Byla Nr. 35/04-37/04-72/06 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO (2004 M. LAPKRIČIO 4 D. REDAKCIJA) 3 DALIES, 8 STRAIPSNIO (2004 M. LAPKRIČIO 4 D. REDAKCIJA) 2 DALIES, 34 STRAIPSNIO (2002 M. LIEPOS 4 D., 2003 M. SPALIO 7 D. REDAKCIJOS) 3, 4 DALIŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2007 m. rugsėjo 26 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei (atstovaujančiai Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Nr. 1B-43/2004 ir 1B-45/2004), Seimo nariui Algirdui Sysui (atstovaujančiam Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-63/2006), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. rugsėjo 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 35/04-37/04-72/06 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004); 2) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004); 3) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-43/2004 (byla Nr. 35/04) ir prašymas Nr. 1B-45/2004 (byla Nr. 37/04) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 35/04-37/04. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-43/2004,1B-45/2004 (byla Nr. 35/04-37/04) ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-63/2006 (byla Nr. 72/06) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 35/ 04-37/04-72/06. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004). 2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004). 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006). II 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004), grindžiamas šiais argumentais. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalį Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte nurodyti asmenys, tarp jų ir advokatai, yra privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos dalims. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje inter alia nustatyta, kad advokatai, esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti tuo atveju, kai jų pajamų metinė suma yra mažesnė nei 12 MMA. Pareiškėjo teigimu, dėl tokio teisinio reguliavimo advokatai traktuojami nevienodai: vieni advokatai – Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, jei jų pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 MMA, o kiti advokatai – Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, kurių pajamų metinė suma viršija 12 MMA, turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pensijos papildomai daliai; taip viena advokatų grupė yra išskiriama kitos atžvilgiu ir yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Pareiškėjo manymu, ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir tuo atžvilgiu, kad neužtikrina tinkamo žmogaus teisės gauti pensiją arba socialinę paramą įgyvendinimo ir teisinio gynimo, nors Konstitucijos 52 straipsnis įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas piliečių teisės į pensinį aprūpinimą ir socialinę paramą įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004), grindžiamas šiais argumentais. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, todėl, pareiškėjo manymu, asmuo, kuris moka valstybinio socialinio draudimo įmokas ir yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, neturėtų būti verčiamas mokėti papildomų įmokų pensijai gauti dar ir nuo pajamų, gaunamų iš individualios veiklos, nes, pasak pareiškėjo, prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas jis jau vykdo. Toks reikalavimas, pasak pareiškėjo, prieštarauja konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Juk valstybinio socialinio draudimo įmokas moka asmenys, kurie turi pajamų ir kuriems, pasak pareiškėjo, ši prievolė yra nustatyta tam, kad ateityje jiems galėtų būti skirta viena iš Įstatyme numatytų pensijų. Šios, pasak pareiškėjo, prievolės atsiradimas negali būti grindžiamas asmens vienų metų pajamų dydžiu: reikalauti, kad asmenys, kurių pajamos yra didesnės negu 12 MMA per vienus metus, mokėtų įnašus bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai, o asmenis, kurių vienų metų pajamos yra mažesnės negu 12 MMA, atleisti nuo šio mokėjimo yra neteisinga. Taip pat yra neteisinga reikalauti, kad asmenys, kurie yra draudžiami socialiniu draudimu ir turi pajamų, mokėtų tokias draudimo įmokas, o asmenis, draudžiamus socialiniu draudimu, bet neturinčius pajamų, atleisti nuo šio mokėjimo. Pasak pareiškėjo, „įstatymas negali būti skirtingas skirtingos socialinės padėties asmenims“. Todėl Įstatymo nuostata, kad įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai privalo mokėti tik pajamų turintys savarankiškai dirbantys asmenys, jei tos pajamos yra lygios 12 MMA sumai per metus arba didesnės, laikytina diskriminacine ir prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, draudžiančiai varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. 3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/ 2006), grindžiamas šiais argumentais. Pagal ginčijamas nuostatas pensijų valstybiniu socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra privalomai draudžiami ne tik tie individualia veikla užsiimantys – savarankiškai dirbantys asmenys, valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją gausiantys ateityje, bet ir tie, kurie jau atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, taip pat ir tie, kuriems ši pensija jau yra paskirta ir mokama; pagrindinei pensijos daliai jie privalomai draudžiami be išlygų, o papildomai daliai – jei jų pajamų metinė suma yra lygi 12 MMA arba didesnė. Bet tai, kad asmeniui įstatymų nustatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto yra paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, reiškia, kad asmuo atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas šiai pensijai gauti, o valstybė turi vykdyti turtinį įsipareigojimą šią pensiją mokėti. Pareiškėjo nuomone, tai, kad senatvės pensiją gaunantys ir savarankiškai dirbantys asmenys turi ir toliau mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, pažeidžia asmenų lygybės, teisingumo, teisinės valstybės principus, varžo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gaunančių asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia socialinės paramos nuostatas (Konstitucijos 52 straipsnis). III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų J. Andriuškevičiūtės, Seimo nario B. Bradausko (atstovaujančio Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-43/2004), Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos D. Petrylaitės (atstovavusios Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-45/ 2004), Seimo nario A. Syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. 1. J. Andriuškevičiūtės (atstovaujančios Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-43/2004) teigimu, argumentas, esą asmuo, jau įgijęs teisę į senatvės pensiją, laikytinas įvykdžiusiu prievolę sumokėti įmokas pensijai gauti, nedera su valstybinio socialinio draudimo esme bei paskirtimi ir paneigia Konstitucijoje įtvirtintą darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį, taigi yra konstituciškai nepagrįstas. Valstybė, turinti rūpintis savo piliečiais, yra sukūrusi visuotinumo ir solidarumo principais paremtą valstybinio socialinio draudimo sistemą, kurią taikant darbingi asmenys turi mokėti įmokas, o asmenys, dėl objektyvių priežasčių negalintys pasirūpinti savimi, turi teisę į paramą. Valstybinį socialinį draudimą reikia skirti nuo privataus draudimo: privataus draudimo atveju asmuo pats sprendžia, draustis ar ne (tokio draudimo sąlygos yra šalių susitarimo dalykas), o valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, draudimo stažą, išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, kitas draudimo sąlygas nustato valstybė. Be to, Įstatymas nustato ne tik pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, bet ir teisę gauti išmokas; įmokas privalo mokėti visi, gaunantys draudžiamųjų pajamų, o teisę gauti išmokas turi tie, kurie negali gauti pajamų dėl to, kad dėl amžiaus ar neįgalumo negali dirbti. Ginčijamos Įstatymo nuostatos nėra diskriminuojančios, nes įtvirtina visuomeniškai svarbų siekį – labiausiai socialiai pažeidžiamų, mažas pajamas gaunančių asmenų teisę nesidrausti. 2. Seimo narys B. Bradauskas raštu pritarė šiems J. Andriuškevičiūtės argumentams. 3. D. Petrylaitės (atstovavusios Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-45/2004) teigimu, Lietuva pasirinko pasaulyje dominuojantį socialinio solidarumo principu pagrįstą valstybinio socialinio draudimo modelį, pagal kurį jauni ir sveiki asmenys dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema yra universali ir apima beveik visus Lietuvos Respublikos gyventojus, o teisė gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas siejama visų pirma su asmens dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje – su tuo, ar jis mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas (arba jos buvo mokamos už jį). Valstybė, sukūrusi tokią socialinio saugumo sistemą ir garantuodama jį, gali ir turi reikalauti iš asmens vykdyti tam tikras pareigas. Įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas privalu sukurti tokį mechanizmą, kad nebūtų pažeistas asmenų lygybės principas ir nebūtų nustatyta nepagrįstai didelių išimčių solidarumu ir vieningumu paremtai socialinio draudimo sistemai; niekas neturi pamiršti savo priklausomybės visuomenei; naudodamasis jos socialine, teisine parama, garantijomis, asmuo turi vykdyti tas pareigas, kurios jam atsiranda dėl priklausomybės visuomenei. 4. Seimo Pirmininko 2007 m. kovo 13 d. potvarkiu Nr. 135 „Dėl Seimo Pirmininko 2004 m. lapkričio 11 d. potvarkio Nr. 182 pakeitimo“ bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-45/2004 atstovauti Seimui vietoje D. Petrylaitės įgaliota J. Andriuškevičiūtė pritarė minėtiems D. Petrylaitės argumentams. 5. Seimo nario A. Syso (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-63/2006) teigimu, perskirstymo principu pagrįstoje socialinio draudimo sistemoje visi apdraustieji privalomai moka socialinio draudimo įmokas nuo viso jiems priskaičiuoto darbo užmokesčio, o socialinio draudimo įmokų dydis yra proporcingas apmokestinamosioms pajamoms. Solidarumo principu paremtą pensijų socialinio draudimo sistemą, kurioje dirbančių asmenų įmokomis finansuojamos valstybinės socialinio draudimo pensijos, valstybė nustatė būtent laiduodama Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Ginčijamas teisinis reguliavimas užtikrina socialinį teisingumą taikant perskirstymo principą, taip pat socialinio draudimo išmokoms mokėti būtinų lėšų surinkimą ir nieko nediskriminuoja, niekam neteikia privilegijų, taip pat neriboja asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą. IV 1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus M. Mikailos, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojos V. Valeckaitės rašytiniai paaiškinimai. 2. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas dešimties advokatų raštas (su priedais – Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartimis), iš kurio inter alia matyti, kad dėl Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies ir jos 1 punkto atitikties Konstitucijai teismams (teisėjams) kilo abejonių nagrinėjant ir kitas bylas, kuriose nebuvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą. V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovai J. Andriuškevičiūtė, Seimo narys A. Sysas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Įmokų administravimo skyriaus vedėjas L. Rudys. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar: – Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004; – Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų metinių pajamų sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti, kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių metinė pajamų suma yra mažesnė už 12 MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004); – Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006). 2. Pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonių dėl jo nurodytų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo straipsnių (jų dalių) atitikties Konstitucijai kilo nagrinėjant administracines bylas dėl to, kad advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas arba draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, Įstatyme yra nustatyta pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Pažymėtina, kad ginčijamuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra skirtas ne tik advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas arba draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, bet ir kitiems šiuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nurodytiems savarankiškai dirbantiems asmenims. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytų Įstatymo straipsnių (jų dalių) atitikties Konstitucijai negalima tirti išskiriant tik vieną asmenų grupę – advokatus. 3. Ginčijamas teisinis reguliavimas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jo esmė (tuo aspektu, kuriuo jo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas) išliko ta pati: atitinkamuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys, kurių draudžiamųjų pajamų metinė suma, apskaičiuota pagal Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalį, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3 dalies 1 punktą, yra mažesnė už 12 MMA ir kurie yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, valstybinio socialinio draudimo įmokų pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gali nemokėti. II 1. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis (vadinamasis pay as you go modelis), pagal kurį valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų, dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti). 2. Toks valstybinio socialinio draudimo modelis yra taikomas ir kai kuriose kitose valstybėse; jis yra grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais. Visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali pasirūpinti savimi – dirbti ir užsidirbti ir jiems tuo metu yra reikalinga socialinė parama). Kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį dirbantys (aktyvia ekonomine veikla užsiimantys) asmenys, gaunantys draudžiamųjų pajamų, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o asmenys, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti), turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas. Lėšomis, kurios yra surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne jas mokančių asmenų būsimosios senatvės pensijos, bet pensijų išmokos tuo metu senatvės pensiją gaunantiems asmenims. Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos – darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos; ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamosios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos pasibaigimo pagrindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). Minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, – įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Šitaip siekiama užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir atitinkamų išmokų mokėjimą. Taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, dalyvaujantys darbo rinkoje, – tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, – jeigu jie turi įstatyme numatytų draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos. 3. Valstybinio socialinio draudimo išmokų mokėjimas yra siejamas su dirbančių asmenų teise į įstatymo nustatytas išmokas, įskaitant senatvės pensiją. Šiai ir kitoms socialinėms teisėms įgyvendinti yra sukurtas Valstybinio socialinio draudimo fondas, grindžiamas ekonomiškai aktyvių (dirbančių) asmenų lėšomis, kurios sumokamos kaip privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš vieniems metams sudaromo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, kuris yra valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, draudimo stažą, išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, kitas draudimo sąlygas nustato valstybė, kuri pagal Konstituciją privalo laiduoti piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. 4. Ilgą laiką valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją sudarė dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis yra vienoda visiems pensijų gavėjams, turintiems įstatymo nustatytą būtiną senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir ji atlieka pajamų perskirstymo arba pensijų dydžių išlyginimo funkciją, leidžia įgyvendinti solidarumo principą, kuriuo yra grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtintas valstybinio socialinio draudimo modelis. O papildoma valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis priklauso nuo asmens turimo valstybinio socialinio draudimo stažo bei pajamų, nuo kurių buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; šios pensijos dalies paskirtis – susieti asmens senatvėje gaunamas pajamas su buvusiomis darbo pajamomis. Tokia valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos struktūra buvo nustatyta dar 1994 m. liepos 18 d. Seimo priimtame ir 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, pagal kurį valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos turėjo būti diferencijuojamos susiejant jas su asmens darbo stažu ir gautomis draudžiamosiomis pajamomis; jas sudarė dvi dalys: visiems (turėjusiems būtinąjį draudimo stažą) vienodo dydžio bazinė pensija ir diferencijuota papildoma pensijos dalis, priklausiusi nuo asmens įgyto darbo stažo bei gautų draudžiamųjų pajamų; bazinės pensijos dydis buvo susietas su minimaliu gyvenimo lygiu (toliau – MGL) ir negalėjo būti mažesnis nei 110 procentų MGL. Šiame kontekste paminėtina, kad nuo 2007 m. liepos 1 d., kai (su numatyta išimtimi) įsigaliojo Seimo 2007 m. gegužės 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5, 6, 32, 39, 42, 46, 52, 64 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 241, 421, 531, 661 straipsniais įstatymas, valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro ne tik pagrindinė ir papildoma dalys, bet ir priedas už stažo metus. 5. Darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos įvairovė yra didžiulė; dalyvauti darbo rinkoje galima įvairiais pagrindais. Minėta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį darbo rinkoje dalyvaujantys asmenys, – tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, – pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai. Kita vertus, savarankiškai dirbančių asmenų ekonominė (darbinė) veikla yra gerokai specifinė, nes jie negauna „formalaus“ mėnesinio atlyginimo ir garantuotų nuolatinių pajamų, todėl atitinkama specifika turi būti būdinga ir jų valstybiniam socialiniam draudimui. Beje, ši specifika atsispindėjo dar 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtame ir 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kuriame, be kita ko, buvo numatytos išimtys, kada tame įstatyme nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų. 6. Paminėtina, kad leidžiant valstybinio socialinio draudimo pensijų santykius reguliuojančius įstatymus nebuvo išvengta ir tokio teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo ginčijama pensijų, socialinės paramos santykius reguliuojančių teisės aktų (jų dalių) atitiktis Konstitucijai, priimtuose aktuose Konstitucinis Teismas, formuluodamas oficialią konstitucinę socialiai orientuotos valstybės doktriną, yra atskleidęs Konstitucijoje įtvirtintas valstybinio socialinio draudimo, pensinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo nuostatas, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius. III 1. Pareiškėjai abejoja, ar ginčijami Įstatymo straipsniai (jų dalys) neprieštarauja inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui. 1.1. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ 1.2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“ 1.3. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ 2. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota; taigi ji turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Valstybės socialinę orientaciją išreiškia ne tik Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos – ji atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. Atskleidžiant Lietuvos valstybės socialinės orientacijos – konstitucinio principo turinį reikšmės turi ir Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatos. Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktriną, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus spendžiama, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo straipsniai (jų dalys), skirti pensijų santykiams reguliuoti, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimuose, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose: – Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis, kaip minėta, išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; – valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei; – pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti; – asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; konstitucinio teisingumo principo būtina paisyti ir tada, kai pensinio aprūpinimo sistema yra pertvarkoma, inter alia jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama; – Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija); – Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą; – materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; asmens bendras indėlis (asmens privalomojo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienu iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti; – solidarumo principo negalima aiškinti kaip įtvirtinančio įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų; – įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų; taip pat būtina paisyti konstitucinio visų asmenų lygybės principo, draudžiančio diskriminaciją bei privilegijas, įpareigojančio vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiančio iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai, tačiau nepaneigiančio to, kad įstatyme tam tikroms asmenų kategorijoms, kurių padėtis skiriasi, gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas; diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; – reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti užsiėmimo rūšį; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam butų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis. 3. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Taip pat pabrėžtina, kad tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą. 4. Socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis, atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama. IV Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies 1, 7 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. 1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1,7 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymai Nr. 1B-43/2004 ir 1B-45/2004). 2. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta: „Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose, valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos taip: individualios (personalinės) įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus ir nuomininkus, tikrosios ūkinės bendrijos – už jų narius, komanditinės ūkinės bendrijos – už jų tikruosius narius, o advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, patentus įsigiję asmenys už save ir ūkininkai už save ir dirbančius ūkyje pilnamečius jų ūkio narius valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys: 1) individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais; įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų; šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų; 2) patentus įsigiję asmenys draudžiasi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai; 3) ūkininkai save ir dirbančius ūkyje pilnamečius savo ūkio narius draudžia valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai; Vyriausybės nustatyta tvarka ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkai, drausdami save ir dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius, turi teisę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį; kita valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis dengiama iš valstybės biudžeto lėšų.“ Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte, valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai; 2) I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją; 3) sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą; 4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi; 5) laisvės atėmimo vietose; 6) įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.“ 3. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste; inter alia turi būti atsižvelgta į Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalį, į kurios nuostatas daroma nuoroda ginčijamose Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse. Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys: <...> 6) individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai <...>.“ Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 3 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–14 punktuose nurodyti asmenys privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (6 punkte nurodyti asmenys privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai 34 straipsnyje nustatyta tvarka <...>).“ 4. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja inter alia Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalis ir jos 1,7 punktai, iš pareiškėjo prašymų (Nr. 1B-43/2004 ir 1B-45/2004) argumentų ir prie šių prašymų pridėtų administracinių bylų, kuriose buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonė ne dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja visa Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalis, o tik dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja tos dalies 1, 7 punktai. 5. Pagal ginčijamus Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 1, 7 punktus individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai (t. y. Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys): – kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą) buvo ne mažesnė negu 12 MMA, privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir bazinei pensijai, ir papildomai pensijos daliai; įmokos papildomai pensijos daliai turėjo būti mokamos nuo pačių šių savarankiškai dirbančių asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negalėjo būti mažesnė negu 12 MMA; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą; – kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 MMA, kurie nebuvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai ir nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (taip pat neatitiko nė vienos iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. nebuvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, nebuvo sukakę senatvės pensijos amžiaus ir negavo šalpos (socialinės) pensijos arba kompensacijos pagal Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, negavo valstybinio socialinio draudimo pensijos iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, nebuvo laisvės atėmimo vietose ir nebuvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statuso Įmonių rejestre ir visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai nebuvo atleisti iš darbo), privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą; – kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 MMA ir kurie buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba (ir) buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (arba (ir) atitiko vieną arba kelias iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. buvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo), galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų (nei bazinei pensijai, nei papildomai pensijos daliai). 6. Pabrėžtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų poziciją, kad Konstitucijai galėjo prieštarauti Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas toms teisinėms situacijoms, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių (t. y. Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nurodytų savarankiškai dirbančių asmenų) valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma buvo mažesnė negu 12 MMA, o patys šie asmenys atitiko vieną iš Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalies 2–6 punktuose nurodytų sąlygų (t. y. buvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo), tačiau nebuvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai ir nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Konstatuotina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šios teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai neginčija. 7. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1,7 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija): – 3 dalies 1 punktas (kuriame, kaip minėta, buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais; įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 MMA; šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 MMA); – 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“; – 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno moke …