📄 Įstatymo tekstas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS FAKULTATYVINIO PROTOKOLO DĖL VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITOS
2007 m. vasario 7 d. Nr. 208
Vilnius
Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos įgyvendinimo ataskaitą (pridedama).
Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas
Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas
______________
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 208
JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS FAKULTATYVINIO PROTOKOLO DĖL VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. birželio 10 d. ratifikavo 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos (Žin., 2004, Nr. 108-4028) (toliau vadinama – Protokolas). Jo nuostatos Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 5 dieną.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas (Žin., 1999, Nr. 60-1948) nustato, kad visos Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji valstybės teisinės sistemos dalis. Jeigu įsigaliojusi ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos tarptautinės sutarties nuostatos.
3. Protokolo nuostatų įgyvendinimo įžanginę ataskaitą parengė teisingumo ministro 2006 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1R-203 sudaryta darbo grupė, į kurios sudėtį įėjo Teisingumo ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai. Informaciją, reikalingą šiai ataskaitai rengti, pateikė ir Užsienio reikalų ministerija. Parengtas ataskaitos projektas pateiktas susipažinti nevyriausybinėms organizacijoms – Lietuvos nacionaliniam UNICEF komitetui, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijai „Gelbėkit vaikus“, Lietuvos žmogaus teisių centrui, Žmogaus teisių stebėjimo institutui. Lietuvos žmogaus teisių centras pateikė savo pastabas dėl ataskaitos projekto. Atsižvelgiant į šias pastabas patikslintas ataskaitos projektas pateiktas derinti vyriausybinėms institucijoms. Ataskaita patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.
4. Ataskaita buvo rengiama vadovaujantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto parengtomis įžanginių ataskaitų, teikiamų pagal Protokolą, rengimo gairėmis (CRC/OP/SA/1).
5. Rūpindamasis geresniu vaiko teisių apsaugos politikos koordinavimu, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 95-4090), kuriame nustatyta, kad pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, prokuratūra, kitos valstybės institucijos rengia ir įgyvendina priemones vaiko teisių apsaugos ir gynimo srityje. Minėtame įstatyme taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priskiria vienos ministerijos kompetencijai vaiko teisių apsaugos valdymo sritį. Vadovaujantis šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 194 „Dėl vaiko teisių apsaugos valdymo srities priskyrimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir kitų ministerijų kompetencijos nustatymo“ (Žin., 2003, Nr. 15-611) vaiko teisių apsaugos valdymo sritis priskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, nustatyta kitų ministerijų kompetencija. Švietimo ir mokslo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Teisingumo ministerijai ir Sveikatos apsaugos ministerijai nustatytos papildomos šios srities funkcijos, susijusios su vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje nuo 2002 m. spalio 1 d. įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriame yra 2 skyriai: Paramos šeimai skyrius bei Vaikų ir jaunimo skyrius. Pastarajam pavesta koordinuoti vaikų ir jaunimo teisių apsaugos politikos įgyvendinimą.
Siekiant atskirti vaiko teisių apsaugos politikos formavimą nuo šios politikos priemonių įgyvendinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114 „Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 126-4501) nustatytos naujos Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcijos, pakeistas šios įstaigos pavadinimas į „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. Ši tarnyba atsakinga ne tik už įvaikinimo Lietuvos Respublikoje organizavimą, bet ir už vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimo užtikrinimą, atstovavimo vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose sistemos diegimo, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistų kvalifikacijos tobulinimo ir globėjų (rūpintojų) bei įtėvių rengimo organizavimą.
6. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija yra vaiko teisių laikymosi priežiūros ir kontrolės valstybės institucija. Pagrindinis šios įstaigos uždavinys yra prižiūrėti, kaip Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo (Žin., 2000, Nr. 50–1432) 12 straipsnyje įtvirtintos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pareigos. Kontrolierius:
6.1. tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, bei priima vieną iš sprendimų, numatytų šio įstatymo 25 straipsnyje;
6.2. kontroliuoja, kaip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos Lietuvoje;
6.3. prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai;
6.4. siūlo Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei priemones, kaip pagerinti Lietuvos Respublikoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą.
7. Šioje ataskaitoje nekartojama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 142 (Žin., 2004, Nr. 24-739), pateikta informacija. Įgyvendinant Protokolo nuostatas, toliau įgyvendinama Vaiko teisių konvencija, siekiama suteikti papildomas vaiko teisių apsaugos garantijas ir drauge nepakenkti pasiektai šios konvencijos įgyvendinimo pažangai. Taigi, ši ataskaita papildo 2004 metais parengtą Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą ir jos teiginiai turėtų būti skaitomi kartu su atitinkamais nurodytosios ataskaitos teiginiais. Pavyzdžiui, vertinant, ar įgyvendinant Protokolą užtikrinama apsauga nuo diskriminacijos ir kokiu mastu, turėtų būti atsižvelgiama į Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitos 48–66 punktus; vertinant įvaikinimo procedūras Lietuvos Respublikoje – į minėtos ataskaitos 254–268 punktus, vertinant seksualinio smurto prevencijos ir seksualinį smurtą patyrusių vaikų teisių apsaugos klausimus – į 272–294 punktus, vertinant nepilnamečių padėties baudžiamajame procese ir nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo klausimus – į 526–536 punktus, kovos su seksualiniu išnaudojimu ir prievarta klausimus – į 613–617 punktus ir taip toliau.
II. VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS PROBLEMOS LIETUVOJE ANALIZĖ
8. Vaikų komercinio seksualinio išnaudojimo, vaikų pardavimo, prostitucijos bei pornografijos problema opi Lietuvos Respublikai dėl valstybės ekonominės, socialinės būklės ir geografinės padėties (tranzitinė valstybė), tačiau dėl šiam reiškiniui būdingo latentiškumo tiksliai nustatyti jo keliamos grėsmės ir faktinio paplitimo Lietuvoje mastą sunku.
9. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114, šiai tarnybai numatyta nauja funkcija – kasmet rinkti iš savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, valstybės institucijų ir įstaigų statistinę informaciją apie vaikus, ją sisteminti, analizuoti, apibendrinti ir pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms.
10. Pagal statistinės informacijos apie vaikus rodiklių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. 695 (Žin., 2004, Nr. 92-3364), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 2006 metų pradžioje iš savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų rinko statistikos duomenis apie smurto prieš vaikus atvejus 2005 metais, tarp jų ir seksualinę prievartą.
11. Toliau pateikti apibendrinti duomenys apie smurtą prieš vaikus (ir seksualinę prievartą) Lietuvos Respublikoje 2005 metais.
12. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, 2005 metais 2311 vaikų patyrė smurtą. Palyginti su 2004 metų duomenimis, šis skaičius beveik nepakito. 2004 metais nustatyti 2359 smurto prieš vaikus atvejai. Procentinis prievartos paplitimas populiacijoje rodo, kad 2005 metais 0,27 procento visų 2005 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyvenusių vaikų patyrė smurtą. Labiausiai smurtas prieš vaikus paplitęs Vilniaus (0,54 procento), Utenos (0,32 procento) apskrityse.
Lentelėje pateikiami lyginamieji 2005 ir 2004 metų duomenys pagal apskritis. Iš jų matyti, kad Vilniaus apskrityje smurto atvejų padaugėjo. Vien Vilniaus mieste 2005 metais smurtą patyrė 72 vaikais daugiau nei 2004 metais.
Smurto prieš vaikus paplitimas 2004–2005 metais
Apskritis
Vaikų,
iš viso
2005 metais
2004 metais
smurto atvejų,
iš viso
procentas
smurto atvejų,
iš viso
procentas
Vilniaus
185717
1004
0,54
855
0,46
Kauno
160330
341
0,21
409
0,25
Klaipėdos
93748
159
0,16
364
0,38
Šiaulių
92480
227
0,24
270
0,29
Panevėžio
72574
145
0,19
144
0,19
Alytaus
45715
83
0,18
85
0,18
Utenos
42471
136
0,32
87
0,2
Marijampolės
49441
86
0,17
82
0,17
Tauragės
36201
75
0,2
13
0,03
Telšių
49273
55
0,11
50
0,11
Iš viso
827950
2311
0,27
2359
0,28
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
13. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, didžiuma (63,34 procento) smurto atvejų – fizinis smurtas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
To priežastys yra kelios. Fizinis smurtas lengviausiai pastebimas. Be to, tokį smurtautoją nustatyti ir nubausti kur kas paprasčiau negu tirti seksualinę ar psichologinę prievartą.
14. Kaip ir praeitais metais berniukai smurtą patiria dažniau nei mergaitės, tačiau seksualinį smurtą dažniau patiria mergaitės.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
15. Bene dvigubai daugiau smurto patiria mieste gyvenantys vaikai. Jeigu analizuotume ne bendrą smurto atvejų skaičių, o paplitimą populiacijoje, pastebėtume, kad smurtas mieste ir kaime paplitęs beveik tolygiai. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į gyventojų aktyvumą mieste ir kaime. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliktos apklausos duomenimis, abejingiausi kaimynų smurtui prieš vaikus kaimiškų vietovių gyventojai. Be to, daugelis mano, kad padėti mušamam ar kitaip skriaudžiamam vaikui turi specialistai, tačiau specialistai geriausiai pasiekiami miesto gyventojams. Taigi nemažai smurto atvejų kaime net nenustatoma.
Smurto paplitimas
Prievartos procentinis paplitimas (prevalence)
Vaikų,
iš viso
Smurto atvejų,
iš viso
Procentais
Kiekybinis prievartos patyrimas (incidence)
Vaikų,
iš viso
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus
313379
971
0,3
Mieste
1397
Rajonai
514571
1340
0,26
Kaime
885
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
16. Dažniausiai smurtą patiria 10–14 ir 15–17 metų vaikai. Paauglystė – vienas sudėtingiausių vaiko raidos etapų. Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai į savo veiksmus įtraukia ir kitus asmenis. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, jis įgyja daugiau nepriklausomybės. Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau perimti bendraamžių vertybių. Jau seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais, tuo dažnesni asocialūs poelgiai. Žinoma, ne visada netinkamas elgesys susijęs tik su įsitraukimu į bendraamžių grupę. Dažnai tam tikri elgesio modeliai susiformuoja šeimoje. Vaikas, kuris namuose patiria agresiją, yra nevertinamas, kritikuojamas, norėdamas įgyti daugiau galios, pradeda smurtauti prieš kitus. Tarp bendraamžių kylantys konfliktai ir lemia, kad dažniausiai smurtą patiria 10–17 metų vaikai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
17. 10–14 metų vaikai patiria daugiausia ir seksualinės, ir fizinės, ir psichologinės prievartos. Nustatyta, kad smurtautojai dažniausiai renkasi silpnesnius už save vaikus. 10–14 metų vaikas atsiduria tarsi amžių sandūroje, kai jau yra ganėtinai savarankiškas, taip akylai nesaugomas suaugusiųjų, tačiau dar neturi tiek galios ir pasitikėjimo savimi kaip 15–17 metų vaikas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
18. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenis, seksualinė prievarta – mažiausiai paplitusi smurto prieš vaikus rūšis, tačiau net 20,7 procento (29) seksualinės prievartos aukų nukentėjo nuo kitų nepilnamečių. Iš jų 22 vaikai nukentėjo nuo svetimų, o 7 vaikai – nuo artimųjų nepilnamečių seksualinio smurto. Vaikų seksualinė prievarta – ne tik seksualiniai veiksmai, kuriais patenkinamas kito asmens lytinis potraukis, bet ir veikla, iš kurios kitas asmuo (paprastai suaugęs) gauna materialinę naudą (pvz., vaikų pornografija ir prostitucija). Nors seksualinį smurtą 2005 metais patyrė daugiau mergaičių (104 atvejai iš 140), nepilnamečių seksualinio smurto aukomis dažniausiai tampa berniukai (21 berniukas ir tik 8 mergaitės). Nuo svetimų nepilnamečių seksualinio smurto 2005 metais nukentėjo 17 berniukų ir 5 mergaitės, o nuo artimųjų nepilnamečių seksualinio smurto – 4 berniukai ir 3 mergaitės.
19. Dažniausiai svetimų nepilnamečių seksualinės prievartos aukomis tampa 7–9 metų (6) ir 10–14 metų (10) vaikai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
20. Nuo artimųjų nepilnamečių seksualinio smurto dažniausiai nukenčia 4–6 metų vaikai (3).
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis, suaugusiųjų seksualinę prievartą 2005 metais patyrė 111 vaikų (79,3 procento seksualinės prievartos aukų), iš jų 30 vaikų nukentėjo nuo artimųjų seksualinio smurto. Suaugusiųjų seksualinės prievartos aukomis dažniausiai tapdavo mergaitės (95).
21. Dažniausiai svetimų suaugusiųjų seksualinės prievartos aukomis tampa 15–17 metų (36) ir 10–14 metų (30) vaikai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
22. Nuo artimųjų suaugusiųjų 2005 metais dažniausiai seksualinę prievartą taip pat patyrė vyresni vaikai. Lentelėje pateiktas nuo šių asmenų nukentėjusių vaikų skaičius pagal vaikų amžių.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
23. Siekiant apsaugoti vaiką nuo tėvų (tėvo, motinos) ar kito teisėto jo atstovo smurtavimo ar kitokio pavojaus, kurį kelia piktnaudžiavimas tėvų valdžia (taip pat pavojaus vaiko sveikatai ar gyvybei), 2005 metais iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų paimti 233 vaikai, smurtautojams surašyti 243 administracinio teisės pažeidimo protokolai, iškeltos 1458 baudžiamosios bylos, iš jų 252 bylos – savivaldybių vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybų iniciatyva.
24. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nuo nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau vadinama – BK) (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 147 straipsnyje („Prekyba žmonėmis“), nukentėjo: 2004 metais – 1 vaikas, 2005 metais – 2 vaikai. Nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 308 straipsnyje („Įtraukimas į prostituciją“), nukentėjo: 2004 metais – 2 vaikai, 2005 metais – 1 vaikas. 2004–2005 metais neužregistruota nusikaltimų pagal BK 157 straipsnį („Vaiko pirkimas arba pardavimas“) (iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusi BK 157 straipsnio redakcija nustatė atsakomybę tik už mažamečio vaiko pirkimą ar pardavimą). 2004 metais užregistruoti 2 nusikaltimai pagal BK 162 straipsnį („Vaiko išnaudojimas pornografijai“), 2005 metais tokių nusikaltimų nebūta. 2005 metais užregistruoti 7 nusikaltimai pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (pelnymasis iš nepilnamečio asmens prostitucijos), 2004 metais – 4 tokie nusikaltimai, 6 nusikaltimai pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas) (2004 metais – 4 tokie nusikaltimai).
25. Be statistikos duomenų, vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos būklę Lietuvos Respublikoje apibūdina ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus gaunami skundai ir savo iniciatyva atliekami tyrimai. Pagrindinės problemos nurodomos toliau.
26. Visuomenė labai mažai žino apie vaikų prostituciją ir pornografiją, šių reiškinių priežastis ir galimus šios problemos sprendimo būdus. Nėra kvalifikuotos ir efektyvios pagalbos tinklo, apimančio prevencijos, intervencijos ir postvencijos priemones. Įstaigų darbuotojai neturi pakankamai žinių apie šią problemą, vaikų įtraukimo į šią veiklą, kovos su šiuo reiškiniu būdus ir priemones. Jiems trūksta įgūdžių, kaip kuo tinkamiau supažindinti vaikus su prekybos žmonėmis, prostitucijos, pornografijos, kito komercinio išnaudojimo žala ir padariniais.
27. Vaikai iki 18 metų, ypač paauglės, augančios specialiosiose mokyklose, specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, valstybiniuose ar nevyriausybiniuose vaikų globos namuose, socialinės rizikos šeimose, dažnai tampa prekybos žmonėmis, prostitucijos bei pornografijos aukomis. Mat minėtose įstaigose ir šeimose augantys vaikai lengvai paperkami išskirtiniu dėmesiu, globa ir priežiūra, pažadais, dovanomis ir kitais dalykais, kurių jie stokoja ir ilgisi.
28. Vaikai, bėgantys iš namų, vadinamieji gatvės vaikai, t. y. vaikai, linkę daryti teisės pažeidimus ar nusikaltimus, vaikai, kurių elgesys neatitinka visuomenei įprastų elgesio normų, vaikai, išnaudojami ar patiriantys prievartą šeimoje ar kitoje jiems artimoje aplinkoje, kurioje jie turėtų jaustis saugūs, taip pat gana lengvai, o neretai ir savo noru, tampa prekybos žmonėmis, prostitucijos ar pornografijos aukomis.
29. Kad vaikai nesugeba suvokti prostitucijos, pornografijos, kitokio išnaudojimo jiems daromos žalos, patvirtina tas faktas, kad jie patys ieško asmenų, kurie verčiasi prostitucija, pornografija, prekyba žmonėmis, ir siūlo jiems savo paslaugas. Tokių vaikų tikslas – užsidirbti pinigų, tapti nepriklausomiems ir savarankiškiems. Prostitucija ir pornografija, jų nuomone, greitas, lengvas ir neblogas uždarbis.
30. Į prekybos žmonėmis, komercinio seksualinio išnaudojimo tinklą vaikai patenka ir dėl tėvų (globėjų) patiklumo, suvilioti galimybės gerai uždirbti, pasiturimai gyventi, pamatyti pasaulį (pavyzdžiui, dirbti modeliu ar panašiai).
31. Sunku užtikrinti ir saugumą vaikų, kurie lankosi interneto kavinėse, salonuose, diskotekose ir kitose viešosiose vietose, naudojasi internetu – bendrauja pokalbių, pažinčių svetainėse, siunčia trumpąsias žinutes ir panašiai. Lietuvos Respublikoje – daugiau nei 1 mln. interneto vartotojų. Internetu naudojasi per 60 procentų vaikų ir paauglių, iš jų – apie 40 procentų – 10–14 metų, tačiau vartotojai labai sparčiai jaunėja. Vaikai – smalsūs ir aktyvūs, bet dėl savo nebrandumo – itin lengvai pažeidžiami vartotojai. Informacinės technologijos – tai ne tik priklausomybės nuo kompiuterio, kompiuterinių žaidimų, interneto pavojus, žala vaiko sveikatai, neigiamas poveikis mokslo ir auklėjimo rezultatams, elgesiui, bet ir neigiamos informacijos, skatinančios blogus įpročius, srautas, pavojus susidurti su sekso paslaugų rinka (vaikų pornografija, prostitucija, pedofilija ir panašiai), įsigalėti ir plėstis vaikų komerciniam seksualiniam išnaudojimui, gausėti komercinio seksualinio išnaudojimo aukoms.
III. KONKREČIŲ PROTOKOLO NUOSTATŲ ĮGYVENDINIMAS
1 ir 2 straipsnių įgyvendinimas
32. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 33-807) 2 straipsnyje nustatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. BK nenumato šios nuostatos išimčių, todėl baudžiamojo įstatymo terminai „vaikas“ ir „nepilnametis“ – analogiški ir reiškia asmenį iki 18 metų. Terminas „mažametis“ reiškia asmenį iki 14 metų. Teismų praktika šiuo klausimu nuosekli ir vienareikšmė.
33. BK draudžia vaikų pardavimą, vaikų prostituciją ir vaikų pornografiją. BK 157 straipsnyje („Vaiko pirkimas arba pardavimas“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. BK 162 straipsnyje („Vaiko išnaudojimas pornografijai“) numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris įtraukė vaiką dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose arba išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti, arba pelnėsi iš tokios vaiko veiklos. BK 307 straipsnyje („Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba organizavo ar vadovavo nepilnamečio asmens prostitucijai, arba gabeno nepilnametį asmenį jo sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. BK 308 straipsnyje („Įtraukimas į prostituciją“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris bet kokiu būdu įtraukė į prostituciją nepilnametį. BK 309 straipsnis („Disponavimas pornografinio turinio dalykais“) numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris pagamino, įsigijo, laikė, demonstravo, reklamavo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.
3 straipsnio įgyvendinimas
34. Pagal BK 157 straipsnį („Vaiko pirkimas arba pardavimas“) tas, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų. Tas, kas šią veiką padarė dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. Šis straipsnis iš esmės apima Protokolo 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytas veikas, nes juose draudžiamas bet koks vaiko siūlymas, perleidimas kitiems asmenims ar jo priėmimas išnaudojimo prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui tikslais, nesvarbu, kokiais būdais ir priemonėmis šis perleidimas įvyksta. Nustačius visus požymius, tiek faktinis vaiko pirkėjas, tiek faktinis vaiko pardavėjas, tiek ir tarpininkaujantis asmuo turėtų būti baudžiami kaip šio nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai) ar bendrininkai. Be to, net ir nepavykus įrodyti viso vaiko pirkimo ar pardavimo mechanizmo, kaltininkas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 146 („Neteisėtas laisvės atėmimas“), 1471 („Išnaudojimas priverstiniam darbui“), 148 („Žmogaus veiksmų laisvės varžymas“), 156 („Vaiko pagrobimas“), 162 („Vaiko išnaudojimas pornografijai“), 227 („Papirkimas“), 307 („Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“), 308 („Įtraukimas į prostituciją“) straipsnius ir panašiai.
35. Protokolo 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta veika uždrausta BK 309 straipsnio („Disponavimas pornografinio turinio dalykais“) 2 ir 3 dalyse. Pagal šio straipsnio 2 dalį tas, kas pagamino, įsigijo, laikė, demonstravo, reklamavo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagal šio straipsnio 3 dalį tas, kas turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino didelį kiekį pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
36. Baudžiamajame įstatyme nepateiktos terminų „prostitucija“ ir „pornografija“ apibrėžtys, paliekant tai apibrėžti baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje taikoma monistinė koncepcija dėl tarptautinių teisės aktų taikymo, teismas, aiškindamas minėtuosius terminus, privalo vadovautis ir tarptautinių sutarčių, įskaitant Protokolą, nuostatomis. Galima pažymėti, kad žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. SPR-14 paskelbtose rekomendacijose Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nariams bei ekspertams „Dėl visuomenės informavimo priemonių skirstymo kriterijų“ (Žin., 2005, Nr. 96-3624) pornografiniais siūloma pripažinti videofilmus, leidinius ar programas, kuriuose:
36.1. atvirai rodomas lytinis aktas ar kita erotinės praktikos scena (masturbacija, oralinis seksas ir kita), jeigu jos metu stambiu planu rodomi lytiniai organai arba jeigu tokie vaizdai leidinyje, filme ar programoje sudaro pagrindą;
36.2. vaizduojamas lytinis aktas ar erotinės praktikos scenos su vaikais;
36.3. rodomi lytiniai iškrypimai (mazochizmas, sadomazochizmas, nekrofilija, zoofilija ir kita);
36.4. nuotraukoje ar kadre stambiu planu rodomi lytiniai organai;
36.5. audioįraše ar tekste atpasakojami 1, 2, 3, 4 punktuose paminėti lytiniai santykiai, vartojant necenzūrinius posakius, atkuriant lytinio akto garsus.
37. BK 22 straipsnis („Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“) numato baudžiamąją atsakomybę taip pat už bet kokią tyčinę BK specialiojoje dalyje numatytą veiką, kuria tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. BK 24 straipsnis („Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys“) numato baudžiamąją atsakomybę ir bet kokios tyčinės nusikalstamo veikos bendrininkams – vykdytojui, organizatoriui, kurstytojui ir padėjėjui. Už pasikėsinimą ir bendrininkavimą šie asmenys atsako pagal nurodytus BK bendrosios dalies straipsnius ir atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį ar punktą). Tačiau teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir veika nutrūko pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.
38. Skiriant bausmę už vaikų pardavimą, vaikų prostituciją ir vaikų pornografiją, atsižvelgiama, be kita ko, į šias atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 59 straipsnis „Atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ ir 60 straipsnis „Atsakomybę sunkinančios aplinkybės“):
38.1. atsakomybę lengvinančios aplinkybės:
38.1.1. kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis;
38.1.2. veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės;
38.1.3. veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;
38.1.4. veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;
38.1.5. nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.
Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas aplinkybes;
38.2. atsakomybę sunkinančios aplinkybės:
38.2.1. veiką padarė bendrininkų grupė;
38.2.2. veiką padarė organizuota grupė;
38.2.3. veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų;
38.2.4. veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo;
38.2.5. veika padaryta mažamečiui;
38.2.6. veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;
38.2.7. dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.
39. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus nustato BK 95 straipsnis („Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis“). Pagal šį straipsnį asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkiolika metų nuo vaiko pardavimo ar pirkimo. Asmeniui, kaltinamam vaikų pornografijos gamyba, platinimu, skleidimu, įvežimu, išvežimu, siūlymu, pardavimu ar laikymu, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkeri metai, kai buvo padarytas nusikaltimas. O asmeniui, kuris turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino didelį kiekį pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėjo aštuoneri metai nuo to laiko, kai buvo padarytas nusikaltimas. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų. Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
40. Už BK 20 straipsnyje („Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė“) nustatytas nusikalstamas veikas baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau vadinama – CK) (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. CK prasme juridinio asmens terminas vartojamas ir BK, tačiau BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad pagal BK neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Pagal BK 20 straipsnį už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas juridinis asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:
40.1. atstovauti juridiniam asmeniui;
40.2. arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu;
40.3. arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
41. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl minėto fizinio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. Pažymėtina, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. BK 43 straipsnyje („Bausmių rūšys juridiniams asmenims“) nurodytos šių rūšių bausmės juridiniams asmenims: bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas ir juridinio asmens likvidavimas.
42. Protokolo 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybės Protokolo šalys turi imtis visų tinkamų teisinių ir administracinių priemonių, kad užtikrintų, jog visi vaiko įvaikinimu besirūpinantys asmenys laikytųsi taikytinų tarptautinės teisės dokumentų. Pagal Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (Žin., 1997, Nr. 101-2550) 14 straipsnį šeimos ar asmenys, pageidaujantys įvaikinti vaiką kitoje šalyje, privalo kreiptis į savo šalies centrinės valdžios institucijas arba akredituotas tarnybas. Kad tarptautinio įvaikinimo procedūros vyktų sklandžiai ir skaidriai, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. A1-162 (Žin., 2005, Nr. 73-2668) patvirtintas Įgaliojimų veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikimo užsienio valstybių institucijoms tvarkos aprašas. Pagal šį aprašą Lietuvos Respublikoje gali veikti tik tos užsienio valstybių institucijos, kurioms suteikiami įgaliojimai veikti:
42.1. Šis aprašas nustato:
42.1.1. įgaliojimų suteikimo, pasibaigimo, pratęsimo, sustabdymo, panaikinimo sąlygas ir tvarką;
42.1.2. įgaliotų užsienio valstybių institucijų funkcijas, teises ir pareigas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu sudaryta komisija, kuri priima rekomendaciją dėl siūlymo suteikti ar nesuteikti užsienio valstybių institucijoms įgaliojimus veikti Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis komisijos rekomendacija, sprendimą suteikti ar nesuteikti užsienio valstybės institucijai įgaliojimus veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje priima Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorius.
42.2. Užsienio valstybių institucijos, turinčios įgaliojimus veikti Lietuvoje, privalo:
42.2.1. laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Lietuvos Respublikos bei tarptautinių teisės aktų nuostatų;
42.2.2. negauti neteisėtos finansinės naudos ir nepagrįstai didelių atlyginimų už vykdomą veiklą;
42.2.3. kasmet Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai teikti praėjusių metų veiklos ataskaitą.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje akredituota 15 užsienio valstybių institucijų: 6 – JAV, 4 – Italijos, po vieną – Švedijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Naujosios Zelandijos.
Užsienio valstybių institucijų akreditavimo tvarka užtikrina, kad Lietuvoje tarptautinio įvaikinimo srityje veiktų tik kompetentingi asmenys, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, darbo patirtį ir etnines nuostatas, reikalingas dirbant tarptautinio įvaikinimo srityje, taigi šitaip irgi kontroliuojama tokių institucijų veikla, tobulinama tarptautinio įvaikinimo procedūra.
Įgaliotos užsienio valstybės institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai teikia grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus (per pirmuosius 2 metus po įvaikinimo – kas pusę metų, kitus 2 metus – kartą per metus, o po 4 metų po įvaikinimo – kai to pareikalauja įvaikinimo tarnyba). Grįžtamąją informaciją sudaro nustatytosios formos pranešimai apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, raidą, sveikatą ir vaizdinė medžiaga. Siekiant užtikrinti geresnės kokybės tarptautinio įvaikinimo procedūrą, geriau koordinuoti ir kontroliuoti vykdančių institucijų veiklą, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. A1-162 „Dėl Įgaliojimų veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikimo užsienio valstybių institucijoms tvarkos aprašo“ 2.2 punktu nustatyta, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. nauji užsienio valstybių institucijų prašymai suteikti įgaliojimus veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje nepriimami. Šiame įsakyme taip pat nustatyta, kad per vienerius kalendorinius metus įgaliojimą veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą gavusi užsienio valstybės institucija ar priimančios šalies centrinė įvaikinimo institucija gali pateikti ne daugiau kaip dviejų šeimų (asmenų) prašymus įvaikinti vaiką (vaikus) iki šešerių metų, išskyrus atvejus, kai šeima (asmuo) pageidauja įvaikinti vaiką (vaikus) su specialiaisiais poreikiais. Taip siekiama pagerinti vyresnių nei 6 metų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų teisių apsaugą, suteikti jiems daugiau galimybių būti įvaikintiems.
Siekiant įgyvendinti CK 3.217 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pasirengimo įvaikinti patikrinimą atlieka valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-154 (Žin., 2004, Nr. 98-3653) patvirtintas Įvaikintojų pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimo tvarkos aprašas, kuriame nustatyta, kokius duomenis apie pageidaujančius įvaikinti asmenis turi surinkti įvaikinimo tarnybos atestuotas socialinis darbuotojas, kiek laiko trunka pirminis pageidaujančių įvaikinti asmenų įvertinimas, kas ir kaip organizuoja įvaikintojų mokymą, pagal šį aprašą privalomą visiems norintiems įvaikinti asmenims, išskyrus pageidaujančiuosius įvaikinti sutuoktinio vaiką. Šis aprašas reguliuoja ne tik Lietuvos Respublikos piliečių, bet ir užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje, pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimą.
4 straipsnio įgyvendinimas
43. Vaiko pirkimą ar pardavimą, numatytą BK 157 straipsnyje, BK 7 straipsnis („Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus“) priskiria prie nusikaltimų, kuriems taikomas universalios jurisdikcijos principas, t. y. už šią veiką asmenys atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta ir tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus.
44. Daugumai kitų nusikalstamų veikų, įskaitant BK 162 straipsnį („Vaiko išnaudojimas pornografijai“), 307 straipsnį („Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“), 308 straipsnį („Įtraukimas į prostituciją“), 309 straipsnį („Disponavimas pornografinio turinio dalykais“), taikomas teritorinis (BK 4 straipsnis) ir aktyvios pilietybės (BK 5 straipsnis) principai. BK 4 straipsnis („Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais“) nustato, kad asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jeigu vienas bendrininkų veikė kitoje vietoje, – jo veikimo vieta. Kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko.
45. BK 5 straipsnis („Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus“) nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, tačiau tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą ir BK. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. Taigi net jeigu Lietuvos Respublika dėl įvairių priežasčių ir atsisakytų perduoti nusikalstamą veiką padariusį Lietuvos Respublikos pilietį užsienio valstybei, ji privalėtų atitinkamai persekioti šį asmenį pagal Lietuvos Respublikos BK.
46. Pažymėtina, kad Lietuvoje taikomas legalumo principas, kuris reiškia, kad dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (išskyrus kai kurias išimtis dėl mažiau pavojingų veikų) ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo pradėti ikiteisminį tyrimą.
5 straipsnio įgyvendinimas
47. Nuo Protokolo įsigaliojimo dėl Protokole nurodytų nusikalstamų veikų ekstradicija buvo vykdoma vieną kartą.
Generalinė prokuratūra 2005 m. sausio 26 d. Interpolo kanalais gavo Kosta Rikos Respublikos kompetentingų institucijų prašymą sulaikyti Kosta Rikos Respublikos pilietį M. B. L., kuris Kosta Rikos San Chosė miesto prokuratūros tiriamoje byloje kaltinamas dalyvavęs organizuotoje grupuotėje, vykdžiusioje tarptautinę prekybą įvaikintais vaikais. Šio asmens tarptautinė paieška paskelbta pagal 2004 m. spalio 1 d. Kosta Rikos San Chosė miesto pirmosios apylinkės baudžiamojo teismo tarptautinį arešto orderį.
M. B. L. 2005 m. sausio 24 d. Vilniuje sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Vilniaus 1 apylinkės teismo teisėja 2005 m. sausio 26 d. paskyrė jam kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui. Suėmimas 2005 m. vasario 23 d. pratęstas vienam mėnesiui.
Apie M. B. L. suėmimą informuota Kosta Rikos Respublikos ambasada Osle (Norvegija), iš kurios diplomatiniais kanalais 2005 m. kovo 2 d. Generalinė prokuratūra gavo dokumentus, kurių reikia M. B. L. ekstradicijai.
Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus prokurorė 2005 m. kovo 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti M. B. L. Kosta Rikos Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti.
Vilniaus apygardos teismas šį prašymą išnagrinėjo ir 2005 m. kovo 21 d. priėmė nutartį M. B. L. išduoti Kosta Rikos Respublikai, o jo suėmimo terminą pratęsė vienam mėnesiui.
Apie priimtą nutartį informuota Kosta Rikos Respublikos ambasada Osle (Norvegija), suderintas išduodamo asmens perėmimo laikas ir aplinkybės.
Kosta Rikos Respublikos pilietis 2005 m. balandžio 13 d. Vilniaus oro uoste perduotas Kosta Rikos Respublikos įgaliotiems pareigūnams.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros turimais duomenimis, organizuota grupuotė Kosta Rikos Respublikoje iš neturtingų šeimų supirkdavo vaikus, kuriuos vėliau parduodavo tos šalies ar kitos užsienio valstybės turtingiems asmenims, pageidavusiems įsivaikinti vaikus. Vaikai buvo parduodami pagal oficialiai galiojančias įvaikinimo procedūras.
6 straipsnio įgyvendinimas
48. Tarptautinio teisinio bendradarbiavimo, susijusio su Protokole aprašytų nusikalstamų veikų praktika, nebuvo (išskyrus minėtą ekstradicijos atvejį).
7 straipsnio įgyvendinimas
49. Pagal BK 72 straipsnį („Turto konfiskavimas“) konfiskuojamas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas:
49.1. Teismas privalo konfiskuoti:
49.1.1. perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus;
49.1.2. darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus;
49.1.3. iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.
49.2. Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas konfiskuojamas nepaisant to, ar tie asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu:
49.2.1. turtas jiems buvo suteiktas nusikalstamai veikai daryti;
49.2.2. įgydami turtą, jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos.
Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų minėtų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais.
Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri privalomai taikoma tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims kartu su paskirta bausme ar net ir nepaskyrus bausmės.
50. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau vadinama – BPK) (Žin., 2002, Nr. 37-1341) 94 straipsnį Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje numatytais pagrindais ir tvarka, kai yra užsienio valstybės įstaigos prašymas, teismas gali nuspręsti, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo daiktai ir vertybės, įgyti nusikalstamu būdu, gali būti perduoti užsienio valstybės įstaigai, kad ji grąžintų teisėtiems savininkams, jeigu šie yra nustatyti ir jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisėtų interesų. Užsienio valstybės įstaigai neperduodami daiktai, kurių apyvarta yra uždrausta. Kartu pažymėtina, kad BPK 711 straipsnis nustato, kad Europos arešto orderį išdavusios valstybės prašymu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra užtikrina daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nusikalstamu būdu įgyto turto paėmimą ir perdavimą Europos arešto orderį išdavusiai valstybei. Jeigu šie daiktai turi būti konfiskuojami ar perduodami teisėtiems savininkams pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra juos gali perduoti tik laikinai, kol jie reikalingi baudžiamajam procesui Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje.
51. Protokolo 7 straipsnio c punktas įgyvendinamas juridiniam asmeniui paskyrus veiklos apribojimo ar juridinio asmens likvidavimo bausmes. Pažymėtina, kad kai kurie įstatymai numato ir administracines priemones, skirtas nutraukti įstatymų draudžiamai veiklai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 18 straipsnyje numatyta policijos pareigūno teisė laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jeigu kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 71-1706; 2006, Nr. 82-3254) 52 straipsnis nustato, kad viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo, išskyrus transliuotojus ir (ar) retransliuotojus, veiklą gali laikinai sustabdyti arba nutraukti teismas, jeigu visuomenės informavimo priemonėje inter alia platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai. Jeigu įstatymai nustato, kad tam tikros rūšies veikla yra licencijuojama (pvz., transporto paslaugos, prekyba alkoholiniais gėrimais ir panašiai), už licencijavimo taisyklių pažeidimus licenciją išdavusi institucija gali sustabdyti ar panaikinti licenciją.
8 straipsnio įgyvendinimas
52. BPK numatyta nemažai priemonių, saugančių tiek nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų, tiek ir vaikų teises ir interesus baudžiamojo proceso metu. Apskritai nukentėjusysis ir jo atstovas procese turi teisę: teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą (BPK 28 straipsnis). Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnis). Pažymėtina, kad BPK 45 straipsnis nustato, jog teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.
53. BPK numato tam tikrų specifinių nuostatų, susijusių su nepilnamečių nukentėjusiųjų ir (ar) liudytojų procesiniu statusu. BPK 186 straipsnis nustato, kad jaunesnius kaip 18 metų liudytoją ar nukentėjusįjį gali apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjas, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas. Jaunesni kaip 18 metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Jų apklausos metu gali būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Jeigu jaunesnių kaip 18 metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje dalyvauja įtariamasis ar jo gynėjas, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam nebūtų daromas neleistinas poveikis. Jaunesni kaip 18 metų liudytojas ir nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį kviečiami tik išimtiniais atvejais. Jaunesnių kaip 18 metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip 18 metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Taip pat pažymėtina, kad nepilnamečiai gali būti apklausiami specialiuosiuose vaikų apklausos kambariuose (šiuo metu įrengti 2 vaikų apklausos kambariai). Nacionalinėje smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 491 (Žin., 2005, Nr. 58–2021), numatyta tobulinti nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausos baudžiamajame procese mechanizmą.
54. BPK 280 straipsnis nustato, kad teisme apklausiant jaunesnį kaip 18 metų liudytoją, privalo būti šaukiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Prireikus dalyvauti apklausoje taip pat šaukiami nepilnamečio liudytojo tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą. Dalyvaujantys apklausoje valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, nepilnamečio liudytojo tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą teisiamojo posėdžio pirmininko leidimu gali užduoti liudytojui klausimų. Jaunesnis kaip 16 metų liudytojas po jo apklausos turi būti pašalinamas iš posėdžių salės, jeigu teismas nepripažįsta, kad jam likti salėje būtina. Jeigu jaunesniam kaip 18 metų liudytojui dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
55. BPK 283 straipsnis nustato, kad nukentėjusysis teisme apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą ir liudytojo parodymų perskaitymą. Jaunesnio kaip 18 metų nukentėjusiojo apklausoje turi dalyvauti jo atstovas. Tokio amžiaus nukentėjusysis ir jo atstovas teismo nutartimi gali dalyvauti ne visą bylos nagrinėjimo laiką. Jeigu jaunesniam kaip 18 metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
56. Pagal BPK 9 straipsnį leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas.
57. Pagal BPK 199 straipsnį nukentėjusiajam ir liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu yra visi šie pagrindai:
57.1. gresia realus pavojus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui;
57.2. nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai;
57.3. nukentėjusysis ar liudytojas dalyvauja procese dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo.
58. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos ypatumus nustato BPK 282 straipsnis. Pagal šį straipsnį teismas paveda prokurorui taip organizuoti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimą į teismą, kad būtų užtikrintas jo anonimiškumas. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas neviešame teismo posėdyje sudarius akustines ir vizualines kliūtis, trukdančias kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nustatyti apklausiamo asmens tapatybę. Jeigu teismo posėdžių salėje nėra galimybių sudaryti šių akustinių ir vizualinių kliūčių, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Prieš tokio asmens apklausą kiti nagrinėjimo teisme dalyviai teisiamojo posėdžio pirmininkui raštu pateikia klausimus, kuriuos jie nori užduoti tam liudytojui. Taip apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Šiuos parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaito teisiamajame posėdyje. Kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pakartotiniai ir papildomi klausimai, kuriuos šie nori užduoti po to, kai apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaitė teisiamajame posėdyje, užduodami ir į juos atsakoma ta pačia tvarka. Atskirais atvejais, kai liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimas į teismą keltų didelį pavojų jo, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai ar laisvei, jis į teisiamąjį posėdį gali būti nekviečiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti BPK 203 straipsnyje nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kai yra minėti pagrindai, liudytojas gali būti apklausiamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis sudarius akustines ir vizualines kliūtis.
59. Dėl nukentėjusiojo asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu pasakytina, kad pagal BPK 44 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefono pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos tik BPK numatytais atvejais ir tvarka. Pagal BPK 177 straipsnį ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (Žin., 2002, Nr. 91-3890) nustato, kad neigiamą poveikį nepilnamečio vystymuisi darančia informacija taip pat laikoma viešoji informacija, kurioje inter alia siejant su nusikalstama veika ar kitais teisės pažeidimais skelbiami nuo nusikalstamos veikos arba kitų teisės pažeidimų nukentėjusio nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę. Viešai skelbti šią informaciją yra draudžiama.
60. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas (Žin., 1996, Nr. 20-520) numato galimybę suteikti ypač pažeidžiamiems asmenims apsaugą ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat pasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme. Įstatyme reglamentuojama šių rūšių apsauga nuo nusikalstamo poveikio:
60.1. fizinė asmens bei jo turto apsauga;
60.2. laikinas asmens perkėlimas į saugią vietą;
60.3. specialaus režimo, pagal kurį teikiami duomenys apie asmenį pasų poskyriuose ir kituose oficialiuose informacijos fonduose, nustatymas;
60.4. asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos pakeitimas;
60.5. asmens anketos bei biografijos duomenų pakeitimas;
60.6. plastinės operacijos, keičiančios asmens išvaizdą, padarymas;
60.7. šaunamojo ginklo, specialiųjų apsaugos priemonių asmeniui išdavimas.
61. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Žin. 2000, Nr. 30-827; 2005, Nr. 18-572) numato gana daug atvejų, kai nukentėjusiesiems nuo nusikalstamų veikų suteikiama nemokama teisinė pagalba. Šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama pirminė teisinė pagalba (teisinė informacija, teisinės konsultacijos, teisinio pobūdžio dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, rengimas) ir antrinė teisinė pagalba (teisinio pobūdžio dokumentų rengimas, gynyba, atstovavimas bylų procese). Antrinė teisinė pagalba teikiama visiems nukentėjusiesiems, kurie neturi pakankamai pajamų (šį lygį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė), arba nukentėjusiesiems dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, įskaitant atvejus, kai žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas baudžiamojoje byloje.
62. Pažymėtina, kad svarbiausios kiekvieno vaiko teisės ginamos Vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo. Šis įstatymas nustato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Vaikui, nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos, smurto ar kito blogo elgesio, turi būti suteikta reikiama pagalba, kad jis galėtų susigrąžinti sveikatą po patirtos fizinės ar psichologinės traumos ir reintegruotis į socialinę aplinką. Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuriam būtina pagalba, turi pareigą pranešti apie tai policijai, vaiko teisių apsaugos ar kitai kompetentingai institucijai.
63. Pažymėtina, kad baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teorija nustato taisykles, kaip turi būti sprendžiami atvejai, kai nežinomas tikrasis vaiko amžius. Pagrindinė taisyklė: nežinant vaiko amžiaus, preziumuojamas minimalus jo galimas amžius, pvz., jeigu vaikas gali būti 16–18 metų, preziumuojama, kad jam 16 metų.
64. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau vadinama – ATPK) (Žin., 2005, Nr. 83-3040) 1821 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir atlygintinį naudojimąsi prostitucijos paslaugomis ir išimtį, kad administracinėn atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris, be kita ko, į prostituciją buvo įtrauktas būdamas nepilnametis ar (ir) nukentėjo nuo prekybos žmonėmis ir yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamajame procese.
9 straipsnio įgyvendinimas
Įstatymai, administracinės priemonės, socialinė politika ir programos, skirti užkirsti kelią Protokole minimiems nusikaltimams ir apsaugoti nukentėjusiesiems.
Teisinės bazės tobulinimas
65. Siekiant tinkamai įgyvendinti Protokolo nuostatas, buvo tobulinami baudžiamieji įstatymai – BK ir BPK. 2006 metais tobulintas BK. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 162, 260, 265, 266, 307, 308, 309 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 1511 straipsniu įstatymas (Žin., 2006, Nr. 77-2961) keičia BK 162 straipsnį „Vaiko išnaudojimas pornografijai“ ir 309 straipsnį „Disponavimas pornogra …
DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.