LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS SISTEMOS ORGANIZAVIMO IR KARO TARNYBOS Į S T A T Y M A S 1998 m. gegužės 5 d. Nr. VIII-723 Vilnius PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus. 2 straipsnis. Įstatyme vartojamos pagrindinės sąvokos 1. Krašto apsaugos sistema – pagrindinė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistemos dalis. Krašto apsaugos sistemą sudaro valstybės institucijų, kurių paskirtis saugoti ir ginti valstybės suverenitetą, jos teritorijos neliečiamybę bei vientisumą, teritorinę jūrą ir išimtinę ekonominę zoną Baltijos jūroje, vykdyti Lietuvos tarptautinius gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimus, kitas su krašto apsauga susijusias funkcijas, visuma. 2. Lietuvos kariuomenė (toliau – kariuomenė) – valstybės ginkluotos gynybos institucija – krašto apsaugos sistemos pagrindinė dalis, sauganti valstybės suverenitetą, jos teritorijos bei oro erdvės neliečiamybę, ginklu ginanti valstybę nuo agresijos ar kitokio ginkluoto užpuolimo, vykdanti karines užduotis pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus. 3. Karinis vienetas – bet kokio dydžio kiekvienas patvirtintos struktūros kariuomenės vienetas, turintis bendrą užduotį. 4. Dalinys – batalionas arba jam prilygintas (susidedantis bent iš dviejų kuopų) patvirtintos nuolatinės struktūros kariuomenės karinis vienetas. 5. Junginys – keli daliniai ar kitokie struktūriniai kariniai vienetai, turintys bendrą operacinę paskirtį ar užduotį ir vadovaujami vieno vado. 6. Aktyvusis kariuomenės rezervas – kariuomenės rezervo dalis, kurią sudaro atsargos kariai, tarnavę kariuomenėje ar kitokiu būdu įgiję reikiamą pagrindinį karinį pasirengimą, įrašyti į kariuomenės atsargos personalo įskaitą ir iki įstatymo nustatyto amžiaus periodiškai šaukiami į karinius mokymus bei pratybas. 7. Operacinis vadovavimas – naudojimasis vadui deleguota teise organizuoti jam paskirtas pajėgas ir per karinių vienetų vadus vadovauti šių pajėgų veiksmams taip, kaip jis numato esant reikalinga, kad pajėgos galėtų įvykdyti paskirtą misiją ar užduotį. Atsakomybė už karinių vienetų rengimą, administravimą, vidaus organizavimą, discipliną ir logistiką į operacinio vadovavimo sampratą neįeina. 8. Karinė operacija – kariniai veiksmai vykdant strategines, taktines ar administracines karines užduotis (misijas) ir mokymus. 9. NATO standartai – NATO institucijų nustatytų bendrų principų, norminių dokumentų ir standartų, reglamentuojančių NATO narių karinių ir kitokių gynybos struktūrų, taip pat su jomis susijusių kitų institucijų veiklą, visuma. 10. Tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių nuolatinė privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, taip pat nenuolatinė karių savanorių ar atsargos karių tarnyba mokymų, pratybų, gynybos, apsaugos ar kitokių karinių užduočių vykdymo laikotarpiu. 11. Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro įstatymo nustatytos trukmės pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. 12. Profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio savanoriškai įsipareigota (rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija) ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat kitose institucijose ar tarptautinėse struktūrose. 13. Savanorių karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių savanoriškai įsipareigota (rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija) ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nenuolatinė karo tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose. 14. Tarnyba aktyviajame rezerve – privaloma nenuolatinė iki įstatymo nustatyto amžiaus atsargos karių atliekama (periodiškai arba atsižvelgiant į krašto saugumo aplinkybes) karo tarnyba. 15. Karys – Lietuvos Respublikos pilietis, atliekantis privalomąją (pradinę ar aktyviajame rezerve), profesinę ar savanorių karo tarnybą. 16. Karys savanoris – Lietuvos Respublikos pilietis, įstojęs į nenuolatinę (neetatinę) savanorių karo tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose. 17. Atsargos karys – Lietuvos Respublikos pilietis, atlikęs pradinę privalomąją karo tarnybą ar kario savanorio tarnybą arba kitokiu būdu įgijęs reikalingą pagrindinį kario parengimą, arba išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą ir įrašytas į aktyviojo ar individualiojo rezervo įskaitą. 18. Civilinė krašto apsaugos tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis specialiomis sąlygomis bei tvarka atliekama tarnyba einant tam tikras civilines pareigas krašto apsaugos sistemos institucijose. 19. Kariūnas – karys, besimokantis Lietuvos arba užsienio mokymo institucijoje, kurią baigusiems suteikiamas karininko laipsnis. 20. Individualusis rezervas – kategorija atsargos karių, kurie dėl amžiaus ar dėl kitų priežasčių atleisti nuo prievolės tarnauti aktyviajame rezerve ir kuriuos galima pašaukti į tikrąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju. 21. Dimisija – kario išleidimas iš profesinės, kario savanorio tarnybos, kai jis dėl amžiaus ar dėl sveikatos būklės neįrašomas į atsargos karių įskaitą, arba atsargos kario išbraukimas iš atsargos karių įskaitos dėl amžiaus ar sveikatos būklės. 22. Laikinasis profesinės karo tarnybos personalo rezervas – profesinės karo tarnybos karių kategorija, į kurią perkeliami laikinai nevykdantys savo nuolatinių pareigų profesinės karo tarnybos kariai. 23. Šauktinis – karo prievolininkas, Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarka ir būdais iki nustatyto amžiaus neatlikęs privalomosios pradinės ar alternatyviosios tarnybos ir nuo jos neatleistas. Nuo šaukimo komisijos paskyrimo atlikti privalomąją karo tarnybą iki kario statuso įgijimo šauktinis vadinamas naujoku. 3 straipsnis. Krašto apsaugos sistema 1. Krašto apsaugos sistemą sudaro: 1) Krašto apsaugos ministerija; 2) kariuomenė, o karo metu – ir kitos ginkluotosios pajėgos: pasienio policija, kiti specializuotieji policijos daliniai, koviniai piliečių ir jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadui; 3) Lietuvos karo akademija, puskarininkių mokykla ir kitokios karo mokyklos; 4) kitos valstybės institucijos, kurių steigėja yra Krašto apsaugos ministerija arba Vyriausybė ir kurios priskirtos krašto apsaugos ministro pavaldumui; 5) krašto apsaugos reikmėms paskirti infrastruktūros objektai; 6) įmonės, kurių steigėja yra Krašto apsaugos ministerija. 2. Lietuvos krašto apsaugos sistema plėtojama kaip transatlantinės kolektyvinės gynybos sistemos dalis. Tuo tikslu: 1) kariuomenė ir kitos krašto apsaugos sistemos institucijos plėtojamos pagal NATO standartus ir rengiamos sąveikai su NATO struktūromis; 2) Lietuvos karinė-civilinė oro erdvės apžvalgos ir kontrolės sistema plėtojama bei integruojama į bendrą su NATO regioninę oro erdvės kontrolės sistemą; 3) tikrinant personalą, kurio tarnyba susijusi su valstybės ir tarnybinėmis paslaptimis, norint užtikrinti fizinę informacijos, patalpų, pastatų, kitų objektų ir ryšio sistemų apsaugą, taikomi bendrieji NATO apsaugos principai ir standartai. 3. Krašto apsaugos sistemoje yra karo kapelionai. Jų veiklos sąlygas ir tvarką pagal savo kompetenciją reglamentuoja krašto apsaugos ministras, derindamas tai su atitinkamų valstybės pripažintų tradicinių Lietuvoje bažnyčių, kurios skiria kapelionus, vadovybe. 4 straipsnis. Krašto apsaugos sistemos institucijų veiklos teisiniai pagrindai Krašto apsaugos sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, krašto apsaugos ministro įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. 5 straipsnis.         Krašto apsaugos sistemos institucijų tarptautinis bendradarbiavimas ir kariuomenės dalyvavimas tarptautinėse misijose bei pratybose 1. Krašto apsaugos sistema bendradarbiauja su NATO struktūromis planuodama Lietuvos gynybą ir integruodamasi į transatlantinės kolektyvinės gynybos sistemą. 2. Krašto apsaugos ministerija plėtoja partnerystę, daugiašalį ir dvišalį tarptautinį bendradarbiavimą gynybos srityje su NATO, Vakarų Europos Sąjunga, valstybėmis NATO narėmis, NATO narystės siekiančiomis valstybėmis, taip pat su kitomis valstybėmis, kai tai atitinka Lietuvos Respublikos integracijos į NATO tikslus. Su šiais subjektais krašto apsaugos sistemos institucijos bendradarbiauja: 1) pagal NATO standartus mokydamos kariuomenę ir rengdamos ją bei kitas krašto apsaugos sistemos institucijas sąveikai su NATO struktūromis; 2) keitimosi informacija bei jos apsaugos srityje, plėtodamos informacijos ir ryšių sistemas; 3) pagal NATO reikalavimus standartizuodamos gynybos struktūras, gynybą reglamentuojančius teisės aktus, statutus, terminiją, technines priemones, žemėlapius ir dokumentaciją; 4) mokydamos profesijos karinį personalą ir gynybos specialistus; 5) apsirūpindamos su NATO suderintomis gynybos priemonėmis; 6) kitose gynybos bei krašto apsaugos sistemos plėtros srityse. 3. Krašto apsaugos ministerija, vykdydama tarptautinio karinio bendradarbiavimo susitarimus ir planus, laikydamasi Lietuvos Respublikos kariuomenės vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir pratybose, taip pat tarptautinių pratybų rengimo Lietuvos teritorijoje įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, rengia tarptautines karines pratybas ar mokymus Lietuvos teritorijoje arba siunčia Lietuvos kariuomenės vienetus į užsienio šalyse rengiamas pratybas ar mokymus. 4. Lietuvos Respublika, vykdydama tarptautinius įsipareigojimus, Seimui nutarus, įstatymų nustatyta tvarka siunčia savo karinius vienetus dalyvauti įvairiose tarptautinėse karinėse ir humanitarinėse misijose užsienyje. ANTRASIS SKIRSNIS KRAŠTO APSAUGOS SISTEMOS ORGANIZAVIMO IR VALDYMO PAGRINDAI 6 straipsnis. Krašto apsaugos sistemos principai 1. Krašto apsaugos sistema plėtojama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas. 2. Krašto apsaugos sistemos institucijoms taikomas demokratinės civilių kontrolės principas. 7 straipsnis. Civilių demokratinė kariuomenės kontrolė 1. Kariuomenės plėtrą ir jos apginklavimui bei kitoms reikmėms skirtus asignavimus nustato Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo krašto apsaugos sistemos parlamentinę kontrolę. 2. Nacionalinė gynybos politika ir Seimo patvirtinti asignavimai gynybai skelbiami viešai. 3. Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties paskelbimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas ir Seimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka. 4. Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir krašto apsaugos sistemos materialinės bazės plėtros priima Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 5. Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas yra atsakingi Seimui už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms. 6. Krašto apsaugos ministru ir viceministrais gali būti tik civiliai. 7. Tik Respublikos Prezidentas savo dekretu patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas ir manevravimo teritorines ribas bei sprendimus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo. 8 straipsnis.         Krašto apsaugos sistemos finansavimas, veiklos kontrolė ir jos juridinių asmenų sandorių sudarymo apribojimai 1. Krašto apsaugos sistemos institucijos finansuojamos iš valstybės biudžeto. Krašto apsaugos sistemai plėtoti gali būti nustatyta tvarka panaudoti ir užsienio kreditai bei parama. 2. Vyriausiasis krašto apsaugos sistemos asignavimų valdytojas yra krašto apsaugos ministras. Krašto apsaugos sistemos institucijų finansinė veikla ir biudžetai kontroliuojami įstatymų nustatyta tvarka. 3. Kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos juridinių asmenų, išskyrus Krašto apsaugos ministeriją, sandorių sudarymui gali būti taikomi apribojimai, kuriuos nustato krašto apsaugos ministras. 9 straipsnis. Krašto apsaugos ministerija 1. Krašto apsaugos ministerijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. 2. Krašto apsaugos ministerijai vadovauja ministras, kurio skyrimo bei atleidimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Vyriausybės įstatymas. Viceministrai ir ministerijos sekretorius yra tiesiogiai atsakingi ministrui. Ministras nustato jų kompetenciją. Viceministrų skyrimo ir atleidimo tvarką nustato įstatymai. 3. Krašto apsaugos ministerijos pagrindiniai uždaviniai: 1) plėtoti krašto apsaugos sistemą ir kariuomenės gynybinį pajėgumą, parengti kariuomenę ir kitas krašto apsaugos sistemos institucijas krašto gynybai; 2) užtikrinti krašto apsaugos ir gynybos užduočių vykdymą taikos bei karo sąlygomis; 3) teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti informacijos ir žvalgybos bei kontržvalgybos duomenų apie veikas ar reiškinius, keliančius grėsmę krašto apsaugai ir valstybės gynybiniam pajėgumui, rinkimą ir apdorojimą; 4) rengti ir vykdyti tarptautinio bendradarbiavimo gynybos srityje planus ir programas; 5) kartu su kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis vykdyti karo prievolininkų ir atsargos karių šaukimą į privalomąją karo tarnybą, taip pat įstatymų nustatyta tvarka vykdyti asmenų mobilizaciją; 6) organizuoti kariuomenės bendradarbiavimą su civilinėmis institucijomis, Šaulių sąjunga ir kitomis visuomenės organizacijomis, tiesiogiai prisidedančiomis prie krašto apsaugos sistemos stiprinimo ir visuomenės parengimo Lietuvos gynybai; 7) vykdyti šio ir kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų krašto apsaugos ministrui nustatytas funkcijas. 4. Krašto apsaugos ministerija turi teisę: 1) steigti arsenalą, karinės technologijos instituciją, ginklų bei karinės technikos remonto įmones; 2) steigti karinį archyvą; 3) turėti karo medicinos ir sveikatos priežiūros institucijas; 4) turėti žvalgybos ir kontržvalgybos operatyvines tarnybas; 5) steigti karių kultūros ir poilsio įstaigas – karininkų ramoves ir sporto klubus; 6) steigti visuomenės informavimo priemones arba jų redakcijas; 7) turėti savo butų fondą ir nuomoti namus bei butus kariams aprūpinti tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis; 8) gauti užsienio paramą krašto apsaugos sistemai ir įvežti ją per valstybės sieną. 5. Krašto apsaugos ministerija siunčia kandidatus mokytis užsienio karinėse ir kitokiose mokymo įstaigose. Kandidatai parenkami konkurso būdu. Konkurso sąlygas ir tvarką nustato krašto apsaugos ministras. Konkurso dalyviai gali būti pašaukti į kario parengiamuosius mokymus. 10 straipsnis. Krašto apsaugos ministro teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Krašto apsaugos ministras atsakingas už krašto apsaugos sistemai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą, kariuomenės ir kitų jam pavaldžių krašto apsaugos sistemos institucijų veiklą bei plėtrą efektyviai naudojant valstybės skirtus išteklius. 2. Krašto apsaugos ministras: 1) vadovauja gynybos politikos įgyvendinimui, krašto apsaugos sistemos institucijų plėtrai ir jų parengimui gynybai, tarptautiniam bendradarbiavimui gynybos srityje; 2) nustato krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių struktūrą ir etatus, tvirtina jų veiklos nuostatus ir išlaidų sąmatas, nustato pareigūnų teises ir atsakomybę; 3) nustato krašto apsaugos sistemos personalo komplektavimo, rengimo ir ugdymo politiką; 4) nustato išteklių politiką ir jų efektyvaus naudojimo bei kontrolės tvarką; 5) nustato krašto apsaugos sistemos veiklos apsaugos ir vidaus saugumo reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką; 6) nustato operatyvinių tarnybų duomenų kaupimo, apdorojimo ir teikimo tvarką; 7) teikia Respublikos Prezidentui tvirtinti kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo vietas; 8) teikia Valstybės gynimo tarybai svarstyti ir, gavęs jos pritarimą bei rekomendaciją, tvirtina valstybės karinės gynybos strategiją; 9) teikia Valstybės gynimo tarybai svarstyti ir, gavęs jos pritarimą, teikia Seimui tvirtinti principinę kariuomenės struktūrą: bendrą karių skaičių, nuolatinių junginių, batalionų ir jiems prilygintų dalinių skaičių, ribinius pulkininkų leitenantų (komandorų), pulkininkų (jūrų kapitonų) bei generolų (admirolų) skaičius; 10) nustato karių atrankos ir vadų skyrimo į pareigas sistemą bei tvarką; 11) nustato karių atrankos aukštesniam laipsniui gauti sistemą; suteikia kariams aukštesnius laipsnius, išskyrus pirmąjį karininko laipsnį ir aukštesnius už pulkininko leitenanto (komandoro) laipsnius; 12) teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus suteikti kariams pulkininko (jūrų kapitono) ir generolų (admirolų) laipsnius ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85 straipsniu, pasirašo Respublikos Prezidento aktus-dekretus dėl aukščiausių karinių laipsnių suteikimo; 13) teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus dėl karių, įstatymu jiems prilygintų asmenų, kitų krašto gynyboje pasižymėjusių asmenų valstybinių apdovanojimų; 14) teikia Respublikos Prezidentui lauko pajėgų vado kandidatūrą; 15) skiria į pareigas ir iš jų atleidžia krašto apsaugos generalinį inspektorių, Lietuvos karo akademijos viršininką, Gynybos štabo viršininką, Savanorių pajėgų vadą, reguliariųjų pajėgų rūšių vadus, karinių apygardų vadus, puskarininkių mokyklos ir kitų karinių mokymo įstaigų viršininkus, pagal įstatymų suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją nustato jų teises ir pareigas; 16) skiria karius į bataliono vado ir aukštesnes pareigas, juos atleidžia iš pareigų ar perkelia iš vienos krašto apsaugos sistemos institucijos (kariuomenės dalinio) į kitą; prireikus deleguoja karius į tarnybą Krašto apsaugos ministerijai nepavaldžiose institucijose; 17) priima karius į profesinę karo tarnybą ir išleidžia juos į atsargą; 18) nustato profesinės karo tarnybos karių perkėlimo į laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą tvarką ir tvirtina šio rezervo nuostatus; 19) įsteigia krašto apsaugos sistemos medalius, kvalifikacijos bei pasižymėjimo ženklus ir nustato apdovanojimo jais tvarką; 20) vykdo kitus įstatymų, Vyriausybės ir Ministro Pirmininko jam suteiktus įgaliojimus. 3. Krašto apsaugos ministras duoda užduotis ir leidžia įsakymus bei įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus visoms krašto apsaugos sistemos institucijoms. 4. Krašto apsaugos ministras savo įsakymais gali deleguoti dalį šiame įstatyme numatytų teisių, pareigų ir atsakomybės viceministrams, kariuomenės vadui, kitiems vadams ir krašto apsaugos sistemos institucijų bei padalinių vadovams, nustatydamas naudojimosi jo deleguotomis teisėmis ir sprendimų priėmimo sąlygas, procedūras ir tvarką. 5. Krašto apsaugos ministro, kaip Vyriausybės nario, teisės negali būti deleguotos. Kai krašto apsaugos ministro nėra, jo, kaip Vyriausybės nario, teisėmis gali naudotis tik krašto apsaugos ministrą pavaduojantis kitas ministras. 6. Krašto apsaugos ministras turi teisę sudaryti savo patariamąsias institucijas. TREČIASIS SKIRSNIS LIETUVOS KARIUOMENĖ 11 straipsnis. Kariuomenės statusas ir sudėtis 1. Lietuvos kariuomenės steigėja yra Lietuvos Respublika. Steigėjos teises, laikydamasi šio ir kitų įstatymų, įgyvendina Krašto apsaugos ministerija. 2. Lietuvos kariuomenė yra vientisa institucija, turinti juridinio asmens statusą. Kariuomenės, kaip juridinio asmens, teises ir pareigas įgyvendina kariuomenės vadas. Kariuomenės daliniai, junginiai ar kiti kariniai vienetai atskiro juridinio asmens statuso neturi. Kariuomenės daliniams, junginiams, tarnyboms ar kitokiems kariniams vienetams gali būti deleguojamos kariuomenės, kaip juridinio asmens, teisės ir pareigos, reikalingos jų kompetencijai priskirtai veiklai įgyvendinti. Realizuodami šias teises ir pareigas, kariuomenės daliniai, junginiai, tarnybos ar kitokie kariniai vienetai atstovauja kariuomenei ir veikia jos vardu. 3. Kariuomenės dalinių, junginių, tarnybų ar kitokių karinių vienetų ir jų vadų kompetencijos ribas ir atstovavimo kariuomenei, sudarant sandorius bei kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, tvarką kariuomenės vado siūlymu nustato krašto apsaugos ministras. 4. Lietuvos kariuomenę sudaro: 1) reguliariosios pajėgos; 2) savanorių pajėgos; 3) aktyvusis rezervas. 5. Reguliariosios pajėgos susideda iš: 1) sausumos pajėgų; 2) karinių oro pajėgų; 3) karinių jūrų pajėgų. 6. Sausumos ir savanorių pajėgų pagrindinis kovinis vienetas yra batalionas. 7. Detalią kariuomenės struktūrą nustato krašto apsaugos ministras, vadovaudamasis Seimo patvirtinta principine kariuomenės struktūra. 8. Karinėms operacijoms vykdyti sudaromos lauko pajėgos. Jas sudaro sausumos ir kitų pajėgų kariniai ir kitokie vienetai, kariuomenės vado paskirti lauko pajėgų vado operaciniam vadovavimui. 12 straipsnis. Kariuomenės uždaviniai 1. Pagrindiniai kariuomenės uždaviniai taikos metu: 1) saugoti valstybės teritoriją, kontroliuoti ir saugoti oro erdvę, teritorinę jūrą ir išimtinę ekonominę zoną Baltijos jūroje; 2) palaikyti kovinį pasirengimą ir pagal įsakymus vykdyti karines krašto apsaugos užduotis; 3) šio įstatymo 18 straipsnyje nustatytais atvejais ir sąlygomis teikti pagalbą policijai ir civilinei valdžiai. 2. Pagrindinis kariuomenės uždavinys karo metu – ginklu ginti Lietuvos valstybę. 3. Įstatymų nustatyta tvarka kariuomenė vykdo užduotis pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus. 13 straipsnis. Kariuomenės vadas 1. Kariuomenės vadą Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta tvarka skiria Respublikos Prezidentas. Paskirtas kariuomenės vadas pareigas eina ne ilgiau kaip 5 metus. 2. Kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos ministrui ir vykdo jo nustatytą kariuomenės plėtros politiką. Kariuomenės vadas yra aukščiausiasis Lietuvos karinis pareigūnas ir aukščiausiasis Lietuvos kariuomenės atstovas kariniais klausimais. 3. Vykdydamas savo pareigas, kariuomenės vadas naudojasi teisėmis, kurias jam tiesiogiai suteikia įstatymai ir kiti teisės aktai. 4. Svarbiausias kariuomenės vado uždavinys taikos metu – parengti kariuomenę ginkluotai valstybės gynybai. 5. Vadovaudamas kariuomenei, taikos metu kariuomenės vadas: 1) parengia valstybės karinės gynybos strategiją ir yra atsakingas už tai, kad būtų iš anksto parengti ginkluotos gynybos planai netikėto užpuolimo ir kitais neatidėliotinais atvejais; 2) nustato kariuomenei valstybės teritorijos apsaugos, teritorinės jūros, ekonominės zonos ir oro erdvės kontrolės bei apsaugos užduotis; 3) parengia kariuomenės plėtros ir ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planus; 4) nustato visoms ginkluotosioms pajėgoms privalomus reikalavimus, būdus bei priemones sąveikai užtikrinti; 5) nustato kovinio parengimo reikalavimus pasienio ir kitiems policijos vienetams, esantiems ginkluotųjų pajėgų sudėtyje; 6) atsako už valstybės gynybos strateginės vadavietės funkcionavimą; 7) užtikrina kariuomenės vadovavimo ir valdymo sistemų patikimą funkcionavimą; 8) atsako už tvarką ir drausmę kariuomenėje; 9) užtikrina paslapčių apsaugą kariuomenėje pagal teisės aktų reikalavimus; 10) nustato bendruosius karinės tarnybos reikalavimus visam krašto apsaugos sistemos kariniam personalui, kurį sudaro visi krašto apsaugos sistemos tikrosios karo tarnybos kariai, išskyrus operatyvinėse tarnybose tarnaujančius karius; 11) parengia kariuomenės dalinių dislokavimo planus; 12) atsako už karinės administracijos bei logistikos sistemos efektyvų funkcionavimą; 13) teikia siūlymus krašto apsaugos ministrui, kaip tobulinti kariuomenės struktūras bei funkcines sistemas (logistikos, ryšių ir kt.); 14) tvirtina karinių pratybų ir mokymo programas; 15) nustato kariuomenės personalo komplektavimo, mokymo ir profesinio rengimo reikalavimus, atsako už kariuomenės aktyviojo rezervo rengimą ir jam pavaldžių karinių mokymo įstaigų efektyvią veiklą; 16) sudaro atrankos komisijas jo skiriamų į pareigas vadų kandidatūroms pasiūlyti ir jaunesniųjų karininkų laipsniams kelti; 17) teikia krašto apsaugos ministrui patarimus kariniais klausimais; 18) teikia krašto apsaugos ministrui kariuomenės biudžeto poreikių pagrindimą ir lėšų paskirstymo pasiūlymus; 19) kontroliuoja ir atsako už lėšų ir kariuomenės turto efektyvų tikslinį naudojimą; 20) vadovauja kariuomenės aprūpinimui: skirsto ginkluotę, techniką, kitas materialines vertybes, atsako už jų apsaugos ir apskaitos organizavimą bei efektyvų naudojimą; 21) teikia krašto apsaugos ministrui statutų ir kitų teisės aktų projektus; 22) laikydamasis krašto apsaugos ministro nustatytos tvarkos, skiria karius į pareigas, perkelia ir atleidžia iš jų, pradedant kuopos vadu ir baigiant bataliono vado pavaduotoju ir tolygiomis pareigomis, taip pat perkelia iš vieno junginio į kitą arba iš vienos pajėgų rūšies į kitą ne aukštesnio kaip majoro laipsnio karius; 23) vykdo kitas teisės aktų nustatytas ar krašto apsaugos ministro pavestas funkcijas bei jo paskirtas užduotis. 6. Vykdydamas šiame straipsnyje numatytas funkcijas, kariuomenės vadas leidžia įsakymus ir duoda privalomus nurodymus kariuomenei. 7. Paskelbus karo padėtį, Respublikos Prezidento dekretu kariuomenės vadas skiriamas visų valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybos veiksmų civilinei vadovybei. 14 straipsnis. Vadovavimas valstybės gynybai ir karinėms operacijoms 1. Vadovavimas valstybės gynybai yra trijų lygmenų: strateginio, operacinio ir taktinio. 2. Strateginiu lygmeniu Respublikos Prezidentas, Valstybės gynimo taryba, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir Gynybos štabas priima strateginius valstybės apsaugos ir gynybos sprendimus bei duoda užduotis ginkluotosioms pajėgoms atlikti gynybos operacijas ir kitokius veiksmus. 3. Operaciniu lygmeniu lauko (sausumos) pajėgų vadas, kitų reguliariųjų pajėgų rūšių ir Savanorių pajėgų vadai (karo metu – ir kitų ginkluotųjų pajėgų vadai) planuoja karines operacijas, joms vadovauja ir jas remia. 4. Taktiniu lygmeniu veikia kariniai vienetai, planuojamos ir vykdomos kovinės užduotys, karinių vienetų vadai atlieka taktinį vadovavimą. 5. Valstybės gynybos civilinė vadovybė yra Respublikos Prezidentas – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – ir krašto apsaugos ministras. 6. Pagal demokratinės civilių kontrolės principą operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento ir per krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o esant išimtinėms aplinkybėms, – tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų pajėgų rūšių vadams ar Savanorių pajėgų vadui. Operacinio vadovavimo grandinėje Respublikos Prezidento ir krašto apsaugos ministro įsakymais duotos gynybos užduotys įgyvendinamos gynybos veiksmų įsakymais. 7. Lauko pajėgų vadas yra atsakingas už operacinį vadovavimą jam pavestoms pajėgoms ir karinių operacijų efektyvų įvykdymą. 8. Lauko pajėgų vadas nustato konkrečias visų jo operaciniam vadovavimui pavestų junginių ir dalinių kovines užduotis, leidžia įsakymus jo operaciniam vadovavimui pavestiems vienetams. 9. Taikos metu lauko pajėgų vadas pagal kariuomenės vado nustatytas direktyvas rengia kariuomenės pratybų ir karinių operacijų planus ir vadovauja pratyboms. 10. Krašto apsaugos ministro teikimu lauko pajėgų vadą skiria Respublikos Prezidentas. Lauko pajėgų vadas kartu yra kariuomenės vado pavaduotojas ir reguliariųjų sausumos pajėgų vadas. 11. Detalias lauko (sausumos) pajėgų vado funkcijas, teises ir atsakomybę nustato kariuomenės vadas, suderinęs su krašto apsaugos ministru. 12. Lauko pajėgų vado funkcijas vykdyti padeda jam tiesiogiai pavaldus lauko (sausumos) pajėgų štabas, kurio struktūrą nustato krašto apsaugos ministras. 13. Krašto apsaugos generalinis inspektorius kontroliuoja kariuomenės vienetų bendrą ir kovinį pasirengimą, taip pat pasienio ir kitų policijos pajėgų pasirengimą bendriems su kariuomene gynybos veiksmams. 15 straipsnis. Gynybos štabas 1. Gynybos štabas yra tiesiogiai kariuomenės vadui pavaldus bendras valstybės karinės gynybos štabas. Gynybos štabas yra integrali Krašto apsaugos ministerijos dalis, kuri padeda krašto apsaugos ministrui rengti kariuomenės plėtros planus ir karinės gynybos strategiją, o kariuomenės vadui – vykdyti jo pareigas ir funkcijas. 2. Valstybės ginkluotos gynybos bei ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planus gynybos štabas rengia kartu su kitomis ginkluotųjų pajėgų struktūromis bei valstybės institucijomis, kurios pateikia visus šiems planams būtinus duomenis. 3. Pagal kariuomenės vado užduotis ir rotacijos principą reguliariųjų pajėgų rūšių vadai skiria savo pajėgų karininkus dalyvauti Gynybos štabo veikloje. 4. Gynybos štabo viršininko pavaduotoją ir valdybų viršininkus skiria kariuomenės vadas, jų kandidatūras suderinęs su krašto apsaugos ministru. 16 straipsnis. Reguliariųjų pajėgų rūšių paskirtis 1. Sausumos pajėgų paskirtis – valstybės teritorijos karinė apsauga ir valstybės gynimas. 2. Karinių oro pajėgų paskirtis – oro erdvės kontrolė, apsauga ir gynyba, parama sausumos pajėgoms, jūrų pajėgoms, paieškos ir gelbėjimo bei specialiųjų operacijų vykdymas. 3. Karinių jūrų pajėgų paskirtis – teritorinės jūros ir išimtinės ekonominės zonos kontrolė, apsauga ir gynyba, pakrančių ir laivybos apsauga, konvojus, evakuacija, paieškos ir gelbėjimo bei kitų specialiųjų užduočių vykdymas. 4. Konkrečias atskirų reguliariųjų kariuomenės pajėgų, junginių ir savarankiškų dalinių funkcijas bei užduotis, vadovaudamasis gynybos planais ir poreikiais, nustato kariuomenės vadas. 17 straipsnis. Krašto apsaugos savanorių pajėgos 1. Krašto apsaugos savanorių pajėgos (sutrumpintai – Savanorių pajėgos) yra sudedamoji kariuomenės dalis. 2. Savanorių pajėgos formuojamos iš karių savanorių ir profesinės tarnybos karių. 3. Savanorių pajėgų vienetai rengiami bendriems veiksmams su reguliariųjų pajėgų vienetais. 4. Taikos metu Savanorių pajėgų funkcijos yra: karių savanorių rengimas, Savanorių pajėgų vienetų parengimas gynybai savo teritorijoje ir bendriems gynybos uždaviniams vykdyti, gynybos infrastruktūros ir strateginių objektų apsauga, pagalba stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais. Karo metu Savanorių pajėgų daliniai vykdo jiems duotas gynybos užduotis. 18 straipsnis. Kariuomenės pagalbos teikimo civilinei administracijai atvejai ir sąlygos 1. Respublikos Prezidentas arba krašto apsaugos ministras gali duoti įsakymą pasiųsti karinius vienetus gelbėjimo darbams stichinių nelaimių, pramoninių avarijų ar katastrofų atvejais Lietuvos teritorijoje, taip pat pasiųsti karių gelbėjimo komandas į tokių nelaimių ištiktas užsienio valstybes šių prašymu ar sutikimu. 2. Respublikos Prezidentas arba krašto apsaugos ministras gali duoti įsakymą pasiųsti kariuomenę į pagalbą pasienio policijai, kai prireikia sustiprinti valstybės sienos apsaugą. 3. Kai šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais įsakymą duoda krašto apsaugos ministras, jis privalo apie tai pranešti Respublikos Prezidentui. 4. Nepaprastosios padėties atveju kariuomenė gali būti pasiųsta padėti policijai, kai reikia užkirsti kelią antikonstituciniams smurtiniams veiksmams ar juos sustabdyti. Įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais įsakymą pasiųsti kariuomenę į pagalbą policijai savo dekretu duoda Respublikos Prezidentas, remdamasis Seimo sprendimu dėl kariuomenės panaudojimo. 5. Netikėtais ir neatidėliotinais atvejais, kai nusikaltėliai sukelia realų pavojų žmonių gyvybei ar nuosavybei ir reikia padėti vykdyti skubias tokių nusikaltėlių sulaikymo operacijas, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro, jo pavaduotojo ar vietos policijos komisariato vadovo raštišku prašymu, civilinei operacinei vadovybei leidus, karinis vienetas operacinio vadovavimo grandinėje esančio vado įsakymu gali būti pasiųstas teikti konkrečiai apibrėžtą, neviršijančią 24 valandų vienkartinę pagalbą policijai teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiai operacijai vadovauja Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro, jo pavaduotojo ar policijos komisariato vadovo paskirtas pareigūnas. Prireikus pagalbos teikimo policijai trukmė, laikantis tokios pat tvarkos, gali būti pratęsta iki 48 valandų. 6. Netikėtu ir neatidėliotinu atveju, kai gresia pavojus žmonių gyvybei ar nuosavybei, civilinės administracijos pareigūno prašymu, operacinio vadovavimo grandinėje esančio vado įsakymu kariniai vienetai gali būti pasiųsti padėti civilinei administracijai apsaugoti žmonių gyvybę ar nuosavybę. Tokiais atvejais įsakymą davęs vadas apie karinio vieneto pasiuntimą nedelsdamas praneša pagal operacinio vadovavimo grandinę krašto apsaugos ministrui. 7. Esant ypatingoms aplinkybėms, prireikus tam tikram laikui vykdyti teritorijų kontrolę ar sustiprinti valstybinių objektų apsaugą, Vyriausybės nutarimu šiam tikslui kaip pagalba policijai gali būti panaudoti kariniai vienetai. 8. Teikdama pagalbą civilinei valdžiai, karinę jėgą kariuomenė naudoja minimaliai. Ginklo panaudojimo sąlygas nustato statutai. 19 straipsnis. Karo policija 1. Karo policija yra sudedamoji kariuomenės dalis. 2. Karo policijos funkcijas ir teises nustato atskiras įstatymas. Jos struktūrą nustato krašto apsaugos ministras. 20 straipsnis. Lietuvos karo akademija 1. Lietuvos karo akademija (toliau – Akademija) yra karininkų rengimo bei kvalifikacijos kėlimo aukštoji karo mokykla – krašto apsaugos sistemos sudėtinė dalis, pavaldi krašto apsaugos ministrui. 2. Akademijai bendrieji aukštųjų mokyklų steigimo ir valdymo pagrindai netaikomi. Jos statutą krašto apsaugos ministro teikimu tvirtina Vyriausybė. Krašto apsaugos ministras nustato karininkų rengimo sistemą, Akademijos valdymo struktūrą, etatus ir biudžeto lėšų tikslinį paskirstymą. 3. Kariuomenės vadas nustato Akademijai karininkų parengimo užduotis ir reikalavimus, kuriuos tvirtina krašto apsaugos ministras. 4. Į Akademiją priimami vidurinį išsilavinimą turintys kariai arba šauktiniai, atitinkantys priėmimo į ją sąlygas. Priimami į Akademiją šauktiniai kartu pašaukiami ir į privalomąją karo tarnybą, kurią atlieka mokymosi Akademijoje metu. Kariūnams studijų Akademijoje laikotarpiui suteikiami kariūnų laipsniai. Priimamas į Akademiją kariūnu asmuo pasirašo su Akademija sutartį, kuria įsipareigoja gerai studijuoti, tapęs karininku – tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Karių turimi kariniai laipsniai studijų Akademijoje laikotarpiui suspenduojami. 5. Akademijos kariūno statusą, kariūnų laipsnius, studijų sąlygas ir tvarką nustato Akademijos statutas ir kiti teisės aktai. 6. Karo padėties ar valstybės užpuolimo (karo) atveju Akademija ir jos personalas yra sudėtinė kariuomenės dalis, pavaldi kariuomenės vadui. KETVIRTASIS SKIRSNIS KARIŲ TARNYBA 21 straipsnis. Bendrasis kario statusas 1. Karys yra Lietuvos valstybės gynėjas. 2. Kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Darbo, valstybės tarnautojų ir valdininkų įstatymai kariams netaikomi. 3. Kariai naudojasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Karių naudojimasis teisėmis į privataus gyvenimo apsaugą, tarnybos vietos garantijas, susivienijimų laisves, gyvenamosios vietos pasirinkimą ir laisvą kilnojimąsi, tarnybinio būsto neliečiamybę, susirinkimų, grupinių peticijų, žinių skleidimo ir nuomonės reiškimo būdus įstatymais ir įstatymų patvirtintais statutais gali būti apribojamas tik tiek, kiek yra būtina kario pareigoms atlikti, karinei drausmei ir paklusnumui bei tarnybos tikslams užtikrinti. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė kariui garantuojama ir nevaržoma. 4. Kario tarnybos dienos trukmė nėra apribota ir priklauso nuo tarnybos poreikių. Detalius tarnybos dienos reikalavimus nustato statutai. 5. Karys, kurio teisės, garantuotos šio įstatymo ar susijusios su kario tarnyba krašto apsaugos sistemoje, yra pažeistos, gali kreiptis į aukštesnįjį vadą ar krašto apsaugos generalinį inspektorių. Šie privalo ištirti faktus ir imtis priemonių, kad pažeidimai nedelsiant būtų pašalinti. 6. Kiekvieno kario žmogaus orumas turi būti gerbiamas, karys neturi patirti pažeminimo. 7. Lietuvos Respublikos piliečiai kario statusą įgyja: 1) naujokai – nuo atvykimo į dalinį (mokymo centrą) arba perėjimo į karinio viršininko pavaldumą momento; 2) profesinės karo tarnybos kariai – nuo priėmimo į profesinę karo tarnybą dienos; 3) kariai savanoriai ir aktyviojo rezervo kariai – nuo to momento, kai pagal tarnybos ar karinių mokymų įsakymą atvyksta į paskirtą vietą ir prisistato kariniam viršininkui. 8. Karys atlieka karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įstatymų numatytais atvejais arba Seimui nutarus kariai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti pasiųsti atlikti karo tarnybą užsienyje. 22 straipsnis. Kario savanorio statuso ypatumai 1. Lietuvos Respublikos pilietis, tinkamas rikiuotės karo tarnybai ir sudaręs kario savanorio tarnybos sutartį, tarnybos Savanorių pajėgose laikotarpiui įgyja kario savanorio statusą. Šis statusas prilyginamas aktyviojo rezervo kario statusui. 2. Kario savanorio, kai jis pagal įsakymą atvyksta į tarnybos vietą, tiesiogiai vykdo jam pavestą tarnybos užduotį, dalyvauja pratybose ir mokymuose, statusas prilyginamas privalomąją karo tarnybą atliekančio kario statusui. 3. Karys savanoris nešaukiamas į kitokią tarnybą aktyviajame rezerve. 4. Lietuvos Respublikos pilietis, netinkamas rikiuotės tarnybai ir savanoriško įsipareigojimo pagrindu priimtas ne rikiuotės tarnybos savanoriu, tarnybos Savanorių pajėgose laikotarpiu turi atsargos savanorio statusą. Tuo metu, kai toks savanoris tiesiogiai vykdo jam pavestą tarnybos užduotį, dalyvauja pratybose ir mokymuose, jo statusas yra toks pat kaip ir rikiuotės kario savanorio, tačiau jis dėvi uniformą su atsargos savanorio skiriamaisiais ženklais. 5. Lietuvos Respublikos pilietis civilis, kuris Savanorių pajėgose eina etatinio darbuotojo pareigas pagal darbo sutartį arba šio įstatymo nustatyta tvarka yra priimtas į civilinę krašto apsaugos tarnybą, savanorio statuso neturi. Tapti rikiuotės ar ne rikiuotės tarnybos kariu savanoriu ir įgyti atitinkamą statusą jis gali bendra tvarka. 6. Kariai savanoriai rengiami pagal Savanorių pajėgų vado parengtas ir kariuomenės vado patvirtintas programas bent 20 parų per metus poilsio dienomis, taip pat darbo dienomis, atsitraukus nuo tiesioginio darbo ar užsiėmimo. 7. Darbdaviai privalo atleisti savanorius nuo darbo jų mokymų metu ar pašaukus juos į tarnybą. 8. Kariui savanoriui, pavyzdingai ištarnavusiam Savanorių pajėgose ne mažiau kaip 10 metų arba ypač pasižymėjusiam vykdant karines užduotis, gali būti suteiktas Garbės savanorio vardas. Šio vardo suteikimo ir Garbės ženklo suteikimo nuostatus tvirtina krašto apsaugos ministras. 9. Kai pasibaigus įsipareigotam tarnybos laikotarpiui arba dėl amžiaus ar sveikatos tapęs netinkamu rikiuotės tarnybai karys savanoris išleidžiamas į atsargą, jis įgyja atsargos savanorio statusą, tolygų kiekvieno kito atsargos kario statusui. 10. Atsargos kario savanorio skiriamuosius ženklus nustato krašto apsaugos ministras. 23 straipsnis. Kario priesaika 1. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, pradėjęs tikrąją ar rezervo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, iškilmingoje aplinkoje prisiekia Lietuvos valstybei ir pasirašo vardinį priesaikos lapą. 2. Lietuvos kario priesaikos tekstas: „Aš, (vardas ir pavardė), be išlygų prisiekiu: ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, saugoti visas man patikėtas paslaptis; pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karys. Tepadeda man Dievas.“ 3. Prisiekti galima ir be paskutiniojo sakinio. 4. Lietuvos kario priesaiką duoda: 1) privalomosios pradinės karo tarnybos kariai ir kariūnai – ne vėliau kaip baigę pradinį kario parengimą; 2) profesinės karo tarnybos kariai, jeigu jie nėra davę Lietuvos kario priesaikos anksčiau, – priėmus juos į šią tarnybą; 3) kariai savanoriai, jeigu jie nėra davę Lietuvos kario priesaikos anksčiau, – pasibaigus kario savanorio bandomajam terminui; 4) aktyviojo rezervo kariai, jeigu jie nėra davę Lietuvos kario priesaikos anksčiau, – pašaukus į tarnybą aktyviajame rezerve; 5) individualiojo rezervo kariai, jeigu jie nėra davę Lietuvos kario priesaikos anksčiau, – mobilizacijos metu pašaukti į karo tarnybą. 5. Pasirašyti vardiniai priesaikos lapai saugomi karių asmens bylose, o prisiekusiųjų sąrašai – dalinyje. 6. Priesaiką sulaužęs karys atsako pagal įstatymus. 24 straipsnis. Lietuvos karininkas 1. Lietuvos karininkas (toliau – karininkas) yra Lietuvos kariuomenės atstovas, pagal savo kompetenciją veikiantis kaip karinis pareigūnas. Karininko vardas reiškia atsakomybę ir įpareigoja saugoti karininko garbę. 2. Lietuvos Respublikos pilietis, tapdamas karininku, prisiekia: „Aš, (vardas ir pavardė), tapdamas Lietuvos karininku, be išlygų prisiekiu: ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, saugoti man patikėtas paslaptis; pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karininkas. Tepadeda man Dievas.“ 3. Prisiekti galima ir be paskutiniojo sakinio. 4. Karininkas privalo laikytis karininko etikos kodekso, kurį tvirtina krašto apsaugos ministras kariuomenės vado teikimu, reikalavimų. 25 straipsnis. Statutai 1. Karo tarnybos atlikimo, kariuomenės ir karinių mokymo įstaigų vidaus tvarką, karių drausminę atsakomybę nustato statutai. 2. Statutus, kurie nustato karių drausminę atsakomybę ir ginklo panaudojimą, tvirtina Seimas įstatymais. Kitus statutus tvirtina krašto apsaugos ministras. 26 straipsnis. Karių drausmė ir jos užtikrinimas 1. Karys turi sąžiningai ir tinkamai vykdyti tarnybos pareigas bei vadų (karinių viršininkų) įsakymus, laikytis įstatymų ir statutų, neviršyti įstatymų jam suteiktų teisių, saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis. 2. Drausmę ar įstatymus pažeidęs karys atsako pagal statutus ir įstatymus. 3. Kai reikia nustatyti tarnybos pareigų, teisės arba drausmės pažeidimo faktus ir aplinkybes, skiriamas tarnybinis patikrinimas. Jis atliekamas krašto apsaugos ministro arba kariuomenės vado nustatyta tvarka. 4. Siekiant užtikrinti valstybės ar tarnybinių paslapčių apsaugą ar patikrinti kario pateiktą informaciją, poligrafas gali būti naudojamas tik kariui raštu davus sutikimą. Kariui, kuris nesutinka būti tikrinamas poligrafu, neleidžiama vykdyti pareigų, susijusių su valstybės ar tarnybos paslaptimis. 27 straipsnis. Draudimas duoti neteisėtą įsakymą ar versti atlikti neteisėtą tarnybą 1. Karys privalo vykdyti savo vadų įsakymus. 2. Niekas negali kariui ar kariuomenės vienetui duoti įsakymo, verčiančio karį sulaužyti priesaiką, aiškiai neteisėto įsakymo (už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė) bei įsakymo, pažeidžiančio visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus ir normas. Vadas (karinis viršininkas), davęs tokį įsakymą, traukiamas atsakomybėn pagal įstatymą. 3. Jeigu akivaizdžiai neteisėtas įsakymas būtų duotas, karys neturi jo vykdyti, bet turi apie tai pranešti aukštesniam už neteisėtą įsakymą davusįjį vadui. 4. Nė vienas kariuomenėje tarnaujantis asmuo negali būti verčiamas tarnauti kitam asmeniui ar asmenų grupei, išskyrus oficialias pareigas. 28 straipsnis. Priėmimas į profesinę karo tarnybą 1. Į profesinę karo tarnybą, vadovaujantis savanoriškumo ir atrankos principais, priimami atlikę privalomąją karo tarnybą ar baigę pagrindinį kario parengimo kursą, taip pat kitu būdu įgiję pagrindinį kario kursą atitinkantį karinį išsilavinimą Lietuvos Respublikos piliečiai, pagal išsimokslinimą, fizinį pasirengimą, sveikatos būklę bei moralines savybes tinkantys šiai tarnybai. Jiems taikomi teisės aktų nustatyti reikalavimai mokėti valstybinę kalbą. 2. Į profesinę karo tarnybą šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys priimami sudarant profesinės karo tarnybos sutartį. 3. Asmenys, norintys stoti į profesinę karo tarnybą, ir profesinės karo tarnybos kariai pagal krašto apsaugos sistemoje nustatyto turinio anketą privalo pateikti žinias apie save, savo ryšius ir interesus, galinčius turėti reikšmės valstybės paslapčių apsaugai, tarnybos pareigų vykdymui ar galinčius būti interesų konflikto priežastimi. Šios žinios tikrinamos. Profesinės karo tarnybos karys, nuslėpęs ar sąmoningai pateikęs neteisingas žinias, traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus ar drausmės statutą. 29 straipsnis. Priėmimas į kario savanorio tarnybą 1. Kariais savanoriais į Savanorių pajėgas savanoriškumo ir atrankos principais gali būti priimti ne jaunesni kaip 18 metų Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie pagal išsilavinimą, fizinį pasirengimą, sveikatos būklę bei moralines savybes atitinka nustatytus rikiuotės kario reikalavimus. 2. Jeigu stojantys tarnauti kariais savanoriais asmenys nėra atlikę privalomosios pradinės karo tarnybos, bandomuoju laikotarpiu jie išeina būtinus pradinius karinius mokymus Savanorių pajėgose. 3. Jeigu asmenys dėl amžiaus ar sveikatos būklės netinka rikiuotės tarnybai, tačiau tinka atlikti karinių specialistų ar kitokią Savanorių pajėgoms reikalingą ne rikiuotės karo tarnybą, jie gali būti priimti ne rikiuotės tarnybos kariais savanoriais. 4. Kariais savanoriais negali būti: 1) asmenys, teisti už tyčinius nusikaltimus; 2) asmenys, kurių veiksnumas apribotas teismo. 5. Tarnauti kariu savanoriu Savanorių pajėgose asmenys priimami sutarties su Krašto apsaugos ministerija pagrindu. 6. Iki kario savanorio tarnybos sutarties sudarymo krašto apsaugos sistemos tarnybos patikrina į tarnybą priimamo asmens anketos duomenis ir aplinkybes, kurios galėtų būti tarnybos ir privačių interesų konflikto priežastis ar kitokia kliūtis kario savanorio tarnybai atlikti. 30 straipsnis. Šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą Į privalomąją pradinę karo tarnybą piliečiai šaukiami Karo prievolės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 31 straipsnis. Profesinės karo tarnybos sutartis 1. Profesinės karo tarnybos sutartis yra Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo Krašto apsaugos ministerija priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. 2. Profesinės karo tarnybos sutartis sudaroma šiems terminams: 1) su karininkais, pradedančiais tarnybą po Lietuvos karo akademijos ar karininkus rengiančios užsienio mokyklos baigimo, – iki sukaks šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatyti išleidimo į atsargą metai; 2) su priimamais į profesinę karo tarnyba kariais po jų privalomosios tarnybos, kariais, baigusiais puskarininkių mokyklą, taip pat su nustatytus karinės kvalifikacijos reikalavimus atitinkančiais atsargos kariais ir kariuomenei reikalingais specialistais – ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui ir ne ilgesniam terminui, kaip iki tos dienos, kai kariui sukaks šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatyti išleidimo į atsargą metai. 3. Pasibaigus šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytais atvejais sudarytos terminuotos profesinės karo tarnybos sutarties terminui, sutartis gali būti pratęsta krašto apsaugos ministro sutikimu ir laikantis jo nustatytų sąlygų: 1) su kvalifikacinės atrankos reikalavimus atitinkančiais puskarininkiais – iki sukaks šio įstatymo 45 straipsnyje jiems nustatyti išleidimo į atsargą metai; 2) su kitais kariais – ne ilgiau kaip 5 metams ir ne ilgiau kaip iki tos dienos, kai kariui sukaks šio įstatymo 45 straipsnyje nustatyti išleidimo į atsargą metai. 4. Neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminą, šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą. 5. Krašto apsaugos ministras profesinės karo tarnybos sutartis sudaro ir jas pratęsia: 1) su visais Krašto apsaugos ministerijos padalinių ir krašto apsaugos ministrui tiesiogiai pavaldžių krašto apsaugos sistemos institucijų karininkais; 2) su pulkininko leitenanto (komandoro) ir aukštesnio laipsnio karininkais. 6. Gavę krašto apsaugos ministro sutikimą ir laikydamiesi jo nustatytų atrankos reikalavimų, sąlygų bei tvarkos, šio įstatymo 45 straipsnio nustatytų amžiaus apribojimų ir šio straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų, Krašto apsaugos ministerijos vardu profesinės karo tarnybos sutartis sudaro ir pratęsia: 1) su kariuomenės karininkais iki majoro imtinai – kariuomenės vadas; 2) su kariuomenės kariais iki vyresniųjų puskarininkių imtinai – dalinių vadai; 3) su krašto apsaugos sistemos padalinių ir tarnybų kariais iki vyresniųjų puskarininkių imtinai – krašto apsaugos ministro tam įgalioti pareigūnai. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyti pareigūnai profesinės karo tarnybos sutartis be atskiro ministro sutikimo gali sudaryti su kariais, kurie pradeda karininko tarnybą baigę Lietuvos karo akademiją ar Krašto apsaugos ministerijos siuntimu kitą karo mokyklą. 32 straipsnis. Kario savanorio tarnybos sutartis 1. Kario savanorio tarnybos sutartis yra Lietuvos Respublikos piliečio ir Savanorių pajėgų rašytinis susitarimas, kuriuo krašto apsaugos ministro įgaliotas Savanorių pajėgų, junginio ar bataliono vadas priima pilietį į kario savanorio tarnybą, o pilietis įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario savanorio pareigas. 2. Kario savanorio tarnybos sutartis sudaroma pasibaigus šio įstatymo 34 straipsnyje numatytam bandomajam terminui. Sutartis sudaroma ne trumpesniam kaip 3 ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. 3. Sutarties terminui pasibaigus, ji gali būti pratęsta naujam, ne trumpesniam kaip 3 ir ne ilgesniam kaip 5 metų, laikotarpiui. Rikiuotės karių savanorių sutartys gali būti pratęsiamos, iki jiems sukaks 45 metai. Po to su kariais savanoriais gali būti sudaroma tik ne rikiuotės savanorio tarnybos sutartis arba jie perkeliami į individualųjį rezervą. 4. Savanorių atrankos ir tarnybos sutarties sudarymo tvarką nustato krašto apsaugos ministras. 33 straipsnis. Priimto į profesinę karo tarnybą kario skyrimas į pareigas 1. Sudarius profesinės karo tarnybos sutartį, karys į jo laipsnį atitinkančias pareigas kariuomenėje skiriamas: 1) iki būrio vado, taip pat į kitokias iki vyresniųjų puskarininkių imtinai pareigas dalinyje – dalinio vado įsakymu; 2) į būrio vado ir aukštesnes, taip pat į kitokias karininkų pareigas – krašto apsaugos ministro ar jo įgaliotų vadų (karinių viršininkų) įsakymais. 2. Karius į pareigas kitose krašto apsaugos sistemos institucijose skiria krašto apsaugos ministras arba ministro nustatyta tvarka jo įgaliotas pareigūnas. 34 straipsnis.       Išbandymas priimant į profesinę karo tarnybą ar kario savanorio tarnybą 1. Priimant asmenį į profesinę karo tarnybą ir skiriant į pirmąsias pareigas, gali būti nustatomas ne ilgesnis kaip 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. 2. Asmenims, priimamiems į profesinę karo tarnybą koviniuose vienetuose, kuriuose keliami ypatingi fizinės, psichologinės ištvermės bei kitokie kario pasirengimo reikalavimai, gali būti nustatytas ilgesnis kaip 3 mėnesių, bet ne ilgesnis kaip 1 metų bandomasis laikotarpis, jeigu tai numatyta krašto apsaugos ministro patvirtintuose šio kovinio vieneto nuostatuose. 3. Bandomasis laikotarpis netaikomas kariams, baigusiems karinę mokymo įstaigą, taip pat kai jie perkeliami į kitas pareigas. 4. Priimant asmenis į kario savanorio tarnybą Savanorių pajėgose, nustatomas nuo 3 iki 6 mėnesių bandomasis laikotarpis. Bandomajam laikotarpiui su priimamuoju sudaroma kandidato į savanorius tarnybos sutartis. 5. Į bandomąjį laikotarpį neįskaitomi kario ligos ir kiti dokumentuose užfiksuoti laikotarpiai, kai karys nevykdė tarnybos pareigų. 35 straipsnis. Karių atestacija 1. Profesinės karo tarnybos kario savybes, gabumus, elgesį, mokymąsi bei tobulinimąsi ir kaip jis atlieka tarnybos pareigas, stebi jo vadai (viršininkai) ir savo pastabas bei vertinimus surašo į dokumentą, vadinamą kario atestatu. Kario atestate jie pateikia išvadas ir rekomendacijas dėl kario tarnybos, o jeigu reikia, įspėja jį dėl galimo pripažinimo netinkamu tarnybai. 2. Kario atestatai rašomi visiems profesinės karo tarnybos kariams, išskyrus kariuomenės vadą. 3. Kario atestatus rašo tiesioginis vadas arba viršininkas, taip pat ir aukštesnysis vadas arba viršininkas. Jie turi vertinti atestuojamą asmenį atsižvelgdami tik į tarnybos interesus. Kario atestatas turi konkrečiai apibūdinti atestuojamo kario asmenybę, kario galimybes ir kaip jis vykdo tarnybos pareigas. 4. Kario atestatą jo vadas (viršininkas) rašo, kai: 1) pasibaigia kariui skirtas bandomasis laikotarpis; 2) karys perkeliamas kito vado (viršininko) pavaldumui; 3) vadas (viršininkas) perkeliamas ir perduoda vadovavimą kitam vadui (viršininkui); 4) praeina 12 mėnesių nuo paskutinės atestacijos dienos. 5. Šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytu atveju karys atestuojamas dėl tinkamumo profesinei karo tarnybai ir dėl tinkamumo jam numatytoms pareigoms. Atestuojama ne vėliau kaip per 7 dienas nuo bandomojo laikotarpio pabaigos. Jei atestuojamasis pripažįstamas netinkamu profesinei karo tarnybai, jis per 14 dienų nuo bandomojo laikotarpio pabaigos turi būti atleidžiamas. 6. Šio straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais naujas kario atestatas nerašomas, jeigu paskutinis atestatas vado yra rašytas mažiau kaip prieš 6 mėnesius. 7. Karys, kuris ankstesnės atestacijos metu jau buvo įspėtas dėl netinkamumo tarnybai, tačiau nevykdo rekomendacijų ir nepagerina tarnybos, gali būti atestuotas kaip netinkamas tarnybai. 8. Su kario atestatu turi teisę susipažinti tik tas, kam tai reikalinga vykdant tiesiogines tarnybos pareigas. 9. Karių atestavimo tvarką nustato krašto apsaugos ministras. 10. Karys supažindinamas su atestacijos išvada ir turi teisę ją apskųsti, išskyrus išvadą dėl netinkamumo tarnybai po bandomojo laikotarpio (šio straipsnio 4 dalies 1 punktas). Skundas nagrinėjamas krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. 36 straipsnis. Karių tarnybai taikomi apribojimai 1. Tikrosios tarnybos kariams draudžiama dalyvauti politinėje veikloje, kuri apima: 1) narystę politinėje partijoje ar politinėje organizacijoje; 2) aktyvų karių dalyvavimą politinių organizacijų organizuotuose mitinguose, susirinkimuose, demonstracijose ar kitokiuose viešuose veiksmuose, kuriais reškiamos politinės nuostatos ar politiniai reikalavimai arba kuriais tiesiogiai remiama politinė partija ar politinė organizacija; 3) karių politinius pareiškimus, straipsnius ar kalbas, kuriuose viešai reiškiamas nesutikimas su demokratiškai išrinktos valstybės valdžios (Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės) paskelbta ir vykdoma politika ar viešai keliami politiniai reikalavimai valstybės valdžiai. 2. Karys, pradėdamas privalomąją pradinę ar profesinę karo tarnybą, tarnybos laikotarpiui nutraukia narystę ir veiklą politinėje partijoje ar politinėje organizacijoje. 3. Kariai gali dalyvauti visuomeninių organizacijų, draugijų, klubų ir kitų nepolitinių susivienijimų veikloje, taip pat kitokioje nepolitinėje veikloje, kuria siekiama puoselėti moralines, tautines, patriotines ir pilietines demokratines vertybes, jei dalyvavimas tokioje veikloje netrukdo vykdyti tiesioginių kario pareigų. 4. Atsargos ir dimisijos kariai bei kariai savanoriai, dalyvaudami politinėje veikloje, apibrėžtoje 36 straipsnio 1 dalyje, neturi teisės jokiu būdu jos sieti su savo, kaip kario, statusu, daryti nuorodų į savo karinį laipsnį, dėvėti karinę uniformą. 5. Karys negali eiti „A“ kategorijai priskirtų valstybės valdininkų pareigų. 6. Kariai, kurie eina „B“ kategorijai priskirtas valstybės valdininkų krašto apsaugos sistemoje pareigas, nėra valdininkai ir jiems taikomas tik kario statusas. 7. Draudžiama eiti pareigas profesinės karo tarnybos kariams, kuriuos sieja giminystės ar svainystės ryšiai (tėvai, įtėviai, sutuoktiniai, broliai, seserys, vaikai, įvaikiai, taip pat sutuoktinių broliai, seserys, tėvai ir vaikai), jeigu vienas iš jų pagal pareigas tiesiogiai pavaldus kitam arba vienas iš jų turi teisę tiesiogiai kontroliuoti kitą. 8. Profesinės karo tarnybos kariai negali: dirbti ne krašto apsaugos sistemos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, būti jų valdymo organų nariais (jeigu įstatymai nenumato kitaip), turėti kitų renkamų ar skiriamų pareigų, gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę ir pedagoginę veiklą; valdyti pagal įgaliojimą daugiau kaip 10 procentų vienos įmonės akcijų; teikti komercinio pobūdžio paslaugas ar atstovauti ne krašto apsaugos sistemos įmonių, įstaigų ir organizacijų interesams ir vykti į užsienį šiais tikslais; būti profesinės sąjungos nariais; streikuoti; naudoti tarnybos turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslams. Karys, turintis personalinę įmonę ar bendrovės akcijų, privalo šią nuosavybę valdyti, naudoti ir disponuoti ja tokiu būdu, kad dėl jos turėjimo ar ryšių su bendrove (įmone), kurioje karys turi nuosavybės, negalėtų atsirasti privačių ir tarnybos interesų konflikto. 9. Profesinės karo tarnybos karys pats ar per kitus asmenis neturi teisės dalyvauti tokiuose komercijos tikslais daromuose veiksmuose, kurie turi ryšį su jo tarnyba ir gali tapti jo privačių bei tarnybos interesų konflikto priežastimi. 10. Karys negali priimti dovanų ar paslaugų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo pareigų ėjimu, išskyrus krašto apsaugos sistemos ar kitų valstybės institucijų oficialiai skirtas premijas ir dovanas, taip pat dovanas ir paslaugas pagal tarptautinį protokolą ar tradicijas, kurios įprastai yra susijusios su jo pareigomis. 11. Profesinės karo tarnybos kariai, kurie yra medicinos gydytojai ir krašto apsaugos sistemoje eina gydytojo (karo gydytojo) pareigas, turi teisę laisvu nuo tarnybos metu, nepažeisdami karinės tarnybos interesų, dirbti kitose gydymo įstaigose ir gauti už tai atlyginimą. Savo darbo kitose įstaigose tvarką ir laiką jie privalo suderinti su savo tiesioginiais vadais. 12. Profesinėje karo tarnyboje negali tarnauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gauna kitų šalių valstybines pensijas už tarnybą tų šalių karinėse ar joms prilygintose struktūrose. Krašto apsaugos ministras turi teisę priimti į profesinę karo tarnybą Lietuvos Respublikos piliečius, tarnavusius profesinės tarnybos kariais valstybių Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narių karinėse ar joms prilygintose struktūrose ir gaunančius tų šalių karinę pensiją. 37 straipsnis.       Profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos nutraukimas kario iniciatyva prieš terminą 1. Karys, sudaręs profesinės karo tarnybos sutartį, ar karys savanoris, sudaręs kario savanorio tarnybos sutartį, savo iniciatyva gali nutraukti tarnybą prieš sutartyje įsipareigotą terminą tik krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka ir jo sprendimu dėl pripažintų svarbių priežasčių. 2. Pažeidęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas ir savavališkai nutraukęs profesinės karo tarnybos sutartį anksčiau termino karys laikomas savavališkai pasišalinusiu iš tarnybos ir atsako pagal įstatymus. Iš tarnybos jis gali būti atleidžiamas pagal šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punktą. 38 straipsnis.       Profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimo pagrindai 1. Profesinės karo tarnybos kario ar kario savanorio sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai: 1) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) tyčiniais veiksmais atskleidžia valstybės ar tarnybines paslaptis; 3) įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo karys nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba kuriuo kariui skiriama bausmė, dėl kurios negalima tęsti tarnybos; 4) bandomojo laikotarpio priimant į karo tarnybą rezu …