LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS Apsvarstęs  Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės  programą  ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu bei  92 straipsnio  penktąja dalimi,  Lietuvos Respublikos Seimas   n u t a r i a: 1.  Pritarti   Ministro   Pirmininko   Adolfo   ŠLEŽEVIČIAUS pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai. 2. Nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS                            ČESLOVAS JURŠĖNAS Vilnius, 1993 m. kovo 31 d. Nr.I-114 (originalas saugomas Vyriausybėje) LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMA 1. Lietuvos ūkio būklė 1992 metais,  kaip ir per pastaruosius trejus metus, Lietuvos ūkis išgyveno sunkią ekonominę krizę, kuri tebesitęsia iki šiol. Pramonės įmonių  produkcijos (palyginamosiomis kainomis) 1992 metais  realizuota   52  procentais   mažiau  negu   1991  metais (Latvijoje -  35, Estijoje  - 43,  Baltarusijoje -  11 procentų), produkcijos (palyginamosiomis kainomis) pagaminta tiek, kiek 1973 metais.  Rangos   įmonės  savo   jėgomis  atliko  statybos  darbų 28 procentais mažiau  negu 1991  metais.  Mažėjo  ir  investicijų apimtis: gamybinių  ir negamybinių  objektų  statybai  panaudotos lėšos sudaro apie 57 procentus 1991 metų lygio. Butų pastatyta 20 procentų  mažiau.   Trečdaliu  sumažėjo  žemės  ūkio  produkcijos apimtis  (palyginamosiomis   kainomis),  iš  jos  augalininkystės produkcijos -  35, gyvulininkystės  - 28 procentais. 1992 metais, palyginti su  1991 metais, visuose ūkiuose 23 procentais sumažėjo galvijų, gyvulių  ir paukščių realizuota 16, o pieno ir kiaušinių - 23 procentais mažiau negu 1991 metais. Atsižvelgiant  į  tai,  kad  gamyba  mažėjo  ir  ankstesniais metais, tikrąją ūkio būklę galima apibūdinti gamybos dinamika per praėjusius trejus  metus: per  šį  laikotarpį  bendrasis  vidinis produktas sumažėjo  49 (Latvijoje  - 42, Estijoje - 40 procentų), pramonės produkcija  - 55,  žemės ūkio  produkcija - 39, statybos darbai -  48, butų  statyba -  61 procentu. Kelia susirūpinimą ir tai,  kad   vis  daugiau   bendrojo  vidinio   produkto  skiriama kasdieniam vartojimui,  todėl katastrofiškai  mažėja  kaupimo  ir investicijų  galimybės.   Beveik  nutrūko  techninio  atnaujinimo procesai. Krizinė ekonomikos  būklė,  gamybos  nuosmukis  ir  ypač  jos efektyvumo mažėjimas  tiesiog  katastrofiškai    smukdė  gyvenimo lygį. 1992 metais vartojamų prekių ir paslaugų kainos bei tarifai padidėjo 12,6  karto (Latvijoje  ir Estijoje - 10,5 karto), iš jų maisto produktų  - beveik  14 kartų,  o vidutinis  mėnesio  darbo užmokestis -  tik  4  kartus.  Taigi  realusis  darbo  užmokestis 1992 metų  gruodžio   mėnesį,  palyginti  su  1991 metų  gruodžio mėnesiu, sumažėjo  net 68  procentais (Latvijoje - 24, Estijoje - 44 procentais).  Valstybė priversta socialiai remti pernelyg daug žmonių. Nepavyko išvengti hiperinfliacijos. Labai pagausėjo  šeimų, kurių  pajamos vienam  šeimos  nariui mažesnės  nei  minimalus  gyvenimo  lygis.  Nuolat  didėjo  šeimų išlaidos maistui.  1992 metų  pabaigoje tam  buvo skiriama  60-70 procentų visų vartojimo išlaidų. Oficialios statistikos  duomenimis, bedarbiai  sudarė apie  1 procentą darbingo  amžiaus gyventojų. Jų ypač pagausėjo 1992 metų pabaigoje. Įvertinus  paslėptą nedarbą (dirbančius 23 dienas per savaitę ir  išėjusius neapmokamų atostogų), vien tik pramonėje ir statyboje būtų apie 250 tūkst. bedarbių. Blogėjo kriminogeninė  situacija. 1992  metais  užregistruota 56,6 tūkst.  nusikaltimų, arba  26 procentais  daugiau negu  1991 metais.  Nusikaltimų,  tenkančių  10 tūkst.  gyventojų,  skaičius padidėjo nuo 120 iki 151. Kone kas antras nusikaltimas susijęs su asmeninio  turto   vagystėmis.  Apie  du  trečdalius  nusikaltimų (daugiausia  asmeninio,   valstybinio  bei   visuomeninio   turto vagysčių) lieka neatskleista. Krizinę Lietuvos  ūkio situaciją  sąlygojo tiek  objektyvios, tiek  subjektyvios   priežastys.   Pirmiausia,   tai   milžiniški energetikos  išteklių   ir  kitų  žaliavų  kainų  šuoliai,  suirę dešimtmečius  klostęsi   ekonominiai  ryšiai  su  buvusiųjų  TSRS respublikų ūkio  subjektais, viso  šio regiono ūkio krizė. Antra, pernelyg forsuotas  buvusios senosios ūkio sistemos demontavimas, nepakankamai   konstruktyvus    rinkos   ekonomikos    mechanizmo realizavimas, klaidos  vykdant ekonomikos  reformą ir principinės klaidos vykdant žemės ūkio reformą. Vertinant ekonomikos  reformą, reikia  atsižvelgti į tai, kad Lietuva ilgą  laiką (iki  1992 m.  spalio 1  d.) naudojosi  kitos valstybės  (TSRS,   vėliau  -   Rusijos)  piniginiu   vienetu,  o lygiagrečiai su  ekonomikos reforma  vyko ir  tebevyksta Lietuvos ūkio transformavimas į nepriklausomos valstybės ekonomiką. Dėl to neišvengiamai  reikia   nemažai  keisti   ūkio,  ypač   pramonės, struktūrą.  Neigiamą   įtaką  Lietuvos  ūkiui  neabejotinai  daro krizinė Rusijos  ir kitų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių situacija ir destabilizacijos procesai šiose valstybėse. Tačiau dabartinę  Lietuvos socialinę  ekonominę būklę lėmė ne tik neišvengiamas  išorinių ekonominių  sąlygų blogėjimas, bet ir klaidos vykdant  ekonomikos reformą.  Vyriausybė pripažįsta,  kad iki  šiol  vykdyta  reformų  politika  davė  kai  kurių  teigiamų rezultatų:  buvo    atsisakyta  direktyvinio  kainų  reguliavimo, sparčiai ir  sėkmingai privatizuoti  valstybiniai ir komunaliniai butai,  atsisakyta   centralizuoto   planavimo   ir   produkcijos skirstymo. Be  to, pastaruoju metu, po Seimo rinkimų, sustiprinta įmonių monopolininkių  kainų kontrolė, joms nustatyti rentabilumo apribojimai,  Lietuvos  Respublikos  valstybinio  turto  pirminio privatizavimo  įstatyme   padarytos  pataisos,  kuriomis  gerokai liberalizuota  investicinių   išmokų  cirkuliacija  (tai  skatins kaupti kapitalą).  Tačiau Vyriausybė mano, kad iki šiol vykdytoje ekonomikos reformoje neišvengta didelių klaidų, kurios paspartino bendrą ekonominį nuosmukį, lėmė gilią socialinę krizę. Padarytoms klaidoms ištaisyti  reikės  daug  išlaidų  ir  laiko.  Svarbiomis klaidomis laikytina tai, jog: išliko  per   didelis  valstybės   kišimasis   į   ekonomiką, ribojantis privataus ūkio iniciatyvą, savaiminį reguliavimąsi; susiklostė  grėsminga   padėtis  pinigų   ir   bankininkystės srityje. Lietuvos  bankas, kuris yra tiesiogiai atsakingas už šią svarbią  ekonomikos   reformos  grandį,  nesugebėjo  parengti  ir įgyvendinti efektyvios  bankų, pinigų  ir atsiskaitymų politikos. Labai pavėluota  įvesti Lietuvos  nacionalinę  valiutą  -  litus, kurie galėjo  būti veiksminga  ekonomikos stabilizavimo priemonė. Daugelio Lietuvos  ir  užsienio  ekspertų  nuomone,  patogiausias momentas litams  įvesti buvo  praleistas. Be  to, net iki šiol ne visiškai išspręstos  ne  tik  ekonominės,  bet  ir  litų  įvedimo techninės problemos.  Padėties neišgelbėjo nepakankamai parengtas ir pavėluotas  Lietuvos laikinųjų  pinigų -  talonų įvedimas. Tai visiškai  sutrikdė   atsiskaitymus  ir   paspartino  infliacinius procesus. Nenormalūs  Lietuvos  banko  ir  Vyriausybės  santykiai neleido reikiamai  koordinuoti  veiksmų  tarp  šių  svarbiausiųjų valstybės  institucijų  ir  skaudžiai  atsiliepė  visai  Lietuvos ekonomikai; nepadėjo  stabilizuoti   ir  plėtoti   ūkio  ir  nepakankamai ekonomiškai kryptinga mokesčių politika; valstybės  ekonominė  politika  ir  ūkio  nestabilumas  labai sutrikdė   investicinius    procesus,   gilino    makroekonomikos disproporcijas, trukdė  gauti užsienio paramą ir investicijas. Be to, buvusiosios  Vyriausybės neturėjo  nuoseklios  ir  konkrečios eksporto ir importo bei užsienio investicijų politikos; nebuvo nors  iš dalies  apsaugoti nuo  infliacijos  gyventojų indėliai Lietuvos  taupomajame banke,  nors buvusiųjų Vyriausybių programose  tokia  apsauga  buvo  numatyta.  Vietoj  to  taikytas kompensacijų investicinėse sąskaitose mechanizmas iš esmės reiškė prievartinį lėšų,  kurias gyventojai  patikėjo saugoti valstybei, nusavinimą ir  panaudojimą  valstybės,  o  ne  indėlių  savininkų interesams; privatizuojant  įmones,   taikytas    socialinės   orientacijos modelis, pagrįstas  ekonomiškai neracionalios  lygiavos principu, taip pat  ilgą  laiką  naudotos  tik  dvi  privatizavimo  formos, ribojant pinigų panaudojimą įmonėms arba jų akcijoms pirkti. Toks modelis  įgalina  privatizaciją  vykdyti  gana  sparčiai,  tačiau orientavimasis  skirstyti   akcijas  lygiavos  principu  nesudaro sąlygų atsirasti  tikrajam turto  šeimininkui  ir  neskatina  šio turto  efektyviai   panaudoti.  Griežtos   pinigų  kvotos  įmonių privatizavimui prisidėjo prie infliacijos spartinimo; reforma žemės  ūkyje buvo  vykdoma daugiausia prievartiniais, administraciniais  metodais.   Tai  nesuderinama   su  liberalios ekonomikos ir  laisvo ekonomikos subjektų pasirinkimo principais. Vykdant žemės  ūkio reformą,  buvo priimti  netobuli įstatymai ir ypač juos papildantys aktai - turto, žemės ir žmogaus atskyrimas, laikinųjų administracijų  sukūrimas, specialistų  nušalinimas nuo reformos kūrimo  ir vykdymo,  nesubalansuota ir  nelanksti  žemės grąžinimo sistema.  Jie daugiausia  lėmė sunkią, tiesiog kritišką žemės ūkio  ir apskritai  kaimo būklę. Be to, ribojant įvairiomis valstybinio  reguliavimo   priemonėmis  maisto   produktų  rinkos mažmeninių  kainų  didėjimą,  kartu  buvo  stabdomas  žemės  ūkio produkcijos superkamųjų  kainų didėjimas.  Pastaruoju metu  žemės ūkio produktų superkamosios kainos nepadengė netgi gamybos kaštų, ir tai,  be abejo, gilino krizę žemės ūkyje. Gamybos nuosmukį dėl administraciniais metodais  įvykdytos  dekolektyvizacijos  galima lyginti   su   ankstesniu   jos   sumažėjimu   dėl   priverstinės kolektyvizacijos.   Per trejus  praėjusius metus  sparčiai mažėjo gyvulių ir  paukščių skaičius,  dėl to  mėsos gamyba  žemės ūkyje sumažėjo 29,  pieno -  31, kiaušinių  - 29 procentais. Žemės ūkio produktų supirkimas  dar labiau  smuko: per  tą  patį  laikotarpį gyvulių ir  paukščių supirkta  34, pieno  - 42,  kiaušinių  -  51 procentu mažiau.  Lietuva, buvusi  tradicinė žemės ūkio produktus eksportuojanti šalis,  grėsmingai artėja prie žemės ūkio produktų importo. Jeigu  nebūtų beveik perpus sumažėjęs pagrindinių maisto produktų  vartojimas   Lietuvoje,  ji  jau  būtų  priversta  juos importuoti. Tokia  grėsmė išlieka,  tam tektų  panaudoti užsienio kreditus, ir vis didėtų Lietuvos skolos užsieniui; nuo   1992    metų   vasaros   dirbtinai,   administracinėmis priemonėmis, buvo stabdomas įmonių darbuotojų atleidimas iš darbo ir     netgi  darbo   savaitės  trumpinimas   neatsižvelgiant   į objektyvias  ekonomines   aplinkybes.  Šiais   sprendimais   buvo sudarytos kliūtys darbo rinkai normaliai funkcionuoti; dėl nepakankamos  ir ne  visada kvalifikuotos  kontrolės  bei nuolaidžiavimo  įstatymų  ir  Vyriausybės  sprendimų  pažeidėjams labai  pagausėjo   ūkinių  nusikaltimų.  Kita  vertus,  tai,  kad įstatymai neatitinka  dabarties  reikalavimų,  trukdo  kovoti  su nusikalstamumu; daug privataus  sektoriaus įmonių nemoka mokesčių. Galima tik spėlioti, kokia  ūkinė apyvarta  vykdoma grynaisiais,  aplenkiant bankus ir  finansinę atskaitomybę  bei nemokant  mokesčių, tačiau ji, be abejo, gana didelė; neigiamai atsiliepė ir dažnas buvusiųjų Vyriausybių sprendimų kaitaliojimas. Vien  muitų ir  licencijų klausimais nuo 1991 metų balandžio mėnesio  priimta daugiau kaip 10 vienas kitą keičiančių ir papildančių  nutarimų. Toks spartus eksporto ir importo sąlygų keitimas nesudaro  stabilumo atmosferos,  kurios  ypač  pasigenda užsienio partneriai; nepakankamai aiškiai  nustatyti santykiai tarp Vyriausybės ir savivaldybių.  Labai   ilgai  delsiama   dalį  valstybinio  turto perduoti   savivaldybių   nuosavybėn,   neaiškiai   suformuluotos savivaldybių teisės  šio turto  atžvilgiu, o  tai trukdo  priimti efektyvius sprendimus. Ekonomikos reforma  buvo vykdoma  nepakankamai nuosekliai  ir kompleksiškai, dažnai nukrypstant į populistines nuostatas. Trūko reformos eigos  grįžtamojo ryšio.  Nebuvo reikiamai atsižvelgta į būtinybę suderinti  svarbiausius  reformos  elementus,  nesukurta veiksminga užsienio  kreditų panaudojimo  ir valstybės  garantijų sistema. 2. Ekonominė politika Svarbiausiasis   Vyriausybės    uždavinys   -    stabilizuoti ekonomikos būklę,  sustabdyti  grėsmingą  mastą  įgavusį  gamybos smukimą  ir   kiek  įmanoma  sumažinti  infliaciją.  Šiuo  tikslu Vyriausybė toliau  vykdys reformas,  visų pirma  orientuodamasi į ekonomikos efektyvumo  didinimą. Kartu  ir  toliau  bus  teikiama valstybės   parama    darbo   netekusiems,   minimalias   pajamas gaunantiems  ir   kitiems  socialiai  remtiniems  asmenims.  Šiam tikslui bus  taip pat  naudojamos lėšos,  gautos stabilizuojantis ekonomikai. Vyriausybė  numato nuosekliai  laikytis ekonominės politikos ir reformų  tęstinumo principų.  Tai pasakytina ir apie 1992 metų rugsėjo mėnesį  kartu su  Tarptautiniu  valiutos  fondu  parengtą Lietuvos ekonominės  politikos memorandumą, kuriame, kaip žinoma, numatytas   kompleksas    makroekonominių   ūkio    stabilizavimo priemonių,  turinčių   pakeisti  pirmiausia   bankų,  pinigų   ir fiskalinę politiką. Tačiau pripažįstant tai kaip strateginę Vyriausybės nuostatą, neabejotinai reikia  tobulinti ekonomikos  reformos  įgyvendinimo kelius ir metodus. Ekonomikos reforma  bus toliau plėtojama trimis pagrindinėmis kryptimis. Rinkos subjektų konkurencingos struktūros formavimas Vyriausybė numato  taikyti įvairesnes  valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimo  formas, taip  pat sumažinti arba atsisakyti kai  kurių   šiuo   metu   esančių   apribojimų,   svarbiausiuoju privatizavimo tikslu  laikydama gamybos  efektyvumą. Bus siekiama sukurti vienodas  ūkininkavimo sąlygas  visiems  ūkio  subjektams nepriklausomai nuo nuosavybės formų. Kreditai  konvertuojama   valiuta  paprastai   bus   teikiami konkurso tvarka  įvairių nuosavybės  formų įmonėms,  pateikusioms aiškų  ir   pagrįstą  kreditų  grąžinimo  planą  ir  diegiančioms technologijas konkurentabiliai,  tinkamai eksportuoti produkcijai gaminti. Pirmenybė  bus  teikiama  investicijoms  į  produkcijos, atitinkančios Europos rinkos reikalavimus, gamybos organizavimą. Vyriausybė  numato   išnagrinėti  nuomos   plėtimo  klausimą, siedama jį  su galimybe  išpirkti nuomojamus  objektus. Tikslinga gerokai sumažinti  pelno (pajamų)  dalies, skirtos investicijoms, apmokestinimą. Bus  sudaromos   palankios  sąlygos  smulkiam  ir  vidutiniam privačiam  verslui   -  svarbiam   ekonomikos   plėtojimo,   ūkio restruktūrizavimo veiksniui  ir papildomų  darbo vietų šaltiniui. Numatoma   tobulinti   teisinius   pagrindus,   skatinančius   ir saugančius privatų  verslą ir  sudarančius palankias  sąlygas  jį plėtoti,  ypač   pradinėje  stadijoje,   taip  pat  remti  verslo "inkubatorių", inovacinių,  informacinių ir  konsultacinių verslo centrų steigimą. Siekiant  sustiprinti   Lietuvos  įmonių   gaminių   eksporto potencialą, bus  pateikti pasiūlymai dėl koncernų, konsorciumų ir kitų įmonių  junginių veiklos  įteisinimo, taip  pat  atitinkamos produkcijos importo  liberalizavimo  kaip  būtinos  konkurencijos sąlygos. Didelė  problema   išlieka  mažas  kai  kurių  neprivatizuotų valstybinių įmonių efektyvumas. Kadangi valstybinis sektorius dar vyrauja, jis  daugiausia ir  lemia bendrą  gamybos būklę. Iki bus privatizuotos,  šioms  įmonėms  gali  būti  taikomos  kai  kurios valstybinio reguliavimo  priemonės (padidinamos  steigėjo teisės, prireikus laikinai  sustabdomi stebėtojų  tarybų  įgaliojimai  ir kt.). Kartu būtina sukurti ir realizuoti gamybos stabilizavimo ir didinimo ekonomines paskatas. Palankios ekonominės  terpės (rinkos  infrastruktūros) rinkos subjektams funkcionuoti sudarymas Vyriausybė  numato   ir  toliau  plėsti  laisvų  kainų  sferą (išskyrus monopolinius  gamintojus,  kuriems  gali  būti  taikomi kainodaros apribojimai),  kartu su  Lietuvos banku  vykdyti  daug griežtesnę pinigų  kiekio apyvartoje ribojimo politiką, tobulinti mokesčių sistemą,  kad ji  neslopintų gamintojų aktyvumo ir kartu užtikrintų pakankamas valstybės pajamas. Numatoma sustiprinti  antimonopolinę kontrolę  bei priežiūrą, griežčiau taikyti  monopolininkams įstatymų numatytas valstybinio reguliavimo priemones ir sankcijas. Siekiant mažinti infliaciją, numatoma: mažinti arba  visai panaikinti  apribojimus pirkti už pinigus privatizuojamus objektus, kadangi šie apribojimai šiandien neturi jokios prasmės.  Esant itin  didelėms pinigų  sumoms,  reikalauti pajamų deklaracijų, o jų nepateikus arba neįrodžius, kad sumokėti mokesčiai, - taikyti didesnį apmokestinimą; nedelsiant kartu  su Lietuvos  banku spręsti  atsiskaitymų su Nepriklausomų  Valstybių  Sandraugos  šalimis,  Estija,  Latvija, Gruzija klausimus; sukurti   vertybinių    popierių   rinką,   kuri   efektyviau paskirstytų kapitalą atskiroms ūkio šakoms. Turi greičiau pradėti veikti vertybinių popierių birža. Būtina tobulinti  statistiką, priimti valstybinės statistikos įstatymą. Tęsdama  aktyvių   reformų  politiką,   Vyriausybė   laikysis kompleksiškumo ir  nuoseklumo principų,  sieks, kad  įgyvendinant reformą kartu  būtų užtikrintas  laisvas darbo  jėgos ir kapitalo judėjimas. Socialinės apsaugos sistemos tobulinimas Vyriausybė sieks,  kad  darbingi  asmenys  būtinas  gyvenimui lėšas užsidirbtų  - tai  svarbiausias darbo,  užimtumo ir  verslo skatinimo politikos uždavinys. Socialinę paramą  turi gauti  tik  tie,  kam  ji  iš  tikrųjų būtina,  -   asmenys,  kurie  dėl  objektyvių  priežasčių  negali užsitikrinti būtiniausių gyvenimo lėšų. Įgyvendinant šį uždavinį, toliau bus  plėtojama socialinio draudimo, ypač globos ir rūpybos sistema  (pastaroji   veikla  bus  ypač  aktyvinama  savivaldybių lygiu). Bus  visokeriopai  skatinama  labdara,  globa  ir  kitoks rėmimas. 2.1. Valstybinių įmonių privatizavimas Vienas svarbiausiųjų  ekonomikos reformos tikslų - suformuoti veiksmingą  privatų   ekonomikos  sektorių.   Iki  šiol  privatus sektorius   buvo    formuojamas   orientuojantis    į    sparčius privatizavimo tempus  ir didelius  jo mastus.  Neatsisakant  šios strateginės krypties,  reikia įvertinti  jau  daugiau  kaip  metų privatizacijos  patirtį   ir  racionaliau   spręsti   valstybinės nuosavybės transformavimo į privatinę nuosavybę klausimus. Privatizacijos procese  savanorišku pagrindu  kuriasi įvairių nuosavybės formų  subjektų junginiai  (asociacijos, korporacijos, koncernai ir  kt.), kurių  veikla  įstatymo  nėra  reglamentuota. Vyriausybė  numato   pateikti   Lietuvos   Respublikos   įstatymų pakeitimus   ir   pataisas,   kuriuose   bus   siūloma   tiksliau reglamentuoti   šių    junginių   veiklą,    neleisti   įsigalėti monopolizmui, skatinti konkurenciją. Numatoma  tęsti   valstybinio  ir   visuomeninio  butų  fondo gyvenamųjų  namų  ir  butų  privatizavimą.  Yra  realios  sąlygos artimiausiais mėnesiais užbaigti butų privatizavimą. Toliau privatizuojamas  žemės ūkio  įmonių turtas, tačiau šis procesas sukelia  nemažų prieštaravimų,  o kartais  ir  socialinę įtampą kaime. Priėmus Seime įstatymų pataisas, Vyriausybė sutelks dėmesį, kad jos kuo sparčiau būtų įgyvendinamos. Išryškėjo ne  tik teigiamos,  bet ir neigiamos privatizacijos proceso  ypatybės.   Kol  kas   privatizacija  daugiau  sprendžia nuosavybės  formos   pakeitimo   klausimą,   mažiau   -   gamybos pertvarkymo, jos efektyvumo didinimo problemas. Vienas svarbesnių uždavinių šioje srityje - šalinti neigiamus reiškinius pačiame  privatizacijos procese  (trukdymai  dalyvauti aukcionuose,  akcijų   pasirašyme,  reketas,   nupirktų   objektų gadinimas, naikinimas ir t.t.). Aukcionų rengimo praktika parodė, kad juose  nepasiekiama laisvo  varžymosi, vis  dažnėja neteisėtų susitarimų  tarp  aukcionų  dalyvių.  Šiems  trūkumams  pašalinti būtina  stiprinti   kovą  su   ūkiniais   nusikaltimais,   daryti atitinkamas pataisas Civiliniame ir Baudžiamajame kodeksuose. Atsižvelgdama  į  realias  sąlygas  ir  įvertindama  sukauptą patirtį,  Vyriausybė   numato  tobulinti  privatizacijos  procesą metodologijos ir organizavimo srityse. Privatizavimo metodologijos srityje numatoma: tobulinti Lietuvos  Respublikos  valstybinio  turto  pirminio privatizavimo įstatymą  (reikia dar  didesnės privatizavimo  būdų įvairovės -  tai nuoma, ilgalaikė nuoma su išpirkimu, lizingas ir kt.); sukurti tokią  teisinių ir ekonominių priemonių sistemą, kuri skatintų  objektų   veiklą  po   privatizavimo,  gintų  vartotojų interesus; kurti metodinius  antrinio privatizavimo pagrindus bei formas (atstovavimas  valstybės   interesams   privatizuotose   įmonėse, valstybei priklausančių  akcijų  pardavimas  vertybinių  popierių biržoje ir t.t.); skirti  daugiau  dėmesio  specifinių  sričių  įmonių,  kurios nebuvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio   privatizavimo   įstatymą,   privatizavimo   galimybėms išnagrinėti; sudaryti   sąlygas   kaupti   kapitalą   privatizuotuose   ir privatizuojamuose objektuose. Labai svarbi  strateginė  privatizacijos  proceso  tobulinimo kryptis turi būti valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų  subalansavimas   su  privatizuojamo   turto  verte. Vyriausybė sieks,  kad 1993  metais būtų  maksimaliai  panaudotos privatizavimui valstybės vienkartinės išmokos bei kitos tikslinės kompensacijos. 1994  metų gegužės  - birželio  mėnesiais numatoma pereiti prie valstybinio turto privatizavimo tik už pinigus. Privatizavimo organizavimo srityje numatoma: pateikti Seimui  spręsti savivaldybių  nuosavybės klausimą ir reikiamai    patikslinus    įstatymus    perduoti    savivaldybių kompetencijai jų nuosavybėje esančių objektų privatizavimą; užbaigti   vartotojų   kooperacijos   turto   atskyrimą   nuo valstybinio,  paskirstant   konkrečius   objektus.   Tai   leistų daugelyje  rajonų  iš  esmės  baigti  valstybinio  turto  pirminį privatizavimą; užtikrinti, kad  kultūros ir  paveldo inspekcijos    sparčiau rengtų  objektų,   esančių  didžiuosiuose   miestuose,  ypač   jų centruose, eksploatavimo  sąlygas ir  pateiktų  jas  šių  objektų steigėjams; diegiant   naujus   privatizavimo   būdus,   didinti   įmonių administracijos ir  steigėjų atsakomybę  už    objektų  parengimą privatizacijai. 1993 metais  buvo priimti  Lietuvos  Respublikos  valstybinio turto  pirminio   privatizavimo  įstatymo   pakeitimai,  kuriuose numatyta  didesnė   privatizavimo     būdų  įvairovė,   išplėstos lengvatos  įmonių   darbuotojams  pasirašant   akcijas.   Svarbus Vyriausybės uždavinys  - užtikrinti  šių pakeitimų  įgyvendinimą. Vienas  iš  pirmųjų  žingsnių  bus  išnagrinėti,  patobulinti  ir patvirtinti jau parengtus įstatymą papildančių aktų projektus. Vyriausybė numato  įstatymiškai spręsti  investicinių akcinių bendrovių  veiklos   problemas.  Dabar   jau  susikūrė   per  340 investicinių akcinių  bendrovių, jų  kapitalas -  daugiau kaip 18 mlrd. talonų.  Būtina įstatymiškai nustatyti investicinių akcinių bendrovių atsakomybę  akcininkams ir  atitinkamas jų  garantijas. Vyriausybė  organizuos  reikiamų  įstatymų  projektų  rengimą  ir pateikimą Seimui. Vyriausybė pertvarkys  visą privatizavimo organų miestuose ir rajonuose sistemą,  sujungs privatizavimo  komisijas ir tarnybas, didins ministerijų  ir savivaldybių  atsakomybę už  privatizavimo politikos įgyvendinimą. Svarbu sunorminti  valstybinio turto  apskaitos, išsaugojimo, panaudojimo, valdymo klausimus. 2.2. Fiskalinė ir monetarinė politika Vyriausybė   fiskalinę    ir   monetarinę   politiką   vykdys vadovaudamasi   Lietuvos    ekonominės   politikos    memorandume išdėstytomis nuostatomis  ir makroekonominės  analizės išdavomis, sieks  mažinti  per  Lietuvos  valstybės  biudžetą,  savivaldybių biudžetus   bei    valstybinio   socialinio   draudimo   biudžetą perskirstomą sukurto bendrojo vidinio produkto dalį. Numatoma iš  esmės pertvarkyti esamą mokesčių sistemą. Ji bus tobulinama atsižvelgiant  į visuotinai  pripažintus apmokestinimo principus,  visų   pirma  tokius,  kaip  lygybė,  teisingumas  ir efektyvumas.  Bus  ieškoma  galimybių  mažinti  mokesčių  tarifus sudarant  geresnes   sąlygas,   kad   būtų   plėtojami   verslai, stabilizuotųsi    bei  augtų ekonomika  ir  tuo  pagrindu  didėtų valstybės pajamos  iš mokesčių. Kartu bus siekiama, kad mokesčiai kuo tiksliau  būtų reglamentuoti  mokesčių įstatymų, kad jie būtų stabilūs, o jų rinkimo kaštai minimalūs. Bus  parengti   ir  pateikti   Seimui   pridėtosios   vertės, nekilnojamojo turto,  fizinių  asmenų  pajamų,  juridinių  asmenų pelno ir kai kurie kiti mokesčių įstatymų projektai. Bus siekiama pamažu vienodinti  juridinių ir  fizinių asmenų  mokamų  mokesčių maksimalius tarifus,  o fizinių  asmenų pajamas  apmokestinti jas deklaruojant. Be to, numatoma: nustatyti kai  kurioms įmonėms  patento mokestį  vietoj pelno (pajamų) mokesčio; padaryti pakeitimus  Lietuvos Respublikos  valstybinių įmonių įstatyme, suteikiant  Vyriausybei teisę nustatyti diferencijuotas palūkanų už  valstybinio kapitalo  naudojimą normas  pagal įmonių specifiką,  rentabilumą   ir  produkcijos   paklausą,  taip   pat specifinės paskirties įmonių svarbą; sustiprinti  fizinių   ir  juridinių  asmenų  materialinę  ir drausminę atsakomybę už apmokestinamųjų pajamų ar pelno slėpimą; išnagrinėti mokesčių  inspekcijų darbą ir spręsti jo gerinimo klausimus; nedelsiant  parengti   finansinę  apskaitą   ir  atskaitomybę reglamentuojančius dokumentus,  kurių reikia Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymui įgyvendinti; sudaryti  galimybes   mokesčių   mokėtojams   gauti   išsamią informaciją  apie  mokesčių  įstatymus,  kitus  norminius  aktus, instrukcijas   bei   paaiškinimus   mokesčių   įstatymų   taikymo klausimais. Vyriausybė  vykdys   griežtą  taupymo  politiką  biudžetinėse įstaigose ir  organizacijose, sieks, kad pagrįstai būtų skiriamos joms lėšos. Vienu svarbiausių  monetarinės politikos uždavinių Vyriausybė laiko  Lietuvos   pinigų  -   litų  įvedimą,   sudarius  Lietuvos ekonominės politikos  memorandume nurodytas  sąlygas. Tuo  tikslu Vyriausybė ir  Lietuvos  bankas  turi  nedelsdami  parengti  litų įvedimo mechanizmą  ir sąlygas, pasiūlymus dėl litų stabilizavimo fondo sudarymo  ir panaudojimo tvarkos, taip pat dėl materialinių išteklių rezervo,  skirto litų perkamajai galiai ir prekių rinkai stabilizuoti, sudarymo. Tvirto  lito   pagrindas  būtų   ir  kvalifikuotai  parengtos investicijų  programos   bei  projektai,  leidžiantys  efektyviai naudoti tarptautinius  kreditus,  skiriamus  Lietuvos  ekonomikai pertvarkyti. Vyriausybė numato artimiausiu metu įsteigti Lietuvos akcinį investicijų  banką,  kuris  koordinuotų  užsienio  kreditų gavimą ir panaudojimą. Kita   vertus,    efektyvi   monetarinė   politika,   vykdoma kontroliuojant  emisiją   ir   taikant   valiutinio   reguliavimo priemones, taip  pat sudarant  nacionalinių pinigų  stabilizavimo fondus bei  rezervus ir  juos gausinant,  gali veiksmingai padėti stabilizuoti laikinųjų pinigų valiutinį kursą. Šios priemonės,  taip pat  antiinfliacinė ūkį stabilizuojanti kreditų ir  vertybinių popierių  politika įgalins  užtikrinti  ir investicijų politikos  kontrolę, kad  būtų  efektyviai  naudojami kreditai, skirti Lietuvos ekonomikai pertvarkyti. Svarbiausias,   neatidėliotinai    spręstinas   uždavinys   - sutvarkyti   tarpvalstybinius    atsiskaitymus    nekonvertuojama valiuta. Dėl  atsiskaitymų sutrikimų,  ilgai trunkančių pervedimų bankų sistemoje  Lietuvos įmonės patiria didžiulių nuostolių, yra atsidūrusios ypač  sunkioje finansinėje  būklėje,  kadangi  gautų pinigų dažniausia  neturi kur  panaudoti, negali  už juos įsigyti talonų. Todėl  nekonvertuojama valiuta  kaupiasi jų sąskaitose, o įsiskolinimas  Lietuvos   įmonių   partneriams   didėja.   Būtina artimiausiu metu  apsvarstyti Seime Vyriausybės pasiūlymą atidėti įmokas į  Lietuvos valstybės  biudžetą  įmonėms,  kurios  dėl  to pateko  į   sunkią  finansinę   būklę,   ir   neskaičiuoti   joms delspinigių. Vyriausybė yra  tos nuomonės, kad yra būtina artimiausiu metu užbaigti  rengti   ir  sudaryti   tarpvalstybines   sutartis   su Nepriklausomų Valstybių  Sandraugos šalių  nacionaliniais bankais dėl tarpvalstybinių  atsiskaitymų. Lietuvos  bankas turėtų kaupti informaciją apie  ūkio subjektų  turimą nekonvertuojamą  valiutą, tarpininkauti, kad  viena įmonė  iš  kitos  galėtų  tos  valiutos nusipirkti,  rengti  jos  aukcionus.  Atsiskaitymams  pagreitinti reikėtų sparčiau  kurti elektroninę  pinigų pervedimų  sistemą ir įsijungti į Europos bei pasaulinę sistemas. Be to, Vyriausybė numato: kartu  su   Lietuvos  banku   ir   kitomis   suinteresuotomis valstybinėmis  institucijomis  parengti  Lietuvos  bankininkystės tobulinimo  programą.   Joje  turėtų  būti  aiškiai  atskirta  ir įteisinta bankų  ir Vyriausybės  kompetencija ne  tik monetarinės politikos, bet  ir investicijų,  vertybinių  popierių,  draudimo, valiutinių   operacijų    kontrolės   bei   kitais   finansiniais klausimais; kartu su  Lietuvos banku  parengti palūkanų už banko kreditus strategiją, kuri  visų pirma  skatintų gamybinių  subjektų  ūkinę veiklą; spręsti nuvertėjusių  gyventojų  santaupų,  laikomų  Lietuvos taupomajame banke,  kompensavimo klausimą  (išnagrinėti  galimybę padaryti tai įvedant litus); parengti  norminius   dokumentus,  kurių   reikia  vertybinių popierių rinkai  sukurti, ir numatyti organizacines priemones jos funkcionavimui užtikrinti; kurti ir  plėsti atsiskaitymų už perkamas prekes ir paslaugas čekiais sistemą,  atlikti parengiamuosius darbus, būtinus kredito kortelių sistemai įgyvendinti; formuojant Lietuvos  valstybės biudžetą,  spręsti valstybinių bankų likvidumo atstatymo klausimus; užbaigti reorganizuoti Lietuvos banką. 2.3. Kainų ir antimonopolinė politika Per dvejus  pastaruosius metus  pramonės  produkcijos  kainos padidėjo 120  kartų, o vartojamųjų prekių ir paslaugų - 61 kartą. Per 1992  metus vartojamųjų  prekių ir  paslaugų kainos  padidėjo 12,6 karto,  iš jų  maisto produktų  - 14 kartų. Pagrindinė kainų didėjimo priežastis - žaliavų, ypač energetikos išteklių, gaunamų iš Rytų,  brangimas: jų kainos jau priartėjo prie pasaulinių. Dėl nurodytosios  priežasties   iš  esmės   pasikeitė  gamybos  kaštų struktūra, ypač  ūkio  šakose,  suvartojančiose  daug  energijos. Daugelio produktų gamyba tapo nerentabili. Dabar valstybė  tiesiogiai reguliuoja  apie 20  procentų visų prekių ir  paslaugų kainų,  fiksuodama  jas  galutinio  vartojimo stadijoje.  Kainos   buvo  liberalizuojamos  etapais.  Vėliausiai liberalizuotos būtiniausių  ir kasdienio vartojimo prekių kainos. Šiuo metu  fiksuotos yra  energetikos išteklių,  stačiojo  miško, pagrindinių transporto ir ryšių paslaugų, kai kurių rūšių duonos, taip pat  savivaldybių nustatomos  butų nuomos,  vandentiekio bei kanalizacijos, buitinių ir komunalinių paslaugų kainos. Įvairiomis valstybinio  reguliavimo  formomis  buvo  siekiama sušvelninti kainų  šuolius. Kainų ir gamybos išlaidų neatitikimui šalinti buvo  naudojamos biudžeto subsidijos. Taikyta ir mokesčių lengvatinių  tarifų   gyventojams  sistema,  dalį  išlaidų  sumos perkeliant  ūkio   subjektams.  Šiuo   metu   subsidijos   vienam gyventojui  sudaro  vidutiniškai  2100  talonų  per  mėnesį.  Jos teikiamos už  gamtines dujas, krosnių kurą, akmens anglis, miesto transporto paslaugas, butų nuomą ir kai kurių rūšių duoną. Įmonės padengia dalį gyventojams taikomo lengvatinio šiluminės energijos tarifo. Siekdama stabilizuoti  kainas hiperinfliacijos  sąlygomis  ir remdamasi užsienio  šalių patirtimi,  Vyriausybė vykdys ekonominę politiką šiomis kryptimis: plačiai   taikys   antimonopolines   priemones   bei   plėtos privatizaciją; palaikys konkurenciją ir nefinansuos nuostolingų įmonių; visokeriopai skatins didinti prekių gausą vidaus rinkoje. Iš dalies  monopolizuota Lietuvos  ūkio struktūra  ir laisvos kainos  daugeliui   ūkio  subjektų   sudaro   palankias   sąlygas piktnaudžiauti  dominuojančia   padėtimi,  todėl   jų   veiksmams kontroliuoti  Valstybinė  kainų  ir  konkurencijos  tarnyba  turi skirti ypač  daug  dėmesio.  Būtina  pakeisti  ir  šios  tarnybos statusą. Natūralių monopolijų kainų valstybinis reguliavimas išliks ir ateityje.  Čia   visų  pirma   turimos  galvoje   dujų,  elektros energijos,  centrinio  šildymo,  vandentiekio  ir  kanalizacijos, geležinkelio transporto ir telekomunikacijų bei miestų transporto (iki bus privatizuota) kainos bei tarifai. Naftos produktų kainos turėtų būti  liberalizuotos artimiausiu metu. Ilgainiui, siekiant sudaryti sąlygas  atsirasti  konkurencijos  elementams  natūralių monopolijų ūkio  srityse, turi  būti pereinama prie konkurso būdu sudaromų  gamybinių  pajėgumų  ir  infrastruktūros  eksploatavimo sutarčių. Reikia  pabrėžti, kad tiesioginių subsidijų energetikos ištekliams,  kaip   neefektyvaus  subsidijavimo   būdo,  bus  kuo greičiau   atsisakyta.    Vyriausybė   suformuos    žemės    ūkio subsidijavimo  mechanizmą,  tiesiogiai  remdama  maisto  produktų vartotojus.   Prireikus    bus   mokamos    dotacijos   energijos vartotojams. Vyriausybė  yra  tos  nuomonės,  kad  prioritetas  turi  būti teikiamas  ūkio   šakoms   ir   ūkio   subjektams,   gaminantiems būtiniausius produktus  ar teikiantiems  būtiniausias  paslaugas, ypač maisto pramonei ir energetikai. Numatoma įteisinti  informacijos apie  parduodamų prekių  bei paslaugų kainas  ir tarifus,  pagrindines realizuojamų prekių bei paslaugų charakteristikas, pateikimą vartotojams. Svarbia antimonopolinės veiklos priemone turi tapti racionali muitų  politika,  kuria  siekiama  skatinti  konkurenciją  vidaus rinkoje. Atsižvelgdama į  sunkią socialinę ekonominę būklę ir siekdama santykiškai sulėtinti ar apriboti būtiniausių prekių bei paslaugų kainų didėjimą, Vyriausybė numato: nuolat analizuoti prekių ir paslaugų, ypač socialiai svarbių, kainų struktūrą  ir įmonių rentabilumą, kontroliuoti gamintojų ir prekybininkų,  užimančių  dominuojančią  padėtį  vidaus  rinkoje, kainodarą ir elgesį, taikyti rentabilumo apribojimus ir sankcijas nesilaikantiems Lietuvos  Respublikos kainų  įstatymo ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo; taikyti valstybės  kontraktų sistemą  žemės ūkio  produkcijai bei  kai   kuriems  socialiai  svarbiems  produktams,  užtikrinti būtiniausių maisto  produktų gamybos  minimumą gyventojams,  taip pat jų pardavimą vidaus rinkoje. Pereinamuoju   į    rinką   laikotarpiu   gali   išlikti   ir netiesioginis kai  kurių prekių  bei paslaugų  kainų reguliavimas taikant   dominuojančių    įmonių   rentabilumo   ribojimus   bei lankstesnes šio reguliavimo priemones. Didelio rentabilumo įmones numatoma apmokestinti progresyviniu pelno mokesčiu. Ateityje  Vyriausybė  vykdys  tolesnio  kainų  liberalizavimo politiką,  nustatys   tik  svarbiausiųjų   energetikos   išteklių (gamtinių dujų,  elektros energijos,  šiluminės energijos) kainas gamintojams ir tiekėjams, kaip natūralioms monopolijoms. Biudžeto subsidijos kainų  skirtumui kompensuoti  bus naudojamos  tik kaip ypatinga bei  laikina priemonė  ir ateityje turės būti mažinamos. Plečiantis  konkurencijai,  kartu  mažės  apribojimai  kainodaros srityje. 2.4. Užsienio prekyba ir muitų politika Vyriausybė plėtos  užsienio prekybą,  įgyvendindama  eksporto skatinimo programą  bei sudarydama  tarpvalstybines ekonomines ir prekybos sutartis.  1993  metais,  bendradarbiaujant  su  Danijos specialistais,  bus   parengta  Lietuvos   pramonės   produkcijos eksporto plėtojimo bei skatinimo programa. Numatoma, kad  pagrindiniu eksporto  bei importo  reguliavimo svertu taps  lanksti muitų  sistema.   Ji pakeis iki šiol buvusią prekių,  išvežamų   iš   Lietuvos   Respublikos,   kvotavimo   ir licencijavimo tvarką,  taip pat  eksporto bei importo reguliavimą individualiu, lengvatiniu ir bendruoju akcizais. Eksporto muitai  bus paprastai  nustatomi už  tą  produkciją, kurios gamyba  subsidijuojama  arba  dotuojama.  Diferencijuojant muito tarifą,  bus skatinama eksportuoti gaminius, o ne žaliavas. Artimiausiu metu  nepavyks  visiškai  išvengti  protekcionistinės muitų politikos,  ginančios Lietuvos  gamintojus ir vidaus rinką. Ši politika taikoma daugelyje pasaulio šalių. Keičiantis Lietuvos ekonominei  situacijai   (įvedus  litus  ir  pasiekus  jų  vidaus konvertavimo), muitų  tarifų dydžiai  bei apmokestinamųjų  prekių sąrašai bus  tikslinami taip,  kad  nevaržytų  užsienio  prekybos ryšių, sudarytų  Lietuvos rinkoje  konkurencijos sąlygas  visiems ūkio subjektams ir prekėms. Atsižvelgdama  į   šias  nuostatas,   Vyriausybė  dar   kartą išnagrinės   patvirtintąsias    muitų   už    eksportuojamas   ir importuojamas prekes tarifų normas ir jas patikslins. Vyriausybė  sieks   aktyvaus   užsienio   prekybos   balanso, skatindama plėsti eksportą visų pirma tų gaminių, kuriems gaminti reikia didelių kvalifikuoto darbo ir mokslo sąnaudų. Siekdama didinti  Lietuvos eksporto  galimybes ir  ginti  jos prekybinius interesus, Vyriausybė numato sudaryti tarpvalstybines ekonomines ir  prekybos  sutartis  (iš  jų  ir  laisvos  prekybos sutartis), dalyvauti  tarptautinių  prekybos  organizacijų  darbe prisijungiant prie prekybos susitarimų. Bus toliau  formuojama Lietuvos  Respublikos muitinės teisinė bazė, infrastruktūra, plečiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Kartu Vyriausybė  yra tos  nuomonės, kad  būtina  artimiausiu metu sukurti  efektyvią operatyvios  informacijos (apie  Lietuvos dvišales ir  daugiašales tarptautines  ekonomines sutartis bei jų vykdymą,  užsienio  valstybių  ekonomikos  konjunktūrą,  užsienio partnerių ir  Lietuvos ūkio  subjektų pasiūlymus  dėl  ekonominio bendradarbiavimo, užsienio  valstybių įstatymus  ir  tarptautinės teisės normas užsienio ekonominių ryšių klausimais) sistemą. 2.5. Ūkio plėtojimas ir restruktūrizavimas Susiformavusi sovietiniu  laikotarpiu Lietuvos ūkio struktūra iš esmės  buvo orientuota į buvusios TSRS poreikių tenkinimą, jos pigių žaliavų  ir energetikos  išteklių šaltinius.  Buvo  sukurta stambių  pramonės   įmonių,  nesusijusių  su  Lietuvos  gyventojų poreikiais. Kita  vertus,  šios  įmonės  naudojo  daug  išteklių, išveždavo  produkciją  į  buvusiąją  TSRS.  Paveldėta  iškreipta, santykiškai daug  žaliavų ir  energtikos išteklių naudojanti ūkio struktūra   neatitinka   dabartinio   Lietuvos   ūkio   poreikių, ekonominių  ir   finansinių  galimybių.   Todėl  dabar,   atkūrus nepriklausomybę, labai  svarbiu Vyriausybės  uždaviniu tampa ūkio restruktūrizavimas, kuris iki šiol buvo vykdomas be nuoseklios ir pagrįstos koncepcijos. Siekdama  formuoti  savarankišką  Lietuvos,  kaip  suverenios valstybės,   ūkį,   Vyriausybė   numato   šias   pagrindines   jo transformavimo kryptis: efektyvios gamybinės infrastruktūros plėtojimas; žemės  ūkio   ir  pramonės  restruktūrizavimas,  smulkaus  ir vidutinio privataus verslo skatinimas; savų žaliavų išteklių reprodukcija, efektyvus panaudojimas ir perdirbimas; prioritetinis socialinės infrastruktūros plėtojimas; aktyvus ūkio orientavimas į pasaulinę rinką. Efektyvios  gamybinės  infrastruktūros  plėtojimas.  Gamybinė infrastruktūra dabartinėmis sąlygomis lemia daugelio gamybos šakų stabilų   vystymą,    taip   pat   normalų   negamybinės   sferos funkcionavimą. Ypač  tai svarbu  Lietuvai dabar,  kai  išteklius, kurių reikia gamybinei sferai plėtoti, tenka įsigyti pasaulinėmis kainomis.  Nuo  gamybinės  infrastruktūros  lygio  ir  jos  darbo stabilumo priklauso ir užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvą galimybės. Energetika.  Lietuva   turi  galingų  elektrinių,  išvystytus elektros, dujų tinklus, naftos perdirbimo pramonę bei naftotiekį. Tačiau  importuojama   apie  97  procentus  pirminių  energetikos išteklių, ir  tik iš  Rytų. Per  trejus metus  taip ir neparengti apsirūpinimo šiais ištekliais alternatyvų projektai. Vyriausybės  nuomone,   svarbiausios   Lietuvos   energetikos strategijos kryptys yra: sukurti daugiakanalę apsirūpinimo kuru sistemą; kiek įmanoma  didinti energijos vartojimo gamyboje ir buityje efektyvumą; gerinti   vietinių   ir   alternatyvių   energijos   išteklių naudojimą. Tuo tikslu  1993 metais numatoma baigti rengti ir patvirtinti ilgalaikę Lietuvos  energetikos strategijos programą, šiam darbui panaudoti   Europos    Ekonominės   Bendrijos   programos   PHARE finansavimą, pasitelkti tiek savus, tiek užsienio specialistus. Spręsdama  apsirūpinimo   kuru   ir   energetinio   komplekso patikimumo problemas, Vyriausybė numato: realizuoti  darbų   kompleksą,  apimantį   naftos  terminalą, produktotiekį Klaipėda - Mažeikiai ir Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės rekonstrukciją; artimiausiu  metu   pradėti  priimti   naftos  produktus  per Klaipėdos uostą (ekstremaliomis sąlygomis); sudaryti sutartis  ilgalaikiam naftos,  dujų ir  branduolinio kuro pirkimui,  ieškoti galimybių  įsigyti  šių  produktų  kitose šalyse; užtikrinti stabilų  Ignalinos valstybinės atominės elektrinės darbą, įgyvendinti  priemones, būtinas  jai saugiai eksploatuoti, taip  pat   spartinti  panaudoto   branduolinio   kuro   saugyklų projektavimą ir statybą; 1993 metais  atiduoti eksploatuoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės trečiąjį agregatą; laipsniškai didinti naftos produktų rezervą, geriau panaudoti esamas ir statyti papildomas saugyklas. Siekdama skatinti taupiai vartoti energiją, Vyriausybė numato tobulinti  energijos  tarifų  sistemą  (pagal  realią  vertę)  ir skatinti diegti  mažai energijos  reikalaujančias  technologijas. Tam būtina  išlaikyti normalų  santykį tarp elektros ir šiluminės energijos  kainų,   parengus   kaštų   kompensavimo   mechanizmą, laipsniškai  mažinti  skirtumą  tarp  šiluminės  energijos  kainų gyventojams ir  kitiems vartotojams. Vyriausybė visokeriopai rems energijos taupymo ir apskaitos priemonių diegimą. Sprendžiant  energetikos   problemas,  ypač  svarbu  skatinti vietinių  kuro   išteklių,  geoterminės,  vėjo,  vandens,  saulės energijos panaudojimą,  nuolat plėsti savos naftos gavybą, kurios apimtį pagal  esamas prognozes  per kelerius  artimiausius  metus galima padidinti iki 0,5 mln. tonų per metus. Transportas. Lietuvos  ekonomikos restruktūrizavimas,  prekių mainų ir  turizmo ryšių  su Rytų  ir Vakarų  šalimis  plėtojimas, vidaus ir  tarptautinių pervežimų  paklausos pokyčiai  lemia šias pagrindines Lietuvos valstybinės transporto politikos kryptis: integruoti Lietuvos  transporto tinklą  į Europos  transporto paslaugų rinką tarptautinės tranzitinės reikšmės koridoriuose; suderinti teisinės  transporto veiklos reguliavimo sistemą su Europos  Ekonominės   Bendrijos  šalyse   taikomomis  juridinėmis transporto   reglamentavimo    taisyklėmis    bei    standartais, prisijungti prie  pagrindinių daugiašalių  sutarčių (konvencijų), reglamentuojančių transporto veiklą; aktyviai  dalyvauti   valstybės  mastu  užtikrinant  stabilią transporto infrastruktūros  objektų veiklą,  jų rekonstravimą bei plėtojimą; plėtoti multimodalinius  pervežimus, dėti pastangas, kad būtų pašalintas   Lietuvos   transporto   sektoriaus   nesuderinamumas techniniu, technologiniu  ir organizaciniu požiūriu su Vakarų bei Šiaurės Europos kombinuoto transporto sistemomis; užtikrinti  visų   transporto   verslininkų   lygiateisiškumą nepriklausomai nuo  nuosavybės formų,  sudaryti  sąlygas  sveikai įmonių konkurencijai  formuojamoje transporto  paslaugų  rinkoje, sukurti   ir   įdiegti   adekvačią   Europoje   funkcionuojančiai transporto veiklos licencijavimo sistemą; demonopolizuoti  ir   privatizuoti   valstybinio   transporto sektoriaus komercinius  objektus, skatinti  užsienio  bei  vidaus privataus    kapitalo     investicijas    plėtojant    transporto infrastruktūrą ir vidaus bei tarptautinių pervežimų paslaugas. Geografinė Lietuvos  padėtis lemia tarptautinį jos transporto infrastruktūros  pobūdį   Šiaurės  ir   Rytų   Europos   regione. Vyriausybė teiks prioritetą šių tarptautinių transporto koridorių plėtojimui Lietuvoje: Rytų  -   Vakarų  kryptimi   per  Klaipėdos  uostą,  siekiant užtikrinti  prekybos   bei  turizmo   ryšius  tarp  Nepriklausomų Valstybių  Sandraugos   šalių  ir   Vakarų  bei  Šiaurės  Europos valstybių. Tam reikalui numatoma modernizuoti Klaipėdos uosto bei su juo  susijusias sausumos  transporto sistemas,  ypač  išplėsti multimodalinius pervežimus, aktyviai dalyvauti plėtojant Baltijos jūros  regiono  šalių  transporto  infrastruktūrą  ir  formuojant bendrą politiką  šioje srityje.  Bus siekiama  skatinti  užsienio investicijas   rekonstruojant    esamus   ir   įrengiant   naujus terminalus. Svarbu  modernizuoti su  nafta susijusį  geležinkelį, rekonstruoti ir  elektrifikuoti geležinkelį  Klaipėda - Vilnius - Minskas,   plėtoti    automagistralės    Klaipėda    -    Vilnius infrastruktūrą; Šiaurės -  Pietų kryptimi  tarp  Skandinavijos  ir  Rytų  bei Centrinės Europos  šalių.  Esamų  kelių  pagrindu  rekonstruojama automagistralė  Via-Baltica,  nagrinėjama  jos  pietinės  atšakos Marijampolė  -  Kybartai  -  Kaliningradas  projekto  realizavimo galimybė,   siekiant   įsijungti   į   projektuojamą   Via-Hanzos automagistralę. Atidarytas  keleivių susisiekimas europinės vėžės geležinkelių  ruože   Šeštokai  -  Trakiškės,  baigiamas  įrengti laikinas perkrovimo terminalas kroviniams gabenti šiuo ruožu; susisiekimo oro transportu plėtojimas tarp Lietuvos ir Vakarų bei Šiaurės  Europos, Nepriklausomų  Valstybių Sandraugos  šalių. Ieškoma galimybių,  kaip panaudoti  užsienio investicijas karinių aerouostų konversijai,  kad jie  tiktų tarptautiniams krovinių ir keleivių  pervežimams.  Nuolat  gausėjančių  tranzitinių  lėktuvų skrydžių Lietuvos  oro erdve  saugumui užtikrinti numatoma toliau modernizuoti lokacinę  ir aeronavigacinę skrydžių valdymo įrangą. Šis projektas  finansuojamas iš  Prancūzijos Vyriausybės suteikto lengvatinio  12   mln.  JAV   dolerių  kredito   lėšų.   Lietuvos aviakompanijos  toliau   sieks  įsitvirtinti   Vakarų  šalių  oro transporto paslaugų  rinkoje. 1993  metais  bus  atidaryti  nauji reisai į Paryžių, Amsterdamą, Stokholmą. Ryšiai ir  informatika. Lietuvos  ūkio valdymo  ir ekonominių subjektų veiklos  efektyvumas daug  priklauso  ir  nuo  stabilios ryšių  bei   informatikos  infrastruktūrų  veiklos,  spartaus  jų plėtojimo. Vyriausybė  skatins   įmones  bendradarbiauti   su   užsienio firmomis  modernizuojant  ir  plėtojant  ryšių  bei  informatikos infrastruktūras, rems  konkuruojančių firmų  kūrimąsi bei veiklą, išlaikydama valstybės  reguliuojamą  svarbiausių  ryšių  paslaugų (telefono ryšio užtikrinimas, laiškų, pensijų pristatymas ir kt.) teikimą ir jų kainų nustatymą. Siekiant  paspartinti   modernios   ryšių   ir   informatikos infrastruktūros sukūrimą  šalyje, tam  panaudojant  išsivysčiusių pasaulio  šalių   patirtį,   finansinę   paramą   bei   modernias technologijas, 1992  metais pradėta  vykdyti ilgalaikė strateginė programa "Lietuva-2000". Kartu su  konsultacinėmis užsienio  firmomis  1993  metų  III ketvirtyje bus  parengta  šakos  plėtojimo  strateginė  programa, kurioje, be kitų priemonių, numatoma: sukurti modernią  valstybės valdymo  informacinę  sistemą  ir nacionalinę informacinę infrastruktūrą; parinkti  pagrindinius   techninius  partnerius   ir  galimus finansavimo šaltinius, kurių reikia šakos infrastruktūrai plėsti; plėtoti komercinius  alternatyvius telefono bei "Telex" ryšio tinklus, sukurti  paketų komutacijos  duomenų  perdavimo  tinklą, nutiesti tarptautinius optinius kabelius į Lenkiją ir Latviją; įdiegti laikinio atsiskaitymo už vietinius telefono pokalbius sistemą, toliau  plėsti  bendrojo  naudojimo  telefono  tinklą  - statyti  telefono   stotis  naujuose  gyvenamuosiuose  rajonuose, išplėsti mobilaus ryšio veikimo zoną visoje Lietuvoje; parengti  nacionalinę   radijo  dažnių  paskirstymo  lentelę, sukurti  100-108  MHz  dažnių  diapazone  veikiančių  valstybinių radijo stočių tinklą bei daugiaprogramius kabelinės ir kabelinės- eterinės televizijos tinklus; modernizuoti Lietuvos pašto technologinius procesus - sukurti pašto kasų  sistemą (Giro post), keisti įrenginius, automatizuoti tarptautinių atsiskaitymų procesą; sukurti pašto  siuntų bei  vertybių  apskaitos  ir  kontrolės sistemą. Spręsdama  statybos  ir  urbanistikos  problemas,  Vyriausybė daugiausia   dėmesio   skirs   energetikos   išteklių   taupymui, teritorinio   planavimo   uždavinių   sprendimui,   subalansuotos urbanizacijos   ir    kraštotvarkos   reguliavimui,    žemės   ir nekilnojamojo  turto  savininkų  ir  valstybės  interesų  darniai sąveikai,  "Būsto"   programos  realizavimui.   Atitinkamai   bus pertvarkyta statybos  industrija ir  statybinių medžiagų pramonė. Vyriausybė skatins  termoizoliacinių  medžiagų  ir  konstrukcijų, taip  pat   šiluminės  energijos,  vandens  ir  dujų  suvartojimo apskaitos bei  reguliavimo prietaisų  gamybą ir  naudojimą. Greta naujų gyvenamųjų  namų statybos  socialiai  remtiniems  asmenims, valstybė rems esamų pastatų, gyvenamojo fondo renovaciją. Per  artimiausius  dvejus  trejus  metus  numatoma  iš  esmės apriboti daug  energijos ir  kuro eikvojančių  medžiagų gamybą ir naudojimą. Būtina  pertvarkyti plytų  gamybos  pramonę  -  plėsti naujų keramikos dirbinių gamybą. Mažinant  didžiagabaričių,   sunkių,   masyvaus   surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų kiekį, bus plačiau naudojami mineralinės vatos  gaminiai,   plokštės  iš   vietinių   medžiagų   ir   ypač trisluoksnės bei  daugiasluoksnės gyvenamųjų  namų išorinių sienų konstrukcijos.  Šių   medžiagų   bei   konstrukcijų   gamyba   ir panaudojimas  -   pagrindinis  kuro  taupymo  rezervas.  Įvedamos minimalios šiluminės  varžos normos pagal atskirų statinių rūšis. Šių  normų   turi  būti   griežtai  laikomasi  rengiant  statinių projektus ir  vėliau naudojant  šiuos statinius.  Atsižvelgiant į Lietuvos klimato  sąlygas, bus  įrengiami dažniausiai  šlaitiniai pastatų stogai,  keisis jų  danga. Numatoma gaminti minkštą stogų dangą iš  polimerbitumo,  pradėti  beasbestinio  šiferio  gamybą. Vyriausybė  skatins   projektus,  kuriuose   sprendžiami  cemento gamybos technologijos  tobulinimo ir eksporto didinimo klausimai. Tikimasi pasitelkti  užsienio kapitalą  stiklo vatos, mineralinės vatos, lakštinio stiklo, lakštinių medžiagų su faktūrine apdaila, didesnės šiluminės varžos plastmasinių langų rėmų gamybai plėsti. Siekdama išsaugoti turimus statybos organizacijų pajėgumus ir gausinti užsienio valiutos išteklius, Vyriausybė skatins statybos paslaugų eksportą. Kad kuo ilgiau išliktų ir būtų tinkamai panaudotas gyvenamųjų namų,  butų,   kitų  pastatų   ir   statinių   fondas,   išvengta nereikalingų nuostolių,  sutaupyta kuro  ir  kitų  išteklių,  bus parengta įstatyminė  ir normatyvinė  statinių priežiūros  bei  jų eksploatavimo bazė,  teikiama parama šioje srityje savivaldybėms, įmonėms ir organizacijoms. Svarbiausi  miškų   ūkio  plėtojimo   uždaviniai  -   ne  tik patenkinti Lietuvos  ūkio ir gyventojų poreikius medienai, bet ir eksportuoti  jos   perdirbimo  produkciją,  užtikrinti  ekologinį balansą. Įgyvendindama šiuos uždavinius, Vyriausybė numato: toliau  didinti  Lietuvos  miškingumą  -  apželdinti  miškais eroduojamas ir žemės ūkio gamybai netinkamas žemes, įveisti laukų ir vandenų apsauginius želdinius; didinti  miškų   našumą,  gerinti  gamtosaugines,  socialines ekonomines bei  kitas vertingas  jų savybes  diegiant  tobulesnes miškų kirtimo  ir atkūrimo  technologijas, plečiant  selekcinius, sėklininkystės darbus, kuriant modernų daigynų ūkį; 1993 metais  peržiūrėti miškų  naudojimo principus  saugomose teritorijose, suderinant  tarpusavyje miškininkystės, gamtosaugos ir ekonomikos  reikalavimus,  pamažu  imti  naudoti  priaugančius medienos išteklius - per 5 metus padidinti kirtimų apimtį iki 4 - 4,5 mln. kub. metrų. Ryšium su tuo pertvarkyti medienos apdirbimo ir perdirbimo  pramonę taip,  kad ji  panaudotų  ir  smulkią  bei menkavertę medieną; padidinti nepaklausios  Lietuvoje smulkios  medienos eksportą ir naudoti gautas lėšas miškų ūkiui rekonstruoti bei miško ruošos darbams modernizuoti; siekti,  kad   medienos  apdirbimo  bei  perdirbimo  pramonės atliekos būtų naudojamos kurui; spartinti miškų  grąžinimą jų  savininkams, siekti,  kad būtų padidintas grąžinamų  ir privatizuojamų  miškų,  kaip  ir  žemės, plotas vienam  savininkui. Tai  leistų  privatizuoti  apie  25-30 procentų Lietuvos miškų; toliau  pertvarkyti   medžioklės  ūkį,  rengti  teisinius  jo tvarkymo pagrindus. Šiems uždaviniams įgyvendinti rengiama Lietuvos miškų ūkio ir medienos perdirbimo kompleksinio vystymo programa. Medienos   perdirbimo   srityje   1993-1994   metais   būtina modernizuoti plokštinių medienos medžiagų gamybą, kad ji atitiktų pasaulinės  rinkos   reikalavimus,  nes  žaliavos  -  menkavertės medienos - Lietuvoje pakanka, o produkcija labai eksportabili. Planuojama techniškai  pertvarkyti klijuotinės faneros gamybą - paleisti  į darbą  importinių įrengimų  kompleksą,  kuris  leis padidinti gamybą 30 procentų. Numatoma rekonstruoti Klaipėdos valstybinį kartono kombinatą. Po rekonstrukcijos  pagerės gaminamo  kartono  kokybė,  ekologinė regiono  situacija.   Kartonas  daugiausia   bus  skirtas  vidaus poreikiams tenkinti,  tačiau gera kokybė leis jį eksportuoti ir į Vakarų rinką. Ne      mažiau      svarbios  yra    ir  pramonės     restruktūrizavimo problemos.  Vykstant  privatizacijai,  kai  kurių  pramonės  šakų (baldų  gamybos,   lengvosios  pramonės)   įmonės  beveik   visos privatizuotos, o  mašinų gamybos (elektrotechnikos, elektronikos, staklių  pramonės)  stambios  įmonės  dėl  objektyvių  ekonominių sąlygų sunkiai  privatizuojamos, kai  kurios iš  jų jau  yra  ant bankroto slenksčio.  Todėl Vyriausybė  pramonės restruktūrizavimą numato vykdyti šiomis kryptimis: įmonių konversiją vykdyti pirmiausia atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų poreikius; skatinti eksportui skiriamos produkcijos gamybą; kryptingai   skaidyti    pramonės    įmones,    nepažeidžiant technologinio vientisumo - atskirti tuos įmonių padalinius, kurie technologiniu ir teritoriniu atžvilgiu mažai susiję su pagrindine įmone; taikyti diferencijuotą  įmonių privatizavimo  politiką,  ypač buvusioms stambioms  sąjunginio  pavaldumo  įmonėms  ir  sunkioje ekonominėje būklėje esančioms įmonėms; kryptingai  keisti   įmonių   specializaciją   -   atsisakyti vienpusiškos priklausomybės  nuo Rusijos  žaliavų ir labiau sieti įmonių  veiklą   su  turimais   vietiniais  žaliavų   ištekliais, pasitenkinant minimaliu įvežamų žaliavų kiekiu. Be jau  minėtų bendrųjų  pramonės restruktūrizavimo  krypčių, bus atsižvelgiama ir į atskirų pramonės šakų specifiką. Lengvoji pramonė  - tradicinė Lietuvos pramonės šaka, turinti nemažą techninį  potencialą. Kad  audiniai arba jų gaminiai tiktų eksportuoti į  pasaulinę rinką,   būtina,  pasitelkiant  užsienio investitorius, įdiegti  šiuolaikinę pluošto  paruošimo,  verpimo, taurinimo  technologiją.   Siuvimo  pramonės  įmonės  turi  naują modernią  įrangą,  bet  atsiliekama  modeliavimo  ir  konstravimo srityje.  Reikia   sukurti  pasaulinius  standartus  atitinkančią modelių diegimo sistemą. Tikslinga plėtoti  linų  pramonę,  natūralių  odų  ir  kailių perdirbimą, todėl rengiamos jų gamybos plėtojimo programos. Chemijos pramonės  šakos būklė  ypač priklauso  nuo galimybių apsirūpinti energetikos  ištekliais, žaliavomis  ir  medžiagomis, nes vietinės  žaliavos sudaro  tik  apie  10 procentų  jų  bendro kiekio. Atsižvelgiant į  žaliavų bazę, energetikos išteklių kainas ir produkcijos paklausą,  pertvarkoma įmonių veikla, stengiamasi jas integruoti į  naujas rinkas. Chemijos gamyklose bus ieškoma būdų, kaip techniškai atsilikusią gamybą pakeisti nauja technologija, o trąšų asortimentą  padaryti prieinamesnį  Lietuvos žemdirbiams ir tinkamesnį augalams.  Gamybos pertvarkymas būtinai turi pagerinti ir ekologinę regiono situaciją. Polimerinių  žaliavų   stoka  verčia  mažinti  stambiatonažių polietileno gaminių  (vamzdžių, plėvelės)  gamybą ir pereiti prie sudėtingesnių dirbinių,  kuriems  reikia  mažiau  žaliavų.  Kartu būtina daugiau  dėmesio skirti  naudotų plastmasių  surinkimui ir perdirbimui. Farmacijos pramonė  priskirtina prie prioritetinių ūkio šakų. Jai reikia  mažai žaliavų  ir medžiagų,  gamyba  palyginti  švari ekologiniu požiūriu, turimas neblogas mokslinis potencialas. Dabar būtina intensyvinti vietinių žaliavų, ypač augalinės ir gyvulinės kilmės, panaudojimą vaistų gamyboje. Perspektyvoje  numatoma  dalį  cheminių  junginių,  naudojamų vaistų gamyboje, sintetinti Lietuvoje. Ateityje  farmacijos   pramonėje   turėtų   išsiskirti   šios prioritetinės gamybos  kryptys: genoinžinerinių preparatų gamyba, diagnostikumų gamyba  ir vaistažolių  auginimas bei  perdirbimas. Tuo tikslu  rengiamas  farmacijos  pramonės  plėtojimo  programos projektas. Viena  svarbiausiųjų   mašinų  gamybos  pramonės  pertvarkymo krypčių -  žemės ūkio mašinų, padargų ir inventoriaus, žemės ūkio produktų perdirbimo,  fasavimo ir įpakavimo įrengimų bei automatų gamybos plėtimas  kooperuojantis su kitomis Baltijos valstybėmis. Numatoma pradėti gaminti mažo galingumo dyzelinius variklius. Bus skatinama  vartojamųjų  prekių,  šildymo  katilų,  kurie  naudoja vietinį kurą  (medieną, durpes),  pramoninių skalbimo ir cheminio valymo įrengimų gamyba. Staklių ir  įrankių pramonėje  reikės toliau  plėtoti  turimą precizinių staklių  gamybos potencialą,  techniškai jį atnaujinti pritraukus užsienio  investicijas, gaminti universalias metalo ir medžio tekinimogręžimofrezavimo stakles. Numatoma  pradėti   gaminti  sintetinį   ketų,  kurti  mažas, ekologiškai švarias spalvotosios ir juodosios metalurgijos įmones pasitelkus  užsienio  firmas,  pirmiausia  tas,  kurios  perdirba metalo laužą. Elektronikos ir  elektrotechnikos pramonė  1993 metais pradės gaminti naujus šiuolaikinius kineskopus, televizorių selektorius, kabelinės  televizijos  aparatūrą,  radijo  matavimo  prietaisus, televizijos mikroschemas,  telefono stotis  ir kita.  1993 metais bus pagaminta  bandomoji ultragarsinių  ir mechaninių vandens bei šilumos skaitiklių partija. Vyriausybė  toliau   skatins  medicininės   ir  kompensacinės technikos gamybą.  Sveikatos apsaugos  įstaigų reikmėms  tenkinti būtina daugiau  gaminti medicinos  prietaisų ir technikos, plėsti jų asortimentą  (čia minėtina  diagnostinė vidaus  organų  tyrimo aparatūra, inhaliatoriai,  protezai, įvairūs įrankiai, medicininė matavimo aparatūra). Smulkaus ir  vidutinio  privataus  verslo  plėtojimo  srityje numatoma reikiamą  dėmesį skirti  smulkių ir  vidutinių  privačių įmonių  kūrimui   visose  ūkio   šakose.  Šios  įmonės  -  vienas svarbiausiųjų ekonomikos  augimo veiksnių,  papildomų darbo vietų šaltinis.  Jos   yra   imliausios   inovaciniams   procesams   ir operatyviems  struktūriniams   pertvarkymams,  jose   gali   būti sparčiai įdiegiamos  naujos technologijos  ir  pradedama  gaminti naujų rūšių produkcija. Skatindama  privataus   verslo  plėtojimą,  Vyriausybė  veiks šiomis kryptimis: sudarys  šiam   verslui  palankias  sąlygas  ir  visokeriopai skatins užsienio kapitalo paramą Lietuvos verslininkams; palaikys  iniciatyvą   kurti  v …