaitinį laikotarpį priklauso nuo suteiktų (parduotų) paslaugų (produktų) kiekio per tą laikotarpį, laikomos kintamomis sąnaudomis (šios Metodikos 27.1–27.5 punktuose nurodytos sąnaudų grupės). Sąnaudos, kurių apimtis per ataskaitinį laikotarpį nepriklauso nuo suteiktų (parduotų) paslaugų (produktų) kiekio per tą laikotarpį, laikomos pastoviomis sąnaudomis (šios Metodikos 27.6–27.14 punktuose nurodytos sąnaudų grupės).
Skaičiuodamas ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, Ūkio subjektas privalo taikyti Komisijos nustatytą ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo laikotarpį (Metodikos 6 priedas) ir tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodą. Jei Ūkio subjektas koncesijos, šilumos ūkio turto nuomos sutartį yra sudaręs iki 2008 m. kovo 15 d., Ūkio subjektas taiko koncesijos, šilumos ūkio turto nuomos sutartyje numatytą ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo laikotarpį ir nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodą. Jei ilgalaikio turto vienetams Metodikos 6 priede nėra nustatyto ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo laikotarpio, Ūkio subjektas turi pasirinkti ir taikyti ekonomiškai pagrįstą ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo laikotarpį, suderinęs tai su Reguliuojančiąja institucija.
Ūkio subjektas, skaičiuodamas teikiamų paslaugų (produktų) sąnaudas pagal Metodiką, privalo, laikydamasis priežastingumo principo, ataskaitinio laikotarpio sąnaudas paskirstyti paslaugoms (produktams), sudarančioms verslo vienetus. Jeigu tiesioginis paskirstymas nėra galimas, Ūkio subjektas, ataskaitinio laikotarpio sąnaudas paskirstydamas paslaugoms (produktams), privalo naudoti atitinkamus sąnaudų nešiklius. Nustatydamas sąnaudų nešiklių dydžius, Ūkio subjektas turi naudoti objektyvią veiklos ir (arba) finansinę informaciją bei laikytis Metodikos 10 punkte nustatytų principų, ypač priežastingumo principo.
Ūkio subjektas, laikydamasis šios Metodikos 10 punkte nurodytų principų, visas patiriamas sąnaudas galutinėms paslaugoms (produktams) privalo priskirti vienai iš šių kategorijų:
1. tiesioginių sąnaudų kategorijai priskiriamos sąnaudos, kurių atsiradimą (susiformavimą) ir apimtį lėmė konkrečios paslaugos (produktai) ir jų apimtis ataskaitiniu laikotarpiu;
2. netiesioginių sąnaudų kategorijai priskiriamos sąnaudos, kurių atsiradimą (susiformavimą) lėmė keleto paslaugų (produktų) grupė, vidinis procesas ar jų grupė, ir kurių sąsajumas su konkrečiomis paslaugomis (produktais) yra netiesioginis. Šios sąnaudos paskirstomos taikant norminius ekonomine, technine logika pagrįstus koeficientus (nešiklius);
3. bendrųjų sąnaudų kategorijai priskiriamos sąnaudos, skirtos Ūkio subjekto bendram veiklos palaikymui (užtikrinimui), kurios su konkrečiomis paslaugomis neturi nei tiesioginio, nei netiesioginio sąsajumo, tačiau kurių atsiradimą (susiformavimą) lėmė poreikis užtikrinti Ūkio subjekto organizacinės veiklos nepertraukiamumą, saugumą, stabilumą;
4. nepaskirstytinų sąnaudų kategorijai priskiriamos sąnaudos, nepriskirtinos nei vienai iš Metodikos 31.1–31.3 punktuose paminėtų kategorijų ir nurodytos Metodikos 39.1.1–39.1.4 punktuose.
Tiesioginių sąnaudų kategorijos sąnaudų straipsnius Ūkio subjektas turi paskirstyti toms paslaugoms (produktams), kurios tiesiogiai nulėmė tų sąnaudų atsiradimą (susiformavimą).
Netiesioginių sąnaudų kategorijos sąnaudų straipsnius Ūkio subjektas turi paskirstyti per tarpinius sąnaudų centrus toms paslaugoms (produktams), jų grupėms, verslo vienetams, kurios netiesiogiai bendrai lėmė tų sąnaudų atsiradimą (susiformavimą). Ūkio subjektas, paskirstydamas netiesiogines sąnaudas, turi užtikrinti šios Metodikos 10 punkte išvardytų principų įgyvendinimą. Visas netiesiogines sąnaudas, susijusias su būtinų funkcijų atlikimu, teikiant paslaugas (produktus) jų gavėjams, Ūkio subjektas pagal poreikį turi suskirstyti į šiuos sąnaudų centrus:
1. infrastruktūros valdymo ir eksploatacijos veiklų grupė; 
2. infrastruktūros plėtros veiklų grupė; 
3. paslaugų teikimo veiklų grupė; 
4. paslaugų plėtros veiklų grupė; 
5. pardavimo veiklų grupė; 
6. klientų aptarnavimo veiklų grupė; 
7. gedimų šalinimo veiklų grupė; 
8. atsiskaitymų ir apskaitos veiklų grupė; 
9. transporto valdymo veiklų grupė;
10. materialinio aprūpinimo veiklų grupė;
11. personalo valdymo veiklų grupė;
12. kita.
Ūkio subjektas, siekdamas užtikrinti efektyvų Metodikos 10 punkte nustatytų principų įgyvendinimą, turi nustatyti pakankamą vidaus veiklų grupių ir vidaus veiklų kiekvienoje grupėje skaičių, pagal poreikį detalizavęs Metodikos 33 punkte nurodytas veiklų grupes. 
Sąnaudų centrams priskirtas netiesiogines sąnaudas Ūkio subjektas turi paskirstyti paslaugoms (produktams). Tokį sąnaudų paskirstymą Ūkio subjektas turi atlikti, naudodamas sąnaudų nešiklius, objektyviausiai atspindinčius priežastinį sąnaudų formavimosi ryšį tarp sąnaudų centro, kurio sąnaudos skirstomos, ir sąnaudų centro, kuriam sąnaudos yra priskiriamos. Ūkio subjektas privalo pagrįsti, kad kiekvienas netiesioginių sąnaudų nešiklis atitinka šios Metodikos 10 punkte numatytus principus. 
Bendrųjų sąnaudų, kurioms Ūkio subjektas, vadovaudamasis priežastingumo principu, turi priskirti kaip galima mažiau sąnaudų, ir kurios turi sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. paskirstytinų sąnaudų, kategorija paskirstoma verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) pagal atitinkamam verslo vienetui ir konkrečiai paslaugai (produktui) priskirtą tiesioginių ir netiesioginių sąnaudų sumą.
Nepaskirstytinas sąnaudas, nurodytas Metodikos 39.1.1–39.1.4 punkte, Ūkio subjektas turi įtraukti į Reguliavimo apskaitos sistemą, tačiau tokias sąnaudas, jas perkeldamas iš buhalterinės apskaitos registrų į Reguliavimo apskaitos sistemą, Ūkio subjektas turi iš karto priskirti nepaskirstytinoms sąnaudoms. 
Elektros ir šilumos technologinėms ir savo reikmėms gamybos sąnaudas Ūkio subjektas turi paskirstyti visiems verslo vienetams proporcingai, pagal energijos sunaudojimą. Šis paskirstymas vykdomas atlikus pilną sąnaudų paskirstymą paslaugoms (produktams) ir atskyrus kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudas.
Ūkio subjektui, vykdančiam sąnaudų paskirstymą, draudžiama:
1. paslaugoms (produktams) ir atitinkamiems verslo vienetams paskirstyti sąnaudas, kurios laikomos nepaskirstytinomis ir patiriamos Ūkio subjekto investicijų grąžos sąskaita reguliuojamoje veikloje:
1.1. beviltiškų skolų, baudų, delspinigių sąnaudas;
1.2. paramos, labdaros, švietimo sąnaudas;
1.3. tantjemų išmokas;
1.4. kitas nepaskirstytinas sąnaudas;
2. reguliuojamų kainų paslaugoms (produktams) ir atitinkamiems verslo vienetams, į kurių sudėtį įeina reguliuojamų kainų paslaugos (produktai), priskirti sąnaudas, nepripažįstamas būtinosiomis, jas paskirstymo eigoje identifikuojant kaip nebūtinąsias sąnaudas:
2.1. narystės, stojamųjų įmokų sąnaudas;
2.2. patirtas palūkanų sąnaudas;
2.3. reprezentacijos sąnaudas;
2.4. reklamos, rinkodaros sąnaudas, išskyrus, vadovaujantis teisės aktais, privalomas informavimo veiklos sąnaudas bei Ūkio subjekto tinklalapio palaikymą; 
2.5. koncesijos, šilumos ūkio turto nuomos užmokesčių (mokesčių) sąnaudas, nesusijusias su reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimu, t. y. sąnaudas, kurios nebūtų susidariusios, jeigu reguliuojamą veiklą vykdytų turto savininkas; 
2.6. likviduoto, nurašyto, esančio atsargose, užkonservuoto ilgalaikio turto sąnaudas;
2.7. nebaigtos statybos ilgalaikio turto sąnaudas;
2.8. nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų dalį, priskaičiuojamą nuo ilgalaikio turto vienetų vertės, sukurtos už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, taip pat sukurtos už dotacijų, subsidijų lėšas;
2.9. nusidėvėjimo sąnaudų dalį, priskaičiuojamą nuo ilgalaikio turto vienetų vertės, sukurtos už vartotojų nepriklausomų šilumos gamintojų prijungimą prie tinklų sumokėtas lėšas;
2.10. nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų dalį, priskaičiuojamą nuo ilgalaikio turto vienetų vertės pokyčio, susijusio su perkainojimo veikla;
2.11. nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas nuo ilgalaikio turto vertės, sukurtos, įvykdžius investicinius projektus, teisės aktų nustatyta tvarka nesuderintus su atitinkamos savivaldybės taryba ir (arba) Komisija;
2.12. nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas nuo plėtros darbų iki ilgalaikio turto vienetų, kurių formavimui buvo atliekami plėtros darbai, eksploatacijos pradžios; 
2.13. nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas nuo prestižo, investicinio turto, finansinio turto.
Ūkio subjektas apyvartinių taršos leidimų, skirtų šilumos gamybai, įsigijimo sąnaudas gali priskirti reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) sąnaudoms (šilumos gamybos sąnaudoms), jeigu:
1. Ūkio subjektas įgyvendino Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (Žin. 2009, Nr. 87-3662) 5 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytas priemones;
2. Ūkio subjektas yra išnaudojęs visas nuo prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos pradžios, t. y. nuo 2005 m. sausio 1 d., gautas prekybos apyvartiniais taršos leidimais pajamas trūkstamiems apyvartiniams taršos leidimams įsigyti.
Lėšas, gautas už parduotus apyvartinius taršos leidimus, Ūkio subjektai privalo naudoti Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytoms priemonėms įgyvendinti.
Ūkio subjektas Reguliavimo apskaitos sistemoje investicijų grąžą turi išskirti kaip atskirą sąnaudų grupę.
 IV. SU APSKAITOS ATSKYRIMU IR SU SĄNAUDŲ PASKIRSTYMU SUSIJUSIŲ REIKALAVIMŲ SĄVADAS 
Ūkio subjektas turi suformuoti ir naudoti tokią Reguliavimo apskaitos sistemą, kuri leistų, pasibaigus einamojo ataskaitinio laikotarpio ketvirčiui, Reguliuojančiosios institucijos reikalavimu per 30 darbo dienų pateikti Reguliavimo apskaitos sistemos informaciją už pasibaigusią einamojo ataskaitinio laikotarpio dalį. 
Ūkio subjektas turi suformuoti ir naudoti tokią Reguliavimo apskaitos sistemą, kurios teikiama informacija Reguliuojančiajai institucijai leistų visiškai įsitikinti Apskaitos atskyrimo taisyklių, nurodytų šios Metodikos II skyriuje, ir Sąnaudų paskirstymo taisyklių, nurodytų šios Metodikos III skyriuje, vykdymu. Reguliavimo apskaitos sistemos teikiama informacija turi atitikti šiuos kriterijus:
1. tinkamumo kriterijų – ataskaitose pateikiami duomenys ir informacija turi būti naudingi ir pakankami informacijos gavėjui, vertinant Ūkio subjekto vykdomoje veikloje gautų pajamų, patirtų sąnaudų, naudojamo turto bei prisiimtų įsipareigojimų paskirstymą verslo vienetams;
2. patikimumo kriterijų – ataskaitose pateikiami duomenys ir informacija turi tiksliai atspindėti Ūkio subjekto finansinę būklę, jose neturi būti reikšmingų klaidų ir nukrypimų;
3. palyginamumo kriterijų – ataskaitose pateikiami duomenys ir informacija turi sudaryti galimybę nustatyti Ūkio subjekto skirtingų laikotarpių Reguliavimo apskaitos atskaitomybės duomenis;
4. reikšmingumo kriterijų – ataskaitose turi būti pateikiami visi reikšmingi duomenys ir informacija. Duomenys ir informacija laikoma reikšmingais, jei jų (jos) nepateikimas ar klaidingas pateikimas gali turėti įtakos priimamiems sprendimams ar vertinimams, daromiems remiantis Reguliavimo apskaitos (apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo) atskaitomybe.
Reguliavimo apskaitos sistemos laisvos formos aprašas (toliau – Sistemos aprašas) turi atskleisti Ūkio subjekto reguliavimo (apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo) apskaitoje naudojamus principus, metodus ir tvarkas, atliekant apskaitos atskyrimą ir sąnaudų paskirstymą. Sistemos apraše Ūkio subjektas turi nurodyti, koks laikotarpis yra laikomas Ūkio subjekto finansiniais metais. Sistemos aprašą Reguliuojančiajai institucijai Ūkio subjektas privalo pateikti su šiais neatskiriamą Sistemos aprašo dalį sudarančiais priedais:
1. detalus kiekvieno verslo vieneto paslaugų (produktų) sąrašas ir paslaugos (produkto) aprašymas. Jei Ūkio subjektas keičia verslo vieneto paslaugų (produktų) sąrašą, jis privalo pateikti Reguliuojančiajai institucijai naują sąrašą, nurodydamas padarytus pakeitimus, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pusės einamojo ataskaitinio laikotarpio pabaigos;
2. Ūkio subjekto parengtas ir veikloje naudojamas detalus, veiklos poreikiams pritaikytas pajamų, sąnaudų, turto ir įsipareigojimų sąskaitų planas, leidžiantis Ūkio subjektui įgyvendinti Metodikos reikalavimus reguliavimo (apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo) apskaitos srityje;
3. pajamų, sąnaudų, turto ir įsipareigojimų nešiklių sąrašas, kuriame nurodyta kiekvieno nešiklio ekonominė prasmė ir pagrįstumas;
4. ilgalaikio turto vienetų ir (arba) jų grupių nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo laikotarpių sąrašas (Metodikos 6 priedas);
5. kita informacija, įrodanti, kad Ūkio subjekto suformuota Reguliavimo apskaitos sistema, kurios pagrindu verslo vienetams yra paskirstomos pajamos, sąnaudos, turtas ir įsipareigojimai, atitinka Metodikos reikalavimus. 
Apie naudojamos Reguliavimo apskaitos sistemos, kurios pagrindu verslo vienetams yra paskirstomos pajamos, sąnaudos, turtas ir įsipareigojimai, pakeitimus Ūkio subjektas privalo pranešti Reguliuojančiajai institucijai:
1. teikdamas pakeistą Sistemos aprašą su priedais per 30 kalendorinių dienų nuo tokių pakeitimų dienos, jei įvykdyti pakeitimai lėmė reikšmingus skirtumus;
2. teikdamas šios Metodikos 47 punkte nurodytą metinę atskaitomybę, jei įvykdyti pakeitimai nelėmė reikšmingų skirtumų.
Ūkio subjektas, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui (finansiniams metams), ne vėliau kaip iki kito ataskaitinio laikotarpio penkto mėnesio pirmos dienos, parengia ir pateikia Reguliuojančiajai institucijai metinę atskaitomybę, kuri turi būti pakankamai išsami, kad Reguliuojančioji institucija galėtų visiškai įsitikinti, kad ataskaitiniu laikotarpiu Ūkio subjekto naudota Reguliavimo apskaitos sistema įgyvendino Apskaitos atskyrimo taisykles, nurodytas šios Metodikos II skyriuje, ir Sąnaudų paskirstymo taisykles, nurodytas šios Metodikos III skyriuje. Ūkio subjekto metinę atskaitomybę sudaro:
1. Ūkio subjekto vadovo raštiškas patvirtinimas, kad Ūkio subjekto veiklos ataskaitiniu laikotarpiu naudota Reguliavimo apskaitos sistema bei metinėje atskaitomybėje pateikta ataskaitinio laikotarpio informacija atitinka šioje Metodikoje nustatytų apskaitos atskyrimo taisyklių ir sąnaudų paskirstymo taisyklių reikalavimus;
2. konsoliduota pelno (nuostolių) ataskaita (Metodikos 1 priedas);
3. konsoliduota turto ir kapitalo ataskaita (Metodikos 2 priedas);
4. konsoliduota faktinė investicijų grąžos ataskaita (Metodikos 3 priedas); 
5. ilgalaikio turto vertės ir nusidėvėjimo ataskaita (Metodikos 4 priedas);
6. verslo vieneto ilgalaikio turto vertės ir nusidėvėjimo (amortizacijos) ataskaita (Metodikos 5 priedas);
7. veikloje patirtų sąnaudų grupių ir kategorijų (Didžiosios knygos) ataskaita (Metodikos 7 priedas);
8. tiesioginių sąnaudų paskirstymo ataskaita (Metodikos 8 priedas);
9. elektros gamybos kogeneracinėse jėgainėse sąnaudų ataskaita (Metodikos 9 priedas);
10. netiesioginių sąnaudų pirminio paskirstymo vidinių veiklų grupėms ataskaita (Metodikos 10 priedas);
11. netiesioginių sąnaudų pagrindinių vidinių veiklų paskirstymo paslaugoms ataskaita (Metodikos 11 priedas);
12. bendrųjų sąnaudų paskirstymo ataskaita (Metodikos 12 priedas);
13. elektros energijos savo reikmėms sąnaudų ataskaita (Metodikos 13 priedas);
14. šilumos savo reikmėms sąnaudų ataskaita (Metodikos 14 priedas);
15. nešiklių sąrašas, kuriame nurodyta kiekvieno nešiklio vertė, kiekvieno nešiklio taikymo sritis (kokiam (-iems) objektui (-ams) (sąnaudoms, turtui, įsipareigojimams) paskirstyti konkretus sąnaudų nešiklis yra taikomas), kiekvieno nešiklio trumpas ekonominis pagrindimas;
16. kiekvieno verslo vieneto suteiktų paslaugų (produktų) ataskaita (Metodikos 15 priedas);
17. jei Ūkio subjektas eksploatuoja daugiau nei vieną centralizuoto šilumos tiekimo sistemą, kuriose realizuojama ne mažiau kaip po 10 GWh šilumos per metus, Ūkio subjektas privalo pateikti metinę atskaitomybę pagal kiekvieną sistemą ir bendrą visų sistemų suvestinę metinę atskaitomybę, jeigu Reguliuojančioji institucija nėra priėmusi motyvuoto sprendimo dėl neprivalomo sąnaudų apskaitos atskyrimo; 
18. Ūkio subjekto metinė finansinė atskaitomybė sudaroma pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą. Jei Ūkio subjektą sudaro keli juridiniai asmenys, tai turi būti pateikta kiekvieno Ūkio subjektą sudarančio juridinio asmens metinė finansinė atskaitomybė bei konsoliduota metinė finansinė atskaitomybė pagal Lietuvos Respublikos konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymą (Žin., 2001, Nr. 99-3517; 2008, Nr. 79-3099);
19. Ūkio subjekto nuožiūra – kiti dokumentai ir informacija, padedantys Reguliuojančiajai institucijai įsitikinti, kad Ūkio subjektas ataskaitiniu laikotarpiu vykdė Metodikoje nustatytas apskaitos atskyrimo taisykles ir sąnaudų paskirstymo taisykles.
Reguliuojančiajai institucijai raštu pareikalavus, Ūkio subjektas per 10 dienų privalo detalizuoti Reguliuojančiajai institucijai pateiktus dokumentus ir (arba) suteikti papildomos informacijos. Ūkio subjektas privalo užtikrinti, kad Reguliuojančiajai institucijai teikiama informacija būtų tiksli, teisinga, pagrįsta, palyginama ir išsami.
Ūkio subjekto naudojamas Sistemos aprašas bei Metinė atskaitomybė, išskyrus konfidencialią informaciją, yra vieša ir skelbiama Ūkio subjekto bei Reguliuojančiosios institucijos tinklalapiuose. Ūkio subjektas, teikdamas Reguliuojančiajai institucijai Metinę atskaitomybę, privalo nurodyti, kokia informacija yra konfidenciali, bei nurodyti tos informacijos laikymo konfidencialia teisinį pagrindą. 
Ūkio subjekto Reguliuojančiajai institucijai pateikta Metinė atskaitomybė privalo būti patikrinta nepriklausomo audito. Ūkio subjektas privalo pateikti Reguliuojančiajai institucijai nepriklausomo audito išvadą. Šiuo atveju nepriklausomo audito patikros objektas turi būti Ūkio subjekto ataskaitiniu laikotarpiu naudotos Reguliavimo apskaitos sistemos atitikimas šioje Metodikoje nustatytoms taisyklėms bei Metinėje atskaitomybėje teikiamų duomenų už ataskaitinį laikotarpį atitikimas Ūkio subjekto faktinei finansinei būklei Reguliavimo apskaitos (apskaitos atskyrimo ir sąnaudų paskirstymo) srityje. Nepriklausomo audito išvada yra vieša ir skelbiama Ūkio subjekto bei Reguliuojančios institucijos tinklalapiuose. 
 V. ŠILUMOS KAINODAROS TAISYKLĖS 
Šilumos kainodaros taisyklės reglamentuoja reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) kainų nustatymą, kai reguliuojamų kainų paslaugos (produktai) patenka į:
1. Metodikos 13.1 punkte nurodytą verslo vienetą, ir tas paslaugas (produktus) teikia: 
1.1. Ūkio subjektas – centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtas valdytojas;
1.2. Ūkio subjektas – nepriklausomas šilumos gamintojas, kurio atžvilgiu Komisija nėra priėmusi motyvuoto sprendimo dėl to gamintojo pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju (toliau – Reguliuojamas nepriklausomas gamintojas);
2. Metodikos 13.2 punkte, 13.3 punkte, nurodytus verslo vienetus, ir Šilumos tiekėjas tas paslaugas (produktus) teikia:
2.1. konkurenciniams vartotojams;
2.2. nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojams;
2.3. savarankiško aprūpinimo šiluma vartotojams; 
2.4. centralizuoto šilumos tiekimo sistemos vartotojams.
Reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) kainos lygios reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) teikimo būtinosioms (valstybės normuojamoms) sąnaudoms, įskaitant investicijų grąžą.
Reguliuojamų kainų paslaugų (produktų) atveju šilumos kainodaroje taikomas ilgalaikių kainų mechanizmas, t. y. baziniam laikotarpiui nustatoma šilumos bazinė kaina (kainos dedamosios), kuri antrais ir paskesniais metais tikslinama, nustatant perskaičiuotą šilumos kainą (kainos dedamąsias).
Šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) kainodaros taisyklės nurodytos Metodikos 56–72 punktuose. Perskaičiuotos šilumos kainos (kainos dedamųjų) kainodaros taisyklės nurodytos Metodikos 73–79 punktuose.
Šilumos bazinės kainos (kainos dedamosios) nustatomos Įstatyme numatyta tvarka ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Minėtą laikotarpį parenka atitinkamos savivaldybės taryba arba Ūkio subjektas Įstatyme numatytais atvejais.
Nustatant šilumos bazinę kainą (kainos dedamąsias), atsižvelgiama į:
1. atitinkamiems verslo vienetams ir atitinkamoms paslaugoms (produktams) faktiškai priskirtų sąnaudų apimtį paskutiniais trejais bazinės šilumos kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpio metais;
2. faktiškai suteiktų atitinkamų paslaugų (produktų) kiekius paskutiniais trejais bazinės šilumos kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpio metais;
3. lyginamosios analizės atitinkamų rodiklių vertes. Jei atitinkamos Ūkio subjektų grupės efektyvumas didesnis nei Ūkio subjekto, Ūkio subjektui nustatoma jo grupės efektyvumą atitinkanti šių sąnaudų apimtis. Jei Ūkio subjekto efektyvumas viršija atitinkamos Ūkio subjektų grupės efektyvumą, nustatoma Ūkio subjekto faktinių sąnaudų apimtis;
4. suplanuotus pokyčius Ūkio subjekto veikloje pirmaisiais reguliavimo periodo metais, įskaitant Investicijų plano įgyvendinimą, turėsiančius poveikio sąnaudų, įskaitant investicijų grąžą, apimčiai bei patiektinų paslaugų (produktų) kiekio apimčiai;
5. po ataskaitinio laikotarpio įvykusius reikšmingus įvykius, turinčius įtakos sąnaudų dydžiui ir struktūrai;
6. priežastis, kurias Ūkio subjektas nurodė kaip lemiančias šių sąnaudų apimties pokyčius, pagrįstumą.
Pastoviųjų sąnaudų, priskirtinų atitinkamai reguliuojamų kainų paslaugai (produktui), apimtis vieneriems reguliuojamo periodo metams nustatoma kaip Metodikos 57.1–57.7 punktuose nurodytų sąnaudų grupių, priskirtinų tai paslaugai (produktui), metinių apimčių suma, kaip nurodyta Metodikos 57.8 punkte. Pastoviosioms reguliuojamo periodo sąnaudoms nustatyti taikomi Metodikos 39 punkte nustatyti apribojimai. Metodikos 54.3–54.5 punktų atvejais Ūkio subjektui efektyvumo užduotis nustato Reguliuojančioji institucija. Atitinkamos sąnaudų grupės, priskirtinos paslaugai (produktui), apimtis nustatoma:
1. nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų atveju:
1.1. atsižvelgiant į metinę priskaitytiną, vadovaujantis Metodikos 29 punktu, nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų sumą nuo atitinkamai paslaugai (produktui) priskirtų ilgalaikio turto vienetų;
1.2. atsižvelgiant į planuojamus ilgalaikio turto vienetų nurašymus, perleidimus pirmaisiais šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) galiojimo metais;
1.3. atsižvelgiant į Metodikos 39.2.5–39.2.13 punktuose nurodytus apribojimus;
2. galios rezervo sąnaudų, susijusių su galios rezervo įsigijimu iš kitų asmenų, atveju atsižvelgiant į Metodikos 56.1 ir 56.6 punktus;
3. einamojo remonto ir aptarnavimo, administracinių, rinkodaros ir kitų reguliuojamų kainų paslaugoms (produktams) paskirstomų sąnaudų atveju atsižvelgiant į Metodikos 56.1–56.6 punktus;
4. personalo sąnaudų atveju:
4.1. atsižvelgiant į Metodikos 56.1, 56.3–56.6 punktus;
4.2. atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento paskutinio mėnesio prieš šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) projekto pateikimą skelbiamus vidutinius elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo veiklos darbo užmokesčio duomenis. Kai Ūkio subjekto darbuotojų skaičius yra mažesnis už atitinkamos Ūkio subjektų grupės lyginamosios analizės rodiklius, darbuotojų vidutinis darbo užmokestis gali būti didesnis už Lietuvos statistikos departamento skelbiamus vidutinius minėtos veiklos darbo užmokesčio duomenis. Tokiu atveju taikomas Ūkio subjekto faktinis arba atitinkamos Ūkio subjektų grupės vidutinis darbo užmokestis, tačiau darbo užmokesčio fondas neturi viršyti sumos, suskaičiuotos siektiną darbuotojų skaičių padauginus iš atitinkamos Ūkio subjektų grupės vidutinio darbo užmokesčio;
4.3. atsižvelgiant į darbuotojų skaičiaus pokyčio poreikį dėl Investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo;
4.4. vadovaujantis teisės aktais, privalomojo socialinio draudimo ir garantinio fondo įmokų dydžiui nustatyti;
5. mokesčių sąnaudų atveju – vadovaujantis galiojančiais mokesčių sritį reglamentuojančiais teisės aktais;
6. finansinių sąnaudų atveju – įvertinus šių sąnaudų būtinumą reguliuojamų kainų paslaugoms (produktams) teikti;
7. investicijų grąžos atveju:
7.1. atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančios investicijų grąžos normą r (procentais), pagal verslo vieneto, kuriam priklauso atitinkama paslauga (produktas), kapitalo struktūrą, bei atsižvelgiant į atitinkamai paslaugai (produktui) priskirto kapitalo apimtį, pagal formulę:
 kur:
 JRi – investicijų grąža, priskirtina paslaugai (produktui), Lt;
 i – reguliuojamų kainų paslauga (produktas);
 r – protingumo kriterijų atitinkanti investicijų grąžos norma, proc.;
 Ki – kapitalo apimtis, priskirtina paslaugai (produktui), Lt;
7.2. investicijų grąžos norma nustatoma kaip vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC),
7.2.1. vadovaujantis formule:
 kur:
 WD – skolintas kapitalas (finansavimo skolintomis lėšomis dalis), vieneto dalimis;
 WE – nuosavas kapitalas (finansavimo nuosavomis lėšomis dalis), vieneto dalimis;
 D – skolintas kapitalas;
 E – nuosavas kapitalas;
 Rd – skolinto kapitalo kaina (palūkanų norma), proc.; 
 Re – nuosavo kapitalo grąža, proc.;
 t – Lietuvoje taikomas pelno mokesčio tarifas, vieneto dalimis;
7.2.2. naudojant kasmet Komisijos iki liepos 1 d. nustatytą ir viešai paskelbtą skolinto kapitalo kainos (palūkanų normos) dydį, proc., taikytiną reguliavimo tikslams ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. Komisija laiko, kad skolinto kapitalo kaina (palūkanų norma, už kurią Ūkio subjektas gali gauti ilgalaikę paskolą) atitinka paskutinių dvylikos mėnesių, prieš nustatant Komisijai skolinto kapitalo kainą, proc., Lietuvos banko skelbiamų nefinansinėms korporacijoms suteiktų naujų paskolų, kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai, palūkanų normų vidurkį. Bet kuriuo atveju Komisijos nustatyta skolinto kapitalo kaina (palūkanų norma), proc., negali viršyti nuo 2004 m. spalio mėnesio iki paskutinio mėnesio, prieš nustatant Komisijai skolinto kapitalo kainą, proc., Lietuvos banko skelbiamų nefinansinėms korporacijoms suteiktų naujų paskolų, kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai, palūkanų normų vidurkio, išskyrus 2008–2009 m. laikotarpį (ekonomikos sunkmečio laikotarpį, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“ (Žin., 2009, Nr. 125-5380, Nr. 144-6401);
7.2.3. naudojant kasmet Komisijos iki liepos 1 d. nustatytą ir viešai paskelbtą nuosavo kapitalo kainos dydį, proc., taikytiną reguliavimo tikslams ateinančiu ataskaitiniu laikotarpiu. Komisija, nustatydama nuosavo kapitalo kainą, proc.:
7.2.3.1. vadovaujasi formule:
 kur:
 Rf – nerizikingų investicijų grąžos norma, proc.;
 Rerp – nuosavybės rizikos premija, proc.;
 – santykinis rizikos matmuo, atspindintis ūkio šakos rizikingumo lygį, palyginti su bendru šalies ūkio rizikingumu;
7.2.3.2. laikant, kad nerizikingų investicijų grąžos norma atitinka ne trumpesnės nei 10 metų Vyriausybės vertybinių popierių (toliau – VVP) litais trukmės aukcionų, vykusių per paskutinius 10 metų iki paskutinio mėnesio, prieš Komisijai nustatant nuosavo kapitalo kainą, proc., vidutinio svertinio pelningumo (pagal patenkintas paraiškas) vidurkį, proc. Tuo atveju, jei per paskutinius 10 metų iki paskutinio mėnesio, prieš nustatant Komisijai nuosavo kapitalo kainą, proc., neįvyko nei vienas ne trumpesnės nei 10 metų VVP litais trukmės aukcionas, nerizikinga investicijų grąžos norma nustatoma atsižvelgiant į paskutinio ne trumpesnės nei 10 metų VVP litais trukmės aukciono, vykusio iki paskutinio mėnesio, prieš nustatant Komisijai nuosavo kapitalo kainą, proc., vidutinį svertinį pelningumą (pagal patenkintas paraiškas), proc.;
7.2.3.3. nustatant nuosavybės rizikos premiją, kaip šalies su išvystyta kapitalo rinka nuosavybės rizikos premijos ir papildomos Lietuvos rinkos rizikos premijos sumą, remiantis viešai prieinamais duomenų šaltiniais. Šalies su išvystyta kapitalo rinka nuosavybės rizikos premija nustatoma kaip tos šalies paskutinių 20 metų iki metų, prieš nustatant Komisijai nuosavo kapitalo kainą, proc., investicijų į akcijų rinką grąžos bei tos šalies iždo obligacijų grąžos normos skirtumas, remiantis viešai prieinamais duomenų šaltiniais. Papildoma Lietuvos rinkos rizikos premija nustatoma kaip skirtumas tarp Lietuvos kredito reitingą atitinkančios rizikos (proc.), ir šalies su išvystyta kapitalo rinka kredito reitingą atitinkančios rizikos (proc.), remiantis viešai prieinamais duomenų šaltiniais;
7.2.3.4. palyginus santykinį rizikos matmenį, atspindintį ūkio šakos rizikingumo lygį, su bendru šalies ūkio rizikingumu, nustatytu pagal šalies su išvystyta kapitalo rinka energetikos pramonės šakų rizikos laipsnių aritmetinį vidurkį, remiantis viešai prieinamais duomenų šaltiniais;
7.3. kapitalo K apimtis, priskirtina atitinkamai paslaugai (produktui), nustatoma:
7.3.1. kaip nuosavo  …
🔗 Į oficialų šaltinį
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.