Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 07/08 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS Dėl lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnio ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Jakuninas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo nuostatoms 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Sauliui Pečeliūnui, Rytui Kupčinskui ir Valentinui Mazuroniui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2010 m. rugpjūčio 24 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 07/08 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis Vladimiras Jakuninas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams, taip pat ar neprieštaravo Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ (toliau – ir Dekretas) 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis Vladimiras Jakuninas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams, taip pat ar neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams. II Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. Dekreto pasirašymo ir įsigaliojimo dieną galiojo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas. Pareiškėjo nuomone, pagal šio įstatymo 1 ir 80 straipsnius Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanojami užsienio valstybių piliečiai privalėjo turėti nuopelnų Lietuvos valstybei, įgytų uoliu ir sąžiningu darbu visuomeninėje veikloje. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 12 d. nutarimuose suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, susijusiomis su nuopelnų Lietuvos valstybei samprata, ir, atsižvelgdamas į prašyme nurodytas faktines aplinkybes, mano, kad nėra jokių duomenų apie Rusijos Federacijos piliečio Vladimiro Jakunino nuopelnus Lietuvos valstybei. 2. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 21, 22 straipsniuose buvo nustatyta asmenų pristatymo apdovanoti tvarka. Pareiškėjo nuomone, nors dalis Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo nuostatų buvo pasenusios (nuostatos dėl apdovanojimą skiriančio subjekto), netaikyti šio įstatymo 21, 22 straipsnių nuostatų nebuvo pagrindo. Pasak pareiškėjo, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta speciali norma, susijusi su užsienio valstybių piliečių apdovanojimu, t. y. kad užsienio valstybių piliečiai apdovanojami tik užsienio reikalų ministro teikimu. Šio įstatymo 22 straipsnyje buvo nurodyti dokumentai, kurie turėjo būti pateikti ordinų kancleriui kartu su numatomų apdovanoti asmenų pristatymu. Pareiškėjo teigimu, iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad jokių dokumentų, taip pat ir užsienio reikalų ministro pristatymo apdovanoti, susijusių su Rusijos Federacijos piliečio Vladimiro Jakunino apdovanojimu, nėra. Pareiškėjo nuomone, nesant Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų, negalėjo būti ir nebuvo vadovaujamasi šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais, taikomais nustatant ordino laipsnį. 3. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 4 straipsnyje (1993 m. liepos 1 d. redakcija) ir 81 straipsnyje buvo nustatyta, kad Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas yra penkių (1-ojo, 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo ir 5-ojo) laipsnių, ir šiems laipsniams jokie pavadinimai nesuteikti. Pagal ginčijamą Dekreto 1 straipsnio nuostatą Vladimiras Jakuninas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, t. y. ordino pavadinimas ir jo laipsnis nurodyti ne tokie, kokie buvo nustatyti tuo metu galiojusiame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme, bet tokie, kokie nustatyti naujame, tuo metu Seimo dar nepriimtame, Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatyme. 4. Pareiškėjas daro išvadą, kad Respublikos Prezidentas prisiėmė Seimo galias nustatyti valstybinių apdovanojimų sistemą, taip pat ir valstybinių apdovanojimų pavadinimus. 5. Pareiškėjo nuomone, Dekreto 1 straipsnio nuostata dėl Vladimiro Jakunino apdovanojimo prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktui dviem aspektais: ji nesuderinama su konstitucine valstybės apdovanojimų samprata ir įstatymo nustatyta teikimo apdovanoti tvarka. 6. Pareiškėjo nuomone, iš nurodytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad apdovanojant Vladimirą Jakuniną buvo skirtingai, palyginti su kitais asmenimis, taikytos arba iš viso netaikytos normos, susijusios su valstybinių apdovanojimų skyrimu. Vladimirui Jakuninui Respublikos Prezidentas parodė ypatingą palankumą, nes apdovanojo jį nesant jokių asmenį ir jo nuopelnus apibūdinančių dokumentų, nors žinojo, turėjo ir galėjo žinoti, kokių dokumentų pagal įstatymą reikalaujama. Remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota oficialiąja konstitucine doktrina, pareiškėjas abejoja, ar nėra pažeistas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės principas ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai Respublikos Prezidentui sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam, taip pat konstitucinis skaidrumo imperatyvas. 7. Pareiškėjas, remdamasis oficialiąja konstitucine teisės aktų konstitucingumo prezumpcijos doktrina, pažymi, kad Konstitucija ir įstatymai nepaveda Respublikos Prezidentui spręsti, kurias įstatymo nuostatas taikyti, o kurių netaikyti, net kilus abejonei dėl jų konstitucingumo. 8. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis pažeista ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas, selektyviai taikydamas Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo nuostatas, prisiėmė Konstitucinio Teismo įgaliojimus spręsti dėl šio įstatymo nuostatų konstitucingumo. 9. Pareiškėjas abejoja, ar nėra pažeistas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas. III 1. Respublikos Prezidento 2008 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 2K-514 suinteresuotam asmeniui – Respublikos Prezidentui buvo paskirti atstovauti Respublikos Prezidento patarėjai Aušra Rauličkytė, Milda Vainiutė ir Darius Vilimas. 2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti A. Rauličkytės, M. Vainiutės ir D. Vilimo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Dekreto 1 straipsnis pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo nuostatoms. Suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų A. Rauličkytės, M. Vainiutės ir D. Vilimo pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Dekreto priėmimo metu galiojusiame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme, priimtame galiojant Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, teisė skirti valstybinius apdovanojimus buvo suteikta nuo 1992 m. spalio 25 d. priimtos Konstitucijos įsigaliojimo neegzistuojančiai institucijai – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme nustatytos ir kitos Aukščiausiosios Tarybos, jos Pirmininko, Prezidiumo teisės bei pareigos, susijusios su valstybinių apdovanojimų skyrimu. Taigi, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas ta apimtimi, kuri reguliavo valstybinių apdovanojimų skyrimo tvarką, negalėjo būti taikomas, nes akivaizdžiai prieštaravo Konstitucijai. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, iki Valstybės apdovanojimų įstatymo įsigaliojimo Respublikos Prezidentas apdovanojimus skyrė tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija. Paaiškinimuose pažymėta, kad pagal šiuo metu galiojantį Valstybės apdovanojimų įstatymą Respublikos Prezidentas gali apdovanoti asmenis ir nesant įstatyme nustatytų institucijų ar pareigūnų teikimų. Iki šio įstatymo įsigaliojimo Respublikos Prezidentas be teikimų (pristatymų) apdovanojo nemažai asmenų, be to, Dekretu, kurio nuostata ginčijama šioje byloje, buvo apdovanota 113 Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių, dėl 74 asmenų buvo gauti teikimai, o 39 asmenis Respublikos Prezidentas apdovanojo tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija. 2.2. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžė, jog nesulaukęs, kad įstatymų leidėjas imtųsi tinkamai reguliuoti apdovanojimų skyrimo procedūrą, Respublikos Prezidentas 2001 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1609 pateikė Seimui svarstyti Valstybės apdovanojimų įstatymo projektą. Valstybės apdovanojimų įstatymą Seimas priėmė 2002 m. birželio 18 d., leidinyje „Valstybės žinios“ jis buvo paskelbtas 2002 m. liepos 3 d. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymo 45 straipsnį šis įstatymas turėjo įsigalioti Respublikos Prezidentui patvirtinus valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų etalonus, valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų nešiojimo tvarką, Valstybės apdovanojimų tarybos nuostatus ir Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatus. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi oficialiąja konstitucine doktrina, pažymi, kad Valstybės apdovanojimų įstatymo įsigaliojimo laikas neturi ir negali būti padarytas priklausomas nuo Respublikos Prezidento dekreto – žemesnės galios teisės akto – išleidimo ir įsigaliojimo. Dekretas buvo priimtas 2002 m. birželio 14 d., o Valstybės apdovanojimų įstatymą Seimas, kaip minėta, priėmė 2002 m. birželio 18 d. Valstybės apdovanojimai pagal tuo metu susiformavusią praktiką, įteisintą ir naujajame įstatyme, paprastai buvo teikiami du kartus per metus: Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos progomis. Respublikos Prezidentas siekė, kad Dekretu skirti apdovanojimai atitiktų įteikimo dieną (2002 m. liepos 6-ąją) jau priimto Valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatas. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad tiek Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme (4 straipsnis), tiek Valstybės apdovanojimų įstatyme (7 straipsnis) nustatytos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų svarbumo eilės liko identiškos, nors naujuoju įstatymu ordinų laipsniai buvo pakeisti pavadinimais, be kita ko, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas buvo pakeistas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nors šis įstatymų kaitos ir apdovanojimų įteikimo momento sutapimas lėmė tam tikrus formalius neatitikimus, jie yra mažareikšmiai ir jokios žalos nei valstybės interesams, nei apdovanotiesiems nepadarė. 2.3. Suinteresuoto asmens atstovai iš Konstitucijos 84 straipsnyje nustatytų Respublikos Prezidento įgaliojimų išskiria šiuos: įstatymo nustatyta tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę (21 punktas), skirti valstybinius apdovanojimus (22 punktas) ir teikti malonę nuteistiesiems (23 punktas). Minėtus įgaliojimus sieja bendras požymis – juos Respublikos Prezidentas įgyvendina vienasmeniškai. Atstovų nuomone, dar svarbiau yra tai, kad juos įgyvendindamas valstybės vadovas turi teisę spręsti savo nuožiūra. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė teikti Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka, o konstituciškai reguliuojant teisę skirti valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas) ir teisę teikti malonę nuteistiesiems (Konstitucijos 84 straipsnio 23 punktas) reikalavimas šiuos įgaliojimus vykdyti remiantis konkrečiais įstatymais nėra įtvirtintas, taip pabrėžiant platesnę Respublikos Prezidento diskreciją. Atitinkamuose teisės aktuose numatyta, kad su minėtų įgaliojimų įgyvendinimu susijusius klausimus preliminariai svarsto tam tikros specialiai sukurtos institucijos (Pilietybės reikalų komisija, Malonės komisija, Valstybės apdovanojimų taryba), tačiau šių institucijų vaidmuo yra tik patariamasis, jų patarimai Respublikos Prezidento saistyti negali. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 12 d. nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Respublikos Prezidento diskrecijos. Paaiškinimuose pažymima ir tai, kad Respublikos Prezidento teisė skirti valstybės apdovanojimus negali būti vertinama tik kaip reprezentacinė ar ritualinė. Esminė sąlyga įgyvendinti šį įgaliojimą yra nuopelnų valstybei, už kuriuos teikiamas apdovanojimas, vertinimas. Toks vertinimas yra paremtas vidiniu įsitikinimu, kuris visais atvejais neturi ir negali būti pagrįstas tam tikrais dokumentais ar įrodymais. 2.4. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo nuostatomis dėl konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos, teigia, kad apdovanojimų teikimas kitų valstybių piliečiams ir vadovams yra laikomas diplomatijos dalimi, svarbia priemone, padedančia užmegzti ir stiprinti tarpvalstybinius santykius. Dekretu valstybės apdovanojimas už nuopelnus remiant dvišalius Lietuvos ir Rusijos santykius buvo suteiktas Vladimirui Jakuninui, kuris apdovanojimo metu ėjo Rusijos Federacijos susisiekimo ministro pavaduotojo pareigas ir buvo fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas. Šis Respublikos Prezidento sprendimas vertintinas atsižvelgiant į tuometinę užsienio politiką, kurią lėmė du veiksniai – santykių su Rusija gerinimas ir rengimasis narystei ES bei NATO. 2.5. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, faktines aplinkybes pareiškėjas dėsto subjektyviai, savo poziciją grindžia prielaidomis ir spėliojimais, ne kelia Respublikos Prezidento įgaliojimų skirti valstybinius apdovanojimus įgyvendinimo teisėtumo (konstitucingumo) klausimą, bet kvestionuoja, ar šiuo atveju buvo tikslinga (moralės ir politikos atžvilgiu) įgyvendinti minėtus Respublikos Prezidento įgaliojimus. Prašyme remiamasi aplinkybėmis, kurios tapo žinomos po apdovanojimo skyrimo, t. y. 2006–2007 m. publikacijomis apie Vladimirą Jakuniną ir jo veiklą. Pareiškėjas teigia, kad apie šias aplinkybes Respublikos Prezidentas turėjo žinoti ir dekreto išleidimo metu, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjo prašymas yra grindžiamas ne teisiniais argumentais, įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, taip pat fiktyviais motyvais, todėl teisena nagrinėjamoje byloje nutrauktina. 3. 2010 m. vasario 25 d. Konstituciniame Teisme buvo gautas Respublikos Prezidento 2010 m. vasario 22 d. potvarkis Nr. 2K-104, kuriuo Respublikos Prezidentei šioje konstitucinės justicijos byloje atstovauti įgalioti Respublikos Prezidentės patarėjai Rasa Svetikaitė ir Ernestas Rimšelis. Šiuo potvarkiu pripažintas netekusiu galios Respublikos Prezidento 2008 m. spalio 24 d. potvarkis Nr. 2K-514, kuriuo Respublikos Prezidentui atstovauti buvo įgalioti Respublikos Prezidento patarėjai A. Rauličkytė, M. Vainiutė ir D. Vilimas. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinio Valstybės apdovanojimų tarybos pirmininko Vytauto Ališausko rašytiniai paaiškinimai. V Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo apklausti liudytojai – Zita Andrijonienė (buvusi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ordinų reikalų vedėja) ir Andrius Meškauskas (buvęs Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas – Lietuvos Respublikos ordinų kancleris). VI Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai S. Pečeliūnas, R. Kupčinskas ir V. Mazuronis iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis Vladimiras Jakuninas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams, taip pat ar neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams. 2. Nors pareiškėjas teigia, jog Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis Vladimiras Jakuninas, tačiau pagal minėto dekreto 1 straipsnį Vladimiras Jakuninas apdovanojamas kaip fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija). 3. Pareiškėjui kilo abejonių, ar nurodytas Dekreto 1 straipsnis (atitinkama apimtimi) neprieštarauja inter alia konstituciniams teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams. Pažymėtina, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtinti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 4. Taigi minėtas pareiškėjo prašymas ištirti, ar Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanojamas Rusijos Federacijos pilietis Vladimiras Jakuninas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams, taip pat ar neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas Vladimiras Jakuninas – fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininkas, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėjas (Rusijos Federacija), neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar minėtas Respublikos Prezidento dekretas (nurodyta apimtimi) neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 1 straipsniui, 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 80, 81 straipsniams. Pažymėtina, kad kitos Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806 „Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnio nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. II 1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas (nurodyta apimtimi) inter alia neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui, 77 straipsnio 2 daliai, 82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto pagrindai įtvirtinti inter alia Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte ir 84 straipsnio 22 punkte. 2.1. Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte nustatyta, kad Seimas steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus. Aiškinant Konstitucijos 67 straipsnio 18 punkte įtvirtintą Seimo įgaliojimą steigti valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte įtvirtintu Seimo įgaliojimu leisti įstatymus, konstatuotina, kad pagal Konstituciją Seimas gali steigti valstybinius apdovanojimus išleisdamas įstatymą, t. y. juo nustatydamas inter alia valstybės apdovanojimų sistemą, rūšis, apdovanojimų ženklus, skyrimo pagrindus. 2.2. Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus. Aiškinant Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtintą Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus kartu su Konstitucijos 85 straipsnio nuostata „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro“ konstatuotina, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas Seimo įstatymu įsteigtus valstybės apdovanojimus skiria leisdamas dekretus, kurių galia nėra saistoma nei Ministro Pirmininko, nei atitinkamo ministro pritarimu jiems. 3. Konstitucinio valstybinių apdovanojimų instituto turinys atitinkama apimtimi yra atskleistas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota: – valstybinis apdovanojimas yra valstybės pagarbos asmeniui ženklas; – valstybiniais apdovanojimais valstybės vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų Lietuvos valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo sritims davė ypatingą naudą; – steigdamas valstybinius apdovanojimus (inter alia nustatydamas jų sistemą), Seimas turi plačią diskreciją, tačiau jis privalo paisyti konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos, suponuojančios, kad valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojama būtent už nuopelnus ir kad tie nuopelnai turi būti nuopelnai Lietuvai (Lietuvos valstybei, visuomenei, tam tikroms šalies gyvenimo sritims). Pagrindai, kuriems esant asmenys gali būti apdovanojami, turi būti aiškūs; jie turi būti nustatyti įstatymu. Įstatymu taip pat turi būti nustatyta, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam apdovanojimui; – apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu – tai ne asmens, tegul ir turinčio neabejotinų nuopelnų Lietuvai, teisės ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas, bet toks jo nuopelnų Lietuvai įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Prezidento nuožiūros ir valios; – Respublikos Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, ar pateiktą asmenį apdovanoti. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje nėra nustatytos Respublikos Prezidento pareigos kurį nors asmenį ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti kokiu nors valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius apdovanojimus Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingam. 4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinis valstybės apdovanojimų institutas atitinkama apimtimi susijęs su Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte įtvirtintu Respublikos Prezidento įgaliojimu spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime, pagal tarptautinius papročius, diplomatinį protokolą, t. y. pagal susiklosčiusią tarptautinę praktiką, valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojami užsienio valstybių piliečiai (inter alia valstybių vadovai bei aukštieji pareigūnai), šitaip parodant ypatingą pagarbą jų valstybei bei jiems patiems ir siekiant puoselėti abipusiai naudingus Lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis. 5. Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla inter alia pareiga nustatyti tokius valstybinių apdovanojimų skyrimo pagrindus, pagal kuriuos inter alia būtų aišku, kokie asmenys apskritai negali būti apdovanoti valstybiniais apdovanojimais. Pažymėtina ir tai, kad įstatymu nustatant valstybinių apdovanojimų skyrimo pagrindus negali būti nustatytas koks nors baigtinis apdovanojamų asmenų ar nuopelnų, kuriems esant asmuo gali būti apdovanojamas, sąrašas. 6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokia tvarka asmuo teikiamas valstybiniam apdovanojimui, negali paneigti Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtinto Respublikos Prezidento įgaliojimo skirti valstybinius apdovanojimus. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės apdovanojimų skyrimo tvarka, inter alia įtvirtindamas atitinkamų subjektų (inter alia ministrų) įgaliojimus pateikti (pristatyti) asmenis apdovanoti valstybiniais apdovanojimais arba nustatydamas valstybės apdovanojimų skyrimo klausimų svarstymo tam tikrose institucijose tvarką, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris paneigtų iš Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkto kylantį Respublikos Prezidento įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus. Nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kai Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą. 7. Pažymėtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarime taip pat konstatuota, jog valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis institutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams, inter alia susijusiems su Konstitucijoje numatytų (taigi konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų) paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių teikimu įvairiems asmenims. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybinių apdovanojimų konstitucinis institutas nėra tapatus ir pilietybės konstituciniam institutui. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui be pilietybės nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas. 8. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis); valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis); valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (3 dalis). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje (1 ir 2 dalyse) ir kituose jos straipsniuose yra įtvirtintas konstitucinis valdžių padalijimo principas (1998 m. sausio 10 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 2001 m. balandžio 26 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valdžios galias riboja Konstitucija, saisto ne tik Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas valstybės valdžios institucijas, bet ir kitas valdingus įgaliojimus turinčias institucijas, nepriskiriamas nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai, taip pat visus šiose institucijose dirbančius valstybės tarnautojus (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei. Kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų. Valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojai negali nepaisyti teisėtumo reikalavimų, inter alia rengdami teisės aktų projektus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidentas, skirdamas valstybinius apdovanojimus, yra saistomas ir konstitucinio atsakingo valdymo principo. 9. Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.“ Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, atsižvelgiant į Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais, negali jų pažeisti, kad Respublikos Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais. Konstitucinis reikalavimas būti visiems lygiai teisingam įpareigoja Respublikos Prezidentą veikti taip, kad nekiltų konfliktas tarp Respublikos Prezidento, kaip asmens, privačių interesų ir jo, kaip valstybės vadovo, konstitucinės pareigos atstovauti Lietuvos valstybei, vadovautis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. 10. Paminėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). 11. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai). Respublikos Prezidento leidžiami teisės aktai yra poįstatyminiai teisės aktai, todėl jie, kaip ir visi kiti poįstatyminiai teisės aktai, negali prieštarauti Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 22 punkte įtvirtintą įgaliojimą skirti valstybinius apdovanojimus ir dėl to išleisdamas dekretą, yra saistomas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo inter alia skirti tik tokius valstybinius apdovanojimus, kurie yra nustatyti įstatyme. III 1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti ir tai, kokia Lietuvos Respublikoje buvo valstybės apdovanojimų instituto raida, inter alia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino skyrimo įstatyminis reglamentavimas. 2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją. 2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (1990 m. kovo 11 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai priklauso <...> steigti Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus“ (78 straipsnis), „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas <...> skiria Lietuvos Respublikos apdovanojimus <...>“ (85 straipsnis). 2.2. Minėtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau nurodytos jo nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo. 3. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą, kuris preambulėje apibūdintas kaip „Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo, galiojusio Lietuvos Respublikoje nuo 1930 metų rugsėjo 1 dienos, nauja redakcija“. 4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtu Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu, galiojusiu Lietuvos Respublikoje nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., buvo nustatyti inter alia Lietuvos valstybės ordinai, skiriami „nusipelniusiems taikos ir karo metu asmenims pagerbti ir skatinti Lietuvos piliečiams atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei“ (1 straipsnis). 4.1. Pažymėtina, kad Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme buvo inter alia nustatyta, jog „Lietuvos valstybės ordinai yra: <...> Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas“ (2 straipsnis); „D. L. K. Gedimino ordinas yra penkių laipsnių“ (217 straipsnis); „Ordinų <...> vyresniškumo eilė yra ši: „<...> 15) D. L. K. Gedimino 3-jo laipsnio ordinas“ (4 straipsnis); „Asmens, apdovanoti kuriuo Lietuvos valstybės ordinu, vadinasi to ordino kavalieriai“ (6 straipsnis); „Ordino kavalierius, pagal suteiktą jam ordino laipsnį, vadinasi: <...> 3-jo laipsnio ordino kavalierius arba to ordino rikijas (commandeur) <...>“ (7 straipsnis). 4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėtame įstatyme (7 straipsnyje) 1-ojo, 2-ojo, 4-ojo ar 5-ojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanotas asmuo taip pat buvo papildomai apibūdintas atitinkamu tarptautiniu žodžiu pagal ordino laipsnį: 1-ojo laipsnio ordino kavalierius – grand-croix, 2-ojo laipsnio – grand officier, 4-ojo laipsnio – officier, 5-ojo laipsnio – chevalier. 4.3. Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme buvo nustatyta ir tai, kad „Lietuvos ordinais apdovanoja Respublikos Prezidentas“ (23 straipsnis); „D. L. K. Gedimino ordinas <...> skiriamas nusipelniusiems Lietuvai asmenims pagerbti, ypačiai tiems, kurie yra pasižymėję uoliai ir sąžiningai eidami valstybinę ar visuomeninę tarnybą“ (215 straipsnis); „D. L. K. Gedimino ordinu gali būti apdovanojami ir svetimų valstybių piliečiai“ (216 straipsnis); „Niekas neturi teisės pristatyti apdovanoti <...> D. L. K. Gedimino 1-jo laipsnio <...> ordinais; šiais ordinais apdovanojimo reikalas priklauso tik Respublikos Prezidentui“, „Svetimų valstybių piliečius apdovanoti pristato Užsienio Reikalų Ministeris“ (24 straipsnis); „Pristatymai apdovanoti ordinais <...> svarstomi atitinkamoje taryboje <...>“ (26 straipsnis); „D. L. K. Gedimino ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Respublikos Prezidento skiriami trejiems metams iš D. L. K. Gedimino ordino kavalierių“ (220 straipsnis); ordino taryba „reiškia savo nuomonę dėl apdovanojimo asmenų, kurių pristatymai joms pasiūlyti svarstyti <...>“ (15 straipsnis); „Tarybos nuomonė Respublikos Prezidento nevaržo“ (16 straipsnis); „Atskirais atvejais Respublikos Prezidentas gali apdovanoti ir nesvarsčius tarybai“ (26 straipsnis). 4.4. Taigi minėtame įstatyme buvo nustatyti ir asmenų apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu pagrindai: nusipelnymas Lietuvos valstybei, ypač jei pasižymima uoliu ir sąžiningų valstybinių ar visuomeninių pareigų atlikimu. Buvo inter alia įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė apdovanoti šiuo ordinu Lietuvai nusipelniusius asmenis, galimybė juo apdovanoti ir užsienio valstybių piliečius, išimtinis Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu klausimą, užsienio reikalų ministro teisė pristatyti užsienio valstybių piliečius apdovanoti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo, 5-ojo laipsnio ordinu, tokio pristatymo apsvarstymas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino taryboje, Respublikos Prezidento teisė „atskirais atvejais“ apdovanoti „ir nesvarsčius tarybai“, šios tarybos (jei pristatymas joje svarstytas) nuomonės rekomendacinis pobūdis Respublikos Prezidentui. Vadinasi, pagal minėtą įstatymą Respublikos Prezidentas turėjo išimtinę teisę apdovanoti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu; Respublikos Prezidentas buvo nevaržomas (negalėjo būti varžomas) kitų institucijų ar pareigūnų sprendimų inicijuoti asmenų, inter alia užsienio valstybių piliečių, apdovanojimą Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu; Respublikos Prezidentas negalėjo apdovanoti užsienio valstybių piliečių Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2-ojo, 3-iojo, 4-ojo, 5-ojo laipsnio ordinu, jei nebuvo užsienio reikalų ministro teikimo (t. y. tų asmenų pristatymo apdovanoti minėtų laipsnių ordinais); esant užsienio reikalų ministro teikimui (pristatymui), Respublikos Prezidentas išimtiniais („atskirais“) atvejais galėjo savarankiškai spręsti apdovanojimo klausimą, nepaisydamas to, ar toks užsienio reikalų ministro teikimas (pristatymas) buvo svarstomas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino taryboje; Respublikos Prezidentas galėjo priimti sprendimą dėl užsienio valstybių piliečių apdovanojimo nepaisydamas ir to, kokią nuomonę dėl minėto užsienio reikalų ministro teikimo (pristatymo) pareiškė nurodyta ordino taryba. 4.5. Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas, galiojęs Lietuvos Respublikoje nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., buvo keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau nurodytos jo nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo. 5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą, kuris, kaip minėta, yra „Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo, galiojusio Lietuvos Respublikoje nuo 1930 metų rugsėjo 1 dienos, nauja redakcija“. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas įsigaliojo 1991 m. rugsėjo 12 d. (124 straipsnis) ir juo buvo nustatyti inter alia Lietuvos valstybės ordinai, skiriami „taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos piliečiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei“ (1 straipsnis). 5.1. Pažymėtina, kad minėtame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme buvo inter alia nustatyta, jog „Lietuvos valstybės ordinai: <...> Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas“ (2 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas yra penkių laipsnių“ (81 straipsnis); „Ordinų <...> vyresniškumo eilė: <...> 15) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas“ (4 straipsnis); „Asmenys, apdovanoti kuriuo nors Lietuvos valstybės ordinu, vadinami to ordino kavalieriais“ (6 straipsnis). 5.2. Pažymėtina, kad minėtame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo nustatyta ir tai, kad „Lietuvos valstybės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas“ (20 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanojami nusipelnę Lietuvai asmenys, pasižymėję uoliu ir sąžiningu darbu valstybinėje tarnyboje ar visuomeninėje veikloje“, „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu gali būti apdovanojami ir užsienio valstybių piliečiai“ (80 straipsnis); „Užsienio valstybių piliečius apdovanoti ordinais <...> pristato Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras“ (21 straipsnio 2 dalis); „Pristatymai apdovanoti ordinais <...> svarstomi atitinkamoje taryboje <...>“ (23 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko skiriami trejiems metams iš Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino kavalierių“ (84 straipsnis); „Nustatant ordino laipsnį, žiūrima apdovanojamojo nuopelnų svarbumo, tarnybos rango arba jo visuomeninės padėties“ (24 straipsnis); „Tarybos nuomonė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nevaržo“ (13 straipsnis); „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ (23 straipsnis). 5.3. Taigi minėtame įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo nustatyti ir apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu pagrindai: nusipelnymas Lietuvos valstybei, pasižymėjimas uoliu ir sąžiningu darbu valstybės tarnyboje ar visuomeninėje veikloje. Buvo įtvirtinta inter alia Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo teisė apdovanoti šiuo ordinu Lietuvai nusipelniusius asmenis, galimybė juo apdovanoti ir užsienio valstybių piliečius, užsienio reikalų ministro teisė pristatyti užsienio valstybių piliečius apdovanoti ordinais, tokio pristatymo svarstymas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino taryboje, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo teisė „kai kuriais atvejais“ apdovanoti „ir tarybai nesvarsčius“, šios tarybos (jei pristatymas joje svarstytas) nuomonės rekomendacinis pobūdis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. 5.4. Vadinasi, pagal minėtą įstatymą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas turėjo išimtinę teisę apdovanoti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu; Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas negalėjo savarankiškai spręsti, ar apdovanoti užsienio valstybių piliečius Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu, jei nebuvo užsienio reikalų ministro teikimo (t. y. tų asmenų pristatymo apdovanoti minėtų laipsnių ordinais); esant tokiam užsienio reikalų ministro teikimui (pristatymui), Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išimtiniais („kai kuriais“) atvejais galėjo savarankiškai spręsti apdovanojimo klausimą nepaisydamas to, ar toks užsienio reikalų ministro teikimas (pristatymas) buvo svarstomas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino taryboje; Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas galėjo priimti sprendimą dėl apdovanojimo nepaisydamas ir to, kokią nuomonę dėl minėto užsienio reikalų ministro teikimo (pristatymo) pareiškė nurodyta ordino taryba. 5.5. Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) buvo keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau nurodytos jo nuostatos keičiamos ar papildomos nebuvo (išskyrus 4 straipsnį, kuris buvo atitinkamai papildytas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl Sausio 13-osios atminimo medalio įsteigimo ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymu pakeitimo ir papildymo“ ir Seimo 1993 m. liepos 1 d. priimtu įstatymu „Dėl Dariaus ir Girėno medalio įsteigimo bei Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“; minėta 4 straipsnio (1993 m. liepos 1 d. redakcija) nuostata „Ordinų <...> vyresniškumo eilė: „<...> 15) Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas“ išliko nepakitusi). 6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste palyginus nurodytą teisinį reguliavimą, kuris buvo nustatytas Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme, galiojusiame nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., su buvusiu nustatytu naujos redakcijos įstatyme – Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme, įsigaliojusiame 1991 m. rugsėjo 12 d., pažymėtina, kad: – išliko tie patys apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu pagrindai (nusipelnymas Lietuvai pasižymėjus uoliu ir sąžiningu darbu valstybinėje tarnyboje ar visuomeninėje veikloje), šio 3-iojo laipsnio ordino vieta (vyresniškumas) visų ordinų sistemoje, apdovanojimo šiuo 3-iojo laipsnio ordinu kriterijai, galimybė apdovanoti šiuo 3-iojo laipsnio ordinu (jo garbę atitinkamai ženklinančiu kryžiumi) užsienio valstybių piliečius, užsienio valstybių piliečių apdovanojimo šiuo 3-iojo laipsnio ordinu (inter alia pristatymo apdovanoti) tvarka; – pasikeitė valstybės institucija, įgaliota apdovanoti asmenis (ja pagal Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą, galiojusį Lietuvos Respublikoje nuo 1930 m. rugsėjo 1 d., buvo Respublikos Prezidentas, o pagal šio įstatymo 1991 m. rugsėjo 12 d. redakciją –Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas), ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu apdovanoto asmens (ordino kavalieriaus) pavadinimo įtvirtinimas: neliko inter alia tarptautinio apibūdinimo commandeur (kaip ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo, 2-ojo, 4-ojo, 5-ojo laipsnių ordinu apdovanotų asmenų tarptautinių apibūdinimų: grand-croix, grand officier, officier, chevalier). 7. Lietuvių tauta Lietuvos valstybės piliečių valia 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. 8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje yra inter alia nustatyta: „Seimas <...> steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus“ (67 straipsnis), „Respublikos Prezidentas <...> skiria valstybinius apdovanojimus“ (84 straipsnis). 9. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. 10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nors, kaip minėta, Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugsėjo 12 d. priimtas Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, įsigaliojus 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijai šiame įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo keičiamos ar papildomos inter alia tokios minėtos nuostatos: „Lietuvos valstybės ordinais <...> apdovanoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas“ (20 straipsnis); „Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino tarybą sudaro pirmininkas ir 5 nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko skiriami trejiems metams“ (84 straipsnis); „Tarybos nuomonė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nevaržo“ (13 straipsnis); „Kai kuriais atvejais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas gali apdovanoti ir tarybai nesvarsčius“ (23 straipsnis); „Ordinų kancleris visus darbus, susijusius su ordinų <...> reikalais, atlieka per Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aparatą“ (9 straipsnis). 11. Respublikos Prezidentas 2001 m. gruodžio 19 d. išleido dekretą Nr. 1609 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui“, kuriuo pateikė Seimui svarstyti inter alia Valstybės apdovanojimų įstatymo projektą (1 straipsnis). Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1609 Seimui pateikto Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo inter alia nurodyta, kad „1991 m. rugsėjo 12 d. <...> priimtas Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas <...> tiek savo formuluotėmis, tiek apdovanojimų struktūra nebeatitinka dabarties reikalavimų <...>. <...> kiekvienam ordinui suteikiami plačiai kituose kraštuose naudojami tarptautiniai ordinų pavadinimai: Didysis kryžius (1-ojo laipsnio ordinas), Didysis komandoro kryžius (2-ojo laipsnio ordinas), Komandoro kryžius (3-ojo laipsnio ordinas), Karininko kryžius (4-ojo laipsnio ordinas), Riterio kryžius (5-ojo laipsnio ordinas). Penkių laipsnių sistema nesukels painiavos tarp jau įteiktų ir naujai teikiamų ordinų, o ordinų pavadinimai padės išvengti galimų nesusipratimų Lietuvos Respublikos ordinais apdovanojant kitų valstybių aukštus pareigūnus, diplomatus ir kitus asmenis.“ 12. Iš Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1609 Seimui pateikto Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto travaux préparatoires matyti, kad vienas iš šio įstatymo projekto parengimo ir pateikimo Seimui tikslų – suderinti valstybinių apdovanojimų skyrimo procedūrą ir jos reglamentavimo pagal įstatymą formuluotes su Konstitucija, taip pat suteikti ordinų laipsniams tarptautinius pavadinimus, inter alia 3-iojo laipsnio ordinui – Komandoro kryžiaus pavadinimą. 13. Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Valstybės apdovanojimų įstatymą, kuriame nustatė inter alia valstybės apdovanojimų sistemą, rūšis, apdovanojimų ženklus, skyrimo pagrindus. 13.1. Minėto įstatymo 45 straipsnyje (2002 m. birželio 18 d. redakcija) nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja Respublikos Prezidentui patvirtinus valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų etalonus (1 punktas), valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų nešiojimo tvarką (2 punktas), Valstybės apdovanojimų tarybos nuostatus (3 punktas), Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatus (4 punktas). 13.1.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša. Taigi, atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai), taigi ir Respublikos Prezidento dekretus (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas). Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai). 13.1.2. Respublikos Prezidentas 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ 1 straipsniu patvirtino Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektus, brėžinius ir etalonus (1 punktas), Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisykles (2 punktas), Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatus (3 punktas), Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatus (4 punktas). Minėto Respublikos Prezidento dekreto 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad jis įsigalioja nuo pasirašymo dienos. Šiame kontekste paminėtina, kad Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekretas Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2003 m. sausio 24 d. Atsižvelgiant į Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad galioja tik paskelbti įstatymai, į tai, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvirtintu ir Konstitucijoje) lex retro non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išskyrus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex beningnior retro agit), konstatuotina, kad Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ (ir juo patvirtintų teisės aktų – šio dekreto sudedamųjų dalių) nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2003 m. sausio 24 d., kai šis Respublikos Prezidento dekretas buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas). Taigi ir Valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2003 m. sausio 24 d. ir jos negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, atsiradusiems iki tos datos (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas). Vadinasi, Valstybės apdovanojimų įstatyme įtvirtinti valstybiniai apdovanojimai, inter alia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius, pagal jų naujus brėžinius ir etalonus galėjo būti pradėti skirti tik nuo 2003 m. sausio 24 d. Paminėtina ir tai, kad, kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs (ir 2006 m. gruodžio 29 d. sprendime bei 2008 m. vasario 20 d. nutarime pažymėjęs) Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją Vyriausybė savo nutarimais negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo arba jo galios netekimo laikas priklausytų nuo kito subjekto išleisto žemesnės galios teisės akto įsigaliojimo. Ši Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime suformuluota doktrininė nuostata aiškintina kaip išreiškianti bendrą konstitucinį imperatyvą, kad aukštesnės galios teisės akto įsigaliojimo arba galios netekimo laikas neturi ir negali būti padaromas priklausomas nuo žemesnės galios teisės akto priėmimo ir įsigaliojimo arba galios netekimo ir pan., taigi ir įstatymo įsigaliojimo laikas neturi ir negali būti padarytas priklausomas nuo Respublikos Prezidento dekreto – žemesnės galios teisės akto išleidimo ir įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimas). 13.1.3. Pažymėtina, kad nei Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“, nei Valstybės apdovanojimų įstatymo priėmimo, oficialaus paskelbimo ir įsigaliojimo laikas, nei šių teisės aktų taikymo pradžios data nėra ginčo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. 13.1.4. Įsigaliojus Valstybės apdovanojimų įstatymui, Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) neteko galios (Valstybės apdovanojimų įstatymo 44 straipsnis). 13.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Valstybės apdovanojimų įstatyme (2002 m. birželio 18 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad: „Ordinai yra šie: <...> 3) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas (4 straipsnio 2 dalis); „Kryžius – pagrindinė valstybės ordinų dalis“ (2 straipsnio 12 dalis); „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas yra penkių laipsnių“, „Ordino ženklai yra šie: Didysis kryžius, Komandoro didysis kryžius, Komandoro kryžius, Karininko kryžius ir Riterio kryžius“ (33 straipsnis); „Ordinų ženklai pagal svarbą skirstomi taip: <...> Komandoro kryžius (3-iojo laipsnio ordinas)“ (4 straipsnio 3 dalis); „Valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų svarbumo eilė yra tokia: <...> 12) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius“ (7 straipsnis); „Asmenys, apdovanoti kuriuo nors Lietuvos valstybės ordinu, vadinami to ordino kavalieriais“, „Asmenys, apdovanoti Lietuvos valstybės ordinais …