Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitik

Byla Nr. 24/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO RINKIMŲ ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO (2004 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJA) IR 2 STRAIPSNIO 2 DALIES (2004 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2004 m. gegužės 25 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Vytautui Zabielai ir Henrikui Žukauskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Juliui Sabatauskui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Giriui Ivoškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. gegužės 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 24/04 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir ar šio įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 75-2568). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnis (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo papildytas nauja 2 dalimi ir buvo nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas buvo papildytas 11 straipsniu, kuris išdėstytas taip: „11 straipsnis. Įstatymo 2 straipsnio papildymo tikslai Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiais ir teisinės valstybės principu ir Konstitucijos 6, 34 ir 74 straipsniais, priima šį įstatymą.“ 2. Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir ar šio įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.

II Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Pareiškėjo teigimu, iš Konstitucijos 1, 2, 3, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies ir kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami savo teises ir laisves, įskaitant rinkimų teisę, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą. Demokratinių valstybės institutų sudarymas ir funkcionavimas yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę.

Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies normos „teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“ paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos piliečio ir Lietuvos valstybės teisinių santykių pagrindus, teisinio reguliavimo ribas, kurių būtina paisyti reglamentuojant piliečių pasyviąją rinkimų teisę.

Pasak pareiškėjo, Konstitucijos 56 straipsnyje, 78 straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis reikalavimų asmeniui, pretenduojančiam tapti Respublikos Prezidentu, sąrašas; „susiaurinti“ šį sąrašą įstatymu, „ignoruojant“ Konstituciją, neleidžiama.

Pareiškėjas teigia, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 7 straipsnyje – pamatinis konstitucinis principas „negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai“, nusakantis Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija taip pat įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą. Įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai; įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo įgaliojimus leisti įstatymus, turi paisyti konstitucinio imperatyvo „valdžios galias riboja Konstitucija“ (Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas – Seimas, atstovaudamas Tautai (Konstitucijos 55 straipsnis), yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija.

Pasak pareiškėjo, Seimo prerogatyva priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiu galios įstatymą yra neginčytina, tačiau tai darydamas Seimas privalo laikytis Konstitucijos. Įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami, bet tai darydamas jis turi neperžengti Konstitucijos principų ir normų. Konstitucijos II skirsnyje, taip pat jos preambulėje, III, IV ir XIII skirsniuose yra apibrėžtos teisės ir laisvės, kurios turi būti garantuojamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir kitiems asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje. Šios teisės yra konstitucinės vertybės, jos negali būti paneigiamos arba pažeidžiamos iškeliant virš jų ar joms priešpriešinant kitas konstitucines vertybes; tarp šių vertybių turi būti pusiausvyra.

Visų šių vertybių pagrindas yra Konstitucija, kuri, pati būdama vertybė, yra valstybėje priimamų įstatymų ir kitų teisės aktų „etalonas“. Tai išplaukia iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, nuo kurio yra neatsiejamas konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kurio turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Minėtas konstitucinis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta papildoma sankcija asmeniui, kuriam buvo taikyta apkalta, nes šiame straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu apribota tokio asmens pasyvioji rinkimų teisė. Todėl, pareiškėjo nuomone, šie apribojimai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovų J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos rašytiniai paaiškinimai.

Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmuo, teismo pripažintas neveiksniu. Be to, suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog Konstitucijos 141 straipsnyje nustatyta, kad „asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais“ ir kad „jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje“, o Konstitucijos 113 straipsnyje – kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje.

J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos nuomone, draudimas dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje yra konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį valstybės pareigūnai privalo vadovautis viešaisiais, bet ne privačiais interesais, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, sudedamoji dalis ir atspindi Konstitucijoje įtvirtintą draudimą dalyvauti Respublikos Prezidento ar Seimo rinkimų kampanijoje – politinėje veikloje (pagal Konstitucijos 83 straipsnio 2 dalį asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios). Teisėjui ar Konstitucijos 141 straipsnyje numatytam valstybės pareigūnui dalyvaujant Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje galėtų kilti konfliktas tarp asmens pareigos naudoti savo įgaliojimus nešališkai ir jo privataus intereso būti išrinktam, todėl, remiantis konstituciniu teisinės valstybės principu, ir šie asmenys negali dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje, taigi negali būti renkami Respublikos Prezidentu.

J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos teigimu, galutinį apribojimų asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, sąrašą lemia teisinės valstybės principo turinys.

Priešingu atveju būtų toleruojama didelė nepagarba teisei ir šitaip būtų paneigta pati teisinės valstybės esmė: teisinėje valstybėje neįmanoma tokia situacija, kai asmuo, oficialiai prisiekęs būti ištikimas Lietuvos Respublikai (Konstitucijos 59, 74, 82, 112, 104 straipsniai), gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, teisę, jos nepažeisti, šiurkščiai pažeidžia teisę (šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką, padaro nusikaltimą) ir dėl to yra pašalinamas iš užimamų pareigų, turi teisę iškart, nepraėjus protingam laikui, vėl prisiekti laikytis teisės ir užimti valstybės vadovo pareigas. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Respublikos Prezidento išskirtinis teisinis statusas suponuoja ir išskirtinius, ypatingus reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus.

IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai V. Zabiela ir H. Žukauskas iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymą. Jame nustatyta: „1 straipsnis. Įstatymo papildymas 11 straipsniu Papildyti Įstatymą 11 straipsniu: „11 straipsnis. Įstatymo 2 straipsnio papildymo tikslai Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiais ir teisinės valstybės principu ir Konstitucijos 6, 34 ir 74 straipsniais, priima šį įstatymą.“

2 straipsnis2 straipsnio papildymas 2 dalimi

Taigi pareiškėjas neginčija Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo (jo atskirų straipsnių) atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 2 daliai, 7 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims, 34 straipsnio 1 ir 3 dalims, 56 straipsniui, 78 straipsnio 2 ir 3 dalims, 109 straipsnio 2, 3 ir 4 dalims – šie Konstitucijos straipsniai (jų dalys) nėra nurodyti pareiškėjo prašymo rezoliucinėje dalyje.

II 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – visos Tautos balsavimu. Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta.

Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu.

Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.

Viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią.

Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą.

Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai).

III 1. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Pagal Konstitucijos 77 straipsnį Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.

Aiškindamas Konstitucijos 77 straipsnį, Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo: „Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.“ Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra išskirtinis, jis skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį konstitucinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios: Respublikos Prezidento asmens neliečiamybę; negalimumą Respublikos Prezidentui būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto Respublikos Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios; reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus bei Respublikos Prezidento rinkimų pagrindus ir tvarką; Respublikos Prezidento priesaiką; Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje yra nustatyti reikšmingi įgaliojimai. Dalis Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir/arba daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui.

Antai Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalis). Jis pasirašo ir oficialiai paskelbia priimtus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo (Konstitucijos 149 straipsnio 1 dalis), Seimo priimtus įstatymus (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis), taip pat referendumu priimtus įstatymus (Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalis). Respublikos Prezidentas turi teisę motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti Seimo priimtą įstatymą (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis) ir teikti jam pataisas ir papildymus (Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalis). Pagal Konstitucijos 84 straipsnį Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką (1 punktas); pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti (2 punktas);

Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (4 punktas); Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką (5 punktas); Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus (9 punktas); teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (11 punktas); teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą (12 punktas); teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais (13 punktas);

Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą (14 punktas); suteikia aukščiausius karinius laipsnius (15 punktas); ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (16 punktas); įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (17 punktas). Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus, keičia jų darbo vietas.

Pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai (Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis).

Konstitucijoje Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui yra nustatyti ir kiti reikšmingi įgaliojimai: esant Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms Respublikos Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalis), Respublikos Prezidentas teikia Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas), skiria valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas), teikia malonę nuteistiesiems (Konstitucijos 84 straipsnio 23 punktas) ir kt.

Minėta, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir Seimo išleistuose įstatymuose.

Iš nurodytų Konstitucijos nuostatų matyti, kad Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas turi ir tokius konstitucinius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindamas jis gali daryti didelę įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms – Seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat Vyriausybei – vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus konstitucinius įgaliojimus formuojant teisminę valdžią. Nuo to, kaip Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas įgyvendina jam Konstitucijoje numatytus įgaliojimus, nemažai priklauso ir kitų valstybės valdžios institucijų funkcionavimas.

Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad Lietuvos Respublikos piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento – valstybės vadovo institucija, kad Lietuvos valstybė būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Deramas šios Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių subjektų pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga.

Taigi vertinant Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinį teisinį statusą pabrėžtina, kad šis statusas – tai ne vien Respublikos Prezidentui Konstitucijoje expressis verbis nustatytų įgaliojimų suma. Respublikos Prezidentas, kaip Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, simbolizuoja Lietuvos valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifikuoja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose.

Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai ir Konstitucijoje jam nustatytos garantijos, Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis teisinis statusas suponuoja ir jo ypatingą atsakomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai.

Pažymėtina, kad išrinktas Respublikos Prezidentas – Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas yra vienintelis Konstitucijoje nurodytas asmuo, prisiekiantis ypatingam subjektui, kuriam priklauso suverenitetas, – išrinktas Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai.

Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas.

Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai.

Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš užimamų pareigų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą.

Įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali. Pagal Konstituciją tokia išvada negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumo, nei rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu.

Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra Tautos atstovai. Taigi pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius. Taigi pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės – Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje Konstitucijoje.

Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą esant Konstitucijos 74 straipsnyje numatytiems pagrindams, – tokie klausimai negali būti sprendžiami referendumu ar rinkimais, jų negali spręsti kuri nors kita valstybės institucija, kuris nors valstybės pareigūnas ar kitas subjektas.

Seimas, kaip Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, veikia pagal Konstitucijoje jam Tautos nustatytus įgaliojimus. Vadinasi, Seimo, kaip Tautos atstovybės, sprendimas apkaltos proceso tvarka pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą kartu yra Tautos suverenių galių vykdymas per jos demokratiškai išrinktus atstovus. Kadangi pagal Konstituciją tik Seimas gali spręsti, ar pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas negali būti pakeistas ar panaikintas referendumu, rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu. Vadinasi, jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis.

Šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu yra pakertamas pasitikėjimas Respublikos Prezidento institucija, kartu susilpninamas pasitikėjimas visa valstybės valdžia bei Lietuvos valstybe. Apkalta, kai asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš Respublikos Prezidento pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje numatytų valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, apsaugos būdų.

Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją asmuo, kuriam Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, pritaikė konstitucinę sankciją – pašalino jį iš užimamų pareigų, konstitucinės atsakomybės negali išvengti nei naujais Respublikos Prezidento rinkimais, nei referendumu, nei kuriuo nors kitu būdu. Pabrėžtina ir tai, kad nei referendumas, nei nauji Respublikos Prezidento rinkimai negali būti ir pagal Konstituciją nėra piliečių pasitikėjimo ar nepasitikėjimo Seimu, apkaltos proceso tvarka pašalinusiu Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, pareiškimo būdas.

Nors Seimo nariai, spręsdami, ar Respublikos Prezidentą pašalinti iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, nėra saistomi savo duotos Seimo nario priesaikos, kuri įpareigoja Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją.

Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, tenka ypač didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų.

Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos Prezidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats – sulaužęs priesaiką, ir kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimo buvo pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, nepažeidusiu šiurkščiai Konstitucijos. Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidžiančiais Konstituciją ir kurį Seimas – Tautos atstovybė apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų.

Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kai visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos, turi būti sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad išrinktas Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją gali pradėti eiti savo pareigas tik po to, kai prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.

Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Respublikos Prezidento, kaip ir bet kurio kito Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, pašalinimas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka nėra savitikslis. Apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet daug platesnė – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu. Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra „bausmė „, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.

Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.

Šiame kontekste paminėtina, kad baudžiamajame įstatyme numatyti nusikaltimai gali būti ne tik sunkūs, bet ir nesunkūs, jie gali būti padaryti ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo, jie gali būti labiau arba mažiau pavojingi, jie gali sukelti labai sunkius padarinius ir tokius padarinius, kurie nėra sunkūs, jie gali būti savanaudiški arba nesavanaudiški, susiję su einamomis pareigomis (tarnyba) arba su jomis nesusiję ir t. t. Nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad asmuo savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir pan. Kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad jie tiesiogiai nėra susiję su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, su šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu.

Todėl pačioje Konstitucijoje (56 straipsnio 2 dalis) yra expressis verbis nustatyta išimtis padarinių, kurie atsiranda dėl to, kad asmuo apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už nusikaltimo padarymą, atžvilgiu. Iš Konstitucijos 74 straipsnio ir 56 straipsnio 2 dalies nuostatų kyla tai, kad nusikaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, nesukelia tokių pačių konstitucinių teisinių padarinių, kaip nusikaltimas, kuriuo kartu yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika. Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas Seimo nariu, numatydama išimtį padarinių, kylančių pritaikius Konstitucijos 74 straipsnyje numatytą sankciją už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, atžvilgiu, reiškia, kad Konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, – Konstitucija, darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti Seimo nariu.

Minėta, kad demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą už nusikaltimo padarymą, pagal Konstituciją tenka atsakomybė išsiaiškinti, ar nusikaltimo padarymu kartu nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.

Atsižvelgiant į tai, kad viena iš Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kai asmuo gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra „jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“, konstatuotina, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas (yra nustatytas leidimas būti renkamam) asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą.

Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad šie Konstitucijos reikalavimai reiškia ne tai, kad nurodyti asmenys neturi teisės siekti būti išrinktais savivaldybių tarybų nariais (t. y. kad jie neturi pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius), bet tai, kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai kuris nors iš minėtų asmenų yra išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu.

Pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi skirtingos viešosios valdžios sistemos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Savivaldybės nevykdo valstybės valdymo; valstybės valdymas vykdomas per valstybės valdžios institucijas, kitas Konstitucijoje ir įstatymuose nurodytas valstybės institucijas, tuo tarpu per savivaldybių tarybas yra įgyvendinama savivaldos teisė.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas darnios, teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstitucinis laisvų ir demokratinių rinkimų principas suponuoja tai, kad neturi būti sudaroma jokių prielaidų teisėjams arba asmenims, atliekantiems tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėjusiems į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkams, puskarininkiams ir liktiniams, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokamiems pareigūnams savo įgaliojimais pasinaudoti siekiant tapti Seimo nariu, taigi kilti konfliktui tarp tokio asmens tarnybinių pareigų ir jo privataus intereso būti išrinktam Seimo nariu. Atsižvelgiant į tai teisėjų ir Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytų asmenų galimybė siekti būti išrinktiems Seimo nariais vertintina kitaip, negu jų galimybė būti išrinktiems savivaldybių tarybų nariais, – pagal Konstituciją tol, kol eina atitinkamas pareigas, šie asmenys neturi teisės būti renkami Seimo nariais.

Minėta, kad pagal Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris inter alia gali būti renkamas Seimo nariu. Kadangi pagal Konstituciją teisėjai ir Konstitucijos 141 straipsnyje nurodyti asmenys tol, kol eina atitinkamas pareigas, neturi teisės būti renkami Seimo nariais, jie negali būti renkami ir Respublikos Prezidentu.

Pagal Konstitucijos 104 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teisėjams. Taigi konstitucinis apribojimas būti renkamiems Seimo nariu ir Respublikos Prezidentu taikomas ir Konstitucinio Teismo teisėjams.

Minėta, kad Konstitucija yra vientisas aktas, kad visos jos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra nustatyti Konstitucijoje. Vadinasi, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia tai, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu.

Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia ir tai, kad rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan. Kitoks Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį patį konstitucinį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, nes, jeigu įstatymais būtų nustatytas kitoks, su konstituciniu konkuruojantis, teisinis reguliavimas, konstitucinės normos ir principai, nustatantys minėtus reikalavimus (sąlygas) ir turintys aukščiausią teisinę galią, būtų paneigti.

Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos viršenybės principu, su Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, su Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai jis Seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai; Seimo nario priesaikos tekstas yra nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 5 straipsnyje. Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato ir kad dėl to Seimas priima nutarimą. Konstitucijos 93 straipsnyje nustatyta, kad, pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų ir kad priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas. Konstitucijos 104 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo teisėjai prieš pradėdami eiti savo pareigas prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą. Konstitucijos 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės kontrolierius, pradėdamas eiti pareigas, prisiekia ir kad priesaiką nustato įstatymas.

Taigi pagal Konstituciją Seimo nariai, Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, valstybės kontrolierius prieš pradėdami eiti savo pareigas turi prisiekti. Kol nurodyti asmenys neprisiekia, jie negali pradėti eiti savo pareigų.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją nurodytų valstybės pareigūnų teisinis statusas yra skirtingas, Konstitucijoje nustatytų šių asmenų priesaikų tekstai taip pat yra nevienodi, tačiau visų nurodytų valstybės pareigūnų priesaikų tekstuose įvairiais aspektais atsispindi tos pačios konstitucinės vertybės; kita vertus, priesaikų tekstuose yra pabrėžiamos būtent tos vertybės, kurias Tauta sieja su atitinkamomis pareigomis, su asmenų, užimančių šias pareigas, veikla.

Pažymėtina, kad ir Seimo nariai, ir Vyriausybės nariai, ir teisėjai – visi jie pagal Konstituciją turi prisiekti būti ištikimi Lietuvos Respublikai (nors, kaip minėta, dėl skirtingo Konstitucijoje nurodytų valstybės pareigūnų teisinio statuso jų priesaikų tekstai yra nevienodi). Taip pat pažymėtina, kad nors valstybės kontrolieriaus priesaikos tekstas Konstitucijoje nėra nustatytas (pagal Konstitucijos 133 straipsnio 3 dalį valstybės kontrolieriaus priesaiką nustato įstatymas), valstybės kontrolieriaus konstitucinis statusas suponuoja reikalavimą valstybės kontrolieriui prisiekti būti ištikimam Lietuvos Respublikai; reikalavimas prisiekti būti ištikimam Lietuvos Respublikai yra įtvirtintas valstybės kontrolieriaus priesaikoje, kurios tekstas nustatytas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje.

Ištikimybė Lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo ištikimybės ir Konstitucijai; sulaužius priesaiką būti ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai pažeidžiama ir Konstitucija.

Pažymėtina, kad Seimo narių, Vyriausybės narių, Konstitucinio Teismo teisėjų, kitų teismų teisėjų, valstybės kontrolieriaus priesaika, kaip ir Respublikos Prezidento priesaika, nėra vien formalus ar simbolinis aktas. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos institutas, priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, šių asmenų duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: kol asmuo nėra prisiekęs, jis negali pradėti eiti savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti priesaikos tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad asmuo negali pradėti eiti savo pareigų: jeigu neprisiekia asmuo, išrinktas Seimo nariu, Seimas turi priimti nutarimą dėl Seimo nario mandato netekimo (Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalis); jeigu neprisiekia asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju, Aukščiausiojo Teismo teisėju, Apeliacinio teismo teisėju, kito teismo teisėju, į šias pareigas turi būti skiriamas kitas asmuo; jeigu neprisiekia asmuo, paskirtas Vyriausybės nariu, į šias pareigas turi būti skiriamas kitas asmuo; jeigu neprisiekia asmuo, paskirtas valstybės kontrolieriumi, valstybės kontrolieriumi turi būti skiriamas kitas asmuo.

Nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad duodami priesaiką nurodyti asmenys viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika; nuo priesaikos davimo jiems atsiranda konstitucinė pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriam esant apkaltos proceso tvarka ne tik Respublikos Prezidentas, bet ir Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjas, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjas gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.

Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir tokia jų formavimo tvarka, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos – Seimas, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas, Teismas, kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.

Pagal Konstituciją asmuo, atitinkantis nurodytus konstitucinius reikalavimus (nesant Konstitucijoje nustatytų kliūčių), kad galėtų būti įregistruotas kandidatu į Respublikos Prezidentus, dar turi surinkti ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų.

Pabrėžtina, jog Konstitucija nenumato kokių nors kitų reikalavimų (sąlygų), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galėtų būti renkamas Respublikos Prezidentu. Pagal Konstituciją įstatymais ir kitais teisės aktais negalima nustatyti tokių kitų reikalavimų (sąlygų), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galėtų būti renkamas Respublikos Prezidentu.

IV Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 59 straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriose įtvirtinta Seimo nario priesaikos esmė ir jos paskirtis; įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsnis, kuriame nustatyta Seimo nario priesaika; Konstitucijos 104 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo teisėjo priesaiką; Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalis, įtvirtinanti asmens, paskirto teisėju, priesaiką; Konstitucijos 74 straipsnis, kuriame nustatyta Seimo teisė apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pašalinti iš užimamų pareigų Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, panaikinti Seimo nario mandatą;

Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Nurodyta Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nuostata taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už tokio nusikaltimo padarymą, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.

Taigi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija), pagal kurią Respublikos Prezidentu negali būti renkamas ir toks asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, yra nustatytas kitoks reikalavimas (sąlyga) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, negu tas, kuris yra įtvirtintas Konstitucijoje.

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą ir už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, nesiderina: su Konstitucijos 74 straipsniu, kuriame nustatyta Seimo teisė apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pašalinti iš užimamų pareigų Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, panaikinti Seimo nario mandatą; su Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį; su Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris inter alia gali būti renkamas Seimo nariu; su Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai.

V Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) yra neatsiejamas nuo šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija): minėto įstatymo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris savaime sukeltų teisinių santykių subjektams, nurodytiems šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija), kokias nors teises ar pareigas, sukeltų jiems kokius nors teisinius padarinius.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje byloje netirs, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) neprieštarauja pareiškėjo nurodytam konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Egidijus Jarašiūnas Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Augustinas Normantas Jonas Prapiestis Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas ______________