LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMOS Apsvarstęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktu bei 92 straipsnio penktąja dalimi, Lietuvos Respublikos Seimas n u t a r i a:

1. Pritarti Ministro Pirmininko Adolfo ŠLEŽEVIČIAUS pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai.
2. Nutarimas įsigalioja nuo jo priėmimo. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PIRMININKAS ČESLOVAS JURŠĖNAS Vilnius, 1993 m. kovo 31 d. Nr.I-114 (originalas saugomas Vyriausybėje) LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS PROGRAMA
3. Lietuvos ūkio būklė 1992 metais, kaip ir per pastaruosius trejus metus, Lietuvos ūkis išgyveno sunkią ekonominę krizę, kuri tebesitęsia iki šiol. Pramonės įmonių produkcijos (palyginamosiomis kainomis) 1992 metais realizuota 52 procentais mažiau negu 1991 metais (Latvijoje - 35, Estijoje - 43, Baltarusijoje - 11 procentų), produkcijos (palyginamosiomis kainomis) pagaminta tiek, kiek 1973 metais. Rangos įmonės savo jėgomis atliko statybos darbų 28 procentais mažiau negu 1991 metais. Mažėjo ir investicijų apimtis: gamybinių ir negamybinių objektų statybai panaudotos lėšos sudaro apie 57 procentus 1991 metų lygio. Butų pastatyta 20 procentų mažiau. Trečdaliu sumažėjo žemės ūkio produkcijos apimtis (palyginamosiomis kainomis), iš jos augalininkystės produkcijos - 35, gyvulininkystės - 28 procentais. 1992 metais, palyginti su 1991 metais, visuose ūkiuose 23 procentais sumažėjo galvijų, gyvulių ir paukščių realizuota 16, o pieno ir kiaušinių - 23 procentais mažiau negu 1991 metais. Atsižvelgiant į tai, kad gamyba mažėjo ir ankstesniais metais, tikrąją ūkio būklę galima apibūdinti gamybos dinamika per praėjusius trejus metus: per šį laikotarpį bendrasis vidinis produktas sumažėjo 49 (Latvijoje - 42, Estijoje - 40 procentų), pramonės produkcija - 55, žemės ūkio produkcija - 39, statybos darbai - 48, butų statyba - 61 procentu. Kelia susirūpinimą ir tai, kad vis daugiau bendrojo vidinio produkto skiriama kasdieniam vartojimui, todėl katastrofiškai mažėja kaupimo ir investicijų galimybės. Beveik nutrūko techninio atnaujinimo procesai. Krizinė ekonomikos būklė, gamybos nuosmukis ir ypač jos efektyvumo mažėjimas tiesiog katastrofiškai smukdė gyvenimo lygį. 1992 metais vartojamų prekių ir paslaugų kainos bei tarifai padidėjo 12,6 karto (Latvijoje ir Estijoje - 10,5 karto), iš jų maisto produktų - beveik 14 kartų, o vidutinis mėnesio darbo užmokestis - tik 4 kartus. Taigi realusis darbo užmokestis 1992 metų gruodžio mėnesį, palyginti su 1991 metų gruodžio mėnesiu, sumažėjo net 68 procentais (Latvijoje - 24, Estijoje - 44 procentais). Valstybė priversta socialiai remti pernelyg daug žmonių. Nepavyko išvengti hiperinfliacijos. Labai pagausėjo šeimų, kurių pajamos vienam šeimos nariui mažesnės nei minimalus gyvenimo lygis. Nuolat didėjo šeimų išlaidos maistui. 1992 metų pabaigoje tam buvo skiriama 60-70 procentų visų vartojimo išlaidų. Oficialios statistikos duomenimis, bedarbiai sudarė apie 1 procentą darbingo amžiaus gyventojų. Jų ypač pagausėjo 1992 metų pabaigoje. Įvertinus paslėptą nedarbą (dirbančius 23 dienas per savaitę ir išėjusius neapmokamų atostogų), vien tik pramonėje ir statyboje būtų apie 250 tūkst. bedarbių. Blogėjo kriminogeninė situacija. 1992 metais užregistruota 56,6 tūkst. nusikaltimų, arba 26 procentais daugiau negu 1991 metais. Nusikaltimų, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, skaičius padidėjo nuo 120 iki
4. Kone kas antras nusikaltimas susijęs su asmeninio turto vagystėmis. Apie du trečdalius nusikaltimų (daugiausia asmeninio, valstybinio bei visuomeninio turto vagysčių) lieka neatskleista. Krizinę Lietuvos ūkio situaciją sąlygojo tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys. Pirmiausia, tai milžiniški energetikos išteklių ir kitų žaliavų kainų šuoliai, suirę dešimtmečius klostęsi ekonominiai ryšiai su buvusiųjų TSRS respublikų ūkio subjektais, viso šio regiono ūkio krizė. Antra, pernelyg forsuotas buvusios senosios ūkio sistemos demontavimas, nepakankamai konstruktyvus rinkos ekonomikos mechanizmo realizavimas, klaidos vykdant ekonomikos reformą ir principinės klaidos vykdant žemės ūkio reformą. Vertinant ekonomikos reformą, reikia atsižvelgti į tai, kad Lietuva ilgą laiką (iki 1992 m. spalio 1 d.) naudojosi kitos valstybės (TSRS, vėliau - Rusijos) piniginiu vienetu, o lygiagrečiai su ekonomikos reforma vyko ir tebevyksta Lietuvos ūkio transformavimas į nepriklausomos valstybės ekonomiką. Dėl to neišvengiamai reikia nemažai keisti ūkio, ypač pramonės, struktūrą. Neigiamą įtaką Lietuvos ūkiui neabejotinai daro krizinė Rusijos ir kitų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių situacija ir destabilizacijos procesai šiose valstybėse. Tačiau dabartinę Lietuvos socialinę ekonominę būklę lėmė ne tik neišvengiamas išorinių ekonominių sąlygų blogėjimas, bet ir klaidos vykdant ekonomikos reformą. Vyriausybė pripažįsta, kad iki šiol vykdyta reformų politika davė kai kurių teigiamų rezultatų: buvo atsisakyta direktyvinio kainų reguliavimo, sparčiai ir sėkmingai privatizuoti valstybiniai ir komunaliniai butai, atsisakyta centralizuoto planavimo ir produkcijos skirstymo. Be to, pastaruoju metu, po Seimo rinkimų, sustiprinta įmonių monopolininkių kainų kontrolė, joms nustatyti rentabilumo apribojimai, Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme padarytos pataisos, kuriomis gerokai liberalizuota investicinių išmokų cirkuliacija (tai skatins kaupti kapitalą). Tačiau Vyriausybė mano, kad iki šiol vykdytoje ekonomikos reformoje neišvengta didelių klaidų, kurios paspartino bendrą ekonominį nuosmukį, lėmė gilią socialinę krizę. Padarytoms klaidoms ištaisyti reikės daug išlaidų ir laiko. Svarbiomis klaidomis laikytina tai, jog: išliko per didelis valstybės kišimasis į ekonomiką, ribojantis privataus ūkio iniciatyvą, savaiminį reguliavimąsi; susiklostė grėsminga padėtis pinigų ir bankininkystės srityje. Lietuvos bankas, kuris yra tiesiogiai atsakingas už šią svarbią ekonomikos reformos grandį, nesugebėjo parengti ir įgyvendinti efektyvios bankų, pinigų ir atsiskaitymų politikos. Labai pavėluota įvesti Lietuvos nacionalinę valiutą - litus, kurie galėjo būti veiksminga ekonomikos stabilizavimo priemonė. Daugelio Lietuvos ir užsienio ekspertų nuomone, patogiausias momentas litams įvesti buvo praleistas. Be to, net iki šiol ne visiškai išspręstos ne tik ekonominės, bet ir litų įvedimo techninės problemos. Padėties neišgelbėjo nepakankamai parengtas ir pavėluotas Lietuvos laikinųjų pinigų - talonų įvedimas. Tai visiškai sutrikdė atsiskaitymus ir paspartino infliacinius procesus. Nenormalūs Lietuvos banko ir Vyriausybės santykiai neleido reikiamai koordinuoti veiksmų tarp šių svarbiausiųjų valstybės institucijų ir skaudžiai atsiliepė visai Lietuvos ekonomikai; nepadėjo stabilizuoti ir plėtoti ūkio ir nepakankamai ekonomiškai kryptinga mokesčių politika; valstybės ekonominė politika ir ūkio nestabilumas labai sutrikdė investicinius procesus, gilino makroekonomikos disproporcijas, trukdė gauti užsienio paramą ir investicijas. Be to, buvusiosios Vyriausybės neturėjo nuoseklios ir konkrečios eksporto ir importo bei užsienio investicijų politikos; nebuvo nors iš dalies apsaugoti nuo infliacijos gyventojų indėliai Lietuvos taupomajame banke, nors buvusiųjų Vyriausybių programose tokia apsauga buvo numatyta. Vietoj to taikytas kompensacijų investicinėse sąskaitose mechanizmas iš esmės reiškė prievartinį lėšų, kurias gyventojai patikėjo saugoti valstybei, nusavinimą ir panaudojimą valstybės, o ne indėlių savininkų interesams; privatizuojant įmones, taikytas socialinės orientacijos modelis, pagrįstas ekonomiškai neracionalios lygiavos principu, taip pat ilgą laiką naudotos tik dvi privatizavimo formos, ribojant pinigų panaudojimą įmonėms arba jų akcijoms pirkti. Toks modelis įgalina privatizaciją vykdyti gana sparčiai, tačiau orientavimasis skirstyti akcijas lygiavos principu nesudaro sąlygų atsirasti tikrajam turto šeimininkui ir neskatina šio turto efektyviai panaudoti. Griežtos pinigų kvotos įmonių privatizavimui prisidėjo prie infliacijos spartinimo; reforma žemės ūkyje buvo vykdoma daugiausia prievartiniais, administraciniais metodais. Tai nesuderinama su liberalios ekonomikos ir laisvo ekonomikos subjektų pasirinkimo principais. Vykdant žemės ūkio reformą, buvo priimti netobuli įstatymai ir ypač juos papildantys aktai - turto, žemės ir žmogaus atskyrimas, laikinųjų administracijų sukūrimas, specialistų nušalinimas nuo reformos kūrimo ir vykdymo, nesubalansuota ir nelanksti žemės grąžinimo sistema. Jie daugiausia lėmė sunkią, tiesiog kritišką žemės ūkio ir apskritai kaimo būklę. Be to, ribojant įvairiomis valstybinio reguliavimo priemonėmis maisto produktų rinkos mažmeninių kainų didėjimą, kartu buvo stabdomas žemės ūkio produkcijos superkamųjų kainų didėjimas. Pastaruoju metu žemės ūkio produktų superkamosios kainos nepadengė netgi gamybos kaštų, ir tai, be abejo, gilino krizę žemės ūkyje. Gamybos nuosmukį dėl administraciniais metodais įvykdytos dekolektyvizacijos galima lyginti su ankstesniu jos sumažėjimu dėl priverstinės kolektyvizacijos. Per trejus praėjusius metus sparčiai mažėjo gyvulių ir paukščių skaičius, dėl to mėsos gamyba žemės ūkyje sumažėjo 29, pieno - 31, kiaušinių - 29 procentais. Žemės ūkio produktų supirkimas dar labiau smuko: per tą patį laikotarpį gyvulių ir paukščių supirkta 34, pieno - 42, kiaušinių - 51 procentu mažiau. Lietuva, buvusi tradicinė žemės ūkio produktus eksportuojanti šalis, grėsmingai artėja prie žemės ūkio produktų importo. Jeigu nebūtų beveik perpus sumažėjęs pagrindinių maisto produktų vartojimas Lietuvoje, ji jau būtų priversta juos importuoti. Tokia grėsmė išlieka, tam tektų panaudoti užsienio kreditus, ir vis didėtų Lietuvos skolos užsieniui; nuo 1992 metų vasaros dirbtinai, administracinėmis priemonėmis, buvo stabdomas įmonių darbuotojų atleidimas iš darbo ir netgi darbo savaitės trumpinimas neatsižvelgiant į objektyvias ekonomines aplinkybes. Šiais sprendimais buvo sudarytos kliūtys darbo rinkai normaliai funkcionuoti; dėl nepakankamos ir ne visada kvalifikuotos kontrolės bei nuolaidžiavimo įstatymų ir Vyriausybės sprendimų pažeidėjams labai pagausėjo ūkinių nusikaltimų. Kita vertus, tai, kad įstatymai neatitinka dabarties reikalavimų, trukdo kovoti su nusikalstamumu; daug privataus sektoriaus įmonių nemoka mokesčių. Galima tik spėlioti, kokia ūkinė apyvarta vykdoma grynaisiais, aplenkiant bankus ir finansinę atskaitomybę bei nemokant mokesčių, tačiau ji, be abejo, gana didelė; neigiamai atsiliepė ir dažnas buvusiųjų Vyriausybių sprendimų kaitaliojimas. Vien muitų ir licencijų klausimais nuo 1991 metų balandžio mėnesio priimta daugiau kaip 10 vienas kitą keičiančių ir papildančių nutarimų. Toks spartus eksporto ir importo sąlygų keitimas nesudaro stabilumo atmosferos, kurios ypač pasigenda užsienio partneriai; nepakankamai aiškiai nustatyti santykiai tarp Vyriausybės ir savivaldybių. Labai ilgai delsiama dalį valstybinio turto perduoti savivaldybių nuosavybėn, neaiškiai suformuluotos savivaldybių teisės šio turto atžvilgiu, o tai trukdo priimti efektyvius sprendimus. Ekonomikos reforma buvo vykdoma nepakankamai nuosekliai ir kompleksiškai, dažnai nukrypstant į populistines nuostatas. Trūko reformos eigos grįžtamojo ryšio. Nebuvo reikiamai atsižvelgta į būtinybę suderinti svarbiausius reformos elementus, nesukurta veiksminga užsienio kreditų panaudojimo ir valstybės garantijų sistema.
5. Ekonominė politika Svarbiausiasis Vyriausybės uždavinys - stabilizuoti ekonomikos būklę, sustabdyti grėsmingą mastą įgavusį gamybos smukimą ir kiek įmanoma sumažinti infliaciją. Šiuo tikslu Vyriausybė toliau vykdys reformas, visų pirma orientuodamasi į ekonomikos efektyvumo didinimą. Kartu ir toliau bus teikiama valstybės parama darbo netekusiems, minimalias pajamas gaunantiems ir kitiems socialiai remtiniems asmenims. Šiam tikslui bus taip pat naudojamos lėšos, gautos stabilizuojantis ekonomikai. Vyriausybė numato nuosekliai laikytis ekonominės politikos ir reformų tęstinumo principų. Tai pasakytina ir apie 1992 metų rugsėjo mėnesį kartu su Tarptautiniu valiutos fondu parengtą Lietuvos ekonominės politikos memorandumą, kuriame, kaip žinoma, numatytas kompleksas makroekonominių ūkio stabilizavimo priemonių, turinčių pakeisti pirmiausia bankų, pinigų ir fiskalinę politiką. Tačiau pripažįstant tai kaip strateginę Vyriausybės nuostatą, neabejotinai reikia tobulinti ekonomikos reformos įgyvendinimo kelius ir metodus. Ekonomikos reforma bus toliau plėtojama trimis pagrindinėmis kryptimis. Rinkos subjektų konkurencingos struktūros formavimas Vyriausybė numato taikyti įvairesnes valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimo formas, taip pat sumažinti arba atsisakyti kai kurių šiuo metu esančių apribojimų, svarbiausiuoju privatizavimo tikslu laikydama gamybos efektyvumą. Bus siekiama sukurti vienodas ūkininkavimo sąlygas visiems ūkio subjektams nepriklausomai nuo nuosavybės formų. Kreditai konvertuojama valiuta paprastai bus teikiami konkurso tvarka įvairių nuosavybės formų įmonėms, pateikusioms aiškų ir pagrįstą kreditų grąžinimo planą ir diegiančioms technologijas konkurentabiliai, tinkamai eksportuoti produkcijai gaminti. Pirmenybė bus teikiama investicijoms į produkcijos, atitinkančios Europos rinkos reikalavimus, gamybos organizavimą. Vyriausybė numato išnagrinėti nuomos plėtimo klausimą, siedama jį su galimybe išpirkti nuomojamus objektus. Tikslinga gerokai sumažinti pelno (pajamų) dalies, skirtos investicijoms, apmokestinimą. Bus sudaromos palankios sąlygos smulkiam ir vidutiniam privačiam verslui - svarbiam ekonomikos plėtojimo, ūkio restruktūrizavimo veiksniui ir papildomų darbo vietų šaltiniui. Numatoma tobulinti teisinius pagrindus, skatinančius ir saugančius privatų verslą ir sudarančius palankias sąlygas jį plėtoti, ypač pradinėje stadijoje, taip pat remti verslo "inkubatorių", inovacinių, informacinių ir konsultacinių verslo centrų steigimą. Siekiant sustiprinti Lietuvos įmonių gaminių eksporto potencialą, bus pateikti pasiūlymai dėl koncernų, konsorciumų ir kitų įmonių junginių veiklos įteisinimo, taip pat atitinkamos produkcijos importo liberalizavimo kaip būtinos konkurencijos sąlygos. Didelė problema išlieka mažas kai kurių neprivatizuotų valstybinių įmonių efektyvumas. Kadangi valstybinis sektorius dar vyrauja, jis daugiausia ir lemia bendrą gamybos būklę. Iki bus privatizuotos, šioms įmonėms gali būti taikomos kai kurios valstybinio reguliavimo priemonės (padidinamos steigėjo teisės, prireikus laikinai sustabdomi stebėtojų tarybų įgaliojimai ir kt.). Kartu būtina sukurti ir realizuoti gamybos stabilizavimo ir didinimo ekonomines paskatas. Palankios ekonominės terpės (rinkos infrastruktūros) rinkos subjektams funkcionuoti sudarymas Vyriausybė numato ir toliau plėsti laisvų kainų sferą (išskyrus monopolinius gamintojus, kuriems gali būti taikomi kainodaros apribojimai), kartu su Lietuvos banku vykdyti daug griežtesnę pinigų kiekio apyvartoje ribojimo politiką, tobulinti mokesčių sistemą, kad ji neslopintų gamintojų aktyvumo ir kartu užtikrintų pakankamas valstybės pajamas. Numatoma sustiprinti antimonopolinę kontrolę bei priežiūrą, griežčiau taikyti monopolininkams įstatymų numatytas valstybinio reguliavimo priemones ir sankcijas. Siekiant mažinti infliaciją, numatoma: mažinti arba visai panaikinti apribojimus pirkti už pinigus privatizuojamus objektus, kadangi šie apribojimai šiandien neturi jokios prasmės. Esant itin didelėms pinigų sumoms, reikalauti pajamų deklaracijų, o jų nepateikus arba neįrodžius, kad sumokėti mokesčiai, - taikyti didesnį apmokestinimą; nedelsiant kartu su Lietuvos banku spręsti atsiskaitymų su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, Estija, Latvija, Gruzija klausimus; sukurti vertybinių popierių rinką, kuri efektyviau paskirstytų kapitalą atskiroms ūkio šakoms. Turi greičiau pradėti veikti vertybinių popierių birža. Būtina tobulinti statistiką, priimti valstybinės statistikos įstatymą. Tęsdama aktyvių reformų politiką, Vyriausybė laikysis kompleksiškumo ir nuoseklumo principų, sieks, kad įgyvendinant reformą kartu būtų užtikrintas laisvas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas. Socialinės apsaugos sistemos tobulinimas Vyriausybė sieks, kad darbingi asmenys būtinas gyvenimui lėšas užsidirbtų - tai svarbiausias darbo, užimtumo ir verslo skatinimo politikos uždavinys. Socialinę paramą turi gauti tik tie, kam ji iš tikrųjų būtina, - asmenys, kurie dėl objektyvių priežasčių negali užsitikrinti būtiniausių gyvenimo lėšų. Įgyvendinant šį uždavinį, toliau bus plėtojama socialinio draudimo, ypač globos ir rūpybos sistema (pastaroji veikla bus ypač aktyvinama savivaldybių lygiu). Bus visokeriopai skatinama labdara, globa ir kitoks rėmimas. 2.
6. Valstybinių įmonių privatizavimas Vienas svarbiausiųjų ekonomikos reformos tikslų - suformuoti veiksmingą privatų ekonomikos sektorių. Iki šiol privatus sektorius buvo formuojamas orientuojantis į sparčius privatizavimo tempus ir didelius jo mastus. Neatsisakant šios strateginės krypties, reikia įvertinti jau daugiau kaip metų privatizacijos patirtį ir racionaliau spręsti valstybinės nuosavybės transformavimo į privatinę nuosavybę klausimus. Privatizacijos procese savanorišku pagrindu kuriasi įvairių nuosavybės formų subjektų junginiai (asociacijos, korporacijos, koncernai ir kt.), kurių veikla įstatymo nėra reglamentuota. Vyriausybė numato pateikti Lietuvos Respublikos įstatymų pakeitimus ir pataisas, kuriuose bus siūloma tiksliau reglamentuoti šių junginių veiklą, neleisti įsigalėti monopolizmui, skatinti konkurenciją. Numatoma tęsti valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų ir butų privatizavimą. Yra realios sąlygos artimiausiais mėnesiais užbaigti butų privatizavimą. Toliau privatizuojamas žemės ūkio įmonių turtas, tačiau šis procesas sukelia nemažų prieštaravimų, o kartais ir socialinę įtampą kaime. Priėmus Seime įstatymų pataisas, Vyriausybė sutelks dėmesį, kad jos kuo sparčiau būtų įgyvendinamos. Išryškėjo ne tik teigiamos, bet ir neigiamos privatizacijos proceso ypatybės. Kol kas privatizacija daugiau sprendžia nuosavybės formos pakeitimo klausimą, mažiau - gamybos pertvarkymo, jos efektyvumo didinimo problemas. Vienas svarbesnių uždavinių šioje srityje - šalinti neigiamus reiškinius pačiame privatizacijos procese (trukdymai dalyvauti aukcionuose, akcijų pasirašyme, reketas, nupirktų objektų gadinimas, naikinimas ir t.t.). Aukcionų rengimo praktika parodė, kad juose nepasiekiama laisvo varžymosi, vis dažnėja neteisėtų susitarimų tarp aukcionų dalyvių. Šiems trūkumams pašalinti būtina stiprinti kovą su ūkiniais nusikaltimais, daryti atitinkamas pataisas Civiliniame ir Baudžiamajame kodeksuose. Atsižvelgdama į realias sąlygas ir įvertindama sukauptą patirtį, Vyriausybė numato tobulinti privatizacijos procesą metodologijos ir organizavimo srityse. Privatizavimo metodologijos srityje numatoma: tobulinti Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą (reikia dar didesnės privatizavimo būdų įvairovės - tai nuoma, ilgalaikė nuoma su išpirkimu, lizingas ir kt.); sukurti tokią teisinių ir ekonominių priemonių sistemą, kuri skatintų objektų veiklą po privatizavimo, gintų vartotojų interesus; kurti metodinius antrinio privatizavimo pagrindus bei formas (atstovavimas valstybės interesams privatizuotose įmonėse, valstybei priklausančių akcijų pardavimas vertybinių popierių biržoje ir t.t.); skirti daugiau dėmesio specifinių sričių įmonių, kurios nebuvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, privatizavimo galimybėms išnagrinėti; sudaryti sąlygas kaupti kapitalą privatizuotuose ir privatizuojamuose objektuose. Labai svarbi strateginė privatizacijos proceso tobulinimo kryptis turi būti valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų subalansavimas su privatizuojamo turto verte. Vyriausybė sieks, kad 1993 metais būtų maksimaliai panaudotos privatizavimui valstybės vienkartinės išmokos bei kitos tikslinės kompensacijos. 1994 metų gegužės - birželio mėnesiais numatoma pereiti prie valstybinio turto privatizavimo tik už pinigus. Privatizavimo organizavimo srityje numatoma: pateikti Seimui spręsti savivaldybių nuosavybės klausimą ir reikiamai patikslinus įstatymus perduoti savivaldybių kompetencijai jų nuosavybėje esančių objektų privatizavimą; užbaigti vartotojų kooperacijos turto atskyrimą nuo valstybinio, paskirstant konkrečius objektus. Tai leistų daugelyje rajonų iš esmės baigti valstybinio turto pirminį privatizavimą; užtikrinti, kad kultūros ir paveldo inspekcijos sparčiau rengtų objektų, esančių didžiuosiuose miestuose, ypač jų centruose, eksploatavimo sąlygas ir pateiktų jas šių objektų steigėjams; diegiant naujus privatizavimo būdus, didinti įmonių administracijos ir steigėjų atsakomybę už objektų parengimą privatizacijai. 1993 metais buvo priimti Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo pakeitimai, kuriuose numatyta didesnė privatizavimo būdų įvairovė, išplėstos lengvatos įmonių darbuotojams pasirašant akcijas. Svarbus Vyriausybės uždavinys - užtikrinti šių pakeitimų įgyvendinimą. Vienas iš pirmųjų žingsnių bus išnagrinėti, patobulinti ir patvirtinti jau parengtus įstatymą papildančių aktų projektus. Vyriausybė numato įstatymiškai spręsti investicinių akcinių bendrovių veiklos problemas. Dabar jau susikūrė per 340 investicinių akcinių bendrovių, jų kapitalas - daugiau kaip 18 mlrd. talonų. Būtina įstatymiškai nustatyti investicinių akcinių bendrovių atsakomybę akcininkams ir atitinkamas jų garantijas. Vyriausybė organizuos reikiamų įstatymų projektų rengimą ir pateikimą Seimui. Vyriausybė pertvarkys visą privatizavimo organų miestuose ir rajonuose sistemą, sujungs privatizavimo komisijas ir tarnybas, didins ministerijų ir savivaldybių atsakomybę už privatizavimo politikos įgyvendinimą. Svarbu sunorminti valstybinio turto apskaitos, išsaugojimo, panaudojimo, valdymo klausimus. 2.
7. Fiskalinė ir monetarinė politika Vyriausybė fiskalinę ir monetarinę politiką vykdys vadovaudamasi Lietuvos ekonominės politikos memorandume išdėstytomis nuostatomis ir makroekonominės analizės išdavomis, sieks mažinti per Lietuvos valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus bei valstybinio socialinio draudimo biudžetą perskirstomą sukurto bendrojo vidinio produkto dalį. Numatoma iš esmės pertvarkyti esamą mokesčių sistemą. Ji bus tobulinama atsižvelgiant į visuotinai pripažintus apmokestinimo principus, visų pirma tokius, kaip lygybė, teisingumas ir efektyvumas. Bus ieškoma galimybių mažinti mokesčių tarifus sudarant geresnes sąlygas, kad būtų plėtojami verslai, stabilizuotųsi bei augtų ekonomika ir tuo pagrindu didėtų valstybės pajamos iš mokesčių. Kartu bus siekiama, kad mokesčiai kuo tiksliau būtų reglamentuoti mokesčių įstatymų, kad jie būtų stabilūs, o jų rinkimo kaštai minimalūs. Bus parengti ir pateikti Seimui pridėtosios vertės, nekilnojamojo turto, fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno ir kai kurie kiti mokesčių įstatymų projektai. Bus siekiama pamažu vienodinti juridinių ir fizinių asmenų mokamų mokesčių maksimalius tarifus, o fizinių asmenų pajamas apmokestinti jas deklaruojant. Be to, numatoma: nustatyti kai kurioms įmonėms patento mokestį vietoj pelno (pajamų) mokesčio; padaryti pakeitimus Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatyme, suteikiant Vyriausybei teisę nustatyti diferencijuotas palūkanų už valstybinio kapitalo naudojimą normas pagal įmonių specifiką, rentabilumą ir produkcijos paklausą, taip pat specifinės paskirties įmonių svarbą; sustiprinti fizinių ir juridinių asmenų materialinę ir drausminę atsakomybę už apmokestinamųjų pajamų ar pelno slėpimą; išnagrinėti mokesčių inspekcijų darbą ir spręsti jo gerinimo klausimus; nedelsiant parengti finansinę apskaitą ir atskaitomybę reglamentuojančius dokumentus, kurių reikia Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymui įgyvendinti; sudaryti galimybes mokesčių mokėtojams gauti išsamią informaciją apie mokesčių įstatymus, kitus norminius aktus, instrukcijas bei paaiškinimus mokesčių įstatymų taikymo klausimais. Vyriausybė vykdys griežtą taupymo politiką biudžetinėse įstaigose ir organizacijose, sieks, kad pagrįstai būtų skiriamos joms lėšos. Vienu svarbiausių monetarinės politikos uždavinių Vyriausybė laiko Lietuvos pinigų - litų įvedimą, sudarius Lietuvos ekonominės politikos memorandume nurodytas sąlygas. Tuo tikslu Vyriausybė ir Lietuvos bankas turi nedelsdami parengti litų įvedimo mechanizmą ir sąlygas, pasiūlymus dėl litų stabilizavimo fondo sudarymo ir panaudojimo tvarkos, taip pat dėl materialinių išteklių rezervo, skirto litų perkamajai galiai ir prekių rinkai stabilizuoti, sudarymo. Tvirto lito pagrindas būtų ir kvalifikuotai parengtos investicijų programos bei projektai, leidžiantys efektyviai naudoti tarptautinius kreditus, skiriamus Lietuvos ekonomikai pertvarkyti. Vyriausybė numato artimiausiu metu įsteigti Lietuvos akcinį investicijų banką, kuris koordinuotų užsienio kreditų gavimą ir panaudojimą. Kita vertus, efektyvi monetarinė politika, vykdoma kontroliuojant emisiją ir taikant valiutinio reguliavimo priemones, taip pat sudarant nacionalinių pinigų stabilizavimo fondus bei rezervus ir juos gausinant, gali veiksmingai padėti stabilizuoti laikinųjų pinigų valiutinį kursą. Šios priemonės, taip pat antiinfliacinė ūkį stabilizuojanti kreditų ir vertybinių popierių politika įgalins užtikrinti ir investicijų politikos kontrolę, kad būtų efektyviai naudojami kreditai, skirti Lietuvos ekonomikai pertvarkyti. Svarbiausias, neatidėliotinai spręstinas uždavinys - sutvarkyti tarpvalstybinius atsiskaitymus nekonvertuojama valiuta. Dėl atsiskaitymų sutrikimų, ilgai trunkančių pervedimų bankų sistemoje Lietuvos įmonės patiria didžiulių nuostolių, yra atsidūrusios ypač sunkioje finansinėje būklėje, kadangi gautų pinigų dažniausia neturi kur panaudoti, negali už juos įsigyti talonų. Todėl nekonvertuojama valiuta kaupiasi jų sąskaitose, o įsiskolinimas Lietuvos įmonių partneriams didėja. Būtina artimiausiu metu apsvarstyti Seime Vyriausybės pasiūlymą atidėti įmokas į Lietuvos valstybės biudžetą įmonėms, kurios dėl to pateko į sunkią finansinę būklę, ir neskaičiuoti joms delspinigių. Vyriausybė yra tos nuomonės, kad yra būtina artimiausiu metu užbaigti rengti ir sudaryti tarpvalstybines sutartis su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių nacionaliniais bankais dėl tarpvalstybinių atsiskaitymų. Lietuvos bankas turėtų kaupti informaciją apie ūkio subjektų turimą nekonvertuojamą valiutą, tarpininkauti, kad viena įmonė iš kitos galėtų tos valiutos nusipirkti, rengti jos aukcionus. Atsiskaitymams pagreitinti reikėtų sparčiau kurti elektroninę pinigų pervedimų sistemą ir įsijungti į Europos bei pasaulinę sistemas. Be to, Vyriausybė numato: kartu su Lietuvos banku ir kitomis suinteresuotomis valstybinėmis institucijomis parengti Lietuvos bankininkystės tobulinimo programą. Joje turėtų būti aiškiai atskirta ir įteisinta bankų ir Vyriausybės kompetencija ne tik monetarinės politikos, bet ir investicijų, vertybinių popierių, draudimo, valiutinių operacijų kontrolės bei kitais finansiniais klausimais; kartu su Lietuvos banku parengti palūkanų už banko kreditus strategiją, kuri visų pirma skatintų gamybinių subjektų ūkinę veiklą; spręsti nuvertėjusių gyventojų santaupų, laikomų Lietuvos taupomajame banke, kompensavimo klausimą (išnagrinėti galimybę padaryti tai įvedant litus); parengti norminius dokumentus, kurių reikia vertybinių popierių rinkai sukurti, ir numatyti organizacines priemones jos funkcionavimui užtikrinti; kurti ir plėsti atsiskaitymų už perkamas prekes ir paslaugas čekiais sistemą, atlikti parengiamuosius darbus, būtinus kredito kortelių sistemai įgyvendinti; formuojant Lietuvos valstybės biudžetą, spręsti valstybinių bankų likvidumo atstatymo klausimus; užbaigti reorganizuoti Lietuvos banką. 2.
8. Kainų ir antimonopolinė politika Per dvejus pastaruosius metus pramonės produkcijos kainos padidėjo 120 kartų, o vartojamųjų prekių ir paslaugų - 61 kartą. Per 1992 metus vartojamųjų prekių ir paslaugų kainos padidėjo 12,6 karto, iš jų maisto produktų - 14 kartų. Pagrindinė kainų didėjimo priežastis - žaliavų, ypač energetikos išteklių, gaunamų iš Rytų, brangimas: jų kainos jau priartėjo prie pasaulinių. Dėl nurodytosios priežasties iš esmės pasikeitė gamybos kaštų struktūra, ypač ūkio šakose, suvartojančiose daug energijos. Daugelio produktų gamyba tapo nerentabili. Dabar valstybė tiesiogiai reguliuoja apie 20 procentų visų prekių ir paslaugų kainų, fiksuodama jas galutinio vartojimo stadijoje. Kainos buvo liberalizuojamos etapais. Vėliausiai liberalizuotos būtiniausių ir kasdienio vartojimo prekių kainos. Šiuo metu fiksuotos yra energetikos išteklių, stačiojo miško, pagrindinių transporto ir ryšių paslaugų, kai kurių rūšių duonos, taip pat savivaldybių nustatomos butų nuomos, vandentiekio bei kanalizacijos, buitinių ir komunalinių paslaugų kainos. Įvairiomis valstybinio reguliavimo formomis buvo siekiama sušvelninti kainų šuolius. Kainų ir gamybos išlaidų neatitikimui šalinti buvo naudojamos biudžeto subsidijos. Taikyta ir mokesčių lengvatinių tarifų gyventojams sistema, dalį išlaidų sumos perkeliant ūkio subjektams. Šiuo metu subsidijos vienam gyventojui sudaro vidutiniškai 2100 talonų per mėnesį. Jos teikiamos už gamtines dujas, krosnių kurą, akmens anglis, miesto transporto paslaugas, butų nuomą ir kai kurių rūšių duoną. Įmonės padengia dalį gyventojams taikomo lengvatinio šiluminės energijos tarifo. Siekdama stabilizuoti kainas hiperinfliacijos sąlygomis ir remdamasi užsienio šalių patirtimi, Vyriausybė vykdys ekonominę politiką šiomis kryptimis: plačiai taikys antimonopolines priemones bei plėtos privatizaciją; palaikys konkurenciją ir nefinansuos nuostolingų įmonių; visokeriopai skatins didinti prekių gausą vidaus rinkoje. Iš dalies monopolizuota Lietuvos ūkio struktūra ir laisvos kainos daugeliui ūkio subjektų sudaro palankias sąlygas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, todėl jų veiksmams kontroliuoti Valstybinė kainų ir konkurencijos tarnyba turi skirti ypač daug dėmesio. Būtina pakeisti ir šios tarnybos statusą. Natūralių monopolijų kainų valstybinis reguliavimas išliks ir ateityje. Čia visų pirma turimos galvoje dujų, elektros energijos, centrinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos, geležinkelio transporto ir telekomunikacijų bei miestų transporto (iki bus privatizuota) kainos bei tarifai. Naftos produktų kainos turėtų būti liberalizuotos artimiausiu metu. Ilgainiui, siekiant sudaryti sąlygas atsirasti konkurencijos elementams natūralių monopolijų ūkio srityse, turi būti pereinama prie konkurso būdu sudaromų gamybinių pajėgumų ir infrastruktūros eksploatavimo sutarčių. Reikia pabrėžti, kad tiesioginių subsidijų energetikos ištekliams, kaip neefektyvaus subsidijavimo būdo, bus kuo greičiau atsisakyta. Vyriausybė suformuos žemės ūkio subsidijavimo mechanizmą, tiesiogiai remdama maisto produktų vartotojus. Prireikus bus mokamos dotacijos energijos vartotojams. Vyriausybė yra tos nuomonės, kad prioritetas turi būti teikiamas ūkio šakoms ir ūkio subjektams, gaminantiems būtiniausius produktus ar teikiantiems būtiniausias paslaugas, ypač maisto pramonei ir energetikai. Numatoma įteisinti informacijos apie parduodamų prekių bei paslaugų kainas ir tarifus, pagrindines realizuojamų prekių bei paslaugų charakteristikas, pateikimą vartotojams. Svarbia antimonopolinės veiklos priemone turi tapti racionali muitų politika, kuria siekiama skatinti konkurenciją vidaus rinkoje. Atsižvelgdama į sunkią socialinę ekonominę būklę ir siekdama santykiškai sulėtinti ar apriboti būtiniausių prekių bei paslaugų kainų didėjimą, Vyriausybė numato: nuolat analizuoti prekių ir paslaugų, ypač socialiai svarbių, kainų struktūrą ir įmonių rentabilumą, kontroliuoti gamintojų ir prekybininkų, užimančių dominuojančią padėtį vidaus rinkoje, kainodarą ir elgesį, taikyti rentabilumo apribojimus ir sankcijas nesilaikantiems Lietuvos Respublikos kainų įstatymo ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo; taikyti valstybės kontraktų sistemą žemės ūkio produkcijai bei kai kuriems socialiai svarbiems produktams, užtikrinti būtiniausių maisto produktų gamybos minimumą gyventojams, taip pat jų pardavimą vidaus rinkoje. Pereinamuoju į rinką laikotarpiu gali išlikti ir netiesioginis kai kurių prekių bei paslaugų kainų reguliavimas taikant dominuojančių įmonių rentabilumo ribojimus bei lankstesnes šio reguliavimo priemones. Didelio rentabilumo įmones numatoma apmokestinti progresyviniu pelno mokesčiu. Ateityje Vyriausybė vykdys tolesnio kainų liberalizavimo politiką, nustatys tik svarbiausiųjų energetikos išteklių (gamtinių dujų, elektros energijos, šiluminės energijos) kainas gamintojams ir tiekėjams, kaip natūralioms monopolijoms. Biudžeto subsidijos kainų skirtumui kompensuoti bus naudojamos tik kaip ypatinga bei laikina priemonė ir ateityje turės būti mažinamos. Plečiantis konkurencijai, kartu mažės apribojimai kainodaros srityje. 2.
9. Užsienio prekyba ir muitų politika Vyriausybė plėtos užsienio prekybą, įgyvendindama eksporto skatinimo programą bei sudarydama tarpvalstybines ekonomines ir prekybos sutartis. 1993 metais, bendradarbiaujant su Danijos specialistais, bus parengta Lietuvos pramonės produkcijos eksporto plėtojimo bei skatinimo programa. Numatoma, kad pagrindiniu eksporto bei importo reguliavimo svertu taps lanksti muitų sistema. Ji pakeis iki šiol buvusią prekių, išvežamų iš Lietuvos Respublikos, kvotavimo ir licencijavimo tvarką, taip pat eksporto bei importo reguliavimą individualiu, lengvatiniu ir bendruoju akcizais. Eksporto muitai bus paprastai nustatomi už tą produkciją, kurios gamyba subsidijuojama arba dotuojama. Diferencijuojant muito tarifą, bus skatinama eksportuoti gaminius, o ne žaliavas. Artimiausiu metu nepavyks visiškai išvengti protekcionistinės muitų politikos, ginančios Lietuvos gamintojus ir vidaus rinką. Ši politika taikoma daugelyje pasaulio šalių. Keičiantis Lietuvos ekonominei situacijai (įvedus litus ir pasiekus jų vidaus konvertavimo), muitų tarifų dydžiai bei apmokestinamųjų prekių sąrašai bus tikslinami taip, kad nevaržytų užsienio prekybos ryšių, sudarytų Lietuvos rinkoje konkurencijos sąlygas visiems ūkio subjektams ir prekėms. Atsižvelgdama į šias nuostatas, Vyriausybė dar kartą išnagrinės patvirtintąsias muitų už eksportuojamas ir importuojamas prekes tarifų normas ir jas patikslins. Vyriausybė sieks aktyvaus užsienio prekybos balanso, skatindama plėsti eksportą visų pirma tų gaminių, kuriems gaminti reikia didelių kvalifikuoto darbo ir mokslo sąnaudų. Siekdama didinti Lietuvos eksporto galimybes ir ginti jos prekybinius interesus, Vyriausybė numato sudaryti tarpvalstybines ekonomines ir prekybos sutartis (iš jų ir laisvos prekybos sutartis), dalyvauti tarptautinių prekybos organizacijų darbe prisijungiant prie prekybos susitarimų. Bus toliau formuojama Lietuvos Respublikos muitinės teisinė bazė, infrastruktūra, plečiamas tarptautinis bendradarbiavimas. Kartu Vyriausybė yra tos nuomonės, kad būtina artimiausiu metu sukurti efektyvią operatyvios informacijos (apie Lietuvos dvišales ir daugiašales tarptautines ekonomines sutartis bei jų vykdymą, užsienio valstybių ekonomikos konjunktūrą, užsienio partnerių ir Lietuvos ūkio subjektų pasiūlymus dėl ekonominio bendradarbiavimo, užsienio valstybių įstatymus ir tarptautinės teisės normas užsienio ekonominių ryšių klausimais) sistemą. 2.
10. Ūkio plėtojimas ir restruktūrizavimas Susiformavusi sovietiniu laikotarpiu Lietuvos ūkio struktūra iš esmės buvo orientuota į buvusios TSRS poreikių tenkinimą, jos pigių žaliavų ir energetikos išteklių šaltinius. Buvo sukurta stambių pramonės įmonių, nesusijusių su Lietuvos gyventojų poreikiais. Kita vertus, šios įmonės naudojo daug išteklių, išveždavo produkciją į buvusiąją TSRS. Paveldėta iškreipta, santykiškai daug žaliavų ir energtikos išteklių naudojanti ūkio struktūra neatitinka dabartinio Lietuvos ūkio poreikių, ekonominių ir finansinių galimybių. Todėl dabar, atkūrus nepriklausomybę, labai svarbiu Vyriausybės uždaviniu tampa ūkio restruktūrizavimas, kuris iki šiol buvo vykdomas be nuoseklios ir pagrįstos koncepcijos. Siekdama formuoti savarankišką Lietuvos, kaip suverenios valstybės, ūkį, Vyriausybė numato šias pagrindines jo transformavimo kryptis: efektyvios gamybinės infrastruktūros plėtojimas; žemės ūkio ir pramonės restruktūrizavimas, smulkaus ir vidutinio privataus verslo skatinimas; savų žaliavų išteklių reprodukcija, efektyvus panaudojimas ir perdirbimas; prioritetinis socialinės infrastruktūros plėtojimas; aktyvus ūkio orientavimas į pasaulinę rinką. Efektyvios gamybinės infrastruktūros plėtojimas. Gamybinė infrastruktūra dabartinėmis sąlygomis lemia daugelio gamybos šakų stabilų vystymą, taip pat normalų negamybinės sferos funkcionavimą. Ypač tai svarbu Lietuvai dabar, kai išteklius, kurių reikia gamybinei sferai plėtoti, tenka įsigyti pasaulinėmis kainomis. Nuo gamybinės infrastruktūros lygio ir jos darbo stabilumo priklauso ir užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvą galimybės. Energetika. Lietuva turi galingų elektrinių, išvystytus elektros, dujų tinklus, naftos perdirbimo pramonę bei naftotiekį. Tačiau importuojama apie 97 procentus pirminių energetikos išteklių, ir tik iš Rytų. Per trejus metus taip ir neparengti apsirūpinimo šiais ištekliais alternatyvų projektai. Vyriausybės nuomone, svarbiausios Lietuvos energetikos strategijos kryptys yra: sukurti daugiakanalę apsirūpinimo kuru sistemą; kiek įmanoma didinti energijos vartojimo gamyboje ir buityje efektyvumą; gerinti vietinių ir alternatyvių energijos išteklių naudojimą. Tuo tikslu 1993 metais numatoma baigti rengti ir patvirtinti ilgalaikę Lietuvos energetikos strategijos programą, šiam darbui panaudoti Europos Ekonominės Bendrijos programos PHARE finansavimą, pasitelkti tiek savus, tiek užsienio specialistus. Spręsdama apsirūpinimo kuru ir energetinio komplekso patikimumo problemas, Vyriausybė numato: realizuoti darbų kompleksą, apimantį naftos terminalą, produktotiekį Klaipėda - Mažeikiai ir Mažeikių valstybinės naftos perdirbimo įmonės rekonstrukciją; artimiausiu metu pradėti priimti naftos produktus per Klaipėdos uostą (ekstremaliomis sąlygomis); sudaryti sutartis ilgalaikiam naftos, dujų ir branduolinio kuro pirkimui, ieškoti galimybių įsigyti šių produktų kitose šalyse; užtikrinti stabilų Ignalinos valstybinės atominės elektrinės darbą, įgyvendinti priemones, būtinas jai saugiai eksploatuoti, taip pat spartinti panaudoto branduolinio kuro saugyklų projektavimą ir statybą; 1993 metais atiduoti eksploatuoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės trečiąjį agregatą; laipsniškai didinti naftos produktų rezervą, geriau panaudoti esamas ir statyti papildomas saugyklas. Siekdama skatinti taupiai vartoti energiją, Vyriausybė numato tobulinti energijos tarifų sistemą (pagal realią vertę) ir skatinti diegti mažai energijos reikalaujančias technologijas. Tam būtina išlaikyti normalų santykį tarp elektros ir šiluminės energijos kainų, parengus kaštų kompensavimo mechanizmą, laipsniškai mažinti skirtumą tarp šiluminės energijos kainų gyventojams ir kitiems vartotojams. Vyriausybė visokeriopai rems energijos taupymo ir apskaitos priemonių diegimą. Sprendžiant energetikos problemas, ypač svarbu skatinti vietinių kuro išteklių, geoterminės, vėjo, vandens, saulės energijos panaudojimą, nuolat plėsti savos naftos gavybą, kurios apimtį pagal esamas prognozes per kelerius artimiausius metus galima padidinti iki 0,5 mln. tonų per metus. Transportas. Lietuvos ekonomikos restruktūrizavimas, prekių mainų ir turizmo ryšių su Rytų ir Vakarų šalimis plėtojimas, vidaus ir tarptautinių pervežimų paklausos pokyčiai lemia šias pagrindines Lietuvos valstybinės transporto politikos kryptis: integruoti Lietuvos transporto tinklą į Europos transporto paslaugų rinką tarptautinės tranzitinės reikšmės koridoriuose; suderinti teisinės transporto veiklos reguliavimo sistemą su Europos Ekonominės Bendrijos šalyse taikomomis juridinėmis transporto reglamentavimo taisyklėmis bei standartais, prisijungti prie pagrindinių daugiašalių sutarčių (konvencijų), reglamentuojančių transporto veiklą; aktyviai dalyvauti valstybės mastu užtikrinant stabilią transporto infrastruktūros objektų veiklą, jų rekonstravimą bei plėtojimą; plėtoti multimodalinius pervežimus, dėti pastangas, kad būtų pašalintas Lietuvos transporto sektoriaus nesuderinamumas techniniu, technologiniu ir organizaciniu požiūriu su Vakarų bei Šiaurės Europos kombinuoto transporto sistemomis; užtikrinti visų transporto verslininkų lygiateisiškumą nepriklausomai nuo nuosavybės formų, sudaryti sąlygas sveikai įmonių konkurencijai formuojamoje transporto paslaugų rinkoje, sukurti ir įdiegti adekvačią Europoje funkcionuojančiai transporto veiklos licencijavimo sistemą; demonopolizuoti ir privatizuoti valstybinio transporto sektoriaus komercinius objektus, skatinti užsienio bei vidaus privataus kapitalo investicijas plėtojant transporto infrastruktūrą ir vidaus bei tarptautinių pervežimų paslaugas. Geografinė Lietuvos padėtis lemia tarptautinį jos transporto infrastruktūros pobūdį Šiaurės ir Rytų Europos regione. Vyriausybė teiks prioritetą šių tarptautinių transporto koridorių plėtojimui Lietuvoje: Rytų - Vakarų kryptimi per Klaipėdos uostą, siekiant užtikrinti prekybos bei turizmo ryšius tarp Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių ir Vakarų bei Šiaurės Europos valstybių. Tam reikalui numatoma modernizuoti Klaipėdos uosto bei su juo susijusias sausumos transporto sistemas, ypač išplėsti multimodalinius pervežimus, aktyviai dalyvauti plėtojant Baltijos jūros regiono šalių transporto infrastruktūrą ir formuojant bendrą politiką šioje srityje. Bus siekiama skatinti užsienio investicijas rekonstruojant esamus ir įrengiant naujus terminalus. Svarbu modernizuoti su nafta susijusį geležinkelį, rekonstruoti ir elektrifikuoti geležinkelį Klaipėda - Vilnius - Minskas, plėtoti automagistralės Klaipėda - Vilnius infrastruktūrą; Šiaurės - Pietų kryptimi tarp Skandinavijos ir Rytų bei Centrinės Europos šalių. Esamų kelių pagrindu rekonstruojama automagistralė Via-Baltica, nagrinėjama jos pietinės atšakos Marijampolė - Kybartai - Kaliningradas projekto realizavimo galimybė, siekiant įsijungti į projektuojamą Via-Hanzos automagistralę. Atidarytas keleivių susisiekimas europinės vėžės geležinkelių ruože Šeštokai - Trakiškės, baigiamas įrengti laikinas perkrovimo terminalas kroviniams gabenti šiuo ruožu; susisiekimo oro transportu plėtojimas tarp Lietuvos ir Vakarų bei Šiaurės Europos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių. Ieškoma galimybių, kaip panaudoti užsienio investicijas karinių aerouostų konversijai, kad jie tiktų tarptautiniams krovinių ir keleivių pervežimams. Nuolat gausėjančių tranzitinių lėktuvų skrydžių Lietuvos oro erdve saugumui užtikrinti numatoma toliau modernizuoti lokacinę ir aeronavigacinę skrydžių valdymo įrangą. Šis projektas finansuojamas iš Prancūzijos Vyriausybės suteikto lengvatinio 12 mln. JAV dolerių kredito lėšų. Lietuvos aviakompanijos toliau sieks įsitvirtinti Vakarų šalių oro transporto paslaugų rinkoje. 1993 metais bus atidaryti nauji reisai į Paryžių, Amsterdamą, Stokholmą. Ryšiai ir informatika. Lietuvos ūkio valdymo ir ekonominių subjektų veiklos efektyvumas daug priklauso ir nuo stabilios ryšių bei informatikos infrastruktūrų veiklos, spartaus jų plėtojimo. Vyriausybė skatins įmones bendradarbiauti su užsienio firmomis modernizuojant ir plėtojant ryšių bei informatikos infrastruktūras, rems konkuruojančių firmų kūrimąsi bei veiklą, išlaikydama valstybės reguliuojamą svarbiausių ryšių paslaugų (telefono ryšio užtikrinimas, laiškų, pensijų pristatymas ir kt.) teikimą ir jų kainų nustatymą. Siekiant paspartinti modernios ryšių ir informatikos infrastruktūros sukūrimą šalyje, tam panaudojant išsivysčiusių pasaulio šalių patirtį, finansinę paramą bei modernias technologijas, 1992 metais pradėta vykdyti ilgalaikė strateginė programa "Lietuva-2000". Kartu su konsultacinėmis užsienio firmomis 1993 metų III ketvirtyje bus parengta šakos plėtojimo strateginė programa, kurioje, be kitų priemonių, numatoma: sukurti modernią valstybės valdymo informacinę sistemą ir nacionalinę informacinę infrastruktūrą; parinkti pagrindinius techninius partnerius ir galimus finansavimo šaltinius, kurių reikia šakos infrastruktūrai plėsti; plėtoti komercinius alternatyvius telefono bei "Telex" ryšio tinklus, sukurti paketų komutacijos duomenų perdavimo tinklą, nutiesti tarptautinius optinius kabelius į Lenkiją ir Latviją; įdiegti laikinio atsiskaitymo už vietinius telefono pokalbius sistemą, toliau plėsti bendrojo naudojimo telefono tinklą - statyti telefono stotis naujuose gyvenamuosiuose rajonuose, išplėsti mobilaus ryšio veikimo zoną visoje Lietuvoje; parengti nacionalinę radijo dažnių paskirstymo lentelę, sukurti 100-108 MHz dažnių diapazone veikiančių valstybinių radijo stočių tinklą bei daugiaprogramius kabelinės ir kabelinės- eterinės televizijos tinklus; modernizuoti Lietuvos pašto technologinius procesus - sukurti pašto kasų sistemą (Giro post), keisti įrenginius, automatizuoti tarptautinių atsiskaitymų procesą; sukurti pašto siuntų bei vertybių apskaitos ir kontrolės sistemą. Spręsdama statybos ir urbanistikos problemas, Vyriausybė daugiausia dėmesio skirs energetikos išteklių taupymui, teritorinio planavimo uždavinių sprendimui, subalansuotos urbanizacijos ir kraštotvarkos reguliavimui, žemės ir nekilnojamojo turto savininkų ir valstybės interesų darniai sąveikai, "Būsto" programos realizavimui. Atitinkamai bus pertvarkyta statybos industrija ir statybinių medžiagų pramonė. Vyriausybė skatins termoizoliacinių medžiagų ir konstrukcijų, taip pat šiluminės energijos, vandens ir dujų suvartojimo apskaitos bei reguliavimo prietaisų gamybą ir naudojimą. Greta naujų gyvenamųjų namų statybos socialiai remtiniems asmenims, valstybė rems esamų pastatų, gyvenamojo fondo renovaciją. Per artimiausius dvejus trejus metus numatoma iš esmės apriboti daug energijos ir kuro eikvojančių medžiagų gamybą ir naudojimą. Būtina pertvarkyti plytų gamybos pramonę - plėsti naujų keramikos dirbinių gamybą. Mažinant didžiagabaričių, sunkių, masyvaus surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų kiekį, bus plačiau naudojami mineralinės vatos gaminiai, plokštės iš vietinių medžiagų ir ypač trisluoksnės bei daugiasluoksnės gyvenamųjų namų išorinių sienų konstrukcijos. Šių medžiagų bei konstrukcijų gamyba ir panaudojimas - pagrindinis kuro taupymo rezervas. Įvedamos minimalios šiluminės varžos normos pagal atskirų statinių rūšis. Šių normų turi būti griežtai laikomasi rengiant statinių projektus ir vėliau naudojant šiuos statinius. Atsižvelgiant į Lietuvos klimato sąlygas, bus įrengiami dažniausiai šlaitiniai pastatų stogai, keisis jų danga. Numatoma gaminti minkštą stogų dangą iš polimerbitumo, pradėti beasbestinio šiferio gamybą. Vyriausybė skatins projektus, kuriuose sprendžiami cemento gamybos technologijos tobulinimo ir eksporto didinimo klausimai. Tikimasi pasitelkti užsienio kapitalą stiklo vatos, mineralinės vatos, lakštinio stiklo, lakštinių medžiagų su faktūrine apdaila, didesnės šiluminės varžos plastmasinių langų rėmų gamybai plėsti. Siekdama išsaugoti turimus statybos organizacijų pajėgumus ir gausinti užsienio valiutos išteklius, Vyriausybė skatins statybos paslaugų eksportą. Kad kuo ilgiau išliktų ir būtų tinkamai panaudotas gyvenamųjų namų, butų, kitų pastatų ir statinių fondas, išvengta nereikalingų nuostolių, sutaupyta kuro ir kitų išteklių, bus parengta įstatyminė ir normatyvinė statinių priežiūros bei jų eksploatavimo bazė, teikiama parama šioje srityje savivaldybėms, įmonėms ir organizacijoms. Svarbiausi miškų ūkio plėtojimo uždaviniai - ne tik patenkinti Lietuvos ūkio ir gyventojų poreikius medienai, bet ir eksportuoti jos perdirbimo produkciją, užtikrinti ekologinį balansą. Įgyvendindama šiuos uždavinius, Vyriausybė numato: toliau didinti Lietuvos miškingumą - apželdinti miškais eroduojamas ir žemės ūkio gamybai netinkamas žemes, įveisti laukų ir vandenų apsauginius želdinius; didinti miškų našumą, gerinti gamtosaugines, socialines ekonomines bei kitas vertingas jų savybes diegiant tobulesnes miškų kirtimo ir atkūrimo technologijas, plečiant selekcinius, sėklininkystės darbus, kuriant modernų daigynų ūkį; 1993 metais peržiūrėti miškų naudojimo principus saugomose teritorijose, suderinant tarpusavyje miškininkystės, gamtosaugos ir ekonomikos reikalavimus, pamažu imti naudoti priaugančius medienos išteklius - per 5 metus padidinti kirtimų apimtį iki 4 - 4,5 mln. kub. metrų. Ryšium su tuo pertvarkyti medienos apdirbimo ir perdirbimo pramonę taip, kad ji panaudotų ir smulkią bei menkavertę medieną; padidinti nepaklausios Lietuvoje smulkios medienos eksportą ir naudoti gautas lėšas miškų ūkiui rekonstruoti bei miško ruošos darbams modernizuoti; siekti, kad medienos apdirbimo bei perdirbimo pramonės atliekos būtų naudojamos kurui; spartinti miškų grąžinimą jų savininkams, siekti, kad būtų padidintas grąžinamų ir privatizuojamų miškų, kaip ir žemės, plotas vienam savininkui. Tai leistų privatizuoti apie 25-30 procentų Lietuvos miškų; toliau pertvarkyti medžioklės ūkį, rengti teisinius jo tvarkymo pagrindus. Šiems uždaviniams įgyvendinti rengiama Lietuvos miškų ūkio ir medienos perdirbimo kompleksinio vystymo programa. Medienos perdirbimo srityje 1993-1994 metais būtina modernizuoti plokštinių medienos medžiagų gamybą, kad ji atitiktų pasaulinės rinkos reikalavimus, nes žaliavos - menkavertės medienos - Lietuvoje pakanka, o produkcija labai eksportabili. Planuojama techniškai pertvarkyti klijuotinės faneros gamybą - paleisti į darbą importinių įrengimų kompleksą, kuris leis padidinti gamybą 30 procentų. Numatoma rekonstruoti Klaipėdos valstybinį kartono kombinatą. Po rekonstrukcijos pagerės gaminamo kartono kokybė, ekologinė regiono situacija. Kartonas daugiausia bus skirtas vidaus poreikiams tenkinti, tačiau gera kokybė leis jį eksportuoti ir į Vakarų rinką. Ne mažiau svarbios yra ir pramonės restruktūrizavimo problemos. Vykstant privatizacijai, kai kurių pramonės šakų (baldų gamybos, lengvosios pramonės) įmonės beveik visos privatizuotos, o mašinų gamybos (elektrotechnikos, elektronikos, staklių pramonės) stambios įmonės dėl objektyvių ekonominių sąlygų sunkiai privatizuojamos, kai kurios iš jų jau yra ant bankroto slenksčio. Todėl Vyriausybė pramonės restruktūrizavimą numato vykdyti šiomis kryptimis: įmonių konversiją vykdyti pirmiausia atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų poreikius; skatinti eksportui skiriamos produkcijos gamybą; kryptingai skaidyti pramonės įmones, nepažeidžiant technologinio vientisumo - atskirti tuos įmonių padalinius, kurie technologiniu ir teritoriniu atžvilgiu mažai susiję su pagrindine įmone; taikyti diferencijuotą įmonių privatizavimo politiką, ypač buvusioms stambioms sąjunginio pavaldumo įmonėms ir sunkioje ekonominėje būklėje esančioms įmonėms; kryptingai keisti įmonių specializaciją - atsisakyti vienpusiškos priklausomybės nuo Rusijos žaliavų ir labiau sieti įmonių veiklą su turimais vietiniais žaliavų ištekliais, pasitenkinant minimaliu įvežamų žaliavų kiekiu. Be jau minėtų bendrųjų pramonės restruktūrizavimo krypčių, bus atsižvelgiama ir į atskirų pramonės šakų specifiką. Lengvoji pramonė - tradicinė Lietuvos pramonės šaka, turinti nemažą techninį potencialą. Kad audiniai arba jų gaminiai tiktų eksportuoti į pasaulinę rinką, būtina, pasitelkiant užsienio investitorius, įdiegti šiuolaikinę pluošto paruošimo, verpimo, taurinimo technologiją. Siuvimo pramonės įmonės turi naują modernią įrangą, bet atsiliekama modeliavimo ir konstravimo srityje. Reikia sukurti pasaulinius standartus atitinkančią modelių diegimo sistemą. Tikslinga plėtoti linų pramonę, natūralių odų ir kailių perdirbimą, todėl rengiamos jų gamybos plėtojimo programos. Chemijos pramonės šakos būklė ypač priklauso nuo galimybių apsirūpinti energetikos ištekliais, žaliavomis ir medžiagomis, nes vietinės žaliavos sudaro tik apie 10 procentų jų bendro kiekio. Atsižvelgiant į žaliavų bazę, energetikos išteklių kainas ir produkcijos paklausą, pertvarkoma įmonių veikla, stengiamasi jas integruoti į naujas rinkas. Chemijos gamyklose bus ieškoma būdų, kaip techniškai atsilikusią gamybą pakeisti nauja technologija, o trąšų asortimentą padaryti prieinamesnį Lietuvos žemdirbiams ir tinkamesnį augalams. Gamybos pertvarkymas būtinai turi pagerinti ir ekologinę regiono situaciją. Polimerinių žaliavų stoka verčia mažinti stambiatonažių polietileno gaminių (vamzdžių, plėvelės) gamybą ir pereiti prie sudėtingesnių dirbinių, kuriems reikia mažiau žaliavų. Kartu būtina daugiau dėmesio skirti naudotų plastmasių surinkimui ir perdirbimui. Farmacijos pramonė priskirtina prie prioritetinių ūkio šakų. Jai reikia mažai žaliavų ir medžiagų, gamyba palyginti švari ekologiniu požiūriu, turimas neblogas mokslinis potencialas. Dabar būtina intensyvinti vietinių žaliavų, ypač augalinės ir gyvulinės kilmės, panaudojimą vaistų gamyboje. Perspektyvoje numatoma dalį cheminių junginių, naudojamų vaistų gamyboje, sintetinti Lietuvoje. Ateityje farmacijos pramonėje turėtų išsiskirti šios prioritetinės gamybos kryptys: genoinžinerinių preparatų gamyba, diagnostikumų gamyba ir vaistažolių auginimas bei perdirbimas. Tuo tikslu rengiamas farmacijos pramonės plėtojimo programos projektas. Viena svarbiausiųjų mašinų gamybos pramonės pertvarkymo krypčių - žemės ūkio mašinų, padargų ir inventoriaus, žemės ūkio produktų perdirbimo, fasavimo ir įpakavimo įrengimų bei automatų gamybos plėtimas kooperuojantis su kitomis Baltijos valstybėmis. Numatoma pradėti gaminti mažo galingumo dyzelinius variklius. Bus skatinama vartojamųjų prekių, šildymo katilų, kurie naudoja vietinį kurą (medieną, durpes), pramoninių skalbimo ir cheminio valymo įrengimų gamyba. Staklių ir įrankių pramonėje reikės toliau plėtoti turimą precizinių staklių gamybos potencialą, techniškai jį atnaujinti pritraukus užsienio investicijas, gaminti universalias metalo ir medžio tekinimogręžimofrezavimo stakles. Numatoma pradėti gaminti sintetinį ketų, kurti mažas, ekologiškai švarias spalvotosios ir juodosios metalurgijos įmones pasitelkus užsienio firmas, pirmiausia tas, kurios perdirba metalo laužą. Elektronikos ir elektrotechnikos pramonė 1993 metais pradės gaminti naujus šiuolaikinius kineskopus, televizorių selektorius, kabelinės televizijos aparatūrą, radijo matavimo prietaisus, televizijos mikroschemas, telefono stotis ir kita. 1993 metais bus pagaminta bandomoji ultragarsinių ir mechaninių vandens bei šilumos skaitiklių partija. Vyriausybė toliau skatins medicininės ir kompensacinės technikos gamybą. Sveikatos apsaugos įstaigų reikmėms tenkinti būtina daugiau gaminti medicinos prietaisų ir technikos, plėsti jų asortimentą (čia minėtina diagnostinė vidaus organų tyrimo aparatūra, inhaliatoriai, protezai, įvairūs įrankiai, medicininė matavimo aparatūra). Smulkaus ir vidutinio privataus verslo plėtojimo srityje numatoma reikiamą dėmesį skirti smulkių ir vidutinių privačių įmonių kūrimui visose ūkio šakose. Šios įmonės - vienas svarbiausiųjų ekonomikos augimo veiksnių, papildomų darbo vietų šaltinis. Jos yra imliausios inovaciniams procesams ir operatyviems struktūriniams pertvarkymams, jose gali būti sparčiai įdiegiamos naujos technologijos ir pradedama gaminti naujų rūšių produkcija. Skatindama privataus verslo plėtojimą, Vyriausybė veiks šiomis kryptimis: sudarys šiam verslui palankias sąlygas ir visokeriopai skatins užsienio kapitalo paramą Lietuvos verslininkams; palaikys iniciatyvą kurti verslininkų mokymo sistemą, panaudoti tarptautinių fondų ir programų lėšas projektams, skatinantiems smulkią ir vidutinę verslininkystę, remti, sudarys palankesnes sąlygas smulkių ir vidutinių įmonių infrastruktūrai funkcionuoti; rems valstybinių institucijų ir privačių verslininkų iniciatyvą kurti jų bendradarbiavimo teisinį-ekonominį mechanizmą. 2.
11. Užsienio investicijos Vyriausybė laiko, jog būtina sudaryti užsienio investicijoms palankias sąlygas. Tai stabili politinė padėtis, stabilūs pinigai, valdoma infliacija, rinkos kainos, stabilūs ir tobuli investicijas reguliuojantys įstatymai. Tokias sąlygas gali užtikrinti tik darni Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos banko veikla, jų sąveika. Pastaraisiais metais labai sumažėjo bendra investicijų apimtis: 1993 metų Lietuvos valstybės biudžete tam skirta mažiau kaip 10 procentų visų išlaidų. Nors jau įregistruota per 2 tūkstančius bendrų su užsieniu ir užsienio kapitalo įmonių, tačiau užsienio investicijų anaiptol nėra daug. Pritraukiant užsienio investicijas, pradėta konkurso būdu privatizuoti kai kurias įmones už laisvai konvertuojamą valiutą. Lietuvos produkcijos eksporto galimybės kol kas labai ribotos, o aprūpinti įmones nauja technika, pakeisti technologijas, kad jos gamintų konkurentabilią produkciją, be užsienio investicijų greitai neįmanoma. Atsižvelgdama į tai ir siekdama pritraukti užsienio investicijas, Vyriausybė pirmiausia imsis šių priemonių: parengs konkrečią ūkio šakų prioritetų nustatymo, užsienio kreditų paėmimo, investicinių projektų bei verslo planų rengimo ir jų ekspertizės atlikimo, kreditų ir Vyriausybės garantijų teikimo sistemą. Šis darbas bus organizuojamas daugiausia konkursų būdu ir iš esmės turi būti užbaigtas 1993 metais; sieks pertvarkyti visų ministerijų ir kitų valstybinių institucijų veiklą, susijusią su investicinių projektų rengimu, jų ekspertize bei realizavimu, ūkio šakų prioritetų nustatymu; visokeriopai rems kreditų teikimą smulkiam ir vidutiniam privačiam verslui (pirmiausia efektyviems, naujas darbo vietas kuriantiems projektams), kartu tobulins kreditų grąžinimo garantijų sistemą. Vyriausybė supranta išskirtinį numatomo steigti Lietuvos akcinio investicijų banko vaidmenį inovaciniuose procesuose. Užsienio investicijų politikoje Vyriausybė aktyviai bendradarbiaus su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku, Europos rekonstrukcijos ir vystymo banku bei kitomis tarptautinėmis finansinėmis organizacijomis. 2.
12. Ūkio valdymo tobulinimas Vykdant ekonomikos reformą, valstybinio valdymo organai buvo kelis kartus pertvarkyti. Tai gerokai destabilizavo jų veiklą, o nuolatinis ministerijų, departamentų ir kitų valstybinių institucijų reorganizavimas ar likvidavimas, nepakankamos garantijos neskatino valstybės tarnautojų reikiamai dirbti. Nemažai trūkumų priimant sprendimus ir kontroliuojant jų vykdymą. Vyriausybė papildomai išnagrinės ir prireikus pateiks Seimui pasiūlymus dėl kompleksinio ūkio valdymo organizacinės struktūros tobulinimo visais lygiais (Vyriausybė, ministerijos, departamentai, tarnybos). Pirmiausia tai liestų gamtos apsaugos, kainų ir konkurencijos reguliavimą, privatizacijos ir valstybinio turto, mokslo ir studijų bei kai kurių kitų sričių valdymą. Vyriausybė taip pat skirs deramą dėmesį ministerijų ir savo aparato darbo gerinimui, ypač formuojant makroekonomikos strategiją bei jos realizavimo ekonominę, investicinę, fiskalinę bei monetarinę politiką viso ūkio ir atskirų šakų lygiu, dės pastangas, kad greičiau būtų priimtas valstybės tarnautojų įstatymas, stengsis užtikrinti valstybinio aparato ir jo struktūros stabilumą. Dėl Vietos savivaldos pagrindų įstatymo netobulumo Vyriausybė beveik neturi galimybių daryti įtaką savivaldybių priimamiems norminiams aktams. Sprendžiant vietos savivaldos plėtojimo klausimus, neatidėliotini darbai yra: parengti ir priimti naują vietos savivaldos pagrindų įstatymą, kuriame nebūtų dubliuojamos tarybų ir valdybų funkcijos ir būtų įtvirtintas Vyriausybės ir savivaldybių kompetencijos atskyrimas; galutinai išspręsti regioninio valdymo tarnybų klausimą, įteisinti tai įstatymu; pasiekti, kad gyventojų užimtumo, globos ir rūpybos, paslaugų, prekybos problemos būtų sprendžiamos vietose. Vyriausybė rengs Lietuvos regionų plėtojimo programas ir organizuos jų vykdymą. Prioritetas bus teikiamas Rytų Lietuvos, Pajūrio regionams, taip pat didžiųjų miestų ir mažųjų miestelių vystymo subalansavimo programoms.
13. Agrarinė politika ir maisto ūkis Per praėjusį laikotarpį (nuo 1991 metų pabaigos) agrarinė reforma buvo vykdoma griaunant senąją ūkinę struktūrą, o naujoji buvo kuriama be žemės naudojimo ir ūkio formavimo strategijos bei projektų. Vyriausybė mano, jog koreguojant agrarinės reformos eigą būtina artimiausiu metu Seime priimti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" pakeitimus bei papildymus, ypač dėl privataus ūkio minimalaus bei maksimalaus dydžių ir pasirengimo kurti privatų prekinį ūkį kriterijų, kurie turi būti taikomi grįžtantiems ūkininkauti, taip pat dėl kompensavimo už žemę ir mišką asmenims, kurie to pageidauja arba kuriems grąžinti žemę ir mišką natūra nėra galimybių, tvarkos bei sąlygų. Toliau vykdydama agrarinę reformą, Vyriausybė vadovausis šiomis pagrindinėmis nuostatomis: žemės reformą vykdyti formuojant privačių ūkių, žemės ūkio bendrovių, gyventojų asmeninio ūkio žemėnaudas pagal žemės reformos projektus, projektuojamų prekinių ūkių dydį pagrįsti mokslinėmis rekomendacijomis, atsižvelgiant į gamybos kryptis ir specifiką; kol bus parengti ir patvirtinti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, 3 - 5 metams žemės ūkio paskirties žemę suteikti naudotis pagal valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaromas su asmenimis, kuriančiais privatų ūkį, žemės ūkio bendrovėmis ir kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis, peržiūrėti, patikslinti ir pažymėti vietovėje gyventojų asmeniniam ūkiui (2-3 ha) skirtos žemės plotus bei ribas; įdiegti valstybinio žemės kadastro duomenų automatizuoto aprašymo sistemą, teisiškai įregistruojant rajono (miesto) valstybinio žemės kadastro duomenų registre įgyjamus, išnuomojamus, parduodamus ar kitaip perleidžiamus žemės sklypus ir įrašant jų dydį, kainą, naudojimo paskirtį bei kitas charakteristikas; suformuoti teisinį žemės santykių reguliavimo pagrindą, parengiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymą ir kitus norminius aktus; įdiegti žemės naudojimo valstybinės kontrolės sistemą; įgyvendinti administraciniuose vienetuose žemės teritorinio tvarkymo reguliavimo sistemą, suteikiančią galimybes valstybinės žemėtvarkos funkcijas vykdančioms institucijoms projektuoti ir operatyviai derinti visus su žemės paėmimu ar panaudojimu kitai paskirčiai bei kraštovaizdžio keitimu susijusius klausimus; vadovaujantis Teritorinio planavimo nuostatais, spręsti teritorinio planavimo, kraštovaizdžio formavimo ir žemės naudojimo tikslinės paskirties klausimus, derinant žemės ūkio, miškų ūkio, urbanistikos, rekreacijos ir gamtosaugos interesus; 1993 metų pavasarį iš esmės baigti žemės ūkio pramoninio pobūdžio objektų nustatytosios valstybinio kapitalo dalies privatizavimo pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą parengiamąjį etapą, tolesnį darbą pavedant privatizavimo tarnyboms. Iš dalies privatizuoti sėklininkystės ūkius, kartu užbaigti teritoriniu bei technologiniu požiūriu nesusijusių įmonių padalinių skaidymą nustatytąja tvarka; pradėti žemės ūkio produkcijos perdirbamosios pramonės ir žemės ūkio aptarnavimo įmonių valstybei priklausančio kapitalo (akcijų) pardavimą žemės ūkio produkcijos gamintojams lengvatinėmis sąlygomis, tęsti akcijų pardavimą įmonės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis; skatinti žemės ūkio produkcijos gamintojų tarpusavio kooperaciją, jų asociacijų (ūkininkų, ūkinių bendrijų, bendrovių ir valstybinių akcinių bei valstybinių įmonių) kūrimąsi, taip pat kooperaciją su perdirbamosios pramonės ir agroserviso įmonėmis. Vyriausybė mano, kad svarbiausiasis žemės ūkio ir maisto pramonės gamybos uždavinys - stabilizuoti augalininkystės ir gyvulininkystės produktų gamybą. Augalininkystėje prioritetas bus teikiamas grūdų ūkiui ir pašarų gamybai, ekonominėmis priemonėmis skatinant didinti grūdų gamybą ir pardavimą. Bus parengta ir įgyvendinta visų žemės naudotojų aprūpinimo gerų reprodukcinių savybių veislinėmis sėklomis sistema, reguliuojama ir remiama valstybės. Gyvulininkystė bus plėtojama orientuojantis į savos gamybos pašarus, užtikrinančius optimalius gyvulių skaičiaus struktūrinius pokyčius, o pagrindinė kryptis ir toliau išliks mėsos ir pieno gamyba bei veislinė gyvulininkystė, besiremianti intensyviais plėtojimo veiksniais. Kiaulininkystė ir paukštininkystė bus vystomos priklausomai nuo grūdų ūkio plėtotės Lietuvoje ir dalinio jų importo. Bus siekiama išsaugoti Lietuvoje auginamų gyvulių veislių genofondą, toliau gerinant gyvulių produktyviąsias savybes, iki 2000 metų bus pereita prie bendros valstybinės ir kooperatinės gyvulių selekcijos sistemos, kurią remtų valstybė, o įgyvendinime dalyvautų mėsos ir pieno perdirbimo įmonės. Buvusių žemės ūkio įmonių, rajonų remonto ir techninio aptarnavimo, agrochemijos, melioracijos įmonių bei žemės ūkio mokyklų techniniu pagrindu Vyriausybė skatins agroserviso kūrimąsi, ūkininkų tarpusavio agroservisą, taip pat spręs esamų melioracijos sistemų naudojimo ir rekonstrukcijos bei sausinimo sistemų statybos ūkininkų žemėje finansavimo klausimus. Vyriausybė sieks likviduoti vaisių ir daržovių ūkio struktūros deformacijas, kad geriau būtų tenkinamos Lietuvos gyventojų reikmės, skatins vaisių ir daržovių saugyklų bei jų perdirbimo įmonių ir cechų tinklo plėtimą arčiau žaliavų bazės, kad būtų išvengta didelių nuostolių. Cukraus gamybą artimiausiais metais numatoma didinti ne tik plečiant savų žaliavų bazę ir cukraus fabrikų pajėgumus, didinant cukrinių runkelių derlingumą ir cukringumą, bet ir perdirbant importuojamą cukraus pusfabrikatį. Siekiant sumažinti maistinio aliejaus importą bei baltymų trūkumą pašaruose, numatoma pastatyti naują rapsų perdirbimo fabriką. Vyriausybė visokeriopai rems pastangas įsigyti maistui tinkamų rapsų sėklų bei jų auginimui reikalingų cheminių apsaugos priemonių. Žemės ūkio mokslas, mokymas ir konsultavimas bus plėtojamas kaip nedaloma sistema. Svarbiausioji mokymo žemės ūkio mokyklose kryptis - rengti kvalifikuotus ūkininkus ir žemės ūkį aptarnaujančius darbininkus, tam panaudoti ir įvairias tarptautines ūkininkų rėmimo programas. Siekdama užtikrinti, kad pagerėtų žvejybos laivyno bei kitų žuvų pramonės įmonių darbas, Vyriausybė numato aktyvinti tarptautines derybas dėl žvejybos užsienio valstybių ekonominėse zonose sutarčių sudarymo, taip pat panaudoti užsienio kreditus ir kitų investitorių lėšas žvejybos laivynui rekonstruoti bei perspektyvioms žvejybos ir žuvų perdirbimo technologijoms įdiegti. Bus sudarytos galimybės išnuomoti laivus ekipažams, demonopolizuoti okeaninę žvejybą. Daugiau vietos maisto produktų balanse turėtų tekti vidaus vandenų ir tvenkinių žuvininkystės produkcijai. Bus remiami žemės ūkio produkcijos gamintojai: jiems bus teikiami tiksliniai lengvatiniai kreditai ir sudaromos sąlygos ekonomiškai pagrįstoms sutartinėms produkcijos supirkimo kainoms susiformuoti. Bus subsidijuojami žemės ūkio produkcijos gamintojai, įsigyjantys elitinę sėklą ir veislinius gyvulius bei sėklinę medžiagą. Vyriausybė, atsižvelgdama į materialinių ir energetikos išteklių, būtinų šių metų pavasario sėjos darbams atlikti, kainas, sudarys sėjos fondą, iš kurio žemdirbiams bus teikiami tiksliniai lengvatiniai kreditai kurui, tepalams, trąšoms, pesticidams ir sėkloms įsigyti. Artimiausiu metu bus parengta nacionalinė žemės ūkio veiklos programa.
14. Socialinė politika 4.
15. Socialinė apsauga Per laiką, praėjusį nuo Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje sukurti ir įtvirtinti socialinės apsaugos sistemos pagrindai, orientuoti į rinkos ekonomiką, nors pati sistema turi pereinamojo laikotarpio bruožų. Parengti ir priimti pagrindiniai socialinę apsaugą reguliuojantys įstatymai, reformuotos arba sukurtos naujos socialinės apsaugos įstaigos. Valstybinį socialinį draudimą įgyvendina Valstybinio socialinio draudimo valdyba, vykdanti savarankišką valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Pensijos sudaro apie 70 procentų, laikinojo nedarbingumo, motinystės ir kitos pašalpos - apie 17 procentų visų valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidų, į gyventojų užimtumo (draudimo nuo nedarbo) fondą atskaitoma 6,3 procento, gydymo ir ligų profilaktikos reikmėms tenka 3,6 procento šio biudžeto išlaidų. Vidutinė pensija nuo 1993 m. kovo 1 d. - 4300 talonų, iš jų apie 3700 talonų mokama iš valstybinio socialinio draudimo biudžeto lėšų, o apie 600 talonų, t.y. vadinamoji priemoka, - iš Lietuvos valstybės biudžeto lėšų padidėjusioms kainoms kompensuoti. Didžiausias dabartinės pensijų sistemos trūkumas - jų suvienodėjimas. Antai mažiausia 1991 metų sausio mėnesio pensija buvo tris kartus mažesnė už vidutinę, o dabar ji mažesnė tik trečdaliu, nes mažos pensijos, gelbstint jų gavėjus nuo visiško skurdo, buvo indeksuotos daugiau negu didelės. 1992 metais pensijas stengtasi kiek įmanoma didinti. Nominaliai jos padidėjo 6 kartus, o vidutinis uždarbis Lietuvoje - maždaug 4 kartus, tačiau pensijos yra per mažos, nes kainos per tą patį laikotarpį padidėjo 12,6 karto. Vidutinė pensija su priemoka dabar sudaro apie pusę vidutinio (atskaičius mokesčius) uždarbio Lietuvoje. Greta valstybinio socialinio draudimo, Lietuvoje įteisinta socialinės paramos sistema. Jos pagrindą sudaro paramos šeimai pašalpos ir vadinamoji socialinė pašalpa. Paramos šeimai pašalpos mokamos motinystės atveju (kai nėra teisės į socialinio draudimo pašalpas), našlaičiams, vienišoms motinoms ir panašiai. Socialinė pašalpa mokama mažai pajamų gaunančioms šeimoms. Socialinė pašalpa buvo įsteigta įgyvendinant Lietuvos Respublikos pajamų garantijų įstatymą ir nepaprastai išplėsta prireikus didelei gyventojų daliai kompensuoti 1992 metų lapkričio mėnesį padidėjusias kainas. Pašalpos teikimas rėmėsi dviem principais: remti vartotoją, o ne gamintoją; pašalpą mokėti ne visoms šeimoms, o tik toms, kurių pajamos mažos. Deja, taikant šiuos principus, iškilo didelių administravimo ir pajamų tikrinimo sunkumų. Kol kas ne visais atvejais įmanoma patikrinti šeimos pajamas, todėl į socialinę pašalpą pretenduoja daug turtingų žmonių, kurie nedeklaruoja jokių pajamų arba deklaruoja minimalias. Globa ir rūpyba neapsiriboja vien piniginėmis išmokomis: organizuotas ir nemokamas maitinimas, globa namuose ar specialiosiose įstaigose, apmokama už kurą. Globa ir rūpyba gali būti efektyvi tik tada, kai ji kuo mažiau centralizuota, teikiama socialinių darbuotojų. Tokia globos sistema tik pradedama diegti. Vykdydama gyventojų pajamų garantijų politiką, Vyriausybė ketina: vadovautis principu, kad gyventojai turi gauti reikalingas gyvenimui pajamas per algas, uždarbį ar aiškiai reglamentuotas paramos šeimai išmokas ir tik nedaugelis turinčių mažiausias pajamas - per socialinės pašalpos mechanizmą; pagal realias biudžeto išgales racionaliai tvarkyti iš Lietuvos valstybės biudžeto išlaikomų kultūros, švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos ir kitų biudžetinių institucijų darbuotojų atlyginimus - įvertinti kitimo tendencijas ūkyje, likviduoti socialiai nepagrįstas disproporcijas, formuoti kai kurių sričių darbuotojų atlyginimo už darbą prioritetus. Būtina siekti, kad biudžetinių institucijų darbuotojų vidutinis atlyginimas ne perdaug atsiliktų nuo ūkinės srities darbuotojų darbo užmokesčio; siekti, kad pensijos būtų nuolat indeksuojamos kintant gyvenimo lygiui. Tuo tikslu 1993 metų valstybinio socialinio draudimo biudžete numatyta didinti pensijas 20 procentų kiekvieną ketvirtį, taip pat prireikus priemokoms naudoti Lietuvos valstybės biudžeto lėšas; tęsti valstybinio socialinio draudimo reformą - sukurti ir įstatymiškai įtvirtinti pensinį draudimą, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe, savanorišką socialinį draudimą, nedarbo draudimą. Darbo rinkos politikos srityje Vyriausybė numato: rengti pasiūlymus toliau tobulinti įstatymus ir kitus norminius aktus, reguliuojančius darbo rinkos partnerių teisinius santykius, tobulinti darbo rinkos institucijų (pirmiausia tų, kurios susijusios su darbo biržų ir suaugusiųjų mokymo bei perkvalifikavimo centrų sistema) veiklą; sudaryti palankesnes sąlygas netekusiems darbo asmenims patiems susikurti darbo vietas individualaus ar kolektyvinio verslo pagrindu, skatinti darbdavius priimti į darbą ilgalaikius bedarbius bei asmenis, praradusius ryšius su darbo rinka; parengti ir realizuoti socialiai remtinų asmenų profesinio mokymo ir darbinės reabilitacijos, grįžimo į darbą programas, kartu su savivaldybėmis rengti teritorines gyventojų užimtumo ir socialiai naudingų (viešųjų) darbų programas; parengti suaugusiųjų profesinio mokymo, darbo inspekcijos įstatymų projektus, Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo įstatymo pakeitimų projektą; užbaigti reorganizuoti suaugusiųjų profesinio mokymo ir konsultavimo centrus, pereiti nuo šakinio prie teritorinio jų veiklos principo. Vykdydama globos ir rūpybos funkcijas, Vyriausybė skatins savivaldybes intensyviai plėsti globą ir rūpybą, didinti socialinių darbuotojų etatų skaičių bei įsigyti įrangą, kurių reikia globojamų asmenų apskaitai tvarkyti bei pašalpoms mokėti, pamažu perduos savivaldybėms daugelį globos ir rūpybos įstaigų. Lietuvai būtinas nedidelių įvairialypių socialinės globos ir reabilitacijos įstaigų tinklas, leidžiantis įgyvendinti principą: globa turi būti teikiama žmogui jo gyvenamojoje vietoje. Vykdant globą, bus toliau plečiamas bendradarbiavimas su visuomeninėmis socialinės rūpybos organizacijomis. Savivaldybės turi užtikrinti ir nemokamą maitinimą, remtinų asmenų slaugymą, teikti įvairias vienkartines pašalpas kurui, maistui, drabužiams, rūpintis nakvynės namais. Tarptautinių socialinės apsaugos santykių srityje Vyriausybė numato sudaryti su kaimyninėmis šalimis dvišales ir daugiašales sutartis socialinės apsaugos klausimais, tolesnėje perspektyvoje - suderinti socialinius įstatymus su svarbiausiomis Tarptautinės darbo organizacijos, Europos Tarybos socialinės apsaugos konvencijomis ir apsispręsti dėl prisijungimo prie šių konvencijų. Socialinė politika bus vykdoma taip, kad realią paramą gautų tų sluoksnių gyventojai, kurie dėl įvairių nuo jų nepriklausančių priežasčių nebegali užtikrinti sau būtinų normaliam gyvenimui pajamų, ir būtų išvengta socialinės paramos teikimo tiems, kas gali ir privalo pasirūpinti savimi. Vykdydama socialinę politiką, Vyriausybė bendradarbiaus su profesinėmis sąjungomis, darbdavių organizacijomis ir kitomis visuomeninėmis socialinę paramą teikiančiomis organizacijomis. Būtina vykdyti tokią darbo, užimtumo ir verslo skatinimo politiką, kad kuo daugiau gyventojų galėtų patenkinti savo poreikius dirbdami ir būdami ekonomiškai aktyvūs, o ne naudodamiesi pašalpų sistemos išgalėmis, nes perdėta socialinė apsauga formuoja išlaikytinių nuotaikas ir neskatina dirbti. 4.
16. Sveikatos apsauga Lietuvos gyventojų sveikatos apsaugos būklė yra bloga. Dėl lėšų trūkumo dauguma medicinos įstaigų, net greitosios pagalbos, stokoja vaistų ir būtiniausios technikos. Dalis ligoninių neremontuojamos ir darosi netinkamos gydomajam darbui. Neretai gyventojai pagrįstai skundžiasi dėl nepakankamos medicinos darbuotojų kvalifikacijos, netinkamo elgesio. Plinta pseudomedikų, įvairių ekstrasensų siūlomos paslaugos. Nepakankamai diegiami sveikos gyvensenos principai, nepalaikomi jos iniciatoriai. Žmonių sveikata - tai esminė asmens ir tautos vertybė. Vadovaudamasi šia nuostata ir Pasaulinės sveikatos organizacijos "Sveikata visiems - 2000" strategija, Vyriausybė planuoja dar šiais metais parengti Lietuvos sveikatos programą, kurioje bus suformuluoti nacionalinės sveikatos politikos ir strategijos tikslai, prioritetas, nurodyti jų įgyvendinimo keliai. Tęsdama reformas ir įgyvendindama nacionalinę sveikatos politiką ir strategiją, Vyriausybė numato: 1993 metais baigti formuoti Lietuvos sveikatos sistemos modelį ir parengti jo realizavimo programą; remti sveikatos teisinės sistemos sukūrimą priimant sveikatos draudimo įstatymą, kuriame, be kitų klausimų, tikslinga numatyti sveikatos apsaugos funkciją visoms ministerijoms, nuo kurių tai priklauso, Sveikatos apsaugos ministerijai atliekant pirmiausia koordinavimo ir kontrolės funkcijas; ekonomiškai skatinti sveikatos ugdymą bei jos apsaugą, parengti valstybinę sveikos gyvensenos mokymo ir jos principų diegimo programą; teikti prioritetą ligų profilaktikai ir visuomenės sveikatos priežiūrai, motinystės ir vaikystės saugai; įsteigti Lietuvos sveikatos fondą, skatinti rėmėjus sudaryti sveikatos rėmimo sutartis, derinti jų teikiamą paramą su savivaldybių lėšomis; priimti sveikatos draudimo, psichinės sveikatos priežiūros, tabako bei alkoholio kontrolės bei kitus su sveikata susijusius norminius aktus, įgalinančius pereiti į sutartinius sveikatos priežiūros santykius. Vyriausybė numato laiduoti valstybinę visiems prieinamą ir pasirenkamą kvalifikuotą bei specializuotą medicinos pagalbą remiantis biudžeto bei draudimo, ligonių kasų lėšomis, taip pat visų nuosavybės formų lygiateisiškumą šioje srityje ir konkurencijos galimybę. Vyriausybė sieks sudaryti sąlygas: rengti ir perkvalifikuoti, be kita ko, ir užsienyje, gydytojus, orientuojantis į Vakarų šalyse keliamus reikalavimus gydytojų kompetencijai; plačiau rengti šeimos gydytojus, sveikatos priežiūros specialistus; plėtoti fundamentalųjį ir taikomąjį medicinos mokslą, vykdyti bendras su užsienio mokslo įstaigomis programas; pasilikti užsienio specialistams - ekspertams, pedagogams, mokslininkams, praktikams ilgalaikiam darbui Lietuvoje. Vyriausybė numato šiuo sunkiu ekonominiu laikotarpiu reguliuoti vaistų kainas, o ateityje sieks liberalizuoti kainodarą vaistų prekybos srityje. Be to, numatoma: parengti ir įgyvendinti gyventojų aprūpinimo vaistais, vaikams skirtų maisto produktų gamybos programas, taip pat Lietuvos sveikatos įstaigų optimalaus išdėstymo, ligoninių bei sanatorijų dalinio pertvarkymo į slaugos reabilitacines ligonines schemas; peržiūrėti miestų ir rajonų savivaldybių sveikatos organizacijų ir įstaigų pavaldumą ir atskaitomybę Sveikatos apsaugos ministerijai, atsižvelgiant į nacionalinės sveikatos sistemos funkcionavimo reikalavimus; parengti ir įgyvendinti pagal Vakarų Europos valstybių patirtį naują produkcijos kokybės vertinimo ir kontrolės sistemą. 4.
17. Kultūra ir švietimas Laikotarpis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pasižymėjo Lietuvos kultūros atsinaujinimo siekiais, darbų ir idėjų gausa. Tačiau dėl lėšų stokos padėtis kultūros srityje nėra normali: nemažai įstaigų uždaroma arba privatizuotos jos sunyksta, lėtai restauruojami senamiesčiai, nesutarkyti kultūros objektų išsaugojimo reikalai. Ne ką geresnė ir švietimo sistemos būklė: lėtai vyksta 1988 metais pradėta švietimo reforma, nepakanka lėšų jai finansuoti, trūksta naujų vadovėlių, menkas mokyklų kompiuterizavimo lygis, aktuali pedagogikos kadrų problema. Ypač opus pedagogų ir kultūros darbuotojų atlyginimų klausimas. Svarbiausias Vyriausybės kultūros politikos tikslas - laiduoti istorinį Lietuvos kultūros tęstinumą. Siekdama šio tikslo, Vyriausybė numato: atkurti pažeistą kultūros paveldo ir dabartinės kultūros ryšį, remti pastangas sergėti baltiškąją Lietuvos kultūros savastį; skatinti kūrybišką gimtosios kultūros dialogą su Europos ir pasaulio kultūra; kurti modernią, krašto kultūrinėmis tradicijomis pagrįstą ir į bendrą Europos švietimo sistemą integruotą Lietuvos valstybės mokyklą. Vyriausybė laiko, jog aktualiausi dabarties uždaviniai kultūros ir švietimo srityje yra: atkurti totalitarinės sistemos pažeistą krašto kultūrinį gyvenimą, sudaryti sąlygas natūraliai ir savaimingai jo tėkmei; tęsti radikalią švietimo reformą, teikiančią pagrindus demokratinei, atvirai piliečių visuomenei; sušvelninti iš pereinamojo laikotarpio ekonominių ir politinių problemų kylantį neigiamą poveikį šiandieninei kultūros raidai. Įgyvendindama šiuos tikslus, Vyriausybė laikosi strategijos, sistemiškai siejančios kultūrą ir švietimą kaip neatskiriamas vieno proceso dalis. Vyriausybė numato: perėjimo prie rinkos santykių sąlygomis išsaugoti kultūros ir švietimo įstaigų tinklą bei jų materialinę bazę; sudaryti sąlygas visiems socialiai remtinų šeimų vaikams ir jaunuoliams įsigyti bendrąjį bei profesinį išsimokslinimą; deramai rūpintis pedagogų ir kultūros darbuotojų materialine padėtimi; stiprinti įstatyminę kultūros paveldo, būtinų kultūros ir švietimo institucijų bei meno kūrybos apsaugą; tobulinti ir saugoti kultūros įstaigų ir meno institucijų infrastruktūrą; remti kūrybinę menininkų iniciatyvą, dotuoti kai kuriuos kūrybinius projektus, teikti valstybės stipendijas; laikytis kultūrinio gyvenimo demokratinio koordinavimo, programų finansavimo bei regioninio decentralizavimo principų, stengtis išsaugoti kultūros integralumą; skatinti įvairių kultūros įstaigų sąveiką, telkti kultūros darbuotojus puoselėti nacionalinį identitetą; prioritetiškai remti profesionalaus meno sklaidą Lietuvos regionuose, skatinti ir remti kultūrinę visuomeninių sambūrių veiklą; plėtoti jaunimo kultūrinę veiklą, tarptautinį kultūrinį jaunimo bendradarbiavimą; įgyvendinti Lietuvos švietimo koncepciją bei švietimo reformos programą - radikaliai pertvarkyti mokyklų ugdymo turinį, plėtoti bendrojo lavinimo mokyklų struktūrą, kurti vientisą pedagogų rengimo sistemą, skatinti pedagogų kūrybinę iniciatyvą; tęsti profesinio rengimo sistemos reformą, pritaikyti šią sistemą prie rinkos sąlygų, ūkio restruktūrizavimo ir naujų perspektyvių gamybos šakų vystymo; plėtoti savarankiškų aukštesniųjų mokyklų, rengiančių specialistus konkrečiai praktinei veiklai, sistemą, kurti naujas užsienio kalbų ir verslo aukštesniąsias mokyklas; formuoti suaugusiųjų švietimo įstaigų tinklą, plėtoti bedarbių perkvalifikavimo sistemą; įgyvendinti vaikų su vystymosi sutrikimais integravimosi į bendrojo lavinimo sistemą programą; toliau plėsti regionų ir ugdymo įstaigų savivaldą, didinti finansinį savarankiškumą, skatinti nevalstybinių ugdymo įstaigų kūrimąsi; rūpintis Lietuvos pedagogikos mokslo plėtojimu. Nemažai sunkumų iškyla dėl 1990 metų Restitucijos akto ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms" įgyvendinimo. Šiuos sunkumus šalinant, būtina kuo greičiau priimti religinių bendrijų įstatymą, kurio projektas jau yra parengtas, ir specialų Restitucijos akto įgyvendinimo įstatymą arba bent Vyriausybės nutarimą. 4.
18. Mokslo, studijų ir technologijų plėtojimas Vyriausybė, remdama mokslo, studijų ir technologijų raidą ir siekdama humanizuoti mokslą bei kuo efektyviau panaudoti intelektualinį potencialą Lietuvos ūkio ir kultūros reikmėms, numato: tobulinti ekonomines priemones mokslui ir studijoms plėtoti (numatomi asignavimai valstybinėms subsidijoms, valstybinėms mokslo programoms, mokslo ir studijų bei inovaciniam fondams); plačiau panaudoti Lietuvos mokslo potencialą vykdant tyrimus, susijusius su nacionalinių ūkio, kultūros plėtotės ir kitų tikslinių programų įgyvendinimu, taip pat kuriant naujas technologijas ir atliekant mokslinę ekspertizę ūkio plėtotės klausimais; tobulinti mokslo, studijų ir technologijų valdymą - didinti mokslo ir studijų įstaigų savarankiškumą ir mažinti administravimą; tęsti mokslo ir studijų reformą, sudaryti normalias sąlygas mokslo ir studijų institucijų veiklai, išnagrinėti galimybes panaudoti studentų kreditavimo sistemą bei pačių studentų mokestį už mokslą šiai veiklai iš dalies finansuoti; reguliuoti mokesčių politiką taip, kad ji skatintų mokslines technologines firmas ir įmones panaudoti mokslo laimėjimus, naujas technologijas, ir remti mokslą bei studijas; spartinti teisinių ir ekonominių priemonių intelektualinei nuosavybei apsaugoti kūrimą; plėsti ir skatinti tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą, bendrų su užsieniu programų, inovacinių firmų, ypatingų ekonominių zonų, technologinių parkų kūrimą, mokslininkų ir studentų stažavimąsi pasaulio mokslo centruose; didinti į tarptautinę rinką orientuotą šalies mokslinį technologinį potencialą; mažinti kai kurių mokslo krypčių disproporciją, sudaryti sąlygas privatizuoti mokslo ir studijų institucijų technologinius padalinius. 4.
19. Kūno kultūra, sportas, turizmas Laikydama kūno kultūrą ir sportą svarbiomis priemonėmis gyventojų sveikatai stiprinti, jaunimo užimtumui didinti, darbingumui išsaugoti visais gyvenimo tarpsniais, taip pat Lietuvos tarptautiniam prestižui įtvirtinti, Vyriausybė numato: skatinti sveiką, fiziškai aktyvų žmonių gyvenimo būdą ir sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau žmonių galėtų savo sveikatą stiprinti sveikatos centruose, sveikatos mokyklose bei klubuose; parengti ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinio aktyvumo didinimo programą, kuri remtųsi natūraliu vaikų aktyvumu, stiprintų jų sveikatą bei fizinį pajėgumą, įvairinti šio amžiaus vaikų fizines pratybas, tobulinti moksleivių, studentų fizinio aktyvumo didinimo programas ir jų kūno kultūros bei sporto pratybas; įgyvendindama Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą, plėtoti invalidų sportą, remti parolimpinį judėjimą; tobulinti sporto mokyklų, sporto klubų ir sporto centrų darbą atrenkant gabius sportui jaunuolius, kurie atitiktų tarptautinės klasės sportininkų reikalavimus; tobulinti sporto varžybų sistemą, skatinančią jaunimą nuolat tobulinti savo sportinį meistriškumą. Sporto kompleksinius renginius (žaidynes, olimpiadas ir t.t.) panaudoti sporto masiškumui plėtoti; gerinti kūno kultūros ir sporto specialistų atranką, rengimą, jų atestavimą bei kvalifikacijos tobulinimą; parengti racionaliais kriterijais paremtą finansavimo sistemą, kuri skatintų sporto federacijas, sąjungas, asociacijas siekti gerų rezultatų bei dalyvių gausumo sporto renginiuose; užtikrinti Lietuvos Respublikos sportininkų parengimą olimpinėms žaidynėms, pasaulio ir Europos čempionatams, pirmenybėms bei kitoms svarbiausioms tarptautinėms sporto varžyboms. Vyriausybė vertina turizmą, kaip svarbią serviso industrijos šaką, kurios plėtojimas sukuria ir naujų darbo vietų. Lietuva turi daug potencialių galimybių plėtoti turizmą. Turizmas jau artimiausiu metu galėtų užtikrinti dideles valiutos įplaukas, tam reikėtų skubiai spręsti turizmo infrastruktūros objektų (viešbučių, restoranų, kempingų, kelionių biurų) plėtimo ir statybos problemas, taip pat sudaryti turistams normalias vykimo per valstybės sieną sąlygas. Plėtodama turizmą, Vyriausybė numato: skatinti užsienio investicijas į turizmo šaką, spartinti savarankiškų turizmo infrastruktūros objektų kūrimą; parengti nacionalinę turizmo vystymo programą, numatančią konkrečias priemones, kad padidėtų užsienio turistų antplūdis į Lietuvą. 4.
20. Aplinkos apsauga Vyriausybė dės pastangas, kad užtikrintų Lietuvos gyventojams sveiką, saugią ir švarią aplinką, taip pat rūpinsis, kad taupiai ir racionaliai būtų naudojami vietiniai gamtos turtai. Siekdama šio tikslo, Vyriausybė numato: rūpintis, kad toliau būtų vykdoma pradėta vandens valymo įrenginių statyba, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje; sparčiau realizuoti programą "Transportas ir aplinkos apsauga" - diegti priemones, mažinančias teršimą autotransporto išmetamomis dujomis; mažinti į atmosferą patenkančių degant kurui teršalų (tarp jų ir sukeliančių šiltnamio efektą) kiekį tobulinant degimo procesus, diegiant azoto oksidų susidarymo mažinimo priemones, naudojant mažiau sieros turintį kurą; skatinti diegti įmonėse tobulesnes, mažai energijos reikalaujančias technologijas, plėsti vietinių energijos išteklių tyrimo bei panaudojimo darbus; keisti ne tokiomis pavojingomis gamyboje naudojamas potencialiai pavojingas aplinkai medžiagas, tarp jų ir ardančias ozono sluoksnį; tobulinti teritorinį planavimą kaip valstybės reguliuojamą žmonių veiklos teritorinio organizavimo ir aplinkos tvarkymo procesą, efektyviau ir sparčiau atlikus pažeistų kompleksų apskaitą, rekultivuoti išeksploatuotų naudingųjų iškasenų telkinių karjerus; organizuoti nykstančių rūšių gyvūnų ir augalų bei jų buveinių apsaugą, tobulinti saugomų teritorijų sistemos valdymą ir tyrimus; tobulinti gamtos išteklių apskaitos sistemą, jų naudojimo kontrolę, rengti gamtos išteklių valstybinius kadastrus; kurti vientisą ekonominę gamtos išteklių apsaugos ir naudojimo sistemą, patrauklesnę užsienio investitoriams; vykdyti valstybinius geologinius tyrimus bei paieškas, ypač reikalingus energetikai, pramonei plėtoti, gyventojams geriamu vandeniu aprūpinti, užtikrinti efektyvią ir racionalią naudingųjų iškasenų gavybą.
21. Teisinė politika ir teisėsauga Vyriausybės teisinė politika turi garantuoti, kad įgyvendinant bendrą socialinę ir ekonominę politiką, jos strategiją ir taktiką būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir ją atitinkančių įstatymų. Vyriausybė organizuos įstatymų ir kodeksų, pirmiausia tų, kurie būtini Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms įgyvendinti, projektų rengimą (jų sąrašas pridedamas). Kartu Vyriausybė sieks suderinti rengiamų įstatymų bei kitų teisinių aktų projektus ir jau priimtus teisinius aktus su Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tarptautinėmis konvencijomis, prie kurių Lietuva yra prisijungusi arba ketina tai padaryti. Ir ateityje bus rengiamos tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos. Kadangi iki šiol nepakankamai reglamentuotas įstatymų projektų rengimo ir jų svarstymo procesas, taip pat priimtų įstatymų ir Vyriausybės aktų įsigaliojimo ir skelbimo tvarka, Vyriausybė numato parengti įstatymų, geriau reglamentuojančių teisinių aktų rengimo, skelbimo ir įsigaliojimo tvarką, projektus. Būtina gerinti teisinę informaciją, sukurti efektyvesnę jos funkcionavimo sistemą, užtikrinti, kad kiekvienas teisės subjektas laiku gautų šią informaciją. Įgyvendinant šią nuostatą, numatoma parengti ir leisti Lietuvos Respublikos įstatymų sąvadą, "Vyriausybės žinias", įkurti kompiuterizuotą teisinės informacijos centrą prie Teisingumo ministerijos. Vyriausybė skatins ir rems teisėtyrą, organizuos įstatymų ir kitų teisinių aktų veiksmingumo tyrimą, sieks, kad įstatymai būtų realūs, moksliškai pagrįsti ir atitiktų neatidėliotinas bei perspektyvines demokratinės teisinės valstybės kūrimo sąlygas. Vyriausybė laikysis nuostatos, kad esminius kurios nors visuomeninių santykių teisinio reguliavimo srities pertvarkymus būtina derinti su visa teisinių aktų sistema. Įstatymai, jų pakeitimai bei papildymai turi būti rengiami ir priimami kompleksiškai, pagal suderintą bendrą Seimo ir Vyriausybės programą. Kartu turi būti rengiami ir priimami kiti teisiniai aktai, kurių reikia įstatymams įgyvendinti. Jeigu šie įstatymai susiję su organizaciniais pertvarkymais, daromais iki juos priimant, turi būti parengta jų įgyvendinimo programa. Vyriausybė rūpinsis, kad būtų spartinama teisėsaugos sistemos ir jos institucijų reforma, sieks užtikrinti, kad kiekviena teisėsaugos institucija vykdytų specifines funkcijas, atitinkančias vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimo (padalijimo) principą. Remiantis šiuo principu, turi būti pertvarkytos prokuratūros, tardymo ir bausmių vykdymo institucijos. Viena svarbiausiųjų šios reformos krypčių - ne tik parengti įstatymus, bet ir sudaryti sąlygas naujai teisėsaugos sistemai funkcionuoti. Bus rūpinamasi teisėsaugos institucijų darbuotojų rengimu ir jų kvalifikacijos kėlimu, siekiama užtikrinti tinkamas šių institucijų darbo sąlygas bei darbuotojų socialines garantijas. Vyriausybė numato vykdyti aktyvią politiką nusikalstamumo kontrolės srityje. Svarbiausioji šios politikos kryptis - analizuoti nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastis ir šalinti jas ekonominėmis, socialinėmis bei teisinėmis priemonėmis. Vyriausybė visų pirma spręs problemas, susijusias su asmens, nuosavybės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimu, ekonominių santykių apsaugos stiprinimu, organizuoto bei profesionalaus nusikalstamumo kontrole, nepilnamečių bei jaunimo nusikalstamumo prevencija, taip pat linkusių nusikalsti asmenų resocializacijos sistemos plėtojimu. Bus kuriami nusikalstamumo kontrolę ir prevenciją reglamentuojantys įstatymai, atitinkantys dabarties sąlygas bei tarptautinę praktiką, taip pat toliau rengiamos ir įgyvendinamos atitinkamos programos. Vyriausybė telks visas valstybines institucijas bei visuomenines organizacijas, kad būtų įgyvendinta nusikalstamumo kontrolės sistema, sieks stiprinti teisėsaugos institucijų sąveiką, ypač organizuoto nusikalstamumo kontrolės srityje, skatins tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimą.
22. Krašto apsauga Svarbiausias valstybės saugumo ir gynybos politikos uždavinys - pašalinti ar sumažinti valstybei iškylančią grėsmę, tuo sudarant sąlygas, kad ji galėtų stabiliai funkcionuoti ir vystytis. Šį tikslą įgyvendina valstybės apsaugos sistema, kurią sudaro Krašto apsaugos ministerija ir jos tarnybos, vykdančios valstybės saugumo ir gynybos politiką, ir Saugumo tarnyba, užtikrinanti normalų konstitucinės santvarkos funkcionavimą. Valstybės saugumo ir gynybos politiką numatoma įgyvendinti šiomis kryptimis: dalyvauti tarptautiniuose saugumo ir stabilumo didinimo procesuose globaliniu, regioniniu ir dvišalių santykių lygiu; stiprinti valstybės gynybinę galią efektyviai panaudojant turimus karinius ir civilinius išteklius taikos ar karo metu. Dalyvavimas tarptautiniuose saugumo ir stabilumo didinimo procesuose Globaliniu lygiu - tai dalyvavimas Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos (ESBK), NATO ir NAACCI - Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos ir Šiaurės Atlanto Aljanso Kooperacinės Tarybos (WEU) Vakarų Europos Unijos saugumo ir stabilumo didinimo programose, iš jų ir taikos palaikymo pajėgų vystymo programose. Regioniniu lygiu bus plėtojamas bendradarbiavimas tarp Baltijos jūros regiono, Višegrado sutarties valstybių, Baltarusijos ir Ukrainos gynybos ministerijų. Vyriausybė sieks, kad su šiomis valstybėmis gynybos ministerijų lygiu būtų pasirašytos sutartys dėl geros kaimynystės santykių nustatymo ir bendradarbiavimo bei tarpusavio pagalbos stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais. Dvišalių santykių lygiu visų pirma bus siekiama pasirašyti sutartis su Estija ir Latvija dėl bendradarbiavimo kontroliuojant sausumos, jūros sienas ir oro erdvę, taip pat derinti Baltijos Tarybos valstybių saugumo ir gynybos politiką. Valstybės gynybinės galios stiprinimas Vyriausybė stiprins krašto apsaugos pajėgas, atsisakydama gynybai nebūdingų funkcijų ir teikdama prioritetą pajėgų kokybei, profesionalumui, jų veiklos efektyvumui. Bus sukurti teisiniai pagrindai, būtini gynybinių pajėgų funkcionavimui: nacionalinio saugumo koncepcija, valstybės gynybos doktrina, parengtas būtinų įstatymų, kurių pagrindu bus realizuojamos nacionalinės gynybos sistemos vystymo programos, paketas. Vyriausybė užtikrins, kad būtų sukaupti būtini valstybės saugumui didinti materialiniai, energetikos ir informacijos ištekliai, rengiami reikalingi specialistai. Saugumo didinimo srityje Vyriausybė dės visas pastangas, kad visiškai organizuotai ir nedelsiant būtų išvesta Rusijos kariuomenė, kaip nustatyta 1992 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos ir Rusijos sutartyje.
23. Užsienio politika Lietuvos Respublikos, kaip suverenios valstybės, vietos pasaulio politikoje atkūrimas ir įtvirtinimas, teritorinio vientisumo užtikrinimas (išsaugojimas), atstovavimas jos interesams, gynimas dvišaliuose bei daugiašaliuose tarpvalstybiniuose santykiuose ir toliau lieka svarbiausia Lietuvos užsienio politikos kryptis, susiformavusi po Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo paskelbimo 1990 m. kovo 11 dieną. Pagrindinis požymis, apibrėžiantis Lietuvos užsienio politiką, - jos nepriklausomumas ir daugiakryptiškumas. Sėkmingos užsienio politikos laidu Vyriausybė laiko nuostatą, jog Lietuva niekam nėra priešas, niekam neturi teritorinių pretenzijų, nori palaikyti draugiškus santykius su visomis - gretimomis ir tolimomis - valstybėmis ir grindžia juos pariteto bei abipusės naudos principais. Svarbiausias Vyriausybės uždavinys užsienio politikoje - padaryti ją konceptualesnę bei pragmatiškesnę. Reikia suvokti realius mūsų valstybės poreikius bei galimybes, atsižvelgti į istoriškai susiklosčiusius Lietuvos ryšius su kitomis valstybėmis, tų ryšių perspektyvumą, mūsų geopolitinę padėtį. Akcentuotinas ekonominis santykių su kitomis valstybėmis aspektas, taip pat būtina geriau subalansuoti užsienio politiką geografiniu požiūriu - daugiau dėmesio skirti geriems santykiams su kaimyninėmis šalimis, šių santykių formavimui. Šiais požiūriais Lietuvos strategija galėtų turėti keletą krypčių: santykių plėtojimas su šalimis, priklausančiomis Europos Ekonominei Bendrijai. Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir kitų Europos Ekonominės Bendrijos šalių dėmesys Lietuvai leidžia tikėtis sėkmės šioje srityje; glaudesnių ryšių užmezgimas su Baltijos regiono valstybėmis. Tai galima pasiekti aktyviu dalyvavimu Baltijos Jūros Valstybių Taryboje, kuri buvo įsteigta 1992 m. kovo 5  6 d. Kopenhagoje, dalyvaujant ir Lietuvos atstovams; santykių su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis transformavimas į bendradarbiavimo ir mainų santykius; ryšių su Višegrado šalimis - Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija - plėtojimas; santykių su kitomis Europos valstybėmis užmezgimas ir plėtojimas. Strategiškai svarbu plėtoti visokeriopą bendradarbiavimą su neeuropinėmis išsivysčiusiomis valstybėmis - JAV, Japonija, Kanada ir kitomis. Būtina skirti deramą dėmesį ir kitų regionų valstybėms, kur gali slypėti Lietuvai naudingo bendradarbiavimo rezervų. Suprantama, jog negalima apsiriboti tokiu stambiu politinio ir ekonominio žemėlapio suskirstymu. Esama valstybių bei jų mažesnių grupių, su kuriomis Lietuvą sieja ypač glaudūs ryšiai. Savitą vietą Lietuvos užsienio politikoje turi užimti santykiai su kaimynėmis - Latvija ir Estija. Nors politinėje plotmėje - ypač derinant veiksmus Rytų atžvilgiu - padaryta nemažai, tačiau koordinacija, kad ir ekonominių santykių srityje, galėtų būti geresnė, juolab jog pasaulis Lietuvą, Latviją ir Estiją traktuoja kaip vientisą politinį bei ekonominį darinį. Lietuva ir toliau turi siekti integruotis į Europos politinę bei ekonominę erdvę, todėl būtina plėtoti santykius su Europos Ekonomine Bendrija, aktyviai dalyvauti Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencijos procesuose, toliau bendradarbiauti mums prieinamoje Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) veikloje, prisidedant prie kolektyvinio saugumo sistemos kūrimo Europoje. Pasaulyje vykstantiems procesams vis daugiau įtakos daro tarptautinės politinės, ekonominės, kultūros, švietimo, mokslo organizacijos. Lietuva turi aktyviai įsitraukti į šių organizacijų veiklą. Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Taryba, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas ir kitos tarptautinės institucijos turi būti dėmesio centre, formuojant Lietuvos tarptautinę strategiją. Pirmiausia spręstini šie Lietuvos užsienio politikos uždaviniai: pasiekti tikrosios narystės Europos Taryboje; inicijuoti derybas su Europos Ekonomine Bendrija dėl asociacinių sutarčių pasirašymo; aktyvinti derybas su Rusijos Federacija; pradėti derybas dėl įstojimo į GATT ir UNCTAD; gerinti pasienio tarnybų darbą; laikantis neliečiamumo bei teritorinio vientisumo principo, delimituoti ir demarkuoti Lietuvos Respublikos sieną su Latvijos Respublika, Baltarusijos Respublika, Lenkija bei Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, susitarti dėl sienų režimo klausimų.