Byla Nr. 04/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS S P R E N D I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2004 M. LIEPOS 1 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO (1998 M. GRUODŽIO 22 D. REDAKCIJA) 15 STRAIPSNIO 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ IŠAIŠKINIMO 2005 m. vasario 10 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 Seimo nariui Algimantui Salamakinui ir suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Jurgitai Meškienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. vasario 7 d. išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Salamakino prašymą išaiškinti: – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2004, Nr. 105-3894; toliau – ir Nutarimas) vartojamą sąvoką „Seimo veiklos nepertraukiamumas“ ir ar Seimo veiklos nepertraukiamumas nebūtų pažeistas, jeigu visiems Seimo nariams laikotarpiu tarp Seimo sesijų būtų suteiktos atostogos; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto teiginys „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“ vartojama sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos“ reiškia, kad Seimo narys negali būti nei ūkininku, nei ūkininko partneriu; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.7.1 punkto teiginiai „Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis teisinis statusas, apimantis inter alia Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatytus apribojimus, lemia ir jo, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, turimų Konstitucijos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintų asmens teisių įgyvendinimo ypatumus. Pažymėtina, kad Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatos, atsižvelgiant į šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslą, reiškia ir tai, kad toks Seimo narys, kuris yra kokios nors privačios įmonės, įstaigos, organizacijos steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas, negali užimti pareigų, atlikti darbo, eiti tarnybos, vykdyti kitų funkcijų, atlikti kitų užduočių, užimti vadinamųjų garbės pareigų ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose) toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ar jai atstovauti. Tai yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu: Seimo narys, įgydamas visas Tautos atstovo teises, apsisprendžia, kad jis bus Tautos atstovas, o ne užsiims verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13. 7.2 punkto teiginiai „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti taip, kad būtų paneigta Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, kurią turi ir Seimo narys, esmė. Taigi Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinančių Seimo nario pareigų nesuderinamumą su inter alia užsiėmimu verslu, komercija ar kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, negalima aiškinti kaip reiškiančių draudimą Seimo nariui naudoti savo nuosavybę, gauti iš jos pajamų, tvarkyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaryti su tuo susijusius sandorius. Tačiau tokia Seimo nario veikla, kai jis naudoja savo nuosavybę, gauna iš jos pajamų, tvarko jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaro su tuo susijusius sandorius, pagal Konstituciją negali peraugti į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas Seimo nariui bet kokia forma užsiimti verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13.7.3 punkto teiginiai „Įstatymu nustatydamas nurodytą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir būdus, kurie sudarytų teisines prielaidas užkirsti kelią Seimo nario pareigų nesuderinamumui su užsiėmimu verslu, komercija, kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, atsirasti. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos ir prielaidos išvengti Seimo nario mandato naudojimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet kurių nors asmenų privačiai naudai gauti, t. y. partikuliariniais interesais, ir Seimo nario privačių interesų supriešinimo su Tautos ir Lietuvos valstybės, t. y. viešaisiais, interesais; tai stiprintų Tautos pasitikėjimą Seimo nariais, kaip Tautos atstovais, ir Seimu, kaip Tautos atstovybe. Tokia kontrolė yra būtina Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkto nuostatos, pagal kurią Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai jis pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, įgyvendinimo sąlyga“ ir „Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio demokratinėse teisinėse valstybėse yra įtvirtinti įvairūs būdai, leidžiantys užtikrinti parlamento nario pareigų ir užsiėmimo verslu nesuderinamumą bei kontrolę, kaip antai parlamento nario turto valdymo patikėjimas ar kitoks privalomas perleidimas kitiems asmenims, anoniminis tokio turto valdymas, įmonių, kurių steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas yra parlamento narys, sandorių, sudaromų su viešojo sektoriaus įstaigomis, įmonėmis, organizacijomis, kontrolė ir kt.“ reiškia, kad: 1) Seimo narys gali būti juridinio asmens steigėju, savininku, bendraturčiu ar dalyviu (dalininku, akcininku, kooperatyvo nariu ir pan.), taip pat ūkininko ūkio savininku; 2) Seimo narys, kuris yra juridinio asmens steigėjas, savininkas, bendraturtis ar dalyvis, gali turėti visas juridinio asmens dalyvio teises (turtines ir neturtines), bet negali pats dalyvauti ir balsuoti to juridinio asmens dalyvių susirinkimuose; 3) Seimo narys, kuris yra juridinio asmens steigėjas, savininkas, bendraturtis ar dalyvis, savo, kaip juridinio asmens dalyvio, teises gali įgyvendinti tik per kitą asmenį, ir tokia pat tvarka savininko teises turi įgyvendinti Seimo narys – ūkininko ūkio savininkas; 4) sutarties dėl Seimo nario turto tvarkymo (turto administravimo, turto patikėjimo, balsavimo teisės juridinio asmens dalyvių susirinkime perleidimo, pavedimo ir pan.) su kitu asmeniu sudarymas, jos vykdymo kontrolė ir keitimas nėra laikoma Seimo nario veikla, nesuderinama su Seimo nario statusu; 5) ribojimai sudaryti sandorius, susijusius su nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymu, siekiant išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, turi būti nustatyti ne tik Seimo nariui, bet ir jo artimiesiems giminaičiams bei šeimos nariams (aiškinant šias sąvokas pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 5 dalį), taip pat juridiniams asmenims, kurių dalyviai yra Seimo nariai ir jų artimieji giminaičiai bei šeimos nariai, jeigu Seimo nario ir jo artimųjų giminaičių bei šeimos narių turimos akcijos (dalys, pajai) leidžia daryti lemiamą įtaką juridinio asmens valdymui; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.8.4 punkto teiginiai „Konstitucinė teisė laisvai vienytis į susivienijimus yra susijusi su galimybe užimti įvairias pareigas tuose susivienijimuose; minėta galimybė yra išvestinė iš konstitucinės teisės laisvai vienytis į susivienijimus. Šių pareigų užėmimo susivienijimuose tvarką nustato ne valstybė, o tik paties susivienijimo (kuris, kaip minėta, pagal Konstituciją yra autonomiškas viešosios valdžios atžvilgiu) vidaus tvarką reglamentuojantys aktai (įstatai, statutai ir pan.)“ ir „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytų susivienijimų steigimo laisvę ir veiklą, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė). Taigi įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo apribotų Seimo nario teisę būti Konstitucijoje numatyto susivienijimo nariu ir užimti jame pareigas, nes taip šio asmens atžvilgiu būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė“ reiškia, kad Seimo narys gali užimti vadovaujančias pareigas profesinėje sąjungoje, politinėje partijoje, asociacijoje, kurios narys jis yra, ir jai atstovauti; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12, 13.1, 13. 5, 13.6, 13.9 punktų teiginiai dėl Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis bei darbu reiškia, kad Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis bei darbu principą pažeidžia Seimo narys, kuris nedirba darbo ir nevykdo veiklos, nes jam Seimo nario pareigų ėjimo laikui yra suteiktos atostogos Darbo kodekso 183, 184 ar 185 straipsniuose nustatyta tvarka arba jo veikla (įgaliojimai) yra sustabdyta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 221 straipsnis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 11 straipsnis, Lietuvos Respublikos audito įstatymo 14 straipsnis). Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 2. Seimo narys A. Salamakinas, buvęs pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovu konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04, 2005 m. sausio 13 d. prašymu prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti: – Nutarime vartojamą sąvoką „Seimo veiklos nepertraukiamumas“ ir ar Seimo veiklos nepertraukiamumas nebūtų pažeistas, jeigu visiems Seimo nariams laikotarpiu tarp Seimo sesijų būtų suteiktos atostogos; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto teiginys „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“ vartojama sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos“ reiškia, kad Seimo narys negali būti nei ūkininku, nei ūkininko partneriu; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.7.1 punkto teiginiai „Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis teisinis statusas, apimantis inter alia Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatytus apribojimus, lemia ir jo, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, turimų Konstitucijos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintų asmens teisių įgyvendinimo ypatumus. Pažymėtina, kad Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatos, atsižvelgiant į šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslą, reiškia ir tai, kad toks Seimo narys, kuris yra kokios nors privačios įmonės, įstaigos, organizacijos steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas, negali užimti pareigų, atlikti darbo, eiti tarnybos, vykdyti kitų funkcijų, atlikti kitų užduočių, užimti vadinamųjų garbės pareigų ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose) toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ar jai atstovauti. Tai yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu: Seimo narys, įgydamas visas Tautos atstovo teises, apsisprendžia, kad jis bus Tautos atstovas, o ne užsiims verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13. 7.2 punkto teiginiai „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti taip, kad būtų paneigta Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, kurią turi ir Seimo narys, esmė. Taigi Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinančių Seimo nario pareigų nesuderinamumą su inter alia užsiėmimu verslu, komercija ar kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, negalima aiškinti kaip reiškiančių draudimą Seimo nariui naudoti savo nuosavybę, gauti iš jos pajamų, tvarkyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaryti su tuo susijusius sandorius. Tačiau tokia Seimo nario veikla, kai jis naudoja savo nuosavybę, gauna iš jos pajamų, tvarko jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaro su tuo susijusius sandorius, pagal Konstituciją negali peraugti į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas Seimo nariui bet kokia forma užsiimti verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13.7.3 punkto teiginiai „Įstatymu nustatydamas nurodytą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir būdus, kurie sudarytų teisines prielaidas užkirsti kelią Seimo nario pareigų nesuderinamumui su užsiėmimu verslu, komercija, kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, atsirasti. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos ir prielaidos išvengti Seimo nario mandato naudojimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet kurių nors asmenų privačiai naudai gauti, t. y. partikuliariniais interesais, ir Seimo nario privačių interesų supriešinimo su Tautos ir Lietuvos valstybės, t. y. viešaisiais, interesais; tai stiprintų Tautos pasitikėjimą Seimo nariais, kaip Tautos atstovais, ir Seimu, kaip Tautos atstovybe. Tokia kontrolė yra būtina Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkto nuostatos, pagal kurią Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai jis pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, įgyvendinimo sąlyga“ ir „Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio demokratinėse teisinėse valstybėse yra įtvirtinti įvairūs būdai, leidžiantys užtikrinti parlamento nario pareigų ir užsiėmimo verslu nesuderinamumą bei kontrolę, kaip antai parlamento nario turto valdymo patikėjimas ar kitoks privalomas perleidimas kitiems asmenims, anoniminis tokio turto valdymas, įmonių, kurių steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas yra parlamento narys, sandorių, sudaromų su viešojo sektoriaus įstaigomis, įmonėmis, organizacijomis, kontrolė ir kt.“ reiškia, kad: 1) Seimo narys gali būti juridinio asmens steigėju, savininku, bendraturčiu ar dalyviu (dalininku, akcininku, kooperatyvo nariu ir pan.), taip pat ūkininko ūkio savininku; 2) Seimo narys, kuris yra juridinio asmens steigėjas, savininkas, bendraturtis ar dalyvis, gali turėti visas juridinio asmens dalyvio teises (turtines ir neturtines), bet negali pats dalyvauti ir balsuoti to juridinio asmens dalyvių susirinkimuose; 3) Seimo narys, kuris yra juridinio asmens steigėjas, savininkas, bendraturtis ar dalyvis, savo, kaip juridinio asmens dalyvio, teises gali įgyvendinti tik per kitą asmenį, ir tokia pat tvarka savininko teises turi įgyvendinti Seimo narys – ūkininko ūkio savininkas; 4) sutarties dėl Seimo nario turto tvarkymo (turto administravimo, turto patikėjimo, balsavimo teisės juridinio asmens dalyvių susirinkime perleidimo, pavedimo ir pan.) su kitu asmeniu sudarymas, jos vykdymo kontrolė ir keitimas nėra laikoma Seimo nario veikla, nesuderinama su Seimo nario statusu; 5) ribojimai sudaryti sandorius, susijusius su nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymu, siekiant išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, turi būti nustatyti ne tik Seimo nariui, bet ir jo artimiesiems giminaičiams bei šeimos nariams (aiškinant šias sąvokas pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 5 dalį), taip pat juridiniams asmenims, kurių dalyviai yra Seimo nariai ir jų artimieji giminaičiai bei šeimos nariai, jeigu Seimo nario ir jo artimųjų giminaičių bei šeimos narių turimos akcijos (dalys, pajai) leidžia daryti lemiamą įtaką juridinio asmens valdymui; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.8.4 punkto teiginiai „Konstitucinė teisė laisvai vienytis į susivienijimus yra susijusi su galimybe užimti įvairias pareigas tuose susivienijimuose; minėta galimybė yra išvestinė iš konstitucinės teisės laisvai vienytis į susivienijimus. Šių pareigų užėmimo susivienijimuose tvarką nustato ne valstybė, o tik paties susivienijimo (kuris, kaip minėta, pagal Konstituciją yra autonomiškas viešosios valdžios atžvilgiu) vidaus tvarką reglamentuojantys aktai (įstatai, statutai ir pan.)“ ir „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytų susivienijimų steigimo laisvę ir veiklą, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė). Taigi įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo apribotų Seimo nario teisę būti Konstitucijoje numatyto susivienijimo nariu ir užimti jame pareigas, nes taip šio asmens atžvilgiu būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė“ reiškia, kad Seimo narys gali užimti vadovaujančias pareigas profesinėje sąjungoje, politinėje partijoje, asociacijoje, kurios narys jis yra, ir jai atstovauti; – ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12, 13.1, 13. 5, 13.6, 13.9 punktų teiginiai dėl Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis bei darbu reiškia, kad Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis bei darbu principą pažeidžia Seimo narys, kuris nedirba darbo ir nevykdo veiklos, nes jam Seimo nario pareigų ėjimo laikui yra suteiktos atostogos Darbo kodekso 183, 184 ar 185 straipsniuose nustatyta tvarka arba jo veikla (įgaliojimai) yra sustabdyta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 221 straipsnis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 11 straipsnis, Lietuvos Respublikos audito įstatymo 14 straipsnis). II 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 Seimo narys A. Salamakinas paaiškino savo prašymo išaiškinti Nutarimo kai kuriuos teiginius motyvus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo suinteresuoto asmens – Seimo atstovė konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 J. Meškienė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas. Jo nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais. Aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai). 2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio. II 1. Seimo narys A. Salamakinas prašo išaiškinti Nutarime vartojamą sąvoką „Seimo veiklos nepertraukiamumas“ ir ar Seimo veiklos nepertraukiamumas nebūtų pažeistas, jeigu visiems Seimo nariams laikotarpiu tarp Seimo sesijų būtų suteiktos atostogos. 2. Seimo narys A. Salamakinas nenurodo, kuriuose Nutarimo skyriuose, punktuose, pastraipose yra vartojama jo prašoma išaiškinti sąvoka. Seimo veiklos nepertraukiamumas ir su juo neatskiriamai susijęs Seimo nario veiklos nepertraukiamumas įvairiais aspektais, pavartojus žodžius „nepertraukiamumas“ ir (arba) „nepertraukiamas“, yra apibūdinti Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punkte (jo visose trijose pastraipose), 5 punkto antrojoje pastraipoje, 6 punkto trečiojoje pastraipoje, 10 punkto pirmojoje ir trečiojoje pastraipose, 11.8 punkto pirmojoje ir trečiojoje pastraipose, 12 punkto pirmojoje ir ketvirtojoje pastraipose, 13.7.1 punkto ketvirtojoje pastraipoje: 1) „Konstitucijoje yra nustatyta tokia valstybės valdžios sąranga, kai kiekviena valstybės valdžios institucija savo funkcijas vykdo nepertraukiamai. Pagal Konstituciją negali būti tokių teisinių situacijų, kai kuri nors valstybės valdžią įgyvendinanti institucija nefunkcionuoja. <....> Seimas visada privalo užtikrinti, kad Konstitucijoje nustatyti jo įgaliojimai būtų nepertraukiamai įgyvendinami ir kad šalyje esant bet kokiai situacijai Tautos atstovybė galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią Tautos galią. Seimo, kaip nuolat veikiančios Tautos atstovybės, veiklos nepertraukiamumą užtikrina inter alia Konstitucijos 59 straipsnio nuostatos, kad Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį, ir kad nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punktas); 2) „Seimo veiklos nepertraukiamumas suponuoja ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo, veiklos nepertraukiamumą. Pagal Konstituciją teisės aktais turi būti nustatyta tokia Seimo struktūra ir darbo tvarka, taip pat turi būti nustatytas toks Seimo nario teisinis statusas, kad kiekvienas Seimo narys turėtų galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto antroji pastraipa); 3) „Konstitucinės nuostatos, kad Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį, ir kad nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas, aiškinamos Konstitucijoje įtvirtinto Seimo veiklos nepertraukiamumo principo kontekste, suponuoja tai, kad naujai išrinktas Seimas kaip visavertė Tautos atstovybė turi pradėti funkcionuoti būtent nuo šio posėdžio pradžios. Kadangi pagal Konstituciją Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, išrinkti Seimo nariai pagal Konstituciją privalo prisiekti pirmame naujai išrinkto Seimo posėdyje. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti tokią Seimo nario priesaikos davimo tvarką, kad visi Seimo nariai prisiektų būtent pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje. Išimtis galėtų būti padaryta tik tiems išrinktiems Seimo nariams, kurie negali atvykti į pirmąjį naujai išrinkto Seimo posėdį dėl ypač svarbių pateisinamų priežasčių (pavyzdžiui, dėl ligos); pagal Konstituciją toks išrinktas Seimo narys privalo prisiekti artimiausiame Seimo posėdyje, kai tik išnyksta ypač svarbi pateisinama priežastis, dėl kurios šis išrinktas Seimo narys negalėjo prisiekti pirmajame naujai išrinkto Seimo posėdyje“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punkto trečioji pastraipa); 4) „Kad Seimo narys galėtų nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, pareigas, pačioje Konstitucijoje yra nustatytos ne tik tam tikros Seimo nario teisės, bet ir jo pareigos. Vienos Seimo nario pareigos Konstitucijoje yra suformuluotos expressis verbis. Kitos Seimo nario pareigos Konstitucijoje nėra suformuluotos expressis verbis, bet yra įtvirtintos implicitiškai – jos išvedamos iš Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio teisinio statuso. Dar kitos Seimo nario pareigos yra įtvirtintos ne Konstitucijoje, bet žemesnės galios teisės aktuose – įstatymuose ir Seimo statute“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 10 punkto pirmoji pastraipa); 5) „Dar kitos Seimo nario konstitucinės pareigos Konstitucijoje yra formuluojamos kaip tam tikri Seimo nariui taikomi apribojimai – kaip Seimo nario pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis bei darbu, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis, ir kaip draudimas Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis (Konstitucijos 60 straipsnis); šie apribojimai Seimo nariams Konstitucijoje yra nustatyti tam, kad būtų užtikrintas Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvas mandatas ir jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumas“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 10 punkto trečioji pastraipa); 6) „<....> Seimo, kaip Tautos atstovybės, ir Seimo narių, kaip Tautos atstovų, veikla yra nepertraukiama. Konstitucijos 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas; pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną, o rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną; Seimas gali nutarti sesiją pratęsti. Konstitucijos 64 straipsnio 2 dalyje numatytos neeilinės Seimo sesijos: neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 11.8 punkto pirmoji pastraipa); 7) „<....> Seimo sesijos nėra vienintelė Seimo veiklos forma, o dalyvavimas Seimo sesijose nėra vienintelė Seimo nario darbo Seime, jo parlamentinės veiklos forma. <....> pagal Konstituciją Seimo nario, kaip Tautos atstovo, veikla yra nepertraukiama; kiekvienas Seimo narys turi turėti galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus. Tad pagal Konstituciją Seimo nariai savo, kaip Tautos atstovų, pareigas vykdo ir ne Seimo sesijų metu. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo, kaip Tautos atstovybės, veiklos nepertraukiamumo principas suponuoja tai, kad laikas tarp Seimo sesijų nėra Seimo narių atostogos ar kitoks jų poilsio laikas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimo nario darbo sąlygų įstatyme nustatyta, kad Seimo nario darbo laikas nenormuotas (3 straipsnis). Be to, jokiuose teisės aktuose apskritai nėra numatytos Seimo nario atostogos. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, ir iš Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas. Taip pat pažymėtina, jog Seimo nario atostogų įstatyminis įtvirtinimas užtikrintų ir tai, kad nebebūtų prielaidų laiką tarp Seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką, prilygstantį Seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 11.8 punkto trečioji pastraipa); 8) „<....> kai kurios Seimo nario konstitucinės pareigos Konstitucijoje yra formuluojamos kaip tam tikri Seimo nariui taikomi apribojimai – kaip Seimo nario pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis bei darbu, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis, ir kaip draudimas Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis; šiais apribojimais siekiama užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą ir jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą. Vertinant Konstitucijoje nustatytų Seimo nariui taikomų apribojimų visumą konstatuotina, kad šiuo atžvilgiu Seimo nario – Tautos atstovo konstitucinis teisinis statusas iš esmės skiriasi nuo kitų piliečių konstitucinio teisinio statuso ir lemia kai kurių Konstitucijoje įvirtintų asmens teisių, kurias Seimo narys turi kaip žmogus ir pilietis, įgyvendinimo ypatumus“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12 punkto pirmoji pastraipa); 9) „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą, jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą, garantuoti, kad Seimo narys veiks Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų, interesais, kad Seimo narys nesinaudos savo statusu, laisvu mandatu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad kiekvienas Seimo narys turės galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus. Šis tikslas nebūtų pasiektas arba būtų sudarytos prielaidos kliudyti šį tikslą pasiekti, jeigu Seimo narys tuo pat metu galėtų eiti ir kitas pareigas arba dirbti ir kitą darbą, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis nurodytas pareigas, taip pat pareigas, galimybę kurias užimti suponuoja Konstitucija; šis tikslas nebūtų pasiektas arba būtų sudarytos prielaidos kliudyti šį tikslą pasiekti ir tuo atveju, jeigu Seimo narys gautų ir tokį kitą atlyginimą, kurio nenumato Konstitucija“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12 punkto ketvirtoji pastraipa); 10) „Minėta, kad pagal Konstituciją Seimo narys – Tautos atstovas turi tinkamai atlikti savo konstitucinę priedermę atstovauti visai Tautai, veikti tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad Seimo nario – Tautos atstovo veikla yra nepertraukiama. Seimo narys savo, kaip Tautos atstovo, mandatą turi naudoti tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet ne savo ar jam artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti. Iš Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto Seimo nario pareigų nesuderinamumo su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat darbu tokiose privačiose įmonėse ar įstaigose, kurių steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas yra Seimo narys, išplaukia draudimas bet kokia forma užsiimti verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno. Sprendžiant, ar Seimo nario tam tikra veikla yra užsiėmimas verslu, komercija ir pan., kiekvienu atveju reikia įvertinti tos veiklos turinį bei visas kitas aplinkybes“ (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.7.1 punkto ketvirtoji pastraipa). 3. Nutarime yra atskleisti įvairūs Seimo veiklos nepertraukiamumo aspektai. Aiškinant nuostatą, kad Seimo veikla yra nepertraukiama, pabrėžtina, kad pagal Konstituciją negali būti tokių teisinių situacijų, kad Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, nefunkcionuotų, ir kad kiekvienos kadencijos Seimo veikla trunka nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį, iki tos dienos, kurią į pirmąjį posėdį susirenka kitas naujai išrinktas (t. y. kitos kadencijos) Seimas. Teisės požiūriu kiekvienas naujos kadencijos Seimas tęsia ankstesnių kadencijų Seimų veiklą, tarp skirtingų kadencijų Seimų yra perimamumas. Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, funkcionuoja nuolat. Nutarime konstatuota, kad Seimo veiklos nepertraukiamumas suponuoja ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo, veiklos nepertraukiamumą. Dalyvauti Seimo darbe – Seimo nario konstitucinė pareiga ir kartu jo teisė; tai inter alia reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris, viena vertus, leistų Seimo nariui be ypač svarbių pateisinamų priežasčių nedalyvauti Seimo darbe arba, kita vertus, užkirstų kelią ar kitaip apsunkintų galimybes jam dalyvauti Seimo darbe. Seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti Seimo darbe apima inter alia jo pareigą dalyvauti ir tų Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys šis Seimo narys yra, darbe, vykdyti kitus Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo statute nustatytus Seimo nario įgaliojimus. Pagal Konstituciją Seimo narys yra profesionalus politikas, t. y. toks Tautos atstovas, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto trečioji pastraipa). Seimo narys – profesionalus politikas ir valstybės pareigūnas savo, kaip Tautos atstovo, mandatą turi visą savo įgaliojimų laiką (kadenciją), t. y. visus Tautos atstovo įgaliojimus jis gali vykdyti nuo to momento, kai jis, pagal Konstituciją Seime prisiekęs Lietuvos Respublikai, įgyja visas Tautos atstovo teises, iki to momento, kai jo, kaip Seimo nario, įgaliojimai nutrūksta Konstitucijoje nustatytais pagrindais. 4. Iš Seimo nario A. Salamakino prašymo bei jo paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad Nutarime vartojamą sąvoką „Seimo veiklos nepertraukiamumas“ jis prašo išaiškinti tuo aspektu, ar ši sąvoka nereiškia, kad Seimo veiklos nepertraukiamumas būtų pažeistas, jeigu kasmetinės mokamos atostogos visiems Seimo nariams būtų suteikiamos laikotarpiu tarp Seimo sesijų. Tad nuostata, kad Seimo veikla yra nepertraukiama, Seimo nario A. Salamakino nurodytu aspektu aiškintina kartu su Nutarimo nuostata, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 11.8 punkto trečioji pastraipa). Nutarimo nuostata, kad Seimo veikla yra nepertraukiama, ir nuostata, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas, aiškintinos atsižvelgiant, viena vertus, į Seimo, kaip Tautos atstovybės, prigimtį, konstitucinę paskirtį, Konstitucijoje (ir ja grindžiamuose įstatymuose bei Seimo statute) nustatytus Seimo funkcionavimo ir darbo organizavimo ypatumus bei Seimo nario, kaip Tautos atstovo ir profesionalaus politiko, konstitucinį teisinį statusą, iš esmės besiskiriantį nuo kitų piliečių ir valstybės pareigūnų, visų kitų dirbančių žmonių teisinio statuso, kita vertus, į būtinumą ne tik užtikrinti Seimo nario konstitucinę teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, kurią Seimo narys turi kaip ir kiekvienas dirbantis žmogus, bet ir užtikrinti šią teisę taip, kad būtų paisoma Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio visų asmenų lygiateisiškumo principo, neleidžiančio nė vienai asmenų grupei teikti privilegijų ar jų diskriminuoti inter alia dėl jų socialinės padėties. 5. Minėta, kad Seimo eilinių sesijų pradžia ir pabaiga (šių sesijų trukmė) yra įtvirtinta Konstitucijoje: Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens sesijas; pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną; rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną (Konstitucijos 64 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje nustatyta ir tai, kad prireikus Seimas gali nutarti sesiją pratęsti (Konstitucijos 64 straipsnio 1 dalis), taip pat numatyta galimybė sušaukti neeilines Seimo sesijas (Konstitucijos 64 straipsnio 2 dalis, 84 straipsnio 19 punktas, 142 straipsnio 2 dalis, 144 straipsnio 2 dalis). Nutarime konstatuota, kad pagal demokratinių valstybių parlamentinę tradiciją parlamento sesija apima parlamento posėdžius bei tarp jų vykstančių parlamento komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžius, kad Seimo sesijų forma – Seimo posėdžiai ir tarp jų vykstantys Seimo struktūrinių padalinių posėdžiai (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 11.8 punkto antroji pastraipa). Nutarime konstatuota ir tai, kad Seimo sesijos nėra vienintelė Seimo veiklos forma, taip pat tai, kad dalyvavimas Seimo sesijoje nėra vienintelė Seimo nario darbo Seime, jo parlamentinės veiklos forma (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 11.8 punkto trečioji pastraipa). Seimo komitetų, kitų Seimo struktūrinių padalinių posėdžiai, kuriuose Seimo nariai privalo dalyvauti, šaukiami ne tik Seimo sesijų metu, bet ir tuo metu, kai Seimo sesijos nevyksta; tarp Seimo sesijų Seimas, jo komitetai, kiti struktūriniai padaliniai, atskiri Seimo nariai, jų grupės vykdo ir kitą Konstitucijoje, Seimo statute ir įstatymuose numatytą veiklą. Taigi, kaip konstatuota Nutarime, pagal Konstituciją laikas tarp Seimo sesijų nėra Seimo narių atostogos ar kitoks jų poilsio laikas; laiko tarp Seimo sesijų traktavimas kaip laiko, prilygstančio Seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui arba laisvalaikiui, būtų konstituciškai nepagrįstas. 6. Nuostatą, kad Seimo veikla yra nepertraukiama, Seimo nario A. Salamakino nurodytu aspektu aiškinant kartu su nuostata, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas, konstatuotina, kad Seimo, kaip Tautos atstovybės ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, veiklos nepertraukiamumas ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo ir profesionalaus politiko, veiklos nepertraukiamumas jokiu būdu nereiškia, jog Seimo narys neturi ar negali pasinaudoti jam, kaip ir kiekvienam dirbančiam žmogui, priklausančia konstitucine teise į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Būtent dėl to, kad Konstitucija Seimo narį traktuoja kaip profesionalų politiką, taip pat dėl to, kad pagal Konstituciją Seimo nario veikla yra jo nuolatinis darbas, už kurį Seimo nariui mokamas atlyginimas ir kurio tinkamą atlikimą turi užtikrinti atitinkamos socialinės garantijos bei specialios Konstitucijoje ir įstatymuose numatytos parlamentinės veiklos garantijos, Seimo nario konstitucinė teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas negali būti paneigta arba negali būti nepagrįstai suvaržytas šios teisės įgyvendinimas. Ypač pabrėžtina, kad pagal Konstituciją nei poilsio ir laisvalaikio, nei kasmetinių mokamų atostogų metu Seimo narys nepraranda Tautos atstovo statuso: kaip darbo Seimo sesijų metu, Seimo komitetų, kitų Seimo struktūrinių padalinių posėdžių, vykstančių ne per Seimo sesijas, metu, taip ir poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų metu jis išlaiko visus savo, kaip Tautos atstovo, įgaliojimus, o Seimas, net jei Tautos atstovai atostogauja, nepaliauja buvęs Tautos atstovybe ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. 7. Nutarimo nuostata, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas, inter alia reiškia, kad Seimo narių atostogos turi būti nustatytos ne bet kokiu Seimo išleistu teisės aktu, o būtent įstatymu, taip pat kad tokiame įstatyme turi būti numatyta Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmė, atostogų apmokėjimo dydis, kitos esminės atostogų sąlygos. Minėta nuostata nereiškia, kad įstatymu turi būti nustatytas fiksuotas, kiekvienais metais vis tas pats Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų laikas (jų pradžios ir pabaigos tikslios datos). Seimas, atsižvelgdamas į savo darbotvarkę, sprendžiamus klausimus, kitas aplinkybes, kiekvienais metais gali Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų laiką atskirai nustatyti poįstatyminiu aktu – Seimo nutarimu; šis nutarimas turi būti priimamas remiantis įstatymu, nustatančiu inter alia Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų trukmę. 8. Įstatymu nustatant Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų trukmę, taip pat kiekvienais metais Seimo nutarimu nustatant Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų pradžią ir pabaigą, turi būti paisoma konstitucinio imperatyvo, kad dalyvauti Seimo darbe yra Seimo nario konstitucinė pareiga ir kartu jo teisė, taip pat to, kad Seimo nario konstitucinė pareiga dalyvauti Seimo darbe apima inter alia jo pareigą dalyvauti ir tų Seimo struktūrinių padalinių, kurių narys šis Seimo narys yra, darbe, vykdyti kitus Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo statute nustatytus Seimo nario įgaliojimus. Seimo posėdžiai vyksta Seimo eilinių ir neeilinių sesijų metu. Vadinasi, tuo laiku, kai vyksta Seimo sesija, Seimo narys negali būti išėjęs kasmetinių mokamų atostogų, išskyrus toliau apibūdintas iš Konstitucijos kylančias išimtis dėl Seimo Pirmininko bei Seimo Pirmininko pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiko. Nustatant Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų trukmę (įstatymu), taip pat jų pradžią ir pabaigą (Seimo nutarimu), būtina paisyti ir to, kad, kaip minėta, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai, kuriuose Seimo nariai privalo dalyvauti, šaukiami ne tik Seimo sesijų metu, bet ir tuo metu, kai Seimo sesijos nevyksta, taip pat to, kad tarp Seimo sesijų Seimas, jo komitetai, kiti struktūriniai padaliniai, atskiri Seimo nariai ir jų grupės vykdo ir kitą Konstitucijoje, Seimo statute ir įstatymuose numatytą veiklą. Vadinasi, Seimo narys negali būti išėjęs kasmetinių mokamų atostogų ir tuo metu, kai vyksta Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai, kuriuose Seimo nariai privalo dalyvauti, kai yra vykdoma kita Konstitucijoje, Seimo statute ir įstatymuose numatyta Seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių veikla, nors tuo metu ir nevyksta Seimo sesija, išskyrus toliau apibūdintas iš Konstitucijos kylančias išimtis dėl Seimo Pirmininko bei Seimo Pirmininko pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiko. Konstituciniai Seimo veiklos nepertraukiamumo ir Seimo nario veiklos nepertraukiamumo imperatyvai ir būtinumas užtikrinti Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Seimo nario teisę į kasmetines mokamas atostogas, šiuos konstitucinius reikalavimus aiškinant vienas kito kontekste, suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su Seimo nario kasmetinėmis mokamomis atostogomis susijusius santykius, gali ir turi nustatyti laiką, kai nevyksta Seimo posėdžiai, taip pat Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai, nėra vykdoma kita Konstitucijoje, Seimo statute ir įstatymuose numatyta Seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių veikla. Seimo narių kasmetinės mokamos atostogos gali būti Seimo nutarimu nustatomos būtent tuo laiku. Pagal Konstituciją Seimo nario kasmetinės mokamos atostogos negali būti nustatomos jokiu kitu laiku, išskyrus toliau apibūdintas iš Konstitucijos kylančias išimtis dėl Seimo Pirmininko bei Seimo Pirmininko pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiko. Seimo, kaip Tautos atstovybės ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, prigimtis, konstitucinė paskirtis, Seimo funkcionavimo ir darbo organizavimo ypatumai bei Seimo nario, kaip Tautos atstovo ir profesionalaus politiko, konstitucinis teisinis statusas lemia tai, kad kasmetinių mokamų atostogų visi Seimo nariai turi būti išėję vienu metu. Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos kyla tam tikros išimtys dėl Seimo Pirmininko bei Seimo Pirmininko pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiko. Konstitucijoje numatytų pareigūnų – Seimo Pirmininko bei Seimo Pirmininko pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laikas turi būti nustatomas atsižvelgiant į tai, kad šie pareigūnai prireikus turi galėti nedelsiant vykdyti jiems Konstitucijoje, įstatymuose, Seimo statute nustatytus įgaliojimus. Galimybė nustatyti Seimo Pirmininko ir jo pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiko diferencijuotą teisinį reguliavimą (palyginti su kitų Seimo narių kasmetinių mokamų atostogų laiko teisiniu reguliavimu) – vienintelė Konstitucijos leidžiama minėtų santykių reguliavimo išimtis. Tačiau nustatant kitokį negu kitų Seimo narių Seimo Pirmininko ar jo pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiką būtina užtikrinti, kad šie pareigūnai galėtų vykdyti savo įgaliojimus taip, kad nebūtų sutrikdytas Seimo darbas, inter alia tai, kad Seimo Pirmininkas galėtų vykdyti jam Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalyje nustatytus teisės aktų (Seimo statuto ir Seimo poįstatyminių aktų) promulgavimo įgaliojimus. 9. Seimas turi diskreciją nustatyti Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę. Kartu pabrėžtina, kad nustatydamas šią trukmę Seimas yra saistomas Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio visų asmenų lygiateisiškumo principo, neleidžiančio nė vienai asmenų grupei teikti privilegijų ar jų diskriminuoti inter alia dėl jų socialinės padėties. Todėl Seimo nario kasmetinės mokamos atostogos negali būti trumpesnės už įstatymais nustatytą minimalią trukmę, bet negali būti ir nepagrįstai ilgos; visi Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmės skirtumai, palyginti su kitų dirbančių žmonių atostogų trukme, kad ir kokie jie būtų, turi būti konstituciškai pagrįsti. 10. Minėta, kad Konstitucijoje yra numatyta galimybė sušaukti neeilines Seimo sesijas, taip pat kad prireikus Seimas gali nutarti pratęsti eilinę sesiją. Jeigu nutariama pratęsti eilinę Seimo sesiją arba yra sušaukiama neeilinė Seimo sesija, Seimo nariai privalo į ją susirinkti, net jeigu tuo metu jie yra išėję kasmetinių mokamų atostogų. Tokiais atvejais Seimas, užtikrindamas Seimo nario teisę į kasmetines mokamas atostogas, numatytą Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje, gali ir turi nustatyti kitą laiką, kai nevyksta Seimo posėdžiai, taip pat Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiai, nėra vykdoma kita Konstitucijoje, Seimo statute ir įstatymuose numatyta Seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių veikla, kad Seimo nariai galėtų pasinaudoti savo konstitucine teise į kasmetines mokamas atostogas vietoje to laiko, kurį Seimo nariai išnaudojo pratęstai Seimo eilinei sesijai arba neeilinei Seimo sesijai. 11. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negalima tokia teisinė situacija, kad, pasibaigus Seimo narių atostogoms, neveiktų Seimo komitetai, kiti struktūriniai padaliniai ir kad laikas, likęs iki kitos Seimo sesijos pradžios, būtų traktuojamas kaip prilygstantis Seimo narių atostogoms, kitam laisvalaikiui. 12. Be abejo, galimos ir tokios situacijos, kai Seimo narys dėl ypač svarbių asmeninių, kitų pateisinamų priežasčių negali tam tikrą laiką dalyvauti Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys šis Seimo narys yra, posėdžiuose ir (arba) tam tikrą laiką negali vykdyti kitų Seimo nario pareigų. Tai suponuoja būtinumą nustatyti, kokia tvarka toks Seimo narys minėtais atvejais turi kreiptis į įstatyme (Seimo statute) nurodytą instituciją dėl leidimo tą laiką nedalyvauti Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys šis Seimo narys yra, posėdžiuose, tą laiką nevykdyti kitų Seimo nario pareigų; jeigu Seimo nario nurodytos priežastys yra ypač svarbios, pateisinamos, minėtas leidimas jam suteikiamas; negavusio tokio leidimo Seimo nario nedalyvavimas Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių narys šis Seimo narys yra, posėdžiuose, kitų Seimo nario pareigų nevykdymas būtų nepateisinamas. Galimos ir tokios situacijos, kad Seimo narys apie savo nedalyvavimą atitinkamame posėdyje iki jo pradžios negali pranešti įstatyme (Seimo statute) nurodytai institucijai. Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti, kokia tvarka ir šiais atvejais įstatyme (Seimo statute) nurodyta institucija galėtų spręsti, ar to Seimo nario nedalyvavimo atitinkamame posėdyje priežastys buvo ypač svarbios, pateisinamos. Jeigu Seimo narys nedalyvavo Seimo, Seimo komiteto, kito struktūrinio padalinio, kurio narys jis yra, posėdyje – nesvarbu, nustatyta tvarka iš anksto pranešęs apie savo nedalyvavimą ar nepranešęs, gavęs atitinkamą įstatyme (Seimo statute) nurodytos institucijos leidimą ar jo negavęs, – minėtas laikas pagal Konstituciją nelaikytinas nei laiku, kai Seimo narys dirbo Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nurodytą Seimo nario darbą, atlyginamą iš valstybės biudžeto, nei laiku, kai Seimo narys pasinaudojo Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise į kasmetines mokamas atostogas. 13. Pažymėtina, kad Seimo nario įgaliojimų vykdymas neapsiriboja dalyvavimu Seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių posėdžiuose. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo nario įgaliojimų vykdymas, taigi ir Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nurodytas Seimo nario darbas, yra ir tokia Seimo nario veikla, kai jis vykdo Seimo, jo komitetų, kitų struktūrinių padalinių pavedimus, kitas užduotis, įstatymų nustatytais atvejais atstovauja Seimo narių grupėms ir pan. Seimo nario darbas, jo veikla Seime apima ir Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nurodytų pareigų Seime vykdymą (Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas; tokias Seimo nario pareigas Seime, kurias Seimo narys pagal Seimo statutą užima Seimo vadovybėje ar vadovaudamas Seimo struktūriniams padaliniams, taip pat kitas pareigas, kurias Seime gali užimti tik Seimo narys; tokias Seimo nario pareigas tarpparlamentinėse ir kitose tarptautinėse institucijose, kurias įmanoma užimti tik būnant Seimo nariu (Nutarimo motyvuojamosios dalies 13.1 punkto ketvirtoji pastraipa)). Tokia Seimo nario veikla – tai Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nurodytas Seimo nario darbas, atlyginamas iš valstybės biudžeto. 14. Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalį Seimo narys gali būti skiriamas Ministru Pirmininku ar ministru. Tai suponuoja galimybę diferencijuotai reguliuoti jų darbo Seime santykius; įstatymų leidėjas šioje srityje turi tam tikrą diskreciją. 15. Apibendrinant konstatuotina, kad, nustačius Seimo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas, būtų užtikrinta Seimo nario teisė į kasmetines mokamas atostogas, įtvirtinta Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, kaip konstatuota Nutarime, Seimo nario atostogų įtvirtinimas įstatymu užtikrintų ir tai, kad nebūtų prielaidų laiką tarp Seimo sesijų konstituciškai nepagrįstai traktuoti kaip laiką, prilygstantį Seimo narių atostogoms ar kitokiam poilsiui. 16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Nutarime vartojama sąvoka „Seimo veiklos nepertraukiamumas“ nereiškia, jog Seimo veiklos nepertraukiamumas būtų pažeistas, jeigu Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje numatytos kasmetinės mokamos atostogos laikotarpiu tarp Seimo sesijų būtų suteiktos visiems Seimo nariams, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis dėl Seimo Pirmininko bei Seimo Pirmininko pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiko. III 1. Seimo narys A. Salamakinas prašo išaiškinti, ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto antrosios pastraipos teiginys „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“ vartojama sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos“ reiškia, kad Seimo narys negali būti nei ūkininku, nei ūkininko partneriu. 2. Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas Seimo nariui eiti kokias nors kitas pareigas valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat dirbti darbą verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, ir šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas Seimo nariui gauti kokį nors kitą atlyginimą, išskyrus Seimo nario atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą, kurių turinio atskleidimui skirtas inter alia Seimo nario A. Salamakino prašomas išaiškinti Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto antrosios pastraipos teiginys, nereiškia, kad Seimo narys negali naudoti jam nuosavybės teise priklausančio turto, jį tvarkyti ir pan., taip pat sudaryti su tuo susijusius sandorius. Tačiau tokia Seimo nario veikla, kai jis naudoja savo nuosavybę, gauna iš jos pajamų, tvarko jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaro su tuo susijusius sandorius, pagal Konstituciją negali peraugti į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.7.2 punkto ketvirtoji pastraipa). Kartu pažymėtina, kad nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymas, kita su tuo susijusi veikla gali turėti ypatumų, kuriuos lemia įvairūs veiksniai – šio turto pobūdis, jo įsigijimo aplinkybės, tai, ar į šį turtą kokias nors teises turi kiti asmenys, ir kt. Būtent šie įvairūs veiksniai gali lemti tai, kad asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto naudojimas, tvarkymas ir pan., pajamų iš šios veiklos gavimas, taip pat su tuo susijusių sandorių sudarymas vienais atvejais perauga į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno, o kitais atvejais ne. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad veikla, kuri apibūdinama kaip ūkininkavimas, paprastai būna susijusi su žemės, miškų, vandenų, taip pat gyvosios gamtos objektų, kaip nuosavybės objektų, naudojimu, tvarkymu ir pan., taigi šiai veiklai būdinga išskirtinė specifika. 3. Minėta, kad Seimo narys A. Salamakinas prašo išaiškinti, ar teiginys „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“ vartojama sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos“ reiškia, kad Seimo narys negali būti nei ūkininku, nei ūkininko partneriu. Taigi Seimo narys A. Salamakinas prašo išaiškinti, ar buvimas ūkininku arba ūkininko partneriu yra suderinamas su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu. 4. Seimo nario A. Salamakino nurodytą teiginį aiškinant jo nurodytu aspektu pažymėtina, kad Nutarime nevartojama nei sąvoka „ūkininkas“, nei sąvoka „ūkininko partneris“; pažymėtina ir tai, kad žodžiai „ūkininkas“, „ūkininko partneris“ nėra vartojami ir Konstitucijos tekste. Minėtos sąvokos yra vartojamos ir jų turinys yra atskleidžiamas Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme, kituose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Vadinasi, šių sąvokų teisinis turinys priklauso nuo to, kaip jis yra apibrėžtas ne Konstitucijoje, o žemesnės galios teisės aktuose. Keičiant teisinį reguliavimą, gali būti keičiamas ir šių sąvokų teisinis turinys. Pabrėžtina, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai). Minėta, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio, taip pat kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose apibrėžtų sąvokų „ūkininkas“ ir „ūkininko partneris“ teisinis turinys konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 nebuvo tyrimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio, į tai, kad nei sąvoka „ūkininkas“, nei sąvoka „ūkininko partneris“ Nutarime nevartojamos, ir į tai, kad šių įstatymuose ir kituose teisės aktuose apibrėžtų sąvokų teisinis turinys konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 nebuvo tyrimo dalykas, jų turinys negali būti aiškinamas ir šiame Konstitucinio Teismo sprendime. 5. Kartu pažymėtina, kad vertinant, ar tam tikra Seimo nario veikla, susijusi su Seimo nariui nuosavybės teise priklausančio turto naudojimu, tvarkymu ir pan., pajamų iš jos gavimu, taip pat su tuo susijusių sandorių sudarymu, yra suderinama, ar nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu, Konstitucijos požiūriu svarbu ne vien tai, kaip atitinkama veikla yra apibrėžiama įstatymuose ar kituose teisės aktuose, bet pirmiausia tai, ar Seimo nario faktiškai vykdoma veikla nėra toks darbas, kurį Seimo nariui draudžia Konstitucija, ar ji neperauga į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią draudžia Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, kad veikla, kuri apibūdinama kaip ūkininkavimas, pasižymi išskirtine specifika, vien pelno gavimas iš šios veiklos savaime nereiškia, kad ši veikla yra peraugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią draudžia Konstitucija. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad kiekvienu atveju, kai kiltų abejonių, ar tam tikra Seimo nario veikla, apibūdinama kaip ūkininkavimas (nesvarbu, kaip ji apibrėžiama įstatymuose ar kituose teisės aktuose), nėra peraugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią Seimo nariui draudžia Konstitucija, būtų galima išsiaiškinti visas faktines aplinkybes, įvertinti tą veiklą ir nustatyti, ar minėta veikla nėra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu. 6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto antrosios pastraipos teiginys „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“ vartojama sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos“ nereiškia, kad bet kokia veikla, kuri apibūdinama kaip ūkininkavimas, savaime (jeigu ji nėra peraugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią Seimo nariui draudžia Konstitucija) yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu. IV 1. Seimo narys A. Salamakinas prašo išaiškinti, ar Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.7.1 punkto trečiosios pastraipos teiginiai „Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis teisinis statusas, apimantis inter alia Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatytus apribojimus, lemia ir jo, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, turimų Konstitucijos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintų asmens teisių įgyvendinimo ypatumus. Pažymėtina, kad Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatos, atsižvelgiant į šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslą, reiškia ir tai, kad toks Seimo narys, kuris yra kokios nors privačios įmonės, įstaigos, organizacijos steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas, negali užimti pareigų, atlikti darbo, eiti tarnybos, vykdyti kitų funkcijų, atlikti kitų užduočių, užimti vadinamųjų garbės pareigų ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose) toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ar jai atstovauti. Tai yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu: Seimo narys, įgydamas visas Tautos atstovo teises, apsisprendžia, kad jis bus Tautos atstovas, o ne užsiims verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13.7.2 punkto ketvirtosios pastraipos teiginiai „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti taip, kad būtų paneigta Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, kurią turi ir Seimo narys, esmė. Taigi Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinančių Seimo nario pareigų nesuderinamumą su inter alia užsiėmimu verslu, komercija ar kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, negalima aiškinti kaip reiškiančių draudimą Seimo nariui naudoti savo nuosavybę, gauti iš jos pajamų, tvarkyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaryti su tuo susijusius sandorius. Tačiau tokia Seimo nario veikla, kai jis naudoja savo nuosavybę, gauna iš jos pajamų, tvarko jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaro su tuo susijusius sandorius, pagal Konstituciją negali peraugti į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas Seimo nariui bet kokia forma užsiimti verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13.7.3 punkto trečiosios pastraipos teiginiai „Įstatymu nustatydamas nurodytą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir būdus, kurie sudarytų teisines prielaidas užkirsti kelią Seimo nario pareigų nesuderinamumui su užsiėmimu verslu, komercija, kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, atsirasti. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos ir prielaidos išvengti Seimo nario mandato naudojimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet kurių nors asmenų privačiai naudai gauti, t. y. partikuliariniais interesais, ir Seimo nario privačių interesų supriešinimo su Tautos ir Lietuvos valstybės, t. y. viešaisiais, interesais; tai stiprintų Tautos pasitikėjimą Seimo nariais, kaip Tautos atstovais, ir Seimu, kaip Tautos atstovybe. Tokia kontrolė yra būtina Konstitucijos 63 straipsnio …