Byla Nr. 24/04 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO RINKIMŲ ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO (2004 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJA) IR 2 STRAIPSNIO 2 DALIES (2004 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2004 m. gegužės 25 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Vytautui Zabielai ir Henrikui Žukauskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Juliui Sabatauskui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Giriui Ivoškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. gegužės 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 24/04 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir ar šio įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 75-2568). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnis (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo papildytas nauja 2 dalimi ir buvo nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas buvo papildytas 11 straipsniu, kuris išdėstytas taip: „11 straipsnis. Įstatymo 2 straipsnio papildymo tikslai Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiais ir teisinės valstybės principu ir Konstitucijos 6, 34 ir 74 straipsniais, priima šį įstatymą.“ 2. Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir ar šio įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai. II Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. 1. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); įvairiuose Konstitucijos straipsniuose išdėstytos normos yra tarp savęs suderintos ir sudaro vientisą visumą. Pareiškėjo teigimu, iš Konstitucijos 1, 2, 3, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies ir kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami savo teises ir laisves, įskaitant rinkimų teisę, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą. Demokratinių valstybės institutų sudarymas ir funkcionavimas yra galimas tik užtikrinus piliečių rinkimų teisę. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies normos „teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“ paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos piliečio ir Lietuvos valstybės teisinių santykių pagrindus, teisinio reguliavimo ribas, kurių būtina paisyti reglamentuojant piliečių pasyviąją rinkimų teisę. Pasak pareiškėjo, Konstitucijos 56 straipsnyje, 78 straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis reikalavimų asmeniui, pretenduojančiam tapti Respublikos Prezidentu, sąrašas; „susiaurinti“ šį sąrašą įstatymu, „ignoruojant“ Konstituciją, neleidžiama. Pareiškėjas teigia, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 7 straipsnyje – pamatinis konstitucinis principas „negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai“, nusakantis Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija taip pat įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą. Įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai; įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo įgaliojimus leisti įstatymus, turi paisyti konstitucinio imperatyvo „valdžios galias riboja Konstitucija“ (Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas – Seimas, atstovaudamas Tautai (Konstitucijos 55 straipsnis), yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija. Pasak pareiškėjo, Seimo prerogatyva priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiu galios įstatymą yra neginčytina, tačiau tai darydamas Seimas privalo laikytis Konstitucijos. Įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami, bet tai darydamas jis turi neperžengti Konstitucijos principų ir normų. Konstitucijos II skirsnyje, taip pat jos preambulėje, III, IV ir XIII skirsniuose yra apibrėžtos teisės ir laisvės, kurios turi būti garantuojamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir kitiems asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje. Šios teisės yra konstitucinės vertybės, jos negali būti paneigiamos arba pažeidžiamos iškeliant virš jų ar joms priešpriešinant kitas konstitucines vertybes; tarp šių vertybių turi būti pusiausvyra. Visų šių vertybių pagrindas yra Konstitucija, kuri, pati būdama vertybė, yra valstybėje priimamų įstatymų ir kitų teisės aktų „etalonas“. Tai išplaukia iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, nuo kurio yra neatsiejamas konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kurio turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Minėtas konstitucinis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. 2. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatyme nustačius, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai, kai tokio apribojimo nėra Konstitucijoje, ir šį apribojimą pateisinus Konstitucijos preambulėje įtvirtintu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, buvo įtvirtinti piliečių pasyviosios rinkimų teisės apribojimai ir šitaip buvo pažeisti minėti Konstitucijoje įtvirtinti principai ir normos, buvo paneigta Konstitucija kaip vertybė. 3. Pareiškėjo teigimu, pagal konstitucinę apkaltos doktriną asmeniui yra taikoma tik pašalinimo iš užimamų pareigų sankcija. Už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp asmens ir visuomenės interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina viešiesiems interesams ginti. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nustatydamas papildomą sankciją už apkaltą Seimas prisiėmė teisingumo vykdymo funkciją, o teisingumą Lietuvos Respublikoje gali vykdyti tik teismas. Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta papildoma sankcija asmeniui, kuriam buvo taikyta apkalta, nes šiame straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu apribota tokio asmens pasyvioji rinkimų teisė. Todėl, pareiškėjo nuomone, šie apribojimai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovų J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos rašytiniai paaiškinimai. 1. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, pareiškėjas nepateikė motyvų dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai; pagal Konstitucijos 106 straipsnio 6 dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 3 dalį tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą, o vėlesnėje proceso stadijoje – nutraukti bylą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti minėto įstatymo 1 straipsnio atitiktį Konstitucijai. Kita vertus, minėto įstatymo 1 straipsnyje tik įtvirtintas šio įstatymo 2 straipsnio priėmimo tikslas, todėl, J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos nuomone, 1 straipsnis savaime neprieštarauja Konstitucijai. 2. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 78 straipsnyje išvardytų apribojimų asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, sąrašas nėra baigtinis. Konstitucijos 34 straipsnyje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai; pagal Konstitucijos 78 straipsnį Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu; tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės; pagal Konstitucijos 56 straipsnį Seimo nariu, taigi ir Respublikos Prezidentu, gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje; Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmuo, teismo pripažintas neveiksniu. Be to, suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog Konstitucijos 141 straipsnyje nustatyta, kad „asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais“ ir kad „jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje“, o Konstitucijos 113 straipsnyje – kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos nuomone, draudimas dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje yra konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį valstybės pareigūnai privalo vadovautis viešaisiais, bet ne privačiais interesais, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, sudedamoji dalis ir atspindi Konstitucijoje įtvirtintą draudimą dalyvauti Respublikos Prezidento ar Seimo rinkimų kampanijoje – politinėje veikloje (pagal Konstitucijos 83 straipsnio 2 dalį asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios). Teisėjui ar Konstitucijos 141 straipsnyje numatytam valstybės pareigūnui dalyvaujant Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje galėtų kilti konfliktas tarp asmens pareigos naudoti savo įgaliojimus nešališkai ir jo privataus intereso būti išrinktam, todėl, remiantis konstituciniu teisinės valstybės principu, ir šie asmenys negali dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimų kampanijoje, taigi negali būti renkami Respublikos Prezidentu. J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos teigimu, galutinį apribojimų asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, sąrašą lemia teisinės valstybės principo turinys. 3. Demokratinių valstybių konstitucijose apkalta traktuojama kaip ypatingas procesas, kai yra sprendžiamas pareigūno konstitucinės atsakomybės klausimas. Konstitucijoje įtvirtinta galimybė apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų yra Respublikos Prezidento veiklos viešos demokratinės kontrolės forma, jo konstitucinės atsakomybės Tautai būdas, viena iš demokratinės pilietinės visuomenės savisaugos nuo Respublikos Prezidento piktnaudžiavimo jam nustatytais įgaliojimais priemonių. Pasak J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos, asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ar padaręs nusikaltimą, pagal Konstitucijos 74 straipsnį iš užimamų pareigų pašalinamas ne paprasta posėdyje dalyvaujančių, bet kvalifikuota – 3/5 visų Seimo narių – Tautos atstovų balsų dauguma. Atsižvelgdami į tai, kad Konstitucijos preambulėje yra įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, suinteresuoto asmens atstovai mano, kad asmens, pašalinto iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, dalyvavimas rinkimuose ir tapimas Respublikos Prezidentu nepraėjus protingam laikui paneigtų Konstitucijos nuostatų dėl konstitucinės atsakomybės taikymo apkaltos proceso tvarka prasmę. 4. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; teisinė valstybė – tai valstybė, grindžiama pagarba teisei. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas (Konstitucijos 77 straipsnio 1 dalis). Todėl, J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos nuomone, Respublikos Prezidentu gali būti tik toks asmuo, kuris apskritai gali būti teisinės valstybės vadovu; asmuo, prisiekęs laikytis Konstitucijos, teisės, tačiau šią priesaiką sulaužęs, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir dėl to 3/5 visų Seimo narių – Tautos atstovų balsų dauguma pašalintas iš užimamų pareigų, negali būti teisinės valstybės vadovu, bent jau nepraėjus protingam laikui. Priešingu atveju būtų toleruojama didelė nepagarba teisei ir šitaip būtų paneigta pati teisinės valstybės esmė: teisinėje valstybėje neįmanoma tokia situacija, kai asmuo, oficialiai prisiekęs būti ištikimas Lietuvos Respublikai (Konstitucijos 59, 74, 82, 112, 104 straipsniai), gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, teisę, jos nepažeisti, šiurkščiai pažeidžia teisę (šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką, padaro nusikaltimą) ir dėl to yra pašalinamas iš užimamų pareigų, turi teisę iškart, nepraėjus protingam laikui, vėl prisiekti laikytis teisės ir užimti valstybės vadovo pareigas. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Respublikos Prezidento išskirtinis teisinis statusas suponuoja ir išskirtinius, ypatingus reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus. 5. Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Pasak J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos, toks asmuo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik tuo atveju, jeigu jis yra pašalintas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka. Asmens pašalinimo iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka paskirtis – ir sudaryti galimybę, kad asmuo, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas ir padaręs nusikaltimą ar administracinį teisės pažeidimą, įstatymų nustatyta tvarka būtų patrauktas kiton teisinėn atsakomybėn, o tam būtinas protingas laikas. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 89 straipsnyje ir kituose Konstitucijos straipsniuose numatyto laiko (nuo asmens pašalinimo iš Respublikos Prezidento pareigų iki išrinkto naujo Respublikos Prezidento priesaikos davimo) nepakanka minėtam asmeniui patraukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Todėl Konstitucijos nuostatų negalima aiškinti taip, esą jos suteikia teisę asmeniui, pašalintam iš Respublikos Prezidento pareigų apkaltos proceso tvarka, dalyvauti Konstitucijos 89 straipsnyje numatytuose rinkimuose, nes taip būtų paneigtas konstitucinis asmenų lygybės principas, būtų sudarytos prielaidos asmeniui bet kokiomis priemonėmis siekti būti išrinktam Respublikos Prezidentu ir taip įgyti Respublikos Prezidento asmens imunitetą. 6. J. Sabatauskas, M. Girdauskas ir G. Ivoška pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 89 straipsnį asmens, ėjusio Respublikos Prezidento pareigas, negalėjimas toliau eiti Respublikos Prezidento pareigų dėl to, kad jis buvo pašalintas iš šių pareigų apkaltos proceso tvarka, yra vienas privalomų Respublikos Prezidento rinkimų paskyrimo pagrindų. Rinkimų paskyrimo minėtu pagrindu paskirtis – ne reviduoti Seimo sprendimą, o išrinkti Respublikos Prezidentu tokį asmenį, kuris nėra sulaužęs Respublikos Prezidento priesaikos ir šiurkščiai pažeidęs Konstitucijos. Seimo sprendimas pašalinti asmenį iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka yra konstitucinės atsakomybės taikymo forma, o konstitucinės atsakomybės turinį sudaro asmens, pašalinto iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, teisės tam tikrą laiką eiti pareigas apribojimas; konstitucinės atsakomybės taikymo tikslas yra ne paties Seimo sprendimo pašalinti asmenį iš užimamų pareigų apkaltos tvarka priėmimas, o minėtų apribojimų taikymas tam tikrą laiką. Todėl Konstitucijos 89 straipsnyje numatytų rinkimų negalima laikyti procedūra, kai gali būti sprendžiamas asmens, ėjusio Respublikos Prezidento pareigas ir pašalinto iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, atleidimo nuo konstitucinės atsakomybės klausimas, nes šitaip būtų paneigiamas konstitucinės atsakomybės turinio prioritetas konstitucinės atsakomybės taikymo formos atžvilgiu. 7. Apibrėžiant atsakomybę už teisės pažeidimus turi būti laikomasi proporcingumo principo. J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos manymu, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas proporcingumo principą atitinka, nes jame numatytas draudimas asmeniui, pašalintam iš Respublikos Prezidento pareigų apkaltos proceso tvarka, būti renkamam Respublikos Prezidentu galioja ne neribotą laiką, bet penkerius metus. Jeigu asmuo, pašalintas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, Respublikos Prezidentu būtų renkamas nepraėjus protingam laikui, būtų paneigtas Konstitucijos nuostatų dėl konstitucinės atsakomybės taikymo turinys ir pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra. 8. Pareiškėjo argumentą, kad Seimas, priimdamas Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnį, prisiėmė teisingumo vykdymo funkciją ir pritaikė asmeniui papildomą sankciją, J. Sabatauskas, M. Girdauskas ir G. Ivoška įvertino kaip nepagrįstą, nes, pasak jų, Seimas ne vykdė teisingumą, bet įgyvendino įstatymų leidybos funkciją – sukonkretino Konstitucijos nuostatas. 9. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai V. Zabiela ir H. Žukauskas iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovai J. Sabatauskas, M. Girdauskas ir G. Ivoška iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymą. Jame nustatyta: „1 straipsnis. Įstatymo papildymas 11 straipsniu Papildyti Įstatymą 11 straipsniu: „11 straipsnis. Įstatymo 2 straipsnio papildymo tikslai Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiais ir teisinės valstybės principu ir Konstitucijos 6, 34 ir 74 straipsniais, priima šį įstatymą.“ 2 straipsnis. 2 straipsnio papildymas 2 dalimi 1. Papildyti 2 straipsnį nauja 2 dalimi: „Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai.“ 2. Buvusią 2 straipsnio 2 dalį laikyti 3 dalimi.“ 2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai. 3. Nors pareiškėjo prašymas yra pavadintas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 29, 33, 34, 56, 67, 78, 79 ir 109 straipsniams“, prašymo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad, kaip minėta, Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar minėto įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 2 straipsnis – Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai. Taigi pareiškėjas neginčija Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo (jo atskirų straipsnių) atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 3 daliai, 6 straipsnio 2 daliai, 7 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims, 34 straipsnio 1 ir 3 dalims, 56 straipsniui, 78 straipsnio 2 ir 3 dalims, 109 straipsnio 2, 3 ir 4 dalims – šie Konstitucijos straipsniai (jų dalys) nėra nurodyti pareiškėjo prašymo rezoliucinėje dalyje. 4. Pareiškėjas prašo ištirti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo viso 2 straipsnio atitiktį Konstitucijai, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam nekyla abejonių dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja šio straipsnio 2 dalies nuostata „buvusią 2 straipsnio 2 dalį laikyti 3 dalimi“. 5. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas buvo papildytas 11 straipsniu, į tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnis (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo papildytas nauja 2 dalimi, taip pat į tai, kad pareiškėjui nekyla abejonių dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kuria buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio dalių eiliškumas, konstatuotina, jog pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija). II 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – visos Tautos balsavimu. Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta. Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu. 2. Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. 3. Jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms. Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią. Viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią. 4. Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai). 5. Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją. III 1. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Pagal Konstitucijos 77 straipsnį Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Aiškindamas Konstitucijos 77 straipsnį, Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo: „Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.“ Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra išskirtinis, jis skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį konstitucinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios: Respublikos Prezidento asmens neliečiamybę; negalimumą Respublikos Prezidentui būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto Respublikos Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios; reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus bei Respublikos Prezidento rinkimų pagrindus ir tvarką; Respublikos Prezidento priesaiką; Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje yra nustatyti reikšmingi įgaliojimai. Dalis Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir/arba daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui. Antai Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalis). Jis pasirašo ir oficialiai paskelbia priimtus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo (Konstitucijos 149 straipsnio 1 dalis), Seimo priimtus įstatymus (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis), taip pat referendumu priimtus įstatymus (Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalis). Respublikos Prezidentas turi teisę motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti Seimo priimtą įstatymą (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis) ir teikti jam pataisas ir papildymus (Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalis). Pagal Konstitucijos 84 straipsnį Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką (1 punktas); pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti (2 punktas); Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (4 punktas); Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką (5 punktas); Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus (9 punktas); teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (11 punktas); teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą (12 punktas); teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais (13 punktas); Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą (14 punktas); suteikia aukščiausius karinius laipsnius (15 punktas); ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (16 punktas); įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (17 punktas). Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus, keičia jų darbo vietas. Pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai (Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui yra nustatyti ir kiti reikšmingi įgaliojimai: esant Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms Respublikos Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalis), Respublikos Prezidentas teikia Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas), skiria valstybinius apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas), teikia malonę nuteistiesiems (Konstitucijos 84 straipsnio 23 punktas) ir kt. Minėta, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nustatyti ne tik Konstitucijoje, bet ir Seimo išleistuose įstatymuose. Iš nurodytų Konstitucijos nuostatų matyti, kad Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas turi ir tokius konstitucinius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindamas jis gali daryti didelę įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms – Seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat Vyriausybei – vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus konstitucinius įgaliojimus formuojant teisminę valdžią. Nuo to, kaip Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas įgyvendina jam Konstitucijoje numatytus įgaliojimus, nemažai priklauso ir kitų valstybės valdžios institucijų funkcionavimas. Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad Lietuvos Respublikos piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento – valstybės vadovo institucija, kad Lietuvos valstybė būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Deramas šios Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių subjektų pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga. Taigi vertinant Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinį teisinį statusą pabrėžtina, kad šis statusas – tai ne vien Respublikos Prezidentui Konstitucijoje expressis verbis nustatytų įgaliojimų suma. Respublikos Prezidentas, kaip Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, simbolizuoja Lietuvos valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifikuoja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose. Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai ir Konstitucijoje jam nustatytos garantijos, Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis teisinis statusas suponuoja ir jo ypatingą atsakomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai. 2. Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Pagal Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis 78 straipsnio 1 dalies sąlygas ir surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. 3. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas, pradėdamas eiti savo pareigas, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikoje atsispindi pačios svarbiausios, universalios konstitucinės vertybės, kurias Tauta sieja su Respublikos Prezidento – valstybės vadovo pareigybe; šios konstitucinės vertybės yra neatsiejamos viena nuo kitos, šių vertybių turinys yra labai talpus, apimantis daug kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių įpareigojimų. Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, atsižvelgiant į Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos Respublikos Prezidento priesaikos turinį, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais, negali jų pažeisti, kad Respublikos Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad Respublikos Prezidentas negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, su viešaisiais interesais, kad Respublikos Prezidentas negali asmeninių ar grupinių interesų iškelti aukščiau visuomenės ir valstybės interesų, negali veikti taip, kad būtų diskredituota valstybės valdžia. Pažymėtina, kad išrinktas Respublikos Prezidentas – Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas yra vienintelis Konstitucijoje nurodytas asmuo, prisiekiantis ypatingam subjektui, kuriam priklauso suverenitetas, – išrinktas Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai. Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas. Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai. Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš užimamų pareigų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada). 4. Minėta, kad apkalta – ypatinga parlamentinė procedūra, kai iš užimamų pareigų yra pašalinami Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti aukščiausi valstybės pareigūnai: pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų gali būti pašalintas Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai, taip pat apkaltos proceso tvarka gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Pabrėžtina, kad apkalta galima tik esant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems pagrindams: šiurkščiam Konstitucijos pažeidimui, priesaikos sulaužymui arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas. Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą. Įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali. Pagal Konstituciją tokia išvada negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumo, nei rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu. Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra Tautos atstovai. Taigi pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius. Taigi pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės – Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje Konstitucijoje. Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą esant Konstitucijos 74 straipsnyje numatytiems pagrindams, – tokie klausimai negali būti sprendžiami referendumu ar rinkimais, jų negali spręsti kuri nors kita valstybės institucija, kuris nors valstybės pareigūnas ar kitas subjektas. Seimas, kaip Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, veikia pagal Konstitucijoje jam Tautos nustatytus įgaliojimus. Vadinasi, Seimo, kaip Tautos atstovybės, sprendimas apkaltos proceso tvarka pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą kartu yra Tautos suverenių galių vykdymas per jos demokratiškai išrinktus atstovus. Kadangi pagal Konstituciją tik Seimas gali spręsti, ar pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas negali būti pakeistas ar panaikintas referendumu, rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu. Vadinasi, jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis. 5. Respublikos Prezidentas – vienas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų valstybės pareigūnų, kuriuos Seimas apkaltos proceso tvarka gali pašalinti iš užimamų pareigų. Respublikos Prezidento apkalta Seime nėra Respublikos Prezidento – vienos iš valstybės valdžią vykdančių institucijų teisinis ginčas su Seimu – kita valstybės valdžią vykdančia institucija. Respublikos Prezidento apkalta – tai asmens, užimančio Respublikos Prezidento pareigas, konstitucinės atsakomybės Tautai būdas: Tauta per savo atstovybę – Seimą sprendžia, ar asmenį, užimantį Respublikos Prezidento pareigas, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė nusikaltimą, pašalinti iš užimamų pareigų. Šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu yra pakertamas pasitikėjimas Respublikos Prezidento institucija, kartu susilpninamas pasitikėjimas visa valstybės valdžia bei Lietuvos valstybe. Apkalta, kai asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš Respublikos Prezidento pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje numatytų valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, apsaugos būdų. Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją asmuo, kuriam Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, pritaikė konstitucinę sankciją – pašalino jį iš užimamų pareigų, konstitucinės atsakomybės negali išvengti nei naujais Respublikos Prezidento rinkimais, nei referendumu, nei kuriuo nors kitu būdu. Pabrėžtina ir tai, kad nei referendumas, nei nauji Respublikos Prezidento rinkimai negali būti ir pagal Konstituciją nėra piliečių pasitikėjimo ar nepasitikėjimo Seimu, apkaltos proceso tvarka pašalinusiu Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, pareiškimo būdas. 6. Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada). Nors Seimo nariai, spręsdami, ar Respublikos Prezidentą pašalinti iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, nėra saistomi savo duotos Seimo nario priesaikos, kuri įpareigoja Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją. Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, tenka ypač didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų. Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos Prezidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats – sulaužęs priesaiką, ir kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimo buvo pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, nepažeidusiu šiurkščiai Konstitucijos. Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidžiančiais Konstituciją ir kurį Seimas – Tautos atstovybė apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų. Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kai visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos, turi būti sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad išrinktas Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją gali pradėti eiti savo pareigas tik po to, kai prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys t …