Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 16/07-17/07-20/08 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO (2004 M. SAUSIO 15 D. REDAKCIJA) 22 STRAIPSNIO 6 DALIES (2006 M. BIRŽELIO 8 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. GEGUŽĖS 26 D. NUTARIMU NR. 635 „DĖL DETALIOJO TERITORIJŲ PLANAVIMO ORGANIZATORIAUS TEISIŲ IR PAREIGŲ PERDAVIMO IR SUTARTIES SUDARYMO TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTO DETALIOJO TERITORIJŲ PLANAVIMO ORGANIZATORIAUS TEISIŲ IR PAREIGŲ PERDAVIMO IR SUTARTIES SUDARYMO TVARKOS APRAŠO 7.2 PUNKTO (2007 M. SAUSIO 15 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO NUOSTATOMS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. GEGUŽĖS 9 D. NUTARIMO NR. 641 „DĖL MIŠKO ŽEMĖS PAVERTIMO KITOMIS NAUDMENOMIS TVARKOS PATVIRTINIMO“ 1 PUNKTU PATVIRTINTOS MIŠKO ŽEMĖS PAVERTIMO KITOMIS NAUDMENOMIS TVARKOS 7.4 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO ĮSTATYMO NUOSTATOMS 2009 m. birželio 22 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo narei Aurelijai Stancikienei, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto biuro vedėjui Dariui Karveliui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjai Dainai Petrauskaitei ir šio departamento Valstybinės teisės skyriaus patarėjai Neringai Azguridienei, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktoriui Robertui Klovui ir šio departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiajai specialistei Eglei Izokaitytei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. birželio 8 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/07-17/07-20/08 pagal: 1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-08/2007) ištirti: – ar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 7.2 punktas (Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 36 redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, taip pat pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti gali būti keičiama, jeigu toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija); 2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-17/2007) ištirti: – ar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 7.2 punktas (Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 36 redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, taip pat pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti gali būti keičiama, jeigu toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija); 3) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-21/2008) ištirti: – ar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija). Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo“ Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-17/2007 ir 1B-08/2007 sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 16/07-17/07. Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 21 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo“ prie bylos Nr. 16/07-17/07 prijungtas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-21/2008; bylai suteiktas numeris 16/07-17/07-20/08. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-08/2007) ištirti: – ar Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 „Dėl Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 635) patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, taip pat pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti gali būti keičiama, jeigu toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, – ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 641) patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos (toliau – ir Tvarka) 7.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija). 2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-17/2007) ištirti: – ar Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Aprašo 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, taip pat pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti gali būti keičiama, jeigu toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, – ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Tvarkos 7.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija). 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-21/2008) ištirti: – ar Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Tvarkos 7.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija). II 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai (Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007, 1B-21/2008) ištirti, ar Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, grindžiami tokiais argumentais. Pasak pareiškėjo, valstybė privalo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad žemės ūkio, miškų ūkio ir kitos paskirties žemė būtų naudojama laikantis teritorijų planavimo dokumentuose numatytų sąlygų, kad išimties tvarka miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis būtų derinami valstybės, miško savininko ir visuomenės interesai. Pareiškėjo nuomone, šie interesai derinami atliekant Lietuvos Respublikos teritorijos planavimą, t. y. rengiant teritorijų planavimo dokumentus, atliekant viešą planavimo dokumentų projektų svarstymą Vyriausybės nustatyta tvarka. Įvairiose Teritorijų planavimo įstatymo nuostatose yra įtvirtintas principas, kad žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi atitikti aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus, įstatymus ir kitus teisės aktus. Ginčijamoje Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, tačiau šioje nuostatoje reglamentuojamas tik žemės ūkio paskirties žemės keitimas į kitos paskirties žemę ir nėra nustatytos detaliųjų planų, kuriuose keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengimo sąlygos. Pareiškėjas abejoja, ar dėl tokio Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo miškų ūkio paskirties ir žemės ūkio paskirties žemės sklypų savininkų, norinčių pakeisti tokių sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, padėtis netampa nelygi, ar nepažeidžiami miškų atkuriamojo, racionalaus ūkininkavimo principai ir ar yra sudarytos teisinės prielaidos proporcingai ir teisingai suderinti miškų ūkio žemės sklypų savininkų ir viešąjį interesus, užtikrinti racionalų miškų naudojimą. Savo abejonę pareiškėjas grindžia inter alia šiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės objektai, tautos gerovės pagrindas; jų naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga; gamtos apsauga, jos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus suvaržymus, kurie turi būti proporcingi konstituciškai pagrįstam tikslui; nuosavybės teisė gali būti ribojama įstatymu, tačiau ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, turi būti paisoma proporcingumo principo. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai (Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007) ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Aprašo 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, Teritorijų planavimo įstatymui ir Miškų įstatymui (jų straipsniams, dalims), grindžiami tokiais argumentais. Aprašo 7.2 punkte (2007 m. sausio 15 d. redakcija), kaip ir Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje, žemės ūkio paskirties žemės pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui į kitos paskirties žemę yra numatyta sąlyga, kad toks keitimas galimas tuo atveju, jeigu tai yra numatyta savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose; pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę tokia sąlyga nėra numatyta. Todėl pareiškėjui kilo abejonė, ar šis Aprašo punktas neprieštarauja Konstitucijai, Teritorijų planavimo įstatymui ir Miškų įstatymui tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, taip pat pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai gali būti keičiama, jeigu toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. 3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai (Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007, 1B-21/2008) ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punktas neprieštaravo Konstitucijai, Teritorijų planavimo įstatymui ir Miškų įstatymui (jų straipsniams, dalims), grindžiami tokiais argumentais. Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punkte buvo nustatyta, kad III ir IV grupių miškuose, nenurodytuose Tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir nesant Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų. Pasak pareiškėjo, suderinti valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus galima tik įstatymų nustatyta tvarka atliekant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo procedūras ir laikantis bendrojo teritorijų planavimo principo, kad žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymams ir kitiems teisės aktams, atitikti aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Todėl pareiškėjas abejoja, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nustatančiu detaliųjų planų, keičiančių pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, rengimą, buvo užtikrintas racionalus, saikingas gamtos išteklių (miško) naudojimas, „ar nebuvo pažeidžiami miško nepertraukiamo, racionalaus naudojimo ir atkuriamumo principai, ar buvo išlaikyta proporcija tarp miškų savininkų ir viešojo interesų“. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narės A. Stancikienės, Aplinkos apsaugos komiteto biuro vedėjo D. Karvelio, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus patarėjos N. Azguridienės, šio departamento Civilinės teisės skyriaus vedėjos D. Petrauskaitės, buvusių suinteresuoto asmens – Seimo atstovų buvusio Seimo nario Antano Boso (Seimo Pirmininko 2009 m. vasario 17 d. potvarkiu Nr. PP-22 A. Bosas neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje konstitucinės justicijos byloje), buvusio Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Broniaus Bradausko (Seimo Pirmininko 2009 m. vasario 17 d. potvarkiu Nr. PP-23 B. Bradauskas neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje konstitucinės justicijos byloje) ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktoriaus R. Klovo, šio departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjos A. Murauskaitės (Ministro Pirmininko 2009 m. birželio 3 d. potvarkiu Nr. 196 A. Murauskaitė neteko įgaliojimų atstovauti Vyriausybei šioje konstitucinės justicijos byloje) bei šio skyriaus vyriausiosios specialistės E. Izokaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja atitinkamiems aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų A. Boso, B. Bradausko ir D. Karvelio rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų nuomone, ginčijamą Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą reikia vertinti sistemiškai, atsižvelgiant į kitas to paties įstatymo ir kitų įstatymų nuostatas. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį visuomeniniai santykiai yra sureguliuoti nepažeidžiant natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos, priežiūros, naudojimo, gamtos išteklių atkūrimo ir gausinimo principų. Pasak Seimo atstovų, iš Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 26 straipsnio 3 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 7 straipsnio 2 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriose įtvirtinti bendrieji (ir pareiškėjo neginčijami) „teisės aktais tvirtinamų teritorijų planavimo dokumentų teisinės hierarchijos principai“, matyti, kad detaliojo plano sprendiniai negali prieštarauti bendrojo ar specialiojo plano sprendiniams, kad šie principai galioja visiems detaliesiems planams, nepaisant to, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra nustatoma, įskaitant ir miškų ūkio paskirties žemę. Seimo atstovų nuomone, ginčijamoje Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) yra įtvirtinta speciali nuostata dėl žemės ūkio paskirties žemės; tai padaryta todėl, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis visuomeniniai santykiai yra sureguliuoti Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnyje, o žemės ūkio paskirties žemės keitimas nebuvo aiškiai sureguliuotas. 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovių N. Azguridienės ir D. Petrauskaitės rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų nuomone, nors pagrindinis įstatymas, reguliuojantis teritorijų planavimą, yra Teritorijų planavimo įstatymas, teritorijų planavimą reglamentuoja ir kiti įstatymai. Ginčijamoje Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta speciali nuostata, kuri taikoma rengiant detaliuosius planus, kai keičiama žemės ūkio žemės paskirtis. Įvertinusios teisinį reguliavimą, nustatantį miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, Seimo atstovės daro išvadą, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis taisyklės yra griežtesnės nei taisyklės, taikomos žemės ūkio paskirties žemės pavertimui kitomis naudmenomis. Jų nuomone, miško žemės savininkai, norintys pakeisti miško žemės paskirtį, niekada nebuvo ir nėra labiau privilegijuoti nei žemės ūkio paskirties žemės savininkai, o tai, kad miško žemės ir žemės ūkio paskirties žemės pagrindinės tikslinės paskirties keitimo tvarką nustato skirtingi teisės aktai, savaime nereiškia, kad viena žemės savininkų grupė turi daugiau teisių už kitą. 3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė Seimo narė A. Stancikienė rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės pritaria Seimo atstovių N. Azguridienės ir D. Petrauskaitės paaiškinimams. 4. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės A. Murauskaitės rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Aprašo 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) nurodyta apimtimi ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punktas neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymams. 4.1. Vyriausybės atstovės teigimu, pagal Teritorijų planavimo įstatymą savivaldybėms leidžiama Vyriausybės nustatyta tvarka su žemės sklypų naudotojais sudaryti sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Tokia tvarka yra nustatyta Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintame Apraše (2007 m. sausio 15 d. redakcija). Pagal Aprašo 3 punktą savivaldybė gali sudaryti sutartį tik tada, kai žemės sklypų valdytojų ar naudotojų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintame Apraše (2007 m. sausio 15 d. redakcija), neprieštarauja Konstitucijai, Teritorijų planavimo įstatymui, Miškų įstatymui. Pasak Vyriausybės atstovės, Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtintame Apraše (2007 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyta tik teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tvarka ir sutarties sudarymo sąlygos, todėl šis teisės aktas nelaikytinas teisės aktu, nustatančiu pagrindinės tikslinės žemės paskirties keitimo sąlygas ir apribojimus. 4.2. Vyriausybės atstovė pažymi, kad pagal Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo numatyta galimybė III ir IV grupių miškuose, nenurodytuose šios Tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose, esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir nesant Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų. Tokia galimybė Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 24 straipsnio 4 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija), 26 straipsnio 3 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija), kurių atžvilgiu Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punkto atitiktį ginčija pareiškėjas, nebuvo numatyta. Be to, pasak Vyriausybės atstovės, reikėtų skirti atvejus, kai neteisėtais veiksmais yra daroma žala gamtai ir kai teisės aktų nustatyta tvarka miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis. Negalima teigti, kad pavertus mišką kitomis naudmenomis nebelieka jokio objekto kaip vertybės, nes žemės ūkio paskirties žemė (pieva, ariami laukai) taip pat yra vertybė, o pakeitus žemės paskirtį į kitą yra tenkinami interesai, susiję su gyvenamojo ploto įgijimu ir ūkinės veiklos plėtojimu. Šiuo metu nustatytas teisinis reguliavimas užtikrina pusiausvyrą ir galimybę gyventi darnioje ir subalansuotoje aplinkoje. 5. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai R. Klovas ir E. Izokaitytė raštu pateikė paaiškinimus, kuriais iš esmės pritaria A. Murauskaitės paaiškinimams. IV Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narė A. Stancikienė, D. Karvelis, N. Azguridienė, D. Petrauskaitė ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai R. Klovas ir E. Izokaitytė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas inter alia prašo (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007, 1B-21/2008) ištirti, ar Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, iš prašymų argumentų ir bylų medžiagos matyti, kad jam kilo abejonių, ar Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. 2. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas inter alia prašo (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007) ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Aprašo 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (jų straipsniams, dalims) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, taip pat pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti gali būti keičiama, jeigu toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies (miestų, miestelių) bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, iš prašymų argumentų ir bylų medžiagos matyti, kad jam kilo abejonių, ar Aprašo 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (jų straipsniams, dalims) tiek, kiek, pasak jo, jame nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai gali būti keičiama, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. 3. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Konstitucijai ir įstatymams (jų straipsniams, dalims) neprieštaravo (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007, 1B-21/2008) Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punktas, kuriame buvo nustatyta: „7.4. III grupės ir IV grupės miškuose, nenurodytuose šios tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir nesant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų;“. Pažymėtina, kad Vyriausybė 2007 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą Nr. 238 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2007 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 238) (įsigaliojo 2007 m. kovo 11 d.), kurio 1 punkte nutarė pakeisti Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 641 ir išdėstyti jį nauja redakcija; kartu buvo pakeistas šiuo nutarimu patvirtinto teisės akto pavadinimas – jis pavadintas Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo (2007 m. vasario 27 d. redakcija) 6.3 punkte inter alia nustatyta: „6.3. <...> III grupės ir IV grupės miškuose, nenurodytuose šio Aprašo 6.1 ir 6.2 punktuose, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendruosiuose planuose. <...>;“. Palyginus Tvarkos 7.4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Tvarkos aprašo (2007 m. vasario 27 d. redakcija) 6.3 punkte matyti, kad jis iš esmės pakito: pagal ankstesnį, 7.4 punkte nustatytą, teisinį reguliavimą miško žemė galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis ir nesant Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtų ir patvirtintų savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendrųjų planų arba specialiųjų planavimo dokumentų – miškotvarkos projektų, o pagal nustatytąjį 6.3 punkte tai gali būti daroma tik tais atvejais, jeigu tai numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose savivaldybės teritorijos ar savivaldybės teritorijos dalių bendruosiuose planuose. Taigi pareiškėjo prašoma ištirti Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punkto nuostata šiuo metu negalioja. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimai (bylos Nr. 3/05 ir 14/03), 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas). Tačiau, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja. 4. Nors pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Aprašo 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007) ir ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punktas neprieštaravo (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007, 1B-21/2008) Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), iš prašymų argumentų ir bylų medžiagos matyti, kad jam kilo abejonių dėl Aprašo 7.2 punkto (2007 m. sausio 15 d. redakcija) nurodyta apimtimi ir Tvarkos 7.4 punkto atitikties ne visai Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 24 straipsnio 4 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija), o tik šios dalies nuostatai „Detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams“. 5. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja: – ar Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007, 1B-21/2008), – ar Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Aprašo 7.2 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduodamos ir sutartis sudaroma, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai gali būti keičiama, kai toks keitimas yra numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 24 straipsnio 4 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nuostatai „Detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams“, Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007), – ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 641 1 punktu patvirtintos Tvarkos 7.4 punktas neprieštaravo Konstitucijos 54 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 24 straipsnio 4 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nuostatai „Detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams“, 26 straipsnio 3 daliai (2006 m. birželio 8 d. redakcija) (prašymai Nr. 1B-08/2007, 1B-17/2007, 1B-21/2008). II 1. Seimas 1995 m. gruodžio 12 d. priėmė Teritorijų planavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d. Šis įstatymas reguliavo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, taip pat fizinių, juridinių asmenų ir valstybės institucijų tarpusavio santykius šiame procese (1 straipsnis). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija) 16 straipsnį detaliojo planavimo organizatoriai buvo: 1) žemės savininkai; 2) žemės naudotojai; 3) valstybinės žemės valdytojai; 4) savivaldybės valdybos (merai). Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalį žemės sklypų ir miško valdų arba jų grupių savininkai, valdytojai ir naudotojai, taip pat savivaldybės (pagal sklypų funkcinę paskirtį) detaliuosius planus privalėjo rengti tada, kai buvo numatyta inter alia statyba, rekonstrukcija arba griovimas, žemės naudojimo pagrindinės tikslinės paskirties pakeitimas, teritorijos užstatymo režimo, pastatų ar statinių paskirties nustatymas arba pakeitimas. Šiame kontekste paminėtina, kad Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, jog pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondą sudarė inter alia žemės ūkio paskirties žemė, miškų ūkio paskirties žemė, kitos paskirties žemė. Vėliau Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos žemės fondą sudarė inter alia žemės ūkio paskirties žemė, miškų ūkio paskirties žemė, kitos paskirties žemė, išliko nepakitęs. 2. Taigi pagal Teritorijų planavimo įstatyme (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), galiojusiame iki 2004 m. gegužės 1 d., nustatytą teisinį reguliavimą: – detaliųjų planų rengimo sąlygos, kai buvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, bet kurios tikslinės žemės naudojimo paskirties žemei buvo vienodos; – kai buvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės (inter alia žemės ūkio ir miškų ūkio) naudojimo paskirtis (inter alia į kitos paskirties žemę statinių statybai), detaliojo planavimo organizatoriai buvo žemės savininkai, žemės naudotojai, valstybinės žemės valdytojai, savivaldybės valdybos (merai). Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo numatyta, kad sudaromos sutartys dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. 3. Teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, inter alia Seimo 2000 m. spalio 12 d. priimto Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 4, 9, 14, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (įsigaliojo 2000 m. spalio 31 d.) 5 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis, tačiau teisinis reguliavimas išliko nepakitęs tuo aspektu, kad kai buvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, detaliųjų planų rengimo sąlygos buvo vienodos bet kurios paskirties žemei; kai buvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės (inter alia žemės ūkio ir miškų ūkio) naudojimo paskirtis (inter alia į kitos paskirties žemę statinių statybai), detaliojo planavimo organizatoriai buvo žemės savininkai, žemės naudotojai, valstybinės žemės valdytojai, savivaldybės valdybos (merai). 4. Seimas 2004 m. sausio 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 2 ir 3 straipsnius, įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. (įstatymo 4 straipsnis). Šio įstatymo 1 straipsniu Teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstytas nauja redakcija, o 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „savivaldybės <...> iki 2007 m. gruodžio 31 d. parengia savivaldybių teritorijų ir jų dalių bendruosius planus“. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 20 straipsnį detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius, valstybinės žemės valdytojai (1 dalis); savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis galėjo sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui (2 dalis). Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį detalieji planai inter alia buvo rengiami: kai buvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai (3 punktas). 5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Teritorijų planavimo įstatyme (2004 m. sausio 15 d. redakcija), su nustatytuoju Teritorijų planavimo įstatyme (1995 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais iki 2004 m. gegužės 1 d.) matyti, kad: – detaliųjų planų rengimo sąlygos, kai buvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, buvo vienodos bet kurios paskirties žemei; – teisinis reguliavimas pakito taip, kad nebuvo numatyta, jog detaliojo planavimo organizatoriai yra žemės naudotojai, buvo nustatyta, kad detaliojo planavimo organizatoriumi vietoj savivaldybės valdybos (mero) yra savivaldybės administracijos direktorius; – Teritorijų planavimo įstatyme (2004 m. sausio 15 d. redakcija) jau buvo įtvirtinta galimybė sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. 6. Seimas 2004 m. rugsėjo 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. spalio 16 d. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio „Detaliųjų planų rengimas“ 6 dalis ir ji išdėstyta taip: „6. Detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Jei bendrieji ar specialieji planai neparengti, detaliųjų planų planavimo organizatoriumi gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas.“ Šiame kontekste paminėtina, kad tuo metu, kai įsigaliojo Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalis (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija), pagal šio įstatymo 20 straipsnį, kaip minėta, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai buvo savivaldybės administracijos direktorius, valstybinės žemės valdytojai (1 dalis); savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis galėjo sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui (2 dalis); pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį detalieji planai inter alia buvo rengiami, kai buvo keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai (3 punktas); pagal 24 straipsnio 1 dalį (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija) rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų kvartalų ar gyvenamųjų namų grupių (daugiau kaip trys gyvenamieji namai) statybai buvo galima tik tais atvejais, kai tai buvo numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, taip pat gyvenamųjų teritorijų išdėstymo planuose. 7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalyje (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju 22 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. redakcija) pažymėtina, kad šis teisinis reguliavimas susijęs su detaliųjų planų, kuriais keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (inter alia statinių statybai), rengimu: – keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, jei toks keitimas buvo numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose, iš žemės ūkio (kaip ir iš bet kurios kitos) žemės į kitos paskirties žemę (inter alia statinių statybai), detaliojo planavimo organizatoriai buvo savivaldybės administracijos direktorius, valstybinės žemės valdytojai. Savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis galėjo sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui; – keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (inter alia statinių statybai), jei savivaldybės bendrieji ar specialieji planai buvo neparengti, detaliojo planavimo organizatoriais galėjo būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas; – rengti detaliuosius planus formuojant žemės sklypus gyvenamųjų namų kvartalų ar gyvenamųjų namų grupių (daugiau kaip trys gyvenamieji namai) statybai buvo galima tik tais atvejais, kai tai buvo numatyta savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose saugomų teritorijų ar jų zonų, taip pat gyvenamųjų teritorijų išdėstymo planuose. 8. Seimas 2006 m. birželio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 1, 2, 7, 10, 12, 15, 17, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 32, 34, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2006 m. birželio 13 d. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalis (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija). Įstatymo 22 straipsnio „Detaliųjų planų rengimas“ 6 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija), kurią nurodyta apimtimi ginčija pareiškėjas, nustatyta: „6. Detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Jei bendrieji ar specialieji planai neparengti, detaliųjų planų planavimo organizatoriumi gali būti tik savivaldybės administracijos direktorius arba valstybinės žemės valdytojas. Jei žemės valdytojas ar naudotojas numato keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, kurioje numatyta statyti svarbius savivaldybės infrastruktūros objektus (išskyrus gyvenamuosius namus), iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turi būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai, savivaldybės administracijos direktorius, esant savivaldybės tarybos sprendimui ir apskrities viršininko pritarimui, Vyriausybės nustatyta tvarka sudaro sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės valdytojui ar naudotojui.“ Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog tiek iš minėto Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio, tiek iš Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija) matyti, kad savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai turėjo būti parengti iki 2007 m. gruodžio 31 d. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija), su nustatytuoju šio įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija) matyti, kad įstatymo 22 straipsnio 6 dalis (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija) buvo papildyta nauja nuostata, pagal kurią savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės nustatyta tvarka galėjo sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės valdytojui ar naudotojui, jeigu dėl tokio teisių ir pareigų perdavimo buvo savivaldybės tarybos sprendimas ir tam pritarė apskrities viršininkas. Tokios teisės ir pareigos galėjo būti perduodamos tik tais atvejais, kai žemės valdytojas ar naudotojas numatė keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę (inter alia statinių statybai), kurioje numatyta statyti svarbius savivaldybės infrastruktūros objektus (išskyrus gyvenamuosius namus), iki 2007 m. gruodžio 31 d., kai turėjo būti parengti savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų ir miestelių) bendrieji planai. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnis (2006 m. birželio 8 d. redakcija) buvo keičiamas, tačiau jo 6 dalis keičiama ir (arba) papildoma nebuvo. 9. Minėta, kad pareiškėjas Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 22 straipsnio 6 dalies (2006 m. birželio 8 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai ginčija tiek, kiek, pasak jo, šioje dalyje nėra nustatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitos paskirties žemę statinių statybai, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Toks teisinis reguliavimas, pasak jo, prieštarauja Konstitucijai, kadangi miškų ūkio paskirties žemė yra mažiau ginama nei žemės ūkio paskirties žemė. Pažymėtina, kad santykius, susijusius su pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimu, reguliuoja ne tik Teritorijų planavimo įstatymas, bet ir inter alia Žemės įstatymas, Miškų įstatymas. 10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) nuostatos: – pagal 2 straipsnio 10 punktą žemės naudmenos – žemės plotai, kurie nuo kitų žemės plotų skiriasi jiems būdingomis gamtinėmis savybėmis arba ūkinio naudojimo ypatumais; – 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas į: 1) žemės ūkio paskirties žemę; 2) miškų ūkio paskirties žemę; 3) vandens ūkio paskirties žemę; 4) konservacinės paskirties žemę; 5) kitos paskirties žemę; – pagal 24 straipsnį pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma formuojant naujus žemės sklypus; šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (1 dalis); žemės savininkai naudoti žemę kitai paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įsigyjant nuosavybėn, gali tik apskrities viršininkui priėmus sprendimą pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (2 dalis). 11. Apibendrinant nurodytas Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatas nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas inter alia į žemės ūkio paskirties žemę, miškų ūkio paskirties žemę, kitos paskirties žemę; nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 26 straipsnio 4 dalį miškų ūkio paskirties žemėje miškų atkūrimą, apsaugą ir miško išteklių naudojimą nustato Miškų įstatymas. 12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatos: – Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) paskirtis – reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudoj imą aprūpinant pramonę žaliava, biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms (1 straipsnis); – miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūros, apsaugos ir naudojimo tvarką nustato Aplinkos ministerija (2 straipsnio 1 dalis); – miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti (2 straipsnio 3 dalis); – miškai pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį buvo ir yra skirstomi į rezervatinius miškus (I grupė), specialios paskirties miškus (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai miškai) (II grupė), apsauginius miškus (III grupė), ūkinius miškus (IV grupė) (3 straipsnis (2001 m. balandžio 10 d. ir 2007 m. birželio 26 d. redakcijos); – miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus (11 straipsnio 1 dalis); miško iškirtimas technologinėms ir gamybinėms miško ūkio reikmėms (daigynams įrengti, miško ūkiniams keliams tiesti, priešgaisrinėms juostoms, technologiniams proskiebiams, poilsio aikštelėms ir medienos sandėliams įrengti, nustatyta tvarka žvyrui bei smėliui kasti ūkio reikmėms ir kt.) nėra miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis (11 straipsnio 2 dalis). 13. Apibendrinant nurodytas Miškų įstatyme (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) įtvirtintas nuostatas darytinos šios išvados: – Miškų įstatyme (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nustatyta, kokiomis naudmenomis užimti plotai priskiriami miško žemei; – miškai pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį buvo ir yra skirstomi į rezervatinius miškus (I grupė), specialios paskirties miškus (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai miškai) (II grupė), apsauginius miškus (III grupė), ūkinius miškus (IV grupė); – Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos dvi nuostatos: pirma, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais; antra, miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis turi būti Vyriausybės nustatyta tvarka derinami valstybės, miško savininko ir visuomenės interesai; – nei Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtinus teisinį reguliavimą nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi. 14. Vyriausybė 2002 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą Nr. 641 „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“, įsigaliojusį 2002 m. gegužės 15 d., kurio 1 punktu patvirtino Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, kurios 7.4 punkto atitiktį Konstitucijai ir įstatymams ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje. 14.1. Pagal Tvarkos 1 punktą miško žemė galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus; šie interesai derinami rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir atlieka …