LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJOS

LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJOS LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJOS PRIE SUSISIEKIMO MINISTERIJOS GENERALINIO DIREKTORIAUS ĮSAKYMAS DĖL DOKUMENTO „APLINKOSAUGINIŲ PRIEMONIŲ PROJEKTAVIMO, ĮDIEGIMO IR PRIEŽIŪROS REKOMENDACIJOS. BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGA APR-BĮA 10“ PATVIRTINIMO 2010 m. balandžio 1 d. Nr. V-90 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr.133-5041), 9.7.7 ir 13.4 punktais, tvirtinu dokumentą „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Biologinės įvairovės apsauga APR-BĮA 10“ (pridedama)*. Generalinis direktorius                                               Virgaudas Puodžiukas PATVIRTINTA Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-90 APLINKOSAUGINIŲ PRIEMONIŲ PROJEKTAVIMO, ĮDIEGIMO IR PRIEŽIŪROS REKOMENDACIJOS. Biologinės įvairovės apsauga APR-BĮA 10 I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Dokumente „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Biologinės įvairovės apsauga APR-BĮA 10“ (toliau – rekomendacijos) išdėstyti biologinės įvairovės apsaugos būdai ir priemonės, taikomos planuojant, projektuojant, tiesiant, rekonstruojant, taisant ir prižiūrint valstybinės reikšmės automobilių kelius. 2. Rekomendacijos skirtos valstybinės reikšmės kelių planuotojams, projektuotojams, tiesėjams, savininkams (valdytojams). 3. Rekomendacijų nuostatos neprieštarauja šių rekomendacijų 1 priede nurodytiems teisės aktams. 4. Rekomendacijose įprastu šriftu išspausdintuose punktuose pateikiamos pagrindinės nuostatos, o pasvirusiu šriftu – pavyzdžiai, paaiškinimai, tyrimų duomenys. II SKYRIUS. NUORODOS 5. Rekomendacijose pateiktos nuorodos į šiuos dokumentus: 5.1. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105); 5.2. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902); 5.3. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597); 5.4. Gamtinio karkaso nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-96 (Žin., 2007, Nr. 22-858); 5.5. Lietuvos standartą LST EN ISO 14713:2002 „Geležies ir plieno konstrukcijų apsauga nuo korozijos. Cinko ir aliuminio dangos. Rekomendacijos“ (ISO 14713:1999); 5.6. Lietuvos standartą LST EN 10244-2:2009 „Plieninė viela ir vielos gaminiai. Plieninės vielos spalvotųjų metalų dangos. 2 dalis. Cinko ir cinko lydinių dangos“; 5.7. statybos techninį reglamentą STR 1.05.05:2004 „Statinio projekto aplinkos apsaugos dalis“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 701 (Žin., 2004, Nr. 50-1675); 5.8. kelių techninį reglamentą KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 (Žin., 2008, Nr. 9-322); 5.9. Kelių priežiūros vadovo I dalį PN-05 „Automobilių kelių priežiūros normatyvai“, patvirtintą Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 (Žin., 2006, Nr. 55-1994; 2008, Nr. 53-1995); 5.10. Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijas „Vandens telkinių apsauga APR-VTA 10“, patvirtintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. mėn. d. įsakymu Nr. (Žin., 2010, Nr. ). III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS 6. Rekomendacijose vartojamos sąvokos: 6.1. Adventyviniai augalai – augalai, perkelti iš kitų vietų ir nebūdingi tai teritorijai. 6.2. Atitveriamieji bordiūrai – bordiūrai, leidžiantys gyvūnams užlipti ant jo krašto ir be grėsmės gyvybei nušokti į saugią teritoriją. 6.3. Barjero efektas – užtvaros, kliūties, kliuvinio veikimas, trukdantis pasiekti kitą vietą. 6.4. Biologinės įvairovės ekspertas – biologijos mokslų universitetinį išsilavinimą turintis asmuo. 6.5. Didelio diametro perėja po keliu – perėja, kurios erdvumo koeficientas didesnis nei 1,5, perėjos plotis didesnis nei 15 m, minimalus aukštis 3 m. 6.6. Erdviosios perėjos po keliu – gyvūnų migracijai tinkamos erdvės po tiltais, viadukais, estakadomis. 6.7. Horizontalus barjeras – modifikuota kelio danga, įrengiant ją taip, kad gyvūnas dėl fizinių ar psichologinių kliūčių negalėtų jos pereiti, tačiau nebūtų kliūtis žmonių ir automobilių eismui. 6.8. Mažo diametro perėja po keliu – perėja, kurios erdvumo koeficientas mažesnis nei 1,5, perėjos plotis mažesnis nei 15 m, aukštis ne didesnis nei 3 m. 6.9. Nušokimo rampa – įrenginys, skirtas laukiniams gyvūnams nušokti iš aptverto kelio ruožo į jo natūralią buveinę. 6.10. Perėjos kelio lygyje – perėja, pritaikyta laukiniams gyvūnams migruoti per kelią ir paženklinta įspėjamuoju ženklu „Laukiniai žvėrys“. 6.11. Perėjos tarp medžių viršūnių – perėja, įrengta tarp medžių viršūnių ir skirta smulkiųjų gyvūnų, gyvenančių medžiuose, migracijai arba skraidančių gyvūnų (dažniausiai šikšnosparnių) migracijai nukreipti. 6.12. Perėja po keliu – perėja, įrengta po keliu. 6.13. Siaura perėja virš kelio – < 20 m pločio perėja, įrengta virš kelio. 6.14. Smulkioji fauna – vabzdžiaėdžių (Insectivora), šikšnosparnių (Chiroptera), graužikų (Rodentia), būriai; vėžlių (Testudines) ir žvynaroplių (Squamata) būriai; žuvų (Pisces) ir bežandžių (Agnatha) antklasiai; nariuotakojų tipo (Arthropoda): vėžiagyviai (Crustacea), voragyviai (Arachnida) ir vabzdžiai (Insecta), moliuskai (Mollusca); dėlės (Hirudinea). 6.15. Stambioji fauna – kiškiažvėrių (Lagomorpha) būrio ir didesni gyvūnai (Porakanopių (Perissodactyla) ir dalis plėšrūnų (Carnivora) būrio). 6.16. Perėja virš kelio – gyvūnų perėja virš kelio. 6.17. Tiltas pralaidoje – vandens neapsemtas takas pralaidoje po keliu. 6.18. Žaliasis tiltas – ≥ 20 m pločio perėja gyvūnams, įrengta virš kelio. IV SKYRIUS. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI 7. Rekomendacijose pateikiami šie žymenys ir sutrumpinimai: 7.1. KET – Kelių eismo taisyklės; 7.2. PAV – poveikio aplinkai vertinimas; 7.3. VMPEI – vidutinis metinis paros eismo intensyvumas. V SKYRIUS. GALIMAS POVEIKIS I SKIRSNIS. BENDROSIOS NUOSTATOS 8. Tiesiant, rekonstruojant, taisant ir prižiūrint kelius poveikis biologinei įvairovei gali būti tiesioginis, netiesioginis ir sudėtinis (kai kelių nereikšmingų poveikių suma gali tapti reikšminga). 9. Tiesioginis ekologinis poveikis yra: – teritorijos praradimas; – barjero efektas; – ekologinė pakelių funkcija; – hidrologinio režimo pokyčiai; – laikinas poveikis statybos metu dėl erozijos, hidrologinio režimo pažeidimo, vandens telkinių užteršimo, spąstų. 9.1. Teritorijos praradimą dažniausiai lemia netiesioginis poveikis, toks kaip triukšmas, apšvietimas, padidėjęs lankomumas, kurie gali būti juntami toliau nei tiesiogiai paveikta teritorija. 9.2. Barjero efektas yra didžiausias ir dažniausias neigiamas ekologinis kelio poveikis. Kelias tampa barjeru gyvūnui, jei jis apsunkina migraciją, ir demografine duobe – jei jo kirtimas gali sukelti individo mirtį. Skiriamos dvi kelio sukurto barjero formos: – fizinis barjeras – tai sukurtos fizinės kliūtys; – psichologinis barjeras – tai gyvūnų vengimas migruoti dėl automobilių ir žmonių judėjimo ir dėl sąlyginai didelių atvirų plotų formavimo. 9.3. Ekologinė pakelių funkcija gali būti teigiama ir neigiama: – teigiama ekologinė pakelių funkcija – palengvinamas gyvūnų judėjimas ar sukuriama nauja buveinė; – neigiama ekologinė pakelių funkcija – sudaromos sąlygos adventyvinių augalų, nepageidaujamų gyvūnų rūšims plisti. Tiltai suteikia galimybę lapėms aplankyti izoliuotas paukščių kolonijas. 9.4. Hidrologinio režimo pokyčiai apima vandens cheminių ir fizinių savybių kaitą, eutrofikacijos padidėjimą, daugiamečių bei metinių vandens lygio svyravimų ir apimties periodiškumo pokyčius, gruntinio vandens slūgsojimo gylio pasikeitimus. Drėgnose vietose (pelkėse, upių ir upelių užtvankose, drėgnose natūraliose pievose) statybos metu sugriovus drenažo sistemą, gali būti padaryta žala egzistuojančiai ekosistemai. Poveikis gali būti lokalus ir gali paveikti teritorijas, esančias toliau nuo kelio. 10. Netiesioginis ekologinis poveikis yra: tarša, triukšmas, apšvietimas, padidėjęs žmonių lankymasis teritorijoje, adventyvinių rūšių plitimas. Kelio apšvietimas retai tampa kliūtimi stambiosios faunos ir plėšrūnų migracijai. Šie gyvūnai linkę prisitaikyti prie pastarojo veiksnio. Tačiau dauguma vabzdžių pasižymi potraukiu šviesai, todėl kelio apšvietimas juos nuolat viliotų link kelio, kur jiems grėstų pavojus. Triukšmo poveikis gyvūnijai yra mažai ištirtas, tačiau intensyvus triukšmas, priklausomai nuo faunos rūšies baikštumo, gali tapti migracijos kliūtimi. 11. Sudėtinis poveikis gali būti netiesioginis ar tiesioginis. Jis sukelia naują ar padidina esamą poveikį. Triukšmas didina barjero efektą. II SKIRSNIS. STAMBIOJI FAUNA (kanopiniai, plėšrūnai) 12. Nagrinėjamas poveikis porakanopių (Perissodactyla) ir plėšrūnų (Carnivora) būrių gyvūnams. Teritorijos praradimas 13. Populiacijos teritorijos praradimo poveikio mastas priklauso nuo: – teritorijos ploto; – populiacijos tankumo; – formos. Pailgos formos išilgai kertama mėgstančių ramybę gyvūnų populiacija bus paveikta daugiau, nei kertama skersai. Barjero efektas 14. Barjero efekto poveikio mastas priklauso nuo: – kelio pločio; – eismo intensyvumo; – važiavimo greičio; – kelio dangos; – kelio įrangos (aptvėrimų, drenažo); – gyvūnų rūšies ir jos populiacijos ypatybių. 15. Daugiausiai gyvūnų žūsta keliuose, kuriuose paros eismo intensyvumas yra 2500–10000 automobilių (žr. 1 paveikslą). Esant tokiam intensyvumui, gyvūnai bando pereiti kelią, bet apie 60 % iš jų žūsta, tarsi papuola į spąstus. Kai kelyje paros eismo intensyvumas yra mažesnis kaip 2500 automobilių, žūsta ≤ 35 % gyvūnų, bandančių pereiti kelią. Didelis eismo intensyvumas (≥ 10000 aut./parą) atbaido gyvūnus, jie rečiau bando pereiti kelią, todėl jų mirtingumas kelyje mažėja. (pav.) 1 pav. Gyvūnų bandymo kirsti kelią priklausomybė nuo eismo intensyvumo: kelio atbaidytų, sėkmingai kelią kirtusių ir kelyje žuvusių gyvūnų dalis priklausomai nuo eismo intensyvumo (2 priedas [15]) Poveikis statybos metu 16. Diegiant aplinkosaugines priemones gali susidaryti spąstai, į kuriuos papuolusiam gyvūnui gresia pavojus. Aptvėrus vieną kelio pusę, iš neaptvertos pusės kelią bandantis kirsti gyvūnas priverstas jį kirsti du kartus arba gali pradėti blaškytis tarp aptvėrimo ir kelio. III SKIRSNIS. SMULKIOJI FAUNA 17. Šių klasių gyvūnai sudaro didžiąją dalį visų Lietuvos gyvūnų ir gyvena beveik visose ekosistemose: vandens, miškų, atvirų vietų, agrolandšafte. Judėjimas tarp ekosistemų gali būti susijęs ir su jų gyvenimo ciklu. Pavyzdžiui, dalies vabzdžių augimo stadija vyksta vandenyje ar dirvožemyje, o vėlesnėse vystymosi stadijose ten nepasilieka. Tik žuvų ir bežandžių antklasių gyvūnai gyvena išskirtinai vandenyje. Dauguma jų aktyvūs tik šiltuoju metų laiku. Kelio poveikis šiems gyvūnams dažniausiai yra specifinis ir priklauso nuo konkrečios rūšies. Teritorijos praradimas 18. Populiacijos teritorijos praradimo poveikio mastas priklauso nuo: – teritorijos ploto; – populiacijos rūšies ir jos sąveikos su kitomis rūšimis. 19. Dauguma smulkiųjų gyvūnų gali sudaryti sąlyginai nedideles (palyginti su stambesniais gyvūnais) stabilias populiacijas. Todėl net ir nedidelis teritorijos praradimas gali tapti reikšmingas. 20. Dauguma vabzdžių yra smarkiai specializuoti: tam tikru vystymosi metu minta tik vienos rūšies augalais ar gyvūnais. Kraujalakiai melsviai (Maculinea telius) kiaušinėlius deda į Vaistinių kraujalakių (Sanguisorba officinalis) žiedų galvutes. Jauni vikšrai maitinasi žiedų galvutėmis iki trečio ūgio, tada nukrenta ant žemės ir laukia, kol juos suras skruzdėlės (Myrmica scabrinodes). Skruzdės nuneša vikšrus į skruzdėlyną, kur jie, maitindamiesi skruzdžių lervomis, virsta lėliukėmis. Sunaikinus augalų ar skruzdžių populiaciją, išnyks ir reti vabzdžiai. Barjero efektas 21. Gyvūnų reakcija į naujo kelio atsiradimą labai priklauso nuo gyvūnų rūšies. Pagal savo reakciją į kelio sukurtą barjerą, gyvūnus galima suskirstyti į atskiras grupes: 21.1. Gyvūnai, kurie linkę nepaisyti barjero poveikio. Barsukai paprastai iš įpročio ir toliau vaikščios pasirinktais takais, nekreipdami dėmesio į naujo kelio egzistavimą, nebent būtų jiems sutrukdyta (tvoros). Kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, pelėdos, medžioja pamiškėse, o atsiradus keliui – išilgai kelkraščių ribos ir dėl eismo atsiduria pavojuje. 21.2. Gyvūnai, kuriuos kelias traukia. Daugelis vabzdžių pasižymi teigiamu fototaksiu – jie linkę judėti link šviesos. Kelio apšvietimas, ar automobilių žibintai gali dezorientuoti, o vėliau ir pražudyti vabzdžius. 21.3. Gyvūnai, kuriems kelias tampa neįveikiamu barjeru. Nedideli gyvūnai, kurių buveinės pasižymi ištęstumu (upių gyventojai) labai jautrūs barjerams, nes jų gyvenimas pagrįstas nuolatiniu judėjimu. Barjeras tokioje buveinėje dažniausiai pasižymi „ventilio“ savybėmis – praleidžia gyvūnus tik į vieną pusę. Tokie barjerai sudaro sąlygas išnykti atkirstai populiacijos daliai. Čia barjeru gali tapti net ir nedidelė kaskada ar netinkamai įrengta pralaida (žr. 50 punktą). Kai kurios žuvų rūšys yra migruojančios ir skirtingus gyvenimo ciklus praleidžia skirtingose buveinėse. Pavyzdžiui, žiobriai (Vimba vimba) nerštui iš Baltijos jūros migruoja į upes, o maitintis iš upių migruoja į jūrą. Kai kurios iš tokių rūšių siekia grįžti į savo neršto vietas, ir net jei upės tėkmė yra pakitusi, jos bandys įveikti kliūtis, nepriklausomai nuo vėlesnių pasekmių. Pastačius tiltą ar pralaidą ir padidėjus srovei bei vandens turbulencijai, gali susidaryti situacija, kai žuvys negali migruoti prieš srovę. Įrengus pralaidą aukščiau nei vandentakio (upės) dugnas (žr. 8 paveikslą), užkertamas kelias žuvims migruoti aukštupio link. Bestuburių gyvūnų rūšys, tokios kaip moliuskai ar dėlės, turi labai ribotas plitimo ir kolonizacijos galimybes. Net ir labai siauro kelio su minimaliu eismu atsiradimas jų populiacijos teritorijoje gali tapti neįveikiama kliūtimi. Kai kurie smulkieji gyvūnai vengia didelių atvirų erdvių, nes jose jie tampa lengvai pažeidžiami. Nors šie gyvūnai ir galėtų fiziškai kirsti kelią, jiems kelias tampa psichologiniu barjeru (pavyzdžiui, smulkiems graužikams). Poveikis statybos metu 22. Kelių tiesimo metu suintensyvėjusi erozija sąlygoja vandens telkinių užterštumo dumblu padidėjimą. Vandens cheminiai pokyčiai neigiamai atsiliepia tuo metu neršiantiems gyvūnams. 23. Netinkamai įrengtos laikinos upių patvankos ar vagos pakeitimai įrenginėjant ar rekonstruojant pralaidas gali tapti migruojančių žuvų ar nėgių žūties ir reikšmingo populiacijos tankio mažėjimo priežastimi tuo atveju, jeigu darbai vyktų jų migracijos metu. 24. Statybos metu gali susidaryti spąstų (duobių stačiais šlaitais ar pan.). 25. Sunkių mechanizmų darbas gali sukelti didelę vibraciją, kuri turi neigiamos įtakos netoliese žiemojančių šikšnosparnių (Chiroptera) populiacijoms. IV SKIRSNIS. VARLIAGYVIAI 26. Kelių poveikio varliagyviams specifika susijusi su jų gyvenimo būdu: – jie gyvena netoli vandens telkinių; – yra aktyvūs tik šiltuoju metų laiku; – migruoja sąlyginai nedideliais atstumais (~500 m); – migracija suaktyvėja pavasarį ir rudenį. Teritorijos praradimas 27. Poveikis skirstomas į tiesioginį ir netiesioginį. 27.1. Tiesioginis poveikis yra fizinis teritorijos sunaikinimas. Net ir nedidelio ploto teritorijos (mažas miškelis ar kūdra) sunaikinimas gali būti reikšmingas populiacijos išlikimui, jei prarandama teritorija susijusi su varliagyvių veisimusi, žiemojimu ar mityba. 27.2. Netiesioginis poveikis yra tada, kai populiacijos teritorija prarandama dėl potencialaus pavojaus. Tai gali būti hidrologinio režimo pažeidimas, užterštumas, vandens telkinių gilinimas, sumedėjusios augalijos ar kitų slėptuvių naikinimas pakrantėse. Barjero efektas 28. Kelio danga, sankasa ar kita jo infrastruktūra apsunkina varliagyvių judėjimą, o tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, esant aukštiems kelio bortams ar pan.) kelias tampa neįveikiama kliūtimi jų migracijos kelyje. 29. Kelias gali tapti tiesiogine varliagyvių nykimo priežastimi (pavyzdžiui, esant dideliam eismo intensyvumui, pakelėje esant gilių griovių ar kitų spąstų). Varliagyviai yra lėti gyvūnai, todėl platų kelią kertantis varliagyvis ilgiau būna pavojingoje zonoje, didėja tikimybė patekti po ratais. 30. Kai kurioms varliagyvių rūšims pakelės sudaro naujas buveines – gyvūnai jose gyvena, jomis plinta. Tačiau kelio sukeltas barjero efektas ir tiesioginės individų žūtys kelyje dažniausiai nusveria šį teigiamą poveikį. Poveikis statybos metu 31. Kelių tiesimo ar jų infrastruktūros statybos metu gali suintensyvėti erozija, kas sąlygoja vandens telkinių užterštumo dumblu padidėjimą. Tai gali neigiamai atsiliepti varliagyvių populiacijai, ypač neršto metu. 32. Statybos metu gali susidaryti spąstų (duobių stačiais šlaitais ar pan.). V SKIRSNIS. PAUKŠČIAI Teritorijos praradimas 33. Dalis paukščių migruoja dideliais atstumais, naudodami kelias buveines savo gyvenimo cikle. Praradus buveinę ar pablogėjus jos būklei, paukščiai linkę pasitraukti iš jos. Net ir nedidelės teritorijos ar vieno medžio praradimas gali suardyti visą paukščio buveinę. Dauguma plėšriųjų paukščių suka lizdus tuose pačiuose medžiuose daug metų, o lizdavietei tinkamam medžiui dingus, pasitraukia ir paukštis. Barjero efektas 34. Kelias, jo statiniai gali tapti fiziniu arba psichologiniu paukščių barjeru. 34.1. Fizinis barjeras. Stambiems vandens paukščiams reikalinga pakilti ir nusileisti tinkama teritorija – „pakilimo takas“, kuriame paukščiai sklendžia arti žemės (ar vandens) paviršiaus. Tokiu momentu jie yra lengvai pažeidžiami. Skaidrios sienos, jų nepadarius matomomis, tampa nematoma ir neįveikiama kliūtimi paukščiams. 34.2. Psichologinis barjeras. Kai kurie smulkieji miško paukščiai vengia didelių atvirų erdvių. Tokiems gyvūnams kelias tampa psichologiniu barjeru. Triukšmas 35. Triukšmo poveikis paukščiams mažai ištirtas, tačiau priklausomai nuo paukščių rūšies jautrumo ir triukšmo intensyvumo jis gali tapti faktoriumi darančiu įtaką populiacijos skaitlingumui. Poveikis statybos metu 36. Statybos darbų poveikis priklauso nuo darbų atlikimo laikotarpio. Jei darbų metas sutampa su paukščių lizdų sukimo pavasarį ar rudeninio susibūrimo prieš migraciją metu, padidėjęs žmonių lankymasis, triukšmas gali turėti neigiamų pasekmių: dauguma paukščių vengia žmogaus kaimynystės, todėl padidėjęs lankomumas gali juos atbaidyti. VI SKIRSNIS. AUGMENIJA 37. Šiame skirsnyje sujungiamos augalų (Plantae), grybų (Fungi) karalystės ir kerpės (Licher). Teritorijos praradimas 38. Poveikis skirstomi į tiesioginį ir netiesioginį: 38.1. Tiesioginis poveikis yra fizinis teritorijos sunaikinimas. Visos augalų buveinės turi minimalų teritorijos plotą, kuriame jos gali išlikti stabilios, be grėsmės išnykti. Šis plotas priklauso nuo buveinės tipo, jos rūšinės sudėties ir aplinkos sąlygų. 38.2. Netiesioginis poveikis yra aplinkos faktorių pasikeitimas. Augmenija dažniausiai prisitaikiusi augti konkrečiomis sąlygomis. Pakitus vienam iš jų aplinkos faktorių (hidrologinis režimas, apšvietimas, dirvos sudėtis, suintensyvėjęs lankomumas ir t.t.) gali sunykti visa populiacija. Vertingi ir saugomi augalai gali būti priklausomi ir nuo kitų, ne tokių vertingų, gyvosios gamtos komponentų. Gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalų (visos Lietuvoje augančios rūšys saugomos) sėklos gali dygti tik paveiktos grybo (Ceratobasidium). Augalų buveinės gali pakisti jose atsiradus naujų, buveinei nebūdingų augalų ar gyvūnų. Tarša 39. Poveikis gali būti dėl oro arba kelio nuotekų užterštumo. 39.1. Oro užterštumas gali turėti įtakos vietinėms rūšims ir jų paplitimo zonoms. Tam tikri paparčiai, kerpės yra ypač pažeidžiami transporto išskiriamų teršalų. 39.2. Užterštos paviršinės nuotekos gali žalingai paveikti pakelės augmeniją. Žalingiausi yra nuotekų purslai, turintys padidintą druskų koncentraciją. Purslų žala daugiau pasireiškia visžaliams medžiams ir krūmams (spygliuočiams), augantiems arčiau kaip 15 m nuo kelkraščio. Poveikis statybos metu 40. Kelių tiesimo ar jų infrastruktūros statybos metu, gali suintensyvėti erozija, kas gali sąlygoti vandens telkinių užterštumo dumblu padidėjimą. Tai neigiamai atsiliepia gėlųjų vandenų buveinėms, pavyzdžiui, upių sraunumoms su kurklių bendrijomis. VI SKYRIUS. REKOMENDACIJOS DĖL KELIO PLANO IR PROJEKTO SPRENDINIŲ I SKIRSNIS. KELIO TRASOS PARINKIMAS 41. Parenkant kelio trasą būtina atsižvelgti į planuojamos teritorijos aplinkosauginius ypatumus. Privalu įvertinti tokius aplinkos rodiklius kaip: saugomos ir vertingos teritorijos, jose esančių buveinių ar populiacijų jautrumas, buveinių ir populiacijų dydis, teritorijoje gyvenančių retų rūšių sankaupos, gyvūnų mobilumas. Visais atvejais teritorijos su vertinga biologine įvairove turi būti saugomos. 42. Vertinga biologine įvairove pasižymi (žr. 2 paveikslą): 42.1. Teritorijos, integruotos į nacionalinę saugomų teritorijų sistemą. Tai teritorijos, kurios turi tiksliai nustatytas ribas ir yra įtrauktos į Saugomų teritorijų valstybės registrą. Jų apsaugos reglamentas yra nustatytas Saugomų teritorijų įstatyme [5.2] ir bendruosiuose konkrečios saugomos teritorijos veiklos reglamentuose. 42.2. Gamtinio karkaso teritorijos. Tai gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. Jų apsaugos reglamentas yra nustatytas Gamtinio karkaso nuostatuose [5.4]. 42.3. Teritorijos, neišskirtos kaip saugomos, tačiau turinčios vertingų biologinės įvairovės elementų. Tokios teritorijos paprastai būna pelkės, miškai, vandens telkiniai ar natūralios pievos. Saugomų objektų gali pasitaikyti ir agrolandšafte ar užstatytose teritorijose. Tokios teritorijos yra identifikuojamos atliekant vietos biologinės įvairovės tyrimus. (pav.) 2 pav. Teritorijų aplinkosauginė vertė ir duomenų apie jas šaltiniai 43. Parinkus trasą taip, kad būtų išvengta žalingo poveikio teritorijoms su vertinga biologine įvairove, galima sumažinti gana brangių aplinkosauginių priemonių, tokių kaip žalieji tiltai ir kt., poreikį. 44. Kelio plano sprendiniai turi užtikrinti kuo mažesnį neigiamą poveikį biologinei įvairovei. Tik nepavykus poveikio išvengti, privaloma jį švelninti (žr. 3 paveikslą). (pav.) 3 pav. A – neigiamas poveikis (teritorijos praradimas, fragmentavimas ir t. t.), B – neigiamo poveikio vengimas, C – aplinkosauginių priemonių diegimas, D – kompensavimas Siekiant išvengti poveikio būtina kelio trasą nukreipti nuo teritorijų su vertinga biologine įvairove. Poveikio sušvelninimas siejamas su aplinkosauginių priemonių diegimu tose vietose, kur naujo kelio poveikis yra neišvengiamas. Tai gali būti aptvėrimai nuo žvėrių, perėjos ir pan. 45. Poveikį kompensuoti įmanoma tik tais atvejais, kai dėl kelio tiesimo atsiranda naujų laisvų teritorijų. Pavyzdžiui, kelio kreivių tiesinimo metu senojo kelio teritorija rekultivuojama. II SKIRSNIS. PALANKŪS APLINKAI PROJEKTINIAI SPRENDINIAI 46. Tiltų ir pralaidų pritaikymas laukinių gyvūnų migracijai. 46.1. Giliuose slėniuose tiltas yra palankesnis sprendinys už pralaidą (žr. 4 paveikslą): – tiltams reikia mažiau žemės ploto nei sankasoms; – po tiltais gali migruoti net ir stambesni gyvūnai; – po tiltais lengviau susikuria natūrali ar artima natūraliai aplinka. (pav.) 4 pav. Upės slėnio kirtimo techninių sprendinių palyginimas poveikio biologinei įvairovei požiūriu 46.2. Gyvūnų migracijai po tiltais skatinti rekomenduojama naudoti gyvūnus po tiltu nukreipiančias priemones ir natūralizuoti tilto aplinką (žr. 129 punktą): – užmaskuoti (apželdinti ar apkasti natūraliomis medžiagomis, pavyzdžiui, durpėmis; maskuojančiai nudažyti) tilto konstrukcijas (žr. 53 paveikslą); – įrengti triukšmo užtvaras (žr. 52 paveikslą); – sukurti buveines smulkiesiems gyvūnams (pavyzdžiui, šakų ar kelmų krūvos, žr. 5 paveikslą). Paprastai po tiltu būna daug betono, girdisi automobilių triukšmas, judantys automobiliai ir jų šviesos mažina teritorijos natūralumą. Sušvelninus šiuos veiksnius tiltas ir jo aplinka tampa patrauklesnė gyvūnams; – gyvūnams nukreipti įrengti aptvėrimus arba panaudoti natūralias nukreipiančias priemones (žr. 62 paveikslą). Upės, kurias kerta tiltai, paprastai pačios savaime yra migraciją nukreipiantys veiksniai. Tačiau vietose, kur upė per maža, kad atliktų migracijos nukreipiamąjį vaidmenį, gyvatvorės, kelmų krūvos, sukrautos eilėmis, ar dirbtinė vandens tėkmė gali nukreipti gyvūnus į po keliu esantį migracijos taką. (pav.) 5 pav. Po tiltu sukrautos kelmų eilės smulkiųjų gyvūnų prieglobsčiui (kairėje), kaip ir upės pakrantės apželdinimas po tiltu (dešinėje) skatina gyvūnų migraciją (2 priedas [15]) 47. Kelio tiesimas per sausumos gyvūnų migracijos takus. 47.1. Gyvulių praginas ar perėjas žmonėms po keliu galima įrengti kiek arčiau laukinių gyvūnų migracijos takų. Tada žmonių ir naminių gyvūnų pralaidos parametrus būtina parinkti artimus pralaidai laukiniams gyvūnams (žr. 118 punktą). 47.2. Kelių sankirtos gali būti kombinuojamos su priemonėmis, skirtomis laukinių gyvūnų migracijai palaikyti (žr. 6 paveikslą). (pav.) 6 pav. Skirtingos reikšmės kelių sankirtos kartu su integruotais žaliaisiais tiltais (2 priedas [15, 21]) 48. Esamų tiltų modifikavimas į perėjas virš kelio. Net ir jau egzistuojantys tiltai, skirti žmonių ar mažo intensyvumo eismui, gali būti pritaikyti smulkiosios faunos migracijai (žr. 7 paveikslą). Dalį važiuojamosios dalies dangos reikia padengti nestoru, ~20 cm grunto sluoksniu ir apsodinti žole, o per visą tilto ilgį sukrauti kelmų ar šakų krūvas, kurios tarnautų kaip prieglobstis smulkiajai faunai. Tokiems pakeitimams tinka pėsčiųjų tiltai ir tiltai, kuriais VMPEI ne didesnis kaip ~100 automobilių. (pav.) 7 pav. Smulkiosios faunos migracijai pritaikyti tiltai (2 priedas [15, 21]) 49. Pralaidų modifikavimas į mažo diametro perėjas po keliu. 49.1. Upių pralaidą darant kiek didesnę nei vien upės plotis ir paliekant neįrėmintas upių pakrantes, galima sudaryti sąlygas gyvūnams migruoti, o pakrančių augalijai atsikurti. 49.2. Nedideles upių pralaidas taip pat galima pritaikyti smulkiųjų gyvūnų migracijai. Tai vadinamasis mažas tiltas pralaidoje (žr. 56 paveikslą), kurio įrengimo būdas priklauso nuo pralaidos diametro ir upės tėkmės ypatumų: – arti vienas kito sukrauti akmenys ar ties atrama supiltas gruntas išilgai pralaidos; – lentyna pralaidoje iš metalo ar medžio; – išilgai pralaidos plūduriuojantys rastai, prie kranto ar pralaidos sienų pritvirtinti grandinėmis. 50. Kai kada dėl netinkamo pirminio įrengimo ar pakitusio upės debito vandentakio pralaida sudaro kliūtis vandens gyvūnų judėjimui. Nesant galimybės pakeisti pralaidą ar įrengti ją žemiau (kad joje nuolat būtų vandens), galima įrengti kaskadų sistemą, vadinamą žuvitakiu (žr. 8 paveikslą). (pav.) 8 pav. Situacija, kai pralaida sudaro kliūtį vandens gyvūnams (kairėje). Žuvitakis Viešvilėje, kelio Nr. 141 ir Viešvilės upės sankirtoje (dešinėje) 51. Išilginis kelio profilis: 51.1. Kelio sankasos ar iškasos šlaitai turi būti kuo nuožulnesni. Laukinių gyvūnų migracijos zonose, kur kelias nėra tveriamas, sankasos šlaitas neturėtų būti statesnis kaip 20–30°. Statūs sankasos šlaitai stambesniųjų gyvūnų migracijos zonose trukdo vairuotojui pamatyti prie kelio besiartinantį žvėrį. Kelio priartėjimo prie vandens telkinių vietose nuožulnūs šlaitai sudaro geresnes apželdinimo sąlygas, leidžia atsikurti pakrančių augalijai, mažina galimos erozijos pavojų, sudaro palankias sąlygas į krantą norintiems išlipti gyvūnams. Saulės gerai įšildomos seklumos paprastai yra gera nerštavietė vandens gyvūnams. Nesant galimybės suformuoti nuožulnaus kranto, keliose krantinės vietose reikia supilti dirbtines seklumas (žr. 9 paveikslą). (pav.) 9 pav. Sekluma ir sausuma greta krantinės 51.2. Laukinių gyvūnų migraciją palaikančias priemones – perėjas ir žaliuosius tiltus reikia derinti prie esamo reljefo ir kelio išilginio profilio. Kelio iškasos yra tinkama vieta perėjai virš kelio, kelio sankasa – po keliu, o kai kelias eina viename lygyje su aplinka – perėjoms viename lygyje (žr. VIII skyriaus V skirsnį). Šių priemonių pritaikymas prie esamo reljefo ir kraštovaizdžio ypatumų didina jų efektyvumą. Žaliasis tiltas, įrengtas jį supančio miško aukštyje, žvėrims atrodo tarsi miško aikštelė (žr. 10 paveikslą). (pav.) 10 pav. Žaliasis tiltas, įrengtas jį supančio miško aukštyje, žvėrims atrodo tarsi miško aikštelė (2 priedas [15]) 52. Vandens nuleidimas. Kelio drenažo sistema gali tapti spąstais smulkiesiems gyvūnams. Betoniniai vandens nuleidimo grioviai stačiais bortais ar drenažo angos yra vietos, kur patekęs smulkusis gyvūnas gali žūti. Todėl tokių sistemų negalima rengti varliagyvių migracijos zonose, o jei jų naudojimas neišvengiamas, reikėtų naudoti griovius nuožulniais bortais, o drenažo angas dengti smulkiu tinklu. Taip pat galima įrengti pabėgimo takus – nedideles išlipimo lentynas ar pabėgimo angas (žr. 15 paveikslą). 53. Bordiūrai. Varliagyvių ar kitų smulkiųjų gyvūnų migracijos teritorijose įrengti kelkraščiuose bordiūrai sulaiko gyvūnus ant kelio ir neleidžia jiems pasprukti iš pavojingos zonos. Rengiant bordiūrus tokiose zonose būtina juos daryti nuožulnius, o ne stačius, arba ne rečiau kaip kas 30 m pažeminti bordiūrą. 54. Saugaus eismo priemonės. Apsauginių atitvarų sistemos, aptvėrimai nuo pėsčiųjų ar priešpriešinio eismo žibintų akinimą mažinantys užtvarai, įrengti viduryje kelio, leidžia gyvūnui patekti ant kelio, bet neleidžia jo kirsti. Diegiant tokias priemones reikia pasirūpinti, kad gyvūnas išvis nepatektų ant kelio ir visą kelio ruožą aptverti tinklo tvora. 55. Sankryžos. Kelių sankryžose gali susidaryti spąstai ar salos laukinei gamtai. Tai dažniausiai būna, kai kelio sankryžoje (pavyzdžiui, žiedinės sankryžos žiedo viduryje) įrengiama geresnės aplinkosauginės kokybės buveinė nei aplinkinės teritorijos. Tokios teritorijos traukia gyvūnus, todėl sankryžos turi būti tveriamos aklinai (žr. 89 punktą). Sankryžose, kai susikerta skirtingos kategorijos keliai, iš kurių aptvertas tik vienas. Didelių žiedinių ar kitų sankryžų teritorijoje galima sudaryti sąlygas įsikurti mažoms smulkių gyvūnų populiacijoms ar vertingoms buveinėms (ypač pievų). VII SKYRIUS. REKOMENDACIJOS STATYBOS METU 56. Biologinės įvairovės apsauga statybos metu turi būti planuojama etapais: 56.1. Pirmą planavimo etapą atlieka PAV rengėjas poveikio aplinkai vertinimo metu. Šiame etape nustatomos teritorijoje vertingos buveinės, saugotini augalai, parengiamas pirminis biologinės įvairovės apsaugos planas statybos metu. 56.2. Antrą planavimo etapą atlieka projektuotojas rengdamas techninio projekto aplinkos apsaugos dalį [5.7]. Šiame etape, įvertinus numatomų darbų apimtis, išilginio ir skersinio profilio parametrus ir kitus projektinius sprendinius, detalizuojamas biologinės įvairovės apsaugos planas statybos metu (jeigu buvo atliktas PAV) arba parengiamas biologinės įvairovės apsaugos planas statybos metu (jeigu PAV nebuvo atliktas). Biologinės įvairovės apsaugos plane turi būti pateikta: – rangovų informavimo metodai apie aplinkosauginę teritorijos būklę ir biologinės įvairovės apsaugos plano tikslus; – biologinės įvairovės rūšys ir kiekiai, kurie bus prarasti dėl teritorijų sunaikinimo (pavyzdžiui, iškertami medžiai ir krūmai); – rekomendacijos dėl biologinės įvairovės apsaugos įrenginėjant statybvietę; – rekomendacijos dėl apsaugos nuo invazinių rūšių paplitimo, erozijos ir hidrologinio režimo pokyčio bei pan. 56.3. Trečią planavimo etapą atlieka statybos darbų vadovas. Prieš pradedant statybvietės įrengimo darbus, jis parengia ir suderina su užsakovu aplinkos apsaugos valdymo planą. Aplinkos apsaugos valdymo planas statybos metu gali būti atskiras dokumentas arba dalis viso projekto valdymo plano statybos metu. Jame apibrėžiama tiksli statybvietės teritorija, aprašomi biologinės įvairovės apsaugos būdai. 57. Rekomendacijos dėl biologinės įvairovės apsaugos statybos metu: 57.1. Saugomas buveines darbų metu rekomenduojama aptverti. Tokiose vietose draudžiama laikyti mechanizmus, darbams reikalingas medžiagas ar gruntą. 57.2. Numatyti priemones, mažinančias erozijos tikimybę [5.10]. 57.3. Apželdinimui naudoti nuimtą tos pačios teritorijos derlingą dirvožemio sluoksnį. 10–20 cm viršutinio dirvožemio pasižymi ypatinga verte florai: čia glūdi daugumos žolinių augalų šaknys, yra nusistovėjusi dirvos mikrobiologinė ir cheminė sudėtis. Šio nuimto dirvožemio sluoksnio negalima sandėliuoti po medžiais ar arti drenažo sistemų. Rekomenduojama sandėliuoti ne aukštesnėse kaip 2 m krūvose ir ne ilgiau kaip 12 mėn. 57.4. Greta vertingų floros buveinių būtina vengti naujų rūšių, ypač piktžolių išplitimo: – pašalinus viršutinį augalinį sluoksnį (žoles) teritorijoje gali pradėti augti piktžolės. Rekomenduojama atidenginėti gruntą tik tose vietose, kur tai būtina, o atidengtas gruntas turi būti kuo greičiau apželdinamas; – prieš pradedant dirbti vertingose teritorijose, rekomenduojama nuplauti darbui naudojamus mechanizmus. Atvežant papildomą gruntą, net ir labai nedidelius jo kiekius (prilipusius prie nešvarios technikos), teritorijai nebūdingų augalų paplitimo pavojus padidėja; – planuoti darbus taip, kad iš pradžių būtų dirbama vertingesnėse teritorijose, o vėliau mažiau vertingose; – atvežti gruntą ne piktžolių dauginimosi periodu; – išplitus piktžolėms ar teritorijai nebūdingiems augalams juos būtina sunaikinti (išrauti ar paveikti herbicidais); – pakrantėms sutvarkyti naudoti kuo daugiau vietinių medžiagų (šakų, kelmų) ir grunto. Tai padeda atsikurti tai teritorijai būdingai augalijai ir gyvūnijai. 57.5. Apsaugoti vertingas buveines nuo hidrologinio režimo pokyčio: – neužtvenkti upių (net ir laikinai). Aklinai užtvenkus nedidelį upelį net ir labai trumpam laikui, o jame esančiam vandens kiekiui sumažėjus mažiau gamtosauginio debito ribos, gali negrįžtamai sutrikti visa jo ekosistema, žūti dalis vertingų augalų ir gyvūnų; – nedirbti darbų, kurie gali turėti įtakos laikinam hidrologinio režimo pokyčiui žuvų ar nėgių migracijos metu; – planuojant naują kelią iškasoje būtina atsižvelgi į tai, kad kelio iškasa pažemina gruntinio vandens lygį. Draudžiama gilinti iškasas, jei žemiau gruntinio vandens judėjimo kryptimi esančios saugomos buveinės (pavyzdžiui, nuo gruntinio vandens yra priklausomos dauguma pelkinių buveinių) bus reikšmingai paveiktos. Poveikio stiprumas priklauso nuo buveinės artumo prie kelio ir iškasos gylio. 57.6. Nesukurti spąstų, į kuriuos papuolusiam gyvūnui grėstų pavojus: – tvėrimo darbai turi būti atliekami lygiagrečiai abiejose kelio pusėse. Aptvėrus vieną kelio pusę, iš neaptvertos pusės kelią bandantis kirsti gyvūnas priverstas jį kirsti du kartus arba gali pradėti blaškytis tarp aptvėrimo ir kelio; – statybos aikštelėje nepalikti neuždengtų duobių stačiais šlaitais ar pan. 57.7. Paukščių apsaugai svarbiose teritorijose nevykdyti statybos darbų paukščių lizdų sukimo laikotarpiu pavasarį ir rudeninio susibūrimo prieš migraciją metu. Draudimo laikotarpis priklauso nuo konkrečių paukščių rūšių saugomoje teritorijoje ir turi būti nurodytas biologinės įvairovės apsaugos plane. 57.8. Nesukelti vibracijos, kuri keltų grėsmę šalia žiemojančių šikšnosparnių (Chiroptera) populiacijoms. Informacija apie galimas šikšnosparnių žiemojimo vietas rangovui turi būti pateikiama biologinės įvairovės apsaugos plane. VIII SKYRIUS. LAUKINIŲ GYVŪNŲ APSAUGOS PRIEMONĖS I SKIRSNIS. TVOROS IR ATITVERIAMIEJI BORDIŪRAI Bendrosios nuostatos 58. Tvoros nuo laukinių gyvūnų (toliau – tvoros) ir atitveriamieji bordiūrai yra aplinkosauginės priemonės, skirtos apsaugoti gyvūnus nuo patekimo ant kelio. Tinka naudoti visiems sausuma judantiems gyvūnams, kai kada ir skraidančių gyvūnų skridimo krypčiai pakeisti. 59. Tvoros efektyvumas priklauso nuo tinkamai pasirinktų tvoros parametrų ir tvėrimo būdų, įrengimo kokybės. 60. Netinkamai naudojama tvėrimo priemonė turi neigiamų pasekmių gyvūnams: – didina kelio barjero efektą ir sutrikdo gyvūnų migraciją jų populiacijos teritorijoje; – atlieka filtro vaidmenį, praleisdama tik tam tikro tipo gyvūnus, kas sąlygoja ekosistemų degradaciją. Tinkamai parinkta tvora turi sulaikyti visus toje teritorijoje gyvenančius gyvūnus. Varliagyviams skirti atitvarai nėra kliūtis stambiesiems kanopiniams, o stambiųjų kanopinių žvėrių atitvarai nėra kliūtis smulkiajai faunai; – atlieka spąstų vaidmenį. Atsitiktinai į aptvertą ruožą patekęs gyvūnas negali iš jo pabėgti ir dažniausiai žūsta po automobilių ratais ar nuo streso. Gyvūnas turi turėti galimybę pasitraukti iš aptverto kelio ruožo per nušokimo rampas ar vienvėrius vartelius (žr. VIII skyriaus III skirsnį). 61. Būtina sąlyga tveriant – sukurti alternatyvius gyvūnų migracijos takus per kelią. Užtvėrus kelią ir nenumačius alternatyvių takų, gyvūnai juos susiras tam netinkamose vietose ar pasidarys pažeisdami tvorą (žr. VIII skyriaus V skirsnį). Tvėrimo nuo laukinių gyvūnų reikalingumo įvertinimas 62. Ar reikia tverti valstybinės reikšmės kelius, nustatoma įvertinus šiuos rodiklius: – kelio kategoriją, prognozuojamą eismo intensyvumą, leidžiamą važiavimo greitį; – planuojamoje teritorijoje nustatytus gyvūnų migravimo koridorius, padidinto judėjimo zonas. 63. Gyvūnų migravimo koridorius ar padidinto judėjimo zonas nustato ir pasiūlymus dėl tvėrimo teikia biologinės įvairovės ekspertas. Jis nustato, ar planuojamas kelias kirs: – patvirtintas gamtinės vertės teritorijas, kuriose būtina užtikrinti ekosistemų jungtis (pavyzdžiui, gamtinio karkaso migraciniai koridoriai; teriologiniai draustiniai; ūdrų buveinės); – migravimo koridorius ir padidinto gyvūnų aktyvumo zonas pagal vietinių medžioklės būrelių, aplinkos apsaugos agentūrų, urėdijų, saugomų teritorijų departamentų, vietinių nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų atstovų, ekspertų ir konsultantų duomenis. Tvoros parametrų parinkimas 64. Tvoros parinkimo ir projektavimo rekomendacijas teikia biologinės įvairovės ekspertas remdamasis argumentuota analize. Atliekami šie veiksmai: 64.1. Nustatomos gyvūnų rūšys, nuo kurių bus atitveriamas kelias. Pateikiama gyvūnų grupė, fizinės ir elgesio savybės (žr. 1 lentelę). Gyvūnai tvorą gali nuversti, pasirausti po ja, peršokti ar perlipti: – stambieji gyvūnai (briedžiai, elniai, stirnos ir pan.) neretai tvorų nepastebi ir jas apgadina, nuverčia, o kartais susipainioję vieloje žūsta; – vidutiniai gyvūnai (barsukai, lapės ir pan.) linkę pasikasti po tvora ar ją perlipti; – smulkieji gyvūnai (varliagyviai, žvynaropliai ir pan.) neretai pralenda pro per dideles tvoros akeles ar netiksliai surištus tvoros mazgus, sudarančius plyšius. 64.2. Įvertinama tvoros parametrų svarba pagal siekiamų atitverti gyvūnų ypatybes (žr. 3 lentelę). Briedžiams atitverti svarbiau tvoros tvirtumas nei akučių dydis, t.y. tvora gali turėti didesnes akutes. 64.3. Parenkami tvoros parametrai (žr. 2 lentelę). Pagal siekiamų atitverti gyvūnų sudėtį ir elgesio ypatybes parenkami maksimalūs tvoros parametrai. Teikiamos tvoros projekto parengimo rekomendacijos. 65.Visus galimus atitverti nuo kelio Lietuvoje gyvenančius gyvūnus pagal jų fizines ir elgesio ypatybes galima suskirstyti į keletą grupių (žr. 1 lentelę). Pagal šiuos duomenis galima suformuoti tinkamiausios tvoros parametrus. Būtina atsižvelgti į tai, kad stresinėse situacijose gyvūnai geba viršyti savo įprastas galimybes. 1 lentelė. Gyvūnų fizinės ir elgesio ypatybės Gyvūnų savybė Briedis Elnias Stirna Šernas Barsukas Lūšis Lapė Kiškis Varlė (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) Sveria 500 kg 90 kg 20 kg 100 kg 20 kg 30 kg 5 kg 5 kg 30 g Iššoka ne taip (2 m) taip (1,8 m) taip (1,5 m) ne taip (1,5 m) taip (1,5 m) taip (1 m) taip (25 cm) Lipa ne ne ne ne ne taip (2 m) taip (2 m) ne taip (50 cm) Rausia ne ne ne taip taip ne taip taip taip 66. Rekomendacijos tveriant nuo stambiųjų kanopinių žvėrių: – rekomenduojama naudoti pinto vielos tinklo tvoras; – briedžiams, elniams ir stirnoms atitverti naudojamų tinklo tvorų akučių plotas (S = aukštis x plotis) turi būti ne didesnis nei 300 cm2 (priklausomai nuo populiacijos sudėties, žr. 2 lentelę); – svarbiausias tvoros parametras šios grupės gyvūnams – tvoros stiprumas. Tvoros turi būti stiprios, jų stiprumą galima padidinti tankinant vielos tinklą; – tvoros aukštis turi būti ne mažesnis nei 2,2 m (priklausomai nuo populiacijos sudėties, žr. 2 lentelę); – tvora gyvūnui turi būti gerai matoma, ypač 1,5–1,8 m aukštyje (gijų storis > 2,0 mm). Kad ji būtų pastebima, rekomenduojama tvorą statyti toliau nuo pamiškės arba į tvoros tinklą įpinti platesnę ar tankesnę juostą. Tai taikytina vietose kur gyvūnai keliskart pažeidžia tvorą atsitrenkdami į ją. Tvorą atitraukti nuo miško ir kelio juostos ribos reikėtų tik ten, kur už tvoros yra kelias, leisiantis prižiūrėti abi tvoros puses. 67. Rekomendacijos tveriant nuo linkusių pasirausti stambiųjų žvėrių (šernų, barsukų). Galima taikyti vieną iš šių metodų: – tvora turi būti 20–30 cm įkasta į žemę; – tvoros pagrindą prie grunto reikia pritvirtinti kabėmis (ilgais kuolais); – tvoros apačioje įpinti kelias spygliuotas vielos gijas arba supilti akmenų ar skaldos gruntą, kuris apsaugos nuo žvėrių pasikasimo po tvora. 68. Rekomendacijos tveriant nuo lipančių gyvūnų (lūšių): –  naudojant lankstaus tinklo tvorą, reikėtų 30 cm tvoros viršutinės dalies užlenkti apie 45° kampu nuo kelio pusės. Ant užlenktos tvoros dalies gali būti tvirtinama tokia pati tinklo tvora arba spygliuotos ar paprastos vielos gijos; – tvoros aukštis neturi būti mažesnis nei 2,2 m, jeigu atitveriamoje teritorijoje yra kanopinių žvėrių, galinčių bandyti peršokti tvorą. Kanopiniai žvėrys, bandydami peršokti tvorą gali įsipinti į tvoros viršuje esančias vielas; – galima naudoti lygią (ne tinklinę) skydinę tvorą. Tvoros struktūra neretai sudaro tinkamas sąlygas gyvūnams lipti (gyvūnas jomis lipa tarsi kopėčiomis). Lygios skydinės tvoros apsunkina gyvūnų lipimą. 69. Rekomendacijos tveriant nuo galinčių pralįsti gyvūnų (varliagyvių ir kitos smulkiosios faunos): – jei tvora yra lankstaus tinklo, tvoros akučių plotas (S) turi būti maksimaliai mažas konkretaus gyvūno pasiekiamame aukštyje (H) (priklausomai nuo populiacijos sudėties, žr. 2 lentelę); – tvorą būtina įkasti (>10 cm) arba apkasti (žr. 11 paveikslą), kadangi šie gyvūnai linkę pralįsti pro tarpus po tvora; – efektyviausia atitverti bortais ir grioviais. Bortai naudotini, kai kelias nutiestas sankasa ar iškasa su ne statesniais kaip 45° šlaitais. Kai iškasos šlaitai statesni kaip 45°, naudotini grioviai (žr. 12, 13 paveikslus); – griovių, bortų ir tvorų aukštis turi būti 40–60 cm; – išlipimo iš griovių angos ar rampos (žr. 15 paveikslą) įrengiamos ne rečiau kaip kas 20–30 m, išskyrus aptvėrimo galus, kurie privalo būti uždari. Neįrengus šių priemonių, į griovį patekęs smulkus gyvūnas gali žūti iš troškulio ar tapti lengvu grobiu plėšrūnams; – gali būti naudojama skydinė plastiko (plėvelės) tvora – ji aklinai užtveria ruožą, o paviršius apsaugo nuo lipimo (žr. 14 paveikslą). Tačiau tokios tvoros labai neilgaamžės ir naudotinos tik kaip laikinos apsaugos priemonės. Uždaryti gyvūnai, siekdami laisvės, demonstruoja gana neįprastus sugebėjimus: rupūžės įveikia 1 m vertikalias sienas, o tritonai gali lipti vertikalia stikline sienele. Tačiau būdami laisvėje gyvūnai linkę ne lipti per tvorą, bet eiti palei ją ieškant spragų. (pav.) 11 pav. Tvoros varliagyviams atitverti nuo kelio. Iš kairės: apkastas tvoros pagrindas, įkastas tvoros pagrindas, užlenktas tvoros viršus, užriestas tvoros viršus (pav.) 12 pav. Bordiūrai ir grioviai smulkiajai faunai atitverti nuo kelio. Iš kairės: bordiūras, griovys (kelias kairėje) (2 priedas [21]) (pav.) 13 pav. Bordiūrai ir grioviai smulkiajai faunai atitverti nuo kelio. Bordiūrų profiliai (kelias kairėje) (2 priedas [21]) (pav.) 14 pav. Skydinės plastiko (plėvelės) tvoros varliagyviams atitverti (2 priedas [21]) (pav.) 15 pav. Išlipimo iš griovių smulkiajai faunai įrengimo variantai: A – išlipimas viena kryptimi, B – daug išlipimo krypčių 70. Bendros rekomendacijos parenkant tvorų parametrus (žr. 2 lentelę). Tvoros parenkamos pagal teritorijoje gyvenančius gyvūnus: – tvoros aukštis nuo žemės paviršiaus (H) parenkamas pagal aukščiausios tvoros reikalaujančius gyvūnus; – tvoros įtempiamųjų gijų (vielų) nutraukimo jėga (Fv) parenkama pagal stipriausios tvoros reikalaujantį gyvūną. Įtempiamųjų gijų (taškų ar vielų) tvoroje turi būti ne mažiau kaip 3. Visos kitos horizontalios gijos (vielos) turi būti ne silpnesnės nei 5 % reikiamos Fv, o vertikalios – 15 % reikiamos Fv; – tvoros akučių plotas (S = aukštis x plotis) parenkamas pagal mažiausio diametro akučių reikalaujančius gyvūnus tų gyvūnų maksimaliame aukštyje (H); – tvoros statramsčiai turi būti tokio pat aukščio nuo žemės paviršiaus kaip ir prie jų numatoma tvirtinti tvora (H). Statramsčių tvirtumas skaičiuojamas pagal 16 paveiksle pateiktą schemą, kur statramstį veikianti jėga yra 20 kartų mažesnė nei minimali tvoros gijų (vielų) nutraukimo jėga (Fv) (žr. 2 lentelę), o aukštis, kuriame ši jėga veikia, lygus tvoros/statramsčio aukščiui (H). Atstumas tarp kuolų (kai tvora skirta stambiųjų gyvūnų apsaugai) turi būti 4 m. Tvoros kuolai įkasti ar įkalti ne mažiau kaip įšalo lygis – 120 cm; – tvoros viršaus užlenkimas ar įkasimas būtinas, tik jei teritorijoje yra gyvūnų, galinčių tvorą perlipti ar po ja pasikasti. (pav.) 16 pav. Parametrai, reikalingi statramsčiui parinkti pagal 2 lentelę Tvoros parinkimo pavyzdys. Teritorijoje yra elnių, stirnų, šernų, lūšių ir varliagyvių. Tvoros aukštis parenkamas pagal aukščiausiai iššokti galintį gyvūną – elnią. Aukštis nuo žemės paviršiaus – 2 m. Tvoros tvirtumas parenkamas pagal sunkiausią gyvūną – šerną. Tvoros gijos minimali nutraukimo jėga – 6000 N, kuolų atsparumo momentas skaičiuojamas, kai kuolą veikia 300 N jėga 2 m aukštyje. Kadangi teritorijoje yra šernų, tvora turi būti įkasta arba pritvirtinta prie žemės. Akučių plotas turi kisti nuo 225 cm2 viršutinėje dalyje iki 50 cm2 žemesnėje nei 80 cm dalyje. Teritorijoje yra lūšių, todėl tvora turi būti apsaugota nuo perlipimo – užlenktas viršus. Teritorijoje taip pat yra varliagyvių, todėl jos apatinė dalis, iki 40 cm aukščio, turi būti su mažesnio diametro akutėmis. Taikant prie reljefo pokyčių, tvoros aukštis gali kisti (žr. 23 paveikslą). 2 lentelė. Tvoros konkrečioms gyvūnų grupėms parametrai Tvoros parametrai Briedis Elnias Stirna Šernas Barsukas Lūšis Lapė Kiškis Varlė (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) H Tvoros aukštis virš žemės (min., cm) 220 200 180 160 140 200 160 160 40 Fv Tvoros gijų (vielų) nutraukimo jėga (min., x1000N) 8 6 4 6 4 4 3 3 – S Tvoros akučių plotas (maks., cm2) 300 225 225 225 ir 50* 225 ir 50* 225 ir 50* 100 ir 50* 100 ir 50** 0,65 h Tvoros įkasimas (min. cm) nebūtinas nebūtinas nebūtinas būtinas 20 būtinas 20 nebūtinas būtinas 20 būtinas 20 būtinas 10 Tvoros užlenkimas (min., cm) nebūtinas nebūtinas nebūtinas nebūtinas nebūtinas būtinas 30 užlenkimas arba papildomos gijos nebūtinas nebūtinas būtinas 5 užlenkimas * žemiau kaip 80 cm 3 lentelė. Tvoros parametrų svarba konkrečioms gyvūnų grupėms Tvoros parametrai Briedis Elnias Stirna Šernas Barsukas Lūšis Lapė Kiškis Varlė (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) Akučių/plyšių dydis * * * * ** ** ** ** *** Gijos (vielos) skersmuo ** ** ** ** * * * ** * Tvoros aukštis ** *** ** * * ** ** ** ** Tvoros tvirtumas *** *** ** *** * ** * * * Apsauga nuo lipimo * * * * * *** * * ** * mažai svarbus parametras, ** svarbus parametras, *** labai svarbus parametras Tvorų tipai 71. Pagal struktūrą ir pralaidumo savybes tvoros skirstomos į: nesikryžiuojančių elementų, lankstaus tinklo ir skydines. 72. Nesikryžiuojančių elementų tvoros. Jos įrengiamos prie atraminių kuolų tvirtinant atitveriamąsias gijas (spygliuotą vielą ar elektrai laidžią juostą) arba standžius elementus (lentas, buomus). Šio tipo tvoros mažai kainuoja ir yra greitai pastatomos, tačiau jų tveriamosios savybės yra silpniausios. Kelių tvėrime šio tipo tvoros naudotinos tik ypatingais atvejais: kai kitų tvorų negalima statyti dėl kraštovaizdžio apsaugos reikalavimų arba dubliuojant kito tipo tvorą, kai reikia padidinti atitvėrimo efektyvumą. 73. Lankstaus tinklo tvoros. Jos gaminamos iš metalinės vielos ar sintetinės medžiagos gijų (žr. 17 paveikslą). Besikryžiuojančios vielos gijos sujungiamos pynimo, surišimo ar suvirinimo būdu. Vertikalią tvoros padėtį užtikrina atraminiai kuolai ir įtempiamosios gijos. 73.1. Lankstaus tinklo tvora dėl savo universalumo paprastai yra tinkama visoms tvėrimo situacijoms. Tvoros medžiagos ir konstrukcija leidžia tvorą parinkti atsižvelgiant į įvairius tvirtumo, pralaidumo, ilgaamžiškumo ir kitus reikalavimus. (pav.) 17 pav. Lankstaus tinklo tvorų pavyzdžiai. A, B ir C – metalinės, D – plastikinė (2 priedas [21, 34]) 73.2. Lankstaus tinklo tvoros tinklo tvirtumas priklauso nuo : – medžiagos, iš kurios gaminamas tinklas. Metalas dažniausiai yra tvirtesnis nei sintetinės gijos; – tinklo gijos storio. Tačiau net iš to paties metalo ir tokio paties storio gijos gali skirtis nutraukimo jėga – metalų tvirtumą lemia ne vien jų cheminė sudėtis, bet ir fizinė sandara; – padengimo tipo. Gerinant antikorozines savybes, cinkuojant vielą šlapiuoju būdu, tinklas silpnėja; – gijų tankumo. Tvoros vielos gijų sutankinimas padidina jos tvirtumą; – besikryžiuojančių gijų sutvirtinimo būdo (žr. 18 paveikslą). Surištų gijų tinklas paprastai yra tvirtesnis nei supintas ar suvirintas. 73.3. Lankstaus tinklo tvoros atitveriamosios savybės priklauso nuo tinklo akučių diametro, tvoros aukščio, įkasimo ir tvoros viršutinės dalies struktūros. Šie parametrai parenkami pagal konkrečioje teritorijoje aptinkamus gyvūnus. (pav.) 18 pav. Lanksčios tinklo tvoros besikryžiuojančių gijų supynimo pavyzdžiai (2 priedas [8; 34]) 74. Skydinės tvoros (žr. 19 paveikslą). 74.1. Jos nuo kitų tvorų skiriasi tuo, kad jų vertikaliam standumui užtikrinti nėra naudojamos įtempimo gijos. Tvoros vertikalią padėtį gali užtikrinti atraminiai kuolai, nors kai kurioms skydinėms tvoroms jie nėra būtini. Tvoros skydai gali būti aklini (betoniniai ar metaliniai skydai) arba kiauryminiai (sutvirtintas tinklinis skydas). Skydinės tvoros gali būti ir lanksčios, jei jos pagamintos iš plastiko plėvelės, pavyzdžiui, tvoros varliagyvių apsaugai. 74.2. Skydinės tvoros pasižymi geresnėmis tveriamosiomis savybėmis, ilgaamžiškumu ir lengvesne priežiūra, tačiau jų įrengimo kaina yra didesnė nei kitų tipų tvorų. 74.3. Vienas iš skydinių tvorų variantų yra atitveriamieji bordiūrai. Atitveriamojo bordiūro veikimo principas – iš vienos pusės (kelio) gyvūnas gali lengvai patekti ant atitvaro viršaus ir saugiai nušokti į kitą pusę, tačiau negali užlipti iš kitos pusės. Jie integruojami į kelio dangą arba pastatomi kaip atskiras statinys (žr. 20, 22 paveikslus). (pav.) 19 pav. Standžių skydinių tvorų pavyzdžiai (2 priedas [8, 34]) (pav.) 20 pav. Metaliniai (kairėje) ir betoniniai skydiniai atitvarai (atitveriamieji bordiūrai) (dešinėje) smulkiesiems gyvūnams. Kelio zonoje esantis smulkusis gyvūnas gali saugiai iš jos pasišalinti, o patekti ant kelio negali (2 priedas [15, 21]) Medžiagos 75. Tvoros ir atitveriamieji bordiūrai gali būti gaminami iš įvairių natūralių ir dirbtinių medžiagų. Jos gali būti medinės, metalinės, plastikinės ar betoninės. Skirtingi tvoros komponentai gali būti pagaminti iš skirtingų medžiagų. 76. Metalas – dažniausia tvorų medžiaga. Iš jos gaminamos visų tipų tvoros ir atitveriamieji bordiūrai. Pačios populiariausios yra pinto vielos tinklo tvoros. Privalumai: – tvirtumas; – ilgaamžiškumas. Jų ilgaamžiškumui užtikrinti naudojami korozijai atsparūs lydiniai, arba paprasto lydinio tvoros skirtingose jų gamybos stadijose padengiamos korozijai atspariomis medžiagomis – aliuminio, cinko lydiniais, plastiku ar dažais. Korozijai atsparia danga gali būti dengiama viela, iš kurios bus gaminamas tinklas, arba jau supintas tinklas. Metalų antikorozinei apsaugai gali būti naudojama ir katodinė apsauga. 77. Plastikas. Privalumai: – ilgaamžė medžiaga; – reikalauja mažai priežiūros; – pasižymi didele ilgai išliekančių spalvų įvairove, kas pagerina jų matomumą; – plastiko tvoros nepraleidžia elektros srovės, todėl gali būti naudojamos po elektros laidais ar kitoje padidinto pavojaus aplinkoje; – gali būti naudojamas kaip papildomas elementas kito tipo tvoroms, siekiant pagerinti jų matomumą ar apsaugoti nuo korozijos. Trūkumai: – plastikinės tvoros (ypač lankstaus tinklo) yra gana silpnos ir netinka atitverti stambiesiems žvėrims. 78. Medis. Privalumai: – pigi medžiaga; – atrodo natūraliai ir nedarko kraštovaizdžio; – tvoros paprastai yra gana masyvios ir gerai matomos, todėl į jas rečiau atsitrenkia ir apgadina nepastabūs stambieji žvėrys. Trūkumai: – neilgaamžė medžiaga. Tinkamas jos apdorojimas antiseptikais ar dažais pailgina medinių tvorų eksploatacijos laiką. 79. Betonas. Privalumai: – ilgaamžė medžiaga; – reikia mažai priežiūros; – tvirta tvora ir gyvūnui ją pažeisti praktiškai neįmanoma. Trūkumai: – šio tipo tvorų pirminio įrengimo kaina yra didžiausia: paprastai tai atskiri, gana sunkūs statiniai, kuriems būtinas tinkamas pagrindas ir pamatas; – nedera prie gamtinio kraštovaizdžio. 80. Kombinuotomis vadinamos tokios tvoros, kurių skirtingi elementai pagaminti iš skirtingų medžiagų (žr. 21 paveikslą). Pavyzdžiui, tveriamoji tvoros dalis yra spygliuota viela ar metalinis tinklas, o kuolai mediniai; tvoros kuolai ir didysis tinklas yra metaliniai, o smulkus tinklas tvoros apačioje – plastikinis. (pav.)  (pav.) Vielos ir medinių karčių tvora                                        Metalo ir plastiko tinklo tvora 21 pav. Kombinuotos medžiagos tvoros (kairėje 2 priedas [33]) Apsauga nuo korozijos 81. Medžio, geležies ar plieno lydinių tvoras būtina apsaugoti nuo korozijos. Tvoros statomos atvirame lauke, neretai iki 15 m atstumu nuo kelio, kur jas pasiekia autotransporto sukelti chloridų turintys purslai, labai pagreitinantys tvoros koroziją. Dažniausia geležies ar plieno lydinių tvoros apsauga yra lydaliniu būdu padegta cinko danga. Tvoros tinklo apsaugą nuo korozijos šiuo būdu nustato LST EN 10244-2 [5.6], kitų geležies ar plieno lydinių tvoros elementų apsaugą šiuo būdu nustato LST EN ISO 14713 [5.5]. Karštąjį cinkavimą aptariančiuose standartuose yra klimato sąlygų ir giluminių apkrovų agresyvumo klasių lentelės, kurios remiasi LST EN ISO 14713 [5.5] standartu. Kelias ir jo aplinka pagal LST EN ISO 14713 [5.5] priskirtinas didelio ir labai didelio korozijos pavojaus aplinkai (kodas: C4-C5). 82. Jei tvora dengiama ne lydaliniu būdu padengta cinko danga, jos padengimo atsparumą turi reglamentuoti galiojantys norminiai dokumentai, o jos ilgaamžiškumas skaičiuojamas remiantis LST EN ISO 14713 [5.5] priskiriant kelią didelio ir labai didelio korozijos pavojaus aplinkai. 83. Tvoros tinklo ir kitų tvoros elementų antikorozinio paviršiaus storis nustatomas remiantis pateiktais standartais taip, kad antikorozinė danga tarnautų tiek laiko, kiek numatoma kad tarnaus tveriamo kelio danga, arba tiek, kiek numato užsakovas. Bendras tvoros garantinis terminas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą [5.3] negali būti trumpesnis nei 5 m. Tvėrimo rekomendacijos 84. Bendrosios rekomendacijos. 84.1. Tvora visada turi būti projektuojama ir tvėrimo darbai atliekami abipus kelio. 84.2. Jei tvoros vertikalumą palaiko kuolai, jie turėtų būti išdėstomi kelio pusėje, o tinklas prie stulpo kabinamas nuo miško/pievos pusės. Tinklas neatsikabins nuo kuolų gyvūnui atsirėmus į tvorą, be to, kelio pusėje esančius kuolus lengviau prižiūrėti. 84.3. Tveriant tvorą ruožais, paliekamas neaptvertas ruožas turi būti ilgesnis kaip 1 km. Kitu atveju aptvėrimus būtina sujungti (išskyrus tvoras ir atitveriamuosius bordiūrus varliagyviams ir smulkiajai faunai). 84.4. Tveriant tvorą rekomenduojama vengti palikti medžius tarp kelio ir aptvėrimo. Krūmų palikti negalima. Iškirtus želdinius teritorijoje tarp kelio ir aptvėrimo, būtina sunaikinti ir medžių bei krūmų kelmus. 84.5. Jei tvora dėl didesnio aukščio reikalavimų yra sujungta iš kelių dalių, horizontali sujungimo siūlė neturi būti žemiau kaip 1,6 m nuo žemės paviršiaus. 84.6. Apsaugai nuo vagysčių rekomenduojama tvorą įkasti į žemę ir įpinti ryškią skiriamąją giją į vielos tinklą. 85. Tvoros vieta. 85.1. Tvorą rekomenduojama tverti kuo arčiau kelio juostos ribos. 85.2. Tvoros atstumas nuo kelio parenkamas taip, kad tvoros priežiūros darbai netrukdytų kelio eksploatacijai ar jų metu tvora nebūtų apgadinta. Tvoros nerekomenduojama tverti arčiau kaip 6 m iki kelio juodosios dangos krašto. 85.3. Vietose, kur kelias dalina ir taip mažas gyvūnų buveines, tvora turėtų būti statoma maksimaliai arti kelio (žr. 22 paveikslą), kad gyvūnai galėtų naudotis kuo didesne teritorija (tvorą pastačius ant sankasos viršaus, visa sankasa gali tapti gyvūnų buveinės dalimi). Tačiau tvora neturi trukdyti saugiam eismui ar kelio priežiūrai. (pav.) 22 pav. Dvigubas aptvėrimas (bordiūras) nuo varliagyvių įrengtas maksimaliai arti kelio, tai išplečia varliagyvių populiaciją ant kelio sankasos (2 priedas [21]) 85.4. Reikia vengti tverti tvoras ant iškasos ir sankasos šlaitų ar arti jų. Tinkamas atstumas iki sankasos griovio išorinio krašto, ar iškasos šlaito krašto – ne mažiau nei 1 m. 85.5. Tvora, užtverta ant sankasos ar iškasos šlaito, apsunkina vandens ir sąnašų judėjimą šlaitu. Ilgainiui tvora gali tapti neefektyvi (pavyzdžiui, iškasoje nutiesta tvora varliagyviams). Jeigu tvėrimas sankasose ar iškasose neišvengiamas (pavyzdžiui, dalis sankasos nėra kelio juostoje), tvoros aukštis (B) skaičiuojamas pagal 23 paveiksle pateiktą schemą, kur: Ha – reikalingas tvoros aukštis (apskaičiuotasis); H – minimalus tvoros aukštis; a – atstumas nuo tvoros, matuojant iš kitos nei kelias pusės. Pagal analogišką metodiką ilginami ir stiprinami ir tvoros kuolai (žr. 70 punktą). Pagal šią skaičiuotę matyti, kad tveriant kelią, esantį ant sankasos, tvora gali būti žemesnė nei tveriant lygiame reljefe. Tuo tarpu tveriant kelią, esantį iškasoje, tvora turi būti aukštesnė nei lygiame reljefe. (pav.) 23 pav. Tvoros aukščio (Ha) skaičiavimas keliui esant ant sankasos (1), lygaus reljefo (2) ar iškasos (3). H – minimalus reikiamos tvoros aukštis; a – stambiesiems žinduoliams apie 50–75 cm 86. Tvoros užbaigimas. 86.1. Didžiausia tikimybė susidurti gyvūnui su automobiliu yra ties tvoros galais, todėl tokios vietos turi būti pažymėtos kelio ženklais. Aptvėrimų pradžioje (apie 500 m prieš aptvėrimo pradžią) ir pabaigoje (kairėje ir dešinėje kelio pusėse) statomi įspėjamieji kelio ženklai apie gyvūnų migraciją Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su papildoma lentele Nr. 805 „Galiojimo zona į priekį“, nurodant aptverto ruožo ilgį. 86.2. Tvoros turėtų baigtis ties išskirtiniais kraštovaizdžio elementais (pavyzdžiui, upėmis), ties išskirtiniais kelio dariniais (pavyzdžiui, tiltais ar …