Lietuvos automobilių kelių direkcijos

LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJOS LIETUVOS AUTOMOBILIŲ KELIŲ DIREKCIJOS PRIE SUSISIEKIMO MINISTERIJOS GENERALINIO DIREKTORIAUS ĮSAKYMAS DĖL DOKUMENTO „APLINKOSAUGINIŲ PRIEMONIŲ PROJEKTAVIMO, ĮDIEGIMO IR PRIEŽIŪROS REKOMENDACIJOS. BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGA APR-BĮA 10“ PATVIRTINIMO 2010 m. balandžio 1 d. Nr. V-90 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 „Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr.133-5041), 9.7.7 ir 13.4 punktais, tvirtinu dokumentą „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Biologinės įvairovės apsauga APR-BĮA 10“ (pridedama)*.

Generalinis direktorius Virgaudas Puodžiukas PATVIRTINTA Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-90 APLINKOSAUGINIŲ PRIEMONIŲ PROJEKTAVIMO, ĮDIEGIMO IR PRIEŽIŪROS REKOMENDACIJOS. Biologinės įvairovės apsauga APR-BĮA 10

I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS

II SKYRIUS. NUORODOS

5.1. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 82-1965; 2005, Nr. 84-3105);

5.2. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902);

5.3. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597);

5.4. Gamtinio karkaso nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-96 (Žin., 2007, Nr. 22-858);

5.5. Lietuvos standartą LST EN ISO 14713:2002 „Geležies ir plieno konstrukcijų apsauga nuo korozijos. Cinko ir aliuminio dangos. Rekomendacijos“ (ISO 14713:1999);

5.6. Lietuvos standartą LST EN 10244-2:2009 „Plieninė viela ir vielos gaminiai. Plieninės vielos spalvotųjų metalų dangos. 2 dalis. Cinko ir cinko lydinių dangos“;

5.7. statybos techninį reglamentą STR 1.05.05:2004 „Statinio projekto aplinkos apsaugos dalis“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 701 (Žin., 2004, Nr. 50-1675);

5.8. kelių techninį reglamentą KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 (Žin., 2008, Nr. 9-322);

5.9. Kelių priežiūros vadovo I dalį PN-05 „Automobilių kelių priežiūros normatyvai“, patvirtintą Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. V-103 (Žin., 2006, Nr. 55-1994; 2008, Nr. 53-1995);

5.10. Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijas „Vandens telkinių apsauga APR-VTA 10“, patvirtintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2010 m. mėn. d. įsakymu Nr. (Žin., 2010, Nr. ).

III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

6.1. Adventyviniai augalai – augalai, perkelti iš kitų vietų ir nebūdingi tai teritorijai.

6.2. Atitveriamieji bordiūrai – bordiūrai, leidžiantys gyvūnams užlipti ant jo krašto ir be grėsmės gyvybei nušokti į saugią teritoriją.

6.3. Barjero efektas – užtvaros, kliūties, kliuvinio veikimas, trukdantis pasiekti kitą vietą.

6.4. Biologinės įvairovės ekspertas – biologijos mokslų universitetinį išsilavinimą turintis asmuo.

6.5. Didelio diametro perėja po keliu – perėja, kurios erdvumo koeficientas didesnis nei 1,5, perėjos plotis didesnis nei 15 m, minimalus aukštis 3 m.

6.6. Erdviosios perėjos po keliu – gyvūnų migracijai tinkamos erdvės po tiltais, viadukais, estakadomis.

6.7. Horizontalus barjeras – modifikuota kelio danga, įrengiant ją taip, kad gyvūnas dėl fizinių ar psichologinių kliūčių negalėtų jos pereiti, tačiau nebūtų kliūtis žmonių ir automobilių eismui.

6.8. Mažo diametro perėja po keliu – perėja, kurios erdvumo koeficientas mažesnis nei 1,5, perėjos plotis mažesnis nei 15 m, aukštis ne didesnis nei 3 m.

6.9. Nušokimo rampa – įrenginys, skirtas laukiniams gyvūnams nušokti iš aptverto kelio ruožo į jo natūralią buveinę.

6.10. Perėjos kelio lygyje – perėja, pritaikyta laukiniams gyvūnams migruoti per kelią ir paženklinta įspėjamuoju ženklu „Laukiniai žvėrys“.

6.11. Perėjos tarp medžių viršūnių – perėja, įrengta tarp medžių viršūnių ir skirta smulkiųjų gyvūnų, gyvenančių medžiuose, migracijai arba skraidančių gyvūnų (dažniausiai šikšnosparnių) migracijai nukreipti.

6.12. Perėja po keliu – perėja, įrengta po keliu.

6.13. Siaura perėja virš kelio – < 20 m pločio perėja, įrengta virš kelio.

6.14. Smulkioji fauna – vabzdžiaėdžių (Insectivora), šikšnosparnių (Chiroptera), graužikų (Rodentia), būriai; vėžlių (Testudines) ir žvynaroplių (Squamata) būriai; žuvų (Pisces) ir bežandžių (Agnatha) antklasiai; nariuotakojų tipo (Arthropoda): vėžiagyviai (Crustacea), voragyviai (Arachnida) ir vabzdžiai (Insecta), moliuskai (Mollusca); dėlės (Hirudinea).

6.15. Stambioji fauna – kiškiažvėrių (Lagomorpha) būrio ir didesni gyvūnai (Porakanopių (Perissodactyla) ir dalis plėšrūnų (Carnivora) būrio).

6.16. Perėja virš kelio – gyvūnų perėja virš kelio.

6.17. Tiltas pralaidoje – vandens neapsemtas takas pralaidoje po keliu.

6.18. Žaliasis tiltas – ≥ 20 m pločio perėja gyvūnams, įrengta virš kelio.

IV SKYRIUS. ŽYMENYS IR SUTRUMPINIMAI

7.1. KET – Kelių eismo taisyklės;

7.2. PAV – poveikio aplinkai vertinimas;

7.3. VMPEI – vidutinis metinis paros eismo intensyvumas.

V SKYRIUS. GALIMAS POVEIKIS

I SKIRSNIS. BENDROSIOS NUOSTATOS

9.1. Teritorijos praradimą dažniausiai lemia netiesioginis poveikis, toks kaip triukšmas, apšvietimas, padidėjęs lankomumas, kurie gali būti juntami toliau nei tiesiogiai paveikta teritorija.

9.2. Barjero efektas yra didžiausias ir dažniausias neigiamas ekologinis kelio poveikis. Kelias tampa barjeru gyvūnui, jei jis apsunkina migraciją, ir demografine duobe – jei jo kirtimas gali sukelti individo mirtį.

Skiriamos dvi kelio sukurto barjero formos:

9.3. Ekologinė pakelių funkcija gali būti teigiama ir neigiama:

Tiltai suteikia galimybę lapėms aplankyti izoliuotas paukščių kolonijas.

9.4. Hidrologinio režimo pokyčiai apima vandens cheminių ir fizinių savybių kaitą, eutrofikacijos padidėjimą, daugiamečių bei metinių vandens lygio svyravimų ir apimties periodiškumo pokyčius, gruntinio vandens slūgsojimo gylio pasikeitimus.

Drėgnose vietose (pelkėse, upių ir upelių užtvankose, drėgnose natūraliose pievose) statybos metu sugriovus drenažo sistemą, gali būti padaryta žala egzistuojančiai ekosistemai. Poveikis gali būti lokalus ir gali paveikti teritorijas, esančias toliau nuo kelio.

Kelio apšvietimas retai tampa kliūtimi stambiosios faunos ir plėšrūnų migracijai. Šie gyvūnai linkę prisitaikyti prie pastarojo veiksnio. Tačiau dauguma vabzdžių pasižymi potraukiu šviesai, todėl kelio apšvietimas juos nuolat viliotų link kelio, kur jiems grėstų pavojus.

Triukšmo poveikis gyvūnijai yra mažai ištirtas, tačiau intensyvus triukšmas, priklausomai nuo faunos rūšies baikštumo, gali tapti migracijos kliūtimi.

Triukšmas didina barjero efektą.

II SKIRSNIS. STAMBIOJI FAUNA (kanopiniai, plėšrūnai)

Teritorijos praradimas 13. Populiacijos teritorijos praradimo poveikio mastas priklauso nuo:

Barjero efektas 14. Barjero efekto poveikio mastas priklauso nuo:

Aptvėrus vieną kelio pusę, iš neaptvertos pusės kelią bandantis kirsti gyvūnas priverstas jį kirsti du kartus arba gali pradėti blaškytis tarp aptvėrimo ir kelio.

III SKIRSNIS. SMULKIOJI FAUNA

Kelio poveikis šiems gyvūnams dažniausiai yra specifinis ir priklauso nuo konkrečios rūšies.

Teritorijos praradimas 18. Populiacijos teritorijos praradimo poveikio mastas priklauso nuo:

Kraujalakiai melsviai (Maculinea telius) kiaušinėlius deda į Vaistinių kraujalakių (Sanguisorba officinalis) žiedų galvutes. Jauni vikšrai maitinasi žiedų galvutėmis iki trečio ūgio, tada nukrenta ant žemės ir laukia, kol juos suras skruzdėlės (Myrmica scabrinodes). Skruzdės nuneša vikšrus į skruzdėlyną, kur jie, maitindamiesi skruzdžių lervomis, virsta lėliukėmis. Sunaikinus augalų ar skruzdžių populiaciją, išnyks ir reti vabzdžiai.

Barjero efektas 21. Gyvūnų reakcija į naujo kelio atsiradimą labai priklauso nuo gyvūnų rūšies. Pagal savo reakciją į kelio sukurtą barjerą, gyvūnus galima suskirstyti į atskiras grupes:

21.1. Gyvūnai, kurie linkę nepaisyti barjero poveikio.

Barsukai paprastai iš įpročio ir toliau vaikščios pasirinktais takais, nekreipdami dėmesio į naujo kelio egzistavimą, nebent būtų jiems sutrukdyta (tvoros).

Kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, pelėdos, medžioja pamiškėse, o atsiradus keliui – išilgai kelkraščių ribos ir dėl eismo atsiduria pavojuje.

21.2. Gyvūnai, kuriuos kelias traukia.

Daugelis vabzdžių pasižymi teigiamu fototaksiu – jie linkę judėti link šviesos. Kelio apšvietimas, ar automobilių žibintai gali dezorientuoti, o vėliau ir pražudyti vabzdžius.

21.3. Gyvūnai, kuriems kelias tampa neįveikiamu barjeru.

Nedideli gyvūnai, kurių buveinės pasižymi ištęstumu (upių gyventojai) labai jautrūs barjerams, nes jų gyvenimas pagrįstas nuolatiniu judėjimu. Barjeras tokioje buveinėje dažniausiai pasižymi „ventilio“ savybėmis – praleidžia gyvūnus tik į vieną pusę. Tokie barjerai sudaro sąlygas išnykti atkirstai populiacijos daliai. Čia barjeru gali tapti net ir nedidelė kaskada ar netinkamai įrengta pralaida (žr. 50 punktą).

Kai kurios žuvų rūšys yra migruojančios ir skirtingus gyvenimo ciklus praleidžia skirtingose buveinėse. Pavyzdžiui, žiobriai (Vimba vimba) nerštui iš Baltijos jūros migruoja į upes, o maitintis iš upių migruoja į jūrą. Kai kurios iš tokių rūšių siekia grįžti į savo neršto vietas, ir net jei upės tėkmė yra pakitusi, jos bandys įveikti kliūtis, nepriklausomai nuo vėlesnių pasekmių.

Pastačius tiltą ar pralaidą ir padidėjus srovei bei vandens turbulencijai, gali susidaryti situacija, kai žuvys negali migruoti prieš srovę.

Įrengus pralaidą aukščiau nei vandentakio (upės) dugnas (žr. 8 paveikslą), užkertamas kelias žuvims migruoti aukštupio link.

Bestuburių gyvūnų rūšys, tokios kaip moliuskai ar dėlės, turi labai ribotas plitimo ir kolonizacijos galimybes. Net ir labai siauro kelio su minimaliu eismu atsiradimas jų populiacijos teritorijoje gali tapti neįveikiama kliūtimi.

Kai kurie smulkieji gyvūnai vengia didelių atvirų erdvių, nes jose jie tampa lengvai pažeidžiami. Nors šie gyvūnai ir galėtų fiziškai kirsti kelią, jiems kelias tampa psichologiniu barjeru (pavyzdžiui, smulkiems graužikams).

Poveikis statybos metu 22. Kelių tiesimo metu suintensyvėjusi erozija sąlygoja vandens telkinių užterštumo dumblu padidėjimą. Vandens cheminiai pokyčiai neigiamai atsiliepia tuo metu neršiantiems gyvūnams.

IV SKIRSNIS. VARLIAGYVIAI

Teritorijos praradimas 27. Poveikis skirstomas į tiesioginį ir netiesioginį.

27.1. Tiesioginis poveikis yra fizinis teritorijos sunaikinimas. Net ir nedidelio ploto teritorijos (mažas miškelis ar kūdra) sunaikinimas gali būti reikšmingas populiacijos išlikimui, jei prarandama teritorija susijusi su varliagyvių veisimusi, žiemojimu ar mityba.

27.2. Netiesioginis poveikis yra tada, kai populiacijos teritorija prarandama dėl potencialaus pavojaus. Tai gali būti hidrologinio režimo pažeidimas, užterštumas, vandens telkinių gilinimas, sumedėjusios augalijos ar kitų slėptuvių naikinimas pakrantėse.

Barjero efektas 28. Kelio danga, sankasa ar kita jo infrastruktūra apsunkina varliagyvių judėjimą, o tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, esant aukštiems kelio bortams ar pan.) kelias tampa neįveikiama kliūtimi jų migracijos kelyje.

Poveikis statybos metu 31. Kelių tiesimo ar jų infrastruktūros statybos metu gali suintensyvėti erozija, kas sąlygoja vandens telkinių užterštumo dumblu padidėjimą. Tai gali neigiamai atsiliepti varliagyvių populiacijai, ypač neršto metu.

V SKIRSNIS. PAUKŠČIAI

Teritorijos praradimas 33. Dalis paukščių migruoja dideliais atstumais, naudodami kelias buveines savo gyvenimo cikle. Praradus buveinę ar pablogėjus jos būklei, paukščiai linkę pasitraukti iš jos. Net ir nedidelės teritorijos ar vieno medžio praradimas gali suardyti visą paukščio buveinę.

Dauguma plėšriųjų paukščių suka lizdus tuose pačiuose medžiuose daug metų, o lizdavietei tinkamam medžiui dingus, pasitraukia ir paukštis.

Barjero efektas 34. Kelias, jo statiniai gali tapti fiziniu arba psichologiniu paukščių barjeru.

34.1. Fizinis barjeras.

Stambiems vandens paukščiams reikalinga pakilti ir nusileisti tinkama teritorija – „pakilimo takas“, kuriame paukščiai sklendžia arti žemės (ar vandens) paviršiaus. Tokiu momentu jie yra lengvai pažeidžiami.

Skaidrios sienos, jų nepadarius matomomis, tampa nematoma ir neįveikiama kliūtimi paukščiams.

34.2. Psichologinis barjeras.

Kai kurie smulkieji miško paukščiai vengia didelių atvirų erdvių. Tokiems gyvūnams kelias tampa psichologiniu barjeru.

Triukšmas 35. Triukšmo poveikis paukščiams mažai ištirtas, tačiau priklausomai nuo paukščių rūšies jautrumo ir triukšmo intensyvumo jis gali tapti faktoriumi darančiu įtaką populiacijos skaitlingumui.

Poveikis statybos metu 36. Statybos darbų poveikis priklauso nuo darbų atlikimo laikotarpio. Jei darbų metas sutampa su paukščių lizdų sukimo pavasarį ar rudeninio susibūrimo prieš migraciją metu, padidėjęs žmonių lankymasis, triukšmas gali turėti neigiamų pasekmių: dauguma paukščių vengia žmogaus kaimynystės, todėl padidėjęs lankomumas gali juos atbaidyti.

VI SKIRSNIS. AUGMENIJA

Teritorijos praradimas 38. Poveikis skirstomi į tiesioginį ir netiesioginį:

38.1. Tiesioginis poveikis yra fizinis teritorijos sunaikinimas.

Visos augalų buveinės turi minimalų teritorijos plotą, kuriame jos gali išlikti stabilios, be grėsmės išnykti. Šis plotas priklauso nuo buveinės tipo, jos rūšinės sudėties ir aplinkos sąlygų.

38.2. Netiesioginis poveikis yra aplinkos faktorių pasikeitimas.

Augmenija dažniausiai prisitaikiusi augti konkrečiomis sąlygomis. Pakitus vienam iš jų aplinkos faktorių (hidrologinis režimas, apšvietimas, dirvos sudėtis, suintensyvėjęs lankomumas ir t.t.) gali sunykti visa populiacija.

Vertingi ir saugomi augalai gali būti priklausomi ir nuo kitų, ne tokių vertingų, gyvosios gamtos komponentų.

Gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalų (visos Lietuvoje augančios rūšys saugomos) sėklos gali dygti tik paveiktos grybo (Ceratobasidium).

Augalų buveinės gali pakisti jose atsiradus naujų, buveinei nebūdingų augalų ar gyvūnų.

Tarša 39. Poveikis gali būti dėl oro arba kelio nuotekų užterštumo.

39.1. Oro užterštumas gali turėti įtakos vietinėms rūšims ir jų paplitimo zonoms. Tam tikri paparčiai, kerpės yra ypač pažeidžiami transporto išskiriamų teršalų.

39.2. Užterštos paviršinės nuotekos gali žalingai paveikti pakelės augmeniją. Žalingiausi yra nuotekų purslai, turintys padidintą druskų koncentraciją. Purslų žala daugiau pasireiškia visžaliams medžiams ir krūmams (spygliuočiams), augantiems arčiau kaip 15 m nuo kelkraščio.

Poveikis statybos metu 40. Kelių tiesimo ar jų infrastruktūros statybos metu, gali suintensyvėti erozija, kas gali sąlygoti vandens telkinių užterštumo dumblu padidėjimą. Tai neigiamai atsiliepia gėlųjų vandenų buveinėms, pavyzdžiui, upių sraunumoms su kurklių bendrijomis.

VI SKYRIUS. REKOMENDACIJOS DĖL KELIO PLANO IR PROJEKTO SPRENDINIŲ

I SKIRSNIS. KELIO TRASOS PARINKIMAS

42.1. Teritorijos, integruotos į nacionalinę saugomų teritorijų sistemą.

Tai teritorijos, kurios turi tiksliai nustatytas ribas ir yra įtrauktos į Saugomų teritorijų valstybės registrą. Jų apsaugos reglamentas yra nustatytas Saugomų teritorijų įstatyme [5.2] ir bendruosiuose konkrečios saugomos teritorijos veiklos reglamentuose.

42.2. Gamtinio karkaso teritorijos.

Tai gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. Jų apsaugos reglamentas yra nustatytas Gamtinio karkaso nuostatuose [5.4].

42.3. Teritorijos, neišskirtos kaip saugomos, tačiau turinčios vertingų biologinės įvairovės elementų.

Tokios teritorijos paprastai būna pelkės, miškai, vandens telkiniai ar natūralios pievos. Saugomų objektų gali pasitaikyti ir agrolandšafte ar užstatytose teritorijose. Tokios teritorijos yra identifikuojamos atliekant vietos biologinės įvairovės tyrimus. (pav.) 2 pav. Teritorijų aplinkosauginė vertė ir duomenų apie jas šaltiniai 43. Parinkus trasą taip, kad būtų išvengta žalingo poveikio teritorijoms su vertinga biologine įvairove, galima sumažinti gana brangių aplinkosauginių priemonių, tokių kaip žalieji tiltai ir kt., poreikį.

Poveikio sušvelninimas siejamas su aplinkosauginių priemonių diegimu tose vietose, kur naujo kelio poveikis yra neišvengiamas. Tai gali būti aptvėrimai nuo žvėrių, perėjos ir pan.

II SKIRSNIS. PALANKŪS APLINKAI PROJEKTINIAI SPRENDINIAI

46.1. Giliuose slėniuose tiltas yra palankesnis sprendinys už pralaidą (žr. 4 paveikslą):

47.1. Gyvulių praginas ar perėjas žmonėms po keliu galima įrengti kiek arčiau laukinių gyvūnų migracijos takų. Tada žmonių ir naminių gyvūnų pralaidos parametrus būtina parinkti artimus pralaidai laukiniams gyvūnams (žr. 118 punktą).

47.2. Kelių sankirtos gali būti kombinuojamos su priemonėmis, skirtomis laukinių gyvūnų migracijai palaikyti (žr. 6 paveikslą). (pav.) 6 pav. Skirtingos reikšmės kelių sankirtos kartu su integruotais žaliaisiais tiltais (2 priedas [15, 21]) 48. Esamų tiltų modifikavimas į perėjas virš kelio.

Net ir jau egzistuojantys tiltai, skirti žmonių ar mažo intensyvumo eismui, gali būti pritaikyti smulkiosios faunos migracijai (žr. 7 paveikslą). Dalį važiuojamosios dalies dangos reikia padengti nestoru, ~20 cm grunto sluoksniu ir apsodinti žole, o per visą tilto ilgį sukrauti kelmų ar šakų krūvas, kurios tarnautų kaip prieglobstis smulkiajai faunai. Tokiems pakeitimams tinka pėsčiųjų tiltai ir tiltai, kuriais VMPEI ne didesnis kaip ~100 automobilių. (pav.) 7 pav. Smulkiosios faunos migracijai pritaikyti tiltai (2 priedas [15, 21]) 49. Pralaidų modifikavimas į mažo diametro perėjas po keliu.

49.1. Upių pralaidą darant kiek didesnę nei vien upės plotis ir paliekant neįrėmintas upių pakrantes, galima sudaryti sąlygas gyvūnams migruoti, o pakrančių augalijai atsikurti.

49.2. Nedideles upių pralaidas taip pat galima pritaikyti smulkiųjų gyvūnų migracijai. Tai vadinamasis mažas tiltas pralaidoje (žr. 56 paveikslą), kurio įrengimo būdas priklauso nuo pralaidos diametro ir upės tėkmės ypatumų:

51.1. Kelio sankasos ar iškasos šlaitai turi būti kuo nuožulnesni. Laukinių gyvūnų migracijos zonose, kur kelias nėra tveriamas, sankasos šlaitas neturėtų būti statesnis kaip 20–30°. Statūs sankasos šlaitai stambesniųjų gyvūnų migracijos zonose trukdo vairuotojui pamatyti prie kelio besiartinantį žvėrį.

Kelio priartėjimo prie vandens telkinių vietose nuožulnūs šlaitai sudaro geresnes apželdinimo sąlygas, leidžia atsikurti pakrančių augalijai, mažina galimos erozijos pavojų, sudaro palankias sąlygas į krantą norintiems išlipti gyvūnams. Saulės gerai įšildomos seklumos paprastai yra gera nerštavietė vandens gyvūnams. Nesant galimybės suformuoti nuožulnaus kranto, keliose krantinės vietose reikia supilti dirbtines seklumas (žr. 9 paveikslą). (pav.) 9 pav. Sekluma ir sausuma greta krantinės 51.2. Laukinių gyvūnų migraciją palaikančias priemones – perėjas ir žaliuosius tiltus reikia derinti prie esamo reljefo ir kelio išilginio profilio. Kelio iškasos yra tinkama vieta perėjai virš kelio, kelio sankasa – po keliu, o kai kelias eina viename lygyje su aplinka – perėjoms viename lygyje (žr. VIII skyriaus V skirsnį).

Šių priemonių pritaikymas prie esamo reljefo ir kraštovaizdžio ypatumų didina jų efektyvumą. Žaliasis tiltas, įrengtas jį supančio miško aukštyje, žvėrims atrodo tarsi miško aikštelė (žr. 10 paveikslą). (pav.) 10 pav. Žaliasis tiltas, įrengtas jį supančio miško aukštyje, žvėrims atrodo tarsi miško aikštelė (2 priedas [15]) 52. Vandens nuleidimas.

Kelio drenažo sistema gali tapti spąstais smulkiesiems gyvūnams. Betoniniai vandens nuleidimo grioviai stačiais bortais ar drenažo angos yra vietos, kur patekęs smulkusis gyvūnas gali žūti. Todėl tokių sistemų negalima rengti varliagyvių migracijos zonose, o jei jų naudojimas neišvengiamas, reikėtų naudoti griovius nuožulniais bortais, o drenažo angas dengti smulkiu tinklu. Taip pat galima įrengti pabėgimo takus – nedideles išlipimo lentynas ar pabėgimo angas (žr. 15 paveikslą).

Varliagyvių ar kitų smulkiųjų gyvūnų migracijos teritorijose įrengti kelkraščiuose bordiūrai sulaiko gyvūnus ant kelio ir neleidžia jiems pasprukti iš pavojingos zonos. Rengiant bordiūrus tokiose zonose būtina juos daryti nuožulnius, o ne stačius, arba ne rečiau kaip kas 30 m pažeminti bordiūrą.

Apsauginių atitvarų sistemos, aptvėrimai nuo pėsčiųjų ar priešpriešinio eismo žibintų akinimą mažinantys užtvarai, įrengti viduryje kelio, leidžia gyvūnui patekti ant kelio, bet neleidžia jo kirsti. Diegiant tokias priemones reikia pasirūpinti, kad gyvūnas išvis nepatektų ant kelio ir visą kelio ruožą aptverti tinklo tvora.

Kelių sankryžose gali susidaryti spąstai ar salos laukinei gamtai. Tai dažniausiai būna, kai kelio sankryžoje (pavyzdžiui, žiedinės sankryžos žiedo viduryje) įrengiama geresnės aplinkosauginės kokybės buveinė nei aplinkinės teritorijos. Tokios teritorijos traukia gyvūnus, todėl sankryžos turi būti tveriamos aklinai (žr. 89 punktą).

Sankryžose, kai susikerta skirtingos kategorijos keliai, iš kurių aptvertas tik vienas. Didelių žiedinių ar kitų sankryžų teritorijoje galima sudaryti sąlygas įsikurti mažoms smulkių gyvūnų populiacijoms ar vertingoms buveinėms (ypač pievų).

VII SKYRIUS. REKOMENDACIJOS STATYBOS METU

56.1. Pirmą planavimo etapą atlieka PAV rengėjas poveikio aplinkai vertinimo metu. Šiame etape nustatomos teritorijoje vertingos buveinės, saugotini augalai, parengiamas pirminis biologinės įvairovės apsaugos planas statybos metu.

56.2. Antrą planavimo etapą atlieka projektuotojas rengdamas techninio projekto aplinkos apsaugos dalį [5.7]. Šiame etape, įvertinus numatomų darbų apimtis, išilginio ir skersinio profilio parametrus ir kitus projektinius sprendinius, detalizuojamas biologinės įvairovės apsaugos planas statybos metu (jeigu buvo atliktas PAV) arba parengiamas biologinės įvairovės apsaugos planas statybos metu (jeigu PAV nebuvo atliktas). Biologinės įvairovės apsaugos plane turi būti pateikta:

56.3. Trečią planavimo etapą atlieka statybos darbų vadovas. Prieš pradedant statybvietės įrengimo darbus, jis parengia ir suderina su užsakovu aplinkos apsaugos valdymo planą. Aplinkos apsaugos valdymo planas statybos metu gali būti atskiras dokumentas arba dalis viso projekto valdymo plano statybos metu. Jame apibrėžiama tiksli statybvietės teritorija, aprašomi biologinės įvairovės apsaugos būdai.

57.1. Saugomas buveines darbų metu rekomenduojama aptverti. Tokiose vietose draudžiama laikyti mechanizmus, darbams reikalingas medžiagas ar gruntą.

57.2. Numatyti priemones, mažinančias erozijos tikimybę [5.10].

57.3. Apželdinimui naudoti nuimtą tos pačios teritorijos derlingą dirvožemio sluoksnį.

10–20 cm viršutinio dirvožemio pasižymi ypatinga verte florai: čia glūdi daugumos žolinių augalų šaknys, yra nusistovėjusi dirvos mikrobiologinė ir cheminė sudėtis. Šio nuimto dirvožemio sluoksnio negalima sandėliuoti po medžiais ar arti drenažo sistemų. Rekomenduojama sandėliuoti ne aukštesnėse kaip 2 m krūvose ir ne ilgiau kaip 12 mėn.

57.4. Greta vertingų floros buveinių būtina vengti naujų rūšių, ypač piktžolių išplitimo:

57.5. Apsaugoti vertingas buveines nuo hidrologinio režimo pokyčio:

57.6. Nesukurti spąstų, į kuriuos papuolusiam gyvūnui grėstų pavojus:

57.7. Paukščių apsaugai svarbiose teritorijose nevykdyti statybos darbų paukščių lizdų sukimo laikotarpiu pavasarį ir rudeninio susibūrimo prieš migraciją metu. Draudimo laikotarpis priklauso nuo konkrečių paukščių rūšių saugomoje teritorijoje ir turi būti nurodytas biologinės įvairovės apsaugos plane.

57.8. Nesukelti vibracijos, kuri keltų grėsmę šalia žiemojančių šikšnosparnių (Chiroptera) populiacijoms. Informacija apie galimas šikšnosparnių žiemojimo vietas rangovui turi būti pateikiama biologinės įvairovės apsaugos plane.

VIII SKYRIUS. LAUKINIŲ GYVŪNŲ APSAUGOS PRIEMONĖS

I SKIRSNIS. TVOROS IR ATITVERIAMIEJI BORDIŪRAI

Bendrosios nuostatos 58. Tvoros nuo laukinių gyvūnų (toliau – tvoros) ir atitveriamieji bordiūrai yra aplinkosauginės priemonės, skirtos apsaugoti gyvūnus nuo patekimo ant kelio. Tinka naudoti visiems sausuma judantiems gyvūnams, kai kada ir skraidančių gyvūnų skridimo krypčiai pakeisti.

Tvėrimo nuo laukinių gyvūnų reikalingumo įvertinimas 62. Ar reikia tverti valstybinės reikšmės kelius, nustatoma įvertinus šiuos rodiklius:

Tvoros parametrų parinkimas 64. Tvoros parinkimo ir projektavimo rekomendacijas teikia biologinės įvairovės ekspertas remdamasis argumentuota analize. Atliekami šie veiksmai:

64.1. Nustatomos gyvūnų rūšys, nuo kurių bus atitveriamas kelias. Pateikiama gyvūnų grupė, fizinės ir elgesio savybės (žr. 1 lentelę).

Gyvūnai tvorą gali nuversti, pasirausti po ja, peršokti ar perlipti:

64.2. Įvertinama tvoros parametrų svarba pagal siekiamų atitverti gyvūnų ypatybes (žr. 3 lentelę).

Briedžiams atitverti svarbiau tvoros tvirtumas nei akučių dydis, t.y. tvora gali turėti didesnes akutes.

64.3. Parenkami tvoros parametrai (žr. 2 lentelę). Pagal siekiamų atitverti gyvūnų sudėtį ir elgesio ypatybes parenkami maksimalūs tvoros parametrai. Teikiamos tvoros projekto parengimo rekomendacijos.

65.Visus galimus atitverti nuo kelio Lietuvoje gyvenančius gyvūnus pagal jų fizines ir elgesio ypatybes galima suskirstyti į keletą grupių (žr. 1 lentelę). Pagal šiuos duomenis galima suformuoti tinkamiausios tvoros parametrus. Būtina atsižvelgti į tai, kad stresinėse situacijose gyvūnai geba viršyti savo įprastas galimybes.

1 lentelė. Gyvūnų fizinės ir elgesio ypatybės Gyvūnų savybė Briedis Elnias Stirna Šernas Barsukas Lūšis Lapė Kiškis Varlė (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) Sveria 500 kg 90 kg 20 kg 100 kg 20 kg 30 kg 5 kg 5 kg 30 g Iššoka ne taip (2 m) taip (1,8 m) taip (1,5 m) ne taip (1,5 m) taip (1,5 m) taip (1 m) taip (25 cm) Lipa ne ne ne ne ne taip (2 m) taip (2 m) ne taip (50 cm) Rausia ne ne ne taip taip ne taip taip taip 66. Rekomendacijos tveriant nuo stambiųjų kanopinių žvėrių:

Uždaryti gyvūnai, siekdami laisvės, demonstruoja gana neįprastus sugebėjimus: rupūžės įveikia 1 m vertikalias sienas, o tritonai gali lipti vertikalia stikline sienele. Tačiau būdami laisvėje gyvūnai linkę ne lipti per tvorą, bet eiti palei ją ieškant spragų. (pav.) 11 pav. Tvoros varliagyviams atitverti nuo kelio. Iš kairės: apkastas tvoros pagrindas, įkastas tvoros pagrindas, užlenktas tvoros viršus, užriestas tvoros viršus (pav.) 12 pav. Bordiūrai ir grioviai smulkiajai faunai atitverti nuo kelio. Iš kairės: bordiūras, griovys (kelias kairėje) (2 priedas [21]) (pav.) 13 pav. Bordiūrai ir grioviai smulkiajai faunai atitverti nuo kelio. Bordiūrų profiliai (kelias kairėje) (2 priedas [21]) (pav.) 14 pav. Skydinės plastiko (plėvelės) tvoros varliagyviams atitverti (2 priedas [21]) (pav.) 15 pav. Išlipimo iš griovių smulkiajai faunai įrengimo variantai: A – išlipimas viena kryptimi, B – daug išlipimo krypčių 70. Bendros rekomendacijos parenkant tvorų parametrus (žr. 2 lentelę). Tvoros parenkamos pagal teritorijoje gyvenančius gyvūnus:

2 lentelė. Tvoros konkrečioms gyvūnų grupėms parametrai Tvoros parametrai Briedis Elnias Stirna Šernas Barsukas Lūšis Lapė Kiškis Varlė (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) H Tvoros aukštis virš žemės (min., cm) 220 200 180 160 140 200 160 160 40 Fv Tvoros gijų (vielų) nutraukimo jėga (min., x1000N) 8 6 4 6 4 4 3 3 – S Tvoros akučių plotas (maks., cm2) 300 225 225 225 ir 50* 225 ir 50* 225 ir 50* 100 ir 50* 100 ir 50** 0,65 h Tvoros įkasimas (min. cm) nebūtinas nebūtinas nebūtinas būtinas 20 būtinas 20 nebūtinas būtinas 20 būtinas 20 būtinas 10 Tvoros užlenkimas (min., cm) nebūtinas nebūtinas nebūtinas nebūtinas nebūtinas būtinas 30 užlenkimas arba papildomos gijos nebūtinas nebūtinas būtinas 5 užlenkimas * žemiau kaip 80 cm 3 lentelė. Tvoros parametrų svarba konkrečioms gyvūnų grupėms Tvoros parametrai Briedis Elnias Stirna Šernas Barsukas Lūšis Lapė Kiškis Varlė (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) (pav.) Akučių/plyšių dydis * * * * ** ** ** ** *** Gijos (vielos) skersmuo ** ** ** ** * * * ** * Tvoros aukštis ** *** ** * * ** ** ** ** Tvoros tvirtumas *** *** ** *** * ** * * * Apsauga nuo lipimo * * * * * *** * * ** * mažai svarbus parametras, ** svarbus parametras, *** labai svarbus parametras Tvorų tipai 71. Pagal struktūrą ir pralaidumo savybes tvoros skirstomos į: nesikryžiuojančių elementų, lankstaus tinklo ir skydines.

Šio tipo tvoros mažai kainuoja ir yra greitai pastatomos, tačiau jų tveriamosios savybės yra silpniausios. Kelių tvėrime šio tipo tvoros naudotinos tik ypatingais atvejais: kai kitų tvorų negalima statyti dėl kraštovaizdžio apsaugos reikalavimų arba dubliuojant kito tipo tvorą, kai reikia padidinti atitvėrimo efektyvumą.

73.1. Lankstaus tinklo tvora dėl savo universalumo paprastai yra tinkama visoms tvėrimo situacijoms. Tvoros medžiagos ir konstrukcija leidžia tvorą parinkti atsižvelgiant į įvairius tvirtumo, pralaidumo, ilgaamžiškumo ir kitus reikalavimus. (pav.) 17 pav. Lankstaus tinklo tvorų pavyzdžiai. A, B ir C – metalinės, D – plastikinė (2 priedas [21, 34]) 73.2. Lankstaus tinklo tvoros tinklo tvirtumas priklauso nuo :

73.3. Lankstaus tinklo tvoros atitveriamosios savybės priklauso nuo tinklo akučių diametro, tvoros aukščio, įkasimo ir tvoros viršutinės dalies struktūros. Šie parametrai parenkami pagal konkrečioje teritorijoje aptinkamus gyvūnus. (pav.) 18 pav. Lanksčios tinklo tvoros besikryžiuojančių gijų supynimo pavyzdžiai (2 priedas [8; 34]) 74. Skydinės tvoros (žr. 19 paveikslą).

74.1. Jos nuo kitų tvorų skiriasi tuo, kad jų vertikaliam standumui užtikrinti nėra naudojamos įtempimo gijos. Tvoros vertikalią padėtį gali užtikrinti atraminiai kuolai, nors kai kurioms skydinėms tvoroms jie nėra būtini. Tvoros skydai gali būti aklini (betoniniai ar metaliniai skydai) arba kiauryminiai (sutvirtintas tinklinis skydas). Skydinės tvoros gali būti ir lanksčios, jei jos pagamintos iš plastiko plėvelės, pavyzdžiui, tvoros varliagyvių apsaugai.

74.2. Skydinės tvoros pasižymi geresnėmis tveriamosiomis savybėmis, ilgaamžiškumu ir lengvesne priežiūra, tačiau jų įrengimo kaina yra didesnė nei kitų tipų tvorų.

74.3. Vienas iš skydinių tvorų variantų yra atitveriamieji bordiūrai. Atitveriamojo bordiūro veikimo principas – iš vienos pusės (kelio) gyvūnas gali lengvai patekti ant atitvaro viršaus ir saugiai nušokti į kitą pusę, tačiau negali užlipti iš kitos pusės. Jie integruojami į kelio dangą arba pastatomi kaip atskiras statinys (žr. 20, 22 paveikslus). (pav.) 19 pav. Standžių skydinių tvorų pavyzdžiai (2 priedas [8, 34]) (pav.) 20 pav. Metaliniai (kairėje) ir betoniniai skydiniai atitvarai (atitveriamieji bordiūrai) (dešinėje) smulkiesiems gyvūnams. Kelio zonoje esantis smulkusis gyvūnas gali saugiai iš jos pasišalinti, o patekti ant kelio negali (2 priedas [15, 21]) Medžiagos 75. Tvoros ir atitveriamieji bordiūrai gali būti gaminami iš įvairių natūralių ir dirbtinių medžiagų. Jos gali būti medinės, metalinės, plastikinės ar betoninės. Skirtingi tvoros komponentai gali būti pagaminti iš skirtingų medžiagų.

Privalumai:

Jų ilgaamžiškumui užtikrinti naudojami korozijai atsparūs lydiniai, arba paprasto lydinio tvoros skirtingose jų gamybos stadijose padengiamos korozijai atspariomis medžiagomis – aliuminio, cinko lydiniais, plastiku ar dažais. Korozijai atsparia danga gali būti dengiama viela, iš kurios bus gaminamas tinklas, arba jau supintas tinklas. Metalų antikorozinei apsaugai gali būti naudojama ir katodinė apsauga.

Privalumai:

Trūkumai:

Privalumai:

Trūkumai:

Tinkamas jos apdorojimas antiseptikais ar dažais pailgina medinių tvorų eksploatacijos laiką.

Privalumai:

Trūkumai:

Pavyzdžiui, tveriamoji tvoros dalis yra spygliuota viela ar metalinis tinklas, o kuolai mediniai; tvoros kuolai ir didysis tinklas yra metaliniai, o smulkus tinklas tvoros apačioje – plastikinis. (pav.) (pav.) Vielos ir medinių karčių tvora Metalo ir plastiko tinklo tvora 21 pav. Kombinuotos medžiagos tvoros (kairėje 2 priedas [33]) Apsauga nuo korozijos 81. Medžio, geležies ar plieno lydinių tvoras būtina apsaugoti nuo korozijos. Tvoros statomos atvirame lauke, neretai iki 15 m atstumu nuo kelio, kur jas pasiekia autotransporto sukelti chloridų turintys purslai, labai pagreitinantys tvoros koroziją. Dažniausia geležies ar plieno lydinių tvoros apsauga yra lydaliniu būdu padegta cinko danga. Tvoros tinklo apsaugą nuo korozijos šiuo būdu nustato LST EN 10244-2 [5.6], kitų geležies ar plieno lydinių tvoros elementų apsaugą šiuo būdu nustato LST EN ISO 14713 [5.5]. Karštąjį cinkavimą aptariančiuose standartuose yra klimato sąlygų ir giluminių apkrovų agresyvumo klasių lentelės, kurios remiasi LST EN ISO 14713 [5.5] standartu. Kelias ir jo aplinka pagal LST EN ISO 14713 [5.5] priskirtinas didelio ir labai didelio korozijos pavojaus aplinkai (kodas: C4-C5).

Tvėrimo rekomendacijos 84. Bendrosios rekomendacijos.

84.1. Tvora visada turi būti projektuojama ir tvėrimo darbai atliekami abipus kelio.

84.2. Jei tvoros vertikalumą palaiko kuolai, jie turėtų būti išdėstomi kelio pusėje, o tinklas prie stulpo kabinamas nuo miško/pievos pusės. Tinklas neatsikabins nuo kuolų gyvūnui atsirėmus į tvorą, be to, kelio pusėje esančius kuolus lengviau prižiūrėti.

84.3. Tveriant tvorą ruožais, paliekamas neaptvertas ruožas turi būti ilgesnis kaip 1 km. Kitu atveju aptvėrimus būtina sujungti (išskyrus tvoras ir atitveriamuosius bordiūrus varliagyviams ir smulkiajai faunai).

84.4. Tveriant tvorą rekomenduojama vengti palikti medžius tarp kelio ir aptvėrimo. Krūmų palikti negalima. Iškirtus želdinius teritorijoje tarp kelio ir aptvėrimo, būtina sunaikinti ir medžių bei krūmų kelmus.

84.5. Jei tvora dėl didesnio aukščio reikalavimų yra sujungta iš kelių dalių, horizontali sujungimo siūlė neturi būti žemiau kaip 1,6 m nuo žemės paviršiaus.

84.6. Apsaugai nuo vagysčių rekomenduojama tvorą įkasti į žemę ir įpinti ryškią skiriamąją giją į vielos tinklą.

85.1. Tvorą rekomenduojama tverti kuo arčiau kelio juostos ribos.

85.2. Tvoros atstumas nuo kelio parenkamas taip, kad tvoros priežiūros darbai netrukdytų kelio eksploatacijai ar jų metu tvora nebūtų apgadinta. Tvoros nerekomenduojama tverti arčiau kaip 6 m iki kelio juodosios dangos krašto.

85.3. Vietose, kur kelias dalina ir taip mažas gyvūnų buveines, tvora turėtų būti statoma maksimaliai arti kelio (žr. 22 paveikslą), kad gyvūnai galėtų naudotis kuo didesne teritorija (tvorą pastačius ant sankasos viršaus, visa sankasa gali tapti gyvūnų buveinės dalimi). Tačiau tvora neturi trukdyti saugiam eismui ar kelio priežiūrai. (pav.) 22 pav. Dvigubas aptvėrimas (bordiūras) nuo varliagyvių įrengtas maksimaliai arti kelio, tai išplečia varliagyvių populiaciją ant kelio sankasos (2 priedas [21]) 85.4. Reikia vengti tverti tvoras ant iškasos ir sankasos šlaitų ar arti jų. Tinkamas atstumas iki sankasos griovio išorinio krašto, ar iškasos šlaito krašto – ne mažiau nei 1 m.

85.5. Tvora, užtverta ant sankasos ar iškasos šlaito, apsunkina vandens ir sąnašų judėjimą šlaitu. Ilgainiui tvora gali tapti neefektyvi (pavyzdžiui, iškasoje nutiesta tvora varliagyviams). Jeigu tvėrimas sankasose ar iškasose neišvengiamas (pavyzdžiui, dalis sankasos nėra kelio juostoje), tvoros aukštis (B) skaičiuojamas pagal 23 paveiksle pateiktą schemą, kur: Ha – reikalingas tvoros aukštis (apskaičiuotasis); H – minimalus tvoros aukštis; a – atstumas nuo tvoros, matuojant iš kitos nei kelias pusės. Pagal analogišką metodiką ilginami ir stiprinami ir tvoros kuolai (žr. 70 punktą). Pagal šią skaičiuotę matyti, kad tveriant kelią, esantį ant sankasos, tvora gali būti žemesnė nei tveriant lygiame reljefe. Tuo tarpu tveriant kelią, esantį iškasoje, tvora turi būti aukštesnė nei lygiame reljefe. (pav.) 23 pav. Tvoros aukščio (Ha) skaičiavimas keliui esant ant sankasos (1), lygaus reljefo (2) ar iškasos (3). H – minimalus reikiamos tvoros aukštis; a – stambiesiems žinduoliams apie 50–75 cm 86. Tvoros užbaigimas.

86.1. Didžiausia tikimybė susidurti gyvūnui su automobiliu yra ties tvoros galais, todėl tokios vietos turi būti pažymėtos kelio ženklais. Aptvėrimų pradžioje (apie 500 m prieš aptvėrimo pradžią) ir pabaigoje (kairėje ir dešinėje kelio pusėse) statomi įspėjamieji kelio ženklai apie gyvūnų migraciją Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su papildoma lentele Nr. 805 „Galiojimo zona į priekį“, nurodant aptverto ruožo ilgį.

86.2. Tvoros turėtų baigtis ties išskirtiniais kraštovaizdžio elementais (pavyzdžiui, upėmis), ties išskirtiniais kelio dariniais (pavyzdžiui, tiltais ar sankryžomis) arba ties apgyvendintomis teritorijomis. 24 paveiksle pavaizduotas netinkamas tvoros užbaigimas. (pav.) 24 pav. Netinkamo tvėrimo pavyzdys, kai tvora nepratęsta iki upės 86.3. Nesant galimybės pabaigti tvorą tam tinkamoje vietoje rekomenduojama:

87.1. Tveriant tvorą per vandentakius ar griovius gyvūnų migracijai po keliu būtina išnaudoti esančias perėjas ir jų neužtverti (žr. 27 paveikslą). Kitu atveju griovių dugną būtina užtverti. Tokiose vietose gyvūnai dažniausiai bando pažeisti tvorą. Kad gyvūnai nepasiraustų po tvora, tvėrimui reikia naudoti tvirtas grotas ir griovių dugną padengti stambiais akmenimis ar skalda (žr. 28 paveikslą).

87.2. Ta pati pralaida vienu metu negali būti palikta iš vieno galo neužtverta (žr. 27 paveikslą) iš kito užtverta (žr. 28 paveikslą), t.y. jei vienas pralaidos galas yra neužtvertas, kitoje kelio pusėje tveriant tvorą šios pralaidos užtverti negalima. (pav.) 27 pav. Tveriant tvorą per vandentakius ar griovius gyvūnų migracijai po keliu būtina išnaudoti esančias perėjas ir jų neužtverti (pav.) 28 pav. Ties grioviu sutvirtinta tvora (2 priedas [21]) 88. Tvėrimas ties tiltais. Galimi du tvėrimo būdai:

88.1. Tvora turi būti sujungiama po tiltu (žr. 29a paveikslą). Taip tveriama, kai po tiltu yra daug vietos ir ten esanti tvora netrukdys gyvūnams migruoti. Jei tilto krantinės remiasi į statų pamatą ir juo gyvūnai negali užlipti, tvorą galima pritvirtinti prie jo ir tvoros po tiltu netverti.

88.2. Tvėrimas užbaigiamas ant sankasos iki tilto perdangos (žr. 29b paveikslą). Šis būdas naudojamas, kai, sujungus tvorą po tiltu, gali pablogėti gyvūnų migracija. Tveriant šiuo būdu, tvora ant sankasos viršaus gali būti žemesnė (remiantis tvoros ant sankasos tvėrimo principais (žr. 85.5 punktą) arba būti žemėjanti (sankasos apačioje aukšta, viršuje žema – atitvarų aukščio). Tveriant šiuo būdu kelius su skiriamąja juosta, būtina užtverti ir tarp skirtingų kelio juostų ties tiltu esantį tarpą (skiriamąją juostą), jei pro jį ant kelio gali patekti gyvūnas. (pav.) 29 pav. Tvoros užbaigimas ties tiltu (tvora pavaizduota raudonai): a – tvoros sujungimas po tiltu; b – tvoros užbaigimas ties tilto perdanga 89. Sankryžų tvėrimas.

89.1. Visos sankryžos tveriamos aklinai. Ties netveriamais keliais tvora yra pratęsiama ir užbaigiama, kaip aprašyta 86 punkte.

89.2. Sankryžos su mažo intensyvumo keliais ar pėsčiųjų/dviračių takais apsaugomos įrengiant dvivėrius vartelius ar horizontalius barjerus. Vietose, kur netveriamas kelias priklauso konkretiems asmenims, įrengiami dvivėriai varteliai, kur nėra asmenų, atsakingų už vartelių uždarymą, – horizontalūs barjerai. Jų įrengimas ir naudojimas smulkiau nagrinėjami tolesniuose skyriuose.

II SKIRSNIS. DVIVĖRIAI VARTELIAI, HORIZONTALŪS BARJERAI

90.1. Dvivėriai varteliai. Varteliai privalo būti uždaryti, jei šalia jų nėra jais besinaudojančių asmenų. Varteliai tinkami tose vietose, kur eismas nėra didelis, o už vartelių uždarymą gali būti atsakingi konkretūs asmenys – vietiniai gyventojai, urėdijos ar pan.

90.2. Pagrindiniai dvivėrių vartelių įrengimo reikalavimai:

91.1. Horizontalaus barjero ilgiu vadinamas kelio ruožo, kurio dangą sudaro grotos, ilgis. Horizontalaus barjero pločiu vadinamas kelio, kurio danga padengta grotomis, plotis.

91.2. Pagrindiniai horizontalių barjerų įrengimo reikalavimai:

III SKIRSNIS. RAMPOS, VIENVĖRIAI VARTELIAI

IV SKIRSNIS. LAUKINIŲ GYVŪNŲ ATBAIDYMO PRIEMONĖS

V SKIRSNIS. LAUKINIŲ GYVŪNŲ MIGRACIJAI PER KELIĄ SKIRTOS PRIEMONĖS

Bendrosios nuostatos 102. Tveriant kelią, nutiestą per gyvūnų buveinę, būtina numatyti būdus, kad gyvūnai galėtų saugiai pereiti kelią. Aptvertas kelias nors ir mažina automobilių susidūrimo su gyvūnais pavojų, tačiau labai didina barjero efektą populiacijos teritorijoje. Nesuteikus alternatyvaus kelio, gyvūnai gali pasirinkti kitas migravimo per kelią vietas.

Pavyzdžiui, upės nukreipia gyvūnus į kelio ir upės sandūros vietą, tačiau nesant kelio aptvėrimo gyvūnas neretai pasirenka migracijos kryptį ne per pralaidą, bet per kelią. Tai, be abejo, priklauso ir nuo pralaidos, eismo intensyvumo, kelio parametrų ir gyvūnų rūšies.

Priemonių parinkimo kriterijai 104. Gyvūnų migravimo priemonės yra reikalingos, kai kelias sukuria barjerą gyvūnų migracijai. Tokie atvejai yra, kai:

Vienas kriterijus, pavyzdžiui, populiacijos tankumas, negali lemti priemonės pasirinkimo.

106.1. Gyvūnų perėjos turi būti viename lygyje su jas supančia aplinka. Gyvūnas, matydamas už perėjos esančią teritoriją, dažniau ja naudojasi.

106.2. Projektuojant priemones stambiesiems gyvūnams, būtina atsižvelgti ir į smulkiųjų gyvūnų poreikius:

106.3. Esant ilgesniam aptvertam ruožui rekomenduojama perėjas varliagyviams projektuoti kas ≤ 50 m, stambiesiems gyvūnams – kas ≥ 1 km.

Tipai 107. Visas gyvūnų migravimo priemones galima suskirstyti pagal jų veikimo laiką ir padėtį kelio atžvilgiu.

108.1. Nuolatinės priemonės – tai stacionarūs kelio statiniai, leidžiantys gyvūnui bet kada saugiai kirsti kelią. Gyvūnų pripratimas prie tokių priemonių didina jų efektyvumą. Tokių priemonių pavyzdys – perėja po keliu. Šio tipo perėjos yra daug brangesnės, tačiau reikalauja kur kas mažiau priežiūros nei momentinės priemonės (plačiau dėstoma tolesniuose skyriuose).

108.2. Momentinės priemonės – tai statiniai ar veiksniai, veikiantys tik gyvūnų migracijos metu. Tokios priemonės tinka ne visoms gyvūnų rūšims ir ne visiems migracijos būdams, be to, ne visada įmanomos ir dėl kelio ar automobilių eismo ypatumų. Šių priemonių kaina sąlyginai nėra didelė, tačiau jų patikimumas dažniausiai mažesnis nei nuolatinių priemonių (plačiau dėstoma tolesniuose skyriuose).

Pavyzdžiui, varliagyvių surinkimas ir perkėlimas per kelią jų migracijos metu, gyvūnų migracijos metu mirksintys kelio ženklai.

113.1. Prieš pradedant projektuoti žaliąjį tiltą turi būti aiškiai suformuluota, kokias biologines funkcijas jis privalės atlikti: kokie gyvūnai, kokiomis kryptimis ir kokiais kiekiais judės, koks migracinis koridorius turės susiformuoti, ar bus saugomas. Tik tada galima pradėti planuoti išilginį perėjos profilį, horizontalų išlyginimą, augalinę tilto dangą, drenažo sistemą, aptvėrimus ir užtvaras.

Pasiūlymus dėl reikalingo perėjai pločio, augalinės dangos tipo ir kitų su gyvūnų migracija susijusių rodiklių projektuotojui turi pateikti biologinės įvairovės ekspertas, remdamasis argumentuota analize.

Pavyzdžiui, norint, kad smulkieji gyvūnai naudotųsi stambiesiems žvėrims skirtomis pralaidomis, būtina atsižvelgti į specifinius jų poreikius – gali tekti įrenginėti papildomas slėptuves (pavyzdžiui, iš negyvos medienos) arba įrengti nedidelių kūdrų, taip pat reikia vengti stambiesiems gyvūnams kliūtimi nesančių elementų (pavyzdžiui, betonuotų stačiašlaičių drenažo griovių).

113.2. Žaliąjį tiltą rekomenduojama rengti teritorijoje, kur gyvūnų populiacijos tankis yra didžiausias arba yra nustatyti gyvūnų migracijos keliai.

113.3. Projektuojant žaliąjį tiltą reikia įvertinti teritorijos reljefą ir kelio išilginį profilį. Optimaliausia žaliąjį tiltą suprojektuoti taip, kad tilto viršus būtų tokiame pačiame aukštyje kaip ir aplinkinė teritorija. Tai galima pasiekti tik tada, kai kelias nutiestas iškasa. Jeigu žaliąjį tiltą reikia kiek iškelti (nei aplinkinė teritorija), jo prieigų šlaitų kampas neturi būti didesnis nei 1:20. Kuomet šis parametras yra ≥ 1:20, gyvūnai nebemato už tilto esančios teritorijos ir nedrįsta pereiti tilto. Priemonės efektyvumas labai sumažėja.

113.4. Žaliojo tilto konstrukcija gyvūnų migracijai įtakos neturi. Net ir pigiausios ir paprasčiausios konstrukcijos žaliasis tiltas, tinkamai apželdinus jo viršų ir įrengus papildomas gyvūnų nukreipimo ir apsaugos priemones, užtikrina efektyvią gyvūnų migraciją (žr. 40 paveikslą). (pav.) 40 pav. Skirtingų konstrukcijų žalieji tiltai: tilto (kairėje) ir tunelio (dešinėje) tipo. Abi konstrukcijos vienodai efektyvios (2 priedas [17]) 113.5. Žaliojo tilto efektyvumą galima padidinti dviem būdais: ant žaliojo tilto ir jo prieigose sukuriant geresnes gyvenimo sąlygas gyvūnams nei aplinkinėje teritorijoje arba priemonėmis nukreipiant gyvūnus į tiltą.

Geresnes nei aplinkos sąlygas galima sukurti apsauginėmis triukšmo užtvaromis. Neskaidrios triukšmo užtvaros (~2 m aukščio) sumažina ne tik triukšmo, bet ir pravažiuojančių automobilių šviesos neigiamą poveikį (žr. 41 paveikslą). Tokios vietos labiau traukia laukinius žvėris. Rekomenduojama, kad triukšmo lygis ant žaliųjų tiltų neviršytų triukšmo lygio, esančio 20 m atstumu nuo kelio. Vokiečių tyrimų ir Lietuvos pralaidų stebėsenos duomenimis, tai yra apytikslis atstumas, kuriam esant gyvūnai nebijo priartėti prie kelio. (pav.) 41 pav. Triukšmo sklaidos žemėlapis plačiosios pralaidos virš kelio aplinkoje. Plačioji pralaida virš kelio su 2 m aukščio triukšmo užtvara (dešinėje) ir be jos (kairėje) (2 priedas [22]) Tam, kad nesusidarytų „kanjono“ efektas, reikia vengti aukštesnių nei 2 m aukščio nepermatomų triukšmo mažinimo užtvarų. Jei būtina statyti aukštesnius nei 2 m užtvarus, aukščiau nei 2 m esanti dalis turi būti permatoma ar peršviečiama saulės.

113.6. Ant žaliųjų tiltų nerekomenduojama rengti pėsčiųjų ar vietinių takų. Gyvūnai vengia susidūrimo su žmogumi, todėl pralaidomis su įrengtais žmonių takais naudojasi rečiau. Kur tokie takai yra neišvengiami, jų plotis neturėtų būti traktuojamas kaip perėjos plotis, o esant didesniam žmonių srautui, pėsčiųjų takus rekomenduojama atitverti.

Pavyzdžiui, miškingoje vietovėje tiltas turėtų būti apželdinamas medžiais, o atviroje vietovėje medžiai nebūtini; (pav.) 42 pav. Vietos pritaikymas formuojant taką

Dauguma šikšnosparnių rūšių medžiodamos seka natūralias ar dirbtines kliūtis. Jei paukščiai priversti kirsti atvirus plotus, jie paprastai skrenda labai žemai, todėl susiduria su automobiliais.

117.1. Perėjos konstrukcija gali būti (žr. 47 paveikslą):

117.2. Perėjų tarp medžių viršūnių įrengimo rekomendacijos:

121.1. Parametrai:

Nuo perėjos po keliu aukščio priklauso, ar po ja skris paukščiai. Jei perėja žemesnė nei 4 m po ja vengs skristi daugumos rūšių paukščiai.

121.2. Aplinkos sukūrimo rekomendacijos:

Geras apšviestumas reikalingas tiek gyvūnų migracijai, tiek ir augalams augti. Paukščiai migruoja, jeigu perėjos 2/3 vidaus ploto yra apšviesta. Todėl yra svarbu kelio orientacija pagal pasaulio puses. Geriausias apšviestumas yra tada, kai kelias orientuotas šiaurės–rytų–pietryčių, pietvakarių–šiaurės–rytų kryptimis, šiek tiek mažesnis – kai kelias orientuotas šiaurės–pietų kryptimi. Tuomet tiesioginė saulė ar mėnulis pašviečia į perėją po keliu ir nesusidaro nuolatinio šešėlio teritorijų. Perėjos apšviestumas priklauso ir nuo reljefo bei kraštovaizdžio struktūros; (pav.) 51 pav. Užlenktas tilto pagrindo kraštas padidina perėjos apšviestumą ir augalijos vystymąsi (2 priedas [21])

Žmonių takai per perėjas mažina perėjos efektyvumą. Gyvūnai vengia žmonių lankomų vietų, juos atbaido žmogaus kvapas, didėja teritorijos užterštumo pavojus;

122.1. Didelio diametro perėjų po keliu įrengimo rekomendacijos:

Sausumos gyvūnai, net ir praleidžiantys didelę dalį gyvenimo vandenyje (pavyzdžiui, ūdros, bebrai), perėjose migruoja sausu taku, o jei jo nėra – per kelią; (pav.) 56 pav. Sausumos gyvūnai vandeniui skirtomis pralaidomis gali judėti tik tada, jei jose yra įrengti sausi praėjimai. A – netinkama pralaida; B ir C – iš anksto pagamintos perėjos, tinkamos gyvūnams migruoti; D – po perėjos sumontavimo įrengta lentyna; E – kiti galimi sprendiniai sutvirtinant krantą (2 priedas [15])

Daugiau nei 40 km/h važiuojantiems vairuotojams dažniausiai yra sunku pastebėti kelyje netikėtai pasirodžius gyvūnus, o gyvūnai nespėja pasišalinti nuo kelio. Automobilių greitis gali būti ribojamas nuolatos, specifiniu paros ar metų laiku arba gyvūnų migracijos periodu. Automobilių greitį galima sumažinti įprastomis ramaus eismo priemonėmis (saugaus eismo salelės, „plato“ ar kitokie kalneliai, apželdintos pakelės), pastatant mirksinčius įspėjamuosius ženklus (žr. 60 paveikslą). (pav.) 60 pav. Kelio ženklinimo ir pakelių sensorinė sistema. Įspėjamasis ir nurodomasis kelio ženklai pradeda mirksėti, kai prie kelio priartėja elniai (2 priedas [15]) 128.1. Eismo intensyvumo ribojimas:

128.2. Vairuotojų matomumo gerinimas.

Sankasos šlaitus darant ne statesnius nei 2:5 (20°), artimiausi želdiniai (medžiai, krūmai) nuo kelio krašto turi būti ne arčiau kaip 5 m. Vidinėse kelio posūkio kreivėse želdiniai turi būti dar toliau, kad neužstotų už posūkio esančios teritorijos (kuo posūkis staigesnis, tuo želdiniai toliau). Tai neleidžia gyvūnui nepastebėtam priartėti prie kelio. Kuo anksčiau vairuotojas pastebi prie kelio esantį gyvūną, tuo anksčiau gali pasirinkti saugų greitį ir išvengti susidūrimo.

128.3. Kelio dangos pritaikymas gyvūnų migracijai.

Mažo intensyvumo keliuose galima atsisakyti tradicinės kelio dangos (asfaltbetonio, žvyro), o automobiliams važiuoti palikti tik dvi siauras (~50 cm) dangos (betono plytelių ar pan.) juostas. Kai kuriems smulkiesiems vandens gyvūnams (varliagyviams, šliužams) asfalto ar žvyro danga yra sunkiai įveikiama kliūtis, ypač sausu oru, todėl šios dangos ploto mažinimas palengvina gyvūnų migraciją.

128.4. Gyvūnų perkėlimas per kelią.

Gyvūnai fiziškai perkeliami per kelią. Perkeliami smulkieji gyvūnai, kurių migracija yra sezoninė ir intensyvi (pavyzdžiui, varliagyviai). Taikant šią priemonę būtina tiksliai nustatyti gyvūnų migravimo laiką. Tai galima atlikti tik nuolat stebint tiriamąją teritoriją. Prasidėjus gyvūnų migracijai tikslinga juos koncentruoti ir tik tada perkėlinėti per kelią. Tai galima atlikti atitveriant kelią laikinomis tvoromis ir kas < 30 m įrengiant gyvūnų gaudykles (pavyzdžiui, į žemę įkasti kibirus) (žr. 61 paveikslą). Naudojant šią priemonę abipusis kelio aptvėrimas nebūtinas, nes gyvūnai juda tik viena kryptimi, todėl tveriama tik iš gyvūnų migravimo pusės. (pav.) 61 pav. Laikina tvora ir surinkimo spąstai varliagyviams (2 priedas [15]) Nukreipiamieji elementai 129. Retai kada pavyksta įrengti perėją tiksliai gyvūnų migracijos vietoje ir dar tokio pločio kaip ir pats migracijos takas. Įrengus perėją toliau nuo įprasto gyvūnams migracijos tako jos efektyvumas sumažėja. Siekiant padidinti perėjos efektyvumą (praeinančių gyvūnų skaičių), būtina naudoti gyvūnus nukreipiančias priemones. Kai kuriais atvejais nukreipimas į perėjas yra natūralios kilmės, pavyzdžiui, upė nukreipia gyvūnus į perėją po keliu. Galima naudoti ir dirbtinius nukreipimo elementus, pavyzdžiui, tvorą išilgai kelio. Medžių ar krūmų sąžalynai, gyvatvorės, proskynos, vandens tėkmė, akmenų ar kelmų išilginės krūvos gali pakoreguoti gyvūnų migravimo kryptis (žr. 62, 63 paveikslus). Tokių priemonių efektyvumas priklauso ir nuo gyvūnų migracijos ypatumų: varliagyvių nukreipimas į perėjas efektyvus iki 30 m nuo perėjos, stambiųjų gyvūnų – iki 300 m. (pav.) 62 pav. Gyvūnų migravimą nukreipiantys elementai. Viršuje: pakrantės augalijos praretinimas paskatina gyvūnus naudotis perėja po keliu; gyvatvorės, medžių ar akmenų eilės, vandens tėkmė gali nukreipti gyvūnus į perėją (2 priedas [15, 21]) (pav.) 63 pav. Gyvūnus iš laukų (kairėje kelio pusėje) link perėjos nukreipia medžių eilės

VI SKIRSNIS. PRIEMONIŲ PRIEŽIŪRA

Bendrosios rekomendacijos 130. Biologinės įvairovės apsaugos priemonių techninės priežiūros darbai atliekami ir darbų kokybė tikrinama, vadovaujantis PN-05 [5.9] ir gamintojo rekomendacijomis dėl įrengimo ir priežiūros.

131.1. priemonių priežiūros metu turi būti tikrinama, ar priemonė atlieka savo funkcijas (tvora – tveria, pralaida – praleidžia); jei neatlieka arba nepakankamai atlieka, – pažaidos ištaisomos;

131.2. priemonių priežiūros periodiškumą lemia: priemonės funkcija, aplinkos sąlygos, priemonės gamybos medžiagos ir priemonės konstrukcija (pavyzdžiui, atitveriamieji bordiūrai yra tvirtesni ir sunkiau pažeidžiami nei tvoros, todėl jiems priežiūros reikia mažiau).

VII SKIRSNIS. PRIEMONIŲ MONITORINGAS

Bendrosios nuostatos 133. Priemonių monitoringo tikslai:

134.1. priemonė buvo įdiegta vadovaujantis PAV ataskaita [5.1] ir yra parengtas ir su Aplinkos ministerija ir jai pavaldžiomis institucijomis suderintas monitoringo planas;

134.2. priemonė buvo įdiegta iš Europos Sąjungos fondų lėšų, jos efektyvumo užtikrinimas ir tolesnis monitoringas yra būtina finansavimo sąlyga;

134.3. kelio (priemonės) valdytojui kyla abejonių dėl priemonės efektyvumo saugomoje aplinkoje po priemonės įdiegimo arba pasikeitus eismo ar/ir aplinkos sąlygoms.

Monitoringo rekomendacijos 135. Monitoringas turi būti atliekamas pagal iš anksto parengtą ir su LAKD suderintą planą. Monitoringo plane turi būti apibrėžtas monitoringo objektas, atlikimo metodas, laikas ir trukmė.

137.1. Apibrėžiamas monitoringo objektas. Stebėti visą ekosistemą dažniausiai yra neįmanoma. Pasirinkti teisingą stebėjimo objektą yra lengva, kai priemonė yra skirta konkrečioms rūšims. Sunkiau yra tada, kai stebima visos ekosistemos ar buveinės būklė. Paprastai yra siūloma stebėti biologinės įvairovės rūšis:

137.2. Apibrėžiama monitoringo trukmė:

137.3. Pasirenkami monitoringo kintamieji, atspindintys tiriamą ekologinę funkciją. Pavyzdžiui, tvoros efektyvumo monitoringas turi tirti, kiek į aptvertą ruožą pateko gyvūnų, keliose vietose pažeidė tvorą ir pan.

137.4. Pasirenkamas tinkamas mastelis. Skirtingų stebėjimo objektų mastelis gali labai skirtis.

137.5. Nustatomas metodas. Turi būti naudojami sisteminiai duomenų rinkimo modeliai. Tai sudaro sąlygas kiekybinei statistinei analizei. Be to, tai leidžia lyginti skirtingų projektų stebėsenos duomenis. Rekomenduojami metodai:

VIII SKIRSNIS. PRIEMONIŲ PALYGINIMAS, KAŠTŲ IR EFEKTYVUMO ANALIZĖ

138.1. konstrukciją:

138.2. medžiagas:

138.3. priežiūrą. Nuo perėjos konstrukcijos ir medžiagų priklauso jos priežiūra. Paprastai mažiau ilgaamžės ir pigesnės priemonės reikalauja daugiau ir brangesnės priežiūros;

138.4. ilgaamžiškumą. Optimaliausia naudoti kuo ilgaamžiškesnes priemones. Dažnas priemonių keitimas ar priežiūra gali neigiamai atsiliepti jos efektyvumui, nes gyvūnai jaus nuolatinį žmogaus buvimą. Tačiau ilgaamžės priemonės paprastai yra brangesnės.

IX SKYRIUS. MEDŽIŲ APSAUGA

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija (Žin., 2006, Nr. 73-2766). Įsigaliojo nuo 1992-06-30 Konvencija rūpinasi pasaulinės svarbos kultūrinių ir gamtinių vertybių išsaugojimu, globojant didžiausią vertę turinčias teritorijas. Lietuvoje toks statusas suteiktas vienintelei gamtinei teritorijai – Kuršių nerijai.

Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija (Bonos konvencija) (Žin., 2001, Nr. 50-1742). Ratifikuota nuo 2001-05-22 Šia konvencija siekiama apsaugoti migruojančius sausumos ir jūros gyvūnus bei jų migracijos kelius. Konvencijos I priede nurodytos ypač nykstančios gyvūnų rūšys ir šalys, kurios įpareigojamos jas saugoti. Konvencijos narės yra pasirašiusios atskirą papildomą šalių susitarimą dėl Eurazijos ir Afrikos migruojančių vandens paukščių apsaugos. Susitarimas numato tarptautinių apsaugos ir tyrimo programų įgyvendinimą minėtų paukščių migracijos keliuose.

Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūros aplinkos apsaugos, 1974 m. (Helsinkio konvencija). (Žin., 1997, Nr. 21-499). Ratifikuota nuo 1997-02-25 Tikslas – sustabdyti arba sumažinti Baltijos jūros teršimą, saugoti vietines gyvūnų bei augalų rūšis ir buveines. Vertingiausioms regiono teritorijoms suteikiamas specialus apsaugos statusas, o šalys privalo skirti ypatingą dėmesį jų išsaugojimui užtikrinti.

1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyva 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos Įsigaliojo nuo 1979-04-06 Šia direktyva siekiama apsaugoti visų rūšių laukinius paukščius, natūraliai paplitusius valstybių narių, kurioms taikoma sutartis, europinėje teritorijoje. Ji apima šių rūšių apsaugą, tvarkymą ir kontrolę ir nustato jų naudojimo taisykles. (1 str. 1 d.) Direktyva taikoma paukščiams, jų kiaušiniams, lizdams ir buveinėms. (1 str. 2 d.) 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos Įsigaliojo nuo 1992-06-10 Šios direktyvos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių, kurioms taikoma sutartis, teritorijoje. (2 str. 1 d.) Priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, turi palaikyti ar atkurti gerą Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę. (2 str. 2 d.) Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) Šis įstatymas nustato visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose. (1 str.) Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2001, Nr. 110-3987) Šis įstatymas reglamentuoja saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų bei jų buveinių, radaviečių ir augaviečių apsaugą, pagrindinius šių rūšių ir bendrijų išsaugojimo bei gausinimo reikalavimus. (1 str. 1 d.) Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas (Žin., 1997, Nr. 108-2726; 2005, Nr. 57-1940) Laukinės gyvūnijos įstatymas reguliuoja sausumoje, vandenyje, ore ir dirvoje laisvai gyvenančių laukinių gyvūnų, nuolat ar laikinai esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat priskirtų jos kontinentinio šelfo ir ekonominės zonos Baltijos jūroje gamtos turtams, apsaugą ir naudojimą.

Lietuvos Respublikos laukinės augalijos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 60-1944; 2004, Nr. 32-1012) Įstatymas reglamentuoja laukinės augalijos apsaugos ir naudojimo santykius, kad būtų išsaugota laukinės augalijos rūšių, natūralių bendrijų įvairovė ir laukinei augalijai augti tinkamos augavietės, užtikrintas laukinės augalijos išteklių racionalus naudojimas, apsauga bei atkūrimas, laukinės augalijos genetinių išteklių išsaugojimas.

Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2006, Nr. 44-1606) Skirtas nustatyti saugomų teritorijų ar jų dalių, atitinkančių nustatytus Europos Bendrijos buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus ir sudarančių Lietuvos Respublikoje dalį Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“, apsaugos ir tvarkymo ypatumus, veiklos organizavimo principus.

Paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijai, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-358 (Žin., 2008, Nr. 77-3048, 119-4539) Šie kriterijai nustato požymius teritorijų, kurios turėtų būti skelbiamos svarbiomis paukščių apsaugai.

Gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų kriterijai, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 219 (Žin., 2001, Nr. 37-1271; 2008, Nr. 87-3495) Šie kriterijai nustato požymius teritorijų, kurios turėtų būti skelbiamos svarbiomis buveinių apsaugai.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra buveinių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašas ir jų ribų nustatymas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2009 m. kovo 4 d. Nr. 192 (Žin., 2009, Nr. 34-1287) Šiame sąraše pateikiamos Lietuvos Respublikos saugomos teritorijos ir nustatytos jų ribos, taip pat Lietuvoje aptinkamos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės, augalų ir gyvūnų rūšys. _________________ Dokumento „Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Biologinės įvairovės apsauga APR-BĮA 10“ 2 priedas LITERATŪRA 1. Anděl P., Hlaváč V. & Lenner R., 2006: Migrační objekty pro zajištění průchodnosti dálnic a silnic pro volně žijící živočichy. Ministerstvo dopravy, odbor pozemních komunikací. Liberec, – 2006.