LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO 2003 M. BALANDŽIO 14 D. ĮSAKYMO Nr. ISAK-496 „DĖL BRANDOS EGZAMINŲ PROGRAMŲ“ PAKEITIMO 2009 m. rugsėjo 17 d. Nr. ISAK-1854 Vilnius P a k e i č i u Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. ISAK-496 „Dėl brandos egzaminų programų“ (Žin., 2003, Nr. 40-1870): 1. Išdėstau nurodytuoju įsakymu patvirtintą Biologijos brandos egzaminų programą nauja redakcija (pridedama). 2. Išdėstau nurodytuoju įsakymu patvirtintą Chemijos brandos egzaminų programą nauja redakcija (pridedama). 3. Išdėstau nurodytuoju įsakymu patvirtintą Fizikos brandos egzaminų programą nauja redakcija (pridedama). Švietimo ir mokslo ministras                               Gintaras Steponavičius PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-496 (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. ISAK-1854 redakcija) BIOLOGIJOS VALSTYBINIO BRANDOS EGZAMINO PROGRAMA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. 2008 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras patvirtino Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų tobulinimo 2008–2012 metais priemonių planą. Šio plano 33 punkte numatyta, kad nuo 2010 metų nebus organizuojami mokykliniai brandos egzaminai tų pasirenkamųjų mokomųjų dalykų, kurių vykdomi valstybiniai brandos egzaminai. Tuo remiantis parengta nauja Biologijos brandos egzaminų programos redakcija Biologijos valstybinio brandos egzamino programa. 2. Biologijos valstybinio brandos egzamino programa (toliau – programa) parengta vadovaujantis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiomis programomis ir išsilavinimo standartais XI–XII klasėms, patvirtintais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2002 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1465. Biologijos valstybinio brandos egzamino programoje nurodyti reikalavimai mokinių pasiekimams parengti vadovaujantis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose keliamais ugdymo tikslais bei išsilavinimo standartuose fiksuotais mokinių pasiekimais. 3. Programą rengė biologų darbo grupė. Programai pritarė Gamtos mokslų ekspertų komisija. 4. Programoje aptariama: 4.1. biologijos mokymosi tikslai ir uždaviniai; 4.2. kaip egzamino metu tikrinama mokinių žinios ir gebėjimai; 4.3. biologijos valstybinio brandos egzamino (toliau – egzamino) reikalavimai; 4.4. egzamino turinys; 4.5. egzamino matrica; 4.6. egzamino struktūra; 4.7. kaip vertinama egzamino užduotis. II. BIOLOGIJOS MOKYMOSI TIKSLAI IR UŽDAVINIAI 5. Biologijos mokymasis mokykloje yra bendrojo išsilavinimo dalis. Mokinys pagal savo polinkius ir poreikius pasirenka biologijos kursą: bendrąjį arba išplėstinį. Egzamino užduotyje 40 proc. taškų atitinka bendrąjį biologijos kursą, 60 proc. – išplėstinį. 6. Biologijos mokymosi tikslai: 6.1. pažinti ir suprasti biologinių sistemų funkcionavimo bei kaitos dėsningumus, gamtos vienovę ir dinamišką pusiausvyrą; 6.2. įgyti mokslinio mąstymo ir tyrimo gebėjimų; 6.3. perprasti pažinimo proceso esmę ir jo patrauklumą atliekant įvairius gamtotyros darbus, mokėti taikyti biologijos žinias sprendžiant įvairias gyvenimo problemas. 7. Baigdamas bendrojo lavinimo mokyklą, mokinys turi gebėti: 7.1. nurodyti, apibūdinti ir paaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos faktus, reiškinius, dėsningumus, suprasti gamtos mokslų sąvokas, dėsnius ir teorijas; 7.2. naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, kryptingai ir tikslingai ieškoti informacijos įvairiuose šaltiniuose, surinktą informaciją apibendrinti, analizuoti, ja pasinaudoti, perteikti kitiems; 7.3. formuluoti hipotezes, planuoti stebėjimus ir bandymus joms patikrinti, apibendrinti gautus duomenis, daryti išvadas, patraukliai pateikti rezultatus, vertinti jų tikslumą ir patikimumą, rasti ir ištaisyti klaidas bei spręsti praktinius biologijos uždavinius; 7.4. bendrauti ir bendradarbiauti, kritiškai mąstyti, aiškiai žodžiu ir raštu reikšti mintis, pagrįsti savo nuomonę; 7.5. taikyti įgytas gamtos mokslų žinias ir gebėjimus įvairioms kasdienio gyvenimo, aplinkotyros, aplinkosaugos ir darnaus vystymosi problemoms spręsti. 8. Egzamino tikslas – įvertinti mokinio pasirengimą tolesnėms biologijos studijoms ar šios gamtos mokslų srities žinias ir gebėjimus. III. MOKINIŲ GEBĖJIMAI 9. Mokinių pasiekimams biologijoje įvertinti tikrinami trejopi gebėjimai. Pirmoji gebėjimų grupė siejama su žiniomis ir supratimu, antroji – su problemų sprendimu ir trečioji – su praktiniais darbais (stebėjimais ir eksperimentais). 10. Nors vertybinės nuostatos egzamino metu nevertinamos, tačiau tai nereiškia, kad į jų ugdymą neturi būti atsižvelgiama mokymo procese. Kiekvieno biologijos mokytojo pareiga ugdyti mokinio atvirumą naujoms idėjoms, jo domėjimąsi gyvąja gamta ir sveiku gyvenimo būdu, pagarbą gyvybei ir atsakomybę už ją, supratimą, kad nuo kiekvieno iš mūsų sprendimų priklauso aplinkos kokybė ir žmonių gerovė. 11. Tikrinant žinių ir supratimo grupės gebėjimus, mokinys turi parodyti, ar jis žino ir supranta atskirų biologijos sričių sąvokas (pvz., ląstelė, genas, rūšis, ekologinė niša ir pan.) bei sąvokas, kurios sieja skirtingas biologijos sritis tarpusavyje ir biologiją su kitais gamtos mokslais (pvz., evoliucija, energija, ekosistema ir pan.), taip pat esminius biologijos faktus, dėsningumus ir teorijas. Mokinys turi gebėti: 11.1. nurodyti ir apibrėžti: biologinius faktus, sąvokas, procesus, pateikti keletą (2–3) pavyzdžių; 11.2. atpažinti: 11.2.1. paveiksluose (piešiniuose ir nuotraukose), schemose, grafikuose ir diagramose pavaizduotus objektus bei procesus; 11.2.2. iš pateikto sąrašo, teksto ar schemos atrinkti su nagrinėjamu klausimu susijusius pavyzdžius; 11.2.3. nurodyti, kokiai grupei ar grupėms priklauso tam tikras biologinis objektas ar reiškinys; 11.2.4. biologinius procesus ar reiškinius išdėstyti nuosekliai tam tikra seka; 11.3. apibūdinti: suprantamai pavaizduoti schema ar grafiku, aprašyti biologinius objektus, reiškinius ir procesus, teikti argumentus, atlikti skaičiavimus; 11.4. palyginti: 11.4.1. nurodyti sandaros panašumus ir skirtumus; 11.4.2. susieti sandaros panašumus ir skirtumus su atliekamomis funkcijomis; 11.5. paaiškinti: 11.5.1. raštu ar schema paaiškinti biologines sąvokas, dėsningumus, savo teiginius, grafinius vaizdus bei lenteles; 11.5.2.remiantis mokslo duomenimis, nustatyti biologinių reiškinių priežastis; 11.5.3.klasifikuoti ir palyginti procesus, reiškinius ir faktus; 11.5.4. taikyti žinias nustatant reiškinių dėsningumus ir priimant argumentuotus sprendimus. 12. Problemų sprendimas – tai gebėjimas kritiškai vertinti gamtamokslinę informaciją, apibendrinti, daryti išvadas ir siūlyti pagrįstus sprendimus; skaityti grafikuose, lentelėse, diagramose, schemose, mokslo ar mokslo populiariuosiuose tekstuose, reklamoje, įvairių prekių aprašymuose pateiktą gamtamokslinio pobūdžio informaciją; apibendrinti ir kritiškai vertinti žiniasklaidos pateikiamą informaciją apie gyvosios gamtos ir negyvosios aplinkos sąveikos įvairovę, gamtos mokslų atradimus, aplinkosaugą, sveikatą ir kitomis temomis. Į problemų sprendimo gebėjimus įjungiami ir su praktiniu darbu susiję gebėjimai. 13. Probleminiai ir praktiniai klausimai formuluojami remiantis temomis, pateiktomis egzamino turinyje. 14. Egzamino metu praktinių darbų nereikia daryti, tačiau užduotyje yra klausimų, kurie padės išsiaiškinti, ar mokymosi proceso metu atlikęs programoje numatytus praktinius darbus mokinys suprato ir geba planuoti ir atlikti stebėjimą ar bandymą. 15. Mokiniai turi gebėti formuluoti hipotezę, planuoti stebėjimą ar bandymą, pasirinkti reikiamas priemones, atlikti tyrimus, interpretuoti bei apibendrinti gautus rezultatus, daryti išvadas; gautus duomenis pateikti lentelėse ir juos apdoroti: skaičiuoti procentus, vidurkius ir santykius, braižyti grafikus ir diagramas. Žinios ir supratimas Problemų sprendimas Praktiniai gebėjimai 16. Taigi problemoms ir praktiniams klausimams spręsti reikia gebėjimų: 16.1. parinkti ir apdoroti biologinio pobūdžio informaciją, taip pat ir tyrimų duomenis; 16.2. taikyti įgytas biologijos žinias kasdienėje veikloje; 16.3. kritiškai vertinti turimą informaciją, formuluoti hipotezes, planuoti praktinius darbus, apdoroti rezultatus, daryti išvadas, siūlyti sprendimus. 17. Egzamino reikalavimai žinių ir supratimo gebėjimams išdėstyti „Egzamino turinyje“ (žr. 4 skyrių). Bendrojo ir išplėstinio kursų reikalavimai problemų sprendimo gebėjimams skiriasi problemų sudėtingumu ir turiniu. Pagrindiniai reikalavimai gebėjimams spręsti problemas egzamine pateikiami 1 lentelėje. 1 lentelė Problemų sprendimo ir praktiniai gebėjimai Egzamino reikalavimai reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo kurso programą reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal išplėstinio kurso programą 1. Rinkti ir apdoroti biologinio pobūdžio informaciją ir tyrimų duomenis. 1. Rasti informaciją grafikuose, schemose, diagramose, lentelėse, tekstuose, ją analizuoti ir apibendrinti. 1. Rasti informaciją grafikuose, schemose, diagramose, lentelėse, tekstuose, kritiškai ją vertinti. Formuluoti hipotezes, planuoti praktinį darbą. 2. Prasmingai taikyti įgytas biologijos žinias kasdienėje veikloje. 2. Taikyti įgytas biologijos žinias aiškinantis gamtos reiškinius ir sprendžiant gyvenimiškas problemas, kritiškai vertinti hipotezes, išvadas, pasiūlytus problemų sprendimus. 2. Prasmingai vartoti biologijos terminus, sąvokas, remtis dėsniais ir teorijomis aiškinantis gamtos reiškinius ir sprendžiant gyvenimiškas problemas, kalbėti ir diskutuoti mokslinėmis temomis. 3. Kritiškai vertinti turimą informaciją, formuluoti hipotezes, planuoti praktinio darbo eigą, apdoroti gautus rezultatus, daryti išvadas, siūlyti sprendimus. 3. Pateikti apibendrintą informaciją raštu, grafiku, lentele, diagrama, nesudėtinga schema. Atlikti nesudėtingus procentų, vidurkių, santykių skaičiavimus. 3. Pateikti apibendrintą informaciją raštu, lentele, grafiku, diagrama, ryšius vaizduojančia schema. Remiantis turima informacija, skaičiuoti procentus, vidurkį, santykį, palyginti gautus rezultatus, daryti išvadas, siūlyti problemų sprendimus, juos pagrįsti. Trumpai aptarti, ar praktinio darbo planavimas, eiga ir rezultatai atitinka keliamą tikslą, hipotezę, pastebėti klaidas ir pasiūlyti, kaip jas ištaisyti. IV. EGZAMINO TEMATIKA 18. Egzamino turinys suskirstytas į 4 temas, kurios apima visą biologijos kursą. Šios temos skirstomos į 13 potemių. 18.1. Ląstelė – struktūrinis ir funkcinis organizmo elementas. 18.2. Organizmų sandara ir funkcijos. 18.3. Organizmų genetika, evoliucija ir įvairovė. 18.4. Organizmas ir aplinka. 19. Egzamino reikalavimai pateikiami 2 lentelėje, kurioje pagal atskiras sritis nurodoma, ką reikia žinoti ir suprasti norint sėkmingai išlaikyti valstybinį egzaminą. Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal išplėstinio kurso programą, apima reikalavimus mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo kurso programą, todėl lentelėje išplėstinio kurso skiltyje įrašyta tik tai, ką mokinys privalo žinoti ir suprasti geriau, negu reikalaujama bendrajame kurse. 2 lentelė Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo kurso programą Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal išplėstinio kurso programą I. LĄSTELĖ – STRUKTŪRINIS IR FUNKCINIS ORGANIZMO ELEMENTAS 1. Gyvųjų organizmų cheminė sudėtis 1.1. Nurodyti organizmams svarbius cheminius elementus (Fe, Ca, K, Na), paaiškinti jų biologinę reikšmę. 1.2. Nurodyti į organinių junginių (angliavandenių, lipidų, baltymų, nukleorūgščių) sudėtį įeinančius cheminius elementus (C, O, H, N, P). 1.3. Apibūdinti angliavandenius kaip atsargines, statybines, energines medžiagas, pateikti pavyzdžių. 1.3. Nurodyti monosacharidus kaip disacharidų ir polisacharidų sudedamąją dalį. Apibūdinti sacharidų (angliavandenių) biologinę reikšmę, pateikti pavyzdžių. 1.4. Apibūdinti riebalus kaip energines ir atsargines medžiagas. 1.4. Apibūdinti fosfolipidų hidrofilinių ir hidrofobinių savybių reikšmę biologinėms membranoms susidaryti. 1.5. Apibrėžti baltymus kaip iš aminorūgščių sudarytus polimerus. Apibūdinti baltymų vaidmenį organizme (struktūrinę, apsauginę, medžiagų pernašos, katalizinę funkcijas). 1.5. Apibūdinti aminorūgšties molekulės sandarą, schemoje atpažinti peptidinį ryšį. 1.6. Susieti baltymų sandarą su jų atliekamomis funkcijomis. Paaiškinti denatūraciją kaip baltymų struktūros pakitimus keičiantis temperatūrai ir pH. Susieti denatūraciją su baltymų funkcijų pakitimais. 1.7. Apibrėžti fermentų vaidmenį ląstelės gyvybiniuose procesuose. 1.7. Apibūdinti fermentų specifiką. Paaiškinti fermentų aktyvumo priklausomybę nuo pH ir temperatūros. 1.8. Nurodyti nukleorūgštis (DNR, RNR) ir jų biologinę reikšmę. 1.8. Apibūdinti nukleotidą. Atpažinti DNR ir RNR struktūrines formules. Paaiškinti, kaip tarpusavyje jungiasi dvi polinukleotidinės DNR molekulės grandinės. Nurodyti RNR tipus (iRNR, tRNR, rRNR) ir jų vaidmenį baltymų sintezėje. 2. Ląstelės sandara ir funkcijos 2.1. Schemose atpažinti prokariotines ir eukariotines ląsteles. 2.1. Palyginti eukariotinės ir prokariotinės ląstelės sandarą ir nurodyti esminius šių ląstelių skirtumus (branduolys ir membraniniai organoidai). 2.2. Nurodyti svarbiausias eukariotinių ląstelių struktūras (citoplazmą, branduolį, plazminę membraną, ribosomas, mitochondrijas, chloroplastus) ir po vieną šių struktūrų funkciją. 2.2. Apibūdinti ląstelės pagrindines struktūras (citoplazmą, branduolį, plazminę membraną, ląstelės sienelę, mitochondrijas, chloroplastus, ribosomas, endoplazminį tinklą, Goldžio aparatą, lizosomas, vakuoles) ir apibūdinti po vieną šių struktūrų funkciją. 2.3. Apibūdinti ląstelės membranų sandarą (fosfolipidus ir baltymus). 2.4. Apibūdinti medžiagų judėjimo į ląstelę ir iš jos būdus (difuziją, osmosą). 2.4. Apibūdinti ląstelių pasyviąją ir aktyviąją medžiagų pernašą. Schemose atpažinti ir palyginti skirtingus medžiagų patekimo į ląstelę būdus. 2.5. Schemose atpažinti augalų ir gyvūnų ląsteles, nurodyti šių ląstelių pagrindinius skirtumus (sienelė, chloroplastai, vakuolė). 2.5. Nurodyti augalų, grybų ir gyvūnų ląstelių skirtumus (ląstelės apvalkalai, vakuolės, chloroplastai) ir juos susieti su šių ląstelių atliekamomis funkcijomis. 2.6. Paaiškinti energijos būtinumą ląstelei. Nurodyti ATP kaip ląstelės energinę medžiagą. 2.6. Apibūdinti ATP kaip ląstelės energinę medžiagą. 2.7. Apibūdinti fotosintezę kaip chloroplastuose vykstantį procesą, kurio metu šviesos energija panaudojama gliukozei sintetinti. 2.7. Apibūdinti medžiagas, kurios dalyvauja ir kurios susidaro fotosintezės šviesos ir tamsos fazėse. 2.8. Parašyti fotosintezės reakcijos lygtį ir nurodyti, kad fotosintezės metu susidaro organinės medžiagos ir išsiskiria deguonis. 2.9. Apibūdinti kvėpavimą kaip procesą, kurio metu deguonis panaudojamas organiniams junginiams skaidyti ir energijai gauti, nurodyti mitochondrijų reikšmę kvėpavimui. 2.10. Nurodyti citoplazmoje vykstančią glikolizę ir mitochondrijose vykstančio kvėpavimo etapus – Krebso ciklą bei elektronų pernašos grandinę ir apibūdinti jų reikšmę energijai gauti. Apibūdinti rūgimą kaip energijos gavimo būdą ląstelėje. 2.11. Parašyti kvėpavimo reakcijos lygtį. 2.12. Apibūdinti ląstelės ciklo etapus: interfazę kaip DNR dvigubėjimo etapą ir mitozę kaip genetinės informacijos tolygaus paskirstymo į dukterines ląsteles etapą. 2.12. Apibūdinti mitozės fazes. 2.13. Susieti ląstelių specializaciją su jų prisitaikymu atlikti funkcijas. Pateikti specializuotų ląstelių ir jų funkcijų pavyzdžių. II. ORGANIZMŲ SANDARA IR FUNKCIJOS 1. Medžiagų ir energijos apykaita 1.1. Susieti organizmo apsirūpinimą energija su ląstelėje vykstančiais procesais (fotosinteze ir kvėpavimu). 1.2. Apibūdinti augalo lapą kaip organą, kuriame vyksta fotosintezė, ir kaip organą, sudarytą iš tarpusavyje susijusių audinių: asimiliacinio, dengiamojo ir apytakinio. Apibūdinti šių audinių vaidmenį fotosintezėje ir juos atpažinti schemose. 1.2. Paaiškinti, kaip augalų lapai prisitaikę padidinti fotosintezės efektyvumą (forma, paviršiaus plotas, išsidėstymas erdvėje). 1.3. Paaiškinti virškinimo procesą, nurodyti virškinamojo trakto vietas, kuriose skaidomi baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Susieti virškinimą su fermentų veikla ir nurodyti maisto medžiagų skaidymo produktus. 1.3. Apibūdinti liaukinio epitelio atliekamas funkcijas, susijusias su virškinimo liaukų (kepenų ir kasos) veikla. Nurodyti po vieną baltymus, riebalus ir angliavandenius skaidančio fermento pavyzdį. Grafiku pavaizduoti fermentinės reakcijos greičio priklausomybę nuo temperatūros ir pH. 1.4. Nurodyti 2–3 virškinimo sistemos ligas bei jų priežastis ir pateikti siūlymų, kaip šių ligų išvengti. 1.5. Apibūdinti vitaminų A, C, D reikšmę žmogaus organizmui ir nurodyti jų šaltinius. 1.5. Apibūdinti vitaminų (B6, B12, ir E) reikšmę ir nurodyti Fe ir Ca reikšmę žmogaus organizmui. Nurodyti šių vitaminų ir mineralinių elementų šaltinius. 1.6. Analizuoti ir vertinti reklamoje ir maisto etiketėse pateiktą informaciją. Susieti mitybą su žmogaus sveikata. 2. Medžiagų pernešimas ir šalinimas 2.1. Paaiškinti, kaip oras patenka į žmogaus plaučius ir kaip iš jų pasišalina. Apibūdinti dujų apykaitą tarp alveolių ir kapiliarų. Apibūdinti užteršto oro ir rūkymo poveikį žmogui. Nurodyti, kaip užsikrečiama labiausiai paplitusiomis kvėpavimo ir plaučių ligomis, kaip nuo jų apsisaugoti. 2.1. Susieti plaučių alveolių sandarą su jų atliekama funkcija. 2.2. Paaiškinti dujų apykaitos procesą tarp organizmo ir aplinkos per odą, trachėjas ir žiaunas. Paaiškinti, kaip kvėpavimo takai apsaugo plaučius nuo pažeidimų ir infekcijų. 2.3. Apibūdinti augalo žiotelių išsidėstymą dengiamajame lapo audinyje. Paaiškinti dujų apykaitos procesą lape. 2.4. Nurodyti vandens, mineralinių ir organinių medžiagų judėjimo augaluose kryptis ir kelius. Paaiškinti transpiracijos reikšmę vandens ir neorganinių medžiagų judėjimui. 2.5. Nurodyti kraujo sudėtį, paveiksluose atpažinti kraujo ląsteles. Susieti kraujo sandarą su atliekamomis funkcijomis: medžiagų pernešimu, imunitetu, krešėjimu. 2.6. Paaiškinti skiepijimo reikšmę. Nurodyti ŽIV kaip imuninės sistemos ardytoją ir nurodyti šio viruso perdavimo būdus. 2.7. Apibūdinti imunitetą ir antikūnų veikimo specifiką. 2.8. Apibūdinti širdies ir didžiojo bei mažojo kraujo apytakos ratų funkcijas. Schemose atpažinti kraujo apytakos ratus ir nurodyti arterinio ir veninio kraujo tekėjimo kryptį. 2.8. Paaiškinti širdies darbą, kraujagyslių sandarą susieti su jų atliekamomis funkcijomis. 2.9. Apibūdinti žmogaus organizmo homeostazę kaip gliukozės, vandens ir druskų koncentracijos bei pastovios kūno temperatūros palaikymą. 2.9. Apibūdinti žmogaus organizmo vidinę terpę (kraują, limfą, audinių skystį) kaip vientisą sistemą. Paaiškinti kepenų, kasos, odos ir inkstų vaidmenį palaikant homeostazę. 2.10. Nurodyti žmogaus šalinimo organus ir medžiagų apykaitos atliekas, kurios šalinamos iš organizmo su prakaitu, iškvepiamu oru ir šlapimu. 2.10. Susieti inkstų sandarą su šalinimo funkcija ir paaiškinti šlapimo susidarymą. 3. Judėjimas 3.1. Paaiškinti judėjimo reikšmę organizmų gyvybinei veiklai. 3.1. Susieti judėjimo būdų kitimą evoliucijoje su skeleto formavimusi (odos raumenų maišas, išorinis ir vidinis skeletas). 4. Dauginimasis ir individualus vystymasis 4.1. Apibūdinti organizmų nelytinį ir lytinį dauginimąsi. 4.2. Nurodyti, kur susidaro žmogaus gametos. Apibūdinti mejozę kaip lytinių ląstelių susidarymo būdą. 4.2. Apibūdinti lytinių ląstelių susidarymą ir jų prisitaikymą atlikti savo funkciją. Paaiškinti, kaip mejozė susijusi su organizmų naujų požymių atsiradimu. 4.3. Paaiškinti žmogaus zigotos susidarymą ir nurodyti placentos vaidmenį besivystančiam vaisiui. 4.3. Palyginti gyvūnų išorinį ir vidinį apvaisinimą varliagyvio ir žinduolio pavyzdžiu, apibūdinti poembrioninį (tiesioginį ir netiesioginį) vystymąsi. 4.4. Paaiškinti tabako, alkoholio, narkotinių medžiagų ir vaistų poveikį besivystančiam žmogaus gemalui. 4.5. Pateiktoje informacijoje (paveiksluose ir tekstuose) atpažinti augalų nelytinį dauginimąsi ir pateikti pavyzdžių. 4.5. Nurodyti apdulkinimo, apvaisinimo ir sėklų platinimo reikšmę augalų įvairovei ir plitimui. 4.6. Nurodyti aplinkos sąlygas, būtinas sėkloms dygti. 4.6. Apibūdinti dygstančioje sėkloje vykstančius procesus (atsarginių maisto medžiagų skaidymą) ir juos susieti su sąlygomis, būtinomis sėklai dygti (deguonimi, drėgme, temperatūra). 5. Organizmo veiklos reguliavimas ir orientavimasis aplinkoje 5.1. Nurodyti neuroną kaip nervinio audinio ląstelę ir jo vaidmenį perduodant nervinį signalą. 5.1. Apibūdinti, kaip nervinis signalas sklinda neuronu, ir paaiškinti, kaip nervinis signalas perduodamas sinapsėje. 5.2. Nurodyti centrinės (pusrutuliai, pagumburis, pailgosios smegenys ir smegenėlės) nervų sistemos dalis ir apibūdinti jų funkcijas. Nurodyti, kad periferinę nervų sistemą sudaro nervai, jungiantys organus su centrine nervų sistema. 5.2. Nurodyti smegenų žievėje esančias jutimo zonas (regos, uoslės ir skonio, klausos ir mąstymo) ir apibūdinti jų vaidmenį pojūčiams susidaryti. Apibūdinti juntamuosius, judinamuosius ir mišriuosius nervus. 5.3. Naudojantis schema apibūdinti reflekso lanką ir susieti jį su organų veiklos reguliavimu. Skirti sąlyginius ir nesąlyginius refleksus. 5.3. Apibūdinti, kokį vaidmenį atlieka nervų sistema palaikydama pastovią organizmo vidinę terpę ir užtikrindama organų bei jų sistemų darnią veiklą. 5.4. Nurodyti žmogaus organizmo vidaus sekrecijos liaukas (hipofizę, skydliaukę, antinksčius, kasą, lytines liaukas) ir jų funkcijas. Nurodyti insulino, adrenalino ir lytinių hormonų vaidmenį organizme. 5.4. Paaiškinti, kuo skiriasi nervinis ir humoralinis reguliavimas (reakcijos greičiu, veikimo trukme). Nurodyti insulino ir gliukagono reikšmę gliukozės koncentracijai kraujyje reguliuoti. 5.5. Nurodyti narkotinių medžiagų poveikį žmogaus nervų sistemai. III. ORGANIZMŲ GENETIKA, EVOLIUCIJA IR ĮVAIROVĖ 1. Genetinė informacija ląstelėje ir jos realizavimas 1.1. Apibūdinti DNR kaip sudedamąją chromosomų dalį ir genetinės informacijos nešėją. 1.2. Apibūdinti DNR dvigubėjimą. Nurodyti seserinių chromatidžių susidarymą kaip DNR dvigubėjimo rezultatą. 1.2. Apibūdinti replikacijos procesą. Apibūdinti komplementarumo reikšmę replikacijoje. 1.3. Paaiškinti genetinės informacijos pasiskirstymą mitozės metu. 1.4. Apibūdinti geną kaip genetinės informacijos vienetą. 1.4. Apibūdinti genetinį kodą ir paaiškinti jo universalumą. 1.5. Apibūdinti, kaip baltymų sintezės metu perduodama informacija. 1.5. Nurodyti nukleotidų sekos gene ir polipeptidinės grandinės sandaros ryšį. Paaiškinti baltymo sintetinimą ribosomose. 1.6. Nurodyti genų inžinerijos taikymo praktinių pavyzdžių. 1.6. Apibūdinti genų inžineriją kaip metodą transgeniniams organizmams kurti. 2. Paveldimumas ir kintamumas 2.1. Apibūdinti atsitiktinį lytinių ląstelių susiliejimą kaip kombinacinio kintamumo priežastį. 2.1. Apibūdinti kombinacinio kintamumo priežastis (krosingoverį, nepriklausomą homologinių chromosomų porų išsiskyrimą mejozėje). Apibūdinti kombinacinio kintamumo reikšmę evoliucijoje ir selekcijoje. 2.2. Apibrėžti genotipą ir fenotipą. 2.3. Apibūdinti homologines ir nehomologines chromosomas. 2.4. Apibūdinti dominantinius ir recesyvinius alelius. 2.5. Apibūdinti homozigotinius ir heterozigotinius organizmus. 2.6. Nagrinėti genetiniais simboliais pavaizduotas kryžminimo schemas. Spręsti monohibridinio kryžminimo, lyties paveldėjimo ir su lytimi sukibusių požymių paveldėjimo uždavinius. Paaiškinti, kaip paveldimos A, B, 0 tipo kraujo grupės. 2.6. Nagrinėti dihibridinio kryžminimo, nepilno dominavimo, analizuojamojo kryžminimo schemas bei spręsti genetikos uždavinius. Paaiškinti genų sukibimą. 2.7. Nagrinėti ir sudaryti genealoginio medžio schemas. 2.8. Apibūdinti mutacijas kaip genetinės informacijos pakitimą. Nurodyti mutacijų atsiradimo priežastis (mutagenus). 2.8. Apibūdinti mutacijų, įvykusių somatinėse ir lytinėse ląstelėse, paveldėjimą. 2.9. Apibūdinti modifikacinį kintamumą kaip prisitaikymą prie aplinkos sąlygų. 2.9. Nagrinėti variacines kreives ir remiantis gautais rezultatais įvertinti genų ir aplinkos sąveikos įtaką požymiams pasireikšti. 3. Organizmų sisteminis giminingumas ir įvairovė 3.1. Apibūdinti Č. Darvino gamtinės atrankos teoriją (paveldimas kintamumas, kova už būvį, gamtinė atranka). 3.1. Nurodyti gamtinės atrankos prielaidas: populiacijos požymių įvairovę, palikuonių skaičių, konkurenciją. 3.2. Apibūdinti gamtinę atranką ir jos reikšmę evoliucijai. 3.2. Palyginti gamtinę ir dirbtinę atrankas. Apibūdinti atrankos rūšis (kryptingąją, stabilizuojančiąją ir išskiriančiąją) ir jų reikšmę evoliucijoje. 3.3. Apibūdinti rūšį kaip visumą individų, kurie gali kryžmintis tarpusavyje ir palikti vaisingų palikuonių. 3.4. Nurodyti biologinės ir kultūrinės žmogaus evoliucijos pavyzdžių. 3.4. Pateikti paleontologijos, lyginamosios anatomijos bei embriologijos pavyzdžių, įrodančių žmogaus kilmę. 3.5. Nurodyti organizmų karalystes (moneras, protistus, grybus, augalus, gyvūnus) ir pateikti jų atstovų pavyzdžių. 3.5. Nurodyti, kokiais požymiais remiantis organizmai skirstomi į 5 karalystes. Eilės tvarka nurodyti organizmų taksonomines grupes: rūšis, gentis, šeima, būrys (arba eilė), klasė, tipas (arba skyrius). 3.6. Apibūdinti virusus, bakterijas, grybus ir jų reikšmę gamtoje ir žmogaus gyvenime. 3.7. Apibūdinti protistų reikšmę gamtai. 3.8. Apibūdinti saprotrofinių ir parazitinių grybų ekologinę reikšmę. 3.9. Apibūdinti augalų vaidmenį biosferoje ir ekosistemose bei reikšmę žmogaus gyvenimui. 3.9. Apibūdinti samanų, paparčių ir magnolijūnų pagrindinius skirtumus (sandara ir dauginimasis). 3.10. Apibūdinti bestuburių gyvūnų: parazitinių kirmėlių ir sliekų, moliuskų ir nariuotakojų (voragyvių, vėžiagyvių, vabzdžių) reikšmę gamtai ir žmonių gyvenimui. 3.11. Apibūdinti stuburinių gyvūnų (žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių, žinduolių) reikšmę gamtai ir žmonių gyvenimui. 3.11. Apibūdinti stuburinių gyvūnų (žuvų, varliagyvių, paukščių ir žinduolių) prisitaikymą gyventi vandenyje ir sausumoje. Palyginti šių gyvūnų išorinę sandarą – galūnes ir kūno dangą bei vidinę sandarą – kvėpavimo sistemas. IV. ORGANIZMAS IR APLINKA 1. Ekosistemos ir biosfera 1.1. Apibūdinti ekosistemą. Nurodyti tris ekosistemos funkcines karalijas (gamintojus, gyvaėdžius ir skaidytojus). Apibūdinti autotrofus ir heterotrofus, nurodyti jų tarpusavio ryšius. Pateikti Lietuvos sausumos ir vandens ekosistemose gamintojų, gyvaėdžių ir skaidytojų pavyzdžių. 1.1. Apibūdinti ekologinę bendriją. Remiantis fotosintezės ir kvėpavimo procesais paaiškinti gamintojų, gyvaėdžių ir skaidytojų tarpusavio ryšius. 1.2. Sudaryti mitybos grandinių ir tinklų schemas, nurodyti mitybos lygmenis. 1.2. Palyginti medžiagų ir energijos srautus gamtinėse ir žmogaus sukurtose bendrijose. 1.3. Paaiškinti, kodėl tik dalis energijos ekosistemose perduodama į aukštesnį mitybos lygmenį. 1.3. Remiantis produkcijos piramidėmis, paaiškinti energijos virsmus ir perdavimą ekosistemose. 1.4. Apibūdinti anglies ir deguonies apytaką biosferoje. Nurodyti, kaip žmogaus ūkinė veikla gali pakeisti šių elementų apytaką. 1.4. Remiantis schemomis apibūdinti azoto apytaką biosferoje. Nurodyti, kaip žmogaus ūkinė veikla gali pakeisti šių elementų apytaką. 2. Populiacijos 2.1. Apibūdinti populiaciją. Nurodyti abiotinius ekologinius veiksnius (temperatūrą, šviesą, drėgmę), lemiančius populiacijų dydžio kitimą. Pateikti organizmų prisitaikymo prie šių aplinkos veiksnių pavyzdžių. 2.2. Apibūdinti biotinius veiksnius – vidurūšinę ir tarprūšinę konkurenciją ir šių santykių vaidmenį reguliuojant populiacijos dydį. 2.2. Apibūdinti biotinius veiksnius: plėšrumą, parazitizmą, mutualizmą ir komensalizmą, pateikti šių santykių pavyzdžių. Apibūdinti ekologinę nišą. 2.3. Nurodyti, nuo ko priklauso populiacijos augimo greitis ( populiacijos gimusių ir žuvusių individų santykis). 2.3. Apibūdinti populiacijos augimo greičio priklausomybę nuo abiotinių ir biotinių veiksnių: konkurencijos, plėšrumo ir parazitizmo. Apibūdinti demografinius sprogimus. 2.4. Remiantis pavyzdžiais (ežero pelkėjimas, kopų apaugimas) apibūdinti daugiametę bendrijų kaitą. 3. Ekologija ir aplinkosauga 3.1. Apibūdinti žmonių poveikio aplinkai problemas: šiltnamio reiškinį, rūgščiuosius kritulius, dirvos eroziją, upių ir ežerų taršą. 3.1. Apibūdinti ozono sluoksnio plonėjimo globalią problemą. Paaiškinti žmogaus ūkinės veiklos (miškų kirtimas, pesticidų naudojimas žemės ūkyje, žvejyba, medžioklė, vandens ir dirvos užterštumas naftos produktais) įtaką biologinei įvairovei ir jos išsaugojimo galimybes. 3.2. Apibūdinti taršos šaltinius kaip žmogaus veiklos rezultatą. Nurodyti vandens ir oro teršalus bei būdus, kurie naudojami taršai sumažinti. 3.2. Apibūdinti bioindikatorius ir pateikti jų pavyzdžių. 3.3. Paaiškinti, kokį vaidmenį atlieka skaidytojai (bakterijos, grybai, sliekai) gamtoje. 3.3. Paaiškinti, kaip ir kodėl kinta mikroorganizmų skaičius, jų rūšinė sudėtis bei deguonies koncentracija vandenyje, kai į telkinį patenka organinių atliekų. 3.4. Apibūdinti dirvos eroziją sukeliančius veiksnius ir nurodyti, kokiais būdais galima ją sumažinti. 20. 3 lentelėje nurodyti praktikos darbai, kuriuos atliekant įgyti gebėjimai bus tikrinami egzamino metu. Išplėstinio kurso praktinių darbų reikalavimai apima ir bendrojo kurso reikalavimus. 3 lentelė Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo kurso programą Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal išplėstinio kurso programą 1. Krakmolo nustatymas jodo reakcijos būdu. 2. Augalų ląstelių plazmolizės tyrimas. 3. Osmoso reiškinio tyrimas. 4. Fotosintezės metu išsiskyrusio deguonies nustatymas. 4. Fotosintezės greičio priklausomybės nuo aplinkos apšvietimo intensyvumo tyrimas. 5. Sėklų dygimo priklausomybės nuo drėgmės ir temperatūros tyrimas. 6. pH įtakos kiaušinio baltymą skaidančių fermentų aktyvumui tyrimas. 7. Vandens ir jame ištirpusių medžiagų judėjimo augalo stiebu tyrimas. 7. Vandens garinimo pro lapus tyrimas. 8. Pulso priklausomybės nuo fizinio krūvio tyrimas. 9. Reflekso laiko tyrimas. 10. Požymių pasireiškimo dažnio tyrimas arba požymių paveldėjimo modeliavimas. 11. Aplinkos veiksnių įtakos požymiui pasireikšti tyrimas (variacinės kreivės). 12. Rakto organizmams atpažinti kūrimas. 13. Maisto kiekio arba temperatūros įtakos mielių populiacijos augimui tyrimas. 13. Dirvos erozijos tyrimas. V. EGZAMINO MATRICA 21. Egzamino matricos paskirtis – užtikrinti proporcingą egzamino klausimų pasiskirstymą pagal dalyko temas ir tikrinamus gebėjimus. 21.1. 4 lentelėje parodyta, kiek užduoties taškų procentais tenka kiekvienai turinio temai ir gebėjimų grupei, pavyzdžiui, organizmas ir aplinka klausimams bus skirta nuo 18 iki 22 proc. užduoties taškų, iš jų – nuo 8 iki 12 proc. bendrojo kurso klausimų, problemų sprendimo gebėjimams tikrinti valstybiniame egzamine – 50 proc. užduoties taškų. Temoms skirtų užduoties taškų procentai tiems mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrąjį kursą, nurodyti su prierašu bk. 4 lentelė Gebėjimai Temos Klausimai % žinių ir supratimo problemų sprendimo Ląstelė – struktūrinis ir funkcinis organizmo elementas. 18–22 4–6 bk. Organizmų sandara ir funkcijos 37–43 18–22 bk. Organizmų genetika, evoliucija ir įvairovė 18–22 4–6 bk. Organizmas ir aplinka 18–22 8–12 bk. % 50 50 100 VI. EGZAMINO STRUKTŪRA 22. Egzamino užduotis pateikiama kaip atskiras vientisas užduočių rinkinys. Egzamino užduočių rinkinį sudaro klausimai su pasirenkamaisiais atsakymais, trumpojo atsakymo klausimai, struktūriniai klausimai ir sprendimų ir atsakymų lapas. Kitos egzamino užduočių detalės pateikiamos 5 lentelėje: 5 lentelė Egzamino struktūra ir apibūdinimas Valstybinis brandos egzaminas I dalis Klausimai su pasirenkamaisiais atsakymais 20 klausimų (20 taškų) II dalis Trumpojo atsakymo klausimai 10 klausimų (10 taškų) III dalis Struktūriniai klausimai 6–7 klausimai (50–60 taškų) IV dalis Struktūriniai klausimai Vienas duomenų interpretavimo klausimas ir vienas klausimas iš praktikos darbo (10–20 taškų). Iš viso taškų Didžiausia taškų suma už atliktą užduotį – 100 Egzamino trukmė 3 val. Atsakymai pateikiami Sprendimų ir atsakymų lape 23. Toliau pateikiami užduočių pavyzdžiai (pavyzdžiai teikiami iš 2007 m. NEC vykdytos bandomosios užduoties). 23.1. Klausimų, reikalaujančių trumpojo atsakymo, pavyzdžiai: 1 pavyzdys. Paveiksle pavaizduotas lapo pjūvis, kuriame matyti įvairūs augalo audiniai. Kaip vadinamas audinys, kuriame yra žiotelės? (1 taškas) (pav.) ___________________ 2 pavyzdys. Kokios kraujo grupės žmogus gali turėtis tik heterozigotinį genotipą pagal ABO kraujo grupių sistemą? (1 taškas) Vertinimo instrukcija 1 pavyzdys Dengiamasis / epidermis 2 pavyzdys AB / IV 23.2. Išplėsto (4 taškų) III dalies dalinio klausimo pavyzdys Paveiksle pavaizduotas svogūnų lytinis ir nelytinis dauginimasis. (pav.) ___________________ Palyginkite svogūnų nelytinį ir lytinį dauginimąsi. (4 taškai) Vertinimo instrukcija Lytinis dauginimasis Nelytinis dauginimasis sėklomis; kūno dalimis/vegetatyviniais organais lėtai; greitai palikuonys maži; palikuonys dideli daug palikuonių; mažai palikuonių palikuonys genetiškai skirtingi palikuonys vienodi Dauginimosi skirtumai pateikti ne iš paveikslo, pvz., dauginantis lytiniu būdu susidaro lytinės ląstelės / vyksta apvaisinimas / vyksta apdulkinimas 23.3. Klausimo iš praktinio darbo pavyzdys Paveiksle pavaizduotas lempa apšviestas stiklainis su vandenyje įmerkta elodėjos šakele. Šios priemonės reikalingos fotosintezės greičiui tirti. 1. Nurodykite dvi sąlygas, kurių negalima keisti atliekant bandymą. (pav.) ___________________ ** TIC pastaba. Pav. žr. Žin., 2009, Nr. 114-4872, 73 psl. ** 1  – ........................................................................................ 2  – ........................................................................................ (2 taškai) 2. Kaip matuojamas šiame bandyme fotosintezės greitis? ............................................................................................... (1 taškas) 3. Nurodykite dvi priežastis (klaidas), dėl kurių gauti duomenys gali būti netikslūs arba bandymas gali nepavykti. 1  – ........................................................................................ 2  – ........................................................................................ (2 taškai) Vertinimo instrukcija 1. Vandens temperatūra, vandens tūris, lempos stiprumas/šviesos intensyvumas/lempos atstumas nuo indo, anglies dioksido kiekis vandenyje, pH, vienodas elodėjos šakelių ilgis bandymų variantuose. Teisingai nurodytos dvi sąlygos                                        – 2 taškai 2. Skaičiuojami deguonies burbuliukai per laiko vienetą.                                               – 1 taškas 3. Klaidos skaičiuojant burbuliukus; per stiprus ar per silpnas apšvietimas; vandenyje nepastovus anglies dioksido kiekis; elodėjos šakelė nebuvo panardinta. Teisingai nurodytos dvi priežastys (klaidos) – 2 taškai 24. Nurodymai biologijos valstybiniam brandos egzaminui: 24.1. Egzamino metu galima naudotis rašymo priemonėmis (parkeriu, tušinuku, pieštuku), trintuku, liniuote, skaičiuokliu be tekstinės atminties (dalis tokio skaičiuoklio požymių: simboliams vaizduoti ekrane skirta ne daugiau kaip viena eilutė; ekrane galima atvaizduoti ne daugiau kaip dvylika skaitmenų; klaviatūra turi tik dalį lotyniškojo raidyno). 24.2. Visus atsakymus į užduoties klausimus privalu įrašyti tamsiai mėlyna spalva rašančiu rašikliu sprendimų ir atsakymų lape. Teikiamas vertinti tik sprendimų ir atsakymų lapas. 24.3. Grafikai ir schemos taip pat turi būti braižomi tamsiai mėlyna spalva rašančiu rašikliu. 24.4. Pasirinktus atsakymus į I dalies klausimus reikia pažymėti kryželiu sprendimų ir atsakymų lape (žymėti tik vieną atsakymo variantą). Jei bus pažymėta daugiau kaip vienas atsakymo variantas, tas klausimas bus vertinamas 0 taškų. Suklydus atsakymas gali būti taisomas sprendimų ir atsakymų lape nurodytoje vietoje. 24.5. II dalies klausimų atsakymai įrašomi tam skirtoje sprendimų ir atsakymų lapo vietoje į vieną langelį įrašant trumpą atsakymą arba sprendimą. 24.6. Sprendimų ir atsakymų lape skirtoje vietoje įrašomi III ir IV dalies klausimų sprendimai ir atsakymai. Už ribų parašyti atsakymai nebus vertinami. VII. EGZAMINO VERTINIMAS 25. Egzamino vertinimas yra norminis. Egzaminą laikiusių mokinių darbai koduojami ir vertinami taškais centralizuotai, vadovaujantis vertinimo instrukcijomis. Už kiekvieną teisingai atsakytą klausimą su pasirenkamaisiais atsakymais mokinys gauna 1 tašką. Struktūriniuose klausimuose šalia kiekvieno smulkesnio klausimo nurodomas jo vertinimas taškais. Kiekvieną darbą vertina ne mažiau kaip du vertintojai. Jei jų įvertinimas (taškų suma) skiriasi, sprendimą dėl įvertinimo priima trečiasis – vyresnysis vertintojas. 26. Nacionalinio egzaminų centro sudarytas valstybinių brandos egzaminų Vertinimo komitetas nustato ir patvirtina minimalią Egzamino išlaikymo ribą taškais. Atsižvelgiant į šią ribą, nustatomi Egzaminą išlaikiusieji mokiniai. Egzaminą išlaikiusių mokinių rezultatai lyginami tarpusavyje ir vertinami normine 100 balų skale. _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-496 (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. rugsėjo 17 d. įsakymo Nr. ISAK-1854 redakcija) CHEMIJOS VALSTYBINIO BRANDOS EGZAMINO PROGRAMA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. 2008 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras patvirtino Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų tobulinimo 2008–2012 metais priemonių planą. Šio plano 33 punkte numatyta, kad nuo 2010 metų nebus organizuojami mokykliniai brandos egzaminai tų pasirenkamųjų mokomųjų dalykų, kurių vykdomi valstybiniai brandos egzaminai. Tuo remiantis parengta nauja Chemijos brandos egzamino programos redakcija – Chemijos valstybinio brandos egzamino programa. 2. Chemijos valstybinio brandos egzamino programa (toliau – programa) parengta vadovaujantis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiomis programomis ir išsilavinimo standartais XI–XII klasėms, patvirtintais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2002 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1465. Chemijos valstybinio brandos egzamino programoje nurodyti reikalavimai mokinių pasiekimams parengti vadovaujantis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose keliamais ugdymo tikslais bei išsilavinimo standartuose fiksuotais mokinių pasiekimais. 3. 2004 m. chemijos brandos egzamino programą rengė chemikų darbo grupė. Programai pritarė Gamtos mokslų ekspertų komisija. 4. Ši chemijos valstybinio brandos egzamino programa nusako chemijos dalyko tikslus, uždavinius, formą, turinį, paaiškina vertinimą. Joje siekiama parodyti: 4.1. ką reikia išmokti; 4.2. kokius gebėjimus išsiugdyti; 4.3. kokie yra chemijos valstybinio brandos egzamino reikalavimai; 4.4. kaip bus vertinama žinios ir gebėjimai. II. CHEMIJOS MOKYMOSI TIKSLAI IR uždaviniai 5. Šiuolaikinėje mokykloje chemija yra integrali gamtamokslinio ugdymo dalis. Mokinys pagal savo polinkius ir poreikius pasirenka bendrąjį ar išplėstinį chemijos kursą. Mokydamasis pagal bendrąjį ar išplėstinį chemijos kursą mokinys pasirengia valstybiniam brandos egzaminui. Chemijos valstybinio brandos egzamino užduotyje 40 proc. taškų atitinka bendrąjį chemijos kursą, 60 proc. – išplėstinį. 6. Chemijos mokymosi tikslai yra: 6.1. pažinti ir suprasti svarbiausius cheminius reiškinius bei dėsningumus; 6.2. susiformuoti moksliškai pagrįstą pasaulėvaizdį; 6.3. įgyti mokslinio mąstymo ir tyrimo gebėjimų; 6.4. kompetentingai ir atsakingai taikyti chemijos žinias ir gebėjimus asmeninėms, profesinėms, aplinkos ir visuomenės problemoms spręsti, siejant jas su kitų sričių žiniomis ir gebėjimais; 6.5. siekti, kad mokinys tobulintų savo gabumus chemijai, apsispręstų dėl profesinės orientacijos, pasirengtų tolesniam mokymuisi ir praktinei veiklai. 7. Baigę chemijos kursą, mokiniai turėtų: 7.1. įgyti žinių ir supratimo gebėjimų nurodyti, apibūdinti ir paaiškinti svarbiausius chemijos faktus, reiškinius, dėsningumus, sąvokas ir teorijas, suprasti chemijos panaudojimą technologijose ir kasdieniame gyvenime, aplinkosauginių problemų cheminius aspektus; 7.2. įgyti problemų sprendimo gebėjimų gebėti panaudoti įgytas chemijos žinias ir tyrimų duomenis spręsdami problemas ir priimdami sprendimus; gebėti susieti gamtos mokslų įvairių temų bei sričių žinias; gebėti efektyviai ir racionaliai pasirinkti problemoms spręsti tinkamus informacijos šaltinius, kritiškai juos įvertinti, kompetentingai ir kūrybiškai analizuoti ir naudoti; gebėti glaustai ir aiškiai reikšti mintis, pagrįsti savo nuomonę, diskutuoti mokslo, technologijų ir aplinkosaugos temomis; 7.3. įgyti praktinės veiklos gebėjimų formuoti hipotezes, gebėti planuoti ir atlikti nesudėtingus bandymus joms patikrinti, saugiai naudotis laboratorine įranga, indais ir cheminėmis medžiagomis, analizuoti ir apibendrinti bandymų duomenis, vertinti jų tikslumą ir patikimumą, juos vaizdžiai pateikti, formuluoti argumentuotas išvadas; 7.4. susiformuoti vertybines nuostatas būti valingi, savarankiški ir kūrybiški, gerbiantys kiekvieną žmogų, gebantys bendrauti ir bendradarbiauti, kritiškai mąstyti, mokantys dirbti savarankiškai ir komandoje, atviri naujoms idėjoms ir tikrovės kaitai, besidomintys mokslo ir technologijų laimėjimais, nusiteikę atsakingai veikti, mokytis visą gyvenimą; jausti pagarbą gamtai, atsakomybę už aplinką ir jos tausojimą. III. Mokinių gebėjimAI 8. Siekdami chemijos mokymosi tikslų ir uždavinių, mokiniai turi įgyti žinių, tobulinti gebėjimus ir susiformuoti vertybines nuostatas. 9. Mokinių pasiekimus įprasta skirstyti į šias grupes: 9.1. žinios ir supratimas; 9.2. problemų sprendimo gebėjimai; 9.3. praktiniai (eksperimentavimo) gebėjimai; 9.4. vertybinės nuostatos. 10. Chemijos valstybinio brandos egzamino metu bus tikrinami mokinio žinios ir supratimas, problemų sprendimo gebėjimai ir praktiniai gebėjimai. 11. Žinių ir supratimo gebėjimai siejami su mokinių gebėjimu atgaminti informaciją ir ją suprasti. 12. Tikrinant gebėjimą atgaminti informaciją, mokinys turėtų: 12.1. atpažinti tekste, formulėse, lygtyse, schemose, grafikuose, 12.2. paminėti, 12.3. pavadinti, 12.4. apibrėžti (nusakyti sąvokos turinį), 12.5. išvardyti, 12.6. atrinkti iš pateikto teksto, sąrašo, formulės, reakcijos lygties tam tikrus cheminius elementus, junginius, medžiagas, reakcijas ar kitus cheminius faktus, simbolius, terminus, objektus, reiškinius, procesus; 12.7. nurodyti tam tikrų cheminių elementų, medžiagų, junginių, reakcijų priklausomybę tam tikrai grupei, klasei. 13. Tikrinant gebėjimą suprasti informaciją, mokinys turėtų: 13.1. skaityti ir rašyti žinomas* chemines formules ir lygtis; 13.2. atlikti paprasčiausius skaičiavimus naudodamasis viena žinoma* formule ar žinoma* reakcijos lygtimi; 13.3. apibūdinti (nusakyti būdingąsias žymes), pavaizduoti schema arba grafiku, suprantamai aprašyti savais žodžiais, paaiškinti žinomų* cheminių elementų, medžiagų, junginių sandarą, savybes, gavimą ir panaudojimą; 13.4. klasifikuoti, palyginti, susieti sąvokas, dėsningumus, nurodyti priežastis, pateikti tinkamų pavyzdžių; 13.5. apibūdinti ir paaiškinti chemijos žinių taikymą kasdieniame gyvenime ir technologijose, aplinkosauginių problemų cheminius aspektus. 14. Išplėstinio kurso reikalavimai apima bendrojo kurso reikalavimus. Išsamūs žinių ir supratimo reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo ir išplėstinio kurso programas, pateikiami skyriuje „Valstybinio brandos egzamino reikalavimai“. 15. Problemų sprendimas – tai gebėjimas naudotis, apibendrinti ir kritiškai vertinti įvairią gamtamokslinę informaciją, ją naudoti cheminio ir aplinkosauginio pobūdžio problemoms spręsti. Besikuriančiai tarptautinei bendruomenei ir informacinei visuomenei vis svarbesni tampa asmens gebėjimai susieti ir taikyti įgytas žinias ir supratimą, naudotis šiuolaikinėmis, tarp jų ir informacinėmis, technologijomis, priimti argumentuotus sprendimus ir numatyti jų pasekmes. Mokinių gebėjimą taikyti įgytas žinias ir supratimą chemijos bei aplinkosaugos problemoms spręsti apibūdina problemų sprendimo gebėjimai. Mokinys turi gebėti: 15.1. spręsti cheminio ir aplinkosauginio pobūdžio problemas, apdorodamas skaitinius ir grafinius duomenis, tyrimų rezultatus; 15.2. atrinkti, kritiškai vertinti, kūrybiškai panaudoti problemoms spręsti reikalingą informaciją ir vaizdžiai pateikti gautus rezultatus; 15.3. atlikti skaičiavimus, daryti ir tikrinti išvadas, siūlyti sprendimus ir numatyti procesų eigą, remdamasis ryšių tarp medžiagų sandaros ir savybių dėsningumais bei priklausomybėmis; 15.4. pagal pateiktą aprašymą arba schemą analizuoti ir vertinti eksperimentą. 16. Į problemų sprendimo gebėjimus įjungiami ir gebėjimai, susiję su praktiniais darbais. Probleminių klausimų tematika neišeina už bendrojo ir išplėstinio kurso programų turinio ribų. 17. Praktiniai gebėjimai ugdomi ir tikrinami mokykloje atliekant praktinius darbus. Chemijos valstybinio brandos egzamino metu praktiniai gebėjimai tiesiogiai netikrinami dėl techninių sunkumų, ribotų finansinių galimybių ir kitų priežasčių. Tačiau užduotyse bus klausimų, kuriuos spręsdamas mokinys galės panaudoti įgytus praktinius gebėjimus, padėsiančius išsiaiškinti, ar mokinys yra atlikęs programoje numatytus praktinius darbus, ar suprato praktinio darbo planavimo, atlikimo, rezultatų vertinimo ir apibendrinimo proceso principus. 18. Egzamino metu vertybinės nuostatos nėra vertinamos, nes tai padaryti ypač sudėtinga. Tačiau vertybinis ugdymas yra labai svarbi asmens ugdymo proceso dalis ir vertybinės nuostatos turėtų būti formuojamos su deramu dėmesiu. Kiekvieno mokytojo pareiga ugdyti mokinių domėjimąsi gamta ir aplinka, nusiteikimą rinktis sveiką gyvenimo būdą, supratimą, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso aplinkos kokybė ir žmonių gerovė. IV. VALSTYBINIO brandos egzaminO reikalavimai 19. Chemijos valstybiniu brandos egzaminu siekiama įvertinti chemijos žinias, supratimą ir gebėjimus tų mokinių, kuriems jie bus reikalingi studijuojant ar būsimoje profesinėje veikloje. 20. Egzaminų programoje siekiama pabrėžti gebėjimų spręsti problemas svarbą, aiškiai reglamentuojant žinių ir supratimo ir problemų sprendimo klausimų santykį egzamino užduotyje. Chemijos valstybinio brandos egzamino užduotyje maždaug 50 proc. visų klausimų bus skirta žinioms ir supratimui tikrinti, apie 50 proc. klausimų – gebėjimui spręsti problemas. Pagrindiniai reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo ir išplėstinio kurso programas, pateikiami 1 lentelėje: 1 lentelė Problemų sprendimo ir praktiniai gebėjimai Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo kurso programą Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal išplėstinio kurso programą Rinkti ir apdoroti skaitinę ar grafinę informaciją ir tyrimų duomenis Rasti bendrojo kurso turinio reikalavimus atitinkančią informaciją lentelėse, schemose, grafikuose, diagramose, cheminėse formulėse ir lygtyse, mokslo populiarinimo tekstuose, ją analizuoti ir apibendrinti. Rasti išplėstinio kurso turinio reikalavimus atitinkančią informaciją lentelėse, schemose, grafikuose, diagramose, cheminėse formulėse ir lygtyse, mokslo populiarinimo tekstuose, kritiškai ją vertinti ir panaudoti problemai spręsti. Atlikti nesudėtingus vidurkių, procentų, santykių, išeigų skaičiavimus. Palyginti apskaičiuotus vidurkius, procentus, santykius, išeigas, daryti išvadas ir jas pagrįsti. Nubraižyti grafiką pagal pateiktus duomenis. Nustatyti pagal grafiką reikiamas dydžių vertes. Atrinkti, kritiškai vertinti ir kūrybiškai panaudoti informaciją. Vaizdžiai pateikti gautus rezultatus. Pateikti trumpą apibendrintą informaciją raštu, lentele, grafiku, diagrama, schema, chemine formule ar lygtimi. Vaizdžiai pateikti apibendrintą platesnio pobūdžio informaciją raštu, lentele, grafiku, diagrama, schema, cheminėmis formulėmis ir lygtimis. Remiantis turima informacija daryti išvadas ir siūlyti sprendimus. Remiantis turima informacija daryti išvadas, siūlyti problemų sprendimus ir juos pagrįsti. Atlikti skaičiavimus, daryti išvadas ir sprendimus, remiantis ryšių tarp medžiagų sandaros ir savybių dėsningumais bei priklausomybėmis. Pasitelkti atitinkamą dėsningumą ar priklausomybę, reikalingą problemai spręsti, atlikti paprasčiausius formulių ir lygčių pertvarkymus. Atlikti skaičiavimus, vartoti tinkamus matavimo vienetus, daryti ir tikrinti išvadas, numatyti ir spręsti, pritaikant dėsningumą ar priklausomybę kitam negu duotasis cheminiam elementui, junginiui ar reakcijai. Atlikti formulių ir lygčių pertvarkymus, skaityti, rašyti ir sudaryti chemines formules bei lygtis. Pagal pateiktą aprašymą ar schemą analizuoti ir vertinti praktinius darbus. Turėti nuomonę apie praktinio darbo tinkamumą keliamai problemai spręsti, pastebėti klaidas ir pasiūlyti, kaip jas ištaisyti. Daryti išvadas, ar praktinio darbo planavimas, eiga ir rezultatai atitinka keliamą hipotezę ar tikslą, įvertinti gautų rezultatų tikslumą, pasiūlyti tinkamą eksperimento variantą keliamai problemai spręsti. Numatyti cheminių procesų eigą ir pasekmes. Numatyti cheminių procesų eigą ir pasekmes esant kitoms negu duotosios sąlygoms arba panaudojus kitas negu duotosios medžiagas. Prasmingai taikyti įgytas chemijos žinias ir gebėjimus. Taikyti chemijos žinias ir gebėjimus aiškinant gamtos reiškinius bei sprendžiant gyvenimiškas ir aplinkosaugines problemas, kritiškai vertinti hipotezes, išvadas, pasiūlytus problemų sprendimus. Prasmingai taikyti chemijos terminus ir sąvokas, remtis jos dėsniais ir teorijomis aiškinant gamtos reiškinius bei sprendžiant gyvenimiškas ir aplinkosaugines problemas. V. EGZAMINO TEMATIKA 21. Egzamino turinys suskirstytas į 6 temas: 21.1. Cheminis eksperimentas. Bendrieji cheminiai skaičiavimai. 21.2. Atomo sandara. Periodinis dėsnis, periodinė elementų lentelė. Cheminis ryšys. 21.3. Neorganinių medžiagų sudėtis ir savybės, gavimas ir panaudojimas. 21.4. Organinių junginių sandara ir savybės, gavimas ir panaudojimas. 21.5. Cheminės reakcijos. Cheminė pusiausvyra. Tirpalai. 21.6. Chemija ir aplinka. 22. Išsamūs mokinių žinių ir supratimo reikalavimai iš kiekvienos temos ir potemio pateikiami toliau esančioje lentelėje. Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal išplėstinio kurso programą, apima reikalavimus mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo kurso programą, todėl 2 lentelėje išplėstinio kurso skiltyje įrašyta tik tai, ką mokinys privalo žinoti ir suprasti geriau, negu reikalaujama bendrajame kurse. 2 lentelė Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal bendrojo kurso programą Reikalavimai mokiniams, kurie mokėsi pagal išplėstinio kurso programą I tema. CHEMINIS EKSPERIMENTAS. BENDRIEJI CHEMINIAI SKAIČIAVIMAI 1. Cheminis eksperimentas 1.1. Pavadinti ir tinkamai naudoti šiuos cheminius indus ir prietaisus: mėgintuvėlis, cheminė stiklinė, matavimo cilindras, pipetė, kūginė, plokščiadugnė, apvaliadugnė, Viurco, matavimo kolbos, piltuvėlis, šaldytuvas, dalijamasis piltuvas, garinimo lėkštelė, kamštis su dujų nuvedamuoju vamzdeliu, laboratorinis stovas, spiritinė lemputė. 1.2. Praktiškai atpažinti jonus H+, Ag+, Ba2+, OH-, Cl-, SO4^(2-), CO3^(2-) ir užrašyti jų atpažinimo reakcijų lygtis. 1.2. Praktiškai atpažinti jonus NH4^(+), Na+, Ca^(2+), I- ir užrašyti jų atpažinimo reakcijų lygtis. 1.3. Praktiškai gauti, surinkti ir atpažinti O2, H2, CO2 dujas ir užrašyti atitinkamų reakcijų lygtis. 1.4. Atpažinti eteno dujas ir užrašyti jų atpažinimo reakcijos su bromo vandeniniu tirpalu lygtį. 1.4. Praktiškai gauti, surinkti ir atpažinti NH3, eteno dujas ir užrašyti jų atpažinimo reakcijos su KMnO4 lygtį. 1.5. Praktiškai atpažinti glicerolį, metanalį, gliukozę (kaip aldehidą ir kaip daugiahidroksilį alkoholį), krakmolą. 1.6. Praktiškai gauti esterį. 1.7. Praktiškai paruošti tirpalą, kai nurodyta tirpinio masės dalis. 1.7. Praktiškai paruošti reikiamos molinės koncentracijos tirpalą. 1.8. Praktiškai išskirti mišinius garinant, filtruojant, distiliuojant, kristalinant. 2. Cheminiai skaičiavimai 2.1. Atlikti skaičiavimus taikant formules: ro = m / V; n = N / N(A);; ; 2.1. Atlikti skaičiavimus taikant formules: c = n / V; eta = (m praktin4 / m teorin4) x 100 %,; , n = m / M; n = V / V(M);; ; eta = (V praktinis / V teorinis) x 100 %,, w(medžiagos)= = (m komponento / m viso mišinio) x 100 %. . eta = (n praktinis / n teorinis) x 100 %.. 2.2. Apskaičiuoti santykinį dujų tankį kitų dujų atžvilgiu. 2.2. Taikyti dujų tūrių santykių dėsnį sprendžiant uždavinius. 2.3. Pagal duotą reakcijos lygtį apskaičiuoti reaguojančių arba susidarančių medžiagų kiekį, masę, tūrį, kai žinomas kurios nors reakcijoje dalyvaujančios medžiagos kiekis, masė, tūris. 2.3. Pagal duotą reakcijos lygtį apskaičiuoti produkto kiekį, masę, tūrį, kai yra duoti abiejų pradinių medžiagų kiekiai, masės, tūriai. 2.4. Atlikti skaičiavimus pagal reakcijos lygtį, kai yra duotas kurios nors iš reaguojančių medžiagų arba reakcijos produktų masės ar tūrio pokytis; apskaičiuoti reakcijos metu įvykusį medžiagos masės ar tūrio pokytį. 2.5. Apskaičiuoti procentais mišinio sudėtį, kai reakcijoje dalyvauja tik viena medžiaga ir kai reakcijoje dalyvauja abi medžiagos. 2.6. Pagal pateiktas reakcijų lygtis apskaičiuoti pradinės medžiagos, turinčios priemaišų, kiekį, masę, tūrį, kai žinomas produkto kiekis, masė, tūris, ir atvirkščiai. 2.7. Nustatyti medžiagų, sudarytų iš dviejų elementų, formules, kai žinomos abiejų ją sudarančių elementų masės dalys, ir atvirkščiai. 2.7. Nustatyti medžiagų formules, kai žinomi šių medžiagų degimo produktų kiekis, masė, tūris ir medžiagų tankiai arba santykiniai tankiai. II tema. ATOMO SANDARA. PERIODINIS DĖSNIS, PERIODINĖ ELEMENTŲ LENTELĖ. CHEMINIS RYŠYS 1. Atomo sandara 1.1. Apibūdinti atomo sandarą, nurodyti protonų, neutronų ir elektronų skaičių, jų krūvius ir vietą atome. 1.1. Apibūdinti izotopus kaip to paties elemento atomų rūšis, turinčias vienodą protonų ir elektronų skaičių, bet skirtingą neutronų skaičių branduolyje. 1.2. Parašyti pirmų trijų periodų cheminių elementų atomų elektronų išsidėstymą lygmenyse. 1.2. Parašyti ketvirto periodo cheminių elementų atomų elektronų išsidėstymą lygmenyse. 1.3. Tinkamai vartoti sąvokas atomas, molekulė, jonas, oksidacijos laipsnis, atominis skaičius, masės skaičius, molis, molinė masė. 1.3. Nurodyti atomų ir jonų panašumus bei skirtumus. 2. Periodinis dėsnis, periodinė elementų lentelė 2.1. Apibūdinti periodinės elementų lentelės struktūrą: žinoti grupes, periodus. 2.2. Apibūdinti periodinį dėsnį. 2.2. Paaiškinti periodinės elementų lentelės sandarą, siejant ją su periodiniu dėsniu, atomo sandara ir periodiškumu. 2.3. Apibūdinti metalų ir nemetalų išsidėstymą periodinėje lentelėje. 2.3. Paaiškinti, kaip kinta metališkosios ir nemetališkosios elementų savybės, atomų dydžiai, elementų junginių (oksidų ir nemetalų hidridų) bazinės ir rūgštinės savybės perioduose ir A grupėse. Apibūdinti pereinamųjų metalų išsidėstymą periodinėje lentelėje. 2.4. Apibūdinti šias elementų šeimas: šarminių metalų, šarminių žemių metalų, halogenų ir inertinių dujų. 3. Cheminis ryšys 3.1. Apibūdinti elektrinio neigiamumo sąvoką ir ją taikyti aiškinant joninį bei kovalentinį ryšius. 3.1. Apibūdinti cheminio ryšio tipą organiniuose ir neorganiniuose junginiuose ir jo priklausomybę nuo elektrinio neigiamumo. 3.2. Apibūdinti joninį ryšį, pateikti joninio ryšio susidarymo pavyzdžių. 3.2. Palyginti tipiškų joninių ir kovalentinių junginių fizikines savybes. 3.3. Apibūdinti kovalentinį nepolinį ryšį H2, O2, Cl2, N2 molekulėse. Užrašyti šių molekulių elektronines ir struktūrines formules. 3.4. Apibūdinti kovalentinį polinį ryšį HCl, H2O, NH3, CH4 molekulėse. Užrašyti šių molekulių elektronines ir struktūrines formules. 3.4. Paaiškinti vandenilinį ryšį tarp HF, H2O, NH3, alkoholių, karboksirūgščių, aminų molekulių, taip pat baltymo molekulėje. 3.5. Paaiškinti koordinacinį ryšį remiantis jonų NH4+ ir H3O+ pavyzdžiu. 3.6. Apibūdinti metališkąjį ryšį. III tema. NEORGANINIŲ MEDŽIAGŲ SUDĖTIS IR SAVYBĖS, GAVIMAS IR PANAUDOJIMAS 1. Neorganinių medžiagų grupės 1.1. Suskirstyti medžiagas į vienines ir sudėtines. 1.2. Suskirstyti sudėtines medžiagas į oksidus, hidroksidus, rūgštis ir druskas, pateikti jų pavyzdžių. 1.2. Apibrėžti, kas yra hidridai, klasifikuoti juos į metalų ir nemetalų hidridus, palyginti jų savybes, pateikti pavyzdžių. 2. Rūgštys 2.1. Nurodyti, jog rūgščių tirpalų pH<7. 2.1. Nurodyti, kad rūgštims priskiriami junginiai, kuriuos tirpinant vandenyje susidaro vandenilio jonai. 2.2. Klasifikuoti rūgštis į deguonines ir nedeguonines, užrašyti tokių rūgščių pavyzdžių. 2.3. Užrašyti reakcijų lygtimis praskiestų druskos ir sieros rūgščių sąveiką su: – metalais, – baziniais IIA grupės metalų oksidais, – šarmais. 2.3. Užrašyti reakcijų lygtimis HCl, HNO3, H2SO4 sąveiką su: – amoniaku, – metalų hidroksidais, – įvairiomis druskomis, kai vyksta jonų mainų reakcijos. 2.4. Užrašyti rūgščių gavimo iš rūgštinių oksidų (CO2, SO2, SO3) dėl poveikio vandeniu reakcijų lygtis. 2.4. Užrašyti rūgščių (HCl, HNO3) gavimo iš atitinkamų druskų dėl poveikio koncentruota H2SO4 reakcijų lygtis. 3. Bazės. Hidroksidai 3.1. Apibrėžti, kas yra metalų hidroksidai, ir klasifikuoti juos į šarmus ir netirpius hidroksidus, žinoti amfoterinius hidroksidus Zn(OH)2, Al(OH)3. 3.1. Nurodyti, kad bazėms priskiriami junginiai, kuriuos tirpinant vandenyje susidaro OH- jonai. Reakcijų lygtimis pagrįsti, kad NH3 ir karbonatai yra bazinės prigimties medžiagos. 3.2. Nurodyti, kad bazių tirpalų pH>7. 3.3. Paaiškinti, kad šarmai ir jų tirpalai yra ėdžios, slidžios, tirpinančios riebalus medžiagos. 3. 3.4. Užrašyti reakcijų lygtimis šarmų sąveiką su: – rūgštimis (HCl, HNO3, H2SO4); – rūgštiniais oksidais (CO2, SO2, SO3). 3.4. Užrašyti šarmų sąveikos su tirpiomis druskomis, kai susidaro netirpūs junginiai, reakcijų lygtis. 3.5. Užrašyti šarmų sąveikos su H2SO4, kai susidaro sulfato ir vandenilio sulfato druska, reakcijų lygtis. 3.6. Užrašyti NaOH tirpalo sąveikos su metalais (Zn, Al) reakcijų lygtis. 3.7. Užrašyti netirpių hidroksidų sąveikos su HCl, HNO3, H2SO4 reakcijų lygtis. 3.8. Užrašyti netirpių hidroksidų skilimo kaitinant reakcijų lygtis. 3.9. Nurodyti, kad amfoteriniai hidroksidai reaguoja ir su rūgštimis, ir su šarmais. 3.9. Užrašyti amfoterinių hidroksidų Zn(OH)2, Al(OH)3 sąveikos su NaOH tirpalu reakcijų lygtis. 3.10. Užrašyti Ca(OH)2 gavimo iš CaO reakcijos lygtį. 3.10. Užrašyti šarmų gavimo iš metalų (Na ir Ca) reakcijų lygtis. 4. Oksidai 4.1. Apibrėžti, kas yra oksidai, ir sudaryti jų formules. 4.2. Klasifikuoti oksidus į bazinius, rūgštinius, amfoterinius. 4.3. Užrašyti reakcijų lygtimis bazinių IIA grupės metalų oksidų sąveiką su: – rūgštimis (HCl, HNO3, H2SO4), – rūgštiniais oksidais (CO2, SO2, SO3), – vandeniu. 4.3. Užrašyti reakcijų lygtimis bazinių oksidų sąveiką su: – rūgštimis, – rūgštiniais oksidais, – vandeniu. 4.4. Užrašyti reakcijų lygtimis rūgštinių oksidų (CO2, SO2, SO3) sąveiką su: – šarmais, – vandeniu. 4.4. Užrašyti reakcijų lygtimis rūgštinių oksidų sąveiką su: – šarmais, – baziniais oksidais, – vandeniu. 4.5. Nurodyti, kad amfoteriniai oksidai ZnO, Al2O3 reaguoja ir su rūgštimis, ir su šarmais. 4.5. Užrašyti ZnO, Al2O3 sąveikos su HCl ir NaOH tirpalais reakcijų lygtis. 4.6. Užrašyti oksidų gavimo reakcijų lygtis: metalas+O …