Byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000- 22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000- 8/01-31/01 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS POLITIKŲ, TEISĖJŲ IR VALSTYBĖS PAREIGŪNŲ DARBO APMOKĖJIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 1 IR 2 DALIŲ, 5 STRAIPSNIO 1 IR 3 DALIŲ, 7 STRAIPSNIO 3 DALIES 1 PUNKTO, 4, 5 IR 6 DALIŲ, ŠIO ĮSTATYMO PRIEDĖLIO II SKIRSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS 2000 METŲ VALSTYBĖS BIUDŽETO IR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ PATVIRTINIMO ĮSTATYMO 6 PRIEDĖLIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS 2000 METŲ VALSTYBĖS BIUDŽETO IR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ PATVIRTINIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. LAPKRIČIO 29 D. NUTARIMO NR. 499 „DĖL VALSTYBINĖS VALDŽIOS, VALSTYBĖS VALDYMO IR TEISĖSAUGOS ORGANŲ VADOVŲ BEI KITŲ PAREIGŪNŲ LAIKINOS BANDOMOSIOS DARBO APMOKĖJIMO TVARKOS“, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. BIRŽELIO 24 D. NUTARIMO NR. 666 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ TEISĖJŲ, PROKURATŪROS SISTEMOS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTO PAREIGŪNŲ BEI KITŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO“, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. GRUODŽIO 28 D. NUTARIMO NR. 1494 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. BIRŽELIO 30 D. NUTARIMO NR. 689 „DĖL TEISĖTVARKOS, TEISĖSAUGOS IR KONTROLĖS INSTITUCIJŲ VADOVAUJANČIŲJŲ PAREIGŪNŲ IR VALDININKŲ DARBO APMOKĖJIMO“ DALINIO PAKEITIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2001 m. liepos 12 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultantui Egidijui Rumbučiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisės departamento Privačios teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Algiui Baleženčiui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Biudžeto departamento Krašto ir visuomenės apsaugos programų skyriaus viršininkei Vidai Žagūnienei ir Teisės departamento direktoriaus pavaduotojai Viktorijai Jakubonienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. birželio 28 d. išnagrinėjo bylą Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01 pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai ir 114 straipsnio 1 daliai. Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 20 d. sprendimu sujungti į vieną bylą. Konstitucinis Teismas nustatė: I Vyriausybė 1991 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 3-62). Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 60-1428), kuriuo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybiniai atlyginimai. Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1999, Nr. 73-2257), kuriuo iš dalies pakeitė Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Šiame nutarime nustatyta, kad tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinami nuo 2,5 karto iki 1,75 karto ir kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaičiuojami taikant koeficientą 1,75. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 1999, Nr. 113-3295), kurio 6 priedėlyje nustatytos išlaidos teisinėms institucijoms programai „Teisinės sistemos reformos metmenų įgyvendinimas“. Seimas 2000 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 61-1835), kurio 9 straipsniu pakeitus minėto įstatymo 6 priedėlį teisinėms institucijoms programai „Teisinės sistemos reformos metmenų įgyvendinimas“, nustatytos mažesnės išlaidos, nei buvo nustatyta minėto įstatymo 1999 m. gruodžio 23 d. redakcijoje. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 75-2271; toliau – ir Įstatymas). Seimas 2000 m. spalio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 92-2887). Seimas 2001 m. kovo 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2001, Nr. 29-918). 1. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo bylą dėl kompensacijų už negautą atlyginimą priteisimo. Teismas 2000 m. balandžio 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, įstatymo priedėlio II skirsnis ir šio įstatymo kitos nuostatos, kuriomis vienokia ar kitokia forma yra sumažinamas dirbančiųjų teisėjų iki 2000 m. sausio 1 d. faktiškai gautas darbo atlyginimas ir kitos išmokos, jiems mokėtos iš valstybės biudžeto, neprieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo, 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo, 2000 m. sausio 12 d. sprendimo argumentai ir išvados duoda pagrindo manyti, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, Įstatymo priedėlio II skirsnis ir kitos šio įstatymo nuostatos, kuriomis vienokia ar kitokia forma yra sumažinamas dirbančiųjų teisėjų iki 2000 m. sausio 1 d. faktiškai gautas darbo atlyginimas ir kitos išmokos, teisėjams mokėtos iš valstybės biudžeto, prieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. 2. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl atlyginimų išmokėjimo. Teismas 2000 m. balandžio 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo teisėjų atlyginimų koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75, neprieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams, garantuojantiems teismų ir teisėjų nepriklausomumą. 3. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl atlyginimų išmokėjimo. Teismas 2000 m. gegužės 16 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo yra sumažinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai teismų vadovams, neprieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. 4. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl sumažintų tarnybinių atlyginimų. Teismas 2000 m. gegužės 16 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, kuri yra susijusi su šio įstatymo 6 priedėlyje Kauno apygardos teismui patvirtinta suma darbo užmokesčio išlaidoms, ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 neprieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams, garantuojantiems teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. 1999 m. gruodžio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, jo 6 priedėlyje Kauno apygardos teismui darbo užmokesčio išlaidoms patvirtinta suma neužtikrina tokio dydžio atlyginimų, kokie teisėjams buvo mokami iki 2000 m. sausio 1 d., mokėjimo. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas. Tokia pat Konstitucinio Teismo nuostata yra išdėstyta ir 1999 m. gruodžio 24 d. nutarime bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime. Taigi manytina, kad Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 dėl teisėjų atlyginimo sumažinimo prieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. 5. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl tarnybinių atlyginimų išmokėjimo. Teismas 2000 m. gegužės 16 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 neprieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. 1999 m. gruodžio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, jo 6 priedėlyje Šiaulių apygardos teismui darbo užmokesčio išlaidoms patvirtinta suma neužtikrina tokio dydžio atlyginimų, kokie teisėjams buvo mokami iki 2000 m. sausio 1 d., mokėjimo. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. 6. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl tarnybinių atlyginimų. Teismas 2000 m. birželio 8 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kiek jis yra susijęs su teismų vadovų ir teisėjų tarnybinių atlyginimų sumažinimu, neprieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. 7. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl atlyginimo išmokėjimo. Teismas 2000 m. birželio 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir 114 straipsniui. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad minėti Vyriausybės nutarimai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo, teismo nepriklausomumo principą, ir tuo, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijos siekia kištis į teisėjo ar teismo veiklą, taip pažeisdamos Konstituciją. 8. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą dėl atlyginimų skirtumo išmokėjimo. Teismas 2000 m. spalio 3 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4, 7 straipsniai, priedėlio II skirsnis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 5 straipsnyje nustatytam valdžių padalijimo principui, 109 straipsniui, 113 straipsnio 1 daliai ir 114 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. Konstitucijoje nustatytas draudimas valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms kištis į teisėjo ar teismo veiklą, įtvirtinta nuostata, kad teisėjas negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veikla. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valdžių atribojimo principas, o Konstitucijos preambulėje – teisinės valstybės principas. Teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga yra viena iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijų. Draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4, 7 straipsniais, priedėlio II skirsniu teisėjų atlyginimai sumažinti, palyginti su iki tol buvusiais. Pagal 1999 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlį teismų finansavimui, kartu ir teisėjų algoms, skirtos tokios lėšos, kad labai sumažėjo teisėjų atlyginimai. 2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsniu kai kurių teismų finansavimas nustatytas dar mažesnis negu pagal 6 priedėlį; Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 anksčiau nustatytas teisėjų tarnybinių atlyginimų koeficiento padidinimas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 karto. Ginčijamais teisės aktais buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, todėl teismui kyla abejonių, ar šie teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, taip pat ar jie nepažeidžia teisėjo, teismo nepriklausomumo principo, įtvirtinto Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, ir ar mažindamos teisėjų atlyginimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijos nesikiša į teisėjo ar teismo veiklą, taip pažeisdamos Konstitucijos 114 straipsnį. 9. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą dėl pažeistų teisių gynimo ir darbo užmokesčio mokėjimo. Teismas 2000 m. lapkričio 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4, 7 straipsniai, priedėlio II skirsnis, 1999 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Seimo 2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 ta apimtimi, kuria mažinamas teisėjų darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsniui, 109 straipsniui, 113 straipsnio 1 daliai ir 114 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių jo garantijų apsauga yra viena iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo konstitucinių garantijų. Siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių yra draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. 10. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo bylą dėl atlyginimų išmokėjimo. Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis ir kitos šio įstatymo nuostatos, kuriomis vienokia ar kitokia forma yra sumažinamas dirbančiųjų teisėjų iki 2000 m. sausio 1 d. faktiškai gautas darbo atlyginimas ir kitos išmokos, teisėjams mokėtas iš valstybės biudžeto, neprieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo, 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo, 2000 m. sausio 12 d. sprendimo argumentai ir išvados duoda pagrindo manyti, jog 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis bei šio įstatymo kitos nuostatos, kuriomis vienokia ar kitokia forma yra sumažinamas dirbančiųjų teisėjų iki 2000 m. sausio 1 d. faktiškai gautas darbo atlyginimas ir kitos išmokos, prieštarauja Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams. 11. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą dėl pažeistų teisių gynimo ir darbo užmokesčio mokėjimo. Pareiškėjas 2001 m. gegužės 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2001 m. kovo 27 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 5 straipsnyje nustatytam valdžių padalijimo principui, 109 straipsniui, 113 straipsnio 1 daliai ir 114 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. Ginčijamo įstatymo 1 straipsnio norma pakeistas laikotarpis, kurio metu mažinamas teisėjų darbo užmokestis, ir pakeisti darbo užmokesčio apskaičiavimo šiuo laikotarpiu koeficientai. Ginčijamo įstatymo 2 straipsnio norma nustatyta paankstinta data, nuo kurios teisėjams turi būti mokamas įstatymo nustatytas darbo užmokestis, t. y. šiuo įstatymu reglamentuojama teisėjų darbo užmokesčio mažinimo tvarka. Konstitucijoje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga yra viena iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijų ir, siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, draudžiami bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas teisėjo darbo teisme metu. II Rengiant bylą teisminiam posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultanto E. Rumbučio 2001 m. kovo 19 d. ir 2001 m. birželio 27 d. rašytiniai paaiškinimai. Juose suinteresuoto asmens atstovas pažymi, jog tai, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio nuostatose yra nustatyta, jog „teisėjams <...> mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.“, ir tai, kad „priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai teisėjo pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos“, savaime nereiškia, kad tokiu būdu yra mažinamas teisėjų atlyginimas, nes atlyginimą sudaro ne vien priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Šią išvadą galima būtų pagrįsti minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teisėjų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir vienkartinės priemokos. Pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktą valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų bei priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais jis nedidinamas. Minėto įstatymo priedėlio II skirsnyje yra nustatyti teisėjų pareiginių algų koeficientai, tačiau pagal juos dar negalima teigti, kad priedėlyje nurodytų teisėjų atlyginimai taikant šį įstatymą sumažės. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir vienkartinės priemokos. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teismų nepriklausomumas remiasi valdžių atskyrimo principu. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjų nepriklausomumas neturi tiesioginio ryšio su teisėjų atlyginimais ir jų priedais bei priemokomis, nes teisėjai gauna atlyginimus ir jų priedus bei priemokas už darbą, o ne už konkrečių bylų nagrinėjimą. Teisėjo ir teismo nepriklausomumą sąlygoja ir asmens teisė turėti bešališką ginčo arbitrą. Suprantama, kad tokia teisė reiškia, jog teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Ypač svarbu tai garantuoti, kai iškyla konfliktas dėl prigimtinių teisių ar laisvių. Tačiau Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, todėl net jei ir būtų taip, kad teisėjų atlyginimai, atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos ekonominę būklę, būtų sumažinti, tai neturi ir negali daryti įtakos teisingumo vykdymui. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad žmogus turi gauti teisingą atlyginimą už darbą, kuris dirbančiajam ir jo šeimos nariams garantuotų normalų gyvenimo lygį. Ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad valstybėje niekas negali gauti neproporcingai didelio atlyginimo, palyginti su didžiąja dirbančiųjų dalimi. Konstitucijoje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Tačiau nors Seimas ir turi galią leisti įstatymus, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme jis nenustatė atlyginimų konkretiems teisėjams, todėl tai nelaikytina mėginimu paveikti teisėją norint sukliudyti teisingai išnagrinėti bylą. Teisėjų atlyginimai ir jų priemokos (priedai) yra nustatomi remiantis įstatymuose įtvirtintais kriterijais ir pagal darbo užmokesčio fondo dydį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2000 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo padidintas nuo 1 procento iki 3 procentų, kas taip pat turėjo įtakos tarnybinių atlyginimų priemokų faktiniam dydžiui. Vertinant reikalavimus ir motyvus dėl atlyginimų sumažinimo taip pat pažymėtina, kad įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Seimas pavedė Vyriausybei, iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, nustatyti teisėjams atlyginimus. Vykdydama šį įstatymą Vyriausybė 1993 m. kovo 3 d. priėmė nutarimą Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“, kuriuo nustatė teisėjų atlyginimus. Vyriausybė 1994 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 74 šiuos atlyginimus padidino 60 procentų. 1994 m. gegužės 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos teismų įstatymas įsigaliojo 1994 m. birželio 18 d. Nuo tos dienos neteko galios 1993 m. vasario 3 d. įstatymas, kuriuo Vyriausybei buvo pavesta nustatyti teisėjams atlyginimus. Nepaisant to, Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 nustatė didesnius teisėjų atlyginimus, 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 teisėjų atlyginimus padidino, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 juos sumažino. Taip Vyriausybė vykdė jai nepriskirtas funkcijas, o jos sprendimai neatitiko Teismų įstatymo 55 straipsnio nuostatų. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo nustatė teisėjų atlyginimus. Taip yra įtvirtintos Teismų įstatymo 55 straipsnio nuostatos. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, reikėtų lyginti Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimais Nr. 124 bei Nr. 74 ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu nustatytus teisėjų atlyginimus. Suinteresuoto asmens atstovas mano, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo ginčijamos normos atitinka Konstituciją. III 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas E. Rumbutis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus. 2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas Teisingumo ministerijos Teisės departamento Privačios teisės skyriaus vyriausiasis specialistas A. Baležentis Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškino, kad Seimas 1993 m. vasario 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ pavedė santykius, susiklostančius dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinių atlyginimų, laikinai reguliuoti vykdomosios valdžios institucijai. Kol nebuvo priimtas teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuojantis įstatymas, tol šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus galiojo, ir Vyriausybė privalėjo jį vykdyti. Vyriausybė 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ 2,5 karto padidino, neviršijant darbo užmokesčio fondo, Vyriausybės nutarimais Lietuvos Respublikos teismų teisėjams nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus). Pablogėjus šalies finansinei būklei Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. tarnybiniai atlyginimai neviršijant darbo užmokesčio fondo didinami 1,75, o ne 2,5 karto. A. Baleženčio nuomone, pagal teisėjų darbo užmokesčio fondo dydį yra nustatomi teisėjų tarnybiniai atlyginimai. Todėl darytina išvada, kad 1993–2000 m. Vyriausybės kompetenciją nustatant vienokių ar kitokių dydžių atlyginimus teisėjams sąlygojo Seimo priimtuose atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymuose patvirtintų lėšų, skirtų teisėjų darbo užmokesčio fondui, dydis. Vyriausybė pagal jai suteiktą kompetenciją turi atlikti atitinkamus veiksmus ir susilaikyti nuo veiksmų, kurių teisės normos neleidžia (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Vyriausybė, vykdydama Seimo pavedimą, 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimo dydį nustatė atsižvelgdama į Seimo priimtą Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. 3. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė Finansų ministerijos Biudžeto departamento Krašto ir visuomenės apsaugos programų skyriaus viršininkė V. Žagūnienė Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškino, jog 1999 m. šaliai patekus į sunkią ekonominę padėtį Vyriausybė turėjo imtis tam tikrų sprendimų, kad 2000 metų valstybės biudžetas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas būtų įgyvendintas. Vienas iš sprendimų buvo sumažinti teisėjų atlyginimus. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė Finansų ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja V. Jakubonienė Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškino, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas, tačiau jis nėra absoliutus. Seimas 1993 m. vasario 3 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nustatė, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Vyriausybė. Taigi darytina išvada, kad Vyriausybė vykdė Seimo pavedimą. 1999 m. ekonominė-finansinė situacija buvo labai nelengva, ir tai lėmė teisėjų atlyginimų nustatymo pokyčius. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjai – Aukštesnysis administracinis teismas 2000 m. balandžio 7 d., 2000 m. birželio 7 d., 2000 m. spalio 3 d., 2000 m. lapkričio 7 d. nutartimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. gegužės 11 d. nutartimi, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2000 m. balandžio 11 d. nutartimi, trimis 2000 m. gegužės 16 d. nutartimis, taip pat 2000 m. birželio 8 d., 2000 m. gruodžio 21 d. nutartimis prašo ištirti Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 ir Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio nuostatų, taip pat Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4, 5 ir 7 straipsnių bei šio įstatymo priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatų, kuriomis nustatyti teisėjų atlyginimai, atitiktį Konstitucijai. 2.1. Vyriausybė 1991 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, kuriame nustatė valstybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos funkcijas, laikiną bandomąją darbo apmokėjimo tvarką. 2.2. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, kuriame buvo patvirtinti teisėjų atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos. 2.3. Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo buvo nutarta iš dalies pakeisti Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. 2.4. 1999 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi patvirtintame 6 priedėlyje „Išlaidų teisinėms institucijoms programai 1.1. „Teisinės sistemos reformos metmenų įgyvendinimas“ paskirstymas“ buvo numatytos lėšos teismų finansavimui. 2.5. 2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsniu Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlyje „Išlaidos teisinėms institucijoms“ buvo pakeisti atitinkamiems teismams finansuoti skirtų lėšų rodikliai. 2.6. 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Įstatymu buvo nustatyta teisėjų atlyginimų dydžiai, jų mokėjimo sąlygos, taip pat teisėjų, kurių atlyginimas yra didesnis už šio įstatymo nustatytą atlyginimą, atlyginimo mažinimas pereinamuoju laikotarpiu taikant atitinkamą įstatyme nustatytą formulę. Šio įstatymo kai kurių straipsnių nuostatos buvo pakeistos 2000 m. spalio 17 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu ir 2001 m. kovo 27 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu. II 1. Seimas 1993 m. vasario 3 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, kuriame buvo nustatyta, kad kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais. Šio įstatymo nuostata, kad kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais, reiškė laikiną pavedimą Vyriausybei reguliuoti nurodytus santykius. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai. Tai reiškia, kad įsigaliojus šiam įstatymui minėtu 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog yra pagrindas šioje bylos dalyje pradėtą teiseną nutraukti. Šioje bylos dalyje pradėta teisena nutraukiama. 2. 1999 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlyje buvo nustatytas „Išlaidų teisinėms institucijoms programai 1.1. „Teisinės sistemos reformos metmenų įgyvendinimas“ paskirstymas“. 2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsniu buvo padaryti Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio pakeitimai. Pareiškėjai – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas dviem 2000 m. gegužės 16 d. nutartimis, Aukštesnysis administracinis teismas 2000 m. lapkričio 7 d. nutartimi prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (dėl teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų sumažinimo) neprieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria įstatymo 6 priedėlyje nustatytos lėšos pareiškėjų prašymuose nurodytų teismų darbo užmokesčio išlaidoms, taip pat ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, kuriuo buvo padaryti Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, nustačiusio lėšas atskirų teismų darbo užmokesčiui finansuoti, pakeitimai. 1999 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu ir 2000 m. liepos 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu reguliuoti teisiniai santykiai pasibaigė 2000 m. gruodžio 31 d. Biudžetinius santykius šiuo metu reguliuoja kitas įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas yra pasibaigęs, konstatuotina, jog yra pagrindas šioje bylos dalyje pradėtą teiseną nutraukti. Šioje bylos dalyje pradėta teisena nutraukiama. 3. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Konstitucinis Teismas konstitucinį teisingumą vykdo tirdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai, Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas gali netirti kurių nors įstatymų ar kitų teisės aktų. Konstitucinis Teismas privalo nagrinėti visų Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, taigi ir tų, kuriais nustatomi Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimai. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne vienoje byloje yra sprendęs teisėjo ir teismų veiklos, taip pat ir teisėjų atlyginimo santykių, teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai klausimus (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). Šiuose bei kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose buvo suformuluota teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių garantijų apsaugos konstitucinė doktrina. 4. Konstitucinis Teismas pažymi, kad jis nenustato ir negali nustatyti, koks turi būti konkretus atitinkamų Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimų dydis. Konstitucinis Teismas, gavęs pareiškėjų prašymus, privalo tirti teisės aktų, nustatančių teisėjų atlyginimus, atitiktį Konstitucijai. Šioje byloje Konstitucinis Teismas nagrinės, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo ginčijamos nuostatos ta apimtimi, kuria jose yra nustatyti teisėjų atlyginimai, neprieštarauja Konstitucijos principams ir normoms. III 1. Kaip minėta, pareiškėjai abejoja, ar Įstatymo ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, Konstitucijos 109 straipsniui, taip pat Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies ir 114 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Ginčijamose Įstatymo nuostatose yra nustatyti teisėjų atlyginimai. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjo atlyginimas susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei vienkartinės priemokos. Šių nuostatų atitiktį Konstitucijai galima vertinti tik atsižvelgus į Konstitucijoje įtvirtintą teisminės valdžios specifiką, teisėjo statusą ir jo užtikrinimo garantijas. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalį teisėjo gaunamas atlyginimas įvardijamas sąvoka „teisėjo atlyginimas“. Ginčijamose Įstatymo nuostatose teisėjus sugretinus su valstybės politikais ir kitais valstybės pareigūnais vartojama kitokia sąvoka – „teisėjų <...> darbo užmokestis“. Toks nekorektiškas sąvokos vartojimas Įstatyme gali būti traktuojamas kaip viena iš prielaidų paneigti Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo atlyginimo specifiką ir apsaugą. Įstatymų leidėjui tenka pareiga teisėjų gaunamą atlyginimą įstatyme įvardyti vartojant Konstitucijoje nurodytą sąvoką „teisėjo atlyginimas“. 2. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjų prašymuose nurodyti Konstitucijos principai ir normos bus interpretuojami juos siejant su kitais Konstitucijos principais ir normomis. 3. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Šiame ir kituose Konstitucijos straipsniuose įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Teisminė valdžia – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Tik savarankiška ir visavertė teisminė valdžia gali sėkmingai įgyvendinti jai patikėtą funkciją. Teisminės valdžios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. 4.1. Konstitucijos 109 straipsnyje yra nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“ 4.2. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų. Analizuojant teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą būtina pažymėti, kad nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą. Visos valstybinės valdžios institucijos privalo gerbti ir užtikrinti šią Konstitucijoje garantuotą asmens teisę. Į šią aplinkybę būtina atsižvelgti vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). 4.3. Pažymėtina, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas demokratinių šalių konstitucijose, taip pat tarptautiniuose dokumentuose. Antai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtino „Pagrindinius teisėjų nepriklausomumo principus“. Europos Tarybos Ministrų komitetas, atsiliepdamas į šį dokumentą, 1994 m. spalio 13 d. priėmė valstybėms, Europos Tarybos narėms, skirtą rekomendaciją „Dėl teisėjų nepriklausomumo užtikrinimo“. Europos Tarybos iniciatyva 1998 m. liepos 10 d. patvirtintos Europos chartijos dėl teisėjų statuso 1.1 punkte įtvirtinta, kad jos nuostatomis siekiama didinti teisėjo kompetentingumo, nepriklausomumo ir nešališkumo garantijų lygį Europos šalyse ir kad chartijos nuostatomis negali būti grindžiami tokie nacionalinio teisėjų statuso pakeitimai, kuriais būtų sumažintas jau laiduotas garantijų lygis. 4.4. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tokią visumą teisėjo ir teismų nepriklausomumą užtikrinančių garantijų, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ar teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Konstitucijoje įtvirtinta specifinė teismo funkcija, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas lemia ir teisėjo teisinį statusą. Pažymėtina, kad teisminė valdžia yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. „Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų. Iš jo negali būti reikalaujama vykdyti kokią nors politikos kryptį. Teismų praktiką formuoja tik patys teismai, taikydami teisės normas. Žmogaus teises ir laisves teisėjas užtikrina tuo, kad vykdo teisingumą remdamasis Konstitucija ir įstatymais“ (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose konstatavo, kad „pagal tai, kaip įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo nepriklausomumas, teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas“. Šios garantijos yra tarpusavyje glaudžiai susijusios, todėl visuotinai pripažįstama, jog pažeidus kurią nors iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, kiltų pavojus, kad nebus užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. 4.5. Pareiškėjų prašymai dėl nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai siejami su teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijomis. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti, jog demokratinėse valstybėse pripažįstama, kad teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas ir saugus dėl savo ateities. Valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų. Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6.1 punkte nustatyta, jog teisėjams, vykdantiems savo pareigas, už darbą turi būti apmokama tokiu lygiu, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams ir elgesiui teisme, pažeidžiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Pažymėtina, kad teisėjo nepriklausomumas užtikrinamas ir kitu aspektu: Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalyje yra įsakmiai įtvirtintas draudimas teisėjams per visą savo profesinės karjeros laiką gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę ar pedagoginę veiklą. Iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį reikalavimą užtikrinti teisėjų nepriklausomumą Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ne vienoje byloje. Konstitucinis Teismas dar 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose, 2000 m. sausio 12 d. sprendime, interpretuodamas konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, yra konstatavęs, kad teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga yra viena iš šio principo užtikrinimo garantijų. Taigi pagal Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas. Konstitucijos nuostatos ir Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstyta konstitucinė doktrina derinasi su demokratinių šalių konstitucijų nuostatomis bei konstitucinėmis doktrinomis. Pažymėtina, jog principas, kad teisėjui, kol jis eina savo pareigas, negali būti sumažintas atlyginimas, buvo įtvirtintas jau 1787 m. JAV Konstitucijoje (III straipsnio 1 skyrius). Vėliau jį perėmė kitų demokratinių šalių konstitucinė teisė. Vienose šalyse jis tiesiogiai išdėstytas pagrindinių įstatymų tekstuose, kitose yra laikomas Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo sudedamuoju elementu. Konstitucinėje doktrinoje yra atskleisti įvairūs šio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo elemento aspektai. Antai Čekijos Konstitucinis Teismas 1999 m. rugsėjo 15 d. nutarime pabrėžė neatimamą teisėjo teisę į nemažinamą atlyginimą bei draudimą teisėjus priskirti valstybės tarnautojų kategorijai. Kanados Aukščiausiasis Teismas 1997 m. rugsėjo 17 d. nutarime pažymėjo, kad negalima mažinti teisėjų atlyginimų siekiant išvengti biudžeto deficito. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2000 m. spalio 4 d. nutarime konstatuota, kad teisėjų atlyginimai turėtų būti ypač saugomi nuo pernelyg nepalankių svyravimų iškilus sunkumams valstybės biudžeto srityje ir kt. 4.6. Pažeidus konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvą sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią priklausomą nuo politinės konjunktūros. Pažymėtina, kad teisėjų atlyginimų dydžio ir socialinių garantijų apimties manipuliacijos būdingos nedemokratinių valstybių praktikai. Demokratinėse teisinėse valstybėse yra negalimas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų pažeidžiamas šalies konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas. 5.1. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama visa teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas). Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Tai reiškia, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija. Seimo teisė priimti, pakeisti, papildyti bei pripažinti netekusiais galios įstatymus ir kitus teisės aktus yra neginčytina, tačiau tai jis gali įgyvendinti laikydamasis Konstitucijoje nustatytos tvarkos ir teisės aktų suderinamumo principų. Taigi Seimas, įstatymu sureguliuodamas atitinkamus santykius, negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų. 5.2. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Analizuojant šį principą pažymėtini du aspektai. Pirma, teisinio saugumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus pačiam teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai. Žemesnio lygmens teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnio lygmens teisės aktams, ir joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Teisės norminiai aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, ir su jais turi turėti galimybę susipažinti visi teisinių santykių subjektai. Antra, šis principas apima ir keletą reikalavimų, susijusių su teisinio reguliavimo galiojimu. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Teisinio saugumo principo turi laikytis visos valstybinės valdžios institucijos, visų pirma Seimas, kuris pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą leidžia įstatymus. Ypač svarbu, kad šio principo laikytųsi įstatymų leidėjas, reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, kad nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė padėtis, kad nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai. Teisinio saugumo principas suponuoja ir tai, kad jei dėl valstybinės valdžios institucijų veiksmų ar sprendimų yra pažeidžiamos asmens teisės, asmeniui turi būti garantuota šių teisių veiksminga teisminė gynyba. Viena iš būtinų tokios gynybos sąlygų – teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas. Taigi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos yra reikšmingos ir kiekvieno visuomenės nario teisinio saugumo užtikrinimo požiūriu. Pažymėtinas dar vienas teisinio saugumo užtikrinimo aspektas. Į teisėją negalima žvelgti vien kaip į teisingumo funkciją vykdantį asmenį. Teisėjas yra visuomenės narys. Jis, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Visuotinai pripažįstama, kad teisinio saugumo principo paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Ne mažiau svarbu ir tai, kad patys teisėjai, kurie vykdo teisingumą, pasitikėtų savo valstybe ir teise. 6. Konstitucijos 113 straipsnyje 1 dalyje yra nustatyta: „Teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.“ Konstitucijos 113 straipsnyje 1 dalyje yra įtvirtintas teisėjo pareigų nesuderinamumas su jokiomis kitomis renkamomis ar skiriamomis pareigomis, su darbu verslo, komercijos ir kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Teisėjas gali gauti tik teisėjo atlyginimą, mokamą iš valstybės biudžeto. Jokio kito atlyginimo, išskyrus užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, jis negali gauti. Teisėjo pareigų nesuderinamumą su kitomis pareigomis ar kitu darbu lemia ypatinga teisėjo, taip pat teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, teisinė padėtis. Nustatytu draudimu siekiama užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą – būtinas teisingumo įgyvendinimo sąlygas. Kartu pažymėtina, kad teisėjų pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis ar darbu suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisėjo orumą bei profesinį statusą atitinkantį atlyginimą ir socialines garantijas. 7. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“ Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu draudimu kištis į teisėjo ar teismo veiklą siekiama užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teismas gali vykdyti teisingumą tik tuo atveju, kai teisėjas gali spręsti bylą nešališkai, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir įstatymo reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ne tik draudžiama daryti įtaką teisėjui ir teismams – joms taip pat tenka pareiga užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą. 8. Kaip minėta, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, todėl negalima vienų Konstitucijos principų ar normų aiškinti paneigiant kitų principų ar normų esmę. Paneigus vieną ar kitą Konstitucijoje įtvirtintą principą būtų pažeista konstitucinių principų ir vertybių pusiausvyra, iškreipta konstitucinio reguliavimo esmė. Konstitucijos principai ir normos turi aiškiai apibrėžtą prasmę ir turinį, kuris yra atskleidžiamas konstitucinėje jurisprudencijoje. Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje. Priešingai, kiekvienu atveju Seimas, kaip ir kitos valstybinės valdžios institucijos, yra tiesiogiai saistomas Konstitucijos. Nei teisinės valstybės principas, nei valdžių padalijimas, nei teisėjo ar teismų nepriklausomumas nėra savitiksliai dalykai. Jų prasmingumą atskleidžia žmogaus teisių apsauga, socialinės santarvės užtikrinimas ir visuomenėje iškylančių konfliktų teisinis sprendimas. Teisėjas nagrinėja bylas, kuriose susiduria darbuotojo ir darbdavio, piliečio ir pareigūno, komercine ūkine veikla užsiimančio subjekto ir vartotojo, asmens ir valstybės interesai. Ypač svarbu laiduoti nešališką teisminę gynybą nuo neteisėtų valdžios institucijų ir pareigūnų veiksmų. Tai dar kartą patvirtina teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų svarbą. 9. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą. Teis …