LIETUVOS RESPUBLIKOS ANTIDEMPINGO ĮSTATYMO PAKEITIMO Į S T A T Y M A S 2001 m. gruodžio 17 d. Nr. IX-663 Vilnius (Žin., 1998, Nr. 62-1776; 1999, Nr. 85-2513; 2000, Nr. 84-2531) 1 straipsnis. Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymo nauja redakcija Pakeisti Antidempingo įstatymą ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS ANTIDEMPINGO Į S T A T Y M A S PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šio Įstatymo paskirtis – sudaryti teisines sąlygas ginti vietinius gamintojus, jei atlikus tyrimą (pagal šio Įstatymo nuostatas) nustatyta, kad importuojant prekes į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją yra dempingas, dėl kurio vietiniai gamintojai patiria žalą. 2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos 1. Dempingas – svarstomos prekės pardavimas iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina, mažesne už tos prekės normaliąją vertę (palyginamąją kainą). 2. Svarstoma prekė – prekė, įtariama importuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją dempingo kaina. 3. Dempingo kaina – svarstomos prekės pardavimo iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina, mažesnė už svarstomos prekės normaliąją vertę (palyginamąją kainą). 4. Lietuvos Respublikos muitų teritorija – Lietuvos Respublikos teritorija, kurią riboja Lietuvos Respublikos muitų siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato ką kita. Taikant šį Įstatymą, prekės, esančios laisvojoje ekonominėje zonoje, yra laikomos esančiomis už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos ribų. 5. Lietuvos Respublikos muitų siena – Lietuvos Respublikos muitų teritorijos riba, sutampanti su Lietuvos Respublikos valstybės siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato ką kita. 6. Panaši prekė – identiška prekė, t.y. prekė, visais atžvilgiais panaši į svarstomą prekę, importuojamą į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, o jeigu identiškos prekės nėra, kita panašiomis charakteristikomis pasižyminti prekė. 7. Normalioji vertė (palyginamoji kaina) – kaina, įprastomis prekybos sąlygomis nepriklausomų vartotojų sumokėta ar priklausanti sumokėti už svarstomą prekę, skirtą vartoti eksportuojančios šalies rinkoje, nustatoma vadovaujantis šio Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. 8. Eksporto kaina – kaina, faktiškai sumokėta ar priklausanti sumokėti už svarstomą prekę, parduotą eksportui iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, nustatoma vadovaujantis šio Įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. 9. Dempingo skirtumas – normaliosios vertės ir eksporto kainos skirtumas, nustatomas vadovaujantis šio Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis. 10. Eksportuojanti šalis – paprastai prekės kilmės šalis, bet gali būti ir tarpinė šalis. Tačiau tarpinė šalis nelaikoma eksportuojančia šalimi, kai prekė tik pervežama per ją arba kai prekė negaminama toje šalyje, arba jei prekei toje šalyje negalima nustatyti normaliosios vertės. 11. Žala – dėl dempingo susidaranti materialinė žala vietiniams gamintojams, materialinės žalos vietiniams gamintojams grėsmė arba reali kliūtis įkurti panašios prekės vietinę gamybą. 12. Vietiniai gamintojai – visi panašias prekes gaminantys Lietuvos gamintojai arba tie iš jų, kurių bendras panašių prekių gamybos kiekis sudaro didžiąją visos tokių prekių gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį, kaip yra nustatyta šio Įstatymo 9 straipsnyje. 13. Antidempingo muitas – muitas, kuris, baigus dempingo tyrimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu taikomas išleidžiamai laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje prekei, importuojamai iš nutarime nurodytų eksportuotojų ar eksportuojančių šalių. 14. Laikinasis antidempingo muitas – muitas, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu taikomas išleidžiamai laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje svarstomai prekei, importuojamai iš nutarime nurodytų eksportuotojų ar eksportuojančių šalių. Juo siekiama išvengti žalos vietiniams gamintojams dempingo tyrimo laikotarpiu. 15. Suinteresuotosios šalys atliekant antidempingo priemonių nustatymo ir taikymo procedūras yra: 1) panašios prekės Lietuvos gamintojai (tarp jų – ir galimi) arba prekybos ar verslo asociacijos, kurių narių dauguma yra panašios prekės Lietuvos gamintojai; 2) svarstomos prekės importuotojai, užsienio gamintojai ir (ar) eksportuotojai arba prekybos ar verslo asociacijos, kurių narių dauguma yra šios prekės importuotojai, užsienio gamintojai ir (ar) eksportuotojai; 3) svarstomos prekės kilmės šalies ar valstybių, iš kurių importuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją svarstoma prekė (toliau – svarstomos prekės kilmės ar ją eksportuojančios šalies), vyriausybės; 4) Lietuvos įmonės, naudojančios svarstomą prekę savo produkcijai gaminti; 5) Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos; 6) visuomeninės Lietuvos vartotojų teisių gynimo organizacijos. 16. Eksportuotojas – eksportuojančios šalies fizinis arba juridinis asmuo, parduodantis panašias prekes Lietuvos Respublikos fiziniam ar juridiniam asmeniui arba sudaręs kitokį šių prekių tiekimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorį. 17. Importuotojas – Lietuvos Respublikos fizinis ar juridinis asmuo, nupirkęs panašias prekes iš užsienio šalies fizinio ar juridinio asmens arba sudaręs kitokį šių prekių tiekimo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorį. 18. Importas – svarstomos prekės išleidimas laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. 19. Tiriamasis laikotarpis – laikotarpis, kurio finansiniai bei kiti tyrimui reikalingi duomenys nagrinėjami dempingo tyrimo metu. Paprastai šis laikotarpis apima paskutinius finansinius metus prieš dempingo tyrimo inicijavimą. Gali būti ir kitas laikotarpis, bet ne trumpesnis kaip 6 mėnesių iki sprendimo atlikti tyrimą priėmimo dienos. 3 straipsnis. Įstatymą įgyvendinančios valstybės institucijos 1. Antidempingo įstatymą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ir jos įgaliota institucija. 2. Vyriausybės įgaliota institucija (toliau – institucija) atlieka tyrimus, atrankas, priima gamintojo ar eksportuotojo įsipareigojimus dėl kainos didinimo ar svarstomos prekės dempingo kaina eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją nutraukimo (toliau – įsipareigojimas dėl kainos), prižiūri, ar šių įsipareigojimų laikomasi, atlieka taikomų antidempingo muitų ir įsipareigojimų dėl kainos peržiūras bei kitas šio Įstatymo ar Vyriausybės nustatytas funkcijas, priima sprendimus atlikti tyrimą ar jo neatlikti, sustabdyti, pratęsti tyrimą, apriboti tyrimo mastą ar baigti tyrimą, priimti įsipareigojimą dėl kainos arba atsisakyti jį priimti, atlikti antidempingo muito ar įsipareigojimo dėl kainos peržiūrą, rengia ir teikia Vyriausybei siūlymus taikyti laikinąjį antidempingo muitą, taikyti antidempingo muitą, pratęsti jo taikymo terminą, pakeisti antidempingo muito dydį arba muitą panaikinti (po peržiūros), antidempingo muitą grąžinti, taip pat informaciją, kurioje, be kitų duomenų, turi būti nurodyti faktai ir motyvai, kuriais remiasi šie siūlymai. 3. Vyriausybė priima nutarimus taikyti laikinąjį antidempingo muitą, taikyti antidempingo muitą, pratęsti jo taikymo terminą, pakeisti antidempingo muito dydį arba muitą panaikinti (po peržiūros), antidempingo muitą grąžinti. ANTRASIS SKIRSNIS DEMPINGO NUSTATYMAS 4 straipsnis. Normaliosios vertės nustatymas 1. Normaliąją vertę institucija nustato: 1) pagal šio Įstatymo 10 straipsnio nuostatas inicijavusi dempingo tyrimą. Šio tyrimo metu nustatyta preliminari normalioji vertė naudojama preliminariam dempingo skirtumui nustatyti, pagal kurį gali būti apskaičiuojamas laikinasis antidempingo muitas; 2) prieš priimant sprendimą baigti tyrimą. Pagal tyrimo rezultatus nustatyta normalioji vertė naudojama dempingo skirtumui nustatyti. Pagal šį skirtumą apskaičiuojamas antidempingo muitas, išskyrus, kai dempingo skirtumas pagal šio Įstatymo 12 straipsnio 5 dalį yra nereikšmingas. 2. Normalioji vertė yra nustatoma individuali kiekvienam tiriamam eksportuotojui pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis už svarstomą prekę moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, išskyrus, kai normalioji vertė nustatoma pagal šio straipsnio 17 dalies nuostatas. 3. Jeigu eksportuotojas eksportuojančioje šalyje svarstomos prekės negamina arba neparduoda, normalioji vertė gali būti nustatyta pagal kitų tokios prekės gamintojų ar pardavėjų vidaus rinkos kainas įprastomis prekybos sąlygomis toje eksportuojančioje šalyje. 4. Jeigu įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje svarstoma prekė neparduodama, parduodama nepakankamais kiekiais arba dėl ypatingos situacijos rinkoje neįmanoma tinkamai palyginti normaliosios vertės ir eksporto kainos, normalioji svarstomos prekės vertė nustatoma: 1) pagal gamybos sąnaudas prekės kilmės šalyje, pridėjus pagrįstas prekės pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas, taip pat pagrįstą pelną, arba 2) pagal eksporto į atitinkamą trečiąją šalį įprastomis prekybos sąlygomis kainą, su sąlyga, kad tokia kaina yra tipiška, atspindinti svarstomos prekės rinkos vertę eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją metu. 5. Laikoma, kad svarstoma prekė, skirta vartoti eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, yra parduodama pakankamais kiekiais, jog būtų galima nustatyti normaliąją vertę, jei eksportuojančios šalies vidaus rinkoje jos parduota 5 procentai ar daugiau, skaičiuojant nuo bendro tokios prekės kiekio, parduoto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Tačiau gali būti ir mažesni pardavimo kiekiai, jeigu parduodamos prekės kainos yra tipiškos toje rinkoje ir galima tinkamai jas palyginti. 6. Kainos, kuriomis už svarstomą prekę tarpusavyje atsiskaito pardavimo metu susiję ar sudarę kompensacinį susitarimą (pagal šio Įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalis) fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu tai tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos prekių kainoms, nelaikomos kainomis įprastomis prekybos sąlygomis ir nenaudojamos nustatant normaliąją vertę, nebent būtų nustatyta, kad tokie fizinių ir juridinių asmenų tarpusavio santykiai neturi įtakos svarstomų prekių kainoms. 7. Svarstomos prekės pardavimai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba į trečiąją šalį nelaikomi pardavimais įprastomis prekybos sąlygomis ir į juos neatsižvelgiama nustatant normaliąją vertę, jeigu buvo parduodama kainomis, mažesnėmis už prekės vieneto gamybos sąnaudas (pastovias ir kintamas), prie jų pridėjus pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas bei pagrįstą pelną. Ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei nustatoma, jog taip buvo parduodama: 1) gana ilgą laiką (paprastai vienerius metus). Tačiau net ir akivaizdaus dempingo atveju šis laikotarpis negali būti trumpesnis kaip 6 mėnesiai; 2) pakankamai dideliais kiekiais, kaip tai apibrėžta šio straipsnio 9 dalyje; 3) kainomis, kurios per pagrįstą laikotarpį nepadengia visų prekės vieneto sąnaudų. 8. Jeigu svarstomos prekės kaina eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba kaina parduodant į trečiąją šalį yra mažesnė už prekės vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, bet pardavimo metu viršija vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas per tiriamąjį laikotarpį, tokia kaina laikoma padengiančia visas sąnaudas per pagrįstą laikotarpį. 9. Pardavimai kaina, mažesne už vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, laikomi pardavimais pakankamai dideliais kiekiais nurodytu laikotarpiu, jeigu nustatoma, kad: 1) vidutinė svertinė vieneto pardavimo kaina normaliajai vertei nustatyti pagal sandorius yra mažesnė už vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, arba 2) prekių, parduotų mažesne kaina už vieneto sąnaudas, nurodytas šio straipsnio 7 dalyje, kiekis sudaro ne mažiau kaip 20 procentų viso eksportuojančios šalies vidaus rinkoje parduodamų prekių kiekio, skaičiuojamo normaliajai vertei nustatyti. 10. Normaliajai vertei nustatyti nagrinėjami visi eksportuotojo sandoriai su visais svarstomos prekės vidaus rinkos pirkėjais, sudaryti per tiriamąjį laikotarpį. Eksportuotojo sandoriai nagrinėjami pagal prekių pardavimo pirminius dokumentus (važtaraščius, sąskaitas, sutartis, kainoraščius ir kt.) identifikuojant prekę, analizuojant pardavimų kiekius natūrine ir vertine išraiška, kainas, pirkėjus (didmenininkai, mažmenininkai), taikomas nuolaidas, pardavimų datas ir kitus rodiklius. 11. Siekiant deramo svarstomos prekės normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginamumo, kad būtų pagrįstai nustatytas dempingo skirtumas, pagal pirminius dokumentus nustatyta normalioji vertė koreguojama vadovaujantis šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Koreguojant normaliąją vertę įvertinami prekybos sąlygų skirtumai eksportuojančioje šalyje ir Lietuvoje. 12. Svarstomos prekės gamybos, pardavimų, bendrosios ir administracinės sąnaudos paprastai skaičiuojamos pagal tiriamo eksportuotojo arba gamintojo pateiktus duomenis, su sąlyga, kad šie duomenys atitinka eksportuojančioje šalyje nusistovėjusius apskaitos principus ir atspindi pagrįstas svarstomos prekės gamybos ir pardavimo (distribucijos) sąnaudas. 13. Tyrimo metu institucija išnagrinėja visus turimus įrodymus (tarp jų ir pateiktus eksportuotojo arba gamintojo), kad sąnaudos tinkamai paskirstytos, tačiau į juos atsižvelgiama, jei patvirtinama, kad taip sąnaudos eksportuotojų ar gamintojų buvo paskirstomos praeityje, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar tinkamai buvo nustatyti amortizacijos ir nusidėvėjimo laikotarpiai, lėšos kapitaliniams įdėjimams bei kitos išlaidos plėtrai. Nesant tinkamesnio sąnaudų paskirstymo metodo, pirmenybė teikiama sąnaudų paskirstymui pagal prekių apyvartą. 14. Jeigu šio straipsnio 13 dalyje minėtos sąnaudos dar neatsispindėjo skirstant sąnaudas, jos turi būti atitinkamai koreguojamos, atsižvelgiant į tuos neperiodinių sąnaudų straipsnius, kurie naudingi prekės gamybai ateityje ir (ar) dabar, arba atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių sąnaudoms per tiriamąjį laikotarpį koregavimas daro įtakos. 15. Tuo atveju, kai per tiriamąjį laikotarpį (ar jo dalį) nauja gamyba (dėl naujos didelių papildomų investicijų reikalaujančios įrangos, taip pat prasto gamybinių pajėgumų išnaudojimo naudojant šią įrangą) turėjo įtakos sąnaudų dydžiui jų atsipirkimo laikotarpiu, naujos gamybos įdiegimo laikotarpio vidutinės sąnaudos, vadovaujantis šio straipsnio 13 dalyje nurodytais jų paskirstymo metodais, nustatomos to laikotarpio pabaigai ir pagal šio straipsnio 7, 8 ir 9 dalių nuostatas įskaičiuojamos į vidutines svertines prekės vieneto sąnaudas. Jeigu naujos gamybos įdiegimo laikotarpis trunka ilgiau už tiriamąjį laikotarpį, vidutinėmis sąnaudomis laikomos sąnaudos, buvusios tiriamojo laikotarpio pabaigoje. Šiomis sąnaudomis pagrįstai galėtų būti remiamasi atliekant tyrimą. 16. Pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos ir pelnas turi būti pagrįsti faktiniais duomenimis apie tiriamo eksportuotojo arba gamintojo svarstomos prekės gamybą ir pardavimus įprastomis prekybos sąlygomis. Tais atvejais, kai šių sąnaudų ir pelno negalima nustatyti tokiu būdu, jie gali būti nustatyti bet kuriuo iš šių būdų: 1) pagal kitų tiriamų eksportuotojų ar gamintojų svertinį faktinių svarstomos prekės gamybos ir pardavimo kilmės šalies vidaus rinkoje sąnaudų vidurkį; 2) pagal tiriamo eksportuotojo ar gamintojo tos pačios kategorijos prekių gamybos ir pardavimo įprastomis prekybos sąlygomis kilmės šalies vidaus rinkoje faktines sąnaudas; 3) kitu (nei šios dalies 1 ir 2 punktuose) pagrįstu būdu, su sąlyga, kad taip nustatytas pelnas neviršytų pelno, kurį paprastai gauna kiti eksportuotojai ar gamintojai parduodami tos pačios kategorijos prekes kilmės šalies vidaus rinkoje. 17. Jeigu tiriamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamų svarstomų prekių, pagamintų ne rinkos ekonomikos šalyje, dempingas, normalioji vertė, viena visoms importuojamoms svarstomoms prekėms, kilusioms iš tokios šalies (išskyrus šio straipsnio 21 dalyje numatytą atvejį), apskaičiuojama bet kuriuo iš šių būdų: 1) pagal trečiosios rinkos ekonomikos šalies (toliau – trečioji šalis) svarstomos prekės gamintojo vietinėje rinkoje parduodamos prekės kainą arba pagal trečiojoje šalyje apskaičiuotą vertę (prie svarstomos prekės gamybos sąnaudų pridėjus pagrįstas pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas bei pelną); 2) pagal trečiosios šalies svarstomos prekės kainas parduodant į kitas šalis, tarp jų ir į Lietuvos Respubliką; 3) jeigu šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais būdais apskaičiuoti normaliąją vertę neįmanoma, ji gali būti apskaičiuojama bet kuriuo kitu pagrįstu būdu, tarp jų – pagal kainą, faktiškai sumokėtą ar mokėtiną už panašią prekę Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, tinkamai pakoreguotą, jei būtina įskaityti pagrįstą pelną. 18. Ne rinkos ekonomikos šalių bei šalių, kurioms taikomas specialus režimas, sąrašą tvirtina Vyriausybė. 19. Šio straipsnio 17 dalyje nurodyta trečioji šalis parenkama pagrįstai, atsižvelgiant į patikimą informaciją apie svarstomos prekės gamybos sąlygas toje šalyje, tarp jų gamybos procesą ir prekės gamybos mastą bei visą prieinamą informaciją apie rinkos sąlygas šioje šalyje per tiriamąjį laikotarpį, ir palyginus su sąlygomis tiriamos šalies rinkoje. Taip pat turi būti atsižvelgiama į tyrimui atlikti nustatytą laiką. Jei įmanoma, trečiąja šalimi parenkama tame pačiame dempingo tyrime dalyvaujanti rinkos ekonomikos šalis. Apie trečiosios šalies parinkimą suinteresuotosioms šalims pranešama iš karto netrukus po sprendimo atlikti dempingo tyrimą įsigaliojimo ir skiriama 10 kalendorinių dienų nuomonei dėl šios šalies parinkimo pareikšti. 20. Tęsdama tyrimą ir atsižvelgdama į ribotą laiką, institucija gali pakeisti laikiniesiems antidempingo muitams nustatyti pasirinktą trečiąją šalį kita šalimi ir pagal pastarosios duomenis atlikusi skaičiavimus teikti siūlymą Vyriausybei taikyti antidempingo muitą. Toks pakeitimas galimas, jei atliekant tyrimą dėl ne rinkos ekonomikos šalyje pagamintų prekių importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją priimamas sprendimas atlikti kitą tos pačios prekės, pagamintos rinkos ekonomikos šalyje, dempingo tyrimą. Kita nei pradiniame tyrime (pagal kurio rezultatus taikomas nustatytas antidempingo muitas) trečioji šalis gali būti pasirinkta ir atliekant peržiūras pagal šio Įstatymo septintojo skirsnio nuostatas. 21. Atliekant importuojamų į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją svarstomų prekių (pagamintų šalyse, įrašytose į šio straipsnio 18 dalyje nurodytą sąrašą ar bet kurioje kitoje ne rinkos ekonomikos šalyje, kuri dempingo tyrimo pradžios dieną yra Pasaulio prekybos organizacijos narė) dempingo tyrimą, normalioji vertė nustatoma tokiu pat būdu kaip rinkos ekonomikos šalies eksportuotojui tik tuo atveju, jei tiriamo eksportuotojo pateikti dokumentai įrodo, kad svarstoma prekė gaminama ir parduodama rinkos ekonomikos sąlygomis. Jei tokių įrodymų nėra, normalioji vertė nustatoma vadovaujantis šio straipsnio 17 dalies nuostatomis. 22. Institucija, suinteresuotosioms šalims suteikusi galimybę pateikti komentarus, per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios (pagal šio straipsnio 23 dalyje nurodytus kriterijus) turi nustatyti, ar gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Šiuo klausimu institucijos priimtas sprendimas galioja visą tyrimo laiką. 23. Kriterijai, pagal kuriuos institucija (jai pateikus atitinkamus dokumentus) nustato, ar šio straipsnio 21 dalyje nurodytų šalių gamintojai svarstomą prekę gamina rinkos ekonomikos sąlygomis, yra šie: 1) gamintojo sprendimai dėl įmonės valdymo, svarstomos prekės gamybos sąnaudų, įskaitant išlaidas žaliavoms ir kitiems ištekliams, technologijai, darbo jėgai apmokėti, pardavimams bei investicijoms, taip pat dėl svarstomos prekės kainų ir pardavimo rinkų priimami savarankiškai, nereguliuojant valstybei, atsižvelgiant į rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą, o pagrindinės svarstomos prekės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka jų rinkos kainą toje šalyje; 2) gamintojas turi vieną aiškų apskaitos dokumentų rinkinį, kurio auditą galima laisvai atlikti ir kuris yra naudojamas įvairiems tikslams; 3) įmonės gamybos išlaidoms ir finansinei būklei nedaro įtakos iš ne rinkos ekonomikos sistemos išlikę dideli nukrypimai, ypač susiję su turto nuvertėjimu, jo nurašymais, barterine prekyba ir skolų apmokėjimu; 4) įmonei taikomi Įmonių bankroto ir Įmonių įstatymai; 5) valiuta konvertuojama pagal rinkos kursą. 5 straipsnis. Svarstomos prekės eksporto kainos nustatymas 1. Atliekant dempingo tyrimą eksporto kaina nustatoma kiekvienam tiriamam eksportuotojui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. 2. Jeigu atlikdama importuojamų į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iš ne rinkos ekonomikos šalies prekių dempingo tyrimą institucija pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 21 dalies reikalavimus eksportuotojui nustato individualią normaliąją vertę, turi būti nustatyta ir individuali eksporto kaina. Kitu atveju visiems tiriamos ne rinkos ekonomikos šalies eksportuotojams pagal viso svarstomos prekės eksporto iš tos šalies svertinį eksporto kainos vidurkį nustatoma viena eksporto kaina. 3. Eksporto kainai nustatyti nagrinėjami visi svarstomos prekės eksportuotojo eksporto sandoriai su visais pirkėjais, sudaryti per tiriamąjį laikotarpį, arba tie iš jų, kurie atspindi pakankamus pardavimo eksportui kiekius, įskaitant ir sandorius dėl eksporto iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją per trečiąsias šalis. 4. Eksportuotojo sandoriai nagrinėjami pagal prekių pardavimo pirminius dokumentus (važtaraščius, sąskaitas, sutartis, kainoraščius ir kt.) identifikuojant prekę, analizuojant pardavimų kiekius natūrine ir vertine išraiška, pirkėjų (didmenininkų, mažmenininkų) kainas, taikomas nuolaidas, pardavimų datas ir kitus rodiklius. 5. Eksporto kaina, nustatyta iš pirminių dokumentų, gali būti koreguojama pagal šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus veiksnius, siekiant, kad būtų galima palyginti svarstomos prekės normaliąją vertę ir eksporto kainą pagrįstam dempingo skirtumui nustatyti. 6. Jeigu eksporto kainos negalima nustatyti arba jei institucijai kyla įtarimas, kad eksporto kaina yra nepatikima (dėl eksportuotojo ir importuotojo ar trečiosios šalies tarpusavio saitų ar kompensacinio susitarimo), eksporto kaina gali būti apskaičiuota pagal kainą, už kurią importuota prekė perparduota pirmam pirkėjui, su eksportuotoju nesusijusiam tarpusavio saitais ar kompensaciniu susitarimu. Jeigu prekė neperparduota tokiam pirkėjui arba neperparduota tomis sąlygomis, kokiomis buvo importuota, eksporto kaina turi būti apskaičiuota bet kuriuo kitu priimtinu būdu. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais, norint nustatyti patikimą eksporto kainą prie Lietuvos Respublikos muitų sienos, apskaičiuota eksporto kaina koreguojama atsižvelgiant į visas išlaidas (įskaitant muitus ir mokesčius, patirtus laikotarpiu tarp importavimo ir perpardavimo, taip pat padidėjusį pelną). 8. Tais atvejais, kai įprastines vietinio importuotojo išlaidas padengia kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris su vietiniu importuotoju ar eksportuotoju yra susijęs arba sudaręs kompensacinį susitarimą, eksporto kaina gali būti koreguojama atsižvelgiant į: 1) įprastinius transportavimo, draudimo, aptarnavimo, krovimo ir papildomų išlaidų skirtumus; 2) įvairių muitų ir kitų mokesčių, mokamų importuojančioje šalyje importuojant arba parduodant prekes, dydžio skirtumus; 3) pardavimo, bendrųjų bei administracinių išlaidų ir pelno skirtumus. 6 straipsnis. Normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas 1. Dempingo skirtumui nustatyti institucija turi palyginti svarstomos prekės eksporto kainą ir normaliąją vertę. Šis palyginimas turi būti atliktas tuo pačiu prekybos lygiu (paprastai išsiuntimo iš įmonės, neįskaitant transportavimo ir distribucijos išlaidų), lyginant per kiek galima artimesnį laiką parduotas svarstomas prekes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitus skirtumus, kurie turi įtakos kainoms ir jų palyginamumui. Dėl šių skirtumų eksporto kaina ir normalioji vertė turi būti koreguojamos iš eksporto kainos ir normaliosios vertės atitinkamas sumas atimant arba pridedant. Koreguojant turi būti parodomos išlaidos lyginamo laikotarpio pabaigoje arba, jeigu tas laikotarpis ilgesnis už tiriamąjį laikotarpį, šio ilgesnio laikotarpio išlaidos, į kurias pagrįstai gali atsižvelgti institucija tyrimo metu. 2. Veiksniai, pagal kuriuos gali būti koreguojama normalioji vertė ir eksporto kaina: 1) eksportuojamos prekės ir prekės, skirtos vartoti eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, fizinės charakteristikos. Koregavimo suma turi atitikti pagrįstą eksportuojamos prekės ir prekės vidaus vartojimui fizinių charakteristikų skirtumo rinkos vertę. Pagal fizinių charakteristikų skirtumus, kurie neturi įtakos šių prekių rinkos kainai, nekoreguojama; 2) importo mokesčiai ir netiesioginiai mokesčiai. Koregavimo suma turi atitikti visus importo mokesčius ir netiesioginius mokesčius, mokamus už svarstomą prekę ar jos gamybai panaudotas medžiagas, kai ši prekė skirta vartoti eksportuojančioje šalyje, bet kurie nėra renkami arba yra grąžinami, kai prekė eksportuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją; 3) nuolaidos ir parduotų prekių kiekiai. Koreguojama dėl nuolaidų skirtumų, įskaitant nuolaidas, suteiktas atsižvelgiant į parduotų prekių kiekius ir tiesiogiai susietas su pardavimais, nagrinėjamais atliekant dempingo tyrimą. Taip pat gali būti koreguojama dėl atidėtų nuolaidų, jei jos buvo nuolat taikomos ankstesniu laikotarpiu prieš atliekant dempingo tyrimą ir atitinka tokioms nuolaidoms keliamas sąlygas; 4) prekybos lygis (didmeninė, mažmeninė prekyba ir kt.). Koreguojama esant skirtingiems prekybos lygiams, jei eksporto kaina (įskaitant apskaičiuotą eksporto kainą) vidaus rinkos ir eksporto rinkos distribucijos tinkle priklauso kitam prekybos lygiui negu normalioji vertė ir jei toks prekybos lygių skirtumas turi įtakos kainų palyginamumui; šią įtaką rodo pastovūs ir dideli prekybos lygių skirtumai ir pardavimo kainų skirtumai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje. Koregavimo suma turi būti pagrįsta tų skirtumų rinkos verte. Tais atvejais, kai prekybos lygių skirtumai negali būti kiekybiškai išreikšti, nes eksportuojančios šalies vidaus rinkoje nėra atitinkamų lygių arba dėl kitų aplinkybių, gali būti koreguojama kitais būdais; 5) transportavimo, draudimo, krovimo, parengimo prekybai (konteinerių terminalo mokesčiai, mokesčiai už muitinės agentų paslaugas ir kiti) ir papildomos aptarnavimo išlaidos. Koreguojama pagal išlaidų (jei jos įeina į prekės kainą), tiesiogiai susijusių su šiomis paslaugomis gabenant svarstomą prekę iš eksportuotojo patalpų nepriklausomam pirkėjui, skirtumus. Siekiant palyginti kainas išsiuntimo iš įmonės lygiu, transportavimo išlaidos, jei jos įeina į normaliąją vertę ir (ar) eksporto kainą, turi būti išskaitytos; 6) pakavimas. Koreguojama pagal išlaidų, tiesiogiai susijusių su svarstomos prekės pakavimu, skirtumus; 7) kreditas. Koreguojama pagal bet kokio kredito, suteikto nagrinėjamiems pardavimams atlikti, išlaidų skirtumus, jei šie skirtumai (palankesnės kredito suteikimo sąlygos) lemia kliento sprendimą imti kreditą ir dėl to turi įtakos kainų palyginamumui; 8) aptarnavimo išlaidos pardavus prekę. Koreguojama pagal šiame Įstatyme arba pardavimo sutartyse nustatytų įsipareigojimų, garantijų dėl techninės pagalbos ir aptarnavimo išlaidų skirtumus. Tačiau jei garantijų išlaidos nesusijusios su tiriamuoju laikotarpiu, nekoreguojama; 9) komisiniai. Koreguojama pagal komisinių, kuriuos eksportuotojas sumokėjo prekybininkui ar prekybos agentui (apskaičiuotų kiekvienam nagrinėjamam pirkimui), skirtumus; 10) valiutos konvertavimas. Paprastai, kad būtų galima kainas tinkamai palyginti, būtina valiutas konvertuoti. Konvertuojama laikantis pardavimo dienos valiutų keitimo kurso. Paprastai pardavimo diena laikoma sąskaitoje–faktūroje nurodyta data, bet gali būti laikoma ir sutarties sudarymo, prekės užsakymo ar patvirtinimo data, atsižvelgiant į tai, kuriame dokumente nustatytos esminės pardavimo sąlygos. Tuo atveju, kai yra sudarytas išankstinis sandoris dėl svarstomos prekės eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, užsienio valiutos konvertuojamos pagal tame išankstiniame sandoryje numatytą valiutos keitimo kursą. Valiutų keitimo kurso svyravimų nepaisoma ir eksportuotojams suteikiama 60 dienų pakoreguoti savo eksporto kainas pagal tiriamuoju laikotarpiu buvusius ilgalaikius valiutų kurso pasikeitimus; 11) kiti veiksniai. Gali būti koreguojama ir dėl kitų veiksnių skirtumų, jei įrodoma, kad jie turi įtakos kainų palyginamumui. Atsižvelgdama į tai, kad keli iš šio straipsnio 2 dalyje išvardytų veiksnių gali sutapti, institucija turi užtikrinti, kad pakoregavimai, kurie pagal šią nuostatą buvo padaryti, ypač dėl parduotų prekių kiekio ar nuolaidų skirtumų, taip pat prekybos lygių skirtumo, nesikartotų. 3. Koreguojama gali būti arba institucijos iniciatyva, arba koregavimu suinteresuotos šalies prašymu. Jei koregavimu suinteresuota šalis prašyme koreguoti nurodo, kad normalioji vertė ir eksporto kaina yra nepalyginamos, ji privalo pateikti institucijai įrodymus, kad įvairių veiksnių skirtumai turi įtakos kainoms ar jų palyginamumui. 4. Tuo atveju, kai prekės į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją eksportuojamos ne iš prekės kilmės šalies, bet iš šalies tarpininkės, eksporto kaina turi būti palyginama su prekės normaliąja verte eksportuojančioje šalyje. Jeigu prekė yra tiktai pervežama per tarpinę šalį arba jeigu tokia prekė iš viso negaminama toje šalyje, arba jeigu jai nėra palyginamosios kainos toje šalyje, eksporto kaina yra lyginama su normaliąja verte prekės kilmės šalyje. 7 straipsnis. Dempingo skirtumo nustatymas 1. Atlikus normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimą pagal šio Įstatymo 6 straipsnį, turi būti nustatytas dempingo skirtumas per tiriamąjį laikotarpį. 2. Kiekvienam tiriamam eksportuotojui nustatomas individualus dempingo skirtumas, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje numatytus atvejus. 3. Dempingo skirtumas nustatomas: 1) palyginant normaliosios vertės svertinį vidurkį su visų tokios prekės eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorių kainų svertiniu vidurkiu arba 2) palyginant individualias normaliąsias vertes su kiekvieno sandorio individualiomis eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kainomis. 4. Normalioji vertė, nustatyta kaip svertinis vidurkis, gali būti palyginta su individualių eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją sandorių kainomis, jeigu institucija nustato, kad eksporto kainos labai skiriasi lyginant skirtingus pirkėjus, regionus arba laiko periodus, ir jeigu aukščiau minėti būdai – svertinio vidurkio palyginimas su svertiniu vidurkiu (šio straipsnio 3 dalies 1 punktas) ar sandorio palyginimas su sandoriu (šio straipsnio 3 dalies 2 punktas) – neparodo viso dempingo masto. 5. Tais atvejais, kai dempingo skirtumai yra nevienodi, gali būti nustatytas dempingo skirtumo svertinis vidurkis. 6. Šio straipsnio nuostatos netrukdo pasinaudoti atranka pagal 16 straipsnį. 7. Jei tiriamas ne rinkos ekonomikos šalyje pagamintos prekės dempingas, visoms importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją tos šalies kilmę turinčioms svarstomoms prekėms, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje numatytus atvejus, nustatomas vienas dempingo skirtumas. Dempingo skirtumas apskaičiuojamas palyginus bendrą šiai šaliai nustatytą normaliąją vertę su viena šiai šaliai nustatyta eksporto kaina. 8. Individualus dempingo skirtumas gali būti nustatytas ir atskiram ne rinkos ekonomikos šalies eksportuotojui, jeigu: 1) pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 21 dalies nuostatas jam gali būti nustatyta individuali normalioji vertė. Šiuo atveju eksportuotojui individualus dempingo skirtumas apskaičiuojamas palyginant jo individualią normaliąją vertę su individualia eksporto kaina; 2) ne rinkos ekonomikos šalies (nenurodytos 4 straipsnio 21 dalyje) eksportuotojas įrodo, kad valstybė nereguliuoja nei įmonės valdymo, nei svarstomos prekės gamybos, nei kainų. Šiuo atveju individualus dempingo skirtumas nustatomas palyginus vieną visai tiriamai ne rinkos ekonomikos šaliai nustatytą normaliąją vertę su pagal 5 straipsnio reikalavimus nustatyta šio eksportuotojo individualia eksporto kaina. 9. Pagal šio straipsnio 8 dalies nuostatas individualus dempingo skirtumas gali būti nustatytas tik tuo atveju, jei to prašo svarstomos prekės gamintojas ar eksportuotojas. Prašymas turi būti pateiktas per institucijos nustatytą laikotarpį atsakymams pagal šio Įstatymo 15 straipsnio 2 dalį pateikti, nurodant svarias priežastis individualiam dempingo skirtumui nustatyti, o prašantysis sudaro sąlygas institucijai patikrinti pateiktus įrodymus. Jei prašymą gamintojo ar eksportuotojo vardu pateikia importuotojas, prašymas laikomas nepakankamai pagrįstu ir individualūs skaičiavimai neatliekami. 8 straipsnis. Žalos nustatymas 1. Reali vietinių gamintojų dėl dempingo patiriama žala pasireiškia neigiamu poveikiu jų ekonominiams rodikliams. 2. Pagal visus pateiktus įrodymus, vadovaujantis šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatomis, žala vietiniams gamintojams nustatoma išnagrinėjus šiuos veiksnius: 1) svarstomos prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekius bei šio importo poveikį panašių prekių kainoms vidaus rinkoje; 2) svarstomos prekės importo poveikį vietinių gamintojų būklei. 3. Nagrinėjant svarstomos prekės importo poveikį, turi būti nustatyta, ar svarstomos prekės importas labai padidėjo natūrine išraiška arba palyginti su panašios prekės gamybos kiekiu, arba palyginti su suvartojimu Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje. 4. Nagrinėjant svarstomos prekės importo poveikį panašių prekių kainoms vidaus rinkoje, turi būti nustatyta: 1) ar svarstoma prekė buvo parduodama daug mažesnėmis kainomis, negu vietinių gamintojų gaminama panaši prekė, arba 2) ar dėl svarstomos prekės importo vietiniai gamintojai buvo priversti labai mažinti panašios prekės kainas arba negalėjo jų didinti, kas kitomis aplinkybėmis būtų padaryta. 5. Nagrinėjant svarstomos prekės importo poveikį vietiniams gamintojams, turi būti atsižvelgta į visus svarbius ekonominius veiksnius ir rodiklius, apibūdinančius vietinių gamintojų (ūkio šakos) būklę, tarp jų: 1) vietinių gamintojų pastangas atsigauti po dempingo ir subsidijuoto importo praeityje padaryto poveikio; 2) faktinį ir galimą vietinių gamintojų gaminamos panašios prekės gamybos kiekio, parduodamo kiekio, pelno, rinkos dalies, gamybos našumo, investicijų atsipirkimo, gamybinių pajėgumų išnaudojimo sumažėjimą; 3) veiksnius, turinčius įtakos panašios prekės kainoms Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje; 4) dempingo skirtumo dydį; 5) faktinį ir galimą neigiamą poveikį grynųjų pinigų srautams, panašios prekės atsargų kiekiui, darbuotojų (tiesiogiai dalyvaujančių šios prekės gamyboje) užimtumui, jų darbo užmokesčiui, panašios prekės gamybos plėtrai, galimybėms didinti kapitalą ir investuoti ir kt. 6. Kai atliekant tyrimą tuo pat metu nagrinėjamas svarstomos prekės importas daugiau kaip iš vienos šalies, šio importo poveikis vertinamas bendrai (atskirai nenagrinėjant svarstomos prekės importo iš kiekvienos šalies poveikio) tik tuomet, kai nustatoma, kad: 1) dempingo skirtumas, apskaičiuotas importui iš kiekvienos šalies, ir svarstomos prekės importo iš kiekvienos šalies kiekis yra reikšmingi (pagal šio Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį); 2) importo poveikį vertinti bendrai yra tikslinga, atsižvelgiant į importuojamų svarstomų prekių konkurencijos ir į importuojamos svarstomos prekės bei vietinių gamintojų gaminamos panašios prekės konkurencijos sąlygas. Kitais atvejais importo poveikis įvertinamas pagal kiekvieną šalį atskirai. 7. Esant šio Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytoms aplinkybėms, net jei žala dėl dempingo ir nepadaroma didesnei vietinių gamintojų daliai, ji gali būti nustatyta, jei įrodoma, kad: 1) svarstomos prekės importas dempingo kaina yra sukoncentruotas į tokią izoliuotą rinką ir 2) toks importas daro žalą gamintojams, gaminantiems visą arba ne mažiau kaip 80 procentų panašios prekės kiekio toje rinkoje. 8. Kad kitų veiksnių padaryta žala nebūtų vertinama kaip svarstomos prekės importo dempingo kainomis daroma žala, institucija, nustatydama žalą vietiniams gamintojams, turi išnagrinėti ir kitus žinomus veiksnius, tuo pačiu metu darančius neigiamą poveikį vietinių gamintojų būklei, ypač: 1) ne dempingo kainomis parduoto svarstomos prekės importo kiekį ir kainas; 2) panašios prekės paklausos sumažėjimą arba vartojimo pobūdžio pokyčius; 3) prekybą ribojančius veiksnius ir konkurenciją tarp trečiosios šalies ir vietinių gamintojų; 4) technologijos plėtrą, vietinių gamintojų eksporto ir gamybos našumo pokyčius ir kt. 9. Svarstomos prekės importo dempingo kainomis poveikis panašios prekės gamybai turi būti įvertintas, jei prieinami duomenys sudaro galimybę atskirai nustatyti tą gamybą remiantis tokiais kriterijais kaip gamybos procesas, gamintojų parduodamų prekių kiekiai ir gaunamas pelnas. Jei atskirai nustatyti tos gamybos negalima, importo dempingo kainomis poveikis turi būti nustatytas išnagrinėjant kuo siauresnę prekių grupę (į kurią įeina panaši prekė), pagal kurią reikalinga informacija gali būti pateikta. Šios dalies nuostatos taikomos ir šio Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais. 10. Žalos grėsmė turi būti pagrįsta faktiniais duomenimis, o ne vien pareiškimais, prielaidomis ar galimybėmis. Aplinkybių, dėl kurių dempingas sąlygotų žalą, pasikeitimas turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas. 11. Siekiant nustatyti, ar vietiniams gamintojams gresia žala, turi būti atsižvelgta į tai: 1) ar svarstomos prekės dempingo kainomis importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją didėjimo tempas yra spartus ir rodo tendenciją, kad importas gerokai didės; 2) ar eksportuotojo turimi pajėgumai arba neišvengiamas eksportuotojo pajėgumų didėjimas patvirtina svarstomos prekės eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją dempingo kainomis didėjimo tikimybę. Šiuo atveju turi būti atsižvelgta į tai, ar yra kitų potencialių eksporto rinkų ir ar jos prieinamos eksportuotojui; 3) ar svarstoma prekė importuojama tokiomis kainomis, kurios gali priversti vietinius gamintojus labai sumažinti panašios prekės kainas vidaus rinkoje arba neleisti jų didinti, kas priešingu atveju įvyktų, ir kurios tikriausiai padidintų importuojamos svarstomos prekės paklausą; 4) kokios yra svarstomos prekės atsargos ir kita. 12. Šio straipsnio 2, 4, 5, 8 ir 11 dalyse nurodytų veiksnių sąrašas nėra išsamus. Nė vienas iš nurodytų veiksnių atskirai nėra lemiantis priimant vieną ar kitą sprendimą dėl žalos, tačiau jų visuma turi lemti išvadą, kad, jei nebus taikomas antidempingo muitas, svarstomos prekės importas dempingo kainomis ir ateityje darys žalos vietiniams gamintojams. 9 straipsnis. Vietinių gamintojų nustatymas 1. Lietuvos Respublikoje panašią prekę gaminantys gamintojai laikomi vietiniais gamintojais, jei prašymui atlikti dempingo tyrimą pritariančių panašios prekės gamintojų gamyba (išskyrus šio straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytus atvejus) sudaro: 1) daugiau kaip 50 procentų panašios prekės gamybos tų gamintojų, kurie išreiškė savo pritarimą ar nepritarimą dėl tyrimo atlikimo, ir 2) daugiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje gaminamo panašios prekės kiekio. 2. Kai Lietuvos gamintojai yra susiję su svarstomos prekės eksportuotojais ar importuotojais arba patys yra tokios prekės importuotojai, vietiniais gamintojais laikomi likusieji panašią prekę gaminantys gamintojai ir nustatant, ar tam tikros gamintojų grupės gamybos kiekis sudaro didžiąją visos tų prekių gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį, jų gamybos kiekis neįskaičiuojamas. 3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis esant pagrindui manyti, kad susiję gamintojai elgsis kitaip negu nesusiję gamintojai, laikoma, kad gamintojas yra susijęs su eksportuotoju ar importuotoju tik tais atvejais, jeigu: 1) vienas iš jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja kitą arba 2) abu juos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja trečiasis fizinis ar juridinis asmuo, arba 3) jie abu kartu tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja trečiąjį fizinį ar juridinį asmenį. 4. Laikoma, kad gamintojas, eksportuotojas, importuotojas kontroliuoja kitą gamintoją, eksportuotoją, importuotoją tuomet, kai pirmasis turi teisines galimybes varžyti kitą ar jam vadovauti arba pagal faktinę veiklą jo padėtis leidžia tai atlikti. 5. Išimtiniais atvejais (kai svarstomos prekės importas sukoncentruotas tam tikroje izoliuotoje rinkoje ir daro žalos tos izoliuotos rinkos gamintojams) nagrinėjant panašios prekės gamybą, Lietuvos Respublikos muitų teritorija gali būti suskirstyta į dvi ar daugiau rinkų. Kiekvienoje iš šių rinkų esantys panašios prekės gamintojai gali būti laikomi vietiniais gamintojais, jeigu: 1) tokioje rinkoje esantys gamintojai parduoda joje visą jų pagamintų panašių prekių kiekį arba ne mažiau kaip 80 procentų; 2) likusioje Lietuvos Respublikos muitų teritorijos dalyje esantys gamintojai panašios prekės toje rinkoje neparduoda arba taip parduodamų prekių kiekis sudaro mažiau kaip 20 procentų bendro toje rinkoje parduoto panašios prekės kiekio. 6. Kai vietiniais gamintojais (pagal šio straipsnio 5 dalį) laikomi tik tam tikroje Lietuvos Respublikos muitų teritorijos rinkoje esantys gamintojai, svarstomos prekės gamintojams ar eksportuotojams turi būti suteikta galimybė, vadovaujantis penktojo skirsnio nuostatomis, įsipareigoti padidinti kainas arba nutraukti svarstomos prekės dempingo kaina eksportą į tą Lietuvos Respublikos muitų teritorijos dalį. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nustatytu atveju, vertinant valstybės suinteresuotumą antidempingo priemonėmis, turi būti atsižvelgiama į regiono interesus. Jeigu nedelsiant nepasiūlomas tinkamas įsipareigojimas dėl kainos arba susidaro šio Įstatymo 25 straipsnyje numatytos aplinkybės, antidempingo muitas (įskaitant laikinąjį antidempingo muitą) gali būti nustatytas svarstomai prekei, importuojamai į visą Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. TREČIASIS SKIRSNIS DEMPINGO TYRIMAS 10 straipsnis. Tyrimo inicijavimas 1. Tyrimas nustatyti dempingą, jo mastą ir poveikį pradedamas, kai institucija vietinių gamintojų vardu gauna raštišką prašymą, atitinkantį šio Įstatymo 11 straipsnio reikalavimus, ir priima sprendimą atlikti tyrimą. 2. Pateikti prašymą vietinių gamintojų vardu, kaip tai apibrėžta šio Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, gali fizinis ar juridinis asmuo ar jiems atstovaujančios asociacijos. 3. Išimtiniais atvejais, kai tyrimo negalima inicijuoti pagal vietinių gamintojų prašymą, tyrimas gali būti pradedamas pagal ministerijos (ministerijų), kurios valdymo sričiai yra priskirta svarstomos prekės gamyba, prašymą arba asociacijų, atstovaujančių vietiniams gamintojams, prašymą, kuriame turi būti pateikti šio Įstatymo 11 straipsnyje nurodyti įrodymai. 11 straipsnis. Prašymas atlikti tyrimą 1. Prašyme atlikti tyrimą turi būti išdėstyti dempingo, vietinio gamintojo patiriamos žalos ir priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo ir vietinio gamintojo patiriamos žalos įrodymai. Kartu su prašymu atlikti tyrimą kaip atskiri priedai turi būti pateikti šie duomenys (jei jie yra prieinami prašymo pateikėjui): 1) prašymo pateikėjo (pateikėjų) – fizinio asmens vardas, pavardė, adresas ir telefonas (juridinio asmens pavadinimas, įmonės kodas, buveinės adresas ir telefonas), žinomų panašios prekės Lietuvos gamintojų (ar panašios prekės gamintojų asociacijų Lietuvoje) sąrašas; 2) kai prašymo pateikėjo panašios prekės gamybos kiekis nesudaro šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto kiekio, pateikėjas turi kreiptis į kitus panašią prekę gaminančius vietinius gamintojus, kad jie raštu pritartų prašymui atlikti tyrimą. Pritarimuose, kurie kartu su prašymu pateikiami institucijai, turi būti nurodytas ir kiekvieno iš pritariančių gamintojų panašios prekės gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dydis natūrine ir vertine išraiška, taip pat nurodyta, kokią visos panašios prekės gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį tai sudaro; 3) detalus svarstomos prekės aprašymas (įskaitant fizines, technines, chemines charakteristikas bei vartojamąsias savybes) ir kodas pagal Lietuvos Respublikos kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą; 4) svarstomą prekę eksportuojančių šalių pavadinimai; 5) visų žinomų svarstomos prekės užsienio gamintojų ir (ar) eksportuotojų pavadinimai ir adresai; 6) visų žinomų svarstomos prekės importuotojų pavadinimai ir adresai; 7) duomenys, reikalingi normaliajai vertei nustatyti pagal svarstomos prekės pardavimo kainas jos kilmės ir (ar) eksportuojančių šalių rinkose, arba, kai prekės normalioji vertė, prašymo pateikėjo nuomone, nustatytina kitais šio Įstatymo 4 straipsnyje nurodytais būdais, – duomenys, reikalingi normaliajai vertei nustatyti tam tikru būdu; 8) duomenys, reikalingi eksporto kainai nustatyti; 9) duomenys apie svarstomos prekės importo kiekio pasikeitimus, importo poveikį panašios prekės kainoms Lietuvos rinkoje bei neigiamą poveikį vietiniams gamintojams (pagal šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatytus vietinių gamintojų būklę apibūdinančius ekonominius veiksnius ir rodiklius). 2. Kartu su prašymu atlikti tyrimą, be šio straipsnio 1 dalyje nustatytų duomenų, turi būti pateikti ir kiti prašymo pagrįstumą patvirtinantys dokumentai. Taip pat turi būti pateikta nekonfidenciali prašymo atlikti tyrimą santrauka. 3. Iki sprendimo atlikti tyrimą priėmimo informacija apie gautą prašymą viešai neskelbiama, tačiau prieš pradėdama tyrimą institucija apie gautą prašymą atlikti tyrimą bei šio Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju diplomatiniais kanalais praneša svarstomos prekės kilmės ar eksportuojančių šalių vyriausybėms. 12 straipsnis. Prašymo atlikti tyrimą nagrinėjimas 1. Institucija, gavusi prašymą atlikti tyrimą, patikrina, ar prašymas pateiktas vietinių gamintojų vardu, kaip nustatyta šio straipsnio 3 dalyje, ar prašymas atitinka 11 straipsnio reikalavimus, išnagrinėja jame pateiktus įrodymus ir nustato, ar jų pakanka tyrimo atlikimui pagrįsti. Jei bent viena iš nurodytų sąlygų netenkinama, institucija praneša apie tai prašymo pateikėjui ir nustato terminą trūkumams pašalinti. Jei prašymo pateikėjas per institucijos nustatytą terminą nurodytų trūkumų nepašalina arba ir papildomai pateikta informacija negalima pagrįsti dempingo tyrimo atlikimo tikslingumo, kaip nustatyta šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, institucija priima sprendimą tyrimo neatlikti. 2. Jei prašymo pateikėjo panašios prekės gamybos kiekis nesudaro šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto kiekio ir jis dėl objektyvių priežasčių negali pateikti pakankamai kitų panašios prekės vietinių gamintojų rašytinių pritarimų prašymui atlikti tyrimą, institucija per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo atlikti tyrimą gavimo gali raštu apklausti kitus panašią prekę gaminančius vietinius gamintojus, ar jie pritaria šiam prašymui. 3. Prašymas laikomas pateiktu vietinių gamintojų vardu, jei prašymo pateikėjo ir prašymui pritarusių gamintojų panašios prekės gamybos kiekis sudaro šio Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytą gamybos kiekį. 4. Tyrimas neatliekamas, jeigu išnagrinėjus prašymą ir apklausus vietinius gamintojus nustatoma, kad: 1) prašymo negalima laikyti pateiktu vietinių gamintojų vardu, nes pagal šio straipsnio 3 dalies sąlygas jam pritariančių gamintojų panašios prekės gamybos kiekis nesudaro nustatyto kiekio; 2) prašyme išdėstytų dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos įrodymų nepakanka tyrimo atlikimui pagrįsti; 3) dempingo skirtumas ar (ir) svarstomos prekės importo kiekis (faktinis ar galimas) pagal šio straipsnio 5 dalį yra nereikšmingi. 5. Dempingo skirtumas yra nereikšmingas, jei jis sudaro mažiau kaip 2 procentus svarstomos prekės eksporto kainos. Svarstomos prekės importo kiekis laikomas nereikšmingu, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) svarstomos prekės importas iš vienos šalies sudaro mažiau kaip 3 procentus viso panašios prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekio, išskyrus, kai svarstomos prekės importo kiekis atskirai sudaro mažiau kaip 3 procentus, o iš tokių užsienio šalių kartu – daugiau kaip 7 procentus viso svarstomos prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekio; 2) svarstomos prekės importas iš vienos šalies sudaro mažiau kaip 1 procentą Lietuvos rinkoje suvartojamo kiekio, išskyrus, kai svarstomos prekės importo kiekis atskirai sudaro mažiau kaip 1 procentą, o iš tokių užsienio šalių kartu – 3 procentus ar daugiau Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje suvartojamo panašios prekės kiekio. 6. Priešingu atveju, nei nustatyta šio straipsnio 5 dalyje, dempingo skirtumas ir svarstomos prekės importas laikomi reikšmingais. 13 straipsnis. Sprendimo atlikti tyrimą priėmimas 1. Institucija, išnagrinėjusi gautą prašymą ir kartu pateiktą informaciją, ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo prašymo gavimo priima sprendimą atlikti tyrimą arba jo neatlikti ir apie tai praneša prašymo pateikėjui (pateikėjams). 2. Jei prašymas atlikti tyrimą pateiktas vietinių gamintojų ir jis atitinka šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jei nėra tenkinama nė viena šio Įstatymo 12 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų sąlygų, institucija priima sprendimą atlikti tyrimą, kitu atveju – neatlikti tyrimo. 3. Institucija, priėmusi sprendimą atlikti tyrimą, šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka apie tai paskelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir praneša žinomoms suinteresuotosioms šalims. Nepažeidžiant šio Įstatymo 41 straipsnio nuostatų, prašymo tekstas turi būti pateiktas visiems žinomiems svarstomos prekės eksportuotojams ir eksportuojančių šalių vyriausybėms. Jei svarstomos prekės gamintojų ar eksportuotojų yra daug, prašymo atlikti tyrimą tekstas gali būti pateiktas tik eksportuojančių šalių vyriausybėms ar atitinkamoms prekybos ir verslo asociacijoms. 4. Dėl tyrimo neturi būti stabdomos ar ribojamos svarstomos prekės importo procedūros. 14 straipsnis. Tyrimo trukmė Tyrimas paprastai turi būti baigtas per 1 metus. Prireikus institucijos sprendimu dėl naujų svarbių objektyvių priežasčių tyrimo trukmė gali būti pratęsta, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. 15 straipsnis. Tyrimo eiga 1. Institucija, priėmusi sprendimą atlikti tyrimą, visiems žinomiems vietiniams gamintojams, importuotojams, užsienio gamintojams bei eksportuotojams parengia ir pateikia atitinkamus klausimynus, kuriuose nurodoma, kokios informacijos reikia tyrimui. 2. Klausimynus gavusioms suinteresuotosioms šalims turi būti skirta ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų (skaičiuojant nuo klausimyno gavimo dienos) atsakymams pateikti. Laikoma, kad eksportuotojas klausimyną gauna per 1 savaitę nuo jo išsiuntimo ar perdavimo atitinkamos eksportuojančios šalies diplomatinei atstovybei. Jei klausimyną gavusi suinteresuotoji šalis nurodo svarbias aplinkybes, dėl kurių negali laiku pateikti atsakymų, institucija, atsižvelgdama į tyrimui skirtą laiką, gali pratęsti atsakymui skirtą terminą. 3. Atliekant tyrimą paprastai nagrinėjami tiriamojo laikotarpio, kurio patikimus finansinius bei kitus tyrimui reikalingus duomenis galima surinkti, duomenys. Tiriamasis laikotarpis yra nurodomas institucijos sprendime atlikti tyrimą. Dempingo daromai žalai įvertinti nagrinėjami trejų ankstesnių metų duomenys. Informacija, susijusi su laikotarpiu po sprendimo atlikti tyrimą priėmimo, nesvarstoma. 4. Tyrimo metu vadovaujamasi tik raštu pateikta informacija. 5. Norėdama patikrinti suinteresuotųjų šalių pateiktą informaciją, kai prašymo pateikėjo (pateikėjų), kitų suinteresuotųjų šalių pateikta informacija ar iš kitų šaltinių gauta informacija yra prieštaringa arba kai reikia išsamesnės informacijos, institucija gali kreiptis į prekės kilmės ar eksportuojančios šalies vyriausybę prašydama leisti jos teritorijoje atlikti tyrimą ir, gavusi jos bei su tyrimu susijusios įmonės (svarstomos prekės užsienio gamintojo ar eksportuotojo) sutikimą, tyrimą atlikti. Tyrimas prekės kilmės ar eksportuojančios šalies teritorijoje atliekamas vadovaujantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 6. Institucija, vadovaudamasi šio straipsnio 5 dalies nuostatomis, gali organizuoti apsilankymus su tyrimu susijusių įmonių veiklos vietose, kad galėtų patikrinti svarstomos prekės užsienio gamintojų, eksportuotojų, importuotojų, prekybininkų (jų pačių ar jų atstovų), jiems atstovaujančių asociacijų pateiktus duomenis (pirminius duomenis ir dokumentus) bei pateiktą informaciją. Tokie apsilankymai galimi tik tuomet, jei į klausimyną buvo atsakyta tinkamai ir laiku. Prieš apsilankymą atitinkamoms įmonėms turi būti pranešta, kokie duomenys bus tikrinami ir kokią informaciją reikės pateikti papildomai apsilankymo metu. Šis reikalavimas neriboja galimybės apsilankymo metu prašyti detalizuoti pateiktą informaciją ir pateikti papildomą informaciją. Apsilankymų metu institucijos prašymu jai gali talkinti prekės kilmės ar eksportuojančios šalies, kurioje atliekamas tyrimas, pareigūnai. 7. Jei suinteresuotoji šalis nebendradarbiauja su tyrimą atliekančia institucija, trukdo atlikti tyrimą, atsisako pateikti reikalingą informaciją, ją pateikia pavėluotai arba pateikia tik jos dalį, arba nustatoma, kad suinteresuotoji šalis pateikė neteisingą informaciją, priimant sprendimus neteisinga informacija atmetama ir vadovaujamasi pateikta informacijos dalimi bei institucijos turimais įrodymais. Tokiu būdu institucijos priimtas sprendimas gali būti mažiau palankus šiai šaliai, nei tas, kuris būtų, jei šalis būtų bendradarbiavusi. Institucija sprendime atlikti tyrimą turi raštu įspėti suinteresuotąsias šalis apie galimas nebendradarbiavimo pasekmes. Tačiau jei suinteresuotosios šalies pateiktoje informacijoje yra netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų informaciją naudoti, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama. 8. Informacijos nepateikimas, kai reikalaujama ją pateikti kompiuterinėse laikmenose, nelaikomas vengimu pateikti informaciją, jei suinteresuotoji šalis įrodo, kad informacijos pateikimas reikalaujama forma sudarytų didelių papildomų sunkumų ar išlaidų. 9. Jei įrodymai ar informacija nepriimami, juos pateikusiai suinteresuotajai šaliai turi būti praneštos nepriėmimo priežastys ir sudarytos sąlygos per pranešime nurodytą laiką pateikti paaiškinimus. Jei šie paaiškinimai laikomi nepakankamais, įrodymų ar informacijos nepriėmimo priežastys turi būti nurodytos šio Įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje išvardytuose institucijos sprendimuose ir Vyriausybei teikiamuose siūlymuose. 10. Šio straipsnio 7 dalyje nurodytais atvejais informacija, naudojama priimant sprendimus ir rengiant siūlymus Vyriausybei, pagal galimybes turi būti patikrinta atsižvelgiant į informaciją, gautą iš kitų prieinamų nepriklausomų šaltinių ar iš kitų suinteresuotųjų šalių. Priimant sprendimus vertinama tik įrodymais pagrįsta informacija. 11. Visos suinteresuotosios šalys, pateikusios prašymus, gali gauti kitų suinteresuotųjų šalių pateiktą su tyrimu susijusią ir tyrimui naudojamą informaciją, taip pat ir prašymo atlikti tyrimą teksto nekonfidencialią santrauką. Ši informacija turi būti suteikiama laikantis šio Įstatymo 41 straipsnyje nustatytų informacijos konfidencialumo reikalavimų. Suinteresuotosios šalys gali teikti paaiškinimus dėl pateiktos informacijos, tačiau atsižvelgiama tik į įrodymais pagrįstus paaiškinimus. 12. Jei suinteresuotoji šalis per institucijos sprendime atlikti tyrimą nustatytą terminą raštu pranešė apie savo suinteresuotumą atliekamu tyrimu ir pateikė prašymą dėl konsultacijų, institucija organizuoja tokias konsultacijas. Prašyme turi būti nurodyta, kokios įtakos prašymą pateikusiai suinteresuotajai šaliai gali padaryti tyrimo rezultatai, taip pat kitos svarbios aplinkybės, dėl kurių ji turėtų būti išklausyta. Konsultacijų metu suinteresuotoji šalis gali pateikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl jos institucijai pateiktos informacijos. 13. Jei suinteresuotosios šalys, pranešusios institucijai apie suinteresuotumą atliekamu tyrimu, prašo organizuoti susitikimą su priešingus interesus turinčiomis kitomis suinteresuotomis šalimis, institucija organizuoja tokį susitikimą. Jo metu šalys gali pasikeisti nuomonėmis ir ginti savo interesus, tačiau suinteresuotosioms šalims dalyvauti tokiame susitikime neprivaloma. 14. Institucija turi teisę gauti iš Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijų bei fizinių ir juridinių asmenų, suinteresuotų atliekamu tyrimu, informaciją, ūkinės ir finansinės veiklos dokumentus, vadovų ir kitų darbuotojų raštiškus paaiškinimus, reikalingus tyrimui atlikti. 15. Jei institucija turi duomenų, kad svarstomos prekės importo dempingo kaina mastas yra labai didelis arba kad priimtas įsipareigojimas dėl kainos yra pažeidžiamas ar atsiimtas, taip pat tuo atveju, kai svarstoma prekė importuojama iš naujo eksportuotojo, kuris nebuvo nagrinėtas tyrimo metu bei tuo atveju, kai antidempingo muito bandoma išvengti, institucija gali kreiptis į Muitinės departamentą prie Finansų ministerijos su prašymu kaupti prieinamą detalią informaciją apie tokios prekės importą. Tokia informacija apie svarstomos prekės importą paprastai turi būti kaupiama ne ilgiau kaip 9 mėnesius. 16 straipsnis. Tyrimo masto apribojimas 1. Kiekvienam žinomam svarstomos prekės eksportuotojui ar gamintojui tyrimo metu turi būti nustatytas individualus dempingo skirtumas, išskyrus, kai institucija tyrimą apriboja pagal kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas nuostatas arba kai pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 7 dalies nuostatas vienas dempingo skirtumas nustatomas visoms ne rinkos ekonomikos šalies kilmę turinčioms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamoms svarstomoms prekėms. 2. Kai svarstomos prekės užsienio gamintojų, eksportuotojų, importuotojų skaičius arba svarstomos prekės rūšių ar sandorių, kurių objektas yra ši prekė, skaičius yra didelis, tam, kad tyrimą būtų galima užbaigti per nustatytą laiką, institucijos sprendimu tyrimas gali būti apribotas. 3. Tyrimas gali būti apribotas šiais būdais: 1) nagrinėjamos pagrįstos, per tyrimo laikotarpį aprėpiamos eksportuotojų, importuotojų, prekių tipų ar sandorių atrankos; 2) tyrimas apribojamas iki didžiausio per tyrimo laikotarpį įmanomo ištirti eksporto iš tam tikros šalies kiekio. 4. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos eksportuotojų, importuotojų prekių ar sandorių atrankos turi būti statistiškai pagrįstos atrankos metu turima informacija. Pirmenybė teikiama atrankai, atliekamai konsultuojantis su suinteresuotomis šalimis, jei šalys per tris savaites nuo tyrimo pradžios praneša apie save ir pateikia pakankamai informacijos, kad būtų galima atlikti tipišką atranką, bei išreiškia savo sutikimą dėl šios atrankos. 5. Jeigu eksportuotojai, nebuvę atrinkti tyrimo pradžioje, pateikia reikalingą informaciją tokiu laiku, kad ją galima nagrinėti tyrimo metu, jiems turi būti nustatytas individualus dempingo skirtumas, jei kitos šio Įstatymo nuostatos tam neprieštarauja, išskyrus, kai dėl šių eksportuotojų gausumo atskirų atvejų tyrimai labai apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį laiku baigti. 17 straipsnis. Tyrimo baigimas Tyrimas baigiamas, kai: 1) tyrimo išvadomis patvirtintas dempingas, žala bei priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos ir yra priimtas Vyriausybės nutarimas taikyti antidempingo muitą (įskaitant antidempingo muito taikymą prekėms, importuotoms per tyrimo laikotarpį) bei nustatytas šio muito dydis; 2) dempingo skirtumas ir (ar) žala nenustatyti ir (ar) nėra priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo bei vietinių gamintojų patiriamos ža …