LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMAS DĖL SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS J. ABROMAVIČIAUS ŽŪTIES TYRIMO APLINKYBĖMS NUSTATYTI IŠVADŲ 2007 m. gruodžio 5 d. Nr. X-1350 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas nutaria: 1 straipsnis. Pritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti išvadoms (pridedamos). 2 straipsnis. Pripažinti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti darbą baigė. SEIMO PIRMININKAS                                                                VIKTORAS MUNTIANAS _________________ Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. X-1350 priedėlis LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS J. ABROMAVIČIAUS ŽŪTIES TYRIMO APLINKYBĖMS NUSTATYTI IŠVADOS Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti (toliau – Komisija), sudaryta Seimo 2006 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. X-891 (Žin., 2006, Nr. 124-4674; 2007, Nr. 10-387, Nr. 11-428, Nr. 46-1733, Nr. 60-2311, Nr. 76-3005) iš 12 narių: Komisijos pirmininkė Loreta Graužinienė, pirmininko pavaduotojas – Vaclovas Karbauskis, Komisijos nariai – Audronius Ažubalis (nuo 2007 m. balandžio 19 d.), Vytautas Čepas, Virginijus Domarkas, Jonas Juozapaitis, Vytautas Kamblevičius, Valentinas Mazuronis, Skirmantas Pabedinskas (nuo 2007 m. gegužės 22 d.), Juozas Palionis, Jurgis Razma, Rimantas Remeika, Romas Venclovas (iki 2007 m. sausio 18 d.), Algirdas Vrubliauskas (iki 2007 m. balandžio 19 d.), Henrikas Žukauskas (nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. gegužės 22 d), dalyvaujant Seimo kanceliarijos Komisijų biuro patarėjui Rolandui Juknevičiui ir patarėjai Birutei Pūtienei, konsultuojant Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės grupės patarėjui Giriui Ivoškai, buvo įpareigota atsakyti į šiuos klausimus: 1) kokios buvo J. Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys Valstybės saugumo departamente bei Krašto apsaugos ministerijos struktūrose; kokią jis turėjo surinkęs informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, kam ji buvo pateikta, kaip buvo (ar buvo) realizuojama; 2) kokie buvo 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti rezultatai; kokios priežastys ir aplinkybės lėmė šį rezultatą; kada ir kaip buvo įvertintas Komisijos atliktas darbas; kada ir kaip buvo realizuojamos Laikinosios komisijos išvados; 3) kuriuose Seimo struktūriniuose padaliniuose buvo nagrinėjamos J. Abromavičiaus žūties aplinkybės ir kokie šio nagrinėjimo rezultatai; 4) ar buvo atvejų, kai teisėsaugos institucijų pareigūnams, tiriantiems J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, buvo bandoma, pažeidžiant Konstituciją, daryti poveikį; jeigu taip, tai koks buvo to poveikio pobūdis ir kas jį darė; 5) kada, kokiu tikslu ir kieno iniciatyva vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų A. Petrusevičius buvo įtrauktas į 1996 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje sąrašą; 6) ar J. Abromavičiaus byloje minimas asmuo A. Petrusevičius 1990–2000 m. buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį; jei taip, tai dėl kokių veikų ir kokiomis aplinkybėmis; 7) ar vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų A. Petrusevičius, būdamas Seimo nariu, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto ar kitų parlamentinių komisijų nariu, turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš Seimo sudarytų komisijų, teisėsaugos ar kitų institucijų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus; 8) kada krašto apsaugos ministras Č. V. Stankevičius gavo pažymą, kurioje įvardyti karinių struktūrų darbuotojai, galbūt susiję su įvykdytais teroristiniais aktais, ir kokių priemonių ėmėsi, kad būtų patikrinta ši informacija; kada ir kokiomis aplinkybėmis minėta pažyma buvo pateikta teisėsaugos institucijoms; ar šioje pažymoje nurodyti asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento Trečiajame skyriuje; 9) kokiomis aplinkybėmis vienas iš minimų J. Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų J. Zajančkauskas įsidarbino Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente ir iki kada jame dirbo; ar dirbdamas departamente J. Zajančkauskas turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš teisėsaugos, kitų institucijų ar asmenų kokios nors informacijos apie J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus; kaip Antrajame operatyvinių tarnybų departamente atrenkamas į tarnybą personalas; kaip užtikrinamas departamento veiklos teisėtumas, kontrolė ir slaptos informacijos apsauga. Komisija 2006 m. lapkričio 21, 24, 28 d., gruodžio 21 d., 2007 m. sausio 11, 12, 16, 18, 23, 24 d., vasario 6, 7, 14 d., kovo 13, 14, 21, 28 d., balandžio 4, 12, 18 d., gegužės 8, 15, 16 d., birželio 13, 19, 26, 27, 28 d. posėdžiuose, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu (Žin., 1999, Nr. 33-943), Seimo statutu (Žin., 1999, Nr. 5-97), analizavo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius nusikalstamų veikų tyrimą, teisėsaugos institucijų darbą, krašto apsaugos pareigūnų įdarbinimo tvarką, išklausė į Komisijos posėdžius kviestų asmenų – buvusios Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (toliau – SKAT) darbuotojos Kristinos Sūdžienės, buvusio krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, buvusios SKAT teisininkės Leonardos Kuodienės, buvusio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, 1993 m. Respublikos Prezidento dekretu sudarytos darbo grupės vadovo Egidijaus Bičkausko, buvusio Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos pirmininko ir Seimo nario (dabar Europos Parlamento nario) Vytauto Landsbergio, Jūratės Abromavičienės, Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vado brigados generolo Arvydo Pociaus, buvusio savanorio Jono Maskvyčio, buvusių Seimo narių Algirdo Patacko ir Nikolajaus Medvedevo, Seimo nario Henriko Žukausko, buvusio Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento ir Valstybės saugumo departamento darbuotojo Rimanto Bajorino, buvusio savanorio Antano Buroko, Valstybės saugumo departamento darbuotojų Alvydo Pangonio, Stasio Adomonio, Arūno Stašaičio, Jono Juodžio, buvusio Seimo nario Liudviko Simučio, buvusio Lietuvos SKAT vado Jono Gečo, Seimo nario Sauliaus Pečeliūno, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusio savanorio ir Seimo nario Algirdo Petrusevičiaus, buvusio savanorio Virginijaus Vilkelio, Seimo nario, buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo Artūro Paulausko, generalinio prokuroro Algimanto Valantino, buvusio specialiojo būrio „Aras“ vado, dabar Krašto apsaugos ministerijos generalinio inspektoriaus brigados generolo Česlovo Jezersko, tuometinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Arvydo Pociaus, buvusio savanorio ir Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento darbuotojo Jono Zajančkausko, analizavo minėtų asmenų raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus, susipažino su 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti, 1997 m. rugsėjo 23 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos kai kurių Kauno savanorių ir buvusių savanorių nepaklusnumo bei protesto akcijai 1993 m. rudenį ištirti, 1996–2000 m. kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiaga, analizavo Generalinės prokuratūros, Seimo Pirmininko, Seimo kanceliarijos Priimamojo raštinės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos, Respublikos Prezidento kanceliarijos, Vidaus reikalų ministerijos, Šakių rajono apylinkės teismo, Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktą informaciją ir dokumentus, susijusius su Komisijos tiriamais klausimais, susipažino su visuomenės informavimo priemonių publikacijomis ir valstybės institucijų pateikta slapta ir vieša informacija apie J. Abromavičiaus žūties bei kitų rezonansinių nusikaltimų tyrimą. 1. Kokios buvo J. Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys Valstybės saugumo departamente bei Krašto apsaugos ministerijos struktūrose; kokią jis turėjo surinkęs informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, kam ji buvo pateikta, kaip buvo (ar buvo) realizuojama. 1. Komisija, atsakydama į šį klausimą, išanalizavo iš Valstybės saugumo departamento, iš Krašto apsaugos ministerijos gautus raštus ir medžiagą, išklausė posėdžio metu į Komisijos posėdį kviestų asmenų – buvusios SKAT darbuotojos Kristinos Sūdžienės, buvusio krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, buvusios SKAT teisininkės Leonardos Kuodienės, buvusio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, 1993 m. Respublikos Prezidento dekretu sudarytos darbo grupės vadovo Egidijaus Bičkausko, buvusio Seimo Pirmininko (dabar Europos Parlamento nario) Vytauto Landsbergio, Jūratės Abromavičienės, Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vado brigados generolo Arvydo Pociaus, buvusio savanorio Jono Maskvyčio, buvusių Seimo narių Algirdo Patacko ir Nikolajaus Medvedevo, Seimo nario Henriko Žukausko, buvusio Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento ir Valstybės saugumo departamento darbuotojo Rimanto Bajorino, Generalinės prokuratūros prokuroro Rolando Stankevičiaus, Valstybės saugumo departamento darbuotojų, buvusių savanorių Antano Buroko, Alvydo Pangonio, Stasio Adomonio, Arūno Stašaičio, Jono Juodžio, buvusio Seimo nario Liudviko Simučio, buvusio Lietuvos SKAT vado Jono Gečo, Seimo nario Sauliaus Pečeliūno, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusio savanorio Virginijaus Vilkelio, Seimo nario, buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo Artūro Paulausko, buvusio specialiojo būrio „Aras“ vado, dabar Krašto apsaugos ministerijos generalinio inspektoriaus brigados generolo Česlovo Jezersko, tuometinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Arvydo Pociaus. 2. Krašto apsaugos ministerija rašte Nr. 12-01-1135 Komisijai informavo, kad 1991 m. liepos 18 d. SKAT štabo viršininko įsakymu Nr. 267-K „Dėl priėmimo į darbą perkėlimo tvarka“ Juras Abromavičius buvo priimtas į profesinę karo tarnybą. 1992 m. kovo 2 d. SKAT štabo viršininko įsakymu Nr. 105-S „Dėl Kauno rinktinės darbuotojų perkėlimo darbui į kitas pareigas“ Juras Abromavičius buvo perkeltas į Kauno rinktinės vado pavaduotojo pareigas. 1992 m. birželio 29 d. SKAT štabo viršininko įsakymu Nr. 374-S „Dėl J. Abromavičiaus perkėlimo darbui į kitas pareigas“ Juras Abromavičius buvo perkeltas į Kauno rinktinės vado pareigas. 1993 m. vasario 11 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. 63-K „Dėl SKA tarnybos apskričių teritorinės gynybos štabo viršininkų bei pavaduotojų paskyrimo pareigoms“ Juras Abromavičius buvo paskirtas SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininku. 1993 m. spalio 11 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. 480-K „Dėl kpt. J. Abromavičiaus atleidimo iš tarnybos“ Juras Abromavičius buvo atleistas iš SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu). 3. 2007 m. sausio 23 d. Komisijos posėdyje Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vado brigados generolas Arvydas Pocius teigė, kad Juras Abromavičius iš SKAT Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų buvo atleistas už tai, kad viršijo savo įgaliojimus, o tiksliau, „J. Abromavičius ir bandė sukelti triukšmą, sukelti kažkokią paniką ir vėl pakvietė vyrus grįžti atgal į mišką“1. A. Pocius tvirtino, kad jis per susirinkimą, kai buvo pristatytas kaip naujasis SKAT vadas, priėmė sprendimą nušalinti J. Abromavičių: „Jaunesnį karininką ir užimantį žemesnes pareigas savo įsakymu nušalinti nuo tuometinių pareigų. Tai ir buvo padaryta, nes nedaug trūko, kad dalis ten esančių žmonių būtų jam paklusę ir išėję.“2 A. Pocius teigė: „Aš žinau tik tai, kad J. Abromavičius buvo pašalintas iš Lietuvos kariuomenės už savo įgaliojimų viršijimą ir man jis kaip karininkas nebeegzistavo, kai jis buvo iš kariuomenės pašalintas.“3 2007 m. sausio 24 d. Komisijai liudijęs buvęs Seimo narys Nikolajus Medvedevas, dalyvavęs A. Pociaus minėtame susirinkime, nepatvirtino A. Pociaus išsakytų teiginių apie J. Abromavičiaus raginimą savanorius grįžti į mišką. N. Medvedevas nurodė, kad „Buvo tokie žodžiai. Ne Juro, ne Juro... buvo tokie žodžiai. Ne iš Abromavičiaus.“4 ____________________ 1 Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti 2007-01-23 posėdžio stenograma, p. 7. 2 Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti 2007-01-23 posėdžio stenograma, p. 7. 3 Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti 2007-01-23 posėdžio stenograma, p. 5. 4 Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti 2007-01-24 posėdžio stenograma, p. 38. Nė vienas iš Komisijai liudijusių asmenų nepatvirtino A. Pociaus teiginių, kad J. Abromavičius ragino savanorius grįžti į mišką. Priešingai, liudininkai tvirtino, esą J. Abromavičius dėjo visas pastangas, kad savanoriai grįžtų iš miško. Tai patvirtina ir Komisijai pateikta 1993-09-21 raštu išdėstyta, J. Abromavičiaus pasirašyta ir jo iniciatyva parengta tokio turinio oficiali pozicija: „SKAT Kauno rinktinės vadovybė, atsižvelgdama į nestabilią situaciją Respublikoje dėl dalies rinktinės savanorių pasitraukimo su ginklais iš nuolatinės dislokacijos vietos, pareiškia: pradiniai savanorių reikalavimai buvo pribrendę ir turi būti sprendžiami neatidėliojant įstatymų numatyta tvarka; nežiūrint visų KAM vadovybės pastangų incidentas nebuvo likviduotas dėl neatsakingo savanorių noro tęsti konfliktą; tolesnis žvanginimas ginklais yra nusikalstamas, kenkia Lietuvos interesams ir tarptautiniam prestižui; dauguma Kauno rinktinės savanorių ir vadovybė reikalauja nedelsiant nutraukti beprasmišką konfliktą, paklusti statuto reikalavimams ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus; kviečiame visas Krašto apsaugos ministerijos karines struktūras laikytis rimties ir vykdyti tik vadovybės duotus įsakymus.“ 4. Kapitonas J. Abromavičius 1993 m. spalio 11 d. iš Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo viršininko pareigų atleistas jo paties prašymu ir krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus, o ne SKA tarnybos štabo viršininko pareigas einančio pulkininko leitenanto A. Pociaus pasirašytu įsakymu. 5. Juro Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys vykdant išvardytas pareigas buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 811 patvirtintame Tarnybos statute: Dalinio štabo viršininko – „organizuoti štabo darbą, nuolat jam vadovauti, derinti visų tarnybų viršininkų darbą; organizuoti nuolatinę žvalgybą; žinoti tikrąją padėti padaliniuose, taip pat užduočių vykdymo eigą; dalinio vado nurodymu sudaryti kovinės parengties planą ir kontroliuoti, kaip jis vykdomas; dalyvaujant dalinio vadui tiesiogiai pavaldiems karininkams ir štabo karininkams, sudaryti padalinių ir tarnybų būklės tikrinimo planą; organizuoti ryšį dalinyje, kontroliuoti jo darbą, žiūrėti, kad kariai laikytųsi pasikalbėjimų slaptumo reikalavimų; rūpintis, kad dalinio vado ir aukštesnių viršininkų įsakymai padaliniams bei tarnyboms būtų perduodami laiku ir tinkamai: ypatingai svarbius nurodymus perduoti asmeniškai ir kontroliuoti, kaip jie vykdomi; vesti pratybas su štabo karininkais, vadovauti batalionų štabų ir dalinio valdymą užtikrinančių padalinių parengčiai, nuolat tikrinti ryšių priemonių būklę ir padalinių kovinę parengtį; žinoti dalykines ir moralines karininkų, liktinių ir kuopininkų, ir visų štabe bei jam tiesiogiai pavaldžiuose padaliniuose esančių puskarininkių savybes; išskirstyti naujokus į padalinius; vesti padalinių kovinės parengties apskaitą; pasirūpinti tinkamu vėliavos ir jos dokumentų saugojimu; organizuoti dalinio dienos tarnybą ir sargybas ir jas kontroliuoti; žinoti, kiek dalinyje yra karių, ginkluotės, transporto ir kitos technikos, šaudmenų, kuro ir materialinių vertybių, taip pat žinoti jų būklę, vadovauti jų apskaitai: instruktuoti dalinio praleidžiamojo punkto ir štabo budėtojus bei į komandiruotę išvykstančius padalinio vadus, tikrinti, ar jie aprūpinti viskuo, kas priklauso; laiku teikti reikiamus duomenis į aukštesnį štabą; ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius tikrinti ginkluotę, transporto prietaisų, ryšių priemones, kitą techniką ir materialines vertybes, jų būklę ir saugojimo tvarką jam pavaldžiuose padaliniuose.“ Dalinio vado pavaduotojo – „prisidėti prie bendro dalinio kovinės parengties plano sudarymo ir jo vykdymo; vesti pratybas su karininkais ir liktiniais, taip pat mokymus ir kontrolines pratybas su padaliniais; žinoti karininkų, liktinių ir kuopininkų dalykines ir moralines savybes; vadovauti kūno kultūros ir sporto veiklai; kontroliuoti pavaldžiuose padaliniuose pratybų organizavimą ir eigą, padėti padalini vadovams organizuoti ir vesti pratybas; kontroliuoti, kad šaudymo, mokymo ir pratybų metu padaliniai griežtai laikytųsi saugos taisyklių; vadovauti dalinio mokomosios bazės kūrimo ir tobulinimo darbams; rūpintis padalinių aprūpinimu mokymo priemonėmis, jų apskaita ir tinkamu naudojimu; vadovauti kandidatų į karo mokyklas ir tarnauti liktiniais atrankai; tikrinti, kaip dalinio kariai pasiruošę dienos tarnybai ir kaip jie vykdo savo pareigas.“ Dalinio vado – „užtikrinti, kad dalinys visada būtų gerai pasirengęs atlikti kovines užduotis ir laiku jas įvykdytų, sugebėtų orientuotis ir veikti ekstremaliose situacijose, įveikti maršu didelius nuotolius; vadovauti karių koviniam parengimui ir auklėjimui, o vykdant kovines užduotis, sumaniai vadovauti daliniui; ruošti dalinio štabą vesti mokymus su padaliniais, pratybas su batalionų vadais ir jų pavaduotojais, tarnybų viršininkais, taip pat kontrolines pratybas su dalinio padaliniais; vadovauti dalinio mobilizacinio plano sudarymui; nuolat kelti padalinių kovinę parengtį, grūdinti karius fiziškai ir morališkai; nustatyti dienotvarkę ir reikalauti jos laikytis, užtikrinti tvirtą vidaus tvarką dalinyje; žinoti dalykines ir moralines karininkų, liktinių ir kuopininkų savybes; vadovauti naujokų paskirstymui į padalinius, jų pasirengimui priesaikai ir prisaikdinimui, kaip nurodyta 2 priede; tikrinti atrinktus kandidatus tarnauti liktiniais, ar tinka į karo mokyklas ir mokomąjį batalioną; periodiškai tikrinti kovinę parengtį padaliniuose, panaudojant nustatytą kiekį ginkluotės ir technikos, įvertinti karių meistriškumą ir sugebėjimą veikti ekstremaliomis sąlygomis ir per šaudymo pratybas; kontroliuoti ir tvirtinti savaitės valgiaraštį, stebėti ir periodiškai tikrinti gautų bei paruoštų maisto produktų kokybę, žiūrėti, ar jie visi išduodami kariams; užtikrinti dalinyje reikiamą sanitarinio higieninio ir priešepideminio režimo priemonių vykdymą; pasirūpinti, kad transportas, technika, šaudmenys, kuras ir kitos materialinės vertybės būtų tvarkingai saugomos ir tinkamai naudojamos, periodiškai tikrinti, kiek jų yra, kokia jų būklė ir kovinė parengtis; tvirtinti metinius ir mėnesinius bei kasdienius technikos eksploatavimo planus; kontroliuoti, kaip jie vykdomi; ne rečiau kaip 2 kartus per metus rengti ginkluotės, transporto ir kitos technikos apžiūrą, jos rezultatus skelbti įsakymu; rūpintis išvengti nusikaltimų ir ypatingų įvykių, o jiems įvykus, pranešti vyresniam viršininkui, prokuratūrai, prireikus kelti baudžiamąją bylą, asmeniškai dalyvauti tiriant katastrofas, ypač susijusias su žmonių aukomis, ar kitus sunkius nusikaltimus; nustatyti saugos priemones ir kontroliuoti darbą su technika ir šaudmenimis per pratybas, šaudymus ir mokymus; organizuoti ir vykdyti karių ir materialinių vertybių apsaugą nuo masinio naikinimo ginklo; vadovauti finansinei ir ūkinei dalinio veiklai; kontroliuoti gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų bei kitų įrengimų, esančių dalinio teritorijoje, tinkamą priežiūrą ir eksploataciją; pasirūpinti, kad dalinyje būtų nustatytos ginkluotės, šaudmenų ir kitų materialinių vertybių atsargos; organizuoti dalinio apsaugą, kontroliuoti, kaip einama vidaus ir sargybų tarnyba ir kaip laikomi areštinėje areštuotieji; kontroliuoti, kaip pavaldiniai laikosi aplinkos apsaugos reikalavimų dirbdami su technika, per pratybas ir kt.; rengti tarnybose esančių materialinių vertybių, taip pat pinigų ir griežtos apskaitos dokumentų neplanuotus patikrinimus. Dalinio vadas kiekvieną dieną leidžia daliniui raštiškus įsakymus, prireikus – atskirai kovinei parengčiai, užnugariui ir technikos tarnybai. Dalinio vado įsakymus pasirašo dalinio vadas ir štabo viršininkas. Atskirų tarnybų viršininkai batalione ir dalinyje eina jiems pavestas pareigas ir atsako už savo tarnybos veiklą bei tvarką pagal pareigybes, kurias nustato dalinio vadas. Dalinio vadas tarnybų viršininkams gali papildomai pavesti ir Statute nenumatytas pareigas.“ 6. Krašto apsaugos ministerija 2007-05-31 raštu Nr. 12-01-1135 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad „krašto apsaugos sistema apie Juro Abromavičiaus rinktą ar surinktą informaciją apie rezonansinius nusikaltimus duomenų neturi.“ Šie duomenys neatitinka Komisijai liudijusių asmenų (V. Vilkelio, A. Paulausko) pateiktos informacijos, kad po tarnybos VSD J. Abromavičius bendradarbiavo su AOTD pareigūnais, teikė jiems savo surinktą ir turimą informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių „maištą“, Bražuolės tilto sprogdinimą). Vėliau šios informacijos pagrindu AOTD parengė ir krašto apsaugos ministrui Č. V. Stankevičiui pateikė analitinę pažymą Nr. 13s (1997-01-21). 7. Remiantis Valstybės saugumo departamento rašte Nr. (67)-19-270RN-342RN Komisijai pateikta informacija, J. Abromavičius dirbo Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos grupės inspektoriumi, vėliau buvo paskirtas Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus Kontržvalgybos poskyrio inspektoriumi. 8. Atsakydamas į Komisijos 2007-01-12 raštą Nr. 219-S-04 Valstybės saugumo departamentas pateikė Komisijai J. Abromavičiaus gautos informacijos išrašus iš operatyvinių pranešimų, esančių nutrauktose operatyvinėse bylose. Taip pat Valstybės saugumo departamentas pateikė operatyvinėse bylose esamus dokumentus, susijusius su J. Abromavičiaus veikla. Iš šios medžiagos matyti, kad J. Abromavičius, SKAT štabo viršininkas kapitonas, 1993 m. rugsėjo 29 d. pateikė raportą krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui dėl 1993 m. rugsėjo 16–22 d. įvykių SKAT Kauno rinktinėje. 9. Uždarame Komisijos posėdyje liudiję VSD pareigūnai teigė, kad J. Abromavičius, dirbdamas VSD, aktyviai rinko ir buvo surinkęs nemažai operatyvinės informacijos ir pateikęs keletą operatyvinių pranešimų ir analitinių pažymų apie tuo metu tiriamus bei rezonansą sukėlusius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių „maištą“, Bražuolės tilto sprogdinimą), taip pat apie asmenis, vienaip ar kitaip dalyvavusius tuose įvykiuose. 10. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą ir išklausiusi liudininkų parodymus, gavo informaciją, kad 1997 m. sausio 21 d. krašto apsaugos ministrui Česlovui Vytautui Stankevičiui buvo pateikta slapta pažyma Nr. 13s, kurioje nurodyta informacija, pasak liudininkų parodymų, galėjo lemti J. Abromavičiaus žūtį. Ši pažyma 1999 m. balandžio 9 d. buvo išslaptinta. Komisija susipažino su šia pažyma, tačiau joje esantys duomenys yra ikiteisminio tyrimo duomenys tiriamose baudžiamosiose bylose. 11. Apie krašto apsaugos ministrui pateiktos pažymos realizavimą ir kitas aplinkybes, susijusias su šia pažyma, bus minima aptariant Komisijai suformuluotą 8 klausimą. 12. 2007 m. sausio 23 d. posėdyje liudijusi Jūratė Abromavičienė, atsakydama į klausimą, kaip J. Abromavičius vertino kalbas, kad jis įvardijamas kaip GRU ar KGB agentas, nurodė: „Žinote, apie tuos įtarinėjimus, tai labiausiai Kauno SKAT rinktinėje daugiausiai kalbėdavo Adomonis. Jis visą laiką sakydavo, jeigu tokia kaip raganų medžiokle užsiima. Kad čia nė vieno šnipo neišsiaiškinote, panašiai ir paskui jis pradėjo jau atviru tekstu, kad reikia išsiaiškinti, kas yra Abromavičius, po miško įvykių. Tai kai mes kalbėjome su Juru, sakydavau, Jurai, tu žinai, reikia labai gerai pasiaiškinti, kas jis iš tikrųjų yra pats, nes jeigu žmogus taip nori priklijuoti etiketę kitam, tai labai įtartina, kas jis pats toksai... Juras kažkaip išsiaiškino, dėl ko jį išmetė iš tarybinės armijos ir su ginklu pasišvaistė, ir paskui už tai, būdamas Saugumo departamento darbuotojas, kai sužinojo, vis tiek kažkiek krašto apsaugą kuravo ir kai sužinojo, kad Adomonis nori vadovaujantį postą Kauno rinktinėje, tai pažįstant jį, žinant, kaip jis, kaip jis sakė, kad vienas vakaras ekstremaliom sąlygom atskleidžia, kas šalia tavęs ir su kuo tu eitum į žvalgybą, o su kuo ne. Ir matydamas to žmogaus asmenines savybes... Adomonis buvo pasidaręs net vizitinę su savo pavarde, kad jis SKAT Kauno rinktinės vadas. Juras visais galimais kanalais davė informaciją, kas tai per žmogus, kad negalima jo leisti vadovauti, tuo labiau sukarintai struktūrai. Irgi dar, jeigu tas žmogus paskui sužinojo, kad tai Juro pranešimai buvo.“5 ____________________ 5 Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti 2007-01-23 posėdžio stenograma, p. 31. 2007 m. sausio 11 d. Komisijos posėdyje liudijusi Kristina Sūdžienė, atsakydama į klausimą, ką žino apie įsakymą nužudyti J. Abromavičių, teigė: „Stanislovas Adomonis davė įsakymą. Buvo duotas žodinis įsakymas. Tiesiogiai sau pavaldžiam kuopos vadui Romualdui Petraičiui. Šitie visi parodymai taip pat yra prokuratūrai pateikti, raštiškai protokoluoti. Petraitis buvo kviestas į prokuratūrą. Jis davė parodymus.“6 _________________ 6 Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti 2007-01-11 posėdžio stenograma, p. 9. 13. 2007 m. sausio 18 d. Komisijai liudijęs Egidijus Bičkauskas pateikė Komisijai 1992–1996 m. kadencijos Seimo nario Vytauto Algimanto Buinevičiaus užfiksuotus J. Abromavičiaus parodymus: „Pas mane apsilankė mano senas pažįstamas „N“ (J. Abromavičius) ir papasakojo savo liudijimą apie savanorių maištą, prašydamas tik žinoti tikrą tiesą ir neprašydamas sau jokios pagalbos. Norėčiau užfiksuoti tik šiuos svarbiausius momentus, nes, savaime aišku, jokio protokolo nerašėme: 1. „Iki Popiežiaus atvykimo“ (taip vadinsime šią įvykių fazę) buvo tik beveik asmeniškas J. Maskvyčio maištas, slapstantis nuo prokuratūros. 2. Tačiau pas jį buvo nuvykę Gečas, Butkevičius, Saudargas, Abišala ir Abromavičius, kuris tuo laiku dar buvo autoritetas Maskvyčiui. Taigi reikalai pradėjo krypti į „dešiniukų“ sąmokslą. „N“ žinąs, kad po perversmo Saudargas turėjo tapti KAM ministru. 3. „Po Popiežiaus atvykimo“ (taip vadinsime antrąją įvykių fazę) pas Maskvytį buvo atvykęs Patackas ir Gečas bei Abromavičius. Patackas atvežė „maištininkų“ reikalavimų tekstą, kurį apsvarstė su maištininkais ir pakoregavo. Būtent Patackas nuvežė šiuos reikalavimus į Vilnių ir į Kauną ir perdavė spaudai. Gečas pareikalavo, kad apie tai (Patacko veiklą) nebūtų pranešta Butkevičiui. Vadinasi, Patackas ir Gečas yra betarpiški šio maišto organizatoriai. Butkevičius – ne. 4. Maištininkai beveik sutiko su derybų komisijos pasiūlymu grįžti į dislokacijos vietas, bet paskutiniu momentu jų atstovas Pangonis pareikalavo susirišti su Landsbergiu. Jis turėjęs būti Kačerginėje (labai netoli nuo maištininkų būstinės). Neprisimenu pavardės namo savininko Kačerginėje. Tačiau vis dėlto Pangonis susitiko su Landsbergiu ne Kačerginėje, o Vilniuje. Todėl reikalai užsitęsė iki vakaro, nors buvo planuota apie 13 val. dienos. Landsbergis atsakė Pangoniui labai miglotai, kad iš miško reikia išeiti, bet „reikalą“ tęsti toliau. Landsbergis yra faktiškas maištininkų įkvėpėjas. 5. Maištininkai atvažiavo į Kauną ir užėmė komendantūrą Gedimino gatvėje. Tuo laiku su jais buvo Seimo komisijos nariai Medvedevas, Pečeliūnas, Simutis, Uždavinys ir Svarinskas. Įdomu tai, kad į komendantūros pastatą galima buvo įeiti su Pečeliūno išrašomais leidimais. Viskas vyko taip, kaip aprašyta spaudoje. 6. Išėjęs iš komendantūros Abromavičius išgirdo, kad per radiją kviečiami prie maištininkų prisidėti kiti Kauno savanoriai. Tada jis perdavė per radiją ir radijo stotį „Titanikas“ „pavojaus signalą“ (neatsimenu, kaip jis tiksliai vadinasi). 7. Lojalūs savanoriai (išskyrus tik vieną Kauno kuopą) atvyko ir įsitvirtino VII forte. Tokiu būdu Kaune vienu metu veikė maištininkų štabas Gedimino gatvėje, kuris šaukė savanorius sukilti, ir jam vadovavo J. Maskvytis bei Pečeliūnas, o gal ir kiti „komisijos“ nariai, bei teisėtas ir lojalus valdžiai štabas VII forte, kuriam vadovavo Abromavičius. Kadangi faktiškai maištininkai pralaimėjo, nes jų nepalaikė lojalūs valdžiai savanoriai (išskyrus vieną kuopą), štabas buvo atkurtas Gedimino gatvėje, o maištininkai jį apleido. Abromavičius ir kiti grįžo į Gedimino gatvę. 8. 1993 m. rugsėjo 26 d. sužinojau, kad Abromavičius atleistas iš pareigų. Jis buvo priverstas parašyti pareiškimą dėl atsistatydinimo nuo spalio 1 d., bet naujas SKAT štabo viršininkas Pocius jį nušalino nuo darbo nelaukiant spalio 1 d. Pociaus elgesys niekaip nepaaiškinamas sveiku protu. Tai reiškia, kad sąmokslas tęsiasi toliau. Tačiau, „N“ nuomone, kraujo praliejimo neturėtų būti. 1993-09-27.“7 __________________ 7 Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti 2007-01-18 posėdžio protokolo priedas. 14. Su informacija, kuri perduota Generalinei prokuratūrai ir yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje, Komisija neturėjo galimybės susipažinti. Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas: J. Abromavičius, dirbdamas krašto apsaugos sistemoje, sparčiai kilo karjeros laiptais. Buvo veiklus, aktyvus, turėjo daug informacijos apie valstybėje vykdomus nusikaltimus. Apie tai kalbėjo viešai, žadėjo informuoti atitinkamas valstybės institucijas. Tęsdamas tarnybą VSD, toliau aktyviai rinko informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą). Pb tarnybos VSD J. Abromavičius toliau bendradarbiavo su AOTD ir kitomis teisėsaugos institucijomis, perdavė joms savo surinktą informaciją apie buvusius ir esamus KAM sistemos kariškius ir asmenis, galėjusius prisidėti prie rezonansinių nusikaltimų. Dėl to šių nusikaltimų organizatoriams tapo pavojingas ir tai galėjo lemti jo žūtį. J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijos tuometiniais ir dabartiniais vadovais bei kitais šių partijų nariais. Komisijai liudijęs Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius tendencingai klaidino komisiją, esą J. Abromavičius buvo atleistas iš darbo už tai, kad viršijo savo įgaliojimus. Manome, kad Krašto apsaugos ministerijos lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius tuo galėjo pažeminti karininko vardą. Krašto apsaugos ministerija, informuodama, kad jų sistemos padaliniai neturi informacijos apie J. Abromavičiaus rinktą ar surinktą informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, dėl neaiškių priežasčių nepateikė jos Komisijai. 2. Kokie buvo 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti rezultatai; kokios priežastys ir aplinkybės lėmė šį rezultatą; kada ir kaip buvo įvertintas Komisijos atliktas darbas; kada ir kaip buvo realizuojamos Laikinosios komisijos išvados. 1. Komisija, rengdama išvadą apie Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti darbo rezultatus, priežastis ir aplinkybes, lėmusias šiuos rezultatus, apie Komisijos darbo įvertinimą ir išvadų realizavimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Seimo statutu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais Seimo laikinųjų komisijų darbą, rėmėsi Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti archyvine medžiaga, Seimo plenarinių posėdžių stenogramomis ir į Komisijos posėdžius kviestų asmenų pateikta informacija ir paaiškinimais. 2. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. VIII-108 buvo sudaryta Seimo laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti. Šio nutarimo 3 straipsnyje nurodyta, kad „Laikinoji komisija su atliktu darbu supažindina Seimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo Komisijos sudarymo.“ Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249) nuo 1996-11-26 iki 1997-06-30 aktualios redakcijos 228 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad kontrolės arba tyrimo laikinųjų komisijų darbo trukmė – iki 6 mėnesių. 3. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 1997 m. aktualios redakcijos 231 straipsnyje buvo reglamentuota, kad „Kontrolės arba tyrimo laikinoji komisija, atlikusi pavestą darbą, surinktus ir apibendrintus duomenis, gautas išvadas ir parengtą nutarimo projektą pateikia Seimui. Dėl kontrolės arba tyrimo laikinosios komisijos nagrinėto klausimo Seimo posėdyje priimamas nutarimas.“ 4. Vadovaujantis Seimo archyvui pateikta medžiaga, nustatyta, kad Komisija iš viso surengė 13 posėdžių, iš kurių aštuonis – 1997 m., vieną – 1998 m. ir du 1999 m. 1997 m. pateikti 8 posėdžių protokolai, o posėdžių, vykusių 1997 m. gegužės 5 d., 1997 m. gegužės 19 d. ir 1997 m. spalio 15 d., yra tik darbotvarkės. Gegužės 5 d. ir gegužės 19 d. darbotvarkės analogiškos, todėl manytina, kad planuoti posėdžiai galėjo neįvykti. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad šie posėdžiai įvyko, nėra pateikta. Komisija savo posėdžiuose išklausė Valstybės saugumo departamento direktoriaus Jurgio Jurgelio, generalinio prokuroro pavaduotojo Artūro Paulausko, Vidaus reikalų ministerijos Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos vyr. komisaro Benedikto Lazutkos, komisaro inspektoriaus V Pogarelskio, Krašto apsaugos ministro Česlovo Vytauto Stankevičiaus, Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro K. Šalkausko, Valstybės saugumo departamento skyriaus viršininko L. Petronio, Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo Andriaus Tekoriaus, generalinio prokuroro Vlado Nikitino, vidaus reikalų ministro Vidmanto Žiemelio, Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento vadovo Mindaugo Ravinsko, Krašto apsaugos ministerijos Antrojo departamento skyriaus viršininko Virginijaus Vilkelio, Seimo nario Egidijaus Bičkausko, Seimo nario Česlovo Juršėno, Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio, Seimo nario Audriaus Butkevičiaus pateiktą informaciją ir paaiškinimus. Komisija išnagrinėjo raštu pateiktą Generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos departamento, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informaciją. 5. Laikinoji komisija 1997 m. parengė 9 raštus ir gavo 11 raštų; 1998 m. parengė 7, gavo 6, 1999 m. parengė 2, gavo 3. 6. 1997 m. balandžio 3 d. Seimo plenariniame posėdyje buvo pateikta Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti informacija. Ją pateikė Komisijos pirmininkas Sigitas Kaktys. Informacija buvo tokio turinio: „Politikai įvairiai vertino Komisijos sudarymo aplinkybes, jai keliamas užduotis. Trumpai norėčiau pasakyti, kad R. Rastauskienė, pavyzdžiui, sakė, jog šios bylos tyrimas neįvyks laisvai ir viskas nebus ištirta iki galo. Č. Juršėnas sakė, kad tai yra politinė žmogžudystė, ir Seimo sudarytos Laikinosios komisijos garbės reikalas viską nuodugniai ištirti ir surasti siūlo galą, vedantį į kai kurių politikų kabinetus. A. Butkevičius sakė, kad Seimo komisijos yra skirtos „numuilinti“ visą reikalą. Komisijoje paprastai esti žmonės, kurie suinteresuoti, kad byla turėtų politinį arba atvirkščiai – tik kriminalinį atspalvį. O. A. Akstinavičius sakė, kad motyvas, jog ji padės teisėsaugos institucijoms, yra juokingas. Jo įsitikinimu, tokia komisija tik trukdys įsigilinti į darbą, bus tik daugiau painiavos. Jūsų dėmesiui yra pateikta informacija. Jinai, man atrodo, nuosekliai atspindi, kiek Komisija padarė. Ji parengta vadovaujantis Generalinės prokuratūros suvestine medžiaga, taip pat iš kitų specialiųjų tarnybų gauta medžiaga. Įvyko aštuoni komisijos posėdžiai, jų metu mes išklausėme tarpžinybinės darbo grupės, vadovaujamos generalinio prokuroro pavaduotojo A. Paulausko, kitų specialiųjų tarnybų, t. y. Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos vadovų informaciją. Vyko įvairūs individualūs pokalbiai su šių ir kitų institucijų vadovais, politikais. Kaip matote, pažymoje yra paminėta, kad mes kalbėjomės ir su E. Bičkausku, taip pat su Č. Juršėnu, V. Landsbergiu, A. Butkevičiumi. Norėčiau pasakyti, kad Komisija, deja, negalėjo išgirsti reikšmingo ir, man atrodo, svarbaus Seimo nario S. Buškevičiaus žodžio. Neišgirdo dėl to, kad jis pats nesiteikė atvykti. Keturis kartus mes kvietėme, ir Seimo narys negalės pasakyti, kad jis nebuvo kviečiamas. Taip pat neatvyko ir generalinis prokuroras V. Nikitinas, tačiau aš jo neteisiu, nes iš esmės visuose Komisijos posėdžiuose dalyvavo generalinio prokuroro pavaduotojas. Man, kaip Komisijos pirmininkui, teko bendrauti ir atskirai kalbėtis su įvairiais pareigūnais, kadangi vien tik Komisijos posėdis negalėjo aprėpti visos problematikos. Pažymoje yra pateikta ir įvairios medžiagos, kurią yra gavusi Seimo komisija, t. y. ir iš Generalinės prokuratūros, iš Valstybės saugumo departamento, iš Vidaus reikalų ministerijos, iš Krašto apsaugos ministerijos. Suvestinėje yra pažymėta, kad negauta informacijos apie ginkluotės, šaudmenų ir sprogmenų apskaitą Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, tačiau šiandien ši pažyma Komisiją pasiekė. Yra tokia, ir jeigu kils Seimo nariams kokių nors klausimų, aš galėčiau į juos atsakyti. Šiandien mus pasiekė dar viena pažyma dėl asmenų, kurie yra minimi byloje ir su kuriais atliekami kažkokie tardyminiai ar operatyviniai veiksmai, t. y. jų buvimas Seime, lankymasis pas politikus. Tokią pažymą aš šiandien gavau iš apsaugos tarnybos. Komisijos darbo problemos yra nurodytos dvi, nors smulkesnių buvo ir daugiau. Viena iš jų – kad Statute nėra apibrėžti laikinosios komisijos įgaliojimai, ir aš tikiu, kad Seimas nepratęs tų įgaliojimų toliau. Tačiau jeigu taip būtų, tai reikalingas specialus Seimo nutarimas dėl Komisijos darbo reglamento, kad mes žinotume, ką ir kaip daryti. Įstatymas taip pat neapibrėžia laikinosios komisijos darbo funkcijų, t. y. į ką ir kaip mes turėtume orientuotis – į informacijos išklausymą ar kokius nors konkrečius tyrimo veiksmus. Aišku, mes tardymo ar kitų veiksmų neatlikome, bet vis dėlto yra darbas ir su dokumentacija. Kaip matote, Komisija gavo slaptų dokumentų ir dabar turės nemažą naštą. Apie čia minimą informaciją, apie tyrimo eigą aš daug nenorėčiau kalbėti. Minėjau apie sudarytą tarpžinybinę darbo grupę, taip pat prie Saugumo departamento Kauno apygardos skyriuje yra suformuota operatyvinė grupė, atitinkamai prie Vidaus reikalų ministerijos sudaryta darbo grupė ir yra nurodyti įvairūs pavedimai, darbai, operatyviniai veiksmai, kuriuos tam tikros institucijos atliko. Taip pat yra nurodytos versijos, kurios yra iš tardymo kvotos arba suformuluotos prokuratūros. Tam tikros žinybos vertina šiek tiek kitaip, galbūt specifiškiau arba specialiau, tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek Saugumo departamentas, kaip minėjau, turi atskiras užduotis ir nagrinėja atskiras versijas. Toliau apie tai, kas buvo daryta, aš irgi nenoriu dėstyti, čia yra gana nuoseklu arba tiesiog galima ir paklausti. Norėčiau pakalbėti apie Komisijos išvadas, kurios buvo padarytos. Manau, pirmoji išvada yra apibendrinta, aiški visiems Seimo nariams, bet Komisija turėjo konstatuoti, kad žūties aplinkybių tyrimas tebetęsiamas, nusikaltimas iki šiol neišaiškintas. Antroji išvada. Tiriant šią bylą buvo atnaujintos kai kurios sprogdinimo bylos, tai yra geležinkelio per Bražuolės upelį sprogdinimo byla, ji gal neatnaujinta, bet ji gavo postūmį, taip pat sprogimas geležinkelyje tarp Bagotosios ir Alksnėnų stotelių. Yra trečioji išvada apie tai, kad tiriant bylą kai kurie su ja susiję įvykiai išskirti į atskiras bylas, tai ne tik pagal Baudžiamojo kodekso 73 straipsnio pirmąją dalį „Valstybės paslapties atskleidimas“, bet galbūt bus išskirtos ir kitos bylos, kaip dažnai būna tokiose sudėtingose bylose. Ketvirtoji išvada – dėl J. Abromavičiaus žūties aplinkybių. Mes konstatuojame, kad tyrimas teisėsaugos institucijų vykdomas nuosekliai, tačiau matome, kad tyrimo pradžioje tarp prokuratūros ir kitų specialiųjų tarnybų nebuvo reikiamos koordinacijos, buvo pastebima žinybiškumo elementų. Kai kuriais atvejais nevykdomi, nesant pavedimo raštu, Generalinės prokuratūros žodiniai pavedimai. Vidaus reikalų ministerijoje, Valstybės saugumo departamente, netgi Komisijoje buvo ginčijamasi dėl to, kas daroma, tačiau jeigu klaustumėte detaliau, galima būtų pakalbėti, jeigu norėtumėte. Penktoji išvada. Matome, kad stokojama specialiųjų tarnybų operatyvumo, darbo intensyvumo. Daugiausia mes čia minime pirotechninę ekspertizę. Ekspertizės išvada gauta tik kovo 4 dieną ir Komisija niekaip nesuprato, kaip sunku yra parinkti automobilį susprogdinti arba kaip sunku sutvarkyti dokumentus, kad tai galėtų atlikti ir panašiai. Daiktinis įrodymas pateiktas tik vasario 12 dieną, t. y. atrasta virvutė, ir dar neaišku, ar jinai susijusi, ar ne, bet vis dėlto, manome, jos ekspertizė galėjo būti padaryta ir anksčiau. Šeštoji išvada. Šiuo metu byloje negauta duomenų, ką Komisija atsako tiems politikams arba tiems, kurie šitą bylą sieja su politika, apie organizuotas politines jėgas, politines organizacijas, galbūt turėjusias įtakos J. Abromavičiaus susprogdinimui. Kita išvada. Konstatuojame, kad gauta medžiaga iš Valstybės saugumo departamento ir Vidaus reikalų ministerijos rodo, jog Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnybos sistemoje pasitaiko ginklų, šaudmenų, sprogmenų dingimo, jų pardavimo atvejų, kai kurie SKAT'o pareigūnai užsiima šios srities nusikalstama veikla. Mes nekaltiname SKAT'o kaip sistemos, bet iš operatyvinių duomenų matome, kad vis dėlto tarp visų kitų ginklų arba sprogmenų patekimo apskritai į nusikaltėlių rinką šaltinių yra ir šitas. Kita išvada yra svarbi ir manome, kad tai yra labai didelė blogybė – specialiųjų tarnybų blogas darbas su slaptais ir visiškai slaptais dokumentais. Yra nesilaikoma nustatytų ir patvirtintų raštvedybos taisyklių, t. y. kai dokumentai patenka į viešumą ir paskui įvairiai interpretuojami, traktuojami, juos nešiojasi netgi įvairūs darbuotojai, išneša iš savo darbo vietų ir paskui netgi žurnalistai naudojasi ta medžiaga. Tai yra blogai, tai kenkia valstybės prestižui, geram valstybės įvaizdžiui ir šito neturėtų būti. Kita išvada. Manome, kad būtina gerinti operatyvinių ir slaptųjų tarnybų darbą. Netoleruotina, kai asmuo, komisija yra kelių tarnybų informacijos šaltinis. Specialiosios tarnybos mano, kad tai yra gerai, tačiau mes manome, kad gali būti prielaida, dėl ko vienas žmogus, būdamas kelių institucijų, žinybų šaltinis, gali tada turėti joms įtakos, gali formuoti tam tikrą nuomonę ir paskui dėl to gali būti ir panašių aplinkybių. Krašto apsaugos ministerijoje (pažymėjome atskirai) būtina stiprinti kontržvalgybos ir imuniteto (o Valstybės saugumo departamente ypač matome iš Bajorino atvejo ir išskirtos atskiros bylos) tarnybų darbą. Apie tai galima būtų kalbėti detaliau, bet nėra laiko. Atskirai pažymėjome, jog yra padidėjęs kai kurių operatyvinių darbuotojų suinteresuotumas renkant tai žinybai nebūtiną slaptą informaciją be specialaus pavedimo. Tai iš tikrųjų yra rimta ir galima įvardyti konkrečiu faktu, t. y. informacijos rinkimas apie Lietuvos kariuomenės, pavyzdžiui, Kauno apygardoje, dislokavimą, apie jų mobilizacines galimybes ir visa kita. Be to, kad kitų kraštų specialiosioms tarnyboms šita informacija būtina, Komisijai neaišku, kodėl šita medžiaga ir kokiais tikslais renkama. Taip pat manome, kad būtina nustatyti režimų sistemą, kada ir kaip viena žinyba teikia kitai informaciją. Akivaizdus yra nevienodas informacijos vertinimas, įslaptinimas arba tos medžiagos neįslaptinimas ir atvirkščiai. Dėl to netolygumo paskui kyla įvairių (susijusių su šitais slaptais arba visiškai slaptais dokumentais) vertinimų ir galimybių patekti į spaudą ar kitur. Manome, kad reikėtų atkreipti Vyriausybės dėmesį į leidimų elektros ryšių, mobiliųjų telefonų tinklams kurti išdavimo tvarką. Iš dalies tai jau yra daroma. Operatyvinės veiklos įstatymas, Radijo ryšio įstatymas bus priimamas, ir manome, kad šiuo metu esanti tvarka, kai licencijos „Omnitel“, „Bitei GSM“ dar yra neišduotos (yra tik laikini leidimai), leidžia šitą sritį sutvarkyti, kad tie, kurie norės kurti mobiliųjų telefonų tinklus, turės numatyti ir patys savo lėšomis įrengti tam tikrą įrangą, kad operatyvinės tarnybos galėtų pasinaudoti galimybe, kai yra įvairūs (kaip šiuo atveju) nusikaltimai. Taip pat atkreipiame vidaus reikalų ministro V. Žiemelio dėmesį į padėtį tiriant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ir įvykius po sprogimo. Nenormalu, kad šis darbas užsitęsia, kaip ir šituo atveju, jį atlieka ekspertai, neturėdami net specialios laboratorijos. Jų krūvis yra gana didelis ir jiems daug ko reikia, bet apie tai galbūt galima kalbėti atskirai. Taip pat atkreipiame (jau dabar aišku – kieno) generalinio prokuroro K. Pėdnyčios dėmesį, kad dėl neperduotų teismams jau ištirtų sprogdinimų bylų atsiranda nepagrįstų politinių vertinimų, t. y. dėl Kryžkalnio paminklo susprogdinimo, sprogimų arba tokių sprogimėlių (...) ir LDDP mitingų vietose Kaune, Šiauliuose. Neaišku, kas sprogdina, kas užsako, bet triukšmas kyla didelis, vertinimai irgi įvairūs, ir manome, kad jeigu tai netrukdo įvairių sprogdinimų šiuo metu atliekamam operatyviniam tyrimui, tai šitos bylos turi patekti į teismą, turi būti svarstomos, tada mažiau būtų tokių politinių insinuacijų. Bylą tiriantys pareigūnai pažymi, kad politinio spaudimo valstybės politikai ar pareigūnai nedarė, taip pat Seimo sudaryta Laikinoji komisija irgi nedarė. Tiriant J. Abromavičiaus žūties aplinkybes persipina kai kurių žmonių veiklos kriminaliniai, politiniai, specialiųjų tarnybų veiklos atskiri ypatumai, todėl Komisijos vertinimas rodo visą šių aplinkybių spektrą. Komisijos darbą toliau tikslinga tęsti, manome, tik paaiškėjus šioje byloje naujoms aplinkybėms dėl valstybės politikų ar pareigūnų dalyvavimo tiesiogiai nusikalstamoje arba susijusioje su ja veikloje. Tai tiek trumpai.“ Šiame posėdyje Komisijos pirmininkas, atsakydamas į klausimą, pažymėjo: „Šiandien nėra atsakymo, aš manau, jog šio atsakymo niekas nesitiki, kad jis galėtų būti toks, bet yra papildomai padaryta daug darbo. Kad Komisija nedavė pagrindinio atsakymo, kaip jūs norėtumėte, ką padarysi, aš kitaip vertinti negaliu, tik kaip neištirta, sakykim, kad neatsakyta į tą klausimą.“8 Šio Seimo posėdžio pirmininkas priminė, kad pagal 230 ir 231 Seimo statuto straipsnius dėl kontrolės arba tyrimo laikinosios komisijos nagrinėto klausimo Seimo posėdyje priimamas nutarimas, ir pasiūlė Komisijai „apsispręsti ir pasiūlyti Seimui tolesnius sprendimo būdus. Ar Komisija toliau turi tęsti darbą, ar Komisija turi baigti darbą ir pateikti tokiu atveju nutarimą, ir siūlyti Seimui priimti kažkokias išvadas. Bet šiandien to nedarom. Lauksim iš jūsų tolesnės informacijos“.9 __________________ 8 1997-04-03 Lietuvos Respublikos Seimo plenarinio posėdžio stenograma Nr. 9(50), Stenogramos, 1997-04-15, Nr. 28, arba http://www3.1rs.lt/pls/ inter/dokpaieska.showdoc _l?p_id=49112, p. 26–28. 9 1997-04-03 Lietuvos Respublikos Seimo plenarinio posėdžio stenograma Nr. 9(50), Stenogramos, 1997-04-15, Nr. 28, arba http://www3.1rs.lt/pls/ inter/dokpaieska.showdoc _l?p_id=49112, p. 30. 7. Seimo nutarimo projektas dėl Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti išvadų Seime nebuvo užregistruotas. 8. 1997 m. spalio 16 d. Seimo posėdyje laiku, skirtu Seimo narių pareiškimams, Seimo narys Sigitas Kaktys, remdamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1997 m. aktualios redakcijos) 95 straipsnio nuostata, numatančia, kad „Kiekvienos dienos vakarinio posėdžio paskutinės 20 minučių skiriamos Seimo narių pasisakymams dėl svarbių valstybės problemų. Tai transliuojama per valstybės radiją“, kreipėsi į Seimą pateikdamas Komisijos informaciją: „Baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-002-97 „Dėl J. Abromavičiaus 1997 m. sausio 31 d. žūties aplinkybių tyrimo“, atlikus pirminę ir papildomas įvykio vietos apžiūras, teismo medicininę, pirotechninę, trasologines ekspertizes, apklausus liudytojus, atlikus tardymo eksperimentą, taip pat pritaikius operatyvines priemones, šiuo metu nustatyta: nužudant panaudotas sprogmuo, jo pritvirtinimo prie J. Abromavičiaus automobilio „Volkswagen Passat“ laikas ir vieta, sprogdinimo mechanizmas, asmenys, kurie gali būti įtariami turėję priežasčių organizuoti J. Abromavičiaus nužudymą ir jį įvykdyti. Šiuo metu trūkstant tiesioginių įrodymų konkretiems asmenims pareikšti kaltinimus, tardymo ir operatyviniai veiksmai tęsiami, nuolatos organizuojami prokuratūros, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus pareigūnų, dalyvaujančių tardymo grupėje, pasitarimai, analizuojama gauta operatyvinė informacija ir derinami tolesni veiksmai. Išvados. Komisija pažymi, kad: 1. J. Abromavičiaus nužudymas – tai kryptingai suplanuota, iš anksto parengta, profesionaliai įvykdyta akcija. 2. J. Abromavičiaus tyčinio nužudymo aplinkybės ištirtos dar ne visos. Nusikaltimas lieka neišaiškintas, nusikaltimą įvykdę asmenys nenustatyti. 3. Nerezultatyviam tyrimui įtakos turėjo: 3.1. Tardymo grupės, atlikusios šioje byloje pirminius neatidėliotinus tardymo veiksmus bei įvykio vietos apžiūrą, veiksmų neišbaigtumas, koordinacijos ir tyrimo kryptingumo stoka. 3.2. Operatyvinių tarnybų tam tikrų veiksmų derinimo stoka, žinybiškumas. 3.3. Operatyvinių tarnybų, prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos tarnybų vadovų iniciatyvumo stoka mobilizuojant savo tarnybas kryptingai ir nuosekliai ieškoti informacijos apie nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus. 3.4. Silpna specialiųjų ekspertizių tyrimo bazė, nevisiškai panaudotos specialistų žinios, jų silpnas pasiruošimas dirbti sudėtingomis sąlygomis. 4. Tiriant nusikaltimą Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento vadovai neišvengė išankstinio įvykio vertinimo, visuomenės nuomonės formavimo. Tai sudarė prielaidas politizuoti tyrimo aplinkybes, formuoti niekuo nepagrįstus kaltinimus kai kurioms organizacijoms bei asmenims. Pasiūlymai: 1. Būtina įkurti sprogdinimų ir sprogmenų, šaunamųjų ginklų panaudojimo nusikalstamiems tikslams, organizuotų nusikaltimų prieš valstybines, teisėsaugos institucijas tyrimo specializuotas grupes, dirbančias apygardose ir turinčias pakankamą kvalifikaciją. 2. Prie Vidaus reikalų ministerijos būtina įkurti specializuotą, aprūpintą šiuolaikine įranga specialių ekspertizių laboratoriją. 3. Laikinajai komisijai pavestas nusikaltimo dėl J.Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimas netikslingas. 4. Tolesnę teisėsaugos institucijų veiklos, tiriant šią bylą, kontrolę perduoti Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetams. 5. Komisija siūlo išvadas ir pasiūlymus aptarti Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Papildomai norėčiau pasakyti: 1. Komisija mano, kad teisėsaugos institucijų tardymo ir operatyviniai veiksmai tęsiami iš inercijos. 2. Komisija netiki, kad nusikaltimas bus greitai išaiškintas, įvardija priežastis, kodėl, jos manymu, taip yra. Taip pat pabrėžia, kad nusikaltimo tyrimo pradžioje Generalinės prokuratūros ir, kaip minėjau, Valstybės saugumo departamento vadovai neišvengė dviprasmiškų vertinimų, išprovokavo kaltinimus įvardintiems pareigūnams ir asmenims. Dėl šio politizavimo net teko Seimui įkurti specialią laikinąją tyrimo komisiją. Taip pat kartu Komisija siūlo, ką šiuo metu aktualu ir būtina daryti valstybės mastu, nes sprogdinimams, organizuotam nusikalstamumui galo nematyti. Netgi turime konstatuoti tam tikrą teisėsaugos institucijų bejėgiškumą. Tuo Seimo laikinoji komisija savo, kaip Seimo detektyvų, darbą baigė.“10 __________________ 10 1997.10-I6 Lietuvos Respublikos Seimo plenarinio posėdžio stenograma Nr. 21(121), Stenogramos, 1997-10-27, Nr. 64, arba http://www3.1rs.lt/pls/ inter/dokpaieska.showdoc _l?p_id=47181, p. 27. 9. Po čia pateiktos Komisijos informacijos nebuvo pateiktas Seimui Seimo nutarimo projektas dėl Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti išvadų. Toks nutarimo projektas nebuvo pateiktas iki 1996–2000 m. Seimo kadencijos pabaigos. Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas: Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. VIII-108 „Dėl laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti sudarymo“ sudaryta komisija surengė 13 posėdžių, iš kurių 1997 m. – aštuonis, 1998 m. – vieną, 1999 m. – du. Pateikti 11 posėdžių protokolai, o trijų posėdžių numatytos tik darbotvarkės. J. Abromavičiaus žūties aplinkybės daugiausia nagrinėtos šiam tikslui sudarytoje Laikinojoje komisijoje J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti (Komisijos pirmininkas – Sigitas Kaktys). Komisija dirbo 1997 m., jų pabaigoje pateikė pranešimą, tačiau 1998–1999 m. Komisijos darbas buvo fragmentiškas, o 2000 m. darbas nevyko Seimui nepateikus galutinių išvadų ir nutarimo projekto dėl Komisijos veiklos pabaigos. 1997 m. spalio 16 d. Seimo posėdyje laiku, skirtu Seimo narių pasisakymams, Seimo narys Sigitas Kaktys, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Seimo statuto 95 straipsnio nuostata, kreipėsi į Seimą, pateikdamas informaciją apie Komisijos darbą. Seimo 1997 vasario 13 d. nutarimu sudaryta komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti veikė formaliai ir paviršutiniškai. Savo veikloje netgi nesiekė išsiaiškinti ir atsakyti į pateiktus Seimo klausimus, nepateikė Seimui jokių išvadų ir net neįregistravo Seimo nutarimo projekto. Todėl ši komisija Seimo pavestos funkcijos neįvykdė, o jos sudarymas ir veikla vertintina tik kaip to meto formali politinė viešųjų ryšių akcija. Išanalizavus netgi formaliai ir neatsakingai dirbusios Komisijos dokumentus, nustatyta, kad jau tuo metu ši komisija konstatavo, jog „J. Abromavičiaus nužudymas – tai kryptingai suplanuota, iš anksto parengta, profesionaliai įvykdyta akcija“. Tačiau Komisija nepakankamai naudojosi ir nepakankamai siekė pasinaudoti parlamentinės kontrolės suteiktomis galimybėmis tirti nusikaltimo neišaiškinimo priežastis, taip pat nepakankamai tyrė neigiamus politinio suinteresuotumo dėl nusikaltimo neištyrimo veiksnius, nors jau tuo metu ir viešojoje informacijoje buvo minimos politikų pavardės, galbūt susijusios su J. Abromavičiaus žūtimi ir kitų rezonansinių nusikaltimų padarymo politine motyvacija, priežastimis ir pasekmėmis. Būtent šios aplinkybės ir lėmė 1997 m. vasario 13 d. sudarytos Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti neveiklumą, darbo paviršutiniškumą ir Seimo pavedimo neįvykdymą. 3. Kuriuose Seimo struktūriniuose padaliniuose buvo nagrinėjamos J. Abromavičiaus žūties aplinkybės ir kokie šio nagrinėjimo rezultatai. 1. Komisija, siekdama atsakyti į šį klausimą, išanalizavo Seimo laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Seimo archyvui pateiktą medžiagą ir susipažino su Seimo plenarinių posėdžių stenogramomis. 2. 1991–1993 m. SKAT Kauno rinktinės savanoris, štabo viršininkas, kapitonas, 1996 m. balandžio-spalio mėnesiais Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus operatyvinis darbuotojas, vėliau UAB „Asista“ vadovas Juras Abromavičius žuvo 1997 m. sausio 31 d. Kaune, Kuršių gatvėje sprogus po automobiliu pritvirtintam sprogmeniui. 3. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, 1997 m. vasario 7 d. išklausęs Valstybės saugumo departamento, Generalinės prokuratūros ir Krašto apsaugos ministerijos vadovų informaciją apie J. Abromavičiaus žuvimo aplinkybių tyrimo eigą, sutartinai nutarė siūlyti sudaryti laikinąją Seimo tyrimo komisiją šioms aplinkybėms ištirti. 4. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. VIII-108 buvo sudaryta Laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti. Ši komisija dirbo iki 1996–2000 m. Seimo kadencijos pabaigos. 5. 1997 m. spalio 16 d. Seimo plenariniame posėdyje Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininkas Sigitas Kaktys paskelbė, kad „Seimo laikinoji komisija savo, kaip Seimo detektyvų, darbą baigė.“11 ____________________ 11 1997-10-16 Lietuvos Respublikos Seimo plenarinio posėdžio stenograma Nr. 21(121), Stenogramos, 1997-10-27, Nr. 64, arba http://www3.1rs.lt/pls/ inter/dokpaieska.showdoc _l?p_id=47181, p. 27. 6. Reaguojant į tokį Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininko pareiškimą, 1997 m. gruodžio 1 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje buvo iškeltas klausimas dėl tolesnio J. Abromavičiaus žūties tyrimo. Buvo pasiūlyta, vykdant parlamentinę kontrolę, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kaip Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti iniciatoriui ir tarsi reikalų perėmėjui, toliau kontroliuoti J. Abromavičiaus žūties tyrimą. Komiteto pirmininkas Juozapas Algirdas Katkus pažymėjo, kad to daryti nereikia, nes visų pirma Komisijos pirmininkas turi pateikti Seimui ataskaitą, nes Seimas priėmė nutarimą įsteigti Laikinąją komisiją. Komiteto pirmininkas pažymėjo, kad jei bus tikslinga, ateityje kontroliuos J. Abromavičiaus žūties tyrimą. 7. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas iki 1996–2000 m. kadencijos pabaigos nebekėlė klausimo dėl J. Abromavičiaus žūties tyrimo kontrolės. 8. Laikinoji komisija J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti nepateikė Seimui nutarimo dėl šios komisijos išvadų, todėl oficialiai Komisijos darbas nenutrūko iki 1996–2000 m. kadencijos pabaigos. Paskutinis Komisijos posėdis įvyko 1999 m. kovo 29 d. 2000 m. Komisija nė karto neposėdžiavo, bet Komisijos pirmininkas dėl J. Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimo eigos 2000-02-17 raštu Nr. 230-08-01 yra kreipęsis į Generalinę prokuratūrą, 2000-02-17 raštu Nr. 230-08-03 – į Valstybės saugumo departamentą ir 2000-02-17 raštu Nr. 230-08-02 – į Vidaus reikalų ministeriją dėl J. Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimo eigos. Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, daro šias išvadas: Komisijos duomenimis, J. Abromavičiaus žūties aplinkybės buvo du kartus nagrinėjamos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete: 1) inicijuotas Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti sudarymas; 2) konstatuota, kad darbą turi tęsti sudaryta komisija. Komisijos nuomone, Laikinosios komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininkas Sigitas Kaktys, neinformavęs komisijos narių, savo iniciatyva domėjosi bylos tyrimu jį atlikusiose institucijose. Iš pateiktos medžiagos galima konstatuoti, kad Komisijos išvados Seimui pateiktos nebuvo. Dėl to tyrimas nebuvo baigtas ir pasitvirtino anksčiau Komisijos narių pasakyti žodžiai: „Byla ištirta nebus.“ Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto 1996–2000 m. atliekama par …