LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS Į S A K Y M A S DĖL STATYBOS TECHNINIO REGLAMENTO STR 2.02.02:2004 „VISUOMENINĖS PASKIRTIES STATINIAI“ PATVIRTINIMO 2004 m. vasario 27 d. Nr. D1-91 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2002, Nr. 20-766) 11.5 punktu, 1. Tvirtinu statybos techninį reglamentą STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (pridedama). 2. Pripažįstu netekusiais galios: 2.1. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 118 „Dėl Respublikos statybos normų „Visuomeniniai pastatai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“ RSN 134-92 patvirtinimo“ bei juo patvirtintas Respublikines statybos normas RSN 134-92 „Visuomeniniai pastatai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“; 2.2. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. lapkričio 27 d. įsakymo Nr. 505 „Dėl RSN 134-2 „Visuomeniniai pastatai ir statiniai. Priešgaisriniai reikalavimai“ ir RSN 138-92* „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 2000, Nr. 104-3298) 1 punktą. APLINKOS MINISTRAS                                                                            ARŪNAS KUNDROTAS PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS STR 2.02.02:2004 VISUOMENINĖS PASKIRTIES STATINIAI I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šis statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas) taikomas rengiant visuomeninės paskirties pastatų ir inžinerinių statinių, kitos paskirties pastatuose įrengiamų visuomeninės paskirties patalpų projektus, taip pat rekonstruojant ir remontuojant šiuos ar kitokius pastatus, įrengiant juose visuomeninės paskirties patalpas. 2. Rengiant specialiosios paskirties statinių (karinių dalinių, pasienio kontrolės, policijos pastatų, įkalinimo įstaigų, gaisrinių ir kitų) projektus, taikomi kiti atitinkamų institucijų parengti normatyviniai dokumentai. 3. Reglamento reikalavimai yra privalomi visiems statybos proceso dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (valdytojams ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas [4.1]. II SKYRIUS. NUORODOS 4. Reglamente pateikiamos nuorodos į šiuos dokumentus: 4.1. Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-2397); 4.2. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2002, Nr. 123-5507); 4.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 18 d. potvarkį Nr. 1112p; 4.4. statybos techninį reglamentą STR 1.01.05:2002 „Normatyviniai statybos techniniai dokumentai“ (Žin., 2002, Nr. 42-1586); 4.5. statybos techninį reglamentą STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2144); 4.6. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(1):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Mechaninis patvarumas ir pastovumas“ (Žin., 1999, Nr. 112-3260); 4.7. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“ (Žin., 2000, Nr. 17-424); 4.8. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-215); 4.9. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(4):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Naudojimo sauga“ (Žin., 2000, Nr. 8-216); 4.10. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(5):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2000, Nr. 8-216); 4.11. statybos techninį reglamentą STR 2.01.01(6):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas“ (Žin., 1999, Nr. 107-3120); 4.12. statybos techninį reglamentą STR 2.01.03:2003 „Statybinių medžiagų ir gaminių šiluminių techninių dydžių deklaruojamosios ir projektinės vertės“ (Žin., 2003, Nr. 80-3670); 4.13. statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ (Žin., 2004, Nr. 23-720); 4.14. statybos techninį reglamentą STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ (Žin., 2001, Nr. 53-1898); 4.15. statybos techninį reglamentą STR 2.05.01:1999 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“ (Žin., 1999, Nr. 41-1297); 4.16. statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (Žin., 1999, Nr. 27-773); 4.17. statybos techninį reglamentą STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose“ (Žin., 2004, Nr. 21-653); 4.18. statybos techninį reglamentą STR 2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (Žin., 1999, Nr. 13-333); 4.19. statybos techninį reglamentą STR 1.01.04:2002 „Statybos produktai. Atitikties įvertinimas ir „CE“ ženklinimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2140); 4.20. statybos techninį reglamentą STR 1.03.01:2000 „Statybos produktų sertifikavimas“ (Žin., 2000, Nr. 108-3471); 4.21. statybos techninį reglamentą STR 1.03.02:2002 „Statybos produktų atitikties deklaravimas“ (Žin., 2002, Nr. 54-2142); 4.22. statybos techninį reglamentą STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“ (Žin., 2003, Nr. 79-3614); 4.23. statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58-2611); 4.24. statybos techninį reglamentą STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (Žin., 1999, Nr. 84-2507); 4.25. statybos techninį reglamentą STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ (Žin., 2003, Nr. 83-3804); 4.26. respublikines statybos normas RSN 138-92* „Pastatų ir statinių priešgaisrinė automatika“ (Žin., 1995, Nr. 20-488); 4.27. higienos normą HN 47-1995 „Medicinos įstaigos. Higienos normos ir taisyklės“; 4.28. higienos normą HN 15:2003 „Maisto higiena“ (Žin., 2003, Nr. 70-3205); 4.29. higienos normą HN 69-1997 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose“; 4.30. higienos normą HN 70-1997 „Gamybinės buities patalpos“ (Žin., 1998, Nr. 3-71); 4.31. higienos normą HN 21:1998 „Bendrojo lavinimo mokyklos. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 1999, Nr. 37-1143); 4.32. higienos normą HN 32:1998 „Darbas su videoterminalais. Saugos ir sveikatos reikalavimai“ (Žin., 1999, Nr. 5-122); 4.33. higienos normą HN 74-1998 „Stomatologijos kabinetai, klinikos. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 1998, Nr. 20-529); 4.34. higienos normą HN 42:1999 „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mikroklimatas“ (Žin., 1999, Nr. 5-121); 4.35. higienos normą HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“ (Žin., 2000, Nr. 44-1278); 4.36. higienos normą HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 87-3957); 4.37. higienos normą HN 55-2001 „Viešieji tualetai“ (Žin., 2001, Nr. 103-3688); 4.38. higienos normą HN 102:2001 „Profesinio mokymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 2001, Nr. 78-2734); 4.39. higienos normą HN 109:2001 „Baseinai. Įrengimas, priežiūra ir kontrolė“ (Žin., 2001, Nr. 64-2376); 4.40. higienos normą HN 111:2001 „Internatinė mokykla specialiųjų poreikių vaikams. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 2002, Nr. 21-812); 4.41. higienos normą HN 75:2002 „Ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 2002, Nr. 27-968); 4.42. Higieninės (visuomenės sveikatos saugos) ekspertizės atlikimo ir įteisinimo tvarką (Žin., 1999, Nr. 25-721); 4.43. higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 79-3606); 4.44. higienos normą HN 25:1998 „Turgavietės. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 1998, Nr. 64-1860); 4.45. higienos normą HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės“ (Žin., 2002, Nr. 105-4726); 4.46. higienos normą HN 36:2002 „Draudžiamos ir ribojamos medžiagos“ (Žin., 2002, Nr. 59-2404); 4.47. higienos normą HN 50:1994 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija. Didžiausi leistini dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“ (Žin., 1995, Nr. 104-2343); 4.48. higienos normą HN 65:2001 „Haloterapijos kameros. Įrengimas ir priežiūra“ (Žin., 2001, Nr. 104-3720); 4.49. higienos normą HN 66:2000 „Medicininių atliekų tvarkymas“ (Žin., 2000, Nr. 39-1106); 4.50. higienos normą HN 71:2003 „Soliariumai. Įrengimas ir eksploatavimas“ (Žin., 2003, Nr. 21-918); 4.51. higienos normą HN 73-2001 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ (Žin., 2002, Nr. 11-388); 4.52. higienos normą HN 77:2002 „Radiacinė sauga ir kokybės laidavimas branduolinėje medicinoje“ (Žin., 2003, Nr. 21-916); 4.53. higienos normą HN 79:1998 „Vaikų vasaros sveikatingumo stovyklos. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 1998, Nr. 26-710); 4.54. higienos normą HN 80:2000 „Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz-300 GHz dažnių juostose“ (Žin., 2000, Nr. 53-1548); 4.55. higienos normą HN 82:2000 „Dantų protezų gamybos laboratorijų įrengimas ir priežiūra“ (Žin., 2000, Nr. 58-1744); 4.56. higienos normą HN 100:2000 „Bendrosios praktikos gydytojo kabinetas. Higienos normos ir taisyklės“ (Žin., 2001, Nr. 4-111); 4.57. higienos normą HN 105:2001 „Polimeriniai statybos produktai ir baldinės medžiagos“ (Žin., 2001, Nr. 58-2095); 4.58. higienos normą HN 108:2001 „Sveikatos priežiūros įstaigų skalbinių skalbimo higienos reikalavimai“ (Žin., 2001, Nr. 67-2455); 4.59. higienos normą HN 117:2002 „Kirpyklos, kosmetikos ir tatuiruočių kabinetai, salonai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (Žin., 2002, Nr. 53-2099); 4.60. higienos normą HN 118:2002 „Apgyvendinimo paslaugų saugos sveikatai reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 13-531); 4.61. Elektros įrenginių įrengimo taisykles (Žin., 2001, Nr. 3-59); 4.62. techninį reglamentą „Liftai“ (Žin., 2000, Nr. 28-785). III SKYRIUS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS 5. Reglamente vartojamų sąvokų apibrėžimai yra pateikti Statybos įstatyme [4.1]. Reglamente pateikiami tik tų sąvokų apibrėžimai, kurių nėra Statybos įstatyme: 5.1. visuomeninės paskirties pastatas – pastatas, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti ir atsižvelgiant į STR 1.01.09: 2003 [4.23] nuostatas priklausantis viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ar religinės paskirties pastatų pogrupiui. Visuomeninės paskirties pastatų sąrašas pateiktas šio Reglamento 1 priede; 5.2. visuomeninės paskirties inžinerinis statinys – tos pačios paskirties, kaip ir visuomeninės paskirties pastatas, inžinerinis statinys (išskyrus inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas); 5.3. techninis aukštas – pastato aukštas, skirtas pastato inžinerinėms sistemoms bei įrangai talpinti. Techninis aukštas gali būti rūsyje (pusrūsyje), pastato vidurinėje dalyje arba pastato palėpėje; 5.4. lifto holas – patalpa, esanti prieš įėjimus į liftus; 5.5. insoliacija – teritorijų, pastatų ir patalpų apšvitinimas tiesioginiais saulės spinduliais. IV SKYRIUS. BENDRIEJI REIKALAVIMAI 6. Visuomeninės paskirties pastatų, visuomeninės paskirties inžinerinių statinių (toliau – Statinių), visuomeninės paskirties patalpų, įrengiamų šios ar kitokios paskirties pastatuose, projektai turi atitikti Statybos įstatymo [4.1] reikalavimus, šio Reglamento ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus, privalomųjų Statinio projekto rengimo dokumentų [4.5] reikalavimus. 7. Visuomeninės paskirties statiniai, patalpos turi būti pritaikyti žmonių su negalia reikmėms pagal STR 2.03.01:2001 [4.14] nustatytus reikalavimus. 8. Patalpų aukštis nuo grindų iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 3 m, o pirtyse bei vandens ir kitokių procedūrų sveikatingumo kompleksuose – ne mažesnis kaip 3,3 m. Sveikatos priežiūros įstaigose patalpų aukštis priklauso nuo medicininiams įrenginiams sumontuoti reikalingo aukščio, bet ne mažesnis kaip 3 m. Patalpų aukštis gali būti mažesnis: 8.1. pagalbinėse patalpose, koridoriuose, bet ne mažesnis kaip 2,1 m; 8.2. rekonstruojamose ar remontuojamose patalpose, jeigu patalpų aukščio negalima padidinti, nekeičiant laikančiųjų konstrukcijų (tokiais atvejais turi būti atlikta specialioji higieninė ekspertizė [4.42]); 8.3. Statiniuose ir patalpose, kuriuose vienu metu gali būti ne daugiau kaip 50 žmonių, mažmeninės prekybos įmonėse, jeigu prekybos plotas ne didesnis kaip 125 m2, bet ne mažesnis kaip 2,5 m; 8.4. viešbučių, paslaugų, poilsio, mokslo paskirties pastatų gyvenamosiose patalpose, bet ne mažesnis kaip 2,5 m [4.60]. Patalpose su pasvirusiomis lubomis arba skirtingą aukštį turinčiose patalpose jų vidutinis aukštis turi būti ne mažesnis už šiame punkte nurodytąjį norminį aukštį, bet žemiausioje vietoje patalpos aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m [4.24]. 9. Techninių aukštų aukštis nenormuojamas, jeigu ten numatoma įrengti tik šiam Statiniui skirtas inžinerines sistemas, tačiau bet kuriuo atveju jų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1,6 m, o aptarnaujančiam personalui skirtuose takuose – ne mažesnis kaip 1,9 m (iki išsikišusių konstrukcijų apačios), praėjimo plotis turi būti ne mažesnis kaip 1,2 m. Ne ilgesnėse kaip 2,0 m atkarpose leidžiama praėjimo aukštį sumažinti iki 1,2 m, o plotį – iki 0,9 m. 10. Patalpų, kurias leidžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose, sąrašas pateikiamas šio Reglamento 2 priede. 11. Visuomeninės paskirties statiniuose draudžiama įrengti patalpas, kuriose gali būti laikomos ar naudojamos sprogios, lengvai užsidegančios, nuodingos, radiaciją skleidžiančios ir kitokios žmonių sveikatai ir gyvybei pavojingos bei Statinio patvarumui ir pastovumui grėsmę keliančios medžiagos ar įranga po žiūrovų salėmis, gyvenamaisiais kambariais viešbučiuose, moteliuose, nakvynės ar slaugos įstaigose, po palatomis ligoninėse, mokyklų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. 12. Visuomeninės paskirties patalpos gali būti įrengiamos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ar kitokios paskirties pastatuose pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką. 13. Vėdinimo įrangos patalpos ar kitos techninės patalpos, kuriose gali būti triukšmo ar vibracijos sklaidos šaltiniai, negali būti įrengiamos šalia, virš ar po žiūrovų bei repeticijų salėmis, gyvenamaisiais, poilsio kambariais, palatomis, operacinėmis, klasėmis, auditorijomis, skaityklomis ir patalpomis, kuriose nuolat būna žmonių. Atskirais rekonstravimo ar patalpų remonto atvejais, gali būti netaikomas šio punkto reikalavimas, numatant triukšmo ar vibracijos izoliavimo sprendinius ir atlikus specialiąją higieninę ekspertizę [4.42]. 14. Visuomeninės paskirties statinių sklypuose turi būti įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Automobilių stovėjimo vietų skaičius ir išdėstymo tvarka nustatoma vadovaujantis STR 2.06.01:1999 [4.16]. V SKYRIUS. ESMINIAI VISUOMENINĖS PASKIRTIES STATINIŲ REIKALAVIMAI I SKIRSNIS. MECHANINIS ATSPARUMAS IR PASTOVUMAS 15. Visuomeninės paskirties statiniai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad apkrovos, galinčios Statinį veikti statybos ir naudojimo metu, nesukeltų šių pasekmių: viso Statinio ar jo dalies griūties, didesnių deformacijų nei leistinos, žalos kitoms Statinio dalims, įrenginiams ar sumontuotai įrangai; žalos dėl aplinkybių, kurių be didelių sunkumų ir išlaidų galima išvengti ar jas apriboti (sprogimas, smūgis, perkrova, žmonių padarytos klaidos) [4.1]. 16. Statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą sąlygoja konstrukcijų saugos ribinė būklė ir tinkamumo ribinė būklė [4.6]. 17. Įgyvendinant esminį reikalavimą, atsižvelgiama į: 17.1. nuolatinius poveikius (gravitacinius, grunto ar skysčių slėgį, deformacijas, atsiradusias statybos metu, ir kitus); 17.2. laikinuosius poveikius (perdangas, denginį ir kitas Statinio dalis veikiančias apkrovas, išskyrus vėjo ir sniego, sniego ir ledo apkrovas, vėjo poveikį (statinį ir dinaminį), vandens ir bangų slėgį, temperatūros poveikį, šaltį, silosų ir rezervuarų apkrovas, transporto priemonių poveikį tiltams ir grindiniams, kranų keliamąją galią, statybos metu atsirandančias apkrovas ir kitus). 18. Jei nėra galimybės taikyti skaičiavimo metodų arba abejojama jų patikimumu, taikomi bandymo metodai, kurie užtikrina, kad su tam tikra išlyga statybos produktų naudojimo savybės atitiktų nurodytąsias techninėse specifikacijose. 19. Žala Statiniams dėl įvykio, kurio pasekmės yra neadekvačios ją sukėlusiai ypatingai priežasčiai, mažinama ar likviduojama pasirinkus vieną ar daugiau iš toliau nurodytų priemonių: 19.1. vykdant visas galimas priemones konstrukcijos griūčiai išvengti; 19.2. pasirenkant tokią konstrukcijos formą, kurią mažiausiai veiktų išoriniai poveikiai; 19.3. parenkant adekvataus deformatyvumo konstrukciją, galinčią absorbuoti energiją. 20. Mechaninio atsparumo ir pastovumo reikalavimas turi būti užtikrinamas visuma priemonių, numatomų Statinių sumanymo, projektavimo, statybos ir naudojimo metu, taip pat statybos produktų kokybiniais rodikliais, naudojimo charakteristikomis ir reikalavimais [4.19, 4.20, 4.21]. 21. Esminis reikalavimas turi būti užtikrinamas taikant įvairius projektavimo modelius (jei reikia, atliekant papildomus bandymus), įvertinus visus svarbiausius parametrus. Šie modeliai turi būti parenkami įvertinus konstrukcijų savybes, pastovumą Statinio statybos metu užtikrinančias sąlygas, projektavimo leistinus parametrus ir projektavimo leistinus išeities parametrų dydžius bei užtikrinimo naudojimo metu galimybes. 22. Mechaninis atsparumas ir pastovumas turi būti užtikrinti su tam tikra išlyga per ekonomiškai pagrįstą Statinio naudojimo laikotarpį. 23. Statinio ar jo dalių reikalavimai nustatomi Statinio projekto techninėse specifikacijose A kategorijos techninių specifikacijų-statybos techninių reglamentų ir Statiniui bei jo dalims skirtų standartų pagrindu, o statybos produktų reikalavimai – Statinio projekto techninėse specifikacijose B kategorijos techninių specifikacijų-statybos produktų standartų ir techninių liudijimų pagrindu. II SKIRSNIS. GAISRINĖ SAUGA 24. Visuomeninės paskirties statiniai turi būti suprojektuoti ir pastatyti taip, kad, kilus gaisrui, laikančiosios konstrukcijos tam tikrą laiką galėtų išlaikyti jas veikusias ir dėl gaisro atsiradusias apkrovas; būtų apribota: gaisro kilimo galimybė ir ugnies bei dūmų plitimas pastate, gaisro išplitimas į gretimus statinius; pastate esantys žmonės galėtų saugiai išeiti iš jo ar būtų galima juos išgelbėti kitomis priemonėmis; veiktų žmonių įspėjimo ir gaisro gesinimo sistemos; gelbėtojai (ugniagesiai) galėtų saugiai dirbti [4.7]. 25. Rengiant statomų, rekonstruojamų ar remontuojamų Statinių projektus, Statinių gaisrinė sauga užtikrinama vadovaujantis šio Reglamento, STR 2.01.04:2004 [4.13] ir kitų teisės aktų reikalavimais. 26. Gaisriniams automobiliams skirtų kiaurų pravažiavimų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 4,25 m, o plotis – ne mažesnis kaip 3,5 m (visais atvejais – iki išsikišusių konstrukcijų). 27. Gaisrinių skyrių plotas tarp ugniasienių nustatomas vadovaujantis STR 2.01.04:2004 nuostatomis [4.13]. 28. Gamybinių laboratorijų patalpos projektuojamos vadovaujantis gamybinių pastatų projektavimo normomis. 29. Sandėlius, saugojimo kameras bei kitas gaisro atžvilgiu pavojingas patalpas draudžiama įrengti po žmonių susibūrimo patalpomis, kuriose vienu metu būna daugiau kaip 50 žmonių, taip pat virš jų. 30. Visuomeninės paskirties pastatų rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose draudžiama įrengti: 30.1. Asg, Bsg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų patalpas; 30.2. Cg kategorijos pagal gaisro pavojų didesnes kaip 400 m2 ploto patalpas; 30.3. dirbtuves mokymo ir profilaktinio gydymo įstaigose; 30.4. tribūnas žiūrovams sporto, treniruočių, sveikatingumo patalpose; 30.5. kino teatrus, kurių salių talpa didesnė kaip 300 vietų; 30.6. žaidimų automatų, repeticijų sales, stalo žaidimų patalpas, kuriose nuolat ar laikinai gali būti daugiau kaip 100 žmonių; 30.7. didesnes kaip 100 vietų diskotekų sales; 30.8. vaikų įstaigų patalpas; 30.9. degių medžiagų dirbtuves, sandėlius ir panašias patalpas vaikų bei stacionaraus gydymo įstaigose. 31. Visuomeninės paskirties pastatų rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose įrengtų visuomeninės paskirties patalpų sienų ir lubų apdailai galima naudoti tik ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktus. 32. Kiekviena rūsio ar daugiau nei 0,5 m įgilinta cokolinio aukšto dalis (išskyrus slėptuves) privalo turėti ne mažiau kaip dvi angas arba langus, kurių plotis – 0,9 m, aukštis – 1,2 m. Šios dalies plotas turi būti ne didesnis kaip 700 m2. 33. Statinio statybai, rekonstravimui, remontui naudojami statybos produktai turi atitikti jo techninėse specifikacijose (standartuose, techniniuose liudijimuose) ir Statinio projekto techninėse specifikacijose pateiktus statybos produktų degumo ir atsparumo ugniai reikalavimus. 34. Visuomeninės paskirties statiniai, pastatai, pastatų dalys – patalpos, patalpų grupės pagal gaisro grėsmę, atsižvelgiant į naudojimo pobūdį ir juose esančių žmonių sudėtį, skirstomi į grupes [4.13]. 35. Rengiant visuomeninės paskirties statinių projektus, turi būti nustatoma Statinio, patalpos, gaisrinio skyriaus gaisrinė apkrova, remiantis patikimu jų turinio įvertinimu ir apskaičiavus galintį išsiskirti šilumos kiekį, sudegus visoms gaisro zonoje esančioms degioms medžiagoms, įskaitant ir statybines konstrukcijas bei jų apdailą. 36. Statiniai, Statinių gaisriniai skyriai, atsižvelgiant į jų gaisro apkrovos kategorijas ir jiems statyti naudotų statybos produktų atsparumą ugniai, skirstomi į I, II, III atsparumo ugniai laipsnių Statinius bei gaisrinius skyrius [4.13]. 37. Automatinės gaisro aptikimo ir gaisro gesinimo sistemos turi būti įrengiamos vadovaujantis RSN 138-92* [4.26] reikalavimais. 38. Skirtingos paskirties Statinių dalys ir patalpos tarpusavyje turi būti atskirtos nustatyto atsparumo ugniai ir konstrukcinio degumo klasės antiavarinėms konstrukcijomis arba priešgaisrinėmis užtvaromis. Reikalavimai tokioms antiavarinėms konstrukcijoms bei priešgaisrinėms užtvaroms nustatomi atsižvelgiant į patalpų paskirtį, gaisro apkrovos tankį, Statinio atsparumo ugniai klasę bei konstrukcijos degumo klasę. Parenkant Statiniui gaisrinės saugos sistemą, reikia atsižvelgti į tai, kad, esant skirtingai jo dalių paskirčiai, viso Statinio paskirtis turi būti įvertinama pagal pavojingiausią sprogimo bei gaisro atžvilgiu bet kurios Statinio dalies paskirtį. 39. Statinio dalyse, kuriose gesinti gaisrą yra kur kas sunkiau, t. y. techninėse patalpose ir aukštuose, rūsiuose, cokoliniuose aukštuose ir kitose Statinio dalyse, turi būti įrengtos papildomos degimo ploto, intensyvumo ir trukmės mažinimo priemonės [4.18, 4.26]. 40. Patalpos, kuriose naudojamos degiosios dujos, turi būti įrengiamos vadovaujantis STR 2.08.01:2004 [4.17]. 41. Priešgaisrinės užtvaros, atsižvelgiant į užtveriamos dalies atsparumą ugniai, skirstomos į tipus, nurodytus STR 2.01. 04:2004 [4.13]. Tambūrų-šliuzų pertvaros ir perdangos turi būti priešgaisrinės. 42. Bendras angų plotas priešgaisrinėse užtvarose, išskyrus lifto šachtų pertvaras, neturi viršyti 25 % užtvaros ploto. 43. Statiniuose su neuždūmijamomis laiptinėmis turi būti įrengta liftų šachtų automatinė priešdūminė apsauga. 44. Laiptai, vedantys į pirmo aukšto patalpas iš rūsio arba cokolinio aukšto Cg kategorijos pagal gaisro pavojų patalpų, turi būti atitverti 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis prieš juos įrengiant tambūrą – šliuzą, kuriame, kilus gaisrui, būtų sudaromas papildomas oro slėgis. P2, P3, P4 grupių pastatuose išėjimus į pirmą aukštą iš rūsyje ar cokoliniame aukšte įrengtų vestibiulių, drabužinių, rūkymo kambarių, tualetų galima įrengti be tambūro – šliuzo. 45. Patalpa, kurioje įrengti 2 tipo laiptai, turi būti atskirta nuo besiribojančių su ja koridorių ir kitų patalpų 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis. Šių patalpų leidžiama neatskirti, kai: 45.1. visame pastate įrengta automatinė gaisro gesinimo sistema; 45.2. pastatas ne aukštesnis kaip 9 m, o aukšto plotas ne didesnis kaip 300 m2. 46. Rūsyje ir cokoliniame aukšte, jei juose įrengtos Cg kategorijos pagal gaisro pavojų patalpos, prieš liftus, nusileidžiančius į šias patalpas, reikia įrengti 1 tipo tambūrus- šliuzus, kuriuose, kilus gaisrui, būtų sudaromas papildomas oro slėgis. 47. Išėjimai iš liftų turi būti per liftų holą. Iki 10 aukštų aukščio Statiniuose išėjimai iš ne daugiau kaip 2 liftų gali būti įrengiami be liftų holo, išskyrus rūsius ir cokolinius aukštus. 48. Reikalavimai priešgaisrinėms sienoms (ekranams) tarp atskirų ar sublokuotų Statinių pateikti STR 2.01.04:2004 [4.13]. Priešgaisrinėms sienoms įrengti turi būti naudojami ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktai. 49. Auditorijas, aktų, konferencijų, susirinkimų ir sportui skirtų Statinių sales būtina projektuoti laikantis 1 lentelės reikalavimų. 1 lentelė Pastato atsparumo ugniai laipsnis Auditorijos ar salės vietų skaičius Įrengiama ne aukščiau kaip (aukšte) I iki 300 16 300-600 5 daugiau kaip 600 3 II iki 300 3 300-600 2 III iki 300 1 50. Ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigų pastatų didžiausias vietų ir aukštų skaičius, atsižvelgiant į pastatų atsparumą ugniai, nustatomas pagal 2 lentelę. 2 lentelė Vietų skaičius pastate Pastato atsparumo ugniai laipsnis Aukštų skaičius iki 50 III 1 iki 100 II 1 iki 150 I 2 iki 350 I 2, 3 (žr. 51 punktą) 51. Trijų aukštų ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigų pastatai turi būti ne mažesnio kaip I atsparumo ugniai laipsnio. Trečiame aukšte neturi būti patalpų, kuriose nuolat būtų vaikų. 52. Specializuotų ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigų pastatai projektuojami ne aukštesni kaip 2 aukštų ir ne mažesnio kaip I atsparumo ugniai laipsnio. 53. Kai ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigų pastate įrengiamos ir pradinių mokyklų klasės arba personalo gyvenamosios patalpos, minėtos patalpos turi turėti atskirą išėjimą į lauką. Jeigu pastate būna daugiau kaip 50 žmonių, ikimokyklinio amžiaus vaikų patalpos nuo gretimų patalpų atskiriamos 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis bei 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Didžiausias vietų skaičius pastate priklauso nuo jo atsparumo ugniai. Kai ikimokyklinio amžiaus vaikų patalpos nuo mokyklos atskirtos 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis ir perdangomis, vietų skaičius kiekvienoje pastato dalyje nustatomas atsižvelgiant į tos pastato dalies atsparumą ugniai. 54. Daugiau kaip 50 vietų ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigose verandos pasivaikščioti turi būti tokio pat atsparumo ugniai, kaip ir pagrindiniai pastatai. 55. Ikimokyklinio amžiaus vaikų įstaigų pastatų šilumos izoliacijai reikia naudoti ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktus. 56. Mokyklų bei internatinių mokyklų didžiausias vietų ir aukštų skaičius, atsižvelgiant į pastato atsparumą ugniai, nustatomas pagal 3 lentelę. 3 lentelė Mokinių arba vietų skaičius pastate Pastato atsparumo ugniai laipsnis Aukštų skaičius Mokyklų pastatai ir internatinių mokyklų mokymo korpusai iki 270 III 1 iki 350 II 2 Nenormuojama I 4 Internatinių mokyklų ir internatų miegamieji korpusai iki 140 III 1 iki 280 II 2 Nenormuojama I 4 57. Mokyklų ir internatinių mokyklų mokymo korpusų 4 aukšte negalima įrengti patalpų pradinių klasių moksleiviams ir daugiau kaip 25 % kitų mokymo patalpų. 58. Specializuotų mokyklų ir internatinių mokyklų (vaikams su fizine ar protine negalia) pastatai turi būti ne didesni kaip 3 aukštų. 59. Internatinėse mokyklose miegamieji turi būti atskirti nuo gretimų patalpų 2 tipo priešgaisrinėmis sienomis ar 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis. Mokyklų ir internatinių mokyklų II ir III atsparumo ugniai laipsnių pastatuose rūsio perdanga turi būti 3 tipo ir iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. 60. Miegamųjų korpusų negalima įrengti prie II ir III atsparumo ugniai laipsnių mokyklų mokymo pastatų. 61. Profesinių mokyklų pastatus leidžiama projektuoti ne aukštesnius kaip 4 aukštų. 62. Aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokslo įstaigų mokomieji korpusai statomi ne aukštesni kaip 9 aukštų. 63. Ambulatorijų, poliklinikų ir gydymo įstaigų pastatus galima projektuoti ne aukštesnius kaip 9 aukštų. Įrengiant vaikų gydymo skyrius virš antro aukšto (ne aukščiau kaip penktame), būtina numatyti priemones evakuacijos kelių uždūmijimui išvengti. Ikimokyklinio amžiaus vaikų ir psichiatrijos skyriai įrengiami ne aukščiau kaip antrame aukšte. 64. Vaistinių, ambulatorijų, poliklinikų ir gydymo įstaigų patalpos, įrengtos kitos paskirties pastatuose, turi būti atskirtos priešgaisrinėmis sienomis ir turėti atskirą išėjimą į lauką. 65. Sanatorijų pastatus reikia projektuoti ne aukštesnius kaip 9 aukštų. 66. Vaikų stovyklų pastatai, naudojami visus metus, turi būti I atsparumo ugniai laipsnio ir ne aukštesni kaip 3 aukštų. 67. Vaikų stovyklų ir sanatorijų vasaros poilsiui skirtus II ir III atsparumo ugniai laipsnių pastatus leidžiama projektuoti ne aukštesnius kaip 2 aukštų su sąlyga, kad miegamieji bus tik pirmame aukšte. 68. I atsparumo ugniai laipsnio sanatorijų gyvenamuosiuose korpusuose bei I atsparumo ugniai laipsnio poilsio ir turizmo įstaigų pastatuose neturi būti daugiau kaip 1 000 vietų, II – 150, III – 50. 69. Sanatorijų, poilsio ir turizmo įstaigų miegamieji nuo valgyklos su virtuve ir visuomeniniams renginiams skirtų patalpų (estradų bei kino aparatinių) turi būti atskirti 2 tipo priešgaisrinėmis sienomis ar 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis. 70. Vaikų poilsio stovyklų miegamuosius tikslinga sujungti į grupes po 40 vietų, turinčias atskirus evakuacinius išėjimus, vienam iš kurių leidžiama naudoti bendrą laiptinę. Pastatuose arba jų atskirose dalyse vaikų miegamųjų vietų skaičius neturi viršyti 160. 71. Sportui ir žiūrovams skirtų pastatų atsparumas ugniai turi būti: III, kai vietų mažiau kaip 300, II – nuo 300 iki 400, I – nenormuojama. Kai II atsparumo ugniai laipsnio pastato denginyje naudojamos medinės konstrukcijos, o kitos atitinka I atsparumo ugniai laipsnio pastatams keliamus reikalavimus, leidžiama vieno aukšto pastatuose įrengti sportui skirtas sales, kuriose tilptų ne daugiau kaip 4000 žiūrovų. 72. Dengti II atsparumo ugniai laipsnio sporto paskirties Statiniai gali būti 2 aukštų, jeigu viršutiniame aukšte bus įrengtos tik pagalbinės paskirties patalpos. Kai sienos, kolonos, laiptai ir perdangos atitinka I atsparumo ugniai laipsnio pastatams keliamus reikalavimus, Statiniai gali būti iki 5 aukštų. Visais atvejais pagalbinės patalpos nuo salės turi būti atskirtos 1-o tipo priešgaisrinėmis sienomis. 73. Atviruose ir dengtuose sporto paskirties statiniuose žiūrovų vietoms tribūnose įrengti naudojamų statybos produktų degumo klasės reikalavimai nekeliami. Draudžiama naudoti sintetines medžiagas, kurios degimo metu išskiria nuodingus produktus. Sporto ir koncertų salėse estrados grindys turi būti iš ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. 74. Po II ir III atsparumo ugniai laipsnių tribūnomis draudžiama įrengti Cg kategorijos pagal gaisro pavojų patalpas. Rengiant kulkinio šaudymo tirus, šaudmenų sandėliai turi būti įrengti ne po žiūrovų tribūnomis ir atskirti nuo gretimų patalpų 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis ir perdangomis. 75. Regyklų salių talpa ir aukštų skaičius nustatomi atsižvelgiant į pastato atsparumą ugniai pagal 4 lentelę. 4 lentelė Pavadinimas Pastato atsparumo ugniai laipsnis Didžiausias aukštų skaičius Didžiausias vietų skaičius salėje Kino teatrai: nuolat veikiantys III 1 iki 400 II 2*, 2** iki 600 I nenormuojamas daugiau kaip 600 vasaros sezono dengti III 1 iki 600 II 1 per 600 atviri neribojamas 1 iki 600 II 1 daugiau kaip 600 Klubai III 1 iki 400 II 3*, 3** iki 600 I nenormuojamas daugiau kaip 600 Teatrai I nenormuojamas nenormuojamas PASTABOS: * II atsparumo ugniai laipsnio pastatuose regyklų salės įrengiamos pirmame aukšte, o I atsparumo ugniai laipsnio klubuose – ne aukščiau kaip antrame aukšte. ** Projektuojant II atsparumo ugniai laipsnio pastatus, panaudojant denginiuose medines konstrukcijas, kai sienos, kolonos, perdangos, laiptai atitinka reikalavimus, keliamus I atsparumo ugniai laipsnio pastatų konstrukcijoms, regyklų salė gali būti iki 800 vietų. 76. Teatrų ir klubų žiūrovų sales nuo scenos būtina atskirti 2 tipo priešgaisrinėmis sienomis ar 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis, o portalo angą, kai salėje yra 800 ir daugiau vietų – priešgaisrine uždanga. Priešgaisrinės uždangos šilumos izoliacija turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, EI 60 atsparumo ugniai, neišskirianti nuodingų degimo produktų. Priešgaisrinė uždanga turi nepraleisti degimo produktų ir turi būti už portalo angą platesnė 0,8 m bei aukštesnė 0,2 m. Tarp uždangos ir pastato konstrukcijų turi būti labirintiniai sandarintuvai, smėlio užtvaros ir pan. Priešgaisrinės uždangos ir dekoracijų sandėlių priešgaisrinių durų karkasas skaičiuojamas atsižvelgiant į horizontalų 10 Pa slėgį kiekvienam aukščio metrui nuo scenos planšetės iki stogo kraigo ir į tai, kad perkrovos koeficientas yra 1,2. Priešgaisrinė uždanga turi nusileisti, veikiama savo svorio, ne mažesniu kaip 0,2 m/s greičiu. Ji turi būti valdoma iš trijų vietų nuo scenos planšetės, iš gaisrinio posto bei iš uždangos pakėlimo-nuleidimo mechanizmų patalpos. Keliant ar nuleidžiant uždangą turi veikti garso ir šviesos signalizacija. 77. Scenos planšetės ir triumo lygyje priešgaisrinėse sienose, taip pat ardelių laiptinėse (kai yra priešgaisrinė uždanga), durų angos apsaugomos tambūrais ir savaime užsidarančiomis durimis. 78. Sandėliai, dirbtuvės, dekoracijų montavimo patalpos, dulkių šalinimo ir ventiliacijos kameros, portalo angos priešgaisrinės uždangos ir dūmų pašalinimo liukų valdymo įrenginių, akumuliatorinės, transformatorinės pastotės patalpos turi būti atskirtos 2 tipo priešgaisrinėmis sienomis ar 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo perdangomis bei priešgaisrinėmis durimis. Šias patalpas įrengti po žiūrovų salėmis ir scenų planšetėmis draudžiama, išskyrus vyniojamųjų dekoracijų seifą, priešgaisrinės uždangos ir dūmų šalinimo liukų valdymo, pakėlimo ir nuleidimo mechanizmų patalpas (jei šie mechanizmai nepripildyti tepalo). 79. Žiūrovų salės parterio, amfiteatro ir balkonų pakylų (grindų nuolydžio arba pakopų) karkasas turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. Erdvę po pakylomis reikia suskirstyti diafragmomis į plotus, ne didesnius kaip 100 m2. Kai pakylos aukštis didesnis kaip 1,2 m, būtina numatyti įėjimus erdvei po pakyla apžiūrėti. 80. Scenos planšetę laikančios konstrukcijos turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. Scenos planšetės, darbo galerijų klojimai ir ardyno grotelės gali būti medinės, ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės. 81. Teatrų, klubų su scenomis, dengtų sporto salių, kuriose telpa daugiau kaip 800 žiūrovų, pakabinamų lubų karkasas ir užpildas bei sienų apdaila turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, o kai žiūrovų salėse mažiau kaip 800 vietų (išskyrus III atsparumo ugniai laipsnio pastatus), – B-s1, d0. 82. Scenos apšvietimo patalpos, įrengtos žiūrovų salės perdangos ribose, turi būti atskirtos 2 tipo priešgaisrinėmis sienomis ar 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis. 83. Orkestrą atitveriančios pertvaros turi būti 1 tipo priešgaisrinės, o apdailai ir grindims naudojama mediena privalo būti ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės. 84. Scenos denginyje turi būti įrengti liukai dūmams pašalinti. Liukų skerspjūvio plotas turi būti 2,5 % scenos ardyno ploto kiekvienam 10 m aukščio, matuojamo nuo scenos rūsio grindų iki jos denginio. Dūmų šalinimo liukai turi būti valdomi nuo scenos planšetės, iš gaisrinio posto ir liukų mechanizmų valdymo patalpos. Virš dūmų liukų anstatas daromas iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, o vožtuvai – B-s1, d0. Leidžiama įrengti neapipučiamus dūmų liukus scenos priešingose sienose. 85. Priešgaisrinis postas privalo turėti natūralų apšvietimą ir būti arti išėjimo į laiptinę ar lauką scenos planšetės aukštyje arba aukštu žemiau. Gaisrinio vandentiekio siurblinė įrengiama greta gaisrinio posto arba po juo ir privalo turėti patogų susisiekimą. 86. Teatruose ir klubuose įrengiamos gamybinės patalpos ar rezerviniai sandėliai turi būti atskirti priešgaisrinėmis pertvaromis. 87. Dažymo patalpos turi būti su langais, kurių plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,33 m2 kiekvienam patalpos tūrio kubiniam metrui. 88. Kino projekcinių langai ir angos į sceną, ariersceną ir žiūrovų salę, taip pat šviesos projekcinių angos į salę (kai jose įrengiami kino projektoriai) turi būti EW30 atsparumo ugniai arba apsaugoti ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktais. Projekcinių langus ir angas, kai jos įrengiamos dinaminiais projektiniais tikslais, leidžiama įstiklinti grūdintu stiklu. 89. Krėslai, kėdės ir suolai žiūrovų salėse (išskyrus balkonus ir ložes, ne daugiau kaip 12 vietų) turi būti pritvirtinti prie grindų. Kai salės projektuojamos su transformuojamomis žiūrovų vietomis, krėslų, kėdžių ir suolų leidžiama netvirtinti prie grindų, įrengiant taip, kad jie nevirstų ir nesusistumtų. 90. Bibliotekų ir archyvų pastatus reikia projektuoti ne aukštesnius kaip 9 aukštų. 91. Archyvų ir knygų saugyklos turi būti suskirstytos 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis į skyrius, ne didesnius kaip 600 m2 ploto, turinčius ne mažiau kaip 2 evakuacinius išėjimus. Saugyklų durys privalo būti 2 tipo priešgaisrinės. 92. Archyvų ir bibliotekų saugyklose, didesniuose kaip 36 m2 sandėliuose, jei nėra langų, būtina įrengti dūmų šalinimo kanalus, kurių skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip 0,2 % patalpos ploto. Šie kanalai kiekviename aukšte privalo turėti automatiškai ir nuotoliniu būdu valdomus dūmų šalinimo vožtuvus, kurie turi būti ne toliau kaip 15 m nuo tolimiausio patalpos taško. 93. Mažmeninės prekybos įmonės, kurių prekybos plotas viršija 125 m2, įrengtos kitos paskirties pastatuose, turi būti atskirtos nuo kitų patalpų 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Kai parduotuvė įrengiama daugiafunkcinės paskirties pastate (prekybos centrai, kooperuoti pastatai ir t. t.), iš bendrojo naudojimo vestibiulio leidžiama numatyti įėjimą į prekybos salę pro savaime užsidarančias duris su sąlyga, jei bus atskiras evakuacinis išėjimas iš prekybos salės, nepaisant išėjimų per bendrojo naudojimo vestibiulį. 94. 200 m2 ir didesnio ploto prekybos salėse, kuriose nėra natūralaus apšvietimo, privalo būti mechaniniai dūmų šalinimo įrenginiai. 95. Asg, Bsg kategorijų pagal sprogimo ir gaisro pavojų parduotuves, prekiaujančias lengvai užsiliepsnojančiomis medžiagomis bei degiais skysčiais (tepalais, dažais, skiedikliais ir kt.), reikia įrengti atskiruose pastatuose. Šiuose pastatuose leidžiama įrengti kitos paskirties parduotuves ir paslaugų paskirties įmones, jei jų patalpos nuo kitų patalpų bus atskirtos 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis ir perdangomis bei turės atskirus evakuacinius išėjimus tiesiai į lauką. 96. Degių ir nedegių, bet degioje pakuotėje, medžiagų sandėliai turi būti įrengiami prie išorinių sienų ir nuo prekybos salės atskirti 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis, jei jos plotas viršija 250 m2. Sandėlius reikia suskirstyti į sekcijas 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis, kad jų plotas būtų ne didesnis kaip 700 m2. Kiekvienoje sekcijoje leidžiama įrengti vielinio tinklo arba kitokias pertvaras ne iki pat lubų. Tokiu atveju dūmai iš visos sekcijos pašalinami kartu. Kai sandėlio plotas didesnis kaip 50 m2, dūmai išleidžiami pro langus arba specialias šachtas, o kai tokios patalpos įrengtos rūsiuose, – pagal 32 punkto reikalavimus. Iš mažesnių kaip 50 m2 sandėlių, turinčių išėjimus į koridorių, dūmų pašalinimą leidžiama numatyti pro langus, įrengtus koridoriaus gale. Iš sandėlių, kurių durys ir langai atsiveria į krovimo patalpas ar platformas, o patalpų gylis ne didesnis kaip 15 m nuo langų ar durų, dūmų šalinimo įrenginių gali nebūti. 97. Visuomeninės paskirties pastatuose draudžiama įrengti paslaugų paskirties įmones, naudojančias lengvai užsiliepsnojančias medžiagas (išskyrus kirpyklas, laikrodžių taisyklas iki 300 m2 ploto). 98. Antrinių žaliavų supirktuves dažniausiai reikia projektuoti atskiruose pastatuose (prekybos paviljonuose) arba paslaugų paskirties pastatų priestatuose. 99. Buitinio aptarnavimo įmones, užimančias didesnį kaip 200 m2 plotą, reikia atskirti nuo prekybos, visuomeninės paskirties ir kitų patalpų 1 tipo priešgaisrinėmis sienomis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. 100. Sprogstančias bei lengvai užsiliepsnojančias medžiagas ir skysčius reikia laikyti atskiruose ne žemesnio kaip I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose. Visuomeninės paskirties statiniuose lengvai užsiliepsnojančių medžiagų bei skysčių sandėliukus reikia įrengti prie išorinių sienų su langais, atskiriant nuo kitų patalpų 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis bei numatant įėjimą per 1 tipo tambūrą-šliuzą. 101. 20 ir daugiau vietų pirčių kompleksai turi būti įrengiami ne žemesnio kaip I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose. 102. EI 30 atsparumo ugniai priešgaisrinės durys įrengiamos: 102.1. degių medžiagų sandėliuose; 102.2. dirbtuvėse, kuriose naudojamos degios medžiagos; 102.3. kitose gaisro atžvilgiu pavojingose techninėse patalpose. 103. Aukštesniuose nei 3 aukštų pastatuose į šviesai laidžias duris, viršlangius, vidines sienas ir pertvaras (taip pat laiptinių sienas) reikia įstatyti grūdintą arba armuotą stiklą ar stiklo blokus, kurių atsparumas ugniai ne žemesnis kaip E15. 104. Išskleidžiamų pertvarų atsparumas ugniai turi būti ne žemesnis kaip reikalaujama atitinkamo atsparumo ugniai Statinių vidinėms nelaikančiosioms sienoms. 105. Sienų ir lubų apdailai ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktai turi būti naudojami: 105.1. žiūrovų salėse; 105.2. konferencijų salėse; 105.3. aktų salėse, išskyrus tas, kurios įrengtos III atsparumo ugniai laipsnio pastatuose; 105.4. didesnėse kaip 50 vietų auditorijose; 105.5. iki 1500 vietų dengtose sporto salėse; 105.6. operos ir muzikiniuose teatruose, neatsižvelgiant į žiūrovų vietų skaičių; 105.7. I atsparumo ugniai laipsnio mažmeninės prekybos įmonėse. Daugiau kaip 1500 vietų nurodytose salėse, archyvų ir bibliotekų saugyklose, tarnybinių katalogų ir aprašų archyvuose sienų ir lubų apdailai leidžiama naudoti tik ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktus. 106. I atsparumo ugniai laipsnio pastatų mažesnėse kaip 1500 vietų salėse sienų ir lubų apdailai galima naudoti medines juosteles, medžio pjuvenų ir medžio plaušų plokštes iki 30 % kiekvienos plokštumos atskirai, iš visų pusių padengtas nuo ugnies apsaugančiais dažais ar lakais, jas tvirtinant prie karkaso iš ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. I atsparumo ugniai laipsnio pastatų didesnėse kaip 1500 vietų salėse tokia apdaila leidžiama tik sienoms. 107. Šaudymo galerijose ir tirų ugnies zonose, įrengtose rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose, taip pat erdvėje po tribūnomis, sienų ir lubų karkasas bei jo užpildas turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. 108. Ikimokyklinių vaikų įstaigų pastatuose muzikos, sporto salių ir evakuacijos kelių sienų ir lubų apdaila turi būti iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų, kitų patalpų – iš ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktų (išskyrus III atsparumo ugniai laipsnio pastatus). 109. Žmonių evakuacijos keliai turi užtikrinti saugią žmonių evakuaciją iš bet kurioje Statinio vietoje esančių patalpų. Nustatant evakuacijos kelių apsaugą, reikia atsižvelgti į patalpų, išeinančių į evakuacijos kelią, paskirtį, evakuojamųjų žmonių skaičių, pastato atsparumo ugniai laipsnį, konstrukcinio gaisrinio pavojingumo klasę ir evakuacinių išėjimų iš aukšto ir Statinio skaičių. 110. Organizuojant ir projektuojant žmonių evakavimą iš visų patalpų ir Statinių, neturi būti vertinami išėjimai, neatitinkantys evakuaciniams išėjimams keliamų reikalavimų. 111. Tarp laiptų ir laiptinių maršo tvorelių turi būti ne mažesnis kaip 75 mm tarpas. 112. Žiūrovų salių grindims turi būti naudojama ne žemesnės kaip BFL-s1 degumo klasės grindų danga (III atsparumo ugniai laipsnio pastatuose – ne žemesnės kaip DFL-s1 degumo klasės grindų danga, klijuojama ant iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų įrengto pagrindo). 113. Saunas draudžiama įrengti po tribūnomis, stacionaraus gydymo įstaigų pastatuose, internatinių mokyklų bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų miegamuosiuose korpusuose, taip pat po ar greta patalpų, kuriose vienu metu gali būti daugiau kaip 100 žmonių. Įrengiant saunos patalpas, turi būti įvykdyti šie reikalavimai: 113.1. patalpos atskirtos 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo perdangomis nuo kitos paskirties patalpų; 113.2. įrengtas atskiras išėjimas į lauką, atskirtas nuo evakuacijos kelių ir evakuacinių išėjimų; 113.3. kaitinimosi patalpos tūris turi būti ne mažesnis kaip 8 m3 ir ne didesnis kaip 24 m3, o apdailai naudojama tik lapuočių mediena; 113.4. kaitinimosi patalpoje įrengtos vėdinimo sistemos, garantuojančios visišką oro apykaitą per valandą; visu patalpos perimetru įrengtas perforuotas sausvamzdis, prijungtas prie vandentiekio, garantuojant 0,05 l/s m2 vandens debitą; 113.5. kaitinimo krosnis turi automatinę apsaugą, išjungiančią krosnį iš elektros tinklo po 8 val. nepertraukiamo krosnies veikimo. 114. Įrengiant didesnio kaip 100 m2 prekybos ploto parduotuves kitos paskirties statiniuose, jų patalpos nuo kitos paskirties patalpų turi būti atskirtos 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis ir 3 tipo priešgaisrinėmis perdangomis. Įėjimai į tokių parduotuvių prekybos sales gali būti įrengti iš bendrų vestibiulių per duris, turinčias savaiminio uždarymo mechanizmus. Evakuaciniai išėjimai iš tokių parduotuvių turi būti įrengti tiesiai į lauką, neskaičiuojant išėjimo per bendrą vestibiulį. 115. Visuomeninės paskirties pastatuose laiptų maršų plotis turi būti ne mažesnis už išėjimo iš aukšto, kuriame daugiausia žmonių, į laiptinę plotį, tačiau ne mažesnis kaip (m): 1,35 – klubuose, kino teatruose ir gydymo įstaigose, neatsižvelgiant į vietų skaičių, taip pat pastatuose, kuriuose viename aukšte būna daugiau kaip 200 žmonių; 1,2 – kituose pastatuose, taip pat kino teatrų, klubų patalpose, kuriose nebūna žiūrovų, arba gydymo įstaigų patalpose, kuriose nebūna ligonių ar lankytojų; 0,9 – vedančių į patalpas, kuriose būna ne daugiau kaip 5 žmonės, visuose kituose pastatuose. 116. Kai žmonių evakuacijai iš visų aukštų ir rūsio ar cokolinio aukšto naudojama ta pati laiptinė, išėjimas įrengiamas tiesiai į lauką ir atskiriamas nuo likusios laiptinės dalies 1 tipo priešgaisrine pertvara. Skaičiuojant evakuacinius išėjimus, neatsižvelgiama į laiptus, jungiančius rūsį ar cokolinį aukštą su pirmo aukšto koridoriumi, holu ar vestibiuliu. Kai laiptai iš rūsio ar cokolinio aukšto veda į pirmo aukšto vestibiulį, tai viso pastato antžeminės dalies laiptinės be išėjimų į vestibiulį, turi turėti išėjimus tiesiai į lauką. 117. Evakuacijos keliuose naudoti sraigtinius laiptus, siaurėjančias pakopas ir perskirtas laiptų aikšteles draudžiama. Įrengiant suktinius laiptus (išskyrus ambulatorijas, poliklinikas ir ligonines) tarnybinėse patalpose, kuriose būna ne daugiau kaip 5 žmonės, taip pat paradinius suktinius laiptus, siauroji minėtų laiptų pakopų dalis turi būti ne mažesnė kaip 22 cm, o tarnybinių – ne mažesnė kaip 12 cm. 118. Pastato išorėje leidžiama įrengti atvirus laiptus žmonėms evakuoti, išskyrus stacionaraus gydymo įstaigų pastatus. 119. Išoriniai atviri laiptai, kai jų nuolydis neviršija 450 ikimokyklinėse vaikų įstaigose ir 600 kituose visuomeninės paskirties pastatuose, naudojami kaip atsarginiai evakuaciniai išėjimai iš antrojo aukšto (išskyrus mokyklas, internatines mokyklas, ikimokyklines vaikų įstaigas, kuriose yra vaikų su fizine ar protine negalia, stacionaraus gydymo įstaigas, II ir III atsparumo ugniai laipsnių ikimokyklines vaikų įstaigas), jeigu evakuojamų žmonių skaičius ne didesnis kaip: 70 – I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose; 50 – II atsparumo ugniai laipsnio pastatuose; 30 – III atsparumo ugniai laipsnio pastatuose. Tokie laiptai neturi būti siauresni kaip 0,8 m, o laiptų pakopos – 0,2 m. 120. Laiptinių apšvietimas turi būti natūralus pro angas išorinėse sienose (išskyrus rūsių ir žiūrovų įstaigų scenos ardyno laiptus). I atsparumo ugniai laipsnio 2 aukštų pastatuose pusei laiptinių leidžiama įrengti natūralų apšvietimą iš viršaus, o 3 aukštų pastatuose toks laiptų apšvietimas galimas, jei atstumas tarp laiptatakių bus ne mažesnis kaip 1,5 m. Įrengiant tokius laiptus stacionaraus gydymo įstaigų pastatuose, būtina numatyti laiptų švieslangių automatinį atsidarymą kilus gaisrui. Stočių pastatuose pusė laiptinių, skirtų žmonėms evakuotis, privalo turėti natūralų apšvietimą pro angas išorinėse sienose. Laiptinės be natūralaus apšvietimo turi būti N tipo (neuždūmijamos). 121. I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose leidžiama įrengti atvirus laiptus, jei pastatas ne didesnis kaip 8 aukštų, o patalpa, kurioje tokie laiptai įrengti, atskirta nuo koridorių ir kitų patalpų priešgaisrinėmis pertvaromis. Kai visame pastato tūryje įrengiama automatinė gaisro gesinimo sistema, atviras laiptines atskirti priešgaisrinėmis pertvaromis nebūtina, jei neviršijamas gaisrinio skyriaus plotas. Stacionaraus gydymo įstaigų pastatuose atviri laiptai žmonėms evakuoti nevertinami. I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose leidžiama įrengti atvirus laiptus iš pirmo aukšto vestibiulio į antrą aukštą, jei vestibiulis atskirtas nuo koridorių ir kitų patalpų 1 tipo priešgaisrinėmis pertvaromis su nenormuoto atsparumo ugniai durimis bei 3 tipo priešgaisrine perdanga. Mažmeninės prekybos ir maitinimo įstaigų I atsparumo ugniai laipsnio pastatuose leidžiama įrengti atvirus laiptus iš pirmo aukšto į antrą arba iš cokolinio aukšto į pirmą aukštą, jeigu nėra vestibiulio. Šiuo atveju į laiptus ar pandusus mažmeninės prekybos įmonėse galima atsižvelgti skaičiuojant evakuacinius kelius, tačiau tik pusei pirkėjų, esančių toje prekybos salėje, o kitiems turi būti įrengtos ne mažiau kaip dvi norminio pločio uždaros evakuacinės laiptinės. Atvirų laiptų ar pandusų ilgį reikia įtraukti į evakuacijos kelią, skaičiuojamą nuo tolimiausios patalpos vietos grindų taško iki išėjimo į lauką, arba į apsaugotą evakuacijos kelią, turintį išėjimus tiesiai į lauką, tačiau jų plotis neįskaičiuojamas į pagrindinių išėjimų plotį. Teatrų regyklose turi būti ne daugiau kaip dveji atviri laiptai, jeigu kiti laiptai (ne mažiau kaip dveji) bus įrengti uždarose laiptinėse. Atvirus laiptus evakuacijai galima įrengti tik iš vestibiulio per vieną aukštą. Kituose aukštuose (regyklose) reikia įrengti izoliuotus evakuacinius išėjimus, vedančius prie uždarų laiptų. Nepaisant patalpų paskirties, visuomeninės paskirties pastatuose (žiūrovų salės, auditorijos, mokslo ir prekybos patalpos, skaityklos ir t. t., išskyrus degių medžiagų sandėlius ir dirbtuves) vieną išėjimą leidžiama įrengti tiesiai į vestibiulį, drabužinę, holą ar fojė, jei šios patalpos yra šalia atvirų laiptų. Kai fojė, drabužinės, rūkomieji ir tualetai įrengiami rūsyje arba cokoliniame aukšte, išėjimą leidžiama įrengti atvirais laiptais tik iki pirmo aukšto. Teatruose scenos patalpų laiptinės turi būti uždaros, natūraliai apšviestos bei turėti išėjimą į pastogę ir ant stogo. 122. Scena privalo turėti ne mažiau kaip dvejus atvirus laiptus, įrengtus iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų ir susisiekiančių su darbo galerijomis, ardynu ir kuriais galima užlipti ant I atsparumo ugniai laipsnio pastato naudojamo stogo arba stogo, apsaugoto ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktais. Kai nėra vidinių laiptų, evakuaciją iš darbo galerijų ir ardyno leidžiama numatyti išoriniais laiptais, įrengtais iš ne žemesnės kaip A2-s1, d0 degumo klasės statybos produktų. 123. Evakuacinių išėjimų iš koridoriaus į laiptinę plotis, taip pat laiptų plotis priklauso nuo evakuojamų per šį išėjimą žmonių skaičiaus, kuris nustatomas vienam metrui išėjimo (durų) pločio, atsižvelgiant į pastato atsparumą ugniai (išskyrus teatrus, klubus, kino teatrus ir sporto kompleksus): I – ne daugiau kaip 165 žmonės; II – ne daugiau kaip 115 žmonių; III – ne daugiau kaip 80 žmonių. 124. Evakuacinių kelių plotis mokykloms, internatinėms mokykloms ir internatams nustatomas pagal didžiausią žmonių skaičių aukšte, atsižvelgiant į mokymo (įskaitant ir darbinio mokymo bei poilsio) patalpų, taip pat aktų salių, auditorijų ir sporto salių, esančių tame pat aukšte, vietų skaičių. 125. Iki 10 aukštų Statinių koridoriuose be natūralaus apšvietimo, kuriais gali būti evakuojama daugiau kaip 50 žmonių, turi būti įrengiamos mechaninės dūmų šalinimo sistemos. 126. Išėjimų (durų) iš mokymo patalpų, kuriose gali būti daugiau kaip 15 žmonių, plotis turi būti ne mažesnis kaip 0,9 m. 127. Kai neįrengiamos žiūrovų vietos, didžiausias atstumas salėje iki artimiausio evakuacinio išėjimo nustatomas vadovaujantis 5 lentele. Jei pagrindiniai evakuaciniai praėjimai sujungiami į bendrą, tai pastarojo plotis turi būti ne mažesnis už sujungtų praėjimų pločių sumą. 128. Visuomeninės paskirties pastatuose evakuacijos kelias nuo labiausiai nutolusių patalpų durų (išskyrus prausyklas, tualetus, rūkomuosius, dušus ir kitas aptarnavimo patalpas), o ikimokyklinėse vaikų įstaigose nuo išėjimo iš grupių iki išėjimo į lauką arba laiptinę turi būti ne ilgesnis kaip nurodyta 6 lentelėje. Patalpose, kurių išėjimai veda į akliną koridorių arba holą, turi būti ne daugiau kaip 80 žmonių: 5 lentelė Salės pavadinimas Pastato atsparumo ugniai laipsnis Atstumas (m), kai salės tūris, tūkst. m3 iki 5 nuo 5 iki 10 daugiau kaip 10 1. Poilsio, šokių, parodų, kasų, laukimo ir kitos salės I 30 45 55 II 20 30 - III 15 - - 2. Pietų, skaityklų salės, kai pagrindinio praėjimo plotas yra ne mažesnis kaip 0,2 m2 kiekvienam evakuojamajam I 65 - - II 45 - - III 30 - - 3. Prekybos, kai pagrindinis evakuacinių praėjimų plotas (%) užima salės ploto ne mažiau kaip 25 I 50 65 80 II 35 45 - III 25 - - mažiau kaip 25 I 25 30 35 II 15 20 - III 10 - - 6 lentelė Pastato atsparumo ugniai laipsnis Atstumas (m), kai evakuojamų žmonių srauto tankis, žm./m2 iki 2 nuo 2 iki 3 nuo 3 iki 4 nuo 4 iki 5 daugiau kaip 5 A. Iš patalpų tarp laiptinių arba išėjimų į lauką I 60 50 40 35 20 II 40 35 30 25 15 III 30 25 20 16 10 B. Iš patalpų į akliną koridorių arba holą I 30 25 20 15 10 II 20 15 15 10 7 III 15 10 10 5 5 I atsparumo ugniai laipsnio mokyklų, profesinių ir specialiųjų vidurinio mokslo įstaigų patalpose, turinčiose išėjimus į akliną koridorių, turi tilpti ne daugiau kaip 125 žmonės. Be to, atstumas nuo labiausiai nutolusios patalpos durų iki išėjimo į tolimesnę laiptinę neturi viršyti 100 m. 6 lentelėje nurodyti atstumai nustatomi taip: ikimokyklinėms vaikų įstaigoms – pagal 6 skiltį; mokykloms, technikos, specialiosioms vidurinėms ir aukštojo mokslo įstaigoms – pagal 3 skiltį; stacionaraus gydymo įstaigoms – pagal 5 skiltį; viešbučiams – pagal 4 skiltį. Kitiems visuomeninės paskirties pastatams žmonių srauto tankis koridoriuje nustatomas pagal projektą. 129. Evakuacinių išėjimų (durų) iš salių (kuriose nėra vietų žiūrovams) plotis nustatomas pagal 7 lentelę. Jie turi būti ne siauresni 1,2 m (kai salėje telpa daugiau kaip 50 žmonių). 7 lentelė Salės pavadinimas Pastato atsparumo ugniai laipsnis Žmonių skaičius 1 m evakuacinio išėjimo (durų) pločio, kai salės tūris, tūkst. m3 iki 5 nuo 5 iki 10 Daugiau kaip 10 1. Prekybos, kai pagrindinių praėjimų plotas daugiau kaip 25 % salės ploto; pietų salės ir skaityklos, kai žmonių evakuacinio srauto tankis neviršija 5 žm./m2 I 165 220 275 II 115 155 - III 80 - - 2. Prekybos – kai pagrindinių praėjimų plotas neviršija 25 % salės ploto; kitos paskirties salės I 75 100 125 II 50 70 - III 40 - - 130. Projektuojant evakuacinius išėjimus iš mažmeninės prekybos ir maitinimo įmonių pastatų, leidžiama atsižvelgti į tarnybines laiptines ir išėjimus, kai salės tiesiogiai jungiasi su išėjimais arba tiesiu praėjimu (koridoriumi), o tolimiausias salės taškas nuo artimiausios tarnybinės laiptinės arba išėjimo neviršija 5 lentelėje nurodytų atstumų. Evakuacinius išėjimus per krovimo patalpas įrengti draudžiama. 131. Atviruose sporto paskirties statiniuose evakuojamų žmonių skaičius 1 m pločio išėjimui iš tribūnų nustatomas pagal 8 lentelę. Kai tribūnos yra I atsparumo ugniai laipsnio, pro vieną angą skaičius evakuojamų žmonių neturi viršyti 1500, o kai II atsparumo ugniai laipsnio – jų skaičius turi būti sumažintas 30 %, III atsparumo ugniai laipsnio – 50 %. 8 lentelė Statinio atsparumo ugniai laipsnis Žmonių skaičius 1 m evakuacinio išėjimo pločio Tribūnų praėjimų laiptais, vedančiais Pro angą tribūnų praėjimuose, vedančiuose į apačią į viršų į apačią į viršų I 600 826 620 1230 II 420 580 435 880 III 300 415 310 615 132. Bendras evakuacinių išėjimų plotis iš persirengimo patalpų, drabužinių, įrengtų rūsiuose ar cokoliniuose aukštuose, skaičiuojamas sąlyginai prilyginant žmonių skaičių, lygų 30 % drabužių pakabų (kabliukų) drabužinėje skaičiui. 133. Patalpose, kuriose būna ne daugiau kaip 50 žmonių (taip pat žiūrovų salės balkone ar amfiteatre), ir kai tolimiausia vieta nuo išėjimo nutolusi ne daugiau kaip 25 m, leidžiama antro evakuacinio išėjimo neprojektuoti. 134. Mokyklų, internato mokyklų medienos arba medienos ir metalo dirbtuvėse reikia numatyti papildomą išėjimą tiesiai į lauką (per apšildomą tambūrą) arba greta šių dirbtuvių esančiu koridoriumi, kuriame nėra išėjimų iš klasių, kabinetų ir laboratorijų. 135. Iš salės, fojė, scenos (estrados), darbo galerijos, ardyno, triumo, orkestrinės ir vyniojamųjų dekoracijų seifo turi būti ne mažiau kaip 2 išėjimai. 136. Kino teatruose, klubuose, salėse, kur rodomi kino filmai, draudžiama projektuoti evakuacinius išėjimus per patalpas, kuriose vienu metu gali būti daugiau kaip 50 žmonių. Vieną išėjimą iš amfiteatro ar balkono leidžiama įrengti, kai ten yra ne daugiau kaip 50 vietų. Vasaros tipo kino teatruose be fojė antruoju išėjimu iš salės gali būti įėjimas į ją. 137. Salėse su estradomis, kai žiūrovų vietų skaičius ne didesnis kaip 500 (kino teatruose – nepaisant vietų skaičiaus), antrą išėjimą iš estrados galima projektuoti per žiūrovų salę. 138. Projektuojant patalpas, perskiriamas transformuojamomis pertvaromis, būtina numatyti išėjimus iš kiekvienos patalpos dalies. 139. Draudžiama evakuoti iš balkonų žiūrovus per žiūrovų, aktų ar sporto sales. 140. Išėjimus iš aparatinių ir šviesos projekcinių į regyklos patalpas leidžiama įrengti tik per nedegius tambūrus su savaime užsidarančiomis durimis arba koridorių. 141. Vieno aukšto kaimo parduotuvėse, kurių prekybos salė ne didesnė kaip 150 m2, antrą išėjimą iš jos leidžiama įrengti per pagalbines patalpas (išskyrus sandėlius). 142. Parduotuvėse, kurių prekybos arba sandėlių plotas ne didesnis kaip 250 m2, leidžiama prekes tiekti į prekybos salę tiesiai iš sublokuotų su ja sandėlių, neatskirtų priešgaisrinėmis sienomis ir durimis. 143. Viešbučiai, įrengti stotyse, turi turėti atskirus evakuacijos kelius. 144. Ilgesni kaip 60 m koridoriai turi būti suskirstyti sandariomis pertvaromis ir savaime užsidarančiomis durimis ne rečiau kaip kas 60 m viena nuo kitos ir esančiomis ne didesniu kaip 60 m …