LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NUTARIMAS DĖL 2011–2020 METŲ VALSTYBINĖS SPORTO PLĖTROS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO 2011 m. kovo 24 d. Nr. XI-1296 Vilnius Lietuvos Respublikos Seimas nutaria: 1 straipsnis. Patvirtinti 2011–2020 metų valstybinę sporto plėtros strategiją (pridedama). 2 straipsnis. Pasiūlyti savivaldybių institucijoms dalyvauti įgyvendinant 2011–2020 metų valstybinę sporto plėtros strategiją. Seimo Pirmininkė                                                                            Irena Degutienė _________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. XI-1296 2011–2020 METŲ VALSTYBINĖ SPORTO PLĖTROS STRATEGIJA I. 2011–2020 METŲ VALSTYBINĖS SPORTO PLĖTROS STRATEGIJOS SANTRAUKA Sporto plėtros strateginis tikslas Sudaryti sąlygas visų Lietuvos socialinių grupių įtraukimui į sporto veiklą, taip sprendžiant itin svarbius visuomenės sanglaudos, gyvenimo kokybės gerinimo, gyventojų sveikatos ir sveikos gyvensenos, didesnio darbingumo, laisvalaikio užimtumo uždavinius ir kartu sukuriant socialinį pagrindą didelio meistriškumo sportininkų rengimo sistemai. Strateginio tikslo įgyvendinimo kriterijai (efekto kriterijai) Sportuojančių ir besimankštinančių gyventojų dalis Lietuvos visuomenėje sudaro: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 52 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 75 proc. Organizuotai sportuojančių gyventojų dalis Lietuvos visuomenėje sudaro: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 9 proc.; siektina reikšmė (2015 m.) – 20 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 25 proc. Sporto infrastruktūros objektų, tenkančių 10 000 gyventojų, skaičius: dabartinė reikšmė (2005 m.) – 17,1; siektina reikšmė (2015 m.) – 30; siektina reikšmė (2020 m.) – 40. Seniūnijos, kuriose reguliariai organizuojamos bendruomenės sporto varžybos, sudaro: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2015 m.) – 100 proc. Nepilnamečių padarytų nusikalstamų veikų procentinė dalis per metus: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 11,2 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 5 proc. Mirtingumo dėl kraujotakos ligų procentinė dalis bendroje mirtingumo struktūroje: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 54 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 40 proc. Numatoma vidutinė sveiko gyvenimo trukmė: dabartinė reikšmė (2005 m.): moterų – 54,3 metų, vyrų – 51,2 metų; siektina reikšmė (2020 m.): moterų – 70 metų, vyrų – 65 metai. Strategijos tikslai, uždaviniai ir tikslų įgyvendinimo vertinimo kriterijai 1 tikslas Sistemingai didinti visuomenės supratimą, kad fizinis aktyvumas, sportavimas yra darnios asmenybės prielaida ir visuotinė vertybė. Rezultato kriterijai: 1. Valstybės asignavimų socialinei reklamai, skirtai sveikai gyvensenai per sportą, procentinė dalis: dabartinė reikšmė (2006 m.) –  nematuojama; siektina reikšmė (2015 m.) – 50 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 75 proc. 2. Siekti, kad Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas atitiktų Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) rekomendacijas: suaugusiesiems: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2020 m.) – pusė valandos kiekvieną dieną; vaikams: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2020 m.) – valanda kiekvieną dieną. 3. Suaugusiųjų, dalyvaujančių Nacionalinės sporto visiems plėtros programos renginiuose, skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 95 266; siektina reikšmė (2015 m.) – 300 000; siektina reikšmė (2020 m.) – 500 000. 4. Sociologinių tyrimų duomenimis, sportas priskiriamas: dabartinė reikšmė (2006 m.) – vidutinio ir žemo prestižo sektoriui; siektina reikšmė (2020 m.) – aukšto prestižo sektoriui. 5. Teisė nuolat sportuoti pripažįstama kaip visuotinė, valstybės užtikrinama viešojo gyvenimo norma (t. y. sudarytos sąlygos Lietuvoje diegti skandinavišką modelį) – 2020 m. 6. Šalies gyventojų, organizuotai lankančių sporto klubus, viešąsias sporto įstaigas, skaičius: dabartinė reikšmė (2008 m.) – 170 000; siektina reikšmė (2020 m.) – 210 000, tarp jų moterų ir merginų: dabartinė reikšmė (2008 m.) – 47 500; siektina reikšmė (2020 m.) – 60 000. Uždaviniai: 1. Sukurti ir tobulinti sveikos gyvensenos propagavimo (socialinės reklamos sklaidos) per visuomenės informavimo priemones sistemą. 2. Sudaryti sąlygas reikšmingai padidinti sporto prestižą visuomenėje ir valstybės bei savivaldybių institucijose ir įstaigose. 3. Kurti ir tobulinti tarptautinio bendradarbiavimo sistemą, siekiant tinkamų socialinių sąlygų sveikos gyvensenos per sportą plėtrai Europos Sąjungoje ir pasaulio mastu. Realiai įvertinus šalies finansinius pajėgumus, valstybės įgaliotoms institucijoms ir nevyriausybinėms sporto organizacijoms siekti pritraukti į Lietuvą daugiau tarptautinių sporto varžybų ir su tuo susijusių politinių diskusijų (forumų, konferencijų), kad šalies viduje ir už jos ribų Lietuva būtų žinoma kaip aktyvi ir patikima tarptautinių sporto programų partnerė. 4. Didinti šalies gyventojų, organizuotai lankančių sporto klubus, viešąsias sporto įstaigas, sportininkų ugdymo įstaigas, skaičių. 5. Skatinti jaunimą dalyvauti savanoriškoje sporto veikloje. 2 tikslas Sukurti ir tobulinti horizontalią sporto viešojo administravimo struktūrą, apimančią daugelį valstybės valdymo sričių ir savivaldybių institucijas, kuri sudarytų sąlygas plėtoti bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis sporto organizacijomis ir privačiu sporto veiklos sektoriumi. Rezultato kriterijai: 1. Universalių sporto klubų procentinė dalis, palyginti su visais sporto klubais: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2020 m.) – 50 proc. 2. Sportuojančių sporto klubuose asmenų skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 91 999; siektina reikšmė (2015 m.) – 250 000; siektina reikšmė (2020 m.) – 350 000. Sociologinių apklausų duomenimis, gyventojai sutinka, kad vietos klubai sudaro galimybes jų fiziniam aktyvumui: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 42 proc.; siektina reikšmė (2015 m.) – 60 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 75 proc. 3. Sporto federacijų, asociacijų, sąjungų, veikiančių pagal Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Kūno kultūros ir sporto departamentas) patvirtintas valstybės iš dalies finansuojamas sporto šakų plėtros programas, skaičius: dabartinė reikšmė (2007 m.) – 0; siektina reikšmė (2015 m.) – 40; siektina reikšmė (2020 m.) – 50. 4. Seniūnijų, kuriose reguliariai rengiamos vietos bendruomenių sporto varžybos, skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2015 m.) – 100 proc. 5. Privataus sektoriaus finansinis indėlis į sporto plėtrą: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2020 m.) – 50 proc. 6. Iš visų sportui valstybės biudžeto skiriamų asignavimų tarpinstitucinių programų dalis sudaro: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 3 proc.; siektina reikšmė (2015 m.) – 50 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 66 proc. 7. Sporto klasių principu rengiamų jaunųjų sportininkų skaičius: dabartinė reikšmė (2008 m.) – 158; siektina reikšmė (2015 m.) – 220. 8. Sportininkų, kurie rengiasi žiemos ir vasaros olimpinėms žaidynėms, skaičius: dabartinė reikšmė (2009 m.) – 206; siektina reikšmė (2012 m.) – 220. Uždaviniai: 1. Sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas aktyvaus ir sveiko gyvenimo būdo bei universalių sporto klubų, kaip pirminių nacionalinės sporto sistemos subjektų, sparčiam vystymuisi; skatinti jų indėlį į neformalųjį sportinį vaikų ir jaunimo ugdymą ir užimtumą, įvairių sporto šakų plėtrą, mėgėjų ir profesionaliojo sporto sąveiką. 2. Sukurti nevyriausybinių sporto organizacijų (federacijų) strateginio bendradarbiavimo su viešojo administravimo struktūromis kelių pakopų sistemą, kuri apimtų sutartinius santykius dėl bendradarbiavimo įgyvendinant Nacionalinę sporto visiems plėtros programą, visuomenės sanglaudos, nusikalstamumo prevencijos, sveikos gyvensenos programas, organizuojant sporto specialistų rengimą ir sporto veiklos leidimų išdavimą, skatinant sporto infrastruktūros plėtrą ir naudojimą, taip pat rengiant ir įgyvendinant valstybės finansuojamas strateginių sporto šakų plėtros programas, kurioms taikomi finansavimo kriterijai, susiję tiek su didžiojo sporto laimėjimais, tiek su sporto socialinės funkcijos plėtra. 3. Išplėsti savivaldybių institucijų bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) įgaliota institucija sporto srityje taip, kad šie įsipareigojimai apimtų Nacionalinės sporto visiems plėtros programos įgyvendinimą, bendruomenių gyvybingumo stiprinimą per sportą, sveikos gyvensenos sąlygų ir sporto infrastruktūros plėtros užtikrinimą rengiant teritorinio planavimo dokumentus ir investicijų programas; Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo taikymą ir infrastruktūros mokesčių panaudojimą, taip pat funkcijų perdavimą ir paramos bei kompensavimo sistemų už naudojimąsi sporto infrastruktūros teikimo ir sporto renginių organizavimo paslaugomis įgyvendinimą, kiek tai susiję su sporto socialine funkcija. 4. Sukurti ir tobulinti tiesioginio viešųjų ir privačių investicijų skatinimo sistemą sporto srityje, sudaryti jai palankias sąlygas, taikant mokesčių lengvatas darbdaviams už darbuotojams perkamas sporto paslaugas; PVM lengvatą verslui, kurio pagrindinę veiklą sudaro sporto paslaugos; verslo subjektų, investuojančių į viešosios sporto infrastruktūros plėtrą, atleidimą nuo žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčių; valstybės prioritetų sporto infrastruktūros objektų statybai įgyvendinimą; lengvatinę valstybinės žemės sklypų skyrimo tvarką ir teritorijų planavimo normatyvų suderinimą su sporto plėtros poreikiais. 5. Sukurti, tobulinti ir plėtoti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo sporto srityje sistemą, plačiau panaudojant valstybės pagalbos sporto srities ūkio subjektams galimybes, Sporto rėmimo fondo asignavimų planavimą, teisinio mechanizmo sukūrimą ir įgyvendinimą viešojo ir privataus sektorių bendrai finansuojamiems investicijų projektams sporto sektoriuje skatinti. 6. Plėtoti visų valdymo sričių, susijusių su sporto socialine funkcija, institucijų bendradarbiavimą, parengiant ir įgyvendinant fizinio aktyvumo, sveikos gyvensenos ir darbingumo, visuomenės sanglaudos per sportą, laisvalaikio užimtumo ir socialinės prevencijos bei kitas tarpinstitucines programas, kurių pagrindinis asignavimų valdytojas būtų Vyriausybės įgaliota institucija sporto srityje (o kiti šių programų asignavimų valdytojai – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, atitinkamai pertvarkant ir išplečiant Vyriausybės įgaliotos institucijos funkcijas, stiprinant jos administracinius gebėjimus, viešojo finansavimo kriterijų laikymosi vidaus kontrolę. 7. Sukurti nuoseklaus sportininkų rengimo sistemą, pertvarkant šalies sportininkų ugdymo įstaigų veiklą, parengiant ir įgyvendinant bendruosius sportininkų ugdymo įstaigų nuostatus, sporto šakų programas ir metodikas, nustatant šių įstaigų sporto vadybininkų, trenerių profesinio pasirengimo reikalavimus. 8. Skatinti sporto šakų plėtojimo ir varžybinės veiklos efektyvumo didinimą parengiant ir įgyvendinat metodikas, leidžiančias nustatyti strategines sporto šakas, veiksmingiau remti sporto federacijų įgyvendinamas programas, užtikrinti organizuotai sportuojančių ir didelio meistriškumo sportininkų optimalų varžybų skaičių ir lygį. 3 tikslas Plėtoti sporto srities žmogiškuosius išteklius, kad jie būtų pakankami tarpinstitucinėms socialinėms programoms įgyvendinti (didėjančiam sporto vaidmeniui visuomenėje užtikrinti). Rezultato kriterijai: 1. Sporto specialistų darbo vietų skaičius: dabartinė reikšmė (2007 m.) – 8 759; siektina reikšmė (2015 m.) – 15 000; siektina reikšmė (2020 m.) – 20 000. 2. Etatinių sporto mokslininkų skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 3; siektina reikšmė (2015 m.) – 20; siektina reikšmė (2020 m.) – 30. 3. Sporto specialistų, turinčių sporto veiklos leidimus, skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 507; siektina reikšmė (2015 m.) – 10 000; siektina reikšmė (2020 m.) – 20 000. 4. Sporto medicinos specialistų skaičius: dabartinė reikšmė (2007 m.) – 27; siektina reikšmė (2020 m.) – 1 000. 5. Didelio meistriškumo sportininkų skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 7 432; siektina reikšmė (2015 m.) –15 000; siektina reikšmė (2020 m.) – 20 000. Uždaviniai: 1. Plėsti ir tobulinti universitetinį sporto specialistų rengimą Lietuvos kūno kultūros akademijoje ir kitose aukštojo mokslo įstaigose taip, kad būtų atsižvelgiama į užsakovų – sporto organizacijų, verslo asociacijų, savivaldybių institucijų ir įstaigų – poreikius, kurie apibrėžiami aukštojo mokslo įstaigų ir socialinių partnerių sutartyse. 2. Įsteigti mokslinį sporto institutą prie Lietuvos kūno kultūros akademijos, sukuriant ir plečiant jo eksperimentinę bazę ir mokslo darbuotojų darbo vietas, siekiant tarptautiniu mastu konkurencingo sporto mokslo plėtros. 3. Įsteigti ir plėsti sporto specialistų studijų ir mokymo programas kolegijose, atsižvelgiant į užsakovų – sporto organizacijų, verslo asociacijų, savivaldybių institucijų ir įstaigų – poreikius. 4. Tobulinti sporto specialistų kvalifikacijos kėlimo sistemą, derinant visų sporto specialistų interesus, pareigas ir galimybes tobulinti savo profesinę, kultūrinę, bendrąją ir socialinę kompetenciją. 5. Taikant Europoje rekomenduojamą trenerių rengimo modelį tobulinti sporto veiklos leidimų išdavimo sistemą, pagal tarptautinę praktiką akredituojant sporto organizacijas ir kai kurių kategorijų sporto specialistus, siekiant perduoti sporto veiklos leidimų išdavimo funkcijas atskirų sporto šakų federacijoms, pasiekusioms tam reikalingą kvalifikacinį lygmenį. 6. Pertvarkyti viešojo sektoriaus sporto specialistų darbo apmokėjimo sistemą, kad būtų užtikrinta reikiama šių specialistų darbo vietų plėtra nuo seniūnijų iki aukščiausių valstybės įstaigų ir institucijų, taip pat kad būtų sudarytos sąlygos konkuruoti su kitais sektoriais šalies ir tarptautinėje darbo rinkose. 7. Parengti ir įgyvendinti sporto veteranų, sportininkų, baigusių sportininkų karjerą, integravimo į naują profesinę veiklą programas, prioritetą teikiant jų įtraukimui į socialinių sporto programų įgyvendinimą (sveikos gyvensenos plėtrą ir sportą, laisvalaikio užimtumo ir socialinės prevencijos priemonių vykdymą, neformaliojo sportinio ugdymo plėtrą, profesionalių sportininkų rengimą). 8. Plėtoti sporto medicinos specialistų rengimą kaip neatskiriamą Lietuvos sporto medicinos plėtros programos dalį, apimančią tiek sporto medicinos darbuotojų rengimą, tiek bendrosios praktikos gydytojų ir kitų medicinos darbuotojų mokymą sporto medicinos pagrindų, siekiant visiems sportuojantiems asmenims užtikrinti kokybiškas ir specializuotas sporto medicinos paslaugas, kad būtų griežtai kontroliuojama jaunųjų sportininkų atranka pagal sveikatos būklę, užkertamas kelias rizikuoti savo sveikata, tinkamai nustatomi fiziniai krūviai. 9. Parengti ir įgyvendinti Lietuvos didelio meistriškumo sportininkų rengimo programą. 4 tikslas Sukurti ir (arba) atnaujinti sporto infrastruktūrą, kad ji būtų tolygiai išplėtota visuose Lietuvos regionuose, prieinama kiekvienam gyventojui jo aplinkoje ir sudarytų tinkamas sportavimo sąlygas įvairaus amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, mėgėjams ir didelio meistriškumo sportininkams. Rezultato kriterijai: 1. Sportavimui ir fiziniam aktyvumui palankių parkų ir poilsio zonų, atitinkančių Europos Sąjungos standartus, tenkančių 10 000 gyventojų, skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – 0; siektina reikšmė (2015 m.) – 1; siektina reikšmė (2020 m.) – 2. 2. Miestų, miestelių ir kaimų, kuriuose įrengta dviračiams pritaikyta pagrindinių gatvių infrastruktūra, procentinė dalis: dabartinė reikšmė (2007 m.) – 0; siektina reikšmė (2015 m.) – 30 proc.; siektina reikšmė (2020 m.) – 50 proc. 3. Sezoninių ir nuolatinių čiuožyklų, slidinėjimo trasų skaičius 10 000 gyventojų: dabartinė reikšmė (2007 m.) – nėra duomenų; siektina reikšmė (2020 m.) – 3. 4. Savivaldybių, kuriose yra plaukimo baseinų, skaičius: dabartinė reikšmė (2007 m.) – 38; siektina reikšmė (2015 m.) – 60. 5. Rajonų savivaldybių sveikatingumo ir sporto bazių skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2015 m.) – 60; siektina reikšmė (2020 m.) – 100. 6. Miestų ir rajonų savivaldybių sveikatingumo ir sporto bazių (centrų), pritaikytų neįgaliesiems, skaičius: dabartinė reikšmė (2007 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2020 m.) – 100 proc. 7. Švietimo įstaigų, kuriose dar neįrengtos universalios sporto salės, aikštynai, skaičius: dabartinė reikšmė (2008 m.) – 147; siektina reikšmė (2020 m.) – 0. 8. Universalių sporto aikštelių, tenkančių 10 000 gyventojų, skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2015 m.) – 5; siektina reikšmė (2020 m.) – 10. 9. Sporto bazių, skirtų didelio meistriškumo sportininkams ugdyti, tenkančių 10 000 gyventojų, skaičius: dabartinė reikšmė (2006 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2015 m.) – 10; siektina reikšmė (2020 m.) – 15. 10. Strateginių sporto šakų, naudojančių didelio meistriškumo sportininkams ugdyti sporto bazes Lietuvoje, procentinė dalis: dabartinė reikšmė (2007 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2015 m.) – 100 proc. 11. Sporto medicinos centrų skaičius 10 000 gyventojų: dabartinė reikšmė (2007 m.) – nematuojama; siektina reikšmė (2020 m.) – 2. Uždaviniai: 1. Lietuvos gamtines ir rekreacines sąlygas plačiau pritaikyti mėgėjų ir profesionaliajam sportui, nustatant prioritetus investicijų projektams, kuriems įgyvendinti nereikia didelių lėšų kuriant sporto infrastruktūrą ir panaudojant Lietuvos gamtinės aplinkos pranašumus. 2. Sukurti ir tobulinti viešosios infrastruktūros (būsto, transporto, poilsio ir kt.) planavimo ir veiksmų koordinavimo sistemą, sudarančią sąlygas (palankią aplinką) sveikai gyvensenai ir apimančią atitinkamų teritorijų planavimo bendrųjų normatyvų parengimą, įgyvendinimą ir griežtą kontrolę, atitinkamų investicijų projektų ir programų prioritetų nustatymą, taip pat viešosios infrastruktūros pritaikymą neįgaliųjų poreikiams. 3. Sudaryti sąlygas, kad švietimo įstaigų atnaujinimo investicijų projektuose būtų laikomasi sporto infrastruktūros atnaujinimo ir (arba) sukūrimo, mokyklų aprūpinimo sporto įranga standartų reikalavimų. Sudaryti privalomą šalyje populiarių, tradicinių sporto šakų, kurias siūloma įtraukti į pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas, sąrašą ir sukurti joms reikalingą ugdymo aplinką: higienos normas atitinkančią infrastruktūrą, šiuolaikinę sporto įrangą ir mokymo (mokymosi) priemones. 4. Nustatyti ir įgyvendinti minimalius reikalavimus, taikomus vietos sporto ir sveikatinimo infrastruktūrai, planuojant ir atliekant artimiausios gyvenamosios aplinkos pertvarkymus, ypač daug dėmesio skiriant vaikų, paauglių ir pagyvenusių žmonių sveikos gyvensenos ugdymui ir sportavimui. 5. Sutelkti investicijų lėšas universalių sporto infrastruktūros objektų tinklui optimizuoti nacionaliniu ir regionų lygiu, kad būtų pasiekti Lietuvos sporto infrastruktūros prieinamumo rodikliai, artimi vidutiniams tiek universalių, tiek specializuotų sporto infrastruktūros objektų Europos Sąjungos rodikliams. 6. Sukurti sporto medicinos centrų tinklą, kaip neatsiejamą Lietuvos sporto medicinos plėtros programos įgyvendinimo dalį, kad visoje šalies teritorijoje būtų tolygiai užtikrinta specializuota sportuojančių asmenų ir sportininkų sveikatos priežiūra. 7. Sukurti infrastruktūros objektų, atitinkančių tarptautinius reikalavimus ir pritaikytų didelio meistriškumo sportininkams rengti, tinklą, kad strateginių sporto šakų sportininkai turėtų sąlygas konkuruoti tarptautiniu lygiu. Strategijos įgyvendinimo stebėsena Uždaviniai: 1. Diegti patikimą specializuotos sporto sektoriaus statistikos sistemą. 2. Įtraukti socialinius sporto veiklos rodiklius į kasmetę šios strategijos įgyvendinimo stebėseną. 3. Matuoti šios strategijos sprendinių ir su ja susijusių valstybės programų bei priemonių efektyvumą sporto plėtros srityje. 4. Rengti ir diegti fizinį aktyvumą ir sportavimą skatinančių programų poveikio gyvenimo kokybei ir visuomenės sanglaudai vertinimo kriterijų mokslines metodikas. II. BENDROSIOS NUOSTATOS 2011–2020 metų valstybinė sporto plėtros strategija (toliau – Strategija) yra ilgalaikė strategija, tačiau kai kurie jos uždaviniai yra vidutinės trukmės ir (arba) yra vertinami ne tik ilgalaikiu, bet ir vidutiniu laikotarpiu. Ši strategija skirta visų pirma sporto valdymo sričiai, tačiau dėl savo objekto horizontalaus pobūdžio ji gali būti taikoma ir keletui valdymo sričių kaip bendroji strategija. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje dėl informacinių technologijų, transporto priemonių ir urbanizacijos yra dirbtinai suvaržomas fiziologiškai būtinas fizinis krūvis, reguliarūs fiziniai pratimai ir judėjimas, sveikos gyvensenos įgūdžiai yra būtini. Todėl daugelyje Europos šalių įgyvendinamos fizinio aktyvumo programos „Sportas visiems“ (pagal Europos chartiją „Sportas visiems“). Skandinavijos ir kai kuriose Vidurio Europos šalyse šiose programose dalyvauja net du trečdaliai gyventojų. Panaši programa pradėta įgyvendinti ir numatoma plėtoti Lietuvoje, tačiau ji negali būti atsieta nuo visos mūsų šalies sporto srities plėtros (ir bendros strategijos, į kurią turėtų būti įtrauktos sporto infrastruktūros plėtros, sveikos gyvensenos ugdymo, vaikų ir jaunimo socializacijos, nusikalstamumo prevencijos ir kitos programos, numatytas jų koordinavimas tarp institucijų). Gyventojų senėjimas lemia didėjantį sveikatos priežiūros, socialinių ir kitų viešųjų paslaugų poreikį ir didina ligų prevencijos svarbą. Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų, labai svarbu gerinti darbuotojų sveikatą, mažinti dėl ligų prarandamų darbo dienų skaičių, ilginti darbingą amžių, mažinti ankstyvų mirčių ir neįgalumo atvejų skaičių. Senėjančioje visuomenėje labai svarbi asmens gyvenimo kokybė, tiesiogiai veikianti jo darbingumą ir produktyvumą. Mokslas pateikia daug tarptautiniu mastu pripažįstamų įrodymų, kad papildomas fizinis aktyvumas laisvalaikiu turi didelę įtaką daugelio ligų prevencijai (ypač siekiant išvengti kraujotakos sistemos ligų arba neigiamų padarinių jomis susirgus). PSO duomenimis, Lietuvos gyventojų (vyrų ir moterų) numatoma vidutinė gyvenimo trukmė 2005 m. buvo atitinkamai 65 ir 77 metai. Šis rodiklis yra gerokai mažesnis už kitų Europos šalių rodiklius. Pvz., Danijos gyventojų numatoma vidutinė gyvenimo trukmė – atitinkamai 76 ir 80 metų, Suomijos – 76 ir 82 metai, Vokietijos – 76 ir 82 metai, Norvegijos – 77 ir 82 metai. Lietuvos gyventojų sveiko gyvenimo trukmė 2002 m. buvo 59 metai tarp vyrų ir 68 metai tarp moterų (PSO duomenų bazė). Nors sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje kiekvienais metais ilgėja, ji labai atsilieka nuo kitų Vakarų Europos šalių, pvz., Danijos (atitinkamai 69 ir 71 metai), Olandijos (atitinkamai 70 ir 73 metai) ar Švedijos (atitinkamai 72 ir 75 metai). Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis. Fizinis pasyvumas yra vienas svarbiausių širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizikos veiksnių. Kraujotakos sistemos ligos sudaro didžiausią Lietuvos gyventojų mirtingumo struktūros dalį (2004 m. – 54,5 proc.). Kiekvienais metais nuo kraujotakos sistemos ligų šalyje miršta daugiau negu 20 000 žmonių. Lietuvoje nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų miršta beveik dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai Europos Sąjungos valstybėse narėse. Pvz., 2005 m. mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų buvo 391 atvejis 100 000 gyventojų ir šis skaičius yra didesnis negu kitose Europos šalyse, pvz., Čekijoje – 215, Danijoje – 182, Vokietijoje – 211, Italijoje – 174. Sporto medicinos mokslo duomenimis, papildomas 30 minučių fizinis krūvis kiekvieną dieną gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų dažnį net 30–50 procentų. Sveikatos informacijos centro statistiniais duomenimis, mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų Lietuvoje sudaro daugiau kaip pusę visų mirčių kiekvienais metais, todėl akivaizdu, kad šalies gyventojų fizinio aktyvumo, sporto plėtros strategija yra būtina, norint pailginti jų sveiko gyvenimo trukmę. Tokia strategija siūloma ir daugelyje tarptautinių dokumentų (PSO chartijos, strategijos ir planai, Europos Sąjungos veiksmų sveikatos srityje programos). Kai kurios neigiamos išsivysčiusių šalių tendencijos Lietuvos dar nepasiekė (pvz., Lietuvos vaikų ir jaunimo nutukimo rodikliai kol kas gerokai palankesni, palyginti su Vakarų Europos šalimis arba Jungtinėmis Amerikos Valstijomis). Tačiau, jeigu valstybė nesiims aktyvių šių reiškinių prevencijos priemonių skatindama fizinį aktyvumą, sportavimą, mūsų šalyje taip pat daugės vadinamojo vaikų metabolinio sindromo, kuris yra daugelio ligų rizikos veiksnys, atvejų. Sportavimo įgūdžiai turi įtakos gyvenimo kokybei ne tik dėl geresnės sveikatos, bet ir dėl sporto poveikio bendruomenės solidarumui, jaunimo socializacijai, taigi visuomenės sanglaudai. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, Lietuvoje pradėtos įgyvendinti socializacijos per sportą programos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 713 Švietimo ir mokslo ministerijai pavesta patvirtinti naują Vaikų ir jaunimo socializacijos programą), o neįgaliųjų sporto plėtra, nors ir menkai remiama, jau ir Lietuvoje tampa visuomenės gyvenimo norma. Nors daugelyje kompleksinių valstybės strategijų ir ilgalaikių programų gyvenimo kokybės gerinimas buvo suprantamas kaip vienas iš prioritetų, o visuomenės sanglauda ir sveika gyvensena – kaip viena esminių gyvenimo kokybės sudedamųjų dalių, tačiau reikšmingas sporto vaidmuo siekiant šių tikslų nebuvo suvoktas. Todėl sporto plėtros priemonės nebuvo įtrauktos nei į sveikos gyvensenos siekio įgyvendinimą (apsiribota iš esmės tik medicinos paslaugų plėtra), nei į darnios plėtros programas (pvz., sveikos aplinkos siekinys apribojamas tik pasyviomis aplinkos apsaugos priemonėmis), o bendruomeniškumo skatinimo tikslai Lietuvos politikoje paprastai nesiejami su sporto veikla, nors kitose Europos šalyse, ypač Skandinavijoje, toks ryšys yra ypač akivaizdus. Sveikos gyvensenos siekiamybė valstybinėse strategijose niekur nebuvo apibrėžta kaip atskira horizontali sritis, privalomai matuotina greta tokių sričių kaip informacinės visuomenės arba lygių galimybių plėtra. III. STRATEGIJOS ATITIKTIS VALSTYBĖS POLITIKOS PRIORITETAMS Ilgalaikė ar vidutinės trukmės valstybinė sporto strategija iki šiol nebuvo rengiama. Sporto plėtros programos iki šiol buvo rengiamos atsižvelgiant į Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113–5029). Su sporto plėtra buvo susijęs keturioliktosios Vyriausybės strateginis tikslas – kelti žmonių gerovę, stiprinti šeimą, mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, didinti aukštos kokybės užimtumą, užtikrinti sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką, siekti tolesnės kaimo ekonominės ir socialinės plėtros, taip pat užtikrinti švietimo, mokslo, nacionalinės kultūros ir sveikatinimo plėtrą. Iki 2007 m. sporto plėtrai kiekvienais metais buvo skiriama kiek daugiau negu 30 mln. litų valstybės biudžeto lėšų, todėl realiai sporto plėtrai pagal šią programą nebuvo jokių galimybių. Kita vertus, iš tiesų sportui skirtos valstybės lėšos (taip pat savivaldybių lėšos) yra gerokai didesnės. Spėtina, kad didėja ir privataus verslo finansinis indėlis į sporto plėtrą. Tačiau nei bendros šios srities finansavimo apskaitos, nei kompleksinio požiūrio ir rimto bandymo koordinuoti šią sritį valstybės mastu iki šiol nebuvo. Atsižvelgiant į Europos sporto chartiją ir Europos chartiją „Sportas visiems“, taip pat į bendrąją kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktiką, Lietuvoje pradėta rengti ir įgyvendinti Nacionalinę sporto visiems plėtros programą. Tačiau šiai programai buvo skiriama vos 2,8 proc. nuo bendrų sporto asignavimų, kuriuos valdo Kūno kultūros ir sporto departamentas, taigi šios programos finansuojamos priemonės negali būti skirtos visiems. Vis dėlto šia programa prisidedama prie sporto socialinės funkcijos plėtros propagavimo ir, jeigu ji būtų integruota į bendrą Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir susieta su visuomenės suvokimą skatinančiomis priemonėmis, ji galėtų tapti tikrai veiksminga programa. Visuomeniniais pagrindais buvo parengta ir Lietuvos sporto IV kongrese priimta Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto strategija 2005–2015 metams. Kai kurios šio dokumento nuostatos yra įtrauktos į Kūno kultūros ir sporto departamento strateginius veiklos planus. Visoms šioms pastangoms strategiškai ir programiškai apibrėžti sporto plėtrą būdingi tokie bendri trūkumai (kurie nėra vien sporto sektoriaus veiklos trūkumai, o daugiau bendrosios valstybės politikos spragos): 1. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strategijoje itin mažai dėmesio skiriama plačiosios visuomenės suvokimui apie fizinio aktyvumo ir sportavimo naudą gerinti, nors šiuo metu, be sporto infrastruktūros būklės, tai vienas opiausių klausimų. 2. Nors pripažįstama, kad sporto prestižas visuomenėje yra smukęs (ir tai lemia tam tikrą šio sektoriaus administravimo sistemos vidaus rutiną, uždarumą ar net sustabarėjimą, be to, dėl nepakankamo sporto pripažinimo taip pat kyla ir daug kitų problemų: sporto profesijų klasifikacijos, nustatant sporto specialistų darbo apmokėjimo, jų ugdymo prioritetus ir kita), tačiau realių priemonių, kaip kelti sporto sektoriaus prestižą visuomenėje, iki šiol nebuvo siūloma. 3. Sporto sektoriaus administravimo sistema ir jos plėtros priemonės nebuvo horizontaliai integruotos ir koordinuojamos tarp daugelio įstaigų ir institucijų (visose viešojo administravimo struktūrose, per savivaldybių institucijas, nevyriausybines organizacijas, verslo atstovus). Apsiribota iš esmės tik sporto sektoriaus vidaus politika. Fizinis ugdymas siejamas tik su formaliojo švietimo sistemos bendrojo lavinimo mokyklose uždaviniais. Nacionalinėje sporto visiems plėtros programoje suvokta būtinybė apibrėžti pagrindinį savivaldybių vaidmenį, tačiau to iki šiol nepadaryta. Visuose sporto plėtros programų dokumentuose sprendžiami sporto sektoriaus vidaus uždaviniai, o ne valstybės strateginiai uždaviniai, įgyvendinami per sportą; tikroji sporto socialinė funkcija ir galimybės bei prioritetai liko nepakankamai suvokti. 4. Savivaldybių tikrasis vaidmuo ir prioritetas bendruomeniškam sportui plėtoti, bendruomenių gyvybingumui skatinti nėra iki galo suvoktas ir įgyvendintas; nors privataus verslo vaidmuo taip pat pažymimas, ypač dėl privačių investicijų į sporto infrastruktūrą, tačiau jo reikšmė sporto sąjūdžio plėtrai ir bendradarbiavimas su socialiai atsakingo verslo atstovais kaip prioritetas liko iki galo nesuvoktas ir neįgyvendintas; savarankiškas klubų, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir jų reikšmė taip pat liko nesuvokti (visos administravimo funkcijos iš esmės paliekamos Vyriausybės įgaliotai institucijai, kuri šių funkcijų šiandien negalėtų viena atlikti, jeigu tai būtų sporto plėtros administravimas visos šalies mastu). 5. Nesuvokta sporto sektoriaus viešojo administravimo reformos būtinybė (ne tik sektoriaus viduje, bet ir išorėje); finansavimo strategijoje realiai nesusieti keliamų uždavinių mastas (ypač sporto visiems srityje) ir skiriamos lėšos. Nors sporto socialinės funkcijos plėtra formaliai yra labai pageidaujama, šį prioritetą nelabai atspindi finansavimo kriterijai ir proporcijos. Kūno kultūros ir sporto departamento parengtų programų finansavimo vertinimų kriterijų užtenka, kad šiai institucijai būtų skirtos valstybės biudžeto lėšos, bet šių lėšų tikrai nepakaktų, jeigu jos būtų skiriamos tikriesiems prioritetams ir uždaviniams įgyvendinti. 6. Sporto infrastruktūros plėtrą sporto specialistai suvokia kaip svarbiausią uždavinį siekiant tikros sporto plėtros, tačiau nuolat susiduriama su menku šios problemos suvokimu visuomenėje ir nepakankamomis tam skiriamomis valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų lėšomis. Bendros investicijų lėšos šiems uždaviniams 2007 m. netgi sumažėjo. Išlieka ir pačių sporto bazių skaičiaus mažėjimo ir jų nusidėvėjimo problema. 7. Nėra veiksmingos vidaus kontrolės pagal aiškiai apibrėžtus ir patikimus rodiklius sistemos (ypač Nacionalinės sporto visiems plėtros programos įgyvendinimo srityje), tai rodo ir stebėsenos rezultatai. Nors įgyvendinama oficialiosios Lietuvos sporto statistikos programa, tačiau ji nepakankamai pritaikyta valstybės naudojamų priemonių efektyvumui ir tarptautiniam palyginamumui matuoti. IV. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO PRINCIPAI 1. Tarptautinių sporto laimėjimų ryšys su mėgėjų sporto plėtros būtinybe. 2. Darni profesionaliojo ir mėgėjų sporto plėtra. 3. Sporto srities valstybės funkcijų perdavimas nevyriausybinėms organizacijoms. 4. Sporto veiklos organizavimas iš apačios į viršų. 5. Privačių iniciatyvų skatinimas sporto srityje. 6. Skaidraus ir pagrįsto sporto viešojo finansavimo tvarkos nustatymas, įgyvendinant sporto visiems socialinę funkciją. 7. Kryptinga ir aktyvi, horizontaliai koordinuota tarp institucijų valstybės politika, kuria siekiama plėtoti sveiką gyvenseną, mėgėjų sportą, visuomenės sanglaudą ir sudaryti sąlygas sėkmingam didelio meistriškumo sportui. 8. Strategijos tikslų apibrėžimas siekiant ne tik plėtoti sportą, bet ir plėtojant sportą spręsti socialinius valstybės uždavinius. 9. Strategijos uždavinių ir priemonių įgyvendinimo vidaus ir išorės kontrolės mechanizmo nustatymas. V. ESAMOS PADĖTIES APŽVALGA IR STRATEGINĖS IŠVADOS Sportavimas, reguliari mankšta yra veiksmingiausi būdai puoselėti žmonių sveikatą, protinę ir fizinę pusiausvyrą ir bendrą savijautą. Tačiau, nepaisant turimų didžiojo sporto tradicijų ir sporto talentų potencialo, pagal visuomenės įsitraukimą į sporto veiklą Lietuvą galima priskirti prie atsiliekančių Europos šalių. 30–50 proc. Skandinavijos ir Centrinės Europos šalių gyventojų lankosi sporto klubuose, Lietuvoje šis rodiklis, įvairiais duomenimis, nesiekia 10 proc. Remiantis Europos Komisijos užsakymu „Eurobarometro“ 2004 m. atliktu tyrimu „ES piliečių požiūris į sportą“, Lietuvoje visiškai nesportavo ir nesimankštino 48 proc. gyventojų ir pagal sportuojančių gyventojų rodiklį Lietuva yra tik 21 vietoje tarp kitų Europos Sąjungos valstybių narių. Tik 8,7 proc. šalies gyventojų nurodė dalyvaujantys organizuotoje sporto veikloje, o Europos Sąjungos valstybių narių vidurkis buvo 17,3 proc. Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas yra kur kas mažesnis negu Suomijos, Olandijos, Danijos. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimų duomenimis (Kauno medicinos universiteto 1994–2006 m. duomenys), 2006 m. Lietuvoje laisvalaikiu bent 30 minučių keturias ir daugiau dienų per savaitę sportuojančių žmonių buvo tik 23 proc. Nustatyta, kad 35,7 proc. vyrų ir 32,2 proc. moterų turėjo antsvorio. 2006 m. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atliktoje studijoje „11 ir 12 klasių mokinių sveikata ir jos pokyčiai per 5 metus“ nustatyta, kad aukštesniųjų klasių mokinių fizinis aktyvumas mažėja. Palyginti su 2000 m., mokinių fizinis aktyvumas sumažėjo 20 proc. Net 20 proc. mokinių, tarp jų daugiau mergaičių, nurodė, kad beveik niekada nesimankština. Lietuvos gyventojų sveiko gyvenimo trukmė 2002 m. buvo 59 metai vyrų ir 68 metai moterų (PSO duomenų bazė). Nors sveiko gyvenimo trukmė kiekvienais metais  ilgėja, ji labai atsilieka nuo kitų Vakarų Europos šalių, pvz., Danijos (atitinkamai 69 ir 71), Olandijos (atitinkamai 70 ir 73) ar Švedijos (atitinkamai 72 ir 75). Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis. Fizinis pasyvumas yra vienas svarbiausių širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos ligų veiksnių. Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas vangiai skatinamas tiek socialinėje aplinkoje, tiek sveikatos priežiūros įstaigose. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis (Kauno medicinos universiteto 1994–2006 m. duomenys), tik labai nedidelė dalis tiriamųjų teigė, kad gydytojas (6,9 proc.) ar sveikatos priežiūros specialistas (1,6 proc.) patarė didinti fizinį aktyvumą. Nesukurta Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo stebėsenos (monitoringo) sistema, o kai kuriais atvejais dėl skirtingų fizinio aktyvumo tyrimo priemonių ir tyrimų pobūdžio gautus duomenis sunku vertinti ir lyginti su kitų šalių fizinio aktyvumo rodikliais. Nebuvo sudaryta jokių prielaidų, kad padėtis per pastaruosius trejus metus iš esmės pasikeistų. Prastėja ir sportininkų ugdymo įstaigų (sporto mokyklų, sporto centrų) lankomumo statistika. Išlieka didelė asmenų, pradedančių lankyti sportininkų ugdymo įstaigų pradinio rengimo grupes, kaita. Kiekvienais metais mažėja mokinių, lankančių sportininkų ugdymo įstaigas (2001 m. – 48 791, 2007 m. – 47 136). Ta pati tendencija stebima ir privačiose mokyklose. Iki šiol kaimo vaikams nesudaryta galimybė lankyti sportininkų ugdymo įstaigas. Šiose įstaigose trūksta kvalifikuotų trenerių, sporto vadybininkų. Nors visos šalyje veikiančios sportininkų ugdymo įstaigos įgyvendina tuos pačius tikslus, tačiau dėl skirtingo jų pavaldumo trenerių darbo užmokesčio skaičiavimo metodika ir darbo užmokestis yra skirtingi. Tokioms įstaigoms trūksta sporto bazių, dauguma sporto bazių neatitinka higienos reikalavimų, yra nepatrauklios. Šalies bendrojo lavinimo mokyklose liko neįgyvendinta Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostata dėl privalomų ne mažiau kaip 3 valandų per savaitę kūno kultūros pamokų. Visuomenės sveikatos centrų atlikta Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų mokinių sveikatos rodiklių analizė rodo, kad kiekvienais metais mažėja sveikų mokinių: 1992 m. jų buvo 56,8 proc., 1995 m. – 53,5 proc., 2000 m. – 46,3 proc., 2002 m. – 42,4 proc. (pav.) Tokia padėtis vertintina neigiamai. Panašiai tenka vertinti socialinę dezintegraciją, kurią galėtų bent iš dalies stabilizuoti didesnis visuomenės įtraukimas į sportinę veiklą. Neigiamas tendencijas sustiprina prastėjanti sporto infrastruktūra, nuolat mažėjantis sporto bazių (sporto centrų) skaičius. Kūno kultūros ir sporto departamento 2006 m. duomenimis, Lietuvoje yra 5 103 sporto infrastruktūros objektai. Sporto statinių skaičius įvairiuose regionuose labai skiriasi, kai kur net iki 8,6 karto. Pvz., Trakų savivaldybėje 1 000 gyventojų tenka 0,43 sporto statinio, o 1 000 darbingo amžiaus gyventojų – 0,74 sporto statinio, tuo tarpu Alytaus r. savivaldybėje 1 000 gyventojų tenka 3,27 sporto statinio, o 1 000 darbingo amžiaus gyventojų – 6,35 sporto statinio (skirtumas atitinkamai 7,6 ir 8,6 karto). Dauguma sporto salių (kurios sudaro 29,7 proc. visų sporto statinių šalyje) ir stadionų (kurie sudaro 10,4 proc. visų sporto statinių šalyje) priklauso bendrojo lavinimo ir profesinėms mokykloms, taigi jų prieinamumas suaugusiems Lietuvos gyventojams yra ribotas. Iki šiol yra skaičiuojami tik sporto objektai, neįtraukiant riedlenčių aikštelių, rekreacinių zonų, dviračių ir pėsčiųjų takų, kitos kasdieniam ir nemokamam fiziniam aktyvumui skirtos infrastruktūros. Naujai statomose Lietuvos miestų gyvenamosiose teritorijose beveik nelieka viešų, aktyviam poilsiui skirtų erdvių. Palyginti su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, Lietuvoje sporto objektų plėtra skiriasi nuo dviejų iki 150 ir daugiau kartų. Pvz., vidutiniškai Prancūzijoje 1 000 gyventojų tenka 3,5 sporto infrastruktūros objekto, iš jų lauko (atvirų) statinių – apie 2,2, o uždarų statinių – apie 1,3, tuo tarpu Lietuvoje 2005 m. 1 000 gyventojų vidutiniškai teko 1,71 sporto infrastruktūros objekto. Per paskutinius 20 metų Lietuvoje buvo pastatytas vos vienas universalus, daugiafunkcinis ir tarptautinius reikalavimus atitinkantis sporto objektas – Šiaulių arena, prie kurio statybos prisidėjo valstybė, o dalis šiuo metu veikiančių sporto bazių neatitinka net standartinių higienos normų reikalavimų. Prasta švietimo ir profesinio rengimo įstaigų sporto infrastruktūra. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu 2006 m. atliktoje studijoje „11 ir 12 klasių mokinių sveikata ir jos pokyčiai per 5 metus“ nustatyta, kad net 67 proc. vyresnių klasių mokinių teigia, kad jiems nesudarytos tinkamos sąlygos pajudėti ir pasimankštinti per pertraukas. Tokia padėtis nepriimtina ne tik dėl to, kad smunka šalies prestižas, kai Lietuva dėl siaurėjančio sporto veiklos socialinio pagrindo neišnaudoja daugelio galimybių siekti sporto laimėjimų, bet ir dėl to, kad kyla pavojus pačiam tautos gyvybingumui, sukeliami neigiami padariniai jaunosios kartos sveikatai, mažinamos ne tik dabarties, bet ir ateities visuomenės geresnės gyvenimo kokybės galimybės. Stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizė Stiprybės Silpnybės 1. Gausūs šalies rekreaciniai ištekliai (ežerai, upės, miškai, pajūris), urbanizuotuose regionuose yra daug zonų, kurios galėtų būti pritaikytos gyventojų sportavimui, sveikai gyvensenai skatinti. 2. Stiprios nacionalinės sporto tradicijos. Geri kai kurių sporto šakų tarptautiniai rezultatai. 3. Veikianti Vyriausybės įgaliota institucija, atsakinga už sporto plėtrą (Kūno kultūros ir sporto departamentas). 4. Veikiančios atskirų sporto šakų federacijos, atitinkančios tarptautinius reikalavimus. 5. Iš sovietinių laikų paveldėtas geografiškai išplėtotas sporto bazių tinklas. 6. Didėjantis bendras sporto klubų skaičius. 7. Fizinis ugdymas integruotas į formaliojo švietimo programas; Lietuvos švietimo sistemoje kūno kultūros pamokos yra privalomos. 8. Savivaldybių institucijos vykdo bendrojo lavinimo mokyklų atnaujinimo projektus. 9. Veikianti sporto infrastruktūra prie švietimo ir kitų įstaigų. 10. Veikianti specializuota aukštojo universitetinio mokslo institucija, rengianti sporto specialistus (Lietuvos kūno kultūros akademija). Veikianti sporto specialistų tobulinimosi ir valstybinė sporto veiklos leidimų išdavimo sistema. 11. Gerėjantis visuomenės požiūris į sportą ir sportavimą. 12. Veikianti nacionalinė sporto statistikos sistema, leidžiamas sporto statistikos metraštis. 13. Valstybinėse sveikatos apsaugos strategijose nustatyti sveikos gyvensenos prioritetai. 1. Mažas organizuotai sportuojančių gyventojų skaičius. Mažėjantis sporto mokyklų lankytojų skaičius. 2. Menkas institucijų bendradarbiavimas ir nedideli Kūno kultūros ir sporto departamento įgaliojimai koordinuoti tokį bendradarbiavimą. 3. Sporto veikloje, ypač sporto bazių plėtros srityje, dominuoja viešojo sektoriaus institucijos. Neskatinamos privačios investicijos į sporto infrastruktūros plėtros programas ir projektus, nenustatyti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo sporto srityje principai. 4. Lietuvos sportininkams nesudarytos lygios galimybės varžytis su užsienio šalių sportininkais. Neparengta strateginių sporto šakų plėtros programa. 5. Panaikinti sporto internatai, neįsteigti sporto šakų didelio meistriškumo sportininkų rengimo centrai, neparengta didelio meistriškumo sportininkų rengimo sistema neleidžia talentingam jaunimui atskleisti savo galimybių, o nesėkmingas atstovavimas tarptautinėse sporto varžybose menkina tarptautinį šalies prestižą. 6. Sporto infrastruktūra neatnaujinama, didėja jos nusidėvėjimas, dėl privatizacijos nuolat mažėja sporto bazių; valstybė ir savivaldybių institucijos beveik neinvestuoja į naujus sporto objektus; nėra šiuolaikinių sporto bazių didelio meistriškumo sportininkams rengti. 7. Gyvenvietėse mažai statoma nedidelių investicijų reikalaujančių sporto aikštynų, sporto žaidimų salių, plaukimo baseinų, futbolo aikščių, ir tai neleidžia švietimo institucijoms ir įstaigoms tinkamai organizuoti privalomo jaunuomenės fizinio ugdymo, o savivaldos institucijoms ir įstaigoms – siekti kokybiško gyventojų fizinio aktyvumo tikslų. 8. Sporto ir rekreacinių įrenginių stygius, patrauklių, šiuolaikiškų fizinio aktyvumo įrenginių stoka rekreacinėse zonose, darbo vietose ir švietimo įstaigose. 9. Dažnai sporto klubai yra tik dar viena veikiančių viešųjų institucijų (sporto mokymo įstaigų ir pan.) formalios veiklos forma. Potenciali sporto klubų bendruomeninė (socialinė) funkcija yra silpna ir valstybės neremiama; menkas sporto infrastruktūros prieinamumas klubinei veiklai. 10. Nepakankamai kontroliuojama privačių sporto centrų paslaugų kokybė. 11. Neformaliojo švietimo sistema menkai taikoma sporto ugdymui (neįdiegtas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, nėra galimybių ugdymui panaudoti sporto klubų paslaugas); mokyklų sporto infrastruktūra atnaujinama lėtai. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatose nekalbama apie sveiko, tvirto Lietuvos gyventojo ugdymą. 12. Parengtų sporto specialistų skaičius neatitinka realių poreikių; nerengiami sporto medicinos specialistai ir masažuotojai. Neparengta vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų bei skirtingų žinybų bendradarbiavimo teikiant sporto veiklos leidimus sistema. Nevienoda skirtingose žinybose tą pačią veiklą atliekančių sporto specialistų darbo apmokėjimo tvarka. 13. Menkos valstybės investicijos į sveikos gyvensenos propagavimą. Šioje srityje Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija neatlieka visuomeninio transliuotojo funkcijų. Smukęs sporto sektoriaus prestižas. 14. Sporto rodikliai nesiejami su valstybės finansuojamais prioritetais. Nepanaudojamas Lietuvos sporto mokslo potencialas, neatliekama mokslo pagrindais grindžiama sporto veiklos stebėsena. Blogi visuomenės sveikatos rodikliai. 15. Dėl prastos sporto infrastruktūros ir dėl programų turinio nesudaromos minimalios fizinio aktyvumo galimybės vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose, mokiniams bendrojo lavinimo mokyklose, studentams universitetuose, silpninama gyventojų fizinė, psichinė, intelektinė, dvasinė, socialinė darna, taip pat nesukurtos sąlygos jų individualiems sportiniams gebėjimams atskleisti. Sudarytos prielaidos blogėti suaugusių gyventojų sveikatai (kaulų traumoms ir jų retėjimui), darbinei veiklai ir gyvenimo kokybei. 16. Bendrojo lavinimo mokyklose kūno kultūra nėra laikoma lygiaverčiu dalyku tarp kitų bendrojo lavinimo dalykų. 17. Neišnaudotas sporto sektoriaus potencialas sveikai gyvensenai plėtoti, gyventojai nepakankamai informuojami apie fizinio aktyvumo naudą sveikatai, todėl didžiausia valstybės biudžeto asignavimų dalis tenka ligoms gydyti ir vaistams kompensuoti. Galimybės Grėsmės 1. Atnaujinta ir išplėtota sporto infrastruktūra užtikrins didesnės gyventojų dalies fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną, gerins gyvenimo kokybę, mažins sergamumą, antsvorio turinčių ir nutukusių gyventojų skaičių. Nemokamų ir šiuolaikiškų fizinio aktyvumo įrenginių plėtra mažins socialinę atskirtį ir didins jaunimo užimtumą, jaunimas bus skatinamas gyventi be žalingų įpročių ir nedaryti teisės pažeidimų, mažės nusikalstamumas. 2. Didėjanti privataus verslo investicijų dalis į sporto sektorių. Lėšų sutelkimas užtikrins sporto infrastruktūros ir sporto projektų plėtrą. 3. Sėkminga savivaldybių visuomenės sveikatos biurų veikla. 4. Tarptautinės rekomendacijos plėtoti Sporto visiems programą Europos Sąjungos valstybėse narėse ir gerosios patirties pavyzdžiai. 5. Europos Sąjungos struktūriniai fondai gali būti naudojami nacionalinės ir regioninės svarbos sporto infrastruktūros objektų statybai finansuoti. 6. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos remia bendruomenių veiklos centrų plėtrą. 7. Rengiamos ir tobulinamos valstybinės strategijos ir ilgalaikės programos, susijusios su sporto plėtros siekiniu. Įgyvendinamos su sporto plėtra susijusios visuomenės sanglaudos stiprinimo tarpinstitucinės programos (vaikų ir jaunimo socializacijos, neįgaliųjų integracijos ir kitos). 1. Valstybė nesiekia sudaryti patrauklių sąlygų privačiam verslui investuoti į sporto plėtrą. 2. Didėjanti emigracija į Europos Sąjungos valstybes nares, didėjantis sporto specialistų trūkumas ir nelanksti jų darbo apmokėjimo sistema, trukdanti išlaikyti aukštos kvalifikacijos sporto specialistus Lietuvoje; kompetentingų specialistų trūkumas ir jų emigracija iš šalies ar perėjimas į kitus šalies ūkio sektorius. 3. Skiriamos minimalios savivaldybių biudžetų lėšos sporto objektų atnaujinimui, priežiūrai ir statybai finansuoti. 4. Sporto infrastruktūros plėtra neintegruota į savivaldybių institucijų programas, planingai neplėtojama gyvenamosios aplinkos vietos sporto infrastruktūra. 5. Miestų žaliųjų plotų nykimas dėl motorinių transporto priemonių saugojimo vietų stokos ir jų užstatymo nerekreacinės paskirties objektais. 6. Sporto veikla nepripažįstama reikšminga priemone bendruomenių gyvybingumui stiprinti. 7. Sveikos gyvensenos, darbingumo, laisvalaikio užimtumo, visuomenės dezintegracijos prevencijos siekiniai valstybės strategijose ir programose lieka deklaratyvūs, realiai menkai remiami iš valstybės finansuojamų specialiųjų ir tarpinstitucinių programų. Dėl menko tarpinstitucinių programų finansavimo lieka neišnaudotas sporto sektoriaus potencialas visuomenės dezintegracijos prevencijai, laisvalaikio užimtumui, sveikatai ir darbingumui stiprinti. Strateginės išvados: 1. Sporto plėtra nepripažinta kaip esminis valstybės prioritetas, skirtas gyventojų sveikai gyvensenai ugdyti, gyvenimo kokybei gerinti, sveikatai ir visuomenės sanglaudai stiprinti. Sporto socialinė funkcija nepripažįstama itin reikšmingu visuomenės raidos veiksniu ir jam paliekamas tik sporto laimėjimų – tarptautinio šalies įvaizdžio, tautinės ir pilietinės savimonės stiprinimo – vaidmuo (kuris yra labai svarbus, bet nepakankamas). 2. Valstybės institucijos ir įstaigos (Kūno kultūros ir sporto departamentas, savivaldybių institucijos ir joms pavaldžios įmonės) negali iš esmės pakeisti susidariusios padėties be privataus verslo pagalbos. Norint padaryti esminį šuolį ir pasivyti kaimynines šalis, reikia kuo greičiau parengti ir įgyvendinti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo modelio ir privačios iniciatyvos skatinimo priemonių planą, siekiant įgyvendinti šioje strategijoje iškeltus uždavinius. 3. Sportas nepelnytai izoliuojamas kaip atskiras, nedidelis viešojo administravimo sektorius, nors iš tiesų ši sritis yra visuotinė, t. y. tarpžinybinė, sudaro svarbią savivaldybių institucijų funkciją, todėl į ją turi būti plačiai įtrauktos nevyriausybinės organizacijos ir privataus verslo iniciatyvos. Vyriausybės įgaliotai institucijai priskirtos funkcijos yra nepakankamos sporto plėtrai koordinuoti. Sporto finansavimas nesiejamas su jo socialinės funkcijos įgyvendinimu. 4. Nelanksti ir nepakankama (neatitinkanti tikrųjų plėtros poreikių) sporto specialistų rengimo, jų tobulinimosi ir sporto veiklos leidimų sistema. Vyriausybės įgaliota institucija nelinkusi perduoti nevyriausybinėms organizacijoms jokių savo funkcijų, susijusių su žmogiškųjų išteklių plėtra mėgėjų ir profesionaliojo sporto srityse. 5. Sporto plėtra nesiejama su sistemingu sporto infrastruktūros objektų atnaujinimu ir statyba (tiek geografiškai, tiek pagal specializuotus plėtojamų sporto šakų poreikius). Beveik ignoruojamas sporto plėtros regioninis, savivaldybių lygmuo. Valstybė neinvestuoja ir į šalies sporto tarptautinį konkurencingumą, kiek tai susiję su fizinėmis sąlygomis didelio meistriškumo sportininkams rengti. Lietuvos sportininkams nesudarytos lygios galimybės varžytis su užsienio šalių sportininkais (dėl to didėja gabių Lietuvos sportininkų emigracijos tikimybė). 6. Nepanaudojamas šalies mokslo potencialas, nefinansuojamos sportininkų ugdymo programos, nevykdoma mokslu pagrįsta sporto strateginė plėtra ir veiksminga stebėsena. VI. STRATEGINIS TIKSLAS IR SU JUO SUSIJĘ TIKSLAI Šios strategijos vizija – tai sporto socialinės funkcijos (ir socialinio pagrindo) plėtra laisvosios rinkos ekonomikoje ir visuomenėje, kurioje aktyviai remiama privati iniciatyva. Sporto socialinė funkcija apima gyventojų sveikatos ir sveikos gyvensenos, didesnio darbingumo, visuomenės sanglaudos, laisvalaikio užimtumo strateginius uždavinius (didysis sportas taip pat atlieka visuomenės tautinio ir pilietinio sąmoningumo ugdymo funkciją). Pagrindinis šios funkcijos rodiklis – sportuojančių gyventojų skaičius, įvairių visuomenės grupių įtraukimas į sporto veiklą. Toks įtraukimas padeda įveikti visuomenės susvetimėjimą, atkurti socialinius vietos bendruomenių ryšius nepriklausomai nuo gyventojų amžiaus, socialinės padėties, išsilavinimo, profesijos ir (arba) kitų socialinių skirtumų. Taigi, remiantis šia vizija, strateginį sporto plėtros tikslą galima apibrėžti taip: sudaryti sąlygas visų Lietuvos socialinių grupių įtraukimui į sporto veiklą, taip sprendžiant itin svarbius visuomenės sanglaudos, gyvenimo kokybės gerinimo, gyventojų sveikatos ir sveikos gyvensenos, didesnio darbingumo, laisvalaikio užimtumo uždavinius ir kartu sukuriant socialinį pagrindą didelio meistriškumo sportininkų rengimo sistemai. Atsižvelgiant į tautinį charakterį, Lietuvoje motyvaciją fiziniam aktyvumui, sportavimui lengviausia būtų kurti sistemingai organizuojant įvairias viešas sporto varžybas (bendruomenėse ir platesniu mastu), taip pat kuriant palankią aplinką organizuotam ir savarankiškam sportavimui. Tikimasi, kad investicijos į sporto socialinės funkcijos plėtrą dėl šios veiklos prevencinių ypatybių sumažintų valstybės išlaidas sveikatos apsaugai ir viešajai tvarkai, nusikalstamumo ir kitų socialinių problemų padarinių šalinimui, gerintų gyvenimo kokybę, skatintų garbingos konkurencijos (varžymosi ir bendradarbiavimo) tradicijas visuomenėje. Be to, tokios investicijos, palyginti su jų efektu, būtų gana nedidelės dėl dar neišblėsusios tautos sportinės dvasios, noro ir iniciatyvos sportuoti. Atsižvelgiant į pateiktas išvadas, Strategijoje nustatomos tokios prioritetinės sporto plėtros Lietuvoje kryptys (susijusios su Strategijoje apibrėžtu pagrindiniu sporto socialinės funkcijos plėtros tikslu): 1. Sporto vaidmens visuomenėje didinimas (suvokimo, kad sveika gyvensena, sportavimas yra neatsiejami nuo gyvenimo kokybės, skatinimas ir sporto prestižo, jo bendruomeninės funkcijos stiprinimas). 2. Teisinė ir administracinė pertvarka horizontaliam sporto reglamentavimui užtikrinti (kad sporto plėtra būtų siekiama didesnės visuomenės sanglaudos ir gyvenimo kokybės gerinimo, o sporto finansavimo politikoje būtų atsižvelgiama į jo ugdomųjų ir kitų įvairiapusių socialinių funkcijų įgyvendinimą nepriklausomai nuo sporto veiklos subjekto nuosavybės formos ir (arba) jo institucinės priklausomybės). 3. Žmogiškųjų išteklių plėtra didėjančiam socialiniam sporto vaidmeniui užtikrinti (decentralizuotas sporto organizatorių rengimas, planingas kitų sporto specialistų rengimas mėgėjų ir profesionaliajam sportui; savivaldybių institucijose ir įstaigose bei valstybės institucijose dirbančių sporto specialistų įtraukimas į Nacionalinės sporto visiems plėtros programos įgyvendinimą). 4. Bazinės sporto infrastruktūros mėgėjams ir didelio meistriškumo sportininkams plėtra (teritorinio planavimo derinimas su sporto veiklos poreikiais, švietimo įstaigų sporto infrastruktūros atnaujinimas, valstybės ir savivaldybių institucijų prioritetų dėl investicinių sporto srities projektų nustatymas ir palankių sąlygų infrastruktūrai kurti ir sporto paslaugoms teikti). 5. Valstybinės sporto institucijos galių ir kompetencijos didinimas sporto plėtrai užtikrinti, jos statuso stiprinimas valstybės valdymo sistemoje (valstybės sporto politikai formuoti, organizuoti, koordinuoti ir jos įgyvendinimui kontroliuoti steigiama Sporto ministerija). VII. STRATEGIJOS PAGRINDINĖS GAIRĖS (TIKSLAI, UŽDAVINIAI, PRIEMONĖS (VEIKSMAI), JŲ REZULTATAI IR VERTINIMO KRITERIJAI) 1 tikslas. Sistemingai didinti visuomenės suvokimą, kad fizinis aktyvumas, sportavimas yra asmens darnos prielaida ir visuotinė vertybė Lietuvos sporto IV kongrese (2005 m.) priimtoje Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto strategijoje 2005–2015 metams konstatuojama, kad sporto sektoriaus ir apskritai sporto prestižas yra smukęs ir toliau smunka, tačiau valstybė nesiėmė jokių politinių priemonių tokiai padėčiai pakeisti. Tik po dvejų metų, 2007 m., grupė sportininkų ir nusipelniusių trenerių kreipėsi į Respublikos Prezidentą, Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – Seimas), Vyriausybę ir Lietuvos sporto institucijų vadovus dėl sporto sektoriuje susidariusios padėties, didelio meistriškumo sportininkų rengimo problemų. Seimas ėmėsi iniciatyvos ir priėmė sprendimą surengti konferenciją „Valstybės sporto politika: problemos ir jų sprendimo būdai“ ir aptarti iškilusias problemas. Konferencijos dalyviai konstatavo, kad Lietuvoje nėra parengtų modernios, aiškiais principais ir teisinėmis normomis grindžiamos sporto politikos gairių. Remiantis šios konferencijos rezoliucija, priimtas Seimo 2007 m. gegužės 10 d. nutarimas Nr. X-1118, kuriame pasiūlyta Vyriausybei parengti 2008–2020 metų valstybės kūno kultūros ir sporto strategiją ir pateikti ją tvirtinti Seimui. Taigi šioje strategijoje siūlomi uždaviniai ir priemonės apima ne tik apskritai sporto ar sporto sektoriaus prestižo didinimą, bet ypač jo socialinės vertės, jo socialinės funkcijos plėtros naudos ir ryšio su gyvenimo kokybe suvokimo didinimą. Toks suvokimas negali būti vien abstraktus – jis turi reikštis realiu, viešu valstybės apsisprendimu skatinti sporto plėtrą, stiprinti jo socialinį pagrindą (paskirtį ir prieinamumą visiems), suderinti savo politiką šioje srityje ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai – pasitelkiant šiam tikslui visą švietimo sistemą, plečiant tarpinstitucines programas prioritetiškai plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, taip pat tobulinant viešojo administravimo gebėjimus ir tvarką. Visų šių pokyčių tikslas – ne tiek sportininkams ar sporto specialistams, bet pačiai visuomenei reikalinga sporto plėtra. Šios strategijos tikslas – spręsti ne tiek paties sporto, kiek visuomenės problemas, nes sportas, kaip visuomenės reiškinys, gali padėti įgyvendinti šį tikslą. Valstybė privalo įvairiais būdais skatinti ir remti pačių žmonių sporto sąjūdį, sudaryti sąlygas sporto paslaugų verslo iniciatyvoms. Taigi sporto prestižo ir visuomenės suvokimo didinimo priemonės padėtų pakeisti iki šiol buvusią padėtį, kai valstybė formulavo sporto plėtros strateginį tikslą, o realiai tokios plėtros nebuvo ir negalėjo būti. Uždaviniai: 1.1. Sukurti ir tobulinti sveikos gyvensenos, fizinio aktyvumo propagavimo (socialinės reklamos sklaidos) per visuomenės informavimo priemones sistemą. 1.2. Parengti ir įgyvendinti sveikos gyvensenos, fizinio aktyvumo skatinimo programą formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje, atsižvelgiant į įvairias amžiaus grupes (vaikų, paauglių, jaunimo ir suaugusiųjų), taip pat – neformaliojo švietimo (ikimokyklinio amžiaus, popamokinio ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą) aplinkoje. 1.3. Sudaryti sąlygas reikšmingai padidinti sporto prestižą visuomenėje ir valstybės bei savivaldybių institucijose ir įstaigose. 1.4. Kurti ir tobulinti tarptautinio bendradarbiavimo sistemą, kuri užtikrintų tinkamas socialines sąlygas sveikos gyvensenos plėtrai Europos Sąjungos ir pasaulio mastu. 1.5. Pasiekti, kad 2020 m. ne mažiau kaip 210 000 šalies gyventojų organizuotai lankytų miestų ir rajonų sporto klubus, viešąsias sporto įstaigas ir įmones, sportininkų ugdymo įstaigas. Priemonės, veiksmų kryptys: 1.1 uždavinys. Sukurti ir tobulinti sveikos gyvensenos, fizinio aktyvumo propagavimo (socialinės reklamos sklaidos) per visuomenės informavimo priemones sistemą: 1.1.1. Valstybės finansuojamos sveikos gyvensenos per sportą socialinės reklamos kampanijų planavimas ir įgyvendinimas kartu su Sveikatos apsaugos ministerija (vertinimo kriterijus: bendra tokios socialinės reklamos auditorija kiekvienais metais). 1.1.2. Sisteminga mėgėjų sporto renginių ir sporto plėtros procesų viešinimo programa, skiriant tam lėšų iš Sporto rėmimo fondo biud …