Nutarimas dėl jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos įgyvendinimo ataskaitos 2007 m

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS FAKULTATYVINIO PROTOKOLO DĖL VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITOS 2007 m. vasario 7 d. Nr. 208 Vilnius Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos įgyvendinimo ataskaitą (pridedama).

Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 208 JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS FAKULTATYVINIO PROTOKOLO DĖL VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITA I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. birželio 10 d. ratifikavo 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos (Žin., 2004, Nr. 108-4028) (toliau vadinama – Protokolas). Jo nuostatos Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 5 dieną.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje nuo 2002 m. spalio 1 d. įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriame yra 2 skyriai: Paramos šeimai skyrius bei Vaikų ir jaunimo skyrius. Pastarajam pavesta koordinuoti vaikų ir jaunimo teisių apsaugos politikos įgyvendinimą.

Siekiant atskirti vaiko teisių apsaugos politikos formavimą nuo šios politikos priemonių įgyvendinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114 „Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 126-4501) nustatytos naujos Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcijos, pakeistas šios įstaigos pavadinimas į „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. Ši tarnyba atsakinga ne tik už įvaikinimo Lietuvos Respublikoje organizavimą, bet ir už vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimo užtikrinimą, atstovavimo vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose sistemos diegimo, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistų kvalifikacijos tobulinimo ir globėjų (rūpintojų) bei įtėvių rengimo organizavimą.

6.1. tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, bei priima vieną iš sprendimų, numatytų šio įstatymo 25 straipsnyje;

6.2. kontroliuoja, kaip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos Lietuvoje;

6.3. prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai;

6.4. siūlo Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei priemones, kaip pagerinti Lietuvos Respublikoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą.

II. VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS PROBLEMOS LIETUVOJE ANALIZĖ 8. Vaikų komercinio seksualinio išnaudojimo, vaikų pardavimo, prostitucijos bei pornografijos problema opi Lietuvos Respublikai dėl valstybės ekonominės, socialinės būklės ir geografinės padėties (tranzitinė valstybė), tačiau dėl šiam reiškiniui būdingo latentiškumo tiksliai nustatyti jo keliamos grėsmės ir faktinio paplitimo Lietuvoje mastą sunku.

Lentelėje pateikiami lyginamieji 2005 ir 2004 metų duomenys pagal apskritis. Iš jų matyti, kad Vilniaus apskrityje smurto atvejų padaugėjo. Vien Vilniaus mieste 2005 metais smurtą patyrė 72 vaikais daugiau nei 2004 metais.

Smurto prieš vaikus paplitimas 2004–2005 metais Apskritis Vaikų, iš viso 2005 metais 2004 metais smurto atvejų, iš viso procentas smurto atvejų, iš viso procentas Vilniaus 185717 1004 0,54 855 0,46 Kauno 160330 341 0,21 409 0,25 Klaipėdos 93748 159 0,16 364 0,38 Šiaulių 92480 227 0,24 270 0,29 Panevėžio 72574 145 0,19 144 0,19 Alytaus 45715 83 0,18 85 0,18 Utenos 42471 136 0,32 87 0,2 Marijampolės 49441 86 0,17 82 0,17 Tauragės 36201 75 0,2 13 0,03 Telšių 49273 55 0,11 50 0,11 Iš viso 827950 2311 0,27 2359 0,28 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

To priežastys yra kelios. Fizinis smurtas lengviausiai pastebimas. Be to, tokį smurtautoją nustatyti ir nubausti kur kas paprasčiau negu tirti seksualinę ar psichologinę prievartą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Smurto paplitimas Prievartos procentinis paplitimas (prevalence) Vaikų, iš viso Smurto atvejų, iš viso Procentais Kiekybinis prievartos patyrimas (incidence) Vaikų, iš viso Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus 313379 971 0,3 Mieste 1397 Rajonai 514571 1340 0,26 Kaime 885 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis, suaugusiųjų seksualinę prievartą 2005 metais patyrė 111 vaikų (79,3 procento seksualinės prievartos aukų), iš jų 30 vaikų nukentėjo nuo artimųjų seksualinio smurto. Suaugusiųjų seksualinės prievartos aukomis dažniausiai tapdavo mergaitės (95).

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.

III. KONKREČIŲ PROTOKOLO NUOSTATŲ ĮGYVENDINIMAS 1 ir 2 straipsnių įgyvendinimas 32. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 33-807) 2 straipsnyje nustatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. BK nenumato šios nuostatos išimčių, todėl baudžiamojo įstatymo terminai „vaikas“ ir „nepilnametis“ – analogiški ir reiškia asmenį iki 18 metų. Terminas „mažametis“ reiškia asmenį iki 14 metų. Teismų praktika šiuo klausimu nuosekli ir vienareikšmė.

3 straipsnio įgyvendinimas 34. Pagal BK 157 straipsnį („Vaiko pirkimas arba pardavimas“) tas, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų. Tas, kas šią veiką padarė dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. Šis straipsnis iš esmės apima Protokolo 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytas veikas, nes juose draudžiamas bet koks vaiko siūlymas, perleidimas kitiems asmenims ar jo priėmimas išnaudojimo prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui tikslais, nesvarbu, kokiais būdais ir priemonėmis šis perleidimas įvyksta.

Nustačius visus požymius, tiek faktinis vaiko pirkėjas, tiek faktinis vaiko pardavėjas, tiek ir tarpininkaujantis asmuo turėtų būti baudžiami kaip šio nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai) ar bendrininkai. Be to, net ir nepavykus įrodyti viso vaiko pirkimo ar pardavimo mechanizmo, kaltininkas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 146 („Neteisėtas laisvės atėmimas“), 1471 („Išnaudojimas priverstiniam darbui“), 148 („Žmogaus veiksmų laisvės varžymas“), 156 („Vaiko pagrobimas“), 162 („Vaiko išnaudojimas pornografijai“), 227 („Papirkimas“), 307 („Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“), 308 („Įtraukimas į prostituciją“) straipsnius ir panašiai.

36.1. atvirai rodomas lytinis aktas ar kita erotinės praktikos scena (masturbacija, oralinis seksas ir kita), jeigu jos metu stambiu planu rodomi lytiniai organai arba jeigu tokie vaizdai leidinyje, filme ar programoje sudaro pagrindą;

36.2. vaizduojamas lytinis aktas ar erotinės praktikos scenos su vaikais;

36.3. rodomi lytiniai iškrypimai (mazochizmas, sadomazochizmas, nekrofilija, zoofilija ir kita);

36.4. nuotraukoje ar kadre stambiu planu rodomi lytiniai organai;

36.5. audioįraše ar tekste atpasakojami 1, 2, 3, 4 punktuose paminėti lytiniai santykiai, vartojant necenzūrinius posakius, atkuriant lytinio akto garsus.

38.1. atsakomybę lengvinančios aplinkybės:

38.1.1. kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis;

38.1.2. veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės;

38.1.3. veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;

38.1.4. veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;

38.1.5. nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.

Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ir kitas aplinkybes;

38.2. atsakomybę sunkinančios aplinkybės:

38.2.1. veiką padarė bendrininkų grupė;

38.2.2. veiką padarė organizuota grupė;

38.2.3. veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų;

38.2.4. veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo;

38.2.5. veika padaryta mažamečiui;

38.2.6. veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;

38.2.7. dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.

40.1. atstovauti juridiniam asmeniui;

40.2. arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu;

40.3. arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą.

42.1. Šis aprašas nustato:

42.1.1. įgaliojimų suteikimo, pasibaigimo, pratęsimo, sustabdymo, panaikinimo sąlygas ir tvarką;

42.1.2. įgaliotų užsienio valstybių institucijų funkcijas, teises ir pareigas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu sudaryta komisija, kuri priima rekomendaciją dėl siūlymo suteikti ar nesuteikti užsienio valstybių institucijoms įgaliojimus veikti Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis komisijos rekomendacija, sprendimą suteikti ar nesuteikti užsienio valstybės institucijai įgaliojimus veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje priima Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorius.

42.2. Užsienio valstybių institucijos, turinčios įgaliojimus veikti Lietuvoje, privalo:

42.2.1. laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Lietuvos Respublikos bei tarptautinių teisės aktų nuostatų;

42.2.2. negauti neteisėtos finansinės naudos ir nepagrįstai didelių atlyginimų už vykdomą veiklą;

42.2.3. kasmet Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai teikti praėjusių metų veiklos ataskaitą.

Šiuo metu Lietuvos Respublikoje akredituota 15 užsienio valstybių institucijų: 6 – JAV, 4 – Italijos, po vieną – Švedijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Naujosios Zelandijos.

Užsienio valstybių institucijų akreditavimo tvarka užtikrina, kad Lietuvoje tarptautinio įvaikinimo srityje veiktų tik kompetentingi asmenys, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, darbo patirtį ir etnines nuostatas, reikalingas dirbant tarptautinio įvaikinimo srityje, taigi šitaip irgi kontroliuojama tokių institucijų veikla, tobulinama tarptautinio įvaikinimo procedūra.

Įgaliotos užsienio valstybės institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai teikia grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus (per pirmuosius 2 metus po įvaikinimo – kas pusę metų, kitus 2 metus – kartą per metus, o po 4 metų po įvaikinimo – kai to pareikalauja įvaikinimo tarnyba). Grįžtamąją informaciją sudaro nustatytosios formos pranešimai apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, raidą, sveikatą ir vaizdinė medžiaga. Siekiant užtikrinti geresnės kokybės tarptautinio įvaikinimo procedūrą, geriau koordinuoti ir kontroliuoti vykdančių institucijų veiklą, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. A1-162 „Dėl Įgaliojimų veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikimo užsienio valstybių institucijoms tvarkos aprašo“ 2.2 punktu nustatyta, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. nauji užsienio valstybių institucijų prašymai suteikti įgaliojimus veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje nepriimami. Šiame įsakyme taip pat nustatyta, kad per vienerius kalendorinius metus įgaliojimą veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą gavusi užsienio valstybės institucija ar priimančios šalies centrinė įvaikinimo institucija gali pateikti ne daugiau kaip dviejų šeimų (asmenų) prašymus įvaikinti vaiką (vaikus) iki šešerių metų, išskyrus atvejus, kai šeima (asmuo) pageidauja įvaikinti vaiką (vaikus) su specialiaisiais poreikiais.

Taip siekiama pagerinti vyresnių nei 6 metų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų teisių apsaugą, suteikti jiems daugiau galimybių būti įvaikintiems.

Siekiant įgyvendinti CK 3.217 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pasirengimo įvaikinti patikrinimą atlieka valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-154 (Žin., 2004, Nr. 98-3653) patvirtintas Įvaikintojų pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimo tvarkos aprašas, kuriame nustatyta, kokius duomenis apie pageidaujančius įvaikinti asmenis turi surinkti įvaikinimo tarnybos atestuotas socialinis darbuotojas, kiek laiko trunka pirminis pageidaujančių įvaikinti asmenų įvertinimas, kas ir kaip organizuoja įvaikintojų mokymą, pagal šį aprašą privalomą visiems norintiems įvaikinti asmenims, išskyrus pageidaujančiuosius įvaikinti sutuoktinio vaiką. Šis aprašas reguliuoja ne tik Lietuvos Respublikos piliečių, bet ir užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje, pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimą.

4 straipsnio įgyvendinimas 43. Vaiko pirkimą ar pardavimą, numatytą BK 157 straipsnyje, BK 7 straipsnis („Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus“) priskiria prie nusikaltimų, kuriems taikomas universalios jurisdikcijos principas, t. y. už šią veiką asmenys atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta ir tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus.

5 straipsnio įgyvendinimas 47. Nuo Protokolo įsigaliojimo dėl Protokole nurodytų nusikalstamų veikų ekstradicija buvo vykdoma vieną kartą.

Generalinė prokuratūra 2005 m. sausio 26 d. Interpolo kanalais gavo Kosta Rikos Respublikos kompetentingų institucijų prašymą sulaikyti Kosta Rikos Respublikos pilietį M. B. L., kuris Kosta Rikos San Chosė miesto prokuratūros tiriamoje byloje kaltinamas dalyvavęs organizuotoje grupuotėje, vykdžiusioje tarptautinę prekybą įvaikintais vaikais. Šio asmens tarptautinė paieška paskelbta pagal 2004 m. spalio 1 d. Kosta Rikos San Chosė miesto pirmosios apylinkės baudžiamojo teismo tarptautinį arešto orderį.

M. B. L. 2005 m. sausio 24 d. Vilniuje sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Vilniaus 1 apylinkės teismo teisėja 2005 m. sausio 26 d. paskyrė jam kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui. Suėmimas 2005 m. vasario 23 d. pratęstas vienam mėnesiui.

Apie M. B. L. suėmimą informuota Kosta Rikos Respublikos ambasada Osle (Norvegija), iš kurios diplomatiniais kanalais 2005 m. kovo 2 d. Generalinė prokuratūra gavo dokumentus, kurių reikia M. B. L. ekstradicijai.

Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus prokurorė 2005 m. kovo 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti M. B. L. Kosta Rikos Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

Vilniaus apygardos teismas šį prašymą išnagrinėjo ir 2005 m. kovo 21 d. priėmė nutartį M. B. L. išduoti Kosta Rikos Respublikai, o jo suėmimo terminą pratęsė vienam mėnesiui.

Apie priimtą nutartį informuota Kosta Rikos Respublikos ambasada Osle (Norvegija), suderintas išduodamo asmens perėmimo laikas ir aplinkybės.

Kosta Rikos Respublikos pilietis 2005 m. balandžio 13 d. Vilniaus oro uoste perduotas Kosta Rikos Respublikos įgaliotiems pareigūnams.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros turimais duomenimis, organizuota grupuotė Kosta Rikos Respublikoje iš neturtingų šeimų supirkdavo vaikus, kuriuos vėliau parduodavo tos šalies ar kitos užsienio valstybės turtingiems asmenims, pageidavusiems įsivaikinti vaikus. Vaikai buvo parduodami pagal oficialiai galiojančias įvaikinimo procedūras.

6 straipsnio įgyvendinimas 48. Tarptautinio teisinio bendradarbiavimo, susijusio su Protokole aprašytų nusikalstamų veikų praktika, nebuvo (išskyrus minėtą ekstradicijos atvejį).

7 straipsnio įgyvendinimas 49. Pagal BK 72 straipsnį („Turto konfiskavimas“) konfiskuojamas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas:

49.1. Teismas privalo konfiskuoti:

49.1.1. perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus;

49.1.2. darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus;

49.1.3. iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

49.2. Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas konfiskuojamas nepaisant to, ar tie asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu:

49.2.1. turtas jiems buvo suteiktas nusikalstamai veikai daryti;

49.2.2. įgydami turtą, jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos.

Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų minėtų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais.

Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri privalomai taikoma tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims kartu su paskirta bausme ar net ir nepaskyrus bausmės.

8 straipsnio įgyvendinimas 52. BPK numatyta nemažai priemonių, saugančių tiek nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų, tiek ir vaikų teises ir interesus baudžiamojo proceso metu. Apskritai nukentėjusysis ir jo atstovas procese turi teisę: teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą (BPK 28 straipsnis). Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnis). Pažymėtina, kad BPK 45 straipsnis nustato, jog teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.

Jaunesni kaip 18 metų liudytojas ir nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį kviečiami tik išimtiniais atvejais. Jaunesnių kaip 18 metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip 18 metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Taip pat pažymėtina, kad nepilnamečiai gali būti apklausiami specialiuosiuose vaikų apklausos kambariuose (šiuo metu įrengti 2 vaikų apklausos kambariai).

Nacionalinėje smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 491 (Žin., 2005, Nr. 58–2021), numatyta tobulinti nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausos baudžiamajame procese mechanizmą.

57.1. gresia realus pavojus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui;

57.2. nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai yra svarbūs baudžiamajai bylai;

57.3. nukentėjusysis ar liudytojas dalyvauja procese dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo.

Prieš tokio asmens apklausą kiti nagrinėjimo teisme dalyviai teisiamojo posėdžio pirmininkui raštu pateikia klausimus, kuriuos jie nori užduoti tam liudytojui. Taip apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Šiuos parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaito teisiamajame posėdyje. Kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pakartotiniai ir papildomi klausimai, kuriuos šie nori užduoti po to, kai apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaitė teisiamajame posėdyje, užduodami ir į juos atsakoma ta pačia tvarka. Atskirais atvejais, kai liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimas į teismą keltų didelį pavojų jo, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai ar laisvei, jis į teisiamąjį posėdį gali būti nekviečiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti BPK 203 straipsnyje nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Kai yra minėti pagrindai, liudytojas gali būti apklausiamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis sudarius akustines ir vizualines kliūtis.

60.1. fizinė asmens bei jo turto apsauga;

60.2. laikinas asmens perkėlimas į saugią vietą;

60.3. specialaus režimo, pagal kurį teikiami duomenys apie asmenį pasų poskyriuose ir kituose oficialiuose informacijos fonduose, nustatymas;

60.4. asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos pakeitimas;

60.5. asmens anketos bei biografijos duomenų pakeitimas;

60.6. plastinės operacijos, keičiančios asmens išvaizdą, padarymas;

60.7. šaunamojo ginklo, specialiųjų apsaugos priemonių asmeniui išdavimas.

9 straipsnio įgyvendinimas Įstatymai, administracinės priemonės, socialinė politika ir programos, skirti užkirsti kelią Protokole minimiems nusikaltimams ir apsaugoti nukentėjusiesiems.

Teisinės bazės tobulinimas 65. Siekiant tinkamai įgyvendinti Protokolo nuostatas, buvo tobulinami baudžiamieji įstatymai – BK ir BPK. 2006 metais tobulintas BK. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 162, 260, 265, 266, 307, 308, 309 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 1511 straipsniu įstatymas (Žin., 2006, Nr. 77-2961) keičia BK 162 straipsnį „Vaiko išnaudojimas pornografijai“ ir 309 straipsnį „Disponavimas pornografinio turinio dalykais“. Pakeitimai sugriežtina atsakomybę už šių nusikaltimų padarymą. BK 162 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė padidinta iki penkerių metų. BK 309 straipsnis papildytas nauja 3-iąja dalimi, kurioje išskirta ir sugriežtinta atsakomybė už didelio kiekio pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, pagaminimą, laikymą arba platinimą.

Straipsnio dalies sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Priimtame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatyme (Žin., 2004, Nr. 171-6307) numatyta galimybė įpareigoti įtariamąjį gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, jeigu pagrįstai manoma, kad jis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. Toks įpareigojimas – viena iš smurto aukų (taip pat vaikų) apsaugos priemonių.

Vykdomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos 70. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 558 (Žin., 2005, Nr. 65–2333) patvirtinta Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005–2008 metų programa, kurios tikslas – valstybiniu lygiu kompleksiškai, nuosekliai ir sistemingai spręsti susijusias su prekyba žmonėmis ir prostitucijos prevencija bei kontrole problemas.

Šia programa siekiama sukurti ir įdiegti ankstyvosios prevencijos priemonių sistemą, trukdančią įtraukti į prekybą žmonėmis ir prostituciją naujus asmenis; parengti ir įdiegti prostitucijos paklausą mažinančių priemonių sistemą; sukurti prekybos žmonėmis aukų ir nukentėjusiųjų socialinės paramos sistemą, ypač daug dėmesio skirti tokių asmenų apsaugos ir socialiniams klausimams, taip pat grąžinimui į visuomenę; plėtoti valstybės (savivaldybių), nevalstybinių ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą kovojant su prekyba žmonėmis; stiprinti specializuotus Lietuvos policijos padalinius, kovojančius su prekyba žmonėmis, ir kita.

Įgyvendinant minėtą programą, 2005 metais priimti įstatymai, nustatantys baudžiamąją atsakomybę už prekybą žmonėmis juridiniams asmenims ir administracinę atsakomybę asmenims, kurie atlygintinai naudojasi prostitucijos paslaugomis. Lietuvos policijos Kriminalinės policijos biure įsteigtas specializuotas kovos su prekyba žmonėmis padalinys. Stiprinami liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio specializuotos tarnybos saugos centrai, remiami valstybės institucijų ir nevalstybinių organizacijų projektai, skirti socialinei paramai prekybos žmonėmis aukoms, jų apsaugai ir grąžinimui į visuomenę. Siekiant informuoti visuomenę apie pavojus, susijusius su prekyba žmonėmis ir prostitucija, rengiamos informacinės kovos su prekyba žmonėmis kampanijos, 2006 metais sukurtas vaizdo klipas, skirtas prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijai.

Siekiant tobulinti darbuotojų kvalifikaciją prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijos bei kontrolės klausimais, gerinti institucijų pasirengimą adekvačiai reaguoti į prekybos žmonėmis problemas, mokomi policijos, prokuratūros pareigūnai, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, klasių auklėtojai. Kad prekybos žmonėmis aukos saugiai ir greitai grįžtų iš užsienio valstybių, kuriama prekybos žmonėmis aukų grąžinimo į tėvynę sistema, teikiama konsulinė ir kita būtinoji pagalba grįžtantiems į Lietuvos Respubliką nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis užsienio valstybėse. Siekiant teikti operatyvesnę tikslinę pagalbą nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis, kuriamas informavimo tinklas, skirtas prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms, siunčiamoms į atitinkamas tarnybas, kurios galėtų joms suteikti socialinę, teisinę, psichologinę, medicininę pagalbą ar apsaugą.

Siekiant gerinti nepilnamečių, nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis, prevencijos ir reabilitacijos priemonių taikymą, rengiama specializuota reabilitacijos programa, skirta nepilnamečiams, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis.

Šios programos uždaviniai susiję su visuomenės švietimu smurto prieš vaikus prevencijos klausimais; specialistų, dirbančių su smurtą patyrusiais vaikais, kvalifikacijos kėlimu; teisinės bazės ir vaiko, patyrusio smurtą, apklausos mechanizmo tobulinimu; reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų, skirtų vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, teikimu.

Siekiant ugdyti vaiko gebėjimus apsisaugoti nuo nusikaltimų, sukurti jam saugesnę aplinką, rengiami specialūs vaikams skirti informaciniai leidiniai, Policijos departamentas šalies mokyklose įgyvendina prevencijos projektą „Saugūs ir sveiki mokykloje“. Kad policijos darbuotojai tinkamai dirbtų su nukentėjusiais vaikais, jiems teikiama metodinė pagalba, specialios žinios, tobulinama jų kvalifikacija. Siekiant tobulinti vaiko apklausos mechanizmą ir išvengti kartotinio vaiko traumavimo teisminių procedūrų metu, numatoma įrengti vaikų apklausos kambarius prie aukštesnės pakopos policijos komisariatų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama minėtą programą, 2005–2006 metais organizavo viešuosius trumpalaikių ir ilgalaikių kompleksinių paslaugų vaikams, patyrusiems smurtą, pirkimus. Be to, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kartu su socialiniais partneriais (nevyriausybinėmis organizacijomis) rengia visuomenės informavimo akcijas „Gegužė – mėnuo be smurto prieš vaikus“. Ši tradicine tampanti akcija skirta visuomenei šviesti smurto prieš vaikus klausimais. Akcijos tikslas – ugdyti visuomenės atsakomybę už kiekvieną vaiką, nepakantumą smurtautojams, netoleruoti pačių vaikų propaguojamos tarpusavio nepagarbos ir patyčių, atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą mokyklose, skatinti vaikus bendrauti be pykčio ir patyčių, mokyti tėvus, kaip rasti kitų vaiko auklėjimo būdų, jeigu vaikas neklauso. Akcijų metu per žiniasklaidos priemones, taip pat mokyklose, vaikų globos namuose rengtos teminės diskusijos, pagaminta ir platinta vaikams, tėvams, su vaikais dirbantiems specialistams skirta teminė informacija apie smurto prevenciją ir pagalbą smurtą patyrusiems vaikams. Siekta atkreipti dėmesį į vaikų tarpusavio smurtą ir elgesį, kurio vaikai išmoksta stebėdami suaugusiųjų bendravimą arba patirdami jį iš savo šeimos narių.

Švietimo ir mokslo ministerija, vykdydama Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programą, 2005 metais kreipėsi į apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijų švietimo padalinius, prašydama, kad mokyklose būtų paskirti darbuotojai, atsakingi už smurto prevenciją, konfliktų ir krizinių situacijų valdymą. Ši ministerija 2005 metais išleido ir mokykloms išdalijo metodinę priemonę „Smurto prevencija mokyklose“. Švietimo ir mokslo ministerija 2006 metais organizavo mokyklų komandoms seminarus apie patyčių ir smurto prevenciją mokykloje. Seminarai organizuoti skirtinguose Lietuvos Respublikos miestuose, kad kuo daugiau mokyklų specialistų galėtų juose dalyvauti. 2006 metų pabaigoje baigta rengti informacinė medžiaga vaikams ir tėvams apie smurto apraiškas bei prevenciją ir mokyklos administracijai, pedagogams, socialiniams pedagogams, psichologams skirta metodinė priemonė, kurioje bus pateikta informacija apie įvairias galimas smurto formas mokyklose, smurto problemų nustatymo ir tyrimo metodus, visos mokyklos politikos svarbą smurto prevencijai, saugios mokyklos koncepcijos rengimą.

Policijos, kitų valstybės institucijų ir socialinių partnerių bendradarbiavimas 72. Siekdamas ryžtingiau užkardyti smurto prieš vaikus atvejus, gerinti policijos ir kitų suinteresuotų institucijų bendradarbiavimą, kai reikia užtikrinti vaikų saugumą ir jų teises, policijos generalinis komisaras dar 2002 m. spalio 3 d. pasirašė nurodymą „Dėl smurto prieš vaikus prevencijos suaktyvinimo“.

Šalies policijos įstaigos rengia ir kartu su socialiniais partneriais (vaiko teisių apsaugos padaliniais, švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigomis, moterų krizių centrais, visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis) dalyvauja įgyvendinant prevencijos projektus, šalinančius priežastis, kurios skatina prekybą žmonėmis ir prostituciją.

Policijos pareigūnai su mokymo įstaigų administracija reguliariai aptaria mokyklose vykstančius nepalankius procesus, vaikų ir jų grupių bendravimo problemas, kitus neigiamus veiksnius, skatinančius smurtą prieš vaikus; kaupia ir analizuoja užregistruotus smurto prieš vaikus atvejus; atsižvelgdami į analizės išvadas, kartu su vaiko teisių apsaugos tarnybomis, pedagogais, medikais, nevyriausybinių organizacijų atstovais numato bendras smurto prieš vaikus prevencijos priemones, rengia tikslines prevencijos ir socializacijos programas. Policijos įstaigos aktyviai plėtoja prevencinę veiklą: pavyzdžiui, prie Panevėžio rajono policijos komisariato įsteigtas ir veikia vaiko ir motinos pagalbos centras.

Vykdomi bendri projektai, skatinantys vaikus lankyti mokyklą, mažinantys neigiamą aplinkos poveikį, raginantys teikti vaikams (šeimoms) socialinę, psichologinę ir kitokią pagalbą, nes pirmiausia rizikos grupės vaikai gali tapti prekybos žmonėmis aukomis. Policijos departamentas ir šalies policijos įstaigos stengiasi į prevencinį darbą su socialiai apleistais vaikais ir jų tėvais įtraukti vietos bendruomenę.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla 73. Atsižvelgdama į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenis apie vaikų prekybos, prostitucijos ir pornografijos būklę Lietuvos Respublikoje, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Lietuvos Respublikos Seimui pateiktoje Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2005 metų veiklos ataskaitoje pasiūlė atlikti išsamią nepilnamečių prostitucijos ir išnaudojimo pornografijai paplitimo analizę, aktyviai vykdyti prevencinį darbą šioje srityje, taip pat sustiprinti nepilnamečių, ypač nusikaltimų aukų, apsaugą baudžiamajame procese.

Darbo grupė taip pat pažymėjo, kad ypač daug dėmesio turi būti skirta darbui su vaikais ir šeimomis – aiškinama jiems apie galimą interneto ir kompiuterinių žaidimų žalą, galimus pavojus. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iniciatyva sudaryta tarpžinybinė darbo grupė parengė ir pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl teisės aktų pakeitimų, kad būtų nustatyti kompiuterinių žaidimų vertinimo ir klasifikavimo pagal neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi kriterijai; žymimi kompiuteriniai žaidimai, kurių turinyje yra neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos; į naudojamą techninę įrangą (kompiuterius) diegiamos filtravimo priemonės, blokuojančios prieigą prie neskelbtinos ir ribojamos viešosios informacijos; reglamentuojama aptarnaujančio personalo kvalifikacija, užtikrinanti nepilnamečių, besinaudojančių prieiga prie viešojo naudojimo kompiuterinių tinklų, priežiūrą ir gaunamos viešosios informacijos turinio kontrolę.

Atsižvelgiant į vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kreipimąsi, Valstybinio aplinkos sveikatos centro direktoriaus įsakymu sudaryta darbo grupė parengė higienos normų, reglamentuojančių interneto kavinių veiklos saugą sveikatai, projektą.

Kita vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iniciatyva sudaryta darbo grupė pradėjo spręsti klausimą dėl vaikų buvimo viešosiose vietose (diskotekose, kavinėse, renginiuose ir panašiai) sutemus ribojimo atitinkamuose teisės aktuose.

Švietimas ir mokymas Vaikų mokymas 76. Vienas iš švietimo tikslų, nurodytų Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853), – išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, padėti įsisavinti žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą.

77.1. Bendrosiose programose ir Išsilavinimo standartuose apibrėžti gebėjimai, kompetencijos bei vertybinės nuostatos, susijusios su sveikos gyvensenos pagrindų bei asmenybės saugumo sampratos įtvirtinimu. Mokyklose įgyvendinamos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo, Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos, Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimo metodinės rekomendacijos. Šiomis programomis ir metodinėmis rekomendacijomis siekiama ugdyti brandžią ir dorovingą asmenybę, gebančią kurti brandžius tarpasmeninius santykius, pasipriešinti neigiamai aplinkos įtakai.

77.2. Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa teikia galimybių vaikams priimti konstruktyvius ir saugius sprendimus, ugdant jų asmeninius ir socialinius įgūdžius. Programa siekiama parengti vaikus gyvenimui už mokyklos ribų ir suaugusiųjų gyvenimui kintančioje visuomenėje ugdant problemų sprendimo, sprendimų priėmimo, kūrybinio, kritinio mąstymo, bendravimo, savęs pažinimo, streso įveikimo, atsisakymo ir kitus įgūdžius.

Specialistų mokymas 82. Įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 29 (Žin., 2000, Nr. 5-144), Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2001 metais atliktas sociologinis tyrimas seksualinės prievartos prieš vaikus mastui nustatyti ir būklei išanalizuoti. Atliekant šį tyrimą, domėtasi respondentų požiūriu į visų rūšių smurtą –emocinę, fizinę ir seksualinę prievartą. Tyrimo rezultatai parodė, kad iki 10 procentų Lietuvos vaikų (daugiausia 13–16 metų) patiria seksualinę prievartą. Šio tyrimo duomenimis, daugelis šalies vaikų suvokia, kad komercinis seksualinis išnaudojimas ir seksualinė prievarta – itin opi problema, o spręsti šią problemą siūlo represinėmis priemonėmis – aktyvesniu smurtautojų persekiojimu ir griežtomis bausmėmis.

Tyrimas atskleidė gan skeptišką visuomenės požiūrį į kovojančių su seksualine prievarta valstybės institucijų ir pareigūnų kompetenciją ir veiklos efektyvumą. Siekiant tobulinti šių institucijų atstovų kvalifikaciją, didinti jų kovos su seksualine prievarta efektyvumą ir keisti visuomenės požiūrį į jų veiklą (taip pat įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą), Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu parengtos ir išleistos metodinės rekomendacijos specialistams, dirbantiems su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais: bendroji bazinio mokymo ir specializuota tobulinimosi programa, specializuotos tobulinimosi programos policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams, socialiniams pedagogams, pedagogams, asmens sveikatos priežiūros įstaigų personalui, socialiniams darbuotojams, psichologams ir psichoterapeutams.

Pagal šias programas organizuotas atitinkamų specialistų mokymas.

Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, organizavo šiais klausimais seminarus pedagogams, parengė šias metodines priemones: informacinę medžiagą tėvams ir mokytojams „Seksualinė prievarta prieš vaikus“, savivaldybių pedagoginių psichologinių tarnybų ir švietimo įstaigų psichologams, socialiniams darbuotojams ir socialiniams pedagogams skirtą metodinę priemonę „Kaip teikti pagalbą vaikams ir paaugliams, išgyvenusiems seksualinę skriaudą“, informacinę medžiagą vaikams apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, jos įgyvendinimą, vaiko teises ir pareigas, informacinę medžiagą pedagogams ir socialiniams pedagogams apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, jos įgyvendinimą, vaiko teises ir pareigas.

Teisingumo ministerija, vykdydama šią programos priemonę, organizavo specializuotą nepilnamečių ir šeimos bylų teisėjų mokymą. 2005 metais parengta savaitės trukmės teisėjų, nagrinėjančių nepilnamečių ir šeimos bylas, mokymo programa. Pritarus Teisėjų mokymo koordinavimo komisijai prie Teismų tarybos, ši programa aprobuota Teismų tarybos 2005 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 13P-377 ir patvirtinta teisingumo ministro 2005 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 1R-306. Pagal šią programą Teisingumo ministerija 2005 metais surengė 4, 2006 metais – 2 seminarus, kuriuose dalyvavo 152 asmenys. Numatoma pagal šią programą 2007 metais surengti 4 seminarus, kuriuose dalyvaus apie 100 teisėjų, nagrinėjančių nepilnamečių ir šeimos bylas, taip pat kiti teisėjai. Pagal šią programą mokėsi ir kėlė kvalifikaciją Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų jaunesnieji pareigūnai.

Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programą, parengė projektą Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo, kurio tikslas – sukurti ir reglamentuoti nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemą Lietuvos Respublikoje. Šis projektas svarstomas Lietuvos Respublikos Seime. Švietimo ir mokslo ministerija parengs Vaikų socialinių įgūdžių ugdymo programą.

Įgyvendinant Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programą, bendradarbiaujama ir su tarptautinėmis organizacijomis. Jungtinių Tautų vystymo programa inicijavo pagalbos kuriant veiksmingą nepilnamečių justicijos sistemą Lietuvos Respublikoje projektą, kurio tikslas – sukurti nuoseklią ir tęstinę kvalifikacijos tobulinimo sistemą, skirtą institucijų, dirbančių su nepilnamečiais teisės pažeidėjais, darbuotojams. Teisingumo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras ir Jungtinių Tautų vystymo programos atstovai 2005 m. lapkričio 21 d. pasirašė susitarimą dėl projekto „Pagalba įgyvendinant efektyvią nepilnamečių justicijos sistemą Lietuvoje“. Šio projekto tikslas – sukurti nuoseklią, tęstinę mokymo programą, parengti ir įgyvendinti nuotolinio mokymo programą, mokyti personalą. Siūlomos projekto veiklos tiksliniai naudos gavėjai – Nepilnamečių justicijos programoje dalyvaujančių institucijų darbuotojai, t. y. teisėjai, prokurorai, policijos pareigūnai, pataisos inspekcijų darbuotojai, socialiniai pedagogai, psichologai, prevencinį darbą dirbantys pareigūnai iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir kiti.

Rengiamą mokymo programą sudarys du atskiri moduliai, skirti perteikti bendruosius ir specializuotus įgūdžius bei žinias dalyvaujančių institucijų tarnautojams ir pareigūnams. Bendrasis mokymo modulis skirtas padėti tikslinės grupės atstovams įgyti reikiamų įgūdžių, t. y. gauti informacijos bei įsisavinti metodus, kurie svarbūs dirbant su vaikais ir paaugliais, priklausančiais rizikos grupėms. Specializuotas mokymo modulis skirtas patenkinti trijų skirtingų tikslinių grupių – tiesiogiai paslaugas teikiančių institucijų, pedagogų ir socialinių darbuotojų, teisėjų ir prokurorų – poreikiams. Šio modulio tikslas – stiprinti personalo gebėjimus tenkinti ypatingus nepilnamečių teisės pažeidėjų poreikius.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, minėtą projektą įgyvendinanti institucija, šiuo metu organizuoja kvalifikacijos tobulinimo kursus darbuotojams, dirbantiems su nepilnamečiais teisės pažeidėjais ir rizikos grupės vaikais, taip pat grupei teisėjų. Mokymas truks iki 2007 metų vasario mėnesio. Dalyviams, sėkmingai išklausiusiems kursus, bus įteikti kursų baigimo pažymėjimai. Pradėjus 2007 metais įgyvendinti nuotolinio mokymosi programą nepilnamečių justicijos įstaigose, kursus baigusiems asmenims bus pasiūlyta tapti nuotolinio mokymo koordinatoriais.

Psichologinė nukentėjusiųjų reabilitacija 86. Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 730 (Žin., 2000, Nr. 109-3489) patvirtintuose Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principuose nurodyta, kad vaikų psichikos sveikatos priežiūra – tai psichiatrijos, psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos vaikams, paaugliams ir jų tėvams (globėjams, paciento atstovams), taip pat apibrėžta psichologinio konsultavimo sąvoka (tai pagalba vaikams ir jų tėvams). Nurodyta, kad gydymo tikslai įgyvendinami dirbant komandos principu, o komandą sudaro: gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas.

Numatyta, kad vaikai ir paaugliai konsultuojami ir gydomi atskirai nuo suaugusiųjų, specialiai tam įrengtose patalpose, kuriose sukurta terapinė aplinka, atitinkanti vaiko raidos ypatumus, o vienai vaikų ir paauglių psichikos sveikatos specialisto paslaugai skiriama viena valanda. Be to, apibrėžiant pirmines vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugas patikslinta, kad psichikos sveikatos centro buveinėje skiriamas kabinetas vaikų ir paauglių psichiatrui ir medicinos psichologui, o atskira specialiai įrengta patalpa skiriama darbui su vaiku ir šeima. Šiuo sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintuose Bendruosiuose vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos antrinio lygio paslaugų teikimo reikalavimuose nurodyta, kad individualias ir grupines psichoterapijos paslaugas teikia gydytojas psichoterapeutas ar psichologas psichoterapeutas.

Teisė gauti žalos atlyginimą 88. Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti iš kaltininko ar už jo veiksmus atsakingo asmens atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. (BPK 44 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.) Ši žala atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatyta tvarka. Nukentėjęs asmuo civilinį ieškinį gali pareikšti ir baudžiamojoje byloje, tada ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir reikalaujantys žalos atlyginimo teismo procese asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Be to, BPK numatyta galimybė tam tikrais atvejais gauti žalos atlyginimą ir baudžiamojoje byloje nepareiškus civilinio ieškinio. Svarbi žalos atlyginimo garantija numatyta BPK 118 straipsnyje, kuris skelbia, kad jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti, įstatymų numatytais atvejais ir tvarka žala gali būti kompensuojama iš valstybės tam skirtų lėšų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 85-3140) numato atvejus ir tvarką, kai nuo smurtinio nusikaltimo (dalis prekybos žmonėmis atvejų patenka į smurtinio nusikaltimo sąvoką) nukentėjęs asmuo gali gauti kompensaciją, įskaitant ir išankstinį mokėjimą (avansą), iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo lėšų.

Draudimas gaminti ir platinti Protokole nurodytus nusikaltimus reklamuojančią medžiagą 89. 2006 m. liepos 11 d. redakcijos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reklamoje neturi būti žeminamas žmogaus orumas. Tai reiškia, kad Protokole nurodytų nusikaltimų reklama Lietuvos Respublikoje neteisėta. Be to, šio įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje apibrėžta pornografinio pobūdžio informacija, 13 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose, o 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas informaciją, kurioje platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai, priskiria draudžiamos skelbti informacijos kategorijai. Šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad erotinio, pornografinio, smurtinio pobūdžio viešosios informacijos platinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad žurnalistų etikos inspektorius, vadovaudamasis ekspertų išvadomis, priskiria spaudos leidinius, audiovizualinius kūrinius, radijo ir televizijos programas ar laidas, informacinės visuomenės informavimo priemones ar kitas visuomenės informavimo priemones ir (ar) jų turinį erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms ir informuoja Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos apie erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio spaudos leidinius. 50 straipsnio 5 dalis numato, kad prie žurnalistų etikos inspektoriaus veikia grupė ekspertų, kurie teikia išvadas dėl spaudos leidinių, audiovizualinių kūrinių, radijo ir televizijos programų ar laidų, interneto svetainių ar kitų visuomenės informavimo priemonių ir (ar) jų turinio priskyrimo erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms; ekspertų grupės sudėtį tvirtina žurnalistų etikos inspektorius; ekspertai atsako už savo išvados teisingumą; ekspertų grupė veikia pagal žurnalistų etikos inspektoriaus patvirtintą darbo reglamentą ir yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai įstatymų nustatyta tvarka turi užtikrinti, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo neigiamą poveikį jų fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi darančios viešosios informacijos, ypač susijusios su pornografinio pobūdžio ir (ar) smurtinio pobūdžio bei žalingus įpročius skatinančios informacijos skleidimu. Konstatuojama, kad viešosios informacijos, kuri daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi, priskyrimo šiai informacijai kriterijus nustato Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, o neskelbtinos informacijos kontrolę ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad, be kita ko, smurtinė ir erotinė viešoji informacija laikoma darančia neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi; tokios informacijos skelbimas ar (ir) platinimas gali būti draudžiamas arba ribojamas; su tam tikromis išimtimis draudžiama skelbti ar platinti viešąją informaciją, kuri gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi, ypač pornografiją ir (ar) savitikslį smurto vaizdavimą (išimtis apibrėžia šio įstatymo 7 straipsnis: tokią informaciją leidžiama platinti tik tokiose vietose ir (ar) tokiu laiku, kad nepilnamečiams ši informacija būtų neprieinama).

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatoma atitinkamai Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija vykdyti Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui įgyvendinti priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 681, kuriuo patvirtintuose aprašuose nustatyti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam, doroviniam vystimuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos, kuri ribojama skelbti ir platinti, kategorijai, skelbimo ir platinimo reikalavimai ir neigiamą poveikį nepilnamečių vystimuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių taikymo reikalavimai, kurių privalu laikytis viešai skelbiant ir platinant neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją.

10 straipsnio įgyvendinimas 91. Įgyvendindama Protokolo 10 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublika bendradarbiauja su tarptautiniais ir regioniniais vaiko teisių gynimo mechanizmais. Bendradarbiavimą su Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetu ir Jungtinių Tautų specialiuoju pranešėju vaikų pardavimo, prostitucijos ir pornografijos klausimais Lietuvos Respublika vertina kaip galimybę pasitikrinti jos nacionalinės politikos efektyvumą ir pasinaudoti tarptautinės bendruomenės patirtimi, kaip kovoti su vaikų išnaudojimu prostitucijos ir pornografijos tikslais.

11 straipsnio įgyvendinimas 97. Užtikrindama vaiko teisių, ginamų šio Protokolo, apsaugą, Lietuvos Respublika atsižvelgia ir į kitų tarptautinės teisės bei regioninio bendradarbiavimo teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad, be bendrųjų tarptautinių žmogaus teisių apsaugos teisės aktų, Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja (Žin., 2003, Nr. 49-2157) ir Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų (Žin., 2004, Nr. 36-1178). Be to, su Protokolo nuostatų įgyvendinimu susijusių Lietuvos Respublikos teisės aktų turiniui įtakos turi ir Europos Sąjungos teisės aktai, ypač 2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 7 tomas, p. 10) ir 2002 m. liepos 19 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/629/TVR dėl kovos su prekyba žmonėmis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 52). ______________