Lietuvos Respublikos Vyriausybė NUTARIMAS DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ BENDROSIOS KLIMATO KAITOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO IKI 2012 METŲ NACIONALINĖS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO 2008 m. sausio 23 d. Nr. 94 Vilnius Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Patvirtinti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinę strategiją (pridedama). 2. Pavesti Aplinkos ministerijai organizuoti ir koordinuoti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos vykdymą. Ministras Pirmininkas                                                                                      Gediminas Kirkilas L. e. aplinkos ministro pareigas                                                                        Arūnas Kundrotas Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 94 JUNGTINIŲ TAUTŲ BENDROSIOS KLIMATO KAITOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO IKI 2012 METŲ NACIONALINĖ STRATEGIJA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Per pastaruosius 200 metų klimato sistema tapo daug sudėtingesnė, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu, nes stiprėjo antropogeninių veiksnių poveikis: mažėjo miškų plotai, buvo plečiami dirbamos žemės ir urbanizuotų teritorijų masyvai, sparčiai keitėsi dujinė atmosferos sudėtis ir stiprėjo šiltnamio efektas, didėjo dirvožemio ir vandenų tarša. Dėl žmogaus veiklos kur kas platesnė tapo klimato svyravimų amplitudė ir sutriko įprastinė klimato sistemos dinamika. Žmogaus ūkinės veiklos įtaką klimato pokyčiams rodo globalios oro temperatūros kilimas XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje. Todėl daugelis klimato tyrėjų klimato kaitos dėsningumus sieja su antropogeninio poveikio stiprėjimu. Ryšiai tarp išmetamų į atmosferą teršalų ir pasaulyje vykstančių klimato pokyčių laikomi patikimiausiais, bet kuriant klimato prognozes įvertinami ir gamtiniai veiksniai. Lietuvos klimato svyravimai yra neatsiejama viso Žemės rutulio klimato sistemoje vykstančių procesų dalis. Tad Lietuva yra potencialiai atvira tiek globaliems klimato pokyčiams, tiek rezultatams, pasiektiems mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau vadinama – šiltnamio dujos) išmetimą į atmosferą. Klimato (kartu ir žmogaus veiklos terpės) pokyčiai yra kontrastingi ir įvairiuose regionuose saviti. Akivaizdu, kad kiekvienoje šalyje reikia kurti veiksmų strategiją, kuri padėtų išvengti neigiamų klimato kaitos padarinių. Pagrindinis ir svarbiausias tokios strategijos elementas yra klimato svyravimų diagnozė ir prognozė. Antrasis strategijos elementas – pasekmių, kurias sukelia klimato svyravimai, įvertinimas. Čia mokslinė problema glaudžiai susijusi su socialine ekonomine terpe. Reikia įvertinti ne tik klimato įtaką įvairioms ekosistemoms ir ekonomikai, bet ir ūkinės veiklos poveikį klimatui. Ilgalaikis ūkio planavimas ir valdymas, adaptacijos priemonių numatymas turi būti derinami su klimato sąlygomis, ypač su jų svyravimais, nes klimatas žmogaus veiklai gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį. Tai trečiasis strategijos elementas. Klimatinį aspektą tarp įvairių planavimo tikslų galima nusakyti taip: gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimas; nepalankių klimato sąlygų ir pavojingų meteorologinių reiškinių poveikio žmonių veiklai mažinimas arba visiškas pašalinimas; antropogeninės įtakos klimatui įvertinimas ir švelninimas globaliu ir regioniniu mastu; klimato svyravimų poveikio šalių ekonominiam ir politiniam bendradarbiavimui įvertinimas; prisitaikymas prie kintančių klimato sąlygų. 2. Plečiantis pasaulyje judėjimui prieš aplinkos taršą, keliančią pavojų visai žmonijai, valstybių lygiu pasirašyta daug susitarimų, sukurta nemažai programų ir mokslinių projektų. Svarbiausieji iš jų – Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. I-812 (Žin., 1995, Nr. 18-413), ir Kioto protokolas – Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos protokolas, priimtas 1997 m. Kiote, Japonijoje. Kioto protokole nurodoma, kad į B priedą įrašytos šalys (tarp jų ir Lietuvos Respublika), kiekviena atskirai ir visos drauge, užtikrina, kad bendras jų išmetamų šiltnamio dujų, nurodytų A priede ir apskaičiuotų remiantis antropogeniniu anglies dvideginio ekvivalentu, kiekis neviršytų joms nustatytų normų ir kad pirmuoju įsipareigojimų vykdymo laikotarpiu (nuo 2008 iki 2012 metų) būtų galima sumažinti bendrą jų išmetamų šiltnamio dujų kiekį, palyginti su 1990 metais, bent 5 procentais. Kioto protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d., o Lietuvos Respublikos Seimas Kioto protokolą ratifikavo Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo ratifikavimo (Žin., 2002, Nr. 126-5728). Ratifikavus Kioto protokolą, įsipareigota per 2008–2012 metų laikotarpį (pirmąjį Kioto protokolo įsipareigojimų vykdymo laikotarpį) sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų kiekį 8 procentais, palyginti su baziniu kiekiu 1990 metais. 3. Rengiant Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinę strategiją (toliau vadinama – ši Strategija), laikytasi nuostatos, kad Lietuvos vystymąsi labiausiai veiks eurointegracijos procesai. Nustatant strateginius tikslus, atsižvelgta į Lietuvos gamtos ir ūkio specifiką, vadovautasi nacionaliniais interesais ir jau parengtais strateginiais dokumentais: Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), Nacionaline energetikos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Žin., 2007, Nr. 11-430), Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789 (Žin., 2000, Nr. 56-1664), Ilgalaike (iki 2025 metų) Lietuvos transporto sistemos plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 692 (Žin., 2005, Nr. 79-2860), Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728 (Žin., 2000, Nr. 50-1435), Lietuvos miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija, patvirtinta aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484 (Žin., 2002, Nr. 93-4029), Valstybiniu strateginiu atliekų tvarkymo planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin., 2002, Nr. 40-1499; 2007, Nr. 122-5003), ir kt. 4. Ši Strategija parengta įgyvendinant Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (toliau vadinama – Konvencija) 3 ir 4 straipsnių nuostatas. Joje apibūdinami Konvencijos ir Kioto protokolo prioritetai ir principai; apibendrinta esama mokslinė informacija apie Lietuvos gamtą ir ūkį; atlikta šalies ekonominio, socialinio ir regioninio vystymosi strateginė analizė; pateikta informacija apie Lietuvos klimato svyravimus ir jų prognozes globalių klimato pokyčių kontekste; įvertintos stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės įvairiuose ūkio sektoriuose, susijusiuose su klimato kaitos problemomis; numatyti tikslai ir uždaviniai įgyvendinant Konvencijos ir Kioto protokolo reikalavimus įvairiuose ūkio sektoriuose; parengtas šios Strategijos įgyvendinimo priemonės, skirtos įvairiems ūkio sektoriams, aplinkosaugai, mokslo ir švietimo sritims. II. GLOBALIOS PROBLEMOS IR KLIMATO KAITA LIETUVOJE 5. Mokslo visuomenės vertinimu, vis akivaizdesnė klimato kaita kelią grėsmę aplinkai, ūkinei veiklai ir kartu – pasaulio ekonomikos vystymuisi. Žmonių ūkinė veikla didina atmosferos šiluminę taršą: didėjanti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų koncentracija stiprina natūralų šiltnamio efektą ir daro lemiamą įtaką vidutinės atmosferos temperatūros kilimui. Kadangi šios dujos sugeria didesnę dalį Žemės ilgabangės spinduliuotės ir grąžina ją atgal link paviršiaus atmosferos priešpriešinio spinduliavimo pavidalu, didėjanti jų koncentracija pirmiausia kelia apatinių atmosferos sluoksnių temperatūrą. Tačiau temperatūra įvairiose Žemės rutulio vietose kyla labai skirtingai: tropikų platumose – lėčiau, vidutinėse ir poliarinėse platumose – sparčiau. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos 3-iojoje įvertinimo ataskaitoje pažymima, kad per XX amžių globali oro temperatūra pakilo 0,6°C, o Europoje – 0,95°C. Be to, dėl intensyvesnio vandens apytakos rato ir sustiprėjusios atmosferos cirkuliacijos vidutinėse ir aukštose platumose atšilimą lydi padidėjęs vidutinis kritulių kiekis, kylantis Pasaulinio vandenyno lygis, tirpstantys kalnų ledynai, nuolat mažėjantys amžino įšalo, sezoninės sniego dangos ir jūrų ledo plotai. 6. Ne mažiau svarbūs ir kiti globalaus masto procesai, kurie turi įtakos klimato kaitai ar yra dalinė jos priežastis. Tai spartus periodiškai drėgnų savanų ir retmiškių dykumėjimo procesas dėl ekstensyvaus nuganymo, išpustymo ar sutrikusios sezoninių liūčių pasiskirstymo laike ir erdvėje tvarkos; stratosferinio ozono kiekio mažėjimas aukštose platumose pavasario mėnesiais. Klimatiniu požiūriu ozono koncentracijos mažėjimas lemia apatinės stratosferos temperatūros žemėjimą šaltuoju metų laikotarpiu poliarinėse srityse, o tai – pagrindinė cirkumpoliarinio sūkurio stiprėjimo priežastis, turinti įtakos labai aktyvių vidutinių platumų ciklonų vystymuisi, stiprių audrų formavimuisi virš netropinių vandenynų akvatorijų. Šiaurės Atlante ir Europos pakrantėse jie ypač padažnėjo per pastaruosius 50 metų. Pagaliau globalios oro temperatūros didėjimas ir vandenyno paviršiaus temperatūros kilimas lemia tropinių audrų ir uraganų susidarymą. Daugiausia šiltnamio dujų susidaro deginant iškastinį kurą pramoniniuose ir žemės ūkio produkcijos gamybos procesuose – tai anglies dioksidas (CO2), taip pat daug jų išsiskiria iš atliekų – tai metanas (CH4), azoto suboksidas (N2O), hidrofluorangliavandeniliai (HFC), sieros heksafluoridas (SF6) ir perfluorangliavandeniliai (PFC). Kita vertus, tie patys šaltiniai išmeta į atmosferą kietąsias daleles ir sulfatus, kurie sugeria ir atspindi trumpabangę saulės spinduliuotę ir gali sukelti lokalų temperatūros pažemėjimą. 7. Dėl žmonių ūkinės veiklos į atmosferą išmetama vis daugiau minėtų dujų, kietųjų dalelių ir sulfatų, o drėgnųjų atogrąžų ir vidutinių platumų spygliuočių ir mišriųjų miškų plotai sparčiai mažėja, todėl vis mažiau anglies dioksido įtraukiama į fotosintezės procesą. Šios tendencijos labiausiai juntamos besivystančiose Pietų Amerikos, pietų ir pietryčių Azijos, centrinės Afrikos šalyse, tačiau jos aktualios ir išsivysčiusioms šalims. Mokslininkų ataskaitose vieningai pripažįstama: jeigu nebus numatyta griežtų priemonių išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekiui mažinti, jų koncentracija iki XXI amžiaus vidurio padvigubės, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu. Remiantis įvairiais klimato kaitos scenarijais, prognozuojama, kad sparčiai kils Pasaulinio vandenyno lygis, keisis kritulių ir kitų meteorologinių elementų laukai. Nenormuotas iškastinio kuro deginimas ir naudojimas gamybiniuose procesuose bus ne tik globalaus atšilimo pagrindinė priežastis: tai gali sukelti ir pasaulinę energetinę krizę. 8. Svarbiausias Lietuvos klimato savybes lemia teritorijos geografinė padėtis. Lietuva išsidėsčiusi vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Teritorijos nuotolis nuo pusiaujo (6100 km) ir Šiaurės ašigalio (3900 km) lemia bendrosios saulės spinduliuotės prietaką: per metus Lietuva jos gauna vidutiniškai 3600 MJ/m2 (pusiaujo sritys – 6000-8000 MJ/m2). Tai viena. Kitas globalus veiksnys – vidutinėse platumose vyraujanti vakarinė oro masių pernaša, apimanti visą troposferą ir dalį stratosferos. Lietuvos klimato bruožai priklauso dar ir nuo žemynų, vandenynų ir jūrų pasiskirstymo, reljefo absoliutinio aukščio, dirvožemio savybių ir augalijos dangos. Lietuvos teritorijoje, einant iš vakarų į rytus, didėja klimato kontinentalumas: platėja temperatūros metinė ir paros amplitudės, šaltesnės darosi žiemos, ilgiau išsilaiko sniego danga, sausėja oras. Analizuojant pastarųjų 30 metų oro temperatūros kaitos tendencijas, nustatytas ypač staigus oro temperatūros kilimas vasario, balandžio ir liepos mėnesiais (vasario mėnesio trendo reikšmė siekia 0,16°C per metus); tik lapkričio ir gruodžio mėnesiais stebimas labai nedidelis oro temperatūros žemėjimas. Pakilus šaltojo sezono antrosios dalies oro temperatūrai, o priešžiemio (lapkritis ir gruodis) temperatūrai beveik nepakitus, žemiausia oro temperatūra vis dažniau fiksuojama gruodžio mėnesį. Metinės oro temperatūros kaitos analizė rodo, kad 1885–1933 metams buvo būdinga labai nedidelė jos kaita (svyravimo amplitudė siekia vos 2,9°C). Tai monotoniško klimato laikotarpis, kurio metu dėl intensyvios cikloninio pobūdžio cirkuliacijos vyravo švelnios žiemos ir vėsios vasaros. Tuo tarpu tiek 1777–1840 metų, tiek nuo 1940 metų iki šiol besitęsiantis laikotarpiai pasižymi kur kas platesne kaitos amplitude, atspindinčia didesnį klimato ekstremalumą. 9. Klimato kaitos ypatumai Lietuvoje daugiausia priklauso nuo atmosferos cirkuliacijos ypatumų, t. y. cikloninės cirkuliacijos intensyvumo ir oro masių advekcijos. Nustatyta, kad nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio ėmė dažnėti gilūs ciklonai, slenkantys per Lietuvą. Ypač jų daugėja žiemos mėnesiais. Sustiprėjo ir oro masių pernaša iš vakarų. Tokie atmosferos cirkuliacijos pokyčiai lėmė terminių sezonų trukmės pokyčius (pailgėjo terminių pavasario ir rudens sezonų trukmė), sezoninių oro temperatūros ir kritulių kiekio skirtumų, sniego dangos rodiklių (dienų su sniego danga skaičiaus ir sniego storio) mažėjimą. Visa tai rodo mažėjantį Lietuvos klimato kontinentalumą. 10. Ateities klimato pokyčiai daugiausia siejami su šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, tirianti klimato pokyčius, 2000 metais paskelbė specialią ataskaitą, kurioje aptarė galimus pasaulio raidos ir su tuo susijusio išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekio kitimo scenarijus. Remdamiesi pateiktais scenarijais ir įvertindami išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekio kitimą, stambiausi klimato tyrimo centrai modeliuoja XXI amžiaus klimatą. Modeliavimo rezultatai parodė, kad XXI amžiuje numatomas spartus oro temperatūros kilimas. Daug labiau turėtų kilti šaltojo laikotarpio oro temperatūra – tai sutampa su dabartinėmis klimato kaitos tendencijomis Lietuvos teritorijoje. Ypač staigiai kils vasario mėnesio oro temperatūra: per artimiausią šimtmetį – nuo 3°C (optimistinis scenarijus) iki 9°C (pesimistinis scenarijus). Tuo tarpu šiltuoju metų laikotarpiu oro temperatūra kils daug lėčiau. Visi klimato modeliai prognozuoja ir metinio kritulių kiekio didėjimą XXI amžiuje (5–15 procentų). Tačiau numatomų pokyčių sparta labai skiriasi. Prognozuojamas kritulių kiekio padidėjimas šaltuoju metų laikotarpiu, o liepos–rugsėjo mėnesiais jų turėtų sumažėti. Vadinasi, didės antrosios vasaros pusės sausringumas. Metinės oro temperatūros amplitudės ir kritulių kiekio sezoninių skirtumų mažėjimas rodo, kad ir toliau išliks dabartinės Lietuvos klimato kontinentalumo mažėjimo tendencijos. Kartu su temperatūros, kritulių kiekio ir fazinės sudėties pokyčiais keisis ir daugelis kitų klimato rodiklių: mažės sniego storis ir dienų su sniego danga skaičius, daugės ekstremalių sausrų ir poplūdžių, keisis vegetacijos laikotarpio sąlygos ir kita. Lyginant dabartines oro temperatūros kaitos tendencijas su prognozuojamomis ir remiantis pastarųjų 30 metų analize, galima pastebėti, kad kai kuriais mėnesiais oro temperatūros kilimas minėtuoju 30 metų laikotarpiu buvo didesnis net už pesimistinių scenarijų duomenis. Ypač dideli pokyčiai fiksuojami vasario–balandžio ir liepos–rugpjūčio mėnesių laikotarpiais. Todėl galima teigti, kad šiuolaikinių klimato modelių pateikiami modeliavimo rezultatai gana tiksliai atspindi pokyčių tendencijas. Tik pastarųjų dešimtmečių lapkričio ir gruodžio mėnesiais oro temperatūra šiek tiek kito, nors, vertinant viso matavimų laikotarpio (1778–2005 metų) kaitos tendencijas, tais mėnesiais taip pat išmatuotas gana didelis oro temperatūros kilimas. III. Europos Sąjungos STRATEGINIAI TIKSLAI 11. Klimato kaita turi būti sulėtinta ir galiausiai sustabdyta. Remdamasi Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos 2-ąja įvertinimo ataskaita, 1996 m. Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) Ministrų Taryba pareiškė „mananti, kad vidutinė pasaulio temperatūra neturi būti daugiau nei 2ºC didesnė už priešindustrinio laikotarpio temperatūrą“. Todėl šis 2°C tikslas turėtų tapti ES klimato politikos siekiu. Dabartinė šiltnamio dujų koncentracija yra didesnė nei 400 ppm ir toliau didėja vidutiniškai 0,5 procento per metus, todėl būtina labai sumažinti jų išmetimo į atmosferą kiekį, kad būtų pasiektas šis tikslas. Europos Komisijos 2002–2004 metais atlikta šiltnamio dujų išmetimo mažinimo naudos ir sąnaudų analizė parodė, kad taršos mažinimo politikos įgyvendinimo sąnaudos ir neigiamas poveikis konkurencingumui gali būti sumažinti, jeigu: dėmesys bus skiriamas visiems sektoriams ir visoms šiltnamio dujoms; prie šiltnamio dujų išmetimo mažinimo prisidės visos labiausiai teršiančios šalys; kuo veiksmingiau bus vykdoma šiltnamio dujų prekyba ir kiti Kioto protokole numatyti mechanizmai; bus veiksmingai panaudota sinergija su kitomis politikos kryptimis, pavyzdžiui, su Lisabonos strategija, energijos saugumo politika, bendrosios žemės ūkio politikos reforma, sanglaudos politika ir oro kokybės politika. 2005 metais Europos Komisija pareiškė nesitikinti didesnio neigiamo poveikio konkurencingumui dėl vykdomos ES klimato politikos. ES klimato kaitos ir plėtros veiksmų plane pažymima, kad potenciali pažanga didinant energijos vartojimo efektyvumą ir pereinant prie mažai anglies ekvivalento naudojančių energijos šaltinių paspartintų ekonomikos augimą. Pagrindinė paskata mažinti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį galėtų būti ir nauda sveikatai dėl grynesnio oro. 12. Visos ES valstybės narės yra ratifikavusios Kioto protokolą. Kiekvienai iš ES-15 (15 – tai narių skaičius iki naujų narių priėmimo 2003 metais) buvo numatytas konkretus išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų sumažinimo uždavinys. Daugelis ES valstybių naujokių išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį įsipareigojo sumažinti 8 procentais, skaičiuojant nuo Kioto protokole nurodytų bazinių metų. 2002–2005 metais Bendrijoje buvo padaryta didelė pažanga priimant ir įgyvendinant daugelį svarbiausiųjų Europos klimato kaitos programos bendrosios ir koordinuotos politikos uždavinių ir priemonių. Tai: 12.1. 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/101/EB (OL 2004 L 338, p. 18); 12.2. 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 280/2004/EB dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos Bendrijoje monitoringo mechanizmo ir Kioto protokolo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 8 tomas, p. 57); 12.3. 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, ir iš dalies keičianti direktyvą 92/42/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 12 skyrius, 3 tomas, p. 3); 12.4. 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 842/2006/EB dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (OL 2006 L 161, p.1). 13. Siekiant vidutinės trukmės tikslų, ES klimato politikoje numatoma prisiimti įsipareigojimus: teikti paramą klimato kaitos aukoms besivystančiose šalyse, laikantis principo, kad moka teršėjas; paremti Švarios plėtros mechanizmo programos dalį, kurioje daugiausia dėmesio skiriama šiltnamio dujų kreditų pirkimui iš besivystančių šalių. Peržiūrėjus ES šiltnamio dujų prekybos schemą, numatyta padaryti ją lankstesnę, kad pasikeitus sąlygoms būtų vykdomi Kioto protokolo reikalavimai; pramonės ir transporto sektorius padaryti šios schemos dalimi; 2008–2012 metų laikotarpiu visiškai panaudoti išmetamųjų šiltnamio dujų aukcionus. Priimti papildomus teisės aktus statybos, transporto sektoriuose ir energijos vartojimo efektyvumo srityje. Transporto sektoriuje teisinėmis priemonėmis įpareigoti automobilių gamintojus mažinti santykinį degalų suvartojimą ir išmetamą CO2 (bent 120 g CO2/km iki 2012 metų) kiekį; sustiprinti regioninio ir miesto visuomeninio transporto infrastruktūrą, krovinių srautus palaipsniui perkelti į geležinkelio transportą; optimizuoti aviacijos sektoriaus panaudojimą, siekiant įgyvendinti ilgalaikius šiltnamio dujų išmetimo į atmosferą mažinimo tikslus. 14. Energijos vartojimo efektyvumo didinimo srityje numatoma siekti, kad ES valstybėse narėse kasmet būtų sutaupoma ne mažiau kaip 2,5 procento energijos; technologijų atnaujinimo procese prioritetai turi būti atiduodami didelio efektyvumo prietaisams; finansavimo iš struktūrinių fondų pirmenybę teikti daugiabučių namų ir vietinių (regioninių) šildymo sistemų renovacijai. 15. Nustačius šiltnamio dujų rinkos kainą, atsiras finansinė paskata mažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį, skatinti plačiai naudoti švarias technologijas ir tolesnę jų plėtrą. Atlikus įvertinimą, nustatyta 15 perspektyviausių technologijų, iš kurių 5 technologijos yra skirtos energijos vartojimo efektyvumui didinti. Taigi kiekviena būsimoji ES energijos strategija turi būti grindžiama veiksmingu energijos efektyvumo tobulinimu ir energijos taupymu. Atitinkamais veiksmais šioje srityje prisidedama prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo. Kuriama ir konkurencingesnė, mažiau energijos naudojanti pramonė. ES, būdama šios srities iniciatorė, gali gauti naudos ir pasiekti konkurencinį pranašumą, dėmesį skirdama išteklius taupančioms ir klimatui nekenksmingoms technologijoms. Antai šalys, kurios ėmėsi iniciatyvos skatindamos vėjo energijos naudojimą, dabar valdo 95 procentus sparčiai plėtojamos vėjo turbinų pramonės. Ateityje šis reiškinys galėtų atsirasti ir kitose šalyse bei sektoriuose, kad ir tokiuose kaip automobilių ar aviacijos pramonė. 16. ES pradėjo derybas dėl tolesnio priemonių vykdymo laikotarpio (po 2012 metų), įsipareigodama teisinėmis priemonėmis sumažinti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį atsižvelgiant į klimato politikos trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus ir remdama šioje srityje neturtingas šalis; šie įsipareigojimai pavirs kasmetiniu išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekio sumažinimu 2–3 procentais. Numatoma verslui teikti informaciją apie ilgalaikius strateginius aplinkosaugos tikslus, kad jis galėtų planuoti investicijas ir persiorientuoti; plėtoti strategiją, kuri atitiktų Kioto protokolo reikalavimus ir palengva kreiptų Europos ekonomiką mažai anglies ekvivalento naudojančių energijos šaltinių linkme. IV. KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO VIZIJA 17. Laikotarpiu nuo 2008 iki 2012 metų Lietuva užtikrins, kad išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis būtų 8 procentais mažesnis, palyginti su 1990-aisiais, baziniais pagal Kioto protokole numatytus įsipareigojimus metais. Iki 2020 metų turi būti įgyvendinti nacionaliniai strateginiai tikslai energetikos, transporto, žemės ūkio ir kituose sektoriuose ir pasiekta, kad išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis būtų sumažintas bent 20 procentų, palyginti su 1990 metais. V. VALSTYBĖS MISIJA 18. Skatinti darnų vystymąsi, laikytis Konvencijos ir jos Kioto protokole nustatytų įsipareigojimų riboti ir mažinti išmetamą į atmosferą šiltnamio dujų kiekį. Atsižvelgiant į šalies aplinkybes, įgyvendinti politiką ir priemones, tokias kaip: energijos taupymas atitinkamuose šalies ūkio sektoriuose; šiltnamio dujų absorbentų ir kaupiklių apsauga ir gerinimas; miškų atkūrimas ir įveisimas; darnių žemės ūkio formų skatinimas, atsižvelgiant į klimato kaitą; naujų ir atsinaujinančių energijos formų, anglies dioksido absorbavimo technologijų, pažangių ir naujoviškų ekologiškai saugių technologijų skatinimas, tyrimas, plėtra ir platesnis naudojimas; nuoseklus rinkos disproporcijų, fiskalinių paskatų, mokesčių, muitų lengvatų ir subsidijų, kurios prieštarauja Konvencijos tikslams ir yra susijusios su rinkos mechanizmais, mažinimas ir visiškas panaikinimas visuose šiltnamio dujas išmetančiuose sektoriuose; reikiamų reformų skatinimas atitinkamuose sektoriuose siekiant įgyvendinti politiką ir priemones, ribojančias ir mažinančias šiltnamio dujų išmetimą į atmosferą. 19. Bendradarbiauti su kitomis šalimis, siekiant stiprinti numatytų priemonių veiksmingumą. Keistis patirtimi ir informacija apie priemonių įgyvendinimą, ieškoti būdų, kaip jas sugretinti, padaryti skaidresnes ir veiksmingesnes. Atsižvelgiant į pasauliniu mastu bendrą, bet tarp ES valstybių narių diferencijuotą atsakomybę kovoje su klimato kaita ir savo specifinius nacionalinio bei regioninio vystymosi prioritetus, tikslus ir aplinkybes, būtina: 19.1. sistemingai rengti ir teikti Šalių Konferencijai visų antropogeninės kilmės šiltnamio dujų, kurių nekontroliuoja Monrealio protokolas dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų (Lietuva prisijungė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1279 (Žin., 1994, Nr. 99-1985), nacionalinį aprašą, išmetamą į atmosferą jų kiekį, nurodant šaltinius ir absorbentus; 19.2. parengti ir reguliariai atnaujinti nacionalinę strategiją, kurioje būtų numatytos priemonės klimato pasikeitimui sušvelninti, taip pat priemonės, skatinančios tinkamai prisitaikyti prie klimato pasikeitimo; 19.3. teikti pagalbą ir bendradarbiauti su kitomis šalimis, parengiant, taikant ir perduodant technologijas, priemones ir procesus, kurie padeda kontroliuoti ir mažinti visų antropogeninės kilmės šiltnamio dujų išmetimą visose su tuo susijusiose srityse (tarp jų energetikos, pramonės, transporto, žemės ir miškų ūkio, atliekų tvarkymo sektoriuose); 19.4. teikti pagalbą ir bendradarbiauti su kitomis šalimis siekiant, kad būtų racionaliai naudojami, apsaugomi ir, kur galima, tobulinami visų šiltnamio dujų absorbentai ir kaupikliai, tarp jų biomasė, miškai ir vandenynai, taip pat kitos sausumos, pakrančių ir jūros ekosistemos; 19.5. bendradarbiauti įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos pasekmių priemones, atsižvelgti į klimato pasikeitimus socialinėje, ekonominėje ir aplinkotvarkos srityse, taikyti poveikio vertinimo metodus siekiant kiek įmanoma sumažinti neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai; 19.6. vykdyti mokslinius tyrimus, nuolat stebėti klimato sistemą ir sudaryti su ja susijusių duomenų archyvus, siekiant geriau ją suprasti ir nustatyti klimato pasikeitimo priežastis, pasekmes, mastą ir terminus; 19.7. dalyvauti rengiant specialistus, teikti informaciją visuomenei, skatinti ją dalyvauti priimant sprendimus, koordinuoti aplinkosauginio švietimo projektus. VI. STIPRYBIŲ, SILPNYBIŲ, GALIMYBIŲ IR GRĖSMIŲ (SSGG) analizė 20. Kraštovaizdis, ekosistemos ir biologinė įvairovė: 20.1. Stiprybės: 20.1.1. Lietuvoje dar nemažai natūralių, pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvuoja Vakarų Europos šalyse išnykusių rūšių augalai, gyvūnai ir grybai. Lietuvoje yra Europos Bendrijos svarbos buveinių. Kaip vertingiausi Lietuvos kraštovaizdžiai išskirtini pajūrio (Kuršių nerija, Nemuno delta, žemyninė Baltijos jūros pakrantė), Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų ir Sūduvos aukštumos, Nemuno vidurupio slėnis. 20.1.2. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiau dėmesio skiriama kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugai. Parengti ir įgyvendinami šie dokumentai: Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas, patvirtintas Aplinkos apsaugos ministerijos ir Žemės ūkio apsaugos ministerijos 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27. Veiksmų plane numatytos priemonės sudaro sąlygas saugoti ir tausojančiai naudoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę. Saugomų teritorijų plotas nuo 1990 metų padidėjo 2,5 karto (nuo 4,7 procento iki 12 procentų). Suformuota kompleksiška saugomų teritorijų sistema, rengiamasi į Lietuvos saugomų teritorijų sistemą integruoti Europos ekologinį tinklą. Toliau plėtojamas Lietuvos gamtinis karkasas. Inventorizuojamos kertinės miško buveinės, rekultivuojami apleisti karjerai ir sąvartynai, skatinamas miškų įveisimas. 20.2. Silpnybės: 20.2.1. Sovietiniu laikotarpiu kolektyvizacija ir intensyvi melioracija sunaikino natūralias pievas ir ganyklas, daugelį pelkių. Taip pat sunaikintos ūkininkų sodybos ir jų želdiniai, suformuotos didžiulės Lietuvai nebūdingos atviros erdvės, sureguliuotos ir paverstos kanalais daugelis upių ir upelių. Tai labai nuskurdino Lietuvos kraštovaizdį, sumažino biologinę įvairovę. Atkūrus nepriklausomybę, dalis nederlingų, bet labai vertingų biologinės įvairovės požiūriu pievų ir ganyklų buvo apleistos, apžėlė menkaverčiais krūmais ir medžiais. 20.2.2. Privačios nuosavybės grąžinimas, didėjanti urbanizacija ir ekonominiai pokyčiai taip pat pakeitė Lietuvos kraštovaizdį. Kaime vyrauja smulkūs iki 10 ha ūkiai (49,1 procento). Smulkiems ūkiams sunkiau įgyvendinti aplinkosaugos priemones, didinti rentabilumą. Vyraujanti smulkiasklypė žemėvalda apsunkino statybų kontrolę. Pagyvėjęs pajūrio įsavinimas spartina unikalaus pajūrio kraštovaizdžio denatūralizaciją. Apleisti ūkiniai pastatai ne tik darko kraštovaizdį, bet ir virsta nelegaliais sąvartynais. 20.2.3. Stokojama informacijos apie daugelio biologinės įvairovės elementų taksonomiją, teritorinį paplitimą, būklę ir pokyčius. Išryškėjo turimos informacijos netolygumas trimis biologinės įvairovės lygiais: genetinės įvairovės, rūšių, bendrijų ir ekosistemų ištirtumas labai nevienodas; nevienodas jis ir trijose gyvosios gamtos karalystėse – augalų, gyvūnų ir grybų. Daugiausia informacijos turima apie rūšių įvairovę. Vyksta globalus klimato šiltėjimas, sausėjimas, keičiasi šalies socialinės ekonominės sąlygos, kartu stipriai keičiasi visos biologinės įvairovės sudedamosios dalys, todėl turimos informacijos nepakanka. 20.3. Galimybės: 20.3.1. Lietuva, vykdydama ES gamtos išsaugojimo politiką, planuoja dalyvauti kuriant Europos ekologinį tinklą „NATURA 2000“. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852) patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą. Jame numatytos prioritetinės kryptys: kurti ir puoselėti nacionalinę kraštovaizdžio struktūrą, saugoti ir globoti gamtos kraštovaizdžio objektus, plėsti miškų plotus nederlingose žemėse. 20.3.2. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 metais ratifikavo Europos kraštovaizdžio konvenciją (Žin., 2002, Nr. 104-4616). Savaiminė kraštovaizdžio renatūralizacija, biologinės įvairovės didėjimas ir kryptingas Biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano, patvirtinto Aplinkos apsaugos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27, Lietuvos miškingumo didinimo programos, patvirtintos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 616/471 (Žin., 2003, Nr. 1-10), Nacionalinės turizmo plėtros 2003–2006 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1637 (Žin., 2003, Nr. 121-5481), ir kitų specialiųjų programų įgyvendinimas leis bent iš dalies atkurti nuskurdintą Lietuvos kraštovaizdį ir padidinti jo stabilumą. 20.3.3. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje nurodoma, kad būtina dalyvauti Europos ekologinių tinklų plėtros procese. Tai sudarys galimybę pagal tarptautines programas gauti lėšų ir nacionalinei saugomų teritorijų sistemai plėtoti, gamtiniam karkasui formuoti. Bus parengti stambesni, labiau integruoti kraštovaizdžio tvarkymo projektai ir kaimo turizmo plėtros planai. Kartu būtų galima sparčiau rekultivuoti senus karjerus ir apleistus sąvartynus, tvarkyti griūvančius apleistus ūkinius pastatus, spręsti kitas specifines pokolūkinio kaimo kraštovaizdžio problemas. 20.4. Grėsmės: 20.4.1. Neigiamas antropogeninis poveikis ekosistemų būklei išryškėja ne tik per buveinių degradavimą, žemių melioravimą, užstatymą, natūralių plotų kultūrinimą, rūšių tiesioginį išstūmimą ir naikinimą, miškų kirtimus, jų fragmentaciją, bet ir per pastaruosius kelis dešimtmečius vis stiprėjančią globalią klimato kaitą. Dėl globalaus atšilimo toliau degraduos ekosistemos ir buveinės, nyks esamos ir atsiras naujos rūšys. Saugomos teritorijos praras dalį savo vertybių. Keičiantis rūšių arealams, vykstant jų poslinkiams šiaurės ir šiaurės rytų kryptimis, rūšys dėl pakitusių sąlygų paliks saugomas teritorijas. Todėl kils naujų pavojų saugant retąsias rūšis. Daugelis įprastų aplinkosaugoje taikomų rūšių apsaugos ir tvarkymo priemonių nebebus veiksmingos. Poveikis ekosistemoms ryškės per jų eutrofikaciją, sausėjimą, buveinių kaitą, natūralios sukcesijos pokyčių greitėjimą, ekosistemų išbalansavimą. Pastaraisiais metais atlikti tyrimai leidžia daryti išvadas, kad šiaurines rūšis Lietuvoje globalinis atšilimas gali veikti stipriau nei tiesioginis antropogeninis poveikis. 20.4.2. Nutrūkus tradicinei ūkinei veiklai ir neįdiegus veiksmingų gamtotvarkos priemonių, gali iškilti pavojus saugomiems biologinės įvairovės objektams. 20.4.3. Ypač stiprus klimato atšilimo poveikis bus Lietuvos jūros pakrantei. Lietuvos Baltijos jūros kranto linija yra 90,6 km ilgio. Ji stipriai antropogenizuota: veikia didelis Klaipėdos jūrų uostas, pastatyti keli naftos ir kitų medžiagų krovos terminalai, pakrantėje įsikūrę pagrindiniai šalies kurortai. Nemažai čia gyvenančių žmonių verčiasi žvejyba, su rekreacija susijusia veikla. Mokslininkai konstatuoja, kad dėl klimato šiltėjimo kyla Pasaulinio vandenyno lygis. Pagal prognozes per XXI amžių Baltijos jūroje vandens lygis ties Lietuvos krantais gali pakilti 0,1–1 m. Dabar vandens lygis paaukštėja apie 5 mm per metus. Jeigu vandens lygio kilimo sparta išliks stabili, XXI amžiaus pabaigoje kranto linija ims grėsmingai keistis, bus užlieta dalis pakrantės (ne tik Baltijos jūros, bet ir Kuršių marių pakrantė). Vandens lygio kilimas skatins dažnesnes druskingo vandens invazijas į Kuršių marias ir laipsnišką jų šiaurinės dalies ekosistemos kaitą. Padidėjęs uraganų ir audrų dažnumas dar labiau paveiks Baltijos jūros krantus, kurortų paplūdimius; reikės naujų investicijų ir inovacijų krantų tvarkymui. Nesiimant išankstinių suplanuotų veiksmų, vandens lygio kilimas gali sukelti rimtų socialinių ekonominių problemų. 21. Aplinkos oro kokybė: 21.1. Stiprybės: 21.1.1. Lietuvoje tarša dėl sieros dioksido, kurio pagrindinis šaltinis yra energetikos ir pramonės sektoriai, nuo 1990 metų sumažėjo beveik 5 kartus, nes buvo mažiau naudojama sieros turinčio kuro ir restruktūrizuojama pramonė. Mobilūs taršos šaltiniai į atmosferą daugiausia išmeta azoto oksidų ir anglies monoksido; nors transporto priemonių labai padaugėjo, palyginti su 1990 metais, tarša dėl azoto oksidų sumažėjo maždaug perpus, dėl anglies monoksido – maždaug 4 kartus. Tai lėmė automobilių parko pokyčiai ir pagerėjusi degalų kokybė. Uždraudus Lietuvoje naudoti benziną su švino priedais, gerokai sumažėjo švino ore ir dirvos paviršiuje prie automagistralių, miestuose. Apribojus ardančių ozono sluoksnį medžiagų naudojimą, jų išmetimas į atmosferą sumažėjo daugiau negu 10 kartų. Per pastarąjį dešimtmetį 2–3 kartus sumažėjo išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų (CO2 ir CH4) kiekis. Nuo 2001 metų mūsų šalyje sunaudojama vis mažiau naftos produktų. Viena pagrindinių priežasčių – efektyvesnė gamyba ir naujų technologijų diegimas. Sparčiausiai mažėja mazuto (labiausiai teršiančio naftos produkto) vartojimas. 21.1.2. Išmetamo į atmosferą amoniako kiekis priklauso nuo žemės ūkio veiklos, susijusios su gyvulių auginimu ir mėšlo tvarkymu. Auginamų gyvulių nuo 1990 metų mažėjo, jų skaičius stabilizavosi tik 2001 metais ir net pradėjo didėti, bet išmetamo į atmosferą amoniako kiekis sumažėjo beveik trečdaliu (dėl tvarkingesnių ūkių). 21.1.3. Aplinkos oro kokybei vertinti vykdomas oro taršos monitoringas. Tai leidžia sekti teršalų koncentracijos kitimą ir imtis prevencinių priemonių. 21.2. Silpnybės: 21.2.1. Teršalai atmosferoje gali išlikti ilgą laiką ir oro masės juos perneša toli nuo taršos šaltinių, todėl oro kokybė priklauso ne tik nuo vietinių taršos šaltinių išmetamų teršalų, bet ir nuo tolimųjų pernašų (tarp valstybių). Lietuva yra arti pramoninių Europos rajonų, o vyraujanti vakarų oro masių pernaša į Lietuvą atneša sieros, azoto ir kitus teršalus, tuo padidindama oro užterštumą Lietuvoje. 21.2.2. Daugelyje miestų, rajonų centrų dėl to, kad daug nenaujų automobilių, neefektyviai organizuota eismo sistema, mažos stovėjimo aikštelės ir siauros gatvės, susidaro mašinų spūstys ir į atmosferą (ypač piko valandomis) patenka daug azoto junginių ir kietųjų dalelių. Nemažai pramonės įmonių vis dar nėra įdiegusios šiuolaikinių oro taršą mažinančių technologijų. 21.3. Galimybės: 21.3.1. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija įpareigoja neviršyti ES leistinų normatyvų pagal aplinkos taršos rodiklius ir laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršos reikalavimus. Plėtojant šalies ūkį pagal darnaus vystymosi principus, būtina siekti, kad 2010-aisiais ir kiekvienais vėlesniais metais į atmosferą išmetamų sieros dioksido, azoto oksidų, lakiųjų organinių junginių ir amoniako kiekis neviršytų pagal Lietuvos stojimo į ES sutarties nuostatas aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 468 (Žin., 2003, Nr. 99-4465) patvirtintų sieros dioksido, azoto oksidų, lakiųjų organinių junginių ir amoniako nacionalinių limitų. 21.3.2. Tinkamai parengus projektus dėl mažesnį neigiamą poveikį darančių pramonės technologijų įdiegimo, susidarys galimybė pasinaudoti ES struktūriniais fondais. Panaudojus paramos lėšas, bus galima: didinti vietinių išteklių panaudojimą kaip alternatyvą įvežamam ir taršiam kurui (pavyzdžiui, įgyvendinti vėjo, geoterminių jėgainių projektus), plėsti multimodalines transporto sistemas, aplinkkelių ir bevariklio transporto takų infrastruktūrą. ES lėšos sudarys galimybę renovuoti ir modernizuoti senus pastatus, šilumos ūkį, efektyviau naudoti energiją ir mažinti taršaus kuro naudojimą, didinti atsinaujinančios energijos panaudojimą. Biokuro naudojimas padės sumažinti kai kurių teršalų ir šiltnamio dujų kiekį, gerinti aplinkos oro kokybę. 21.3.3. Pelnas, gaunamas iš prekybos apyvartiniais šiltnamio dujų taršos leidimais, gali paskatinti įmones kurti ir naudoti ekologiškas technologijas. 21.4. Grėsmės: 21.4.1. Pagal Lietuvos ūkio plėtros prognozes, didės energijos poreikiai. Kaip rodo skaičiavimai, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, didesnis krūvis teks kitiems elektros energijos gamintojams, todėl pasikeitus kuro balanso struktūrai padidės tarša. 21.4.2. Laiku neišsprendus automobilių parko atnaujinimo klausimų, nesustiprinus automobilių išmetamųjų dujų kontrolės, neišplėtus ir neatnaujinus visuomeninio transporto parko, gali padidėti oro tarša (ypač didžiuosiuose miestuose). 21.4.3. Prognozuojama, kad keičiantis klimatui Lietuvoje didės temperatūrinių inversijų tikimybė, todėl blogės teršalų sklaidos sąlygos. Miestuose dažniau bus viršijamos leistinos ribinės jų vertės. Kylant oro temperatūrai, daugės ir kenksmingo priežeminio ozono. Ilgėjant vegetacijos sezono trukmei ir didėjant anglies dioksido koncentracijai ore, didės žiedadulkių koncentracija ir ilgės laikotarpis, kurio metu gali kilti alerginės reakcijos. 22. Vandens ištekliai: 22.1. Stiprybės: 22.1.1. Viešam vandens tiekimui Lietuvos miestų gyventojai, daugelis miestelių ir kaimo gyventojų naudoja tik požeminį vandenį, kuris apsaugotas nuo tiesioginių taršos šaltinių ir atitinka sanitarinius normatyvus. Per pastarąjį dešimtmetį pastatyta daug nuotekų valymo įrenginių ir modernizuoti seni, sparčiai didėja iki nustatytų normų išvalytų nuotekų dalis. Sumažėjo nevalytų ir nepakankamai išvalytų nuotekų. Tai labai mažina paviršinių vandens telkinių užterštumą. Suirus kolektyviniams ūkiams ir daugeliui pramonės įmonių, sumažėjo organinių medžiagų, naftos produktų, fosforo ir ypač sunkiųjų metalų patekimas į gruntinius ir paviršinius vandens telkinius. 22.1.2. Upėse, ežeruose ir kituose vandens telkiniuose atliekami tyrimai rodo, kad jų vandens būklė gerėja arba išlieka stabili. Švarūs paviršiniai vandens telkiniai yra pagrindinis kasmet didėjančio vandens turizmo ir įvairių rekreacijos formų veiksnys. 22.1.3. Vartotojai gauna apvalytą nuo geležies pertekliaus geriamąjį vandenį. Daugelyje Lietuvos regionų yra pakankami geros kokybės požeminio vandens ištekliai. Dabar Lietuvoje suvartojama tik apie ketvirtadalis išžvalgytų geriamojo vandens išteklių. 22.2. Silpnybės: 22.2.1. Pagrindiniai vandens teršėjai – komunalinis ūkis, pramonė, žemės ūkis ir individualūs vandens vartotojai. Vandens kokybė gali prastėti tiek dėl gamtinių (natūralių), tiek dėl antropogeninių veiksnių. Lietuvoje požeminio vandens kokybę prastina vandenyje esančios organinės medžiagos, fluoridai, sulfatai, chloridai ir amonio jonai. Į vandens telkinius patenka vis dar per daug biogeninių medžiagų arba jų kiekis nesubalansuotas, o tai sukelia eutrofikaciją – vandens telkinių biologinio produktyvumo didėjimą. Šios medžiagos skatina dumblių (fitoplanktono) ir aukštesnių vandens augalų augimą, vandens „žydėjimą“. Yrant biomasei, sunaudojama daugiau deguonies, todėl vandens telkiniuose jo pradeda trūkti (dūsta žuvys). 22.2.2. Pastaraisiais metais paviršinių vandens telkinių būklė gerėja arba išlieka stabili, tačiau dar yra nemažai upių, kuriose nustatytos atskirų teršalų normos viršijamos. Labiausiai užterštos seklios upės, į kurias išleidžiama nepakankamai išvalytų miestų nuotekų. 22.2.3. Nepakankamai išvystyta Baltijos jūros, Kuršių marių ir ežerų monitoringo sistema. Pastaraisiais metais atsigauna žemės ūkis, gausėja stambių gyvulininkystės ūkių, daugiau naudojama pesticidų, todėl didėja pasklidosios taršos apkrova aplinkai, kartu ir paviršinių bei gruntinių vandenų taršos rizika. 22.2.4. Nemažai Lietuvos kaimo gyventojų vartoja nepakankamos kokybės geriamąjį vandenį. Daugeliui centralizuotų vandenviečių būtini vandens kokybės gerinimo įrenginiai. Šulinių vandens tyrimai rodo, kad šis geriamojo vandens šaltinis yra nesaugus, nes dažnai šulinių vanduo būna užterštas tomis medžiagomis, kuriomis užterštas dirvožemis. Ypač pavojingas šulinių vandens užteršimas nitritais. 22.2.5. Daugelyje rajonų vandens ūkis vis dar ekonomiškai neefektyvus ir nuostolingas. Nemažai nuotekų valymo įrenginių fiziškai ir morališkai pasenę, didelės jų eksploatacinės išlaidos, o dalis naujųjų valymo įrenginių naudojami neefektyviai. Kaimo vietovėse ir kai kuriose gyvenvietėse daug gyventojų būstų neprijungti prie geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo ir kanalizacijos sistemų. Įvedus griežtą vandens apskaitą, sumažėjo jo vartojimas, todėl padidėjo vandens buvimo tinkluose trukmė, susidaro nuosėdų, blogėja geriamojo vandens kokybė. 22.3. Galimybės: 22.3.1. Tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius paviršinių ir požeminių vandens telkinių naudojimą ir apsaugą, nuotekų išleidimą, informacijos rinkimą ir ataskaitų rengimą Europos Komisijai. 22.3.2. Veiksmingai panaudojant ES teikiamą paramą: automatizuoti stebėjimus (tai sumažintų monitoringo išlaidas ir užtikrintų gaunamų duomenų tikslumą); išplėsti gruntinio vandens hidrocheminių tyrimų mastą; patikimai įvertinti požeminio vandens, ypač atsinaujinančių išteklių, būklę, jų kaitos tendencijas, ryšį su paviršiniu vandeniu. Sukūrus bendrą upių baseinų rajonų principu pagrįstą vandens išteklių valdymo sistemą, bus užtikrintas kompleksiškas ir racionalus vandens išteklių naudojimas ir jų kokybės valdymas. 22.3.3. Sukūrus infrastruktūrą, išplėsti upių laivininkystės galimybes, kurios leistų su mažesnėmis energijos sąnaudomis ir išmetant į atmosferą mažiau šiltnamio dujų gabenti daugiau krovinių. 22.4. Grėsmės: 22.4.1. Nuotekų valymas ir geriamojo vandens kokybės gerinimas tebėra viena iš aktualiausių problemų šalyje. Laiku neįvykdžius pagrindinių reikalavimų, kuriais vadovaujantis turi būti organizuojamas vandens išteklių valdymas upių baseinų rajonų pagrindu, vargu ar pavyktų per labai trumpą laiką (iki 2015 metų) pagerinti vandens būklę visuose Lietuvos vandens telkiniuose. 22.4.2. Didelę grėsmę kelia centralizuoto vandentiekio vartotojų mažėjimas dėl vandentvarkos ūkio decentralizavimo, leidžiant įsirengti alternatyvius vandens tiekimo šaltinius ten, kur yra centralizuotas vandens tiekimas, didėjanti paviršinių ir gruntinių vandenų tarša dėl netinkamo nuotekų šalinimo iš individualių kanalizacijos sistemų. Jeigu žemės ūkyje nebus pereinama prie ekologinės žemdirbystės, ir toliau į gruntinius vandenis pateks daug mineralinių trąšų. 22.4.3. Tinkamai nepanaudojus ES paramos ir nemodernizavus nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nepakankamai kontroliuojant vandens panaudojimą ir valymą pramonėje ir individualiuose gyvenamuosiuose namuose, didės paviršinių ir gruntinių vandenų tarša. 22.4.4. Jeigu nebus skirta daugiau dėmesio kaimo ir miestų gyventojų centralizuotam aprūpinimui geros kokybės geriamuoju vandeniu, gali kilti grėsmė gyventojų sveikatai ir gyvybei. Didelis nitratų kiekis privačiuose šuliniuose, kur neatliekami jokie vandens tyrimai, tam tikrais atvejais gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Dėl kai kurių vandens telkinių užterštumo gresia ligų ir epidemijų kilimo ir išplitimo galimybė. 22.4.5. Dažnesni ir stipresni poplūdžiai visais metų laikais padidins paviršinių vandenų biologinį užterštumą. Dėl aukštesnės oro temperatūros vis dažniau lis žiemą. Keičiantis klimatui, kils maksimali vandens telkinių vasaros temperatūra, spartės eutrofikacijos procesai. 22.4.6. Kylant jūros lygiui ir dažnėjant žiemos audroms, toliau stiprės Baltijos jūros krantų ardymas. 23. Dirvožemis: 23.1. Stiprybė – nustatyta, kad technogeninės taršos zonose ir saugomose jautriose geocheminiam poveikiui teritorijose bendra geohigieninė dirvožemio būklė yra gera, o kai kurie biologiškai svarbūs elementai atskiruose regionuose netgi laikytini deficitiniais. Po ekonominės pertvarkos dėl pasikeitusių žemės nuosavybės formų padaugėjus ganyklų ir sumažėjus dirbamų laukų labai sumažėjo defliacijos mastas (išskyrus Kuršių nerijos pustomus smėlynus). 1999 metais Lietuvoje sukurta elektroninė informacijos sistema „Geologinės aplinkos taršos židiniai“. Jos struktūra leidžia kaupti, atnaujinti ir valdyti duomenis apie visų tipų, įvairios būklės (veikiančius ar neveikiančius), žemės paviršiuje ir giliau esančius potencialius taršos židinius. Tai leidžia išskirti šių objektų tvarkymo prioritetus. 23.2. Silpnybės: 23.2.1. Pertvarkant žemės nuosavybės santykius ir ūkines struktūras, buvo suardyta buvusi žemės naudotojų sistema. Nepakankamai dėmesio skiriama sausinimo ir drenažo sistemų priežiūrai. Buvo nutrauktas reguliarus dirvožemio kalkinimas, todėl pradėjo didėti rūgštingo dirvožemio plotai. Dirvožemis labai teršiamas didžiuosiuose miestuose, prie pramonės įmonių ir transporto magistralių. Labai užteršti plotai yra sąvartynuose ir buvusios sovietų kariuomenės dislokacijos vietose. Be to, intensyvus žemės dirbimas sudaro palankias sąlygas mechaninei ir vandens keliamai dirvožemio erozijai ir defliacijai. Paskutiniai sistemingi visos šalies dirvožemių geocheminiai tyrimai atlikti 1995–1996 metais. 23.2.2. Dėl vis dar pasitaikančio pievų deginimo alinamas dirvožemis, jis netenka purumo, nesulaiko drėgmės, jame mažėja organinių medžiagų. Nudegintos pievos pasidaro neatsparios sausrai. Vandens keliamos erozijos grėsmė vis dar išliko paupių šlaituose, nors žolėmis apaugusiuose dirvonuojančiuose plotuose ji sumažėjo. 23.3. Galimybės: 23.3.1. Žemės ūkio planavimo sistema leidžia kompleksiškai spręsti dirvožemio naudojimo ir apsaugos klausimus, įgalina kontroliuoti ūkinės veiklos skleidžiamą taršą atsižvelgiant į geosistemų, priimančių šią apkrovą, jautrumą. Neproduktyvioje žemėje plečiant miškų plotus, absorbentus, didinant daugiametės žolinės augmenijos arealus ir veisiant lauko apsauginius želdinius, galima padidinti šiltnamio dujų absorbavimą ir sumažinti žemės eroziją. 23.3.2. Atsirado galimybė koordinuotai ir kryptingai dalyvauti tarptautiniuose projektuose, mokslinio tyrimo programose, aktyviai dalyvauti tarptautiniuose renginiuose dirvožemio išsaugojimo klausimais. Užbaigus kompleksinius dirvožemio tyrimus seniai tirtose teritorijose, bus galima numatyti priemones dirvožemio rūgštėjimui stabilizuoti. 23.4. Grėsmės: 23.4.1. Ateityje išliks svarbiausi pavojai dirvožemiui: erozija, biologinės įvairovės ir organinės medžiagos kiekio mažėjimas, išsklaidytoji ir vietinė tarša, suspaudimas, uždruskėjimas ir hidrogeologiniai pavojai (potvyniai ir nuošliaužos). Lietuvoje vyksta spartus dirvožemio rūgštėjimas su gana didele sunkiųjų metalų koncentracija, todėl laiku nepradėjus kalkinti dirvožemio rūgštingumas didės. Net tais atvejais, kai dirvožemis yra silpnai užterštas arba tyrimai jo užterštumo jau nerodo, negalima atmesti galimybės, kad pesticidai yra išplauti į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Kol kas nesusisteminti potencialūs dirvožemio taršos židiniai (ūkinės veiklos objektai, kuriuose saugomos, naudojamos ar šalinamos teršiančios medžiagos). 23.4.2. Klimato pokyčiai darys įtaką dirvodaros procesams. Didėjant klimato ekstremalumui (kartojantis labai stipriems krituliams), padidės ir vandens keliama dirvožemio erozija. Ji gali sustiprėti ir dėl žemės naudojimo pokyčių kintančio klimato sąlygomis. Be to, trumpesnis pašalo laikotarpis gali sutrumpinti dirvos atsparumo erozijai laikotarpį. Didėjantis sausringumas lems mažesnes vandens atsargas dirvoje, sustiprės vėjo keliama erozija. Keisis ir dirvos struktūra. Pastarąjį procesą veiks numatomi dažnesni dirvos išdžiūvimo ir įmirkimo, įšalimo ir atitirpimo procesai, taip pat organinių medžiagų kiekio pokyčiai (pastarieji priklauso nuo dirvos drėgmės ir temperatūros svyravimų). 24. Visuomenės sveikata: 24.1. Stiprybės: 24.1.1. Lietuvoje vykdoma laipsniška ir kryptinga visuomenės sveikatos priežiūros sistemos reforma. Per pastaruosius metus labai pasikeitė visuomenės sveikatos samprata, plėtojama modernioji visuomenės sveikata. Jos tikslas – užtikrinti efektyvų ligų prevencijos ir kontrolės sistemos funkcionavimą, sveikatos ugdymą ir informacijos sistemų plėtrą, skatinti profesinį tobulėjimą. Vis daugiau gyventojų propaguoja sveiką gyvenseną, imasi ligų prevencijos priemonių. 24.1.2. Lietuvoje daug dėmesio skiriama ir aplinkos tyrimo programoms. Atmosferos ir vandens taršos poveikis visuomenės sveikatai nagrinėjamas įvairiais aspektais. Vykdomi išsamesni Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų sveikatos ekologiniai monitoringo projektai. 24.1.3. Visuomenės sveikatos politika koordinuojama valstybės lygiu, įgyvendinama Lietuvos sveikatos programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 (Žin., 1998, Nr. 64-1842), Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 941 (Žin., 2001, Nr. 66-2418; 2006, Nr. 70-2574), Nacionalinė aplinkos sveikatinimo veiksmų 2003–2006 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 66 (Žin., 2003, Nr. 8-288). 24.1.4. Lietuva įsitraukė į tarptautinius sveikatos politikos procesus, aktyviai bendradarbiauja su Europos Taryba sveikatos apsaugos srityje. Lietuva, kaip ir kitos ES narės, vykdo 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 1786/2002/EB, patvirtinantį Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programą (2003–2008 m.) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 173), kuri kelia 3 bendrus uždavinius: informacijos apie sveikatą platinimą, greitą reakciją į sveikatai kylančius pavojus ir sveikatos gerinimą, atkreipiant dėmesį į ją lemiančius veiksnius. 24.2. Silpnybės: 24.2.1. Per pastarąjį dešimtmetį daugelis investicijų buvo skirta labiausiai išsivysčiusiems regionams, didiesiems miestams, ypač sostinei. Šių regionų ekonominis ir socialinis vystymasis vyko sparčiausiai, todėl dar labiau padidėjo skirtumai tarp atskirų regionų išsivystymo, žmonių sveikatos priežiūros lygio. 24.2.2. Daugelį sveikatos problemų lemia socialinės sąlygos, skurdas, kenksmingi aplinkos veiksniai, nepakankama ligų profilaktika. 24.2.3. Per mažai dėmesio skiriama klimato kaitos poveikiui sveikatingumui tirti, medicininei meteorologijai plėtoti, nepanaudojamos visos klimatoterapijos galimybės. 24.3. Galimybės: 24.3.1. Pastaraisiais metais plečiasi galimybės pasinaudoti įvairių valstybių ir tarptautinių institucijų patirtimi vykdant šalies sveikatos politiką. Naujų informacinių technologijų diegimas, smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, glaudesnis tarptautinis bendradarbiavimas skatina ekonominį vystymąsi, užimtumą, gerina gyvenimo kokybę. Atsiranda daugiau galimybių efektyviau spręsti vietinės ekonomikos, socialines ir sveikatos priežiūros problemas. 24.3.2. ES struktūrinių fondų parama Lietuvai leidžia gerinti sveikatos informacijos ir žinių plėtojimą, užtikrinti greitą reagavimą į su klimato kaita susijusias grėsmes visuomenės sveikatai. Didėja galimybė diegti naujausias technologijas, keistis specialistais, įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas savo šalyje. 24.3.3. Galimas specialistų rengimas ir profesinis tobulinimas kitose šalyse. Kur kas daugiau informacijos ir žinių visuomenės sveikatos klausimais pateikiama internetu. Žiniasklaida (radijas, televizija, spauda) turi propaguoti sveiką gyvenimo būdą, jį lemiančius socialinius ekonominius ir ekologinius veiksnius. 24.4. Grėsmės: 24.4.1. Dėl kvalifikacijos stokos daugiau ES struktūrinių fondų paramos gali atitekti labiausiai išsivysčiusiems regionams ir dar labiau padidinti regionų vystymosi disproporciją. Gali pablogėti silpnesnių regionų aplinkos būklė, didėti nedarbas, sulėtėti ekonominis vystymasis. Visa tai gali kliudyti diegti naujas modernias technologijas, racionaliai panaudoti sveikatos priežiūrai ir ligų profilaktikai skirtas lėšas. 24.4.2. Palyginti maži mokslo darbuotojų atlyginimai trukdo suburti geriausius specialistus mokslo ir švietimo įstaigose. Tai gali paskatinti dar intensyvesnę jaunų išsilavinusių žmonių emigraciją. 24.4.3. Visuomenės senėjimo tendencijos ir didėjantis klimato ekstremalumas lems naujus pavojus gyventojų sveikatai: didės užkrečiamųjų ligų ir epidemijų pavojus; dažnėjančios karščio bangos ir didesni oro sąlygų svyravimai kels didesnį pavojų žmonėms, kurie jautresni klimato pokyčiams (vaikams, pagyvenusiems žmonėms); silpnės jų imuninė sistema. Gruntinio vandens lygio kaita, potvyniai pablogins vandens kokybę, o tai savo ruožtu gali lemti su geriamojo vandens kokybe susijusių ligų ir epidemijų pavojaus didėjimą. Klimatui šiltėjant, prognozuojamas tolesnis erkių, platinančių erkinį encefalitą ir Laimo ligą, taip pat kraujasiurbių vabzdžių plitimas Lietuvoje. Vegetacijos trukmės kaita apsunkins alerginių ligų profilaktiką ir gydymą. 25. Švietimas ir mokslas: 25.1. Stiprybės: 25.1.1. Lietuvoje yra 21 universitetinė aukštoji mokykla ir 27 neuniversitetinės aukštosios mokyklos, veikia 35 valstybiniai mokslo institutai, tarp jų 18 universitetinių ir 8 valstybės mokslo įstaigos. Daugelyje Lietuvos universitetų į bakalauro ir magistro studijų programas įtraukti dalykai, kuriuose analizuojama klimato kaita, jautrumas klimato kaitai ir prisitaikymo priemonės, aplinkosaugos teisės, aplinkos taršos prevencijos klausimai, globalinės ir regioninės ekologinės problemos. 25.1.2. Lietuvos klimato ypatumai ir klimato svyravimai, klimato kaitos poveikis vandens ištekliams ir hidrologiniams procesams, Baltijos jūros krantų dinamika tyrinėjami Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose, Geologijos ir geografijos institute. Daug mokslinių tyrimų projektų vykdomi bendradarbiaujant su Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Moksliniai tyrimai, susiję su Konvencijos įsipareigojimų įgyvendinimu, atliekami Vilniaus universiteto Ekologijos institute ir Lietuvos energetikos institute, Lietuvos žemdirbystės institute, Botanikos institute, Puslaidininkių fizikos institute, Fizikos institute, Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institute, Kauno technologijos universitete. Lietuvoje visuomenė pastebimai susirūpino klimato kaita pasirodžius specialioms publikacijoms spaudoje – dienraščiuose, populiariuose žurnaluose ir savaitraščiuose, reportažams ir interviu radijo ir televizijos laidose, kurių autoriai ar pranešėjai dažnai yra Lietuvos mokslininkai. Aplinkosaugos, taip pat klimato kaitos tematika įtraukiama į įvairių mokyklos dalykų programas (geografijos, gamtos ir žmogaus, biologijos ir kitas). 25.1.3. Įgyvendinant Konvencijos įsipareigojimus, labai svarbios yra Jungtinių Tautų vystymo programos Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa (MPP); nemaža darbą atlieka nevalstybinės organizacijos. Šalyje veikia aplinkosaugos portalas, kurio tikslas – supažindinti lankytojus su naujausia informacija aplinkos apsaugos srityje ir suteikti aplinkosaugininkams galimybę patiems skelbti informaciją, komentuoti ją, inicijuoti diskusijas ir dalyvauti jose. 25.1.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 206 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1646 „Dėl Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos bei Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2007, Nr. 25-941) patikslintos prioritetinės Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptys, kuriose numatyta remti mokslinius tyrimus ekosistemų ir klimato pokyčių srityje. 25.2. Silpnybės: 25.2.1. Nepakankamas valstybės valdymo ir mokslo institucijų bendradarbiavimas vertinant klimato kaitos poveikį ir priimant sprendimus, susijusius su situacijos švelninimu ir prisitaikymo priemonių įgyvendinimu atskirose šalies ūkio srityse. Mokslo ir studijų bazė nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų iš esmės nepakito ir yra gerokai pasenusi. 25.2.2. Kai kurių šalies aukštųjų mokyklų studijų programose klimato kaitos poveikis šalies ekonomikai, visuomenės sveikatai, gamtinei aplinkai nepristatomas, atitinkamos žinios neperteikiamos būsimiems specialistams, kurie būtinai susidurs su klimato kaitos sukeltomis problemomis. 25.2.3. Šalyje dar trūksta informacijos apie klimato kaitą, jos dabartinį poveikį ir galimus padarinius. Nepakankamas bendruomenių sąmoningumas ir dalyvavimas sprendžiant klimato kaitos problemas, mažinant išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį. Per mažai dėmesio skiriama mokinių aplinkosauginiam ugdymui. Yra problemų aplinkosauginio švietimo srityje – nepakankamai suvokiama asmeninio indėlio reikšmė, atsakomybė už aplinkai daromą žalą, dalyvavimo aplinkos apsaugos procese būtinybė. 25.3. Galimybės: Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu buvo sukurta teisinė bazė, apimanti švietimo ir profesinio mokymo sistemos plėtojimą: Užimtumo didinimo programa ir Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. Todėl galima teigti, kad Lietuva turi gana gerą teisinį pagrindą plėtoti modernią švietimo sistemą ir socialinę partnerystę. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija švietimo ir mokslo srityje nurodo ilgalaikius tikslus, iš dalies apimančius ir klimato kaitos sektorių. Lietuvos mokslas aktyviai integruojamas į tarptautinį, tampa vis svarbesne jo dalimi. Dalyvavimas tarptautiniuose moksliniuose projektuose leidžia panaudoti tarptautinę patirtį sprendžiant su klimato kaita susijusias problemas, pateikiant klimato kaitos ir jo poveikio aplinkai ir visuomenei prognozes. Šiuo metu nemažai tarptautinių šio …