VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS

VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS NUTARIMAS DĖL ŠILUMOS KAINŲ NUSTATYMO METODIKOS 2008 m. kovo 15 d. Nr. O3-41 Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 2 straipsnio 2 dalimi, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutaria: 1. Patvirtinti Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau – Metodika, pridedama). 2. Nustatyti, kad: 2.1. bazinės šilumos kainos, nustatytos iki Metodikos įsigaliojimo dienos, galioja iki Komisijos nutarimuose nustatytų datų; 2.2. perskaičiuojant šilumos kainas įmonėms, kurių bazinės šilumos kainos nustatytos iki Metodikos įsigaliojimo dienos, netaikomas pelno koregavimas (87 punktas), nusidėvėjimo (amortizacijos) pokyčio koregavimo koeficientas Inusid (113, 114.6 punktai), o infliacijos koregavimo koeficientas Iinfl (114.5 punktas) skaičiuojamas taikant baziniam šilumos kainos galiojimo laikotarpiui Komisijos nutarimu nustatytą efektyvumo didinimo koeficientą; 2.3. Metodikos 47.1, 47.5, 48.1, 48.3 punktuose nurodyti reikalavimai šilumos kainų projektų pateikimo terminams netaikomi, kai laikotarpis tarp Metodikos įsigaliojimo dienos ir bazinių (ar perskaičiuotų) šilumos kainų galiojimo laikotarpio pabaigos yra trumpesnis už minėtuose punktuose nurodytus terminus; 2.4. kol nepatvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika, sąnaudos šiluminės energijos gamybai atskiriamos pagal Alternatyvios šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodą; 2.5. kol nepatvirtintas Lyginamosios analizės aprašas, skaičiavimuose vadovaujamasi viešai Komisijos skelbiamais vidutiniais atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais. 3. Pripažinti netekusiais galios 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 (Žin., 2003, Nr. 74-3471; 2006, Nr. 32-1171; 2007, Nr. 34-1272) patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos punktus, reglamentuojančius šilumos bazinių kainų skaičiavimo ir perskaičiavimo nuostatas. KOMISIJOS PIRMININKAS VIRGILIJUS PODERYS PATVIRTINTA Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 ŠILUMOS KAINŲ NUSTATYMO METODIKA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šilumos kainų nustatymo metodika (toliau – Metodika) parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Žin., 2003, Nr. 73-3352; 2006, Nr. 130-4899) ir Šilumos ūkio įstatymu (Žin., 2007, Nr. 130-5259), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais. Ji nustato šilumos bazinių kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir kainų nustatymo tvarką. 2. Metodika privaloma visiems šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos. 3. Šilumos kainos grindžiamos nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: 3.1. ginti šilumos vartotojų teises bei teisėtus interesus; 3.2. mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką šilumos tiekimą vartotojams; 3.3. didinti šilumos gamybos ir tiekimo efektyvumą; 3.4. užtikrinti pagrįstą šilumos tiekėjų rentabilumą; 3.5. mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai; 3.6. skatinti šilumos tiekėjus diegti pažangias technologijas, naudoti vietinio kuro išteklius; 3.7. įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp šilumos gamintojų. II. SĄVOKOS 4. Apyvartinis taršos leidimas (ATL) – tai leidimas per nustatytą laiką į aplinką išmesti vieną toną anglies dioksido ekvivalento. 5. Aprūpinimo šiluma sistema – organizacinis-techninis ūkio kompleksas, gaminantis ir tiekiantis šilumą vartotojams, valdomas šilumos tiekėjo ir susidedantis iš šilumos perdavimo tinklo bei vieno ar daugiau prie tinklo prijungtų šilumos gamintojų. 6. Atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai – vartotojams patiektos šilumos kiekio matavimo priemonės, pagal kurių rodmenis atsiskaitoma su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą. 7. Bendra šilumos ir elektros energijos gamyba (kogeneracija) – šilumos ir elektros energijos gamyba bendrame technologiniame cikle. 8. Buitinis vartotojas – fizinis asmuo, perkantis šilumą savo buities reikmėms. 9. Būtinosios sąnaudos -pagal šią Metodiką nustatytos bazinių kainų galiojimo laikotarpio sąnaudos, naudojamos bazinėms šilumos kainoms nustatyti bei perskaičiuoti. 10. Investicijų planas – ilgalaikis šilumos tiekėjo parengtas ir su savivaldybės taryba suderintas dokumentas, kuriame nurodytos planuojamos per bazinių šilumos kainų galiojimo laikotarpį įgyvendinti investicijos, jų įgyvendinimui reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai. Į bazinių kainų skaičiavimą įtraukiamos tik tos investicijų plano investicijos, kurios suderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija). 11. Kompensacija už rezervinę galią – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką apskaičiuota su rezervuota galia susijusių papildomų sąnaudų kompensacija, mokama vartotojo, naudojančio aprūpinimo šiluma sistemą kaip rezervinį šildymo būdą. 12. Konkurencinis šilumos vartotojas – šilumos vartotojas, esantis šilumos tiekimo konkurencinėje zonoje, nustatytoje savivaldybės tarybos patvirtintame specialiajame šilumos ūkio plane, arba kitas Komisijos nustatytas šilumos vartotojas, suvartojantis daugiau kaip 1 procentą šilumos tiekėjo per praėjusius kalendorinius metus realizuoto šilumos kiekio. Šiems vartotojams šilumos kaina nustatoma individualių sąnaudų principu. 13. Kryžminis subsidijavimas – tai vienų prekių ar paslaugų aukštų kainų ir pelno normos palaikymas, užtikrinant žemas kitų prekių ar paslaugų kainas. 14. Nepriklausomas šilumos gamintojas – juridinis asmuo, gaminantis ir parduodantis šilumą šilumos tiekėjui arba, turėdamas šilumos tiekimo licenciją, – vartotojui. 15. Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto savininkų teisė į ūkio subjekto turto dalį, likusią iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus. 16. Palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos – šilumos tiekėjo disponuojamais šilumos gamybos įrenginiais visam esamam aprūpinimo šiluma sistemos poreikiui, šilumos energijos vienetui pagaminti patirtos kuro, elektros energijos ir vandens technologijai sąnaudos. 17. Pastato šildymo sistema – pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai į patalpas pristatyti. Nuo tiekėjų tinklų j i atribojama šilumos įvadu. 18. Ribinės šilumos tiekimo sąnaudos – papildomos šilumos tiekimo įmonės sąnaudos, reikalingos papildomam šilumos kiekio vienetui patiekti. 19. Sąnaudos – per ataskaitinį laikotarpį įmonės sunaudotas turtas ar ištekliai pajamoms gauti. 20. Skolintas kapitalas – ilgalaikiai ūkio subjekto įsipareigojimai, už kuriuos ūkio subjektas privalo atsiskaityti vėliau nei per ateinančius vienerius finansinius metus nuo balanso sudarymo dienos. 21. Susiję asmenys – fiziniai ir (

1. ar)juridiniai asmenys, kurie atitinka bent vieną iš verslo apskaitos standarte „Susiję asmenys“ nustatytų kriterijų. 22. Šilumnešis – specialiai paruoštas vanduo, karštas vanduo, garas, kondensatas, kitas skystis ar dujos, naudojami šilumai pristatyti. 23. Šilumos bazinė kaina – tai ne trumpesnio kaip 3 metų ir ne ilgesnio kaip 5 metų laikotarpio būtinųjų šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo sąnaudų bei normatyvinio pelno ir per šį laikotarpį planuojamo realizuoti šilumos kiekio santykis, kuris antrais bei kitais šilumos bazinės kainos galiojimo metais perskaičiuojamas atsižvelgiant į Metodikoje numatytus koregavimo koeficientus. 24. Šilumos bazinės ar perskaičiuotos kainos projektas – tai šilumos bazinių ar perskaičiuotų kainų skaičiavimai ir skaičiavimui reikalingų dokumentų visuma. 25. Šilumos bazinės kainos ataskaitinis laikotarpis – praėję paskutiniai šilumos tiekėjo finansiniai metai iki šilumos bazinės kainos projekto rengimo proceso pradžios. 26. Šilumos bazinės kainos galiojimo laikotarpis – tai nustatytų šilumos kainų vartotojams galiojimo laikotarpių suma. 27. Šilumos dvinarė kaina – šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo bazinė arba perskaičiuota kaina, sudaryta iš pastoviosios ir kintamosios dalies. 28. Šilumos dvinarės kainos kintamoji dalis – kaina už suvartotą šilumos kiekį (vienos kilovatvalandės kaina). 29. Šilumos dvinarės kainos pastovioji dalis – kaina, mokama už vidutinę šilumos vartojimo galią (kilovato kaina). 30. Šilumos įvadas – šilumos perdavimo tinklo atšaka, įskaitant pastato pirmuosius uždaromuosius įtaisus ir apskaitos prietaisus, jungianti pastato šilumos įrenginius ir šilumos perdavimo tinklą. 31. Šilumos kaina – kaina, nustatyta savivaldybės tarybos ar Šilumos ūkio įstatymo nustatyta tvarka šilumos tiekėjo, vadovaujantis šia Metodika ir Komisijos nustatytomis bazinėmis kainomis. 32. Šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinis laikotarpis – keturi paskutiniai metų ketvirčiai iki šilumos kainos perskaičiavimo projekto rengimo proceso pradžios. 33. Šilumos pardavimas – tai veikla, susijusi su sąskaitų, mokėjimo pranešimų apie suvartotą šilumą parengimu ir pateikimu vartotojams, šilumos suvartojimo bei mokėjimų apskaita, vartotojų informavimu bei kita, su pardavimu susijusi veikla. 34. Šilumos pardavimo kaina – tai kaina, mokama už šilumos pardavimo paslaugas centais už kilovatvalandę arba litais per mėnesį vartotojui, butui ar namui. 35. Šilumos perdavimas – šilumos pristatymas šilumnešiu šilumos perdavimo tinklo vamzdynais. 36. Šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai – šilumos tiekėjo patiekto į tinklą ir šilumos vartotojo sunaudoto pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis šilumos kiekio skirtumas. Skirtumas susidaro dėl per vamzdynų paviršius prarastos šilumos ir dėl nutekėjusio šilumnešio. 37. Šilumos pirkimo-pardavimo vieta – šilumnešio vamzdynų vieta, kurioje tiekėjas parduoda šilumą vartotojui. 38. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas šilumos perdavimo tinklo įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. 39. Šilumos tiekėjas – juridinis asmuo, tiekiantis šilumą vartotoj ams pagal pirkimo-pardavimo sutartis. 40. Šilumos tiekimas – centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams. 41. Šilumos vartotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo sistemų. 42. Šilumos vienanarė kaina – šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo bazinė arba perskaičiuota kaina centais už šilumos kilovatvalandę. 43. Tiekimo-vartojimo riba – šilumnešio vamzdynų vieta, iki kurios tiekėjas pristato šilumą vartotojui. 44. Veiklos sąnaudos – tai bendrosios ir administracinės sąnaudos. Bendrosioms ir administracinėms sąnaudoms priskiriami administracinių ir bendro naudojimo patalpų išlaikymas, nuoma ar nusidėvėjimas, įmonės ir jos padalinių valdymo ir aptarnavimo personalo darbo užmokestis ir socialinis draudimas, transporto priemonių išlaikymas, finansinio ir techninio audito paslaugos sąnaudos, įmonės ir jos veiklos draudimo, komunalinės paslaugos bendriems įmonės poreikiams tenkinti, profesinis draudimas, telekomunikacinės sąnaudos, personalo mokymo kaštai, bei kitos su įmonės valdymu susijusios sąnaudos. III. ŽYMĖJIMAI Simboliai: A – šilumos vartotojų skaičius; B – planuojamos investicijos; C – rezervinis kuras; D – skolintas kapitalas; E – nuosavas kapitalas; e – efektyvumo didinimo koeficientas; F – nurašytas ar perleistas turtas; I – koregavimo koeficientas; K – reguliuojamo turto vertė; L – sąnaudų dalis; N – vidutinė vartojimo galia; NP – normatyvinis pelnas; P – pajamos; R – pelno norma; S – sąnaudos; T – kaina; Q – šilumos kiekis; WACC – vidutinė svertinė kapitalo kaina. Indeksai: b – šilumos bazinė kaina; bs – būtinosios sąnaudos; bv – balansinė vertė; d – skolintas kapitalas; dv – šilumos dvinarė kaina; e – nuosavas kapitalas; g – šilumos gamyba; infl. – infliacija; k – kintamosios sąnaudos; kiek – kiekis; kiti – kiti veiksniai; kn – konkurenciniai vartotojai; kuro – kuro ir perkamos šilumos sąnaudos; nš – nuosavi šilumos gamybos šaltiniai; nusid. – nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos; p – pastoviosios sąnaudos; persk. – perskaičiuota šilumos kaina; pr – šilumos perdavimas; prd. – šilumos pardavimas; pš – pirkta šiluma; pt – patiekta į tinklą šiluma; sj – sąnaudų dalis be kuro ir pirktos šilumos sąnaudų; šp – šilumos punktai; t – laikotarpis; tn – šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai; v –vartotojų kainų indeksas; vart. – vartotojas; veikl. – veiklos sąnaudos; q – realizuotos šilumos kiekis. IV. NUORODOS 45. Teisės aktai, į kuriuos šioje Metodikoje pateikiamos nuorodos: 45.1. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2003, Nr. 73-3352; 2005, Nr. 142-5104; 2007, Nr. 55-2124); 45.2. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2007, Nr. 130-5259); 45.3. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. 262 „Dėl šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 74-2613); 45.4. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. O3-5 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. O3-116 „Dėl atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti“ pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 2007, Nr. 15-579); 45.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 (Žin., 2003, Nr. 75-3481) patvirtinta Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarka; 45.6. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas Lyginamosios analizės aprašas; 45.7. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Investicijų projektų derinimo Komisijoje tvarka (Žin., 2003, Nr. 62-2852); 45.8. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika; 45.9. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinta Šilumos kainų konkurenciniams vartotojams skaičiavimo metodika; 45.10. Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1 „Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 20-616). V. ŠILUMOS KAINŲ NUSTATYMO IR PERSKAIČIAVIMO TVARKA 46. Šilumos tiekėjams, kurie realizuoja ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos bei per metus realizuojantiems ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, bazines šilumos kainas nustato Komisija. Šilumos tiekėjams, kurie realizuoja mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos bei per metus realizuojantiems mažiau kaip 10 GWh šilumos, bazines šilumos kainas ir perskaičiuojamas šilumos kainas nustato savivaldybių tarybos. 47. Šilumos kainų nustatymo ir perskaičiavimo tvarka, kai šilumos tiekėjui bazines šilumos kainas nustato Komisija: 47.1. Baigiantis baziniam šilumos kainų galiojimo laikotarpiui, šilumos tiekėjas, ne vėliau kaip prieš 5 mėnesius iki bazinių šilumos kainų galiojimo laikotarpio pabaigos, parengia ir teikia Komisijai bei savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos projektą. Kai šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, Komisijai bei savivaldybės institucijai teikiamas šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos projektas. 47.2. Savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai šilumos bazinės kainos suderinimo dokumentus ir (
2. ar)pagrįstas pastabas. Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato šilumos bazinę kainą. 47.3. Savivaldybės taryba, vadovaudamasi Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir šia Metodika, ne vėliau kaip per 30 dienų nustato tiekiamos šilumos kainas. Savivaldybės tarybos nustatytos kainos galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos. 47.4. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainas lygias šilumos bazinėms kainoms. 47.5. Perskaičiuojant šilumos kainas, šilumos tiekėjai, ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki šilumos kainų galiojimo pabaigos teikia Komisijai bei savivaldybės institucijai perskaičiuotų šilumos kainų projektus ir jų pagrindimą. Savivaldybės taryba per 30 dienų nustato šilumos kainas. 47.6. Visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainas tiekėjai pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. 47.7. Jei savivaldybės taryba šilumos kainas nustatė su pažeidimais, Komisija šiuos pažeidimus nurodo ir savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas. Komisijos nustatytos šilumos kainos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai. 48. Šilumos kainų nustatymo ir perskaičiavimo tvarka, kai šilumos tiekėjui bazines šilumos kainas nustato savivaldybių tarybos: 48.1. Baigiantis baziniam šilumos kainų galiojimo laikotarpiui, šilumos tiekėjas ne vėliau kaip prieš 5 mėnesius iki bazinių šilumos kainų galiojimo laikotarpio pabaigos parengia ir teikia savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos projektą. Kai šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, savivaldybės institucijai teikiamas šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos projektas. 48.2. Savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos bazinę kainą. Pirmiesiems bazinių kainų galiojimo metams nustatoma šilumos kaina, lygi šilumos bazinei kainai. 48.3. Perskaičiuojant šilumos kainas, šilumos tiekėjai, ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki šilumos kainų galiojimo pabaigos, teikia savivaldybės institucijai perskaičiuotų šilumos kainų projektus ir jų pagrindimą. Savivaldybės taryba per 30 dienų nustato šilumos kainas. 48.4. Visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainas tiekėjai pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. 48.5. Savivaldybės tarybos nustatytos kainos galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos. Skundus dėl savivaldybės tarybos nustatytų šilumos kainų ikiteismine tvarka nagrinėja Komisija. 49. Jei šilumos tiekėjas, kurio daugiau kaip 1/2 akcijų nuosavybės teise priklauso vienai ar kelioms savivaldybėms ir kuris valdo skirtingose savivaldybėse esančias aprūpinimo šiluma sistemas, teikia vienodą šilumos kainą visoms savivaldybėms, šilumos kainą nustato šilumos tiekėjas įmonės įstatuose nustatyta tvarka, apskaičiavęs ją pagal šią Metodiką ir suderinęs su Komisija. Nustatant šilumos kainas tokiam tiekėjui, netaikomi Metodikos 47, 48 punktai. 50. Šilumos kainos skelbiamos viešai, likus ne mažiau kaip mėnesiui iki jų įsigaliojimo, ir taikomos nuo mėnesio pirmosios dienos. 51. Šilumos tiekėjas, valdantis skirtingose savivaldybėse esančias aprūpinimo šiluma sistemas, gali teikti Komisijai nustatyti skirtingas šilumos bazines kainas šioms sistemoms. Šilumos tiekėjas, teikdamas projektą dėl skirtingų šilumos bazinių kainų aprūpinimo šiluma sistemoms, esančioms skirtingose savivaldybėse, nustatymo, privalo jį teikti dėl visų skirtingose savivaldybėse esančių aprūpinimo šiluma sistemų. 52. Nepriklausomas šilumos gamintojas, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantis daugiau kaip 50 procentų šilumos, iki šilumos kainos galiojimo pabaigos parengia ir teikia priklausomai nuo per metus realizuojamo šilumos kiekio Komisijai ar savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos ar perskaičiuotos šilumos kainos projektą. Komisija ar savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainą. Nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos kaina nustatoma prieš šilumos tiekėjui, superkančiam šilumą iš šio nepriklausomo gamintojo, pradedant rengti šilumos bazinės ar perskaičiuotos kainos projektą. Nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos kaina įsigalioja, įsigaliojus šilumos tiekėjo, superkančio šilumą iš šio nepriklausomo gamintojo, šilumos kainai. VI. ŠILUMOS KAINODARA 53. Šilumos bazinė kaina nustatoma ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui ir antrais bei kitais jos galiojimo metais taikoma perskaičiuojant šilumos kainas, atsižvelgiant į šioje Metodikoje numatytus infliacijos, realizuotos šilumos kiekio, kuro ir perkamos šilumos kainų, nusidėvėjimo (amortizacijos) ir kitų, nuo tiekėjo veiklos nepriklausančių veiksnių sąlygojamo sąnaudų pokyčio koregavimo koeficientus. 54. Šilumos kaina galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Jeigu šilumos tiekėjo kuro ir (
3. ar)perkamos šilumos kainos, palyginti su galiojančiose šilumos tiekimo kainose įskaičiuoto kuro ir (
4. ar)perkamos šilumos kaina, pasikeičia tiek, kad kuro ir perkamos šilumos sąnaudų suma padidėja arba sumažėja daugiau kaip 15 proc., šilumos kaina perskaičiuojama nelaukiant 12 mėnesių laikotarpio pabaigos, tačiau ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo paskutinio šilumos tiekimo kainos pasikeitimo dienos. Šiuo atveju šilumos kaina perskaičiuojama atsižvelgiant į visus Metodikoje numatytus koregavimo koeficientus. 55. Šilumos bazinės kainos nustatomos šioms šilumos tiekimo veikloms: šilumos gamybai (pirkimui), šilumos perdavimui ir šilumos pardavimui. Šilumos tiekėjams, kurie realizuoja mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, šilumos bazinių kainų skaičiavimas pagal atskiras veiklas neprivalomas. 56. Šilumos kainos yra Vienanarės arba dvinarės. Už suvartotą šilumos energiją šilumos vartotojas moka vienanarę arba dvinarę kainą pasirinktinai. 57. Šilumos tiekėjui pasirinkus ir savivaldybės institucijai pritarus, šilumos kainos gali būti diferencijuojamos pagal šilumos punktų nuosavybę, aprūpinimo šiluma sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo- vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Šilumos kainos diferencijuojamos atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas. 58. Šilumos kainos grindžiamos tiekėjo būtinosiomis šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, pardavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. 59. Šilumos tiekėjų veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su kitų atitinkamai šilumos tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas šilumos tiekėjo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. 60. Nustatydama šilumos bazines kainas, Komisija nustato efektyvumo didinimo koeficientą, taikomą perskaičiuojant šilumos kainas ir lygų pusei šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio infliacijos dydžio, tačiau ne didesnį kaip 3 proc. Infliacija skaičiuojama remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais vartotojų kainų indeksais, įvertinus jų pasikeitimą nuo bazinės kainos įsigaliojimo mėnesio iki atitinkamo šilumos kainos perskaičiavimo ataskaitinio laikotarpio pabaigos. 61. Nepriklausomų šilumos gamintojų, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminančių daugiau kaip 50 procentų šilumos, šilumos kainą priklausomai nuo per metus realizuoto šilumos kiekio nustato Komisija ar savivaldybės taryba, kitais atvejais šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų kaina nustatoma vadovaujantis galiojančiomis šilumos pirkimo-pardavimo sutartimis. Nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos kaina turi būti ne didesnė už šilumos tiekėjų, superkančių šilumą, lyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas ar kitų nepriklausomų gamintojų parduodamas šilumos kainas. Lyginamosios šilumos tiekėjo šilumos gamybos sąnaudos apskaičiuojamos vadovaujantis Lietuvos Vyriausybės patvirtinta Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarka. 62. Naujiems šilumos vartotojams, prisijungusiems prie aprūpinimo šiluma sistemos, leidžiama ne ilgiau kaip 3 metams nustatyti šilumos kainas, grindžiamas tiekėjo būtinomis ribinėmis šilumos tiekimo šiems vartotojams sąnaudomis. Ribinės šilumos tiekimo sąnaudos skaičiuojamos prie kintamų šilumos tiekimo sąnaudų, kurios būtų patirtos, padidinus šilumos tiekimo apimtį vienu kiekio vienetu, pridėjus su naujų šilumos vartotojų prijungimu padarytų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) ir eksploatacines sąnaudas. 63. Šilumos kainos konkurenciniams vartotojams skaičiuojamos vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos kainų konkurenciniams vartotojams skaičiavimo metodika. Šilumos kainą konkurenciniams šilumos vartotojams nustato šilumos tiekėjas, suderinęs su Komisija. Jeigu nėra nustatyta kita šilumos kaina, konkurenciniai šilumos vartotojai už suvartotą šilumą atsiskaito šilumos kainomis, nustatytomis ir kitiems šilumos vartotojams. 64. Šilumos tiekėjai šilumos bazinei kainai nustatyti pateikia bazinių kainų galiojimo laikotarpio investicijų planą pagal Metodikos priede pateiktą lentelę bei turto priežiūros ir eksploatavimo planą. Visos investicijų plano investicijos turi būti suderintos su Komisija ir savivaldybės institucija (savivaldybės tarybos nustatyta tvarka) iki bazinių kainų projekto pateikimo Komisijai ir savivaldybės institucijai. Investicijos derinamos su Komisija, vadovaujantis Investicijų projektų derinimo Komisijoje tvarka. Investicijų plano bei turto priežiūros ir eksploatavimo plano vykdymo ataskaita pateikiama Komisijai kartu su šilumos kainų perskaičiavimo projektu. 65. Anglies dioksido išmetimo mažinimo ir apyvartinių taršos leidimų (ATL) vadybos planas yra šilumos tiekėjo investicijų plano dalis. Plane numatomos investicijos į anglies dioksido išmetimo mažinimą, pajamų, gautų už parduotus ATL panaudojimas, lėšų poreikis trūkstamų ATL įsigijimui. Jei šilumos tiekėjas neturi anglies dioksido išmetimo mažinimo ir ATL vadybos plano arba jo nevykdo, pajamos, gautos už ATL pardavimą, yra pripažįstamos šilumos tiekimo veiklos pajamomis, o sąnaudos papildomų ATL įsigijimui nepripažįstamos būtinosiomis šilumos tiekimo veiklos sąnaudomis. 66. Jeigu šilumos tiekėjas valdo daugiau negu vieną aprūpinimo šiluma sistemą, kuriose realizuojama ne mažiau kaip po 10 GWh šilumos per metus, kiekvienos sistemos sąnaudos į apskaitą įtraukiamos atskirai. Tvarkant buhalterinę apskaitą, pajamų ir sąnaudų ataskaitos parengiamos pagal atskiras savivaldybes. 67. Jeigu aprūpinimo šiluma sistemoje, kurioje realizuojama ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, šilumos tiekėjas dar ir gamina šilumą, jis privalo atskirai tvarkyti šilumos gamybos ir šilumos perdavimo sąnaudų apskaitą. 68. Jeigu šilumos tiekėjas prižiūri šilumos vartotojų šildymo sistemas, šios veiklos sąnaudos įtraukiamos į apskaitą atskirai. Pastatų šildymo sistemų priežiūros ir rekonstravimo sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos kainas. 69. Šilumos gamybos, perdavimo, pardavimo ir kitos, su minėtomis veiklomis nesusijusios, veiklos turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos atskiriamos atitinkamai veiklai tiesiogiai priskiriant šios veiklos turtą, įsipareigojimus ir sąnaudas. Turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos, kurios negali būti tiesiogiai priskirtos atitinkamai veiklai, paskirstomos tarp veiklų proporcingai tiesiogiai priskirtam turtui, įsipareigojimams ir sąnaudoms. Turtas, įsipareigojimai ir sąnaudos gali būti atskiriamos taikant ir kitus veiklų atskyrimo principus, tačiau tiekėjo veiklų atskyrimo taisyklės turi būti suderintos su Komisija. 70. Bendrame technologiniame šilumos ir elektros energijos gamybos cikle susidarančios šiluminės energijos gamybos sąnaudos atskiriamos vadovaujantis Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Kol ši metodika nepatvirtinta, sąnaudos šiluminės energijos gamybai atskiriamos pagal Alternatyvios šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodą. Pagal šį metodą bendrame technologiniame cikle susidarančios šiluminės energijos gamybos sąnaudos yra lygios sąnaudoms, kurios susidaro panašios galios tik šilumą generuojančiose katilinėse, naudojant tą pačią kuro rūšį. Likusios sąnaudos priskiriamos elektros energijos gamybos sąnaudoms. Šilumos ir elektros energijos gamybos sąnaudos gali būti atskiriamos vadovaujantis kitais sąnaudų atskyrimo metodais, tačiau tiekėjo sąnaudų atskyrimo taisyklės turi būti suderintos su Komisija, o 48 punkte nustatytais atvejais – su savivaldybės institucijomis. 71. Rezervinės galios įrengimo sąnaudos nenutrūkstamo aprūpinimo šilumos vartotojams nepripažįstamos būtinosiomis šilumos tiekimo veiklos sąnaudomis. Šias sąnaudas padengia vartotojai, naudojantys aprūpinimo šiluma sistemą kaip rezervinį šildymo būdą, mokėdami pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką, apskaičiuotą su rezervuota galia susijusių papildomų sąnaudų kompensaciją. 72. Šilumos tiekėjai, teikdami šilumos bazinės kainos ar perskaičiuotos šilumos kainos projektus, turi nurodyti ataskaitinio laikotarpio šilumos tiekimo veiklos sandorius tarp susijusių asmenų. VII. ŠILUMOS KIEKIŲ IR SĄNAUDŲ SKAIČIAVIMAS 73. Skaičiuojant šilumos bazines kainas, planuojamas realizuoti šilumos kiekis nustatomas įvertinus per paskutinius praėjusius trejus kalendorinius metus faktiškai realizuotos šilumos kiekį, priežastis, lėmusias realizuotos šilumos kiekio pasikeitimą, prognozuojamą šilumos suvartojimo pasikeitimą bei atsižvelgiant į norminius šilumos kiekius patalpų šildymui ir technologinėms reikmėms pagal šilumnešio rūšį ir vartotojų grupes. 74. Būtinas patiekti į šilumos perdavimo tinklą šilumos kiekis skaičiuojamas prie planuojamo realizuoti šilumos kiekio pridėjus norminius šilumos perdavimo technologinius nuostolius. Norminiai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai skaičiuojami pagal ūkio ministro patvirtintą Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką. Komisija, vadovaudamasi atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais, turi teisę šilumos tiekimo įmonėms nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti. 75. Bazinių šilumos kainų skaičiavimuose šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo būtinosios sąnaudos nustatomos visam šilumos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui, įvertinus paskutinių praėjusių trejų kalendorinių metų faktines sąnaudas, priežastis, lėmusias šių sąnaudų pasikeitimą, sąnaudų pasikeitimą dėl investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo ir nustatytas užduotis pagal lyginamąją analizę. 76. Būtinosios šilumos tiekimo sąnaudos skirstomos į pastoviąsias, kintamąsias ir veiklos sąnaudas. Pastoviąsias šilumos tiekimo sąnaudas sudaro: 76.1. Materialinės ir joms prilygintos sąnaudos. Tai šilumai gaminti, perduoti ir parduoti sunaudotos žaliavos ir medžiagos, atsarginės dalys, mažaverčiai instrumentai, specialieji drabužiai ir kitas inventorius, sąnaudos atsiskaitomiesiems šilumos apskaitos prietaisams pastatų šilumos įvaduose (punktuose) tikrinti ir eksploatuoti, draudimo įmokų sąnaudos; sąnaudos už kitų įmonių suteiktas transporto, ryšių, remonto ir kitas paslaugas, nuomos, informacijos apdorojimo, piniginių operacijų atlikimo bei kitos sąnaudos, nurodytos norminiuose teisės aktuose. 76.2. Ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos skaičiuojamos nuo atitinkamos veiklos ataskaitinio laikotarpio reguliuojamo turto vertės pagal Metodikos priede nurodytus ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo metodą. 76.2.1. Šilumos tiekėjo bazinių šilumos kainų galiojimo laikotarpio reguliuojamo turto vertė skaičiuojama pagal priklausomybę: K = Kt + B – F; (tūkst. Lt)