Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 14/2011-35/2011 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO (2010 M. BIRŽELIO 30 D. REDAKCIJA) 89 STRAIPSNIO 1 DALIES, 90 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2011 m. lapkričio 17 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkui Vytautui Kurpuvesui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. spalio 25 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14/2011-35/2011 pagal: 1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jog jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo, net jei tokia nusikalstama veika vėliau dekriminalizuota, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-12/2011); 2) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 90 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės tarybos nario pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo pareigomis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-42/2011). Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimu šie pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymai buvo sujungti į vieną bylą. Konstitucinis Teismas n u s t a t ė: I 1. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-12/2011 grindžiamas šiais argumentais. 1.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatai, teismo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, t. y. iš esmės pripažintos nepavojingomis, prilyginami kandidatams, teistiems už nusikalstamas veikas, kurios nėra dekriminalizuotos ir pagal galiojančius įstatymus pripažįstamos pavojingomis, užtraukiančiomis baudžiamąją atsakomybę, – abiem atvejais kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu rinkėjams apie kandidatų pripažinimą kaltais dėl nusikalstamų veikų pateikiama vienoda informacija, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, galinčia silpninti kandidatų galimybes būti išrinktiems ir atstovauti atitinkamos savivaldybės visuomenės interesams, – negali būti pateisinamas viešuoju interesu, siekiu informuoti rinkėjus apie kandidatus ar kitais teisėtais tikslais ir neproporcingai riboja pasyviąją nuolatinių savivaldybių gyventojų, pripažintų kaltais dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, jeigu tokios veikos vėliau dekriminalizuotos, rinkimų teisę, t. y. jų teisę būti išrinktiems. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams proporcingumo, teisingumo principams. 1.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad „kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis <...> įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo“, nėra visiškai aiškus, nes kalbant apie tą patį laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d. vartojamos dvi skirtingos sąvokos, kuriomis įvardijami to laikotarpio teismai: „Lietuvos Respublikos teismai“ ir „okupaciniai teismai“, ir nėra vienareikšmiškai aišku, ar turėtų būtų viešai skelbiami dėl kandidatų priimti Lietuvos TSR teismų nuosprendžiai, teisės subjektams yra pasunkinta galimybė žinoti, ko iš jų reikalaujama. Taigi pareiškėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo reikalavimų prasmę, abejoja ir dėl ginčijamos nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-42/2011 grindžiamas šiais argumentais. Pasak pareiškėjo, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 90 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas išsamus pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašas, į kurį neįrašytos savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo pareigos, todėl kyla abejonė, ar tokiu teisiniu reguliavimu, t. y. įstatyme nenustačius, kad savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, nėra pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės, vietos savivaldos principai ir savivaldybės tarybos nario, kaip savivaldybės bendruomenės atstovo, galimybė tinkamai įgyvendinti vietos savivaldos teisę, įtvirtintą Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalyse. Šias savo abejones pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo nuomone, savivaldybės tarybos sekretoriatas nėra tipinis vidinis savivaldybės tarybos struktūrinis vienetas, nes pagal savo paskirtį (aptarnauti savivaldybės tarybos posėdžius, komitetus, merą, rengti savivaldybės tarybos sprendimų projektus, nagrinėti ir rengti išvadas dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektų) ir tiesioginį pavaldumą merui (pagal Vietos savivaldos įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktus savivaldybės tarybos sekretoriatui vadovauja meras, kuris taip pat tvirtina sekretoriato nuostatus, skiria į pareigas ir atleidžia iš jų sekretoriato darbuotojus, inter alia sekretoriato vadovą), kuris yra atskaitingas savivaldybės tarybai, iš esmės turi išorinio savivaldybės tarybos struktūrinio vieneto bruožų. Be to, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 11 punktą sprendimą sudaryti savivaldybės tarybos sekretoriatą mero siūlymu priima savivaldybės taryba, todėl sekretoriatas, kaip tam tikras savivaldybės tarybos struktūrinis organas, iš esmės yra atskaitingas savivaldybės tarybai. Kai savivaldybės tarybos narys kartu eina ir savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo pareigas, susidaro tokia situacija, kad jis netiesiogiai prižiūri (kontroliuoja) savo paties veiklą savivaldybės tarybos sekretoriate ir yra pats sau atskaitingas; be to, būdamas tiesiogiai pavaldus merui, jis tampa iš dalies suvaržytas kito savivaldybės tarybos nario, t. y. mero, valios ir jo nuomonės su savivaldybės tarybos kompetencija ir savivaldos teisės įgyvendinimu susijusiais klausimais, inter alia mero rinkimų, jo atleidimo iš pareigų prieš terminą, mero darbo užmokesčio nustatymo (pagal Vietos savivaldos įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą). II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko V. Kurpuveso rašytiniai paaiškinimai. 1. Rašytiniuose paaiškinimuose (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-12/2011) teigiama, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jog jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo, neprieštarauja Konstitucijai, išskyrus atvejus, kai veika rinkimų dieną yra dekriminalizuota arba veika Lietuvos Respublikoje nelaikoma nusikalstama. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamoje nuostatoje vartojama sąvoka „bet kada“ reiškia ir laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d., šioje nuostatoje vartojama sąvoka „užsienio valstybė“ aiškintina kaip kita nei Lietuvos Respublika valstybė, kurios vardu buvo priimtas teismo nuosprendis (sprendimas), nepaisant to, ar tokia valstybė egzistavo ne ilgiau kaip iki 1990 m. kovo 11 d., ar iki 1990 m. kovo 11 d. ir po jos, taip pat nepaisant to, kokią dalį Lietuvos Respublikos teritorijos, apibrėžtos po 1990 m. kovo 11 d., užsienio valstybės jurisdikcija apėmė iki 1990 m. kovo 11 d. 1.2. Ginčijamoje nuostatoje vartojama sąvoka „sunkus ar labai sunkus nusikaltimas“ gali būti aiškinama atsižvelgiant į jos prasmę užsienio valstybės teisėje, taip pat atsižvelgiant į jos prasmę Lietuvos Respublikos teisėje. Galima tokia situacija, kad šios prasmės arba skirsis, arba jų apskritai nebus įmanoma nustatyti dėl to, kad jos nėra ar nebuvo apibrėžtos. Be to, galima ir tokia situacija, kad tai, kas pagal užsienio valstybės teisę buvo ar yra laikoma sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu, pagal Lietuvos Respublikos teisę apskritai nelaikoma nusikaltimu, tokia veika gali būti dekriminalizuota. 1.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu kandidatai, pripažinti kaltais dėl šiuo metu dekriminalizuotų veikų, yra prilyginami kandidatams, pripažintiems kaltais dėl veikų, kurios nėra dekriminalizuotos. Todėl reikalavimas viešai skelbti informaciją apie pripažinimą kaltu dėl veikos, kuri yra dekriminalizuota, negali būti pateisinamas jokiu teisėtu interesu ir yra neproporcingas pasyviosios rinkimų teisės apribojimas. 2. Rašytiniuose paaiškinimuose (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B-42/2011) taip pat teigiama, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 90 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės tarybos nario pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo pareigomis, neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. 2.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 90 straipsnio 1 dalyje pateiktas pareigų, su kuriomis nesuderinamos savivaldybės tarybos nario pareigos, sąrašas negali būti laikomas baigtiniu. 2.2. Seimo atstovas pripažįsta, kad kai savivaldybės tarybos narys kartu yra ir savivaldybės tarybos sekretoriato vadovas, yra iškreipiama savivaldybės tarybos teisė prižiūrėti sekretoriato veiklą, nes susidaro situacija, kad savivaldybės tarybos narys netiesiogiai prižiūri savo veiklą savivaldybės tarybos sekretoriate ir yra pats sau atskaitingas. 2.3. Savivaldybės tarybos narys, kartu būdamas savivaldybės tarybos sekretoriato vadovas ir todėl tiesiogiai pavaldus merui, su savivaldybės tarybos kompetencija ir savivaldos teisės įgyvendinimu tiesiogiai susijusioje srityje tampa suvaržytas kito savivaldybės tarybos nario, t. y. mero, galinčio duoti jam privalomus nurodymus su savivaldos teisės įgyvendinimu susijusiais klausimais, valios ir nuomonės; tokiu atveju gali būti daromas konstituciškai nepateisinamas ir nepagrįstas poveikis savivaldybės tarybos nario apsisprendimui ir gali būti apribojama tokio savivaldybės bendruomenės atstovo laisvė ir nepriklausomumas įgyvendinant savivaldybės tarybos nario funkcijas. 2.4. Pasak Seimo atstovo, savivaldybės tarybos sekretoriatas nėra tipinis vidinis savivaldybės tarybos struktūrinis vienetas, nes iš esmės turi išorinio savivaldybės tarybos struktūrinio vieneto bruožų. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Teisės instituto direktoriaus dr. Algimanto Čepo ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjo prof. dr. Egidijaus Kūrio rašytiniai paaiškinimai. IV Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas patikslino rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a: I Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. 1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jog jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus arba labai sunkaus nusikaltimo, net jei tokia nusikalstama veika vėliau dekriminalizuota, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. 2. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris įsigaliojo 1994 m. liepos 13 d. Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, inter alia: Seimo 1996 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 1996 m. gruodžio 31 d.), Seimo 1999 m. spalio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 1999 m. lapkričio 4 d.), kuriais šis įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija; Seimo 2002 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1, 2, 3, 6, 9, 12, 13, 17, 23, 24, 25, 26, 28, 29, 32, 34, 35, 41, 55, 58, 62, 63, 64, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 2002 m. liepos 3 d.); Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 88 straipsnio pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2003 m. gegužės 1 d.); Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2006 m. gruodžio 30 d.), kuriuo šis įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme: – nuo 1996 m. gruodžio 23 d. iki 2002 m. birželio 20 d. buvo įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti, jeigu jis tik po 1990 m. kovo 11 d. ir tik Lietuvos Respublikos teismo įsigaliojusiu nuosprendžiu yra pripažintas kaltas padaręs nusikaltimą (91 straipsnio 3 dalis (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija), 88 straipsnio 3 dalis (1999 m. spalio 19 d. redakcija); – nuo 2002 m. birželio 20 d. nustatyta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti, jeigu jis ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) po 1990 m. kovo 11 d. buvo pripažintas kaltas padaręs nusikaltimą, taip pat jeigu jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo, be to, buvo nustatyta ir tai, kad neprivaloma viešai paskelbti, „jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei“ (88 straipsnio 1 dalis (2002 m. birželio 20 d. redakcija); – nuo 2003 m. balandžio 3 d. papildomai nustatyta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu ne tik dėl sunkaus, bet ir dėl labai sunkaus nusikaltimo, taip pat nurodyta, kad kandidatas apie atitinkamą jo pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos turi viešai paskelbti, nepaisant to, ar teistumas pasibaigęs arba panaikintas (88 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 89 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija). 3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad teisės normos, kuriose įtvirtinta šioje byloje ginčijama kandidato pareiga viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, net ir tais atvejais, kai tokia veika vėliau dekriminalizuota, yra ne tik savivaldybių tarybų, bet ir kitų politinių atstovaujamųjų institucijų rinkimų teisės instituto, įtvirtinto kituose įstatymuose, kaip antai Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatyme (2000 m. liepos 18 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) ir Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija), sudedamoji dalis, tačiau kituose įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas. 4. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nors ji vėliau dekriminalizuota. Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstė nauja redakcija. Šis įstatymas įsigaliojo 2010 m. liepos 20 d. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnyje „Savivaldybės tarybos nario mandato netekimas dėl rinkėjams nepaskelbtos turėtos teismo nuosprendžiu (sprendimu) paskirtos bausmės“ nustatyta: „1. Kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Apie tai jis nurodo kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, nesvarbu, ar teistumas pasibaigęs ar panaikintas. Rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu, prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Tai pažymėti neprivaloma, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei. 2. Jeigu kandidatas neįvykdė šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir yra po 1990 m. kovo 11 d. įsiteisėjęs teismo nuosprendis (sprendimas), kuriuo asmuo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, arba jeigu įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) asmuo bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, rinkimų komisija jo neregistruoja kandidatu, o jei buvo įregistravusi, Vyriausioji rinkimų komisija nedelsdama panaikina šį įregistravimą. Jeigu kandidatas to nenurodė ir po savivaldybės tarybos rinkimų nustatoma, kad yra Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendis (sprendimas) pripažinti šį asmenį kaltu dėl tam tikros nusikalstamos veikos, Vyriausioji rinkimų komisija per 15 dienų nutraukia jo savivaldybės tarybos nario įgaliojimus. Šie reikalavimai netaikomi ir rinkimų komisijos atitinkamų veiksmų nesiima, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei.“ Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnis, inter alia jo 1 dalyje įtvirtintas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, vėliau keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo. 5. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo paskirtis – užtikrinti, kad rinkėjai, spręsdami dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gautų galinčią būti jiems reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius arba apie tai, kad kandidatai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti, kad Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) iki 1990 m. kovo 11 d. jis buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo arba po 1990 m. kovo 11 d. – dėl bet kurios nusikalstamos veikos; šio straipsnio 2 dalyje nustatyti savivaldybės rinkimų komisijos įgaliojimai neregistruoti asmens, neįvykdžiusio šios pareigos, kandidatu į savivaldybės tarybos narius, taip pat Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai, tokį asmenį įregistravus, nedelsiant panaikinti šį registravimą, o jeigu toks asmuo buvo išrinktas savivaldybės tarybos nariu – per 15 dienų nutraukti jo savivaldybės tarybos nario įgaliojimus. Pažymėtina, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalį kandidatas tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl šio straipsnio 1 dalyje minėtos nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į tai, ar ji vėliau nėra dekriminalizuota, t. y. baudžiamosios teisės požiūriu nėra pripažinta nepavojinga ir neužtraukiančia baudžiamosios atsakomybės, turi nurodyti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, o savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu visais atvejais, neatsižvelgiant į tai, kada ir dėl kokios būtent nusikalstamos veikos asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar tokia veika nėra dekriminalizuota, prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta kandidatų į savivaldybių tarybų narius pareiga informuoti rinkėjus, jeigu jie iki 1990 m. kovo 11 d. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl kitų – nepriskiriamų sunkiems ar labai sunkiems – nusikaltimų. Taip pat nėra nustatyta pareiga viešai paskelbti, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei. Pažymėtina ir tai, kad iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje veikę okupacinio režimo teismai turi būti traktuojami kaip užsienio valstybės, okupavusios Lietuvą, teismai. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnyje įtvirtinta pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nėra siejama su teistumu, ji išlieka ir teistumui išnykus (jam pasibaigus ar jį panaikinus). 6. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų šio įstatymo nuostatų kontekste. 6.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį, teismo pripažintas neveiksniu arba nepakaltinamu, taip pat užsienio valstybės pilietis, kurio pasyvioji rinkimų teisė yra teismo apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra. Teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, likus 65 dienoms iki rinkimų nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį, nepaneigia asmens, kuris teismo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, teisės būti renkamam savivaldybės tarybos nariu, jeigu jis atliko bausmę pagal teismo nuosprendį (anksčiau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų). 6.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 4 dalies 2 punkte, 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės rinkimų komisijai turi būti įteikta inter alia užpildyta kandidato į savivaldybės tarybos narius anketa, kurioje pagal šio straipsnio 12 dalį kandidatas į savivaldybės tarybos narius turi įrašyti inter alia tai, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, o jei jis yra kitos valstybės pilietis, taip pat turi nurodyti, ar jo pasyvioji rinkimų teisė nėra apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, taip pat ar yra kitos valstybės renkamos valdžios institucijos narys, atsakyti į šio įstatymo 89 straipsnyje nurodytus klausimus. Šioje anketoje taip pat gali būti pateikiama kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų papildomų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti. Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, suprantama kaip jo pareiga kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje įrašyti tokią informaciją. 6.3. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog savivaldybės rinkimų komisija, nustačiusi, kad pateikti pareiškiniai dokumentai atitinka šio įstatymo reikalavimus, priima sprendimą įregistruoti kandidatą; 6 dalyje nustatyta, kad jeigu po kandidato įregistravimo Vyriausioji rinkimų komisija nustato, jog šis kandidatas neatitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų, taip pat jeigu kandidatas atsisako pateikti inter alia šio įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 2 punkte ar 5 dalies 2 punkte nurodytus dokumentus, juos pateikia klaidingus arba jų nepateikia Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytu laiku, Vyriausioji rinkimų komisija panaikina atitinkamai to kandidato registravimą arba atšaukia tos partijos kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) paskelbimą. Taigi tiek informacijos apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nepaskelbimas, tiek klaidingos informacijos paskelbimas yra pagrindas inter alia neregistruoti asmens kandidatu į savivaldybės tarybos narius, panaikinti kandidato registravimą. Pažymėtina, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 19 straipsnio 1 dalį savivaldybės rinkimų komisijos sprendimas neregistruoti kandidato į savivaldybės tarybos narius gali būti skundžiamas Vyriausiajai rinkimų komisijai (2 punktas), o Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (3 punktas). 7. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų įstatymų nuostatų kontekste. 7.1. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnyje įtvirtinta pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nėra siejama su teistumu, ji išlieka ir teistumui išnykus (jam pasibaigus ar jį panaikinus). Šiame kontekste pažymėtina, kad sąvoka „teistumas“ įtvirtinta Seimo 2000 m. rugsėjo 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, įsigaliojusiame 2003 m. gegužės 1 d. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu. Pažymėtina, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga anketoje nurodyti informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, „nesvarbu, ar teistumas pasibaigęs ar panaikintas“, nėra ribojama jokiu terminu ar kitu juridiniu faktu, kuriam suėjus (įvykus) asmuo nebeprivalėtų viešai skelbti minėtos informacijos. 7.2. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog kandidatas į savivaldybės tarybos narius neprivalo viešai paskelbti, jeigu jis okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei, o savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės tokiu atveju neturi būti pažymėta „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. gegužės 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ (įsigaliojo 1990 m. gegužės 9 d.). Šio įstatymo preambulėje konstatuota, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas agresijai ir okupaciniams režimams neprieštaravo nacionalinei ir tarptautinei teisei; pažymėta, kad represijas prieš asmenis vykdė TSRS teismai ir neteisminiai organai, hitlerinės Vokietijos ir krašto teismai, taip pat buvusios Lietuvos TSR teismai; nurodyta, kad šis įstatymas priimamas siekiant pašalinti represijų pasekmes ir atkurti teisingumą. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas: inter alia Seimo 1998 m. kovo 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 1998 m. kovo 25 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija ir pavadintas Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu; Seimo 2008 m. lapkričio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. lapkričio 29 d.), kuriuo šis įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatyme (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) inter alia paskelbta, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represinių organų nuteisti pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR bei kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941–1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 1991, 210, 211 straipsnius, o po 1990 m. kovo 11 d. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) 259, 260, 261, 263 straipsnius ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės (1 straipsnio 1 dalis); nustatyta, kad minėta nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant Baudžiamojo kodekso XV skyriuje numatytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, kuriems pagal Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalį nėra senaties, taip pat dalyvavusiems beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose (2 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu asmenys, represuoti (inter alia nuteisti) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, buvo paskelbti nekaltais ir nustatyta, kad visos tokių asmenų pilietinės teisės atkuriamos įstatyme nurodytų valstybės institucijų sprendimu. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neprivaloma viešai skelbti, jeigu kandidatas į savivaldybės tarybos narius okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei, nėra suderinta su minėtomis Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) nuostatomis, nes ne dėl visų okupacinio režimo metu nusikaltimais valstybei laikytų nusikaltimų kaltais pripažinti asmenys minėtu įstatymu paskelbti nekaltais ir atkurtos visos jų pilietinės teisės; taip pat minėtu įstatymu yra atkurtos pilietinės teisės ir tų asmenų, kurie okupacinio režimo metu buvo represuoti už tam tikras veikas, kurios nebuvo laikomos nusikaltimais valstybei (kaip minėta, išskyrus asmenis, dalyvavusius darant Baudžiamojo kodekso XV skyriuje numatytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, kuriems pagal Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalį nėra senaties, taip pat dalyvavusius beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose). 7.3. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kandidatas, jeigu jis teismo (Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje minėtos nusikalstamos veikos, apie tai privalo viešai paskelbti, nurodydamas tai kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, o savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie tokio kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, neatsižvelgiant į tai, ar tokia veika vėliau nėra dekriminalizuota, t. y. baudžiamosios teisės požiūriu nėra pripažinta nepavojinga ir nebeužtraukiančia baudžiamosios atsakomybės. Paminėtina, kad galima tokia situacija, jog tai, kas pagal užsienio valstybės teisę yra (buvo) laikoma nusikalstama veika, pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama veika. Galima ir tokia situacija, kad asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokią veiką, kuri pagal užsienio valstybės teisę yra (buvo) laikoma nusikalstama, pagal Lietuvos Respublikos teisę būtų laikomas politinio pobūdžio persekiojimu. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 71 straipsnio „Asmenų išdavimas iš Lietuvos Respublikos (ekstradicija) arba perdavimas Tarptautiniam baudžiamajam teismui“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, inter alia jeigu padaryta veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (1 punktas), taip pat jeigu asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą (3 punktas). Taip pat pažymėtina, kad Seimas 1997 m. spalio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos 1970 metų Europos konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo ratifikavimo įstatymą, įsigaliojusį 1997 m. lapkričio 7 d., kuriuo ratifikavo (su pareiškimu ir išlygomis) 1970 metų Europos konvenciją dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo, pasirašytą 1995 m. liepos 10 d. Strasbūre. Šios konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančioji valstybė nevykdo kitos valstybės paskirtos sankcijos, jeigu pagal jos įstatymus veika, dėl kurios buvo paskirta sankcija, nebūtų laikoma teisės pažeidimu jos teritorijoje, o asmuo, kuriam sankcija yra paskirta, nebūtų baudžiamas, jeigu toji veika būtų padaryta jos teritorijoje. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą net ir tais atvejais, kai užsienio valstybės teismo kaltu pripažinto asmens padaryta veika pagal Lietuvos Respublikos teisę nebuvo ir nėra laikoma nusikalstama veika arba asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokią veiką laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, asmuo apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl minėtos veikos (išskyrus atvejus, kai tokia veika okupacinio režimo metu buvo laikoma nusikaltimu valstybei), privalo nurodyti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, o savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie tokio kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. 8. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kitų minėtų nuostatų kontekste pažymėtina, kad: – asmens pripažinimas kaltu dėl nusikalstamos veikos nepaneigia asmens teisės būti renkamam savivaldybės tarybos nariu, jeigu jis yra atlikęs bausmę pagal teismo nuosprendį (anksčiau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų); – kandidatas į savivaldybės tarybos narius privalo viešai paskelbti, jeigu jis: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) iki 1990 m. kovo 11 d. buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, išskyrus atvejus, kai jis okupacinio režimo (t. y. okupavusios Lietuvą užsienio valstybės) teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei; 2) įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) po 1990 m. kovo 11 d. buvo pripažintas kaltu dėl bet kurios nusikalstamos veikos; abiem atvejais atitinkama informacija turi būti paskelbta, net jeigu minėtos nusikalstamos veikos vėliau dekriminalizuotos; – kandidatas į savivaldybės tarybos narius neprivalo viešai paskelbti, jeigu jis okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei; įstatyme nenustatyta jokių kitų aplinkybių, dėl kurių asmeniui, pripažintam kaltu dėl minėtų nusikalstamų veikų (iki 1990 m. kovo 11 d. – dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, po 1990 m. kovo 11 d. – dėl bet kurios nusikalstamos veikos), nekiltų pareiga apie tai viešai paskelbti; – kandidatas į savivaldybės tarybos narius privalo viešai paskelbti, jeigu jis užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl atitinkamos nusikalstamos veikos, net ir tais atvejais, kai ta veika pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokią veiką laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, išskyrus atvejus, kai tokia veika okupacinio režimo metu buvo laikoma nusikaltimu valstybei; – nėra nustatyta jokio termino ar kito juridinio fakto, kuriam suėjus (įvykus) asmuo nebeprivalėtų viešai skelbti, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl atitinkamos nusikalstamos veikos; – viešas informacijos apie tai, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, paskelbimas reiškia, kad ir šis asmuo turi pareigą įrašyti šio įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją kandidato savivaldybės tarybos narius anketoje, ir savivaldybės rinkimų komisija turi pareigą visais atvejais, neatsižvelgiant į tai, kada ir dėl kokios būtent nusikalstamos veikos asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar tokia veika nėra dekriminalizuota, leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės pažymėti: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“; – asmuo neturi būti registruojamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius, jo registravimas nedelsiant panaikinamas, išrinkto savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nutraukiami, jeigu jis viešai nepaskelbė – kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nenurodė, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl atitinkamos nusikalstamos veikos (arba nurodė tai klaidingai); sprendimą dėl asmens neregistravimo kandidatu į savivaldybės tarybos narius priima savivaldybės rinkimų komisija (toks sprendimas gali būti skundžiamas Vyriausiajai rinkimų komisijai), o dėl jo registravimo panaikinimo ar išrinkto savivaldybės tarybos nario įgaliojimų nutraukimo – Vyriausioji rinkimų komisija (tokie sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui). 9. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas – pagal jį kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu rinkėjams apie kandidatų pripažinimą kaltais dėl nusikalstamų veikų, kurios pagal galiojančius įstatymus pripažįstamos pavojingomis, užtraukiančiomis baudžiamąją atsakomybę, ir dėl veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, pateikiama vienoda informacija, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, galinčia silpninti kandidatų galimybes būti išrinktiems ir atstovauti atitinkamos savivaldybės visuomenės interesams, – negali būti pateisinamas viešuoju interesu, siekiu informuoti rinkėjus apie kandidatus ir neproporcingai riboja pasyviąją nuolatinių savivaldybių gyventojų, pripažintų kaltais dėl nusikalstamų veikų, jeigu jos vėliau dekriminalizuotos, rinkimų teisę, t. y. jų teisę būti išrinktiems. Minėta, kad viešas informacijos apie tai, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, paskelbimas reiškia, kad ir šis asmuo turi pareigą įrašyti tokią informaciją kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, ir savivaldybės rinkimų komisija turi pareigą leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie tokio kandidato pavardės pažymėti: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Vadinasi, pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta asmens, siekiančio būti išrinktu savivaldybės tarybos nariu, pareiga kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje įrašyti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, nors ji vėliau dekriminalizuota, ir savivaldybės rinkimų komisijos pareiga leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie tokio kandidato pavardės pažymėti: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, nors tokia veika vėliau dekriminalizuota. 10. Sprendžiant, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti (t. y. nurodyti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje), jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo paskirtis – užtikrinti, kad rinkėjai, spręsdami dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gautų jiems galinčią būti reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius. 10.1. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). 10.2. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). 10.3. Aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Pažymėtina, kad asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu yra įtvirtinta ir Konstitucijos 119 straipsnyje, kurio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, o šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; Konstitucijoje numatytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų rinkimų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas), kuri įgyvendinama inter alia dalyvaujant formuojant politines atstovaujamąsias institucijas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). 10.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisę būti išrinktam nustato rinkimų įstatymai, 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, taip pat iš šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, inter alia tai, kokią informaciją rinkėjams turi viešai pateikti asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, taip pat konkrečius reikalavimus, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama, kad rinkėjai būtų tinkamai informuoti. 10.5. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą. 10.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies ir 119 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškinant kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta inter alia visuomenės teise gauti informaciją pažymėtina, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia savivaldybių tarybų, rinkimų procese. Rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Rinkėjui reikšminga informacija laikytina ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kandidato pareigą viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turėtų nustatyti konkrečius reikalavimus, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama tinkamai ir neklaidinant rinkėjų, inter alia, kad kandidatas turi nurodyti, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu. 10.7. Minėta, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalį kandidatas į savivaldybės tarybos narius privalo viešai paskelbti (nurodyti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje), kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, net ir tuo atveju, jeigu jos vėliau dekriminalizuotos, t. y. baudžiamosios teisės požiūriu yra pripažintos nepavojingomis ir nebeužtraukiančiomis baudžiamosios atsakomybės, taip pat jeigu jis užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, išskyrus atvejus, kai tokia veika okupacinio režimo metu buvo laikoma nusikaltimu valstybei. Tai, kad veika, dėl kurios padarymo asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, vėliau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus buvo pripažinta nenusikalstama (dekriminalizuota), nereiškia, kad toks asmuo gali būti laikomas praeityje nepadariusiu nusikalstamos veikos. Pažymėtina ir tai, kad jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, tai nereiškia, kad asmens pripažinimas kaltu dėl tokios veikos nėra svarbus gyvenimo faktas. Taigi informacija apie tai, kad asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, teismo buvo pripažinti kaltais dėl minėtų nusikalstamų veikų, net ir tais atvejais, kai jos vėliau dekriminalizuotos, taip pat tais atvejais, kai veikos, dėl kurių asmenys užsienio valstybės teismo buvo pripažinti kaltais, pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, yra svarbi rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidatų tinkamumo renkamoms pareigoms, nes suteikia galimybę sužinoti apie svarbius jų gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Pažymėtina, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją. Taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu. 10.8. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas asmeniui, siekiančiam būti išrinktam savivaldybės tarybos nariu, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje pateikti informaciją apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į tai, kad ji vėliau dekriminalizuota, taip pat į tai, kad asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, atitinka teisėtą ir visuomenei svarbų tikslą – jos interesą būti informuotai renkant savivaldybių tarybų narius, nesuvaržo asmens, kuris siekia būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, teisių labiau negu reikia šiam tikslui pasiekti, negali būti traktuojamas kaip neproporcingas ir nepaneigia Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, todėl yra konstituciškai pagrįstas. 10.9. Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui principo, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia iš jo kylančių teisingumo, proporcingumo principų. 10.10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 11. Sprendžiant, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir tuo aspektu, kiek joje nustatyta, kad, asmeniui kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodžius, jog jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie tokio kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, nors tokia veika vėliau dekriminalizuota, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalį leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, neatsižvelgiant į tai, kad tokia veika vėliau dekriminalizuota, taip pat į tai, kad asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, išskyrus atvejus, kai tokia veika okupacinio režimo metu buvo laikoma nusikaltimu valstybei. 11.1. Minėta, jog aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta inter alia lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė; Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. 11.2. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, taip pat iš šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; įstatymų leidėjas taip pat turi užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija; be to, užtikrindamas piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, jis turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią. 11.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai), kuris gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Taip pat minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo elemento – proporcingumo principo – kyla reikalavimas, kad įstatyme numatytos priemonės atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės būtų būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. 11.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina …