Byla Nr. 33/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. VASARIO 27 D. NUTARIMO NR. 222 „DĖL KANDIDATO Į VYRIAUSYBĖS ATSTOVUS“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS KORUPCIJOS PREVENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIUI 2007 m. rugpjūčio 13 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisėkūros skyriaus vedėjo pavaduotojui Audriui Kasinskui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. rugpjūčio 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 33/04 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui. Konstitucinis Teismas nustatė: I Vyriausybė 2004 m. vasario 27 d. išleido nutarimą Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222), kuriame nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2002, Nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 17-705, Nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Neskirti Pauliaus Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas. 2. Įgalioti vidaus reikalų ministrą Virgilijų Bulovą teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.“ II Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui. III Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. 1.1. Vyriausybė, turėdama įgaliojimus priimti asmenis į valstybės tarnautojo pareigas, turi ir pareigą laikytis įstatymų reikalavimų dėl valstybės tarnautojų priėmimo į darbą – ir bendrųjų, ir specialiųjų. Bendrieji reikalavimai yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), ir jie yra tokie: 1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti lietuvių kalbą; 3) būti ne jaunesniam kaip 18 metų ir ne vyresniam kaip 62 metų ir 6 mėnesių; 4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: 1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; 2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas; 3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu; 5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys; 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais. Pagal to paties straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 5 dalį į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis); pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 dalis). 1.2. Vyriausybės nutarimas dėl Vyriausybės atstovo priėmimo į tarnybą turi neprieštarauti ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatoms, įtvirtinančioms Vyriausybės atstovo priėmimo į tarnybą tvarką: Vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (1 dalis); Vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį (3 dalis). 1.3. Priėmimo į valstybės tarnybą tvarką, konkursų į pareigas valstybės tarnyboje organizavimą detaliau reglamentuoja Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka, kurios 14 punkte yra įtvirtintas reikalavimas priimant pretendentų paraiškas patikrinti jų atitiktį Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimams; pagal minėtos tvarkos 66 punktą konkursą laimėjęs asmuo skiriamas į pareigas ne anksčiau kaip po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų nuo konkurso pabaigos. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, priimant Vyriausybės atstovą į pareigas pakanka, kad jis: 1) atitiktų nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus; 2) būtų laimėjęs konkursą; Valstybės tarnybos įstatymo 11 ir 13 straipsniuose nenumatyta, kad (ir dėl kokių priežasčių) konkursą laimėjęs asmuo galėtų būti nepriimamas į tarnybą, todėl jeigu yra įvykdytos abi nurodytos sąlygos, asmuo turi būti skiriamas Vyriausybės atstovu. Pasak pareiškėjo, „priešingo turinio Vyriausybės nutarimas“ prieštarautų Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui; toks įstatymams prieštaraujantis Vyriausybės nutarimas neatitiktų ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus. 3. Ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra grindžiamas: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią į valstybės tarnautojo pareigas asmuo negali būti priimamas kitų įstatymų nustatytais atvejais; 2) Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią darbdavys turi pareigą tikrinti pretendento patikimumą – prašyti informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, ir šio straipsnio 9 dalimi, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, paraiškų dalyvauti konkurse padavimo stadijoje pretendentų patikimumo negalima tikrinti, nes tai nenumatyta nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkoje. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo nuostatomis (būtent jo 9 straipsnio 9 dalimi) užbaigti konkurso procedūros ir nepriimti konkursą laimėjusio asmens į pareigas negalima, nes šis įstatymas (jo 9 straipsnio 9 dalis) nėra valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantis (t. y. specialusis) teisės aktas. Valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas teisiniai santykiai įstatymais turėtų būti sureguliuoti taip, kad nebūtų prieštaravimų: arba pretendentų patikimumas tikrintinas paraiškų priėmimo stadijoje, arba įstatymai turi nustatyti išimtis, kada pareiga priimti į valstybės tarnybą asmenis, laimėjusius konkursą, nevykdytina. Taigi, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, neskirti P. Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi nebuvo galima. 4. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygybės principui), taip pat 33 straipsnio 1 daliai, pagal kurias kiekvienas atitinkantis įstatymo nustatytas stojimo į valstybės tarnybą sąlygas ir jos procedūras įvykdęs asmuo turėtų būti priimtas į valstybės tarnybą, nes P. Uleckas buvo nepaskirtas į pareigas, į kurias jis buvo laimėjęs konkursą, nors tam nebuvo kliūčių, numatytų įstatymuose (Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punkte, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1, 3 dalyse, 10 straipsnio 2 dalies 3 punkte). Taigi, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, P. Uleckui buvo taikytas kitoks teisinis reguliavimas nei kitiems. 5. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, abejonė dėl Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui suponuoja ir abejonę, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui. 6. Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme inter alia pažymima, kad tarp šio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, šalių nėra ginčo dėl asmenims, priimamiems į valstybės tarnautojų pareigas, keliamų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo -Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytiems Valstybės tarnybos ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymų straipsniams (jų dalims). Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais. 1. Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 buvo priimtas nepažeidus Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 13 straipsnio, todėl jis neprieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. 1.1. Pasak suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo, pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti priimtas į valstybės tarnybą, sąrašas, išdėstytas Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, nėra baigtinis; tokius pagrindus gali numatyti ir kiti įstatymai; tai matyti iš šio straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, kad „priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės patvirtinta tvarka“. Todėl jokiu būdu negalima teigti, kad Valstybės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka yra vieninteliai teisės aktai, reguliuojantys Vyriausybės atstovo apskrityje paskyrimo santykius. 1.2. Vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, privalėjo paisyti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių: pagal 2 dalį informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria inter alia Vyriausybė, pateikimas yra privalomas, o 1 dalyje yra įtvirtintas siekis, kad „valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys“; šis siekis taikytinas ne tik asmeninio pasitikėjimo, bet apskritai visiems valstybės tarnautojams. Korupcijos prevencijos įstatymo netaikymas šiuo atveju reikštų, kad teisės šaltinių hierarchijoje šio įstatymo normų galia yra žemesnė nei Valstybės tarnybos įstatymo normų. 1.3. Aptariamuoju atveju priėmimo į valstybės tarnybą santykiai yra „daugiasluoksniai“: viena, jie yra valstybės tarnybos santykiai, reguliuojami Valstybės tarnybos įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos; antra, jie yra Vyriausybės sprendimų priėmimo santykiai, reguliuojami Vyriausybės įstatymo ir Vyriausybės nutarimu patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento; trečia, jie yra neteisėtų veikų (korupcijos) valstybės tarnyboje užkardymo santykiai, reguliuojami Korupcijos prevencijos įstatymo. Vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, privalėjo vadovautis visais minėtais teisės aktais, o ne vien Valstybės tarnybos įstatymu. 1.4. Jeigu Vyriausybės atstovas apskrityje būtų skiriamas į pareigas vien nustačius, kad jis atitinka valstybės tarnautojams keliamus bendruosius bei specialiuosius reikalavimus ir laimėjo konkursą, Vyriausybės kreipimasis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT) dėl informacijos pateikimo bei atsakymas į jį būtų tik formalūs ir nesukeltų jokių teisinių ar faktinių padarinių; taigi liktų neįgyvendinta Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (A. Kasinsko nuomone, tai prieštarautų Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas), o valstybės žmogiškieji ir finansiniai ištekliai būtų veltui eikvojami. 1.5. Tai, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje nėra vienareikšmio įpareigojimo nepriimti į valstybės tarnybą asmens, apie kurį yra pateikta abejonių dėl jo patikimumo keliančios informacijos, neprieštarauja Konstitucijai, nes Vyriausybei yra palikta diskrecija jai pateiktą medžiagą apie kandidato patikimumą įvertinti atsižvelgiant į tos medžiagos reikšmingumą valstybės tarnybai. 2. Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, nes šių dalių nuostatos nereiškia, kad visiems asmenims, stojantiems į visas valstybės tarnybos pareigas, visais atvejais turi būti taikomos identiškos sąlygos; toks reikalavimas būtų nepagrįstas, nes valstybės tarnautojai dirba darbą, susijusį su labai įvairiomis visuomenės gyvenimo ir ūkio sritimis. Minėtos nuostatos nereikalauja ir to, kad asmuo, atitinkantis įstatymų nustatytas stojimo į valstybės tarnybą sąlygas ir įvykdęs stojimo procedūras, besąlygiškai būtų priimamas į valstybės tarnybą: jos įtvirtina tik asmenų lygybę stojant į valstybės tarnybą; vadinasi, visiems asmenims, siekiantiems eiti pareigas valstybės tarnyboje, turi būti sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti konkurse, visi jie turi būti vertinami vienodai, įstatymai visų jų atžvilgiu turi būti taikomi vienodai. Kad ir koks konkretus asmuo laimėtų konkursą į Vyriausybės atstovo apskrityje pareigas, jam turi būti taikomas Korupcijos prevencijos įstatymas. Be to, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ reikalauja, kad vertinant ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai būtų atsižvelgta ir į Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; valstybės tarnautojas turi būti nesavanaudiškas, stengtis kuo geriau tarnauti žmonėms, į pirmą vietą kelti visos visuomenės, valstybės interesus. Būtent dėl to įstatymai numato galimybę (o tam tikrų valstybės tarnybos pareigų atveju – ir pareigą) prieš priimant asmenį į valstybės tarnybą patikrinti, kaip jis praeityje paisė visuomenės interesų, ar virš jų neiškeldavo savo asmeninės gerovės. 3. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo teigimu, ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes Vyriausybė, jį priimdama, neturėjo teisės rinktis, vykdyti Konstitucijos ir tam tikrų įstatymų nuostatas ar jų nevykdyti, – ji privalo pagal savo kompetenciją taikyti visas Konstitucijos ir įstatymų normas. V Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Vyriausybės kanclerio V. Sarapino rašytiniai paaiškinimai (su priedais). VI Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas A. Kasinskas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir papildomus dokumentus, kurie įtraukti į šią konstitucinės justicijos bylą. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui. 2. Ministras Pirmininkas 2003 m. spalio 23 d. išleido potvarkį Nr. 242 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuriame, atsižvelgęs „į tai, kad nėra paskirtas Vyriausybės atstovas Utenos apskričiai, o kitų <...> Vyriausybės 1999 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1335 „Dėl Vyriausybės atstovų skyrimo“ paskirtų Vyriausybės atstovų skyrimo į pareigas terminas teisės aktų nustatyta tvarka baigiasi“, vidaus reikalų ministras V. Bulovas buvo įgaliotas teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentus į Vyriausybės atstovų pareigas ir pateikti Vyriausybės nutarimo dėl jų skyrimo projektą. 3. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, iš Vyriausybės kanclerio V. Sarapino rašytinių paaiškinimų (su priedais) Konstituciniam Teismui ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko rašytinių paaiškinimų, taip pat paaiškinimų ir dokumentų, jo pateiktų Konstitucinio Teismo posėdyje, matyti, kad: – Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) 2003 m. spalio 30 d. „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, Nr. 82, paskelbė konkursą inter alia Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigoms eiti; – prašymą leisti dalyvauti konkurse Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai (įstaigos vadovo) pareigoms eiti buvo padavę trys pretendentai (VRM pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas Nr. 195); – pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkursas įvyko 2003 m. lapkričio 28 d. Vidaus reikalų ministerijoje; konkurse dalyvavo du pretendentai – K. Kubertavičius ir P. Uleckas (VRM pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas Nr. 195); – komisija, sudaryta vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1V-408 P. Ulecko žinias įvertino 16 balų, o K. Kubertavičiaus žinias – 14,7 balo; konkursą laimėjo daugiausia balų surinkęs P. Uleckas (VRM pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas Nr. 195); – Vyriausybės kancleris A. Z. Kaminskas 2003 m. gruodžio 4 d. raštu kreipėsi į STT su prašymu pateikti informaciją apie asmenis, kurie siekia eiti Vyriausybės atstovo atitinkamose apskrityse pareigas, inter alia apie P. Ulecką, kuris siekė eiti Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje); – vidaus reikalų viceministras Z. B. Kazakevičius 2003 m. gruodžio 5 d. lydraščiu-teikimu Nr. 1D-6961-(31) „Dėl Vyriausybės nutarimų projektų“ Vyriausybei pateikė inter alia Vyriausybės nutarimo „Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimo“ projektą (jam Vyriausybės kanceliarijoje buvo suteiktas numeris 3-1724N); minėtas projektas buvo išdėstytas taip: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2002, Nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 17-705, Nr. 112-4993) 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Paskirti nuo 2003 m. gruodžio 15 d. Paulių Ulecką į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas (A lygis 17 kategorija).“; – Vyriausybės kanceliarijoje 2003 m. gruodžio 8 d. buvo gautas Ministrui Pirmininkui A. M. Brazauskui, vidaus reikalų ministrui V. Bulovui, Seimo nariui A. Rimui adresuotas, 2003 m. gruodžio 2 d. data pažymėtas nepasirašytas, t. y. anoniminis, skundas (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 3487), kuriame nurodyta, kad jo autoriai – „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“, kuriems „su P. Ulecku teko dirbti nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų“ (P. Uleckas yra buvęs Marijampolės savivaldybės administratorius); skunde teigiama, kad P. Uleckas yra nesąžiningas (ir išdėstytos tam tikros, skundo autoriaus ar autorių nuomone, to asmens nesąžiningumą liudijančios aplinkybės, susijusios su P. Ulecko darbu vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, būtent piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi vykstant į komandiruotes ir keliant kvalifikaciją, nuosavo namo įsirengimas iš savivaldybės pastato remontui skirtų lėšų, tam tikrų įmonių protegavimas perkant telefonus, kompiuterinę techniką ir remontuojant tarnybinį automobilį, neblaivaus buvimas darbe), taip pat reiškiamas įsitikinimas, kad P. Uleckas yra netinkamas Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigoms; – Vyriausybės kanceliarijoje 2003 m. gruodžio 9 d. buvo gautas STT direktoriaus pirmojo pavaduotojo Ž. Pacevičiaus 2003 m. gruodžio 9 d. raštas Nr. 2.5-01-3786 Vyriausybės kancleriui A. Z. Kaminskui (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 13975), kuriame inter alia buvo nurodyta, kad STT dėl P. Ulecko, kuris siekia eiti atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, operatyvinio tyrimo neatlieka; taip pat STT pranešė, kad ji „kreipėsi į kitas teisėsaugos ir kontrolės institucijas dėl turimos informacijos apie tikrinamuosius asmenis pateikimo. Gavę informacijos apie tikrinamuosius asmenis, pranešime papildomai.“; – P. Ulecką 2003 m. gruodžio 10 d. Vyriausybės kanceliarija supažindino su 2003 m. gruodžio 4 d. pranešimu apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją (Nr. 39-8830) ir su 2003 m. gruodžio 9 d. pranešimu apie pateiktą informaciją (Nr. 2.5-01-3786); – Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimas buvo svarstomas Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. posėdyje; šio Vyriausybės posėdžio medžiagoje prie Vyriausybės nutarimo „Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimo“ projekto Nr. 3-1724Nbuvo pridėtas minėtas „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“ skundas (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 3487); buvo nutarta Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimo svarstymą atidėti (Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas Nr. 51); – Vyriausybės kancleris A. Z. Kaminskas 2003 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 39-9033 „Dėl P. Ulecko“ kreipėsi į STT ir paprašė „skubos tvarka išnagrinėti Marijampolės savivaldybės darbuotojų 2003 m. gruodžio 2 d. raštą dėl Pauliui Uleckui keliamų įtarimų piktnaudžiavimu tarnyba ir apie tyrimo rezultatus informuoti Vyriausybės kanceliariją“ (prie šio rašto buvo pridėtas minėtas anoniminis skundas); – Vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. sausio 2 d. buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2003 m. gruodžio 29–30 d. raštas Nr. 2.5-01-3994 „Dėl anoniminio skundo tyrimo“ (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 1), kuriuo Vyriausybės kanceliarija buvo informuota, jog tiriant minėtą „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“ anoniminį skundą „duomenų, kad P. Uleckas piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi vykdavo į komandiruotes ir kėlė kvalifikaciją, iš savivaldybės pastato remontui skirtų lėšų įsirengė nuosavą namą, protegavo jam palankias įmones, iš kurių pirkdavo kompiuterinę techniką ir remontuodavo tarnybinį automobilį, darbo metu dažnai būdavo neblaivus, negauta“, taip pat kad nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. vasario 25 d. „Marijampolės savivaldybės kontrolieriaus įstaiga nenustatė jokių savivaldybės ar savivaldybei perduoto turto naudojimo teisėtumo ar tikslingumo pažeidimų, susijusių su savivaldybės administratoriaus P. Ulecko veikla“; minėtu STT direktoriaus raštu Vyriausybės kanceliarija inter alia buvo informuota, kad: 1) 2002 m. Marijampolės savivaldybė (tuo metu jos administracijai vadovavo P. Uleckas) be viešojo pirkimo konkurso įsigijo įvairios kompiuterinės technikos už 98186,36 lito, t. y. už daugiau nei 75 000 litų, nors, pasak STT direktoriaus, pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą privalėjo skelbti viešąjį konkursą, todėl STT 2003 m. gruodžio 24 d. išsiuntė raštą Viešųjų pirkimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Viešųjų pirkimų tarnyba) ir paprašė nustatyti, ar Marijampolės savivaldybės administracija, 2002 m. be viešojo pirkimo konkurso įsigijusi įvairios kompiuterinės technikos už 98186,36 lito, nepažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų; 2) tuo metu, kai P. Uleckas vadovavo Marijampolės savivaldybės administracijai, buvo užpajamuoti trys mobiliojo ryšio telefono aparatai, lengvatinėmis sąlygomis įsigyti iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Omnitel“, tačiau „kiek telefonų iš tikrųjų įsigyta lengvatinėmis sąlygomis, savivaldybės administracijai nežinoma“, todėl STT 2003 m. gruodžio 22 d. išsiuntė raštą UAB „Omnitel“ Klientų aptarnavimo centrui ir paprašė informuoti apie Marijampolės savivaldybės įsigytų pasinaudojus taikomomis nuolaidomis mobiliojo ryšio telefono aparatų skaičių; 3) 2003 m. gruodžio 23 d. STT išsiuntė raštą viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centrui ir paprašė informuoti, ar P. Uleckas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 25 d. gydėsi šiame centre; 4) gavus atsakymus iš Viešųjų pirkimų tarnybos, UAB „Omnitel“ Klientų aptarnavimo centro ir VšĮ Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro, „bus sprendžiamas klausimas dėl tolesnio skundo tyrimo“; – Vyriausybės kanceliarija P. Uleckui pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalį bei Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 1 priedą nepranešė, kad buvo kreiptasi į STT ir paprašyta ištirti „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų anoniminį skundą“; – P. Uleckas 2004 m. sausio 22 d. prašymu „Dėl priėmimo į darbą“ kreipėsi į Vyriausybės kanclerį A. Z. Kaminską ir nurodė, kad, nors jis 2003 m. lapkričio 28 d. laimėjo konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, darbdavys jo neskiria į tas pareigas ir neinformuoja apie tokio neskyrimo priežastis, taip pat paprašė raštu atsakyti, kodėl jis yra neskiriamas į minėtas pareigas; į šį raštą nebuvo atsakyta (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje); – Vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. sausio 30 d. buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2004 m. sausio 29 d. raštas Nr. 4-1-406 (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 1294), kuriuo Vyriausybės kancleris buvo inter alia informuotas, kad: 1) Viešųjų pirkimų tarnyba, patikrinusi Marijampolės savivaldybės administracijos 2002 m. vykdytų kompiuterinės technikos ir 2003 m. vykdytų benzino, gazolių, kitų lengvųjų bei vidutinių naftos produktų pirkimo procedūrų teisėtumą, nustatė, jog P. Ulecko vadovaujama Marijampolės savivaldybės administracija, 2002 m. įsigydama kompiuterinę techniką, programinę įrangą ir vykdydama benzino, gazolių, kitų lengvųjų bei vidutinių naftos produktų pirkimo procedūras, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 1 dalį, 35 straipsnio 1 dalį, tačiau už Marijampolės savivaldybės administracijos 2002 m. vykdytą kompiuterių ir kompiuterinės technikos bei programinės įrangos pirkimą ir už 2000–2001 m. neterminuotas kuro pirkimo sutartis, sudarytas nevykdant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, atsakingų asmenų negali patraukti administracinėn atsakomybėn, kadangi yra suėjęs senaties terminas; 2) P. Ulecko vadovaujamos Marijampolės savivaldybės administracijos iš UAB „Omnitel“ nuo 2001 m. balandžio 7 d. iki 2003 m. vasario 25 d. įsigytas ilgalaikis turtas nebuvo apskaitomas taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 70 „Dėl Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkos 28 punkte; 3) „šiuo metu“ STT yra „sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį (valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens netinkamas pareigų atlikimas)“; – su šiuo raštu P. Uleckas nebuvo supažindintas pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 7 dalį ir Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 2 priedą (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje); – P. Uleckas 2004 m. vasario 5 d. skundu „Dėl valstybinio administravimo subjekto vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu įpareigoti Vyriausybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo skirti jį į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas; – Vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. vasario 23 d. buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2004 m. vasario 20 d. raštas Nr. 4-1-697 (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 2414), kuriuo Vyriausybės kancleris buvo inter alia informuotas, kad Marijampolės savivaldybei įsigyjant mobiliojo ryšio telefono aparatus ar jų priedus, kai buvo taikomos prekybinės nuolaidos (nes Marijampolės savivaldybės vardu buvo registruota daug abonentų), pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros būdavo išrašomos būtent šios savivaldybės vardu, tačiau mobiliojo ryšio telefono aparatai nebuvo apskaitomi kaip Marijampolės savivaldybės turtas, „nes už juos buvo mokama ne iš Marijampolės savivaldybės lėšų, o darbuotojų asmeninėmis lėšomis“, už pokalbius dauguma abonentų (dirbančių šios savivaldybės įmonėse, įstaigose ar kitaip su ja susijusių) mokėjo savo lėšomis; telefono aparatai buvo naudojami tarnybinėms reikmėms; „jokių objektyvių duomenų apie Marijampolės savivaldybės administracijos darbuotojų galimas nusikalstamas veikas ar padarytą didelę žalą savivaldybei“ nebuvo gauta, todėl STT Kauno skyriuje 2004 m. vasario 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsniu, buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; – su šiuo raštu P. Uleckas nebuvo supažindintas pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 7 dalį ir Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 2 priedą (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje); – tą pačią dieną, t. y. 2004 m. vasario 23 d., kai buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2004 m. vasario 20 d. raštas Nr. 4-1-697, Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimas buvo svarstomas ministrų pasitarime ir buvo nutarta „pritarti nuostatai šį klausimą svarstyti <...> Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdyje“ (2004 m. vasario 23 d. ministrų pasitarimo protokolas Nr. 9 R); – vidaus reikalų ministras V. Bulovas 2004 m. vasario 25 d. lydraščiu-teikimu Nr. 1 D-1037-(31) „Dėl Vyriausybės nutarimo projekto“ Vyriausybei pateikė Vyriausybės nutarimo projektą „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ (jam Vyriausybės kanceliarijoje buvo suteiktas numeris 4-231N) ir paprašė šį projektą svarstyti artimiausiame Vyriausybės posėdyje; minėtame lydraštyje–teikime nebuvo nurodyta, kodėl šis projektas teikiamas svarstyti ypatingos skubos tvarka; šis projektas buvo išdėstytas taip: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2002, Nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 17-705, Nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Neskirti Pauliaus Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas. 2. Įgalioti vidaus reikalų ministrą Virgilijų Bulovą teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą“; – prie vidaus reikalų ministro V. Bulovo 2004 m. vasario 25 d. lydraščio–teikimo „Dėl Vyriausybės nutarimo projekto“ nebuvo pridėta jokių priedų, kuriuose būtų kokios nors informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie P. Ulecko patikimumą ar nepatikimumą (o pačiame šiame lydraštyje-teikime nebuvo jokių nuorodų į kokius nors tokios informacijos šaltinius); jame tik buvo pažymėta, kad „klausimas dėl P. Ulecko skyrimo Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai buvo svarstytas 2003 m. gruodžio 10 d. Vyriausybės posėdyje ir buvo atidėtas nutarus atlikti tyrimą dėl P. Ulecko galimo piktnaudžiavimo tarnyba“; – Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdžio protokole Nr. 8 yra įrašas, kad P. Uleckas buvo pakviestas į šį Vyriausybės posėdį; protokole nėra įrašo, kad P. Uleckas posėdyje būtų kalbėjęs; – vidaus reikalų ministro V. Bulovo pateiktas Vyriausybės nutarimo projektas ypatingos skubos tvarka buvo svarstomas Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdyje, ir buvo nutarta „priimti Vidaus reikalų ministerijos parengtą nutarimo projektą“ (Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdžio protokolas Nr. 8); minėtas Vyriausybės nutarimas buvo išdėstytas taip: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2002, Nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 17-705, Nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Neskirti Pauliaus Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas. 2. Įgalioti vidaus reikalų ministrą Virgilijų Bulovą teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.“ 4. Apibendrinant (inter alia atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulėje yra pateikiama nuoroda į Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį (kurioje nustatyta, kad „pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą“ ir kad „asmuo, praradęs pasitikėjimą, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų“)), konstatuotina, kad formalus teisinis pagrindas neskirti P. Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas buvo tai, kad Vyriausybė iš STT gautą informaciją apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, jog P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą. 5. Paminėtina ir tai, kad nors ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra įformintas 2004 m. vasario 27 d. data, Vyriausybės posėdis, kuriame buvo priimtas šis Vyriausybės nutarimas, įvyko 2004 m. vasario 25 d. Pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybės nutarimai priimami posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma (1 dalis), juos pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras (2 dalis). Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, per kiek laiko priimtas Vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas; tai, per kiek dienų turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas Vyriausybės priimtas nutarimas, turi būti nustatyta įstatymu (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas). Tokia Vyriausybės nutarimų ar kitų kolegialių teisėkūros subjektų teisės aktų leidimo praktika, kai teisės aktas įforminamas (išleidžiamas) ne Vyriausybės ar kito kolegialaus teisėkūros subjekto posėdžio, kuriame jis buvo priimtas, bet kokia nors vėlesne (pavyzdžiui, pasirašymo) data, yra ydinga. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, kuriuo tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222, buvo grindžiama tokia teisėkūros praktika – Vyriausybės nutarimo įforminimas pasirašymo data, santykis su Konstitucija šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad tokios praktikos teisinis pagrindas buvo panaikintas Vyriausybei 2007 m. sausio 15 d. priėmus Vyriausybės nutarimą Nr. 34 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ ir nustačius (nuo 2007 m. vasario 1 d.), kad Vyriausybės nutarime nurodoma posėdžio, kuriame jis buvo priimtas, data (Vyriausybės darbo reglamento 91 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija)). Tačiau tai, kad Vyriausybės ar kito kolegialaus teisėkūros subjekto teisės akte yra nurodyta ne posėdžio, kuriame šis teisės aktas buvo priimtas, bet vėlesnė (pavyzdžiui, pasirašymo) data, savaime nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti šio teisės akto atitiktį Konstitucijai pagal turinį. II 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 daliai (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsniui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). 2. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonė, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja: – ne visam Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 daliai, kurioje nustatyta, kad „Vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybės atstovo teisinę padėtį, be šio Įstatymo, nustato ir Valstybės tarnybos įstatymas“, ir 3 daliai, kurioje nustatyta, kad „Vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį“; – ne visai Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 daliai (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) nuostatai „Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: <...> 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais“, t. y. šios dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija); – Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatai „Į įstaigų vadovų pareigas priima <...> 3) Vyriausybės atstovą, apskrities viršininką ir apskrities viršininko pavaduotoją – Vyriausybė“, t. y. šios dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui; – ne visam Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsniui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai, kurioje nustatyta, kad „asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis)“ ir kad „pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas“. 3. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą. III 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas taikant Korupcijos prevencijos įstatymą (būtent jo 9 straipsnio 9 dalį), kuriuo vadovaujantis užbaigti konkurso procedūros ir nepriimti konkursą laimėjusio asmens į pareigas negalima, nes šis įstatymas (jo 9 straipsnio 9 dalis) nėra valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantis (t. y. specialusis) teisės aktas; taigi, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, neskirti P. Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi nebuvo galima. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme inter alia pažymima, kad tarp šio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, šalių nėra ginčo dėl asmenims, priimamiems į valstybės tarnautojų pareigas, keliamų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal P. Ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, netikrino iš STT gautos informacijos apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, kurią gavusi Vyriausybė nutarė neskirti jo į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, taip pat nenustatė ir netyrė faktinių aplinkybių, kurios leistų įvertinti minėtos informacijos teisingumą, patikimumą, jos rinkimo proceso teisėtumą ir pan. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal P. Ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, nei expressis verbis paneigė, nei expressis verbis patvirtino minėtą informaciją ir nesuformulavo jokios savo tiesioginės pozicijos dėl šios informacijos. 3. Pareiškėjo nuomone, šis Vyriausybės nutarimas Konstitucijai (ir pareiškėjo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims)) prieštarauja būtent dėl to, kad buvo pažeista tokių Vyriausybės nutarimų priėmimo tvarka: esą jeigu būtų buvę laikytasi įstatymų (ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos), tokio Vyriausybės nutarimo nebūtų buvę galima priimti. 4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo abejonė dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims) yra grindžiama išimtinai tuo, kad, pareiškėjo nuomone, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, Vyriausybė, spręsdama dėl šio asmens paskyrimo į šias pareigas, jam negalėjo taikyti Korupcijos prevencijos įstatymo, būtent jo 9 straipsnio 9 dalies, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą. Pabrėžtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas neginčija Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 atitikties Konstitucijai ir įstatymams jokiais kitais aspektais, inter alia tuo aspektu, ar pagal inter alia Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį neskiriant į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas P. Ulecko jis pagrįstai laikytas praradusiu pasitikėjimą. Paminėtina ir tai, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nekelia ir asmens, siekiančio eiti pareigas, patikimumo patikros pagrindų ir (arba) tvarką reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir įstatymams) klausimo. 5. Tokia pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija traktuotina kaip abejonė, ar Konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims) Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja ta apimtimi, kuria šio Vyriausybės nutarimo preambulėje yra pateikiama nuoroda į Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, būtent ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulės nuostata „Vadovaudamasi <... > Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi“. 6. Kita vertus, iš minėtos ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulės nuostatos matyti, koks buvo formalus teisinis pagrindas P. Ulecko neskirti į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas ir įgalioti vidaus reikalų ministrą V. Bulovą teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas bei pateikti Vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą. Todėl ginčijamo Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 preambulės nuostatos „Vadovaudamasi <...> Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi“ konstitucingumo tyrimas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytu aspektu ir pripažinimas antikonstitucine suponuotų ir viso šio Vyriausybės nutarimo pripažinimą prieštaraujančiu Konstitucijai. 7. Pagal Konstituciją Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus (Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalis); Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras (Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalis). Šios Konstitucijos nuostatos aiškintinos kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia Konstitucijos 94 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kontekste. 7.1. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus (taip pat Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus). Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, Respublikos Prezidento dekretus, ji turi laikytis įstatymų nustatytos Vyriausybės nutarimų parengimo, įvertinimo, derinimo, svarstymo, balsavimo dėl jų tvarkos. 7.1.1. Vyriausybė, vykdydama įstatymus (taip pat Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus), leidžia poįstatyminius teisės aktus – nutarimus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, yra sprendžiami priimant nutarimus, kad valstybės valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktus (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 94 straipsnis, pagal kurio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus (taip pat Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus), yra išdėstytas ne Konstitucijos I ar XIV skirsnyje, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga ir kurio nuostatos pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį gali būti keičiamos tik referendumu, bet VII skirsnyje. Oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo suformuluota inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai) ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis. Įsigaliojus Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, iki tol suformuota Vyriausybės aktų oficiali konstitucinė doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad šio Konstitucinio akto 4 dalyje nustatyta, jog Vyriausybė pasiūlymus priimti Europos Sąjungos teisės aktus nagrinėja teisės aktų nustatyta tvarka ir jog dėl šių pasiūlymų Vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos Konstitucijos 95 straipsnio nuostatos. Taigi oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, netaikytina Vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 dalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamam Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimui Nr. 222 ši išlyga negali būti taikoma. 7.1.2. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto nuostata, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, aiškintina inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste. Šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimuose) yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tam tikrais – Konstitucijoje tiesiogiai numatytais – atvejais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (detalizuojančiais ir sukonkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, kuriais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiškiai apibrėžtus Konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai remiantis Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). 7.1.3. Aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, ji negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose – poįstatyminiuose teisės aktuose – negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. 7.1.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau Vyriausybė neprivalo poįstatyminiuose teisės aktuose nurodyti konkrečių įstatymų, Seimo nutarimų ar Respublikos Prezidento dekretų, kuriuos ji vykdo priimdama poįstatyminį teisės aktą; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). 7.1.5. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2007 m. gegužės 23 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus. Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencija visuomet buvo ir yra grindžiama principine pozicija, jog tai, kad Vyriausybės nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja įstatymo straipsniams (jų dalims), nustatantiems reikalavimus tokių Vyriausybės nutarimų priėmimui, suponuoja, kad tas Vyriausybės nutarimas prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui; toks Vyriausybės nutarimas gali prieštarauti ir kitoms Konstitucijos nuostatoms – normoms ir principams (inter alia konstituciniam valdžių padalijimo principui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas)). Antai Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarime yra konstatuota, jog „konstatavus, kad ginčijamas [Vyriausybės] nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsniui ir 13 straipsnio 3 daliai, darytina išvada, kad jis prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, taip pat 33 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai“. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra laikomasi ir principinės pozicijos, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas). 7.2. Vyriausybę pagal Konstituciją saisto ir jos pačios priimti nutarimai; kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. gegužės 23 d. nutarimai). Leidžiant teisės aktus turi būti paisoma ir teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Savo pačios priimtų nutarimų nepaisymas reikštų, kad Vyriausybė nukrypo nuo konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo, taigi ir tai, kad išleidžiant atitinkamą Vyriausybės nutarimą buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. 8. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims): – pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, Vyriausybė, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš STT), o nusprendusi, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo …