LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS MINISTRO

LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS MINISTRO LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL ŠILUMOS TIEKIMO TINKLŲ IR ŠILUMOS PUNKTŲ ĮRENGIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO 2011 m. birželio 17 d. Nr. 1-160 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2009, Nr. 10-352) 6 straipsnio 3 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1316 „Dėl normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų normavimo sričių pasiskirstymo tarp valstybės institucijų“ (Žin., 2004, Nr. 156-5701; 2009, Nr. 112-4775) 11-1 punktu, t v i r t i n u Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisykles (pridedama). Energetikos ministras                                                                             Arvydas Sekmokas PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 1-160 ŠILUMOS TIEKIMO TINKLų IR ŠILUMOS PUNKTų ĮRENGIMO TAISYKLĖS I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Šios Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklės (toliau – Taisyklės) taikomos projektuojant ir statant naujus ir rekonstruojamus šilumos tiekimo tinklus ir šilumos punktus. Jos taikomos visiems šilumos tiekimo magistraliniams ir skirstomiesiems tinklams bei įvadams, paklotiems po žeme ir virš jos, visiems šilumos tinklų elementams ir šilumos punktams, kai šilumnešio rūšis ir parametrai atitinka nusakytuosius šių Taisyklių 2 punkte. 2. Pagal šias Taisykles suprojektuotuose ir įrengtuose šilumos tiekimo tinkluose, priklausomai nuo vamzdynų medžiagos ir jų įrengimo būdo, gali cirkuliuoti tokių rūšių ir parametrų šilumnešiai: 2.1. plieniniuose vamzdžiuose: 2.1.1. termofikacinis vanduo ir kondensatas, kurių temperatūra neturi viršyti 150 °C (iš anksto izoliuotuose su poliuretanine izoliacija ir polietileniniu apvalkalu, bet kuriuo būdu paklotuose vamzdynuose ilgalaikė eksploatacinė temperatūra turi būti ne didesnė kaip 120 °C, o trumpalaikė maksimali ne didesnė kaip 130 °C) ir slėgis neturi viršyti 2,5 MPa; 2.1.2. garas, kurio temperatūra t ≤ 450 °C ir slėgis p ≤ 3,85 MPa; 2.2. aukšto slėgio polietileno su kryžminiais tarpmolekuliniais ryšiais (PE-X ) vamzdžiuose karštas vanduo ar termofikacinis vanduo, kurių ilgalaikė eksploatacinė temperatūra ne didesnė kaip 85 °C (trumpalaikė maksimali ne didesnė kaip 95 °C) ir slėgis neturi viršyti 0,6 MPa. 3. Šilumos tiekimo tinklai skirstomi į: 3.1. magistralinius, nuvestus nuo šilumos šaltinio iki atšakų į kvartalus, taip pat iki atskirų vartotojų grupinių šilumos punktų, kurių projektinė šilumos galia yra 5 MW ir daugiau. Magistralinių tinklų sąrašą tvirtina šių tinklų savininkas; 3.2. skirstomuosius – nuo magistralinių tinklų iki atšakų į pastatus; 3.3. pastatų įvadinius tinklus – atšakas nuo skirstomųjų (arba magistralinių) tinklų iki vartotojų pastato sienos išorinio paviršiaus. 4. Projektuojant ir tiesiant šilumos tiekimo tinklus, turi būti garantuojama, kad sistema būtų: 4.1. tvirta ir ilgalaikė, patikima normaliomis eksploatacijos sąlygomis ir atspari įvairiems galimiems neigiamiems poveikiams; 4.2. saugi ekstremaliomis eksploatacinėmis sąlygomis ir avariniais atvejais, kad nesukeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai; 4.3. taupanti energiją ir gerų eksploatacinių savybių. 5. Šilumos tiekimo tinklai turi atitikti visus jiems, kaip statiniams, statybos techniniuose reglamentuose (1 priedo 8 ir 22 punktai) nustatytus esminius statinio reikalavimus. II. PAGRINDINĖS SĄVOKOS 6. Taisyklėse vartojamos sąvokos: Atviroji šilumos tiekimo sistema – sistema, kurioje dalis termofikacinio vandens iš šilumos tiekimo tinklų tiesiogiai naudojama kaip karštas vanduo buitiniams reikalams ir į šilumos šaltinį negrąžinama. Grupinis šilumos punktas – šilumos punktas, iš kurio šilumnešis perduodamas (tiekiamas) arba paskirstomas į kelių (ne mažiau kaip dviejų atskirai stovinčių) objektų šilumos įrenginius. Individualus šilumos punktas – šilumos punktas, iš kurio šilumnešis tiekiamas į viename pastate esančias šildymo, vėdinimo ir kitas šilumą naudojančias sistemas. Lauko projektinė temperatūra (skaičiuojamoji lauko oro temperatūra) – penkių šalčiausių iš eilės parų lauko oro vidutinė temperatūra, išrinkta iš 8 šalčiausių penkiadienių per pastaruosius 50 metų. Pagal ją skaičiuojami pastatų šilumos nuostoliai ir šilumos poreikiai. Kamieniniai vamzdynai – tai vamzdynai, iš kurių atsišakoja kiti vamzdynai, vadinami atšakomis. Pastarosios taip pat gali būti vadinamos kamieniniais vamzdynais iš jų atsišakojančiųjų vamzdynų atžvilgiu. Nepriklausomoji sistema – šildymo, vėdinimo ar kitokia sistema, kurioje esantis šilumnešis yra atskirtas nuo šilumos tinklais tiekiamo termofikacinio vandens arba garo skysčiams ir dujoms nelaidžia šilumokaičio sienele, per kurią vyksta tik šilumos mainai. Pastato šilumos tinklo įvadas – įvadinio šilumos tinklo tęsinys nuo pastato sienos išorinio paviršiaus arba nuo per pastatą pravestų šilumos tinklų techniniuose koridoriuose iki vartotojų šilumos punkto modulio pirmųjų sklendžių. Priklausomoji sistema – šildymo, vėdinimo ar kitokia sistema, į kurią iš šilumos tinklų tiekiama ne tik šiluma, bet ir termofikacinis vanduo arba garas. Rezervinis šilumos šaltinis – šilumos šaltinis, naudojamas kuriam nors nuolatiniam šilumos šaltiniui pakeisti jo remonto ar jame įvykusios avarijos atveju arba nutrūkus šilumnešio tiekimui šilumos tiekimo tinklais. Šilumnešis – šilumą nešantis, specialiai paruoštas ir atitinkantis specialius reikalavimus vanduo, garas ir kondensatas arba kitas skystis ir dujos. Šilumnešio projektinė temperatūra – nustatyta šilumnešio temperatūra, kuri turi būti, kai išorės oro temperatūra lygi išorės projektinei temperatūrai. Pagal ją priimami projektiniai sprendimai, apskaičiuojami šilumnešio debitai šildymui, parenkami įrenginiai ir t. t. Šilumos įrenginiai – įrenginiai, kuriuose šilumos energija gaminama, kaupiama, redukuojama, perduodama, skirstoma, vartojama, taip pat kuriuose skystasis arba kietasis kuras bei vanduo paruošiami šilumai gaminti ir tiekti. Šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas šilumos perdavimo tinklo įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Šilumos šaltinis – įrenginys arba įrenginių kompleksas, kuriame, deginant kurą arba transformuojant kitą energijos rūšį, gaminama šiluma. Šilumos tiekimo tinklas – įrenginių kompleksas, susidedantis iš vamzdynų, uždaromosios ir reguliuojamosios armatūros, siurblių, kontrolės ir matavimo prietaisų bei kitų įrenginių, skirtas šilumnešiui nuo šilumos šaltinių iki šilumą naudojančių objektų transportuoti. Šilumos tiekimo tinklų pereinamasis kanalas (kolektorius) – statinys, kurio matmenys turi būti tokie, kad, laikantis teisės aktais nustatytų saugos reikalavimų, aptarnaujantis personalas galėtų prieiti aptarnauti jame paklotus šilumos tiekimo tinklus. Šilumos tiekimo tinklų nepereinamasis kanalas – statinys, kuriame pakloti šilumos tiekimo tinklai, neatidengus kanalo, yra neprieinami. Termofikacinis vanduo – specialiai paruoštas ir atitinkantis specialiuosius reikalavimus vanduo (1 priedo 11 punktas). Uždaroji šilumos tiekimo sistema – sistema, kurioje visas termofikacinis vanduo, išskyrus nuotėkį šilumos tiekimo tinkluose, atidavęs šilumą vartotojų sistemose, grąžinamas į šilumos šaltinį. 7. Kitos šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme apibrėžtas sąvokas. 8. Šiose Taisyklėse naudojami žymenys ir sutrumpinimai pateikti Taisyklių 2 priede. III. NAUJŲ IR REKONSTRUOJAMŲ ŠILUMOS TIEKIMO TINKLŲ IR PUNKTŲ PROJEKTAVIMO IR STATYBOS REIKALAVIMAI I. šilumos srautų Reikalavimai 9. Šilumos tiekimo tinklai turi būti suprojektuoti ir įrengti laikantis Slėginių vamzdynų naudojimo taisyklių (1 priedo 14 punktas), Slėginių įrenginių techninio reglamento (1 priedo 15 punktas) ir kitų teisės aktų reikalavimų. Jie turi būti tokie, kad esamiems, taip pat ir potencialiems vartotojams (įvertinus perspektyvas) būtų tiekiamas šilumos kiekis, atitinkantis jų poreikius esamomis projektinėmis sąlygomis. 10. Didžiausi šilumos srautai, kurie reikalingi vartotojų šildymo, vėdinimo bei technologinėms sistemoms ir karštam vandeniui ruošti, parenkami pagal tų sistemų projektinius rodiklius. 11. Projektuojant planuojamų rajonų ar kvartalų šilumos tinklus, laikantis Lietuvos Respublikos planavimo įstatymo (1 priedo 2 punktas), šilumos kiekiai apskaičiuojami naudojantis specialiaisiais ir detaliaisiais planais. Kai detaliųjų planų nėra ar jų sprendiniai nepakankami tiems skaičiavimams atlikti, šilumos kiekiai nustatomi pagal sustambintus rodiklius. Vietovės projektinė išorės temperatūra, kuri reikalinga šilumos srautams skaičiuoti, pasirenkama naudojantis respublikinėmis statybos normomis RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (1 priedo 17 punktas). II. ŠILUMOS TIEKIMO SISTEMŲ REIKALAVIMAI 12. Šilumos tiekimas turi būti garantuojamas diegiant šias priemones: šilumos šaltiniuose ir šilumos tiekimo tinklų siurblinėse naudojant racionalias schemas, užtikrinančias pakankamą įrenginių patikimumą, įrengus rezervinius įrenginius; organizavus šilumos tiekimą iš kelių šilumos šaltinių į vieną šilumos tiekimo tinklą; įrengus akumuliacines talpyklas; įrengus šilumos tiekimo tinklų magistralių rezervavimą ir sekcionavimą; keičiant šilumos tiekimo tinklų ruožus naujais; įrengus jungtis tarp atskirų šilumos tiekimo tinklo dalių arba numačius naudoti rezervinį (stacionarųjį arba kilnojamąjį) šilumos šaltinį. 12.1. Rezervinis šilumos tiekimas nustatomas: 12.1.1. pagal šių Taisyklių 7 priedo 1 lentelėje nurodytas sąlygas, jeigu šiluma tiekiama magistraliniais vamzdynais, kurie pakloti nepereinamuosiuose kanaluose arba bekanaliu būdu. Kai šilumos tiekimo tinklo vamzdynai yra virš žemės arba pereinamuosiuose kanaluose, rezervinis šilumos tiekimas nenustatomas; 12.1.2. jeigu šiluma tiekiama iš vienintelio šilumos šaltinio, kai magistralės skersmuo mažesnis kaip 300 mm, o perduodamas projektinis šilumos srautas didesnis kaip 15 MW. Šiuo atveju šilumos tiekimas turi būti atkurtas per 12 valandų, o rezervinio tiekimo metu perduodamas šilumos kiekis neturi būti mažesnis kaip 50 % projektinio šilumos kiekio šildymui. 12.2. Šilumos šaltiniuose, tiekiančiuose šilumnešį į vieną šilumos tiekimo tinklą, katilų skaičius turi būti toks, kad dėl gedimo sustojus vienam (didžiausiam) katilui, kitų katilų šilumos galia būtų pakankama šilumos tiekimo srautui palaikyti ir nominalaus šilumos tiekimo atkūrimui šių Taisyklių 7 priedo 1 lentelėje nurodytomis sąlygomis, nustatomomis pagal to šilumos šaltinio, kuriame sustojo katilas, išvadinių vamzdynų skersmenį. 12.3. Šilumos šaltiniai ir šilumos tiekimo tinklų siurblinės, kurių vartotojams perduodama 5 MW ir daugiau (esant projektinei lauko oro temperatūrai) šilumos galia, priskiriami pirmos (I) grupės elektros imtuvams pagal Elektros įrenginių įrengimo taisykles (1 priedo 16 punktas). 12.4. Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų sprendimuose turi būti numatytos priemonės šilumos tiekimo tinklų ir šildymo sistemų vamzdynų veikimo patikimumui palaikyti įvykus avarijai arba nutrūkus šilumnešio tiekimui šilumos tinklais (pvz., vietinės cirkuliacijos sudarymas, vandens išleidimas iš šilumos tiekimo tinklų ir šildymo sistemų vamzdynų, vamzdynų stiprio bandymai, bekanaliu būdu paklotų vamzdynų prislėgimas užtvindomose zonose). 12.5. Šilumos punktuose gali būti įrengiamos jungtys tarp tiekimo ir grąžinimo vamzdynų; jos turi būti prieš įvadines sklendes. Jungtyse turi būti dvi sklendės ir tarp jų drenuojamasis įtaisas. Sprendimą dėl jungčių įrengimo ir jų skersmens priima šilumos tiekėjas. 13. Pastatuose, į kuriuos šiluma turi būti tiekiama visą laiką nenutrūkstamai, turi būti įrengti du nepriklausomi įvadai, prijungti prie žiedą sudarančių šilumos tiekimo tinklų atskirų ruožų, kurie gali būti atskiriami vienas nuo kito sekcinėmis sklendėmis arba turi būti įrengta mobilios katilinės prijungimo vieta. Statytojas (užsakovas) nurodo jam priklausančius pastatus, į kuriuos be pertrūkių turi būti tiekiamas visas reikiamas šilumos kiekis, ir tai turi būti įrašyta šilumos tiekimo projektavimo užduotyje. 14. Šilumos tiekimo sistema ir jos schema parenkamos vadovaujantis techniniais ir ekonominiais skaičiavimais, aprūpinimo šiluma ir sistemos veikimo patikimumo įvertinimais, atsižvelgiant į vartotojų poreikius, specifines šilumos gamybos ir tiekimo sąlygas. Nuolatinių ir rezervinių šilumos šaltinių sąrašą ir šilumos tiekimo schemą, kurioje įvertinti šių Taisyklių 12, 12.1–12.5 punktuose išdėstyti reikalavimai, kasmet iki šildymo sezono pradžios tvirtina šilumos tiekėjas. 15. Šilumnešiui (termofikaciniam vandeniui) tiekti reikia naudoti uždarąsias dvivamzdes sistemas. 16. Atvirosios, taip pat ir uždarosios trivamzdės sistemos gali būti panaudotos tik esant techniniam ir ekonominiam pagrindimui. 17. Termofikacinio vandens, esančio šilumos tiekimo sistemose, kokybė turi atitikti reikalavimus, nurodytus Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklėse (1 priedo 11 punktas). 18. Atvirosiose ir uždarosiose sistemose, esant vakuuminei deaeracijai, turi būti naudojamas vanduo, kurio kokybė atitiktų geriamajam vandeniui keliamus reikalavimus, nurodytus higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ (1 priedo 19 punktas). 19. Jokiose šilumos tiekimo sistemose neleidžiama naudoti nors ir valyto, tačiau prieš tai buitiniams reikalams naudoto vandens. 20. Vartotojų sistemos pagal jungimą prie šilumos tiekimo tinklų gali būti priklausomosios ir nepriklausomosios. 21. Vartotojų sistemos turi būti nepriklausomosios, jeigu jų veikimo zonoje yra tokios sąlygos: 21.1. jeigu to reikia šilumos tiekimo tinklų hidrauliniam režimui (per didelis arba per mažas statinis slėgis, nepakankamas slėgių skirtumas tarp tiekimo ir grąžinimo vamzdynuose cirkuliuojančio vandens ir kt.); 21.2. kai šilumą naudojančios sistemos yra devynis ir daugiau aukštų turinčiuose pastatuose. 22. Jei vartotojų technologiniai aparatai, įvykus avarijai, gali užteršti šilumos tiekimo sistemą, jie jungiami prie jos per šilumokaičius, kad sudarytų tarpinį kontūrą, arba naudojant dvigubas sieneles turinčius šilumokaičius. Slėgis tarpiniame kontūre turi būti mažesnis nei šilumos tiekimo sistemoje. Šilumnešio kokybė tarpiniame kontūre turi būti tikrinama. 23. Pramonės ir visuomeninės komunalinės paskirties objektuose reikia įrengti karšto vandens bakus-akumuliatorius, jeigu karštam vandeniui ruošti reikalingas vidutinis valandinis šilumos srautas Qkv vid. ≥ 50 kW, o jo santykis su didžiausiu šilumos srautu karštam vandeniui ruošti ≥ 0,2. 24. Kondensato surinkimo ir grąžinimo sistemos turi būti uždarosios. Slėgį surinkimo induose reikia palaikyti ne mažesnį kaip 0,005 MPa (0,5 m.v. st.). Atvirąsias surinkimo sistemas leidžiama įrengti, jeigu grąžinama mažiau kaip 10 t/h kondensato, o atstumas iki šilumos šaltinio neviršija 0,5 km. 25. Kondensato vamzdynus reikia projektuoti taip, kad jie eksploatuojant visą laiką būtų pilni kondensato, o slėgis juose būtų didesnis už atmosferos slėgį. Kondensato vamzdynų skersmenys apskaičiuojami pagal didžiausią valandinį kondensato debitą. 26. Projektuojant kondensato vamzdynus reikia: 26.1. nuo kondensato atskirtuvų iki surinkimo indų įvertinti galimą garo ir kondensato mišinio susidarymą; 26.2. vamzdynų ekvivalentųjį šiurkštumą laikyti 0,001 m; 26.3. neviršyti 100 Pa/m slėgio nuostolių. 27. Kondensato surinkimo indų talpa turi būti tokia, kad juose tilptų visas kondensatas, kuris surenkamas per 10 minučių, esant didžiausiam debitui. Kondensato surinkimo indų turi būti: 27.1. ne mažiau kaip du, kai dirbama ištisus metus, o kiekvieno jų talpa turi sudaryti ne mažiau kaip 50 % bendros reikiamos talpos; 27.2. kai dirbama tik sezono metu arba surenkama iki 5 t/h kondensato, galima įrengti vieną surinkimo indą. 28. Kondensato perpumpavimo siurblių našumas parenkamas pagal didžiausią valandinį kondensato debitą. Siurblių, perpumpuojančių kondensatą į bendrą vamzdyną, skaičius neribojamas. 29. Kiekvienoje kondensato siurblinėje turi būti ne mažiau kaip du siurbliai, vienas iš jų atsarginis. 30. Lygiagrečiai jungti kondensato atskirtuvus ir siurblius į tą patį vamzdyną draudžiama. 31. Kondensatą, jeigu jis netinka grąžinti arba avarijos atveju, galima išleisti į kanalizaciją: 31.1. į lietaus arba fekalinę kanalizaciją – ataušinus iki 40 °C; 31.2. į pastovaus debito gamybinę kanalizaciją – neataušinus. 32. Kondensato, grąžinamo iš vartotojų sistemų į šilumos šaltinį, kokybė turi atitikti reikalavimus, nurodytus Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklėse (1 priedo 11 punktas). 33. Uždarosiose sistemose grąžinamo kondensato temperatūra nenormuojama, atvirosiose turi būti ne aukštesnė kaip 95 °C. 34. Projektuojant rekomenduojama numatyti panaudoti grąžinamo kondensato šilumą vartotojo reikmėms tenkinti. 35. Šilumos energija vartotojams, atsižvelgiant į jų poreikius, gali būti tiekiama garu ir termofikaciniu vandeniu. 36. Garas tiekiamas technologiniams reikalams, jeigu jo negalima pakeisti termofikaciniu vandeniu iš šilumos tiekimo tinklų. Tokiu atveju garas gali būti naudojamas ir kitose vartotojo sistemose, jeigu tai neprieštarauja higienos reikalavimams ir yra ekonomiškai naudinga. 37. Termofikacinis vanduo tiekiamas visų šilumą naudojančių sistemų poreikiams tenkinti, išskyrus šių Taisyklių 36 punkte nurodytą atvejį. 38. Termofikacinio vandens projektinę temperatūrą šilumos tiekimo tinkluose nustato šilumos tiekėjas, tačiau ji negali būti aukštesnė kaip nurodyta šių Taisyklių 2 punkte. 39. Iš anksto izoliuotuose su poliuretanine izoliacija ir polietileniniu apvalkalu vamzdynuose aukštesnė už 120 °C projektinė temperatūra gali būti tik tuo atveju, jeigu tai nustatyta tuos vamzdynus ir jų detales pagaminusių firmų atitinkamuose dokumentuose. 40. Šilumnešio pradiniai parametrai šilumos tiekimo tinkluose turi būti ekonomiškai pagrįsti ir tokie, kad įvertinus slėgio ir temperatūros kritimą tinkluose būtų ne žemesni nei reikalingi vartotojui, esant projektiniam režimui. III. ŠILUMNEŠIO DEBITŲ IR PARAMETRŲ REGULIAVIMO REIKALAVIMAI 41. Šilumos, tiekiamos garo tinklais, reguliavimas turi būti nustatytas vartotojo šilumos punktuose. 42. Šilumos, tiekiamos vandens tinklais, reguliavimas būna: 42.1. centrinis – šilumos šaltinyje; 42.2. grupinis – grupiniuose šilumos punktuose; 42.3. individualusis – vartotojų individualiuose šilumos punktuose. 43. Šilumos, tiekiamos vandens tinklais, reguliavimas gali būti kokybinis, kiekybinis ir mišrusis. 44. Kokybinio reguliavimo atveju, kai vidutinis šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti sudaro mažiau kaip 15 % projektinio šilumos kiekio pastatams šildyti, reguliavimas turi būti atliekamas pagal šilumos poreikį pastatams šildyti, o kai daugiau kaip 15 % – pagal bendrą šilumos poreikį pastatams šildyti ir karštam vandeniui ruošti. 45. Mažiausia vartotojui patiekto termofikacinio vandens temperatūra turi būti: 45.1. esant uždarajai šilumos tiekimo sistemai – ne mažesnė kaip 65 °C, kai ruošiamas karštas vanduo; kitais atvejais, kai šildymo sistema prijungta tiesiogiai (be grąžinamo vandens pamaišymo elevatoriumi arba siurbliu) – pagal pastatų šildymo poreikį; 45.2. esant atvirajai šilumos tiekimo sistemai – ne mažesnė kaip 60 °C. 46. Atliekant skaičiavimus, reikalingus kokybinio temperatūrų reguliavimo grafikams sudaryti, pasirenkama +10 °C šildymo sezono pradžios ir pabaigos temperatūra, o vidutinė projektinė patalpos vidaus temperatūra – naudojantis techniniu statybos reglamentu STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas, oro kondicionavimas“ (1 priedo 20 punktas). 47. Iš šilumos šaltinio tiekiamo šilumnešio temperatūrai apskaičiuoti taikyti projektinę patalpos vidaus temperatūrą +18 °C. 48. Jeigu visuomeninės ir gamybinės paskirties patalpose numatoma sumažinti vidaus temperatūrą nakties ir ne darbo dienų metu, tokią reguliavimo sistemą reikia įrengti vietiniame šilumos punkte. 49. Šilumos tiekimo tinkluose reguliavimas gali būti pakeistas tik techniškai ir ekonomiškai pagrindus tokios priemonės tikslingumą ir įsitikinus, kad tai nesutrikdys pas vartotojus įrengtų šilumą naudojančių sistemų normalaus veikimo. IV. ŠILUMOS TIEKIMO TINKLŲ HIDRAULINIŲ SKAIČIAVIMŲ IR REŽIMŲ REIKALAVIMAI 50. Projektinis termofikacinio vandens debitas šilumos tiekimo tinkluose, esant kokybiniam reguliavimui, apskaičiuojamas kaip reikalingų projektinių debitų suma šildymo, vėdinimo, technologijos ir karšto vandens ruošimo reikmėms tenkinti. 51. Projektinis šilumnešio debitas ne šildymo sezono metu atvirosios šilumos tiekimo sistemos grąžinimo vamzdyne prilyginamas tiekiamo projektinio termofikacinio vandens debito 1/10 daliai. 52. Projektinis termofikacinio vandens debitas šilumos tiekimo tinkluose, esant kiekybiniam reguliavimui, apskaičiuojamas kaip reikalingų projektinių debitų suma šildymo, vėdinimo, technologijos ir karšto vandens ruošimo reikmėms tenkinti, esant tiekiamo ir grąžinamo šilumnešio projektiniam temperatūrų skirtumui. 53. Projektinis garo kiekis šilumos tiekimo tinkluose, jeigu nėra paros projektinių garo sunaudojimo grafikų, apskaičiuojamas kaip projektinių kiekių įvairioms reikmėms suma, padauginta iš koeficiento 0,9. Šis koeficientas įvertina didžiausių valandinių poreikių skirtumą. 54. Sočiojo garo vamzdynuose garo kiekis turi būti padidintas tiek, kad būtų kompensuoti dėl kondensacijos susidarę nuostoliai. 55. Vamzdynų ekvivalentusis šiurkštumas, jeigu nėra kitų duomenų, pasirenkamas toks: projektuojant vandens tinklus – ke = 0,0005 m; garo tinklus – ke = 0,0002 m; kondensato tinklus – ke = 0,001 m. 56. Projektuojant naujus vandens tinklus, vidutinius slėgio nuostolius dėl trinties reikia nustatyti vadovaujantis techniniais ir ekonominiais skaičiavimais. Veikiančiuose tinkluose šiuos nuostolius reikia apskaičiuoti atsižvelgus į esamą slėgių skirtumą. Abiem atvejais rekomenduojama magistraliniuose tinkluose neviršyti 80 Pa/m, o kvartaliniuose – 300 Pa/m slėgio nuostolių. 57. Skaičiuojant garotiekius, reikia panaudoti garo slėgio skirtumą, esantį tarp šilumos šaltinio ir vartotojo, neviršijant leistinųjų greičių, nurodytų šių Taisyklių 7 priedo 2 lentelėje. 58. Tiekiamo ir grąžinamo šilumnešio vamzdynų skersmenys parenkami vienodi, kai šiluma tiekiama kartu šildymo, vėdinimo ir karšto vandens ruošimo reikmėms tenkinti. 59. Statinis slėgis turi neviršyti sistemos elementų leistinųjų atsparumo ribų ir, esant priklausomosioms vartotojų sistemoms, turi būti pakankamas (atsarga 0,05 MPa) joms pripildyti ir neviršyti jų atsparumo ribų. Nustatant statinį slėgį, pasirenkama 100 °C šilumnešio temperatūra. 60. Termofikacinio vandens papildymo siurbliai turi sudaryti nustatytą statinį slėgį, o jų valandinis debitas turi būti lygus: 60.1. uždarosiose sistemose – vandens nuostoliams šilumos tinkluose; 60.2. atvirosiose sistemose – didžiausiam karšto vandens poreikiui ir vandens nuostoliams tinkluose kartu. 61. Slėgis tiekimo vamzdynuose veikiant tinklo siurbliams turi neviršyti sistemos elementų leistinųjų atsparumo ribų ir būti ne mažiau kaip 0,05 MPa didesnis už šilumnešio virimo temperatūrą (esant projektinėms sąlygoms) atitinkantį slėgį. 62. Slėgis grąžinimo vamzdynuose turi būti ne mažesnis kaip 0,05 MPa ir pakankamas (atsarga 0,05 MPa), kad vartotojo priklausomosios sistemos būtų pripildytos. 63. Slėgis atvirųjų šildymo sistemų grąžinimo vamzdynuose ne šildymo sezono metu (vasarą) turi būti didesnis už projektinį statinį slėgį karšto vandens sistemose ne mažiau kaip 0,05 MPa. 64. Termofikacinio vandens tinklų hidrauliniam režimui nustatyti turi būti sudaryti pjezometriniai grafikai: 64.1. uždarosioms sistemoms – šildymo sezonui ir vasaros sezonui; 64.2. atvirosioms sistemoms – šildymo sezonui dviem atvejais: 64.2.1. daugiausia paimant termofikacinio vandens iš tiekimo vamzdyno; 64.2.2. daugiausia paimant termofikacinio vandens iš grąžinimo vamzdyno. 65. Šilumnešio, esančio vartotojo įvado tiekimo ir grąžinimo vamzdynuose, slėgių skirtumas turi būti ne mažesnis kaip 1,5 karto padidinta slėgio nuostolių suma vartotojo šilumos punkte ir sistemoje ir ne mažesnis nei reikia pagal šilumos punkto techninius parametrus, tačiau ne mažiau kaip 0,05 MPa. 66. Jeigu vartotojo šildymo sistema jungiama naudojant elevatorių, tai slėgių skirtumas tiekimo ir grąžinimo vamzdynuose turi būti ne mažesnis kaip 0,15 MPa. 67. Šilumos tiekimo tinklo įvade, kai tarp tiekimo ir grąžinimo vamzdynuose esančio šilumnešio slėgių skirtumas didesnis kaip 0,4 MPa, būtina riboti didžiausią galimą debitą. V. ŠILUMOS TIEKIMO TINKLŲ TRASŲ IR JŲ KLOJIMO BŪDŲ REIKALAVIMAI 68. Šilumos tiekimo tinklai gali būti pakloti po žeme ir virš žemės. Vamzdynų klojimo būdas parenkamas remiantis techniniu ir ekonominiu pagrindimu, jeigu nėra kitų specifinių reikalavimų. Virš žemės vamzdynai klojami ant žemų ar aukštų atramų. Po žeme vamzdynai įrengiami: 68.1. bekanaliu būdu – iš anksto izoliuoti vamzdynai klojami tiesiog į grunte iškastą tranšėją; 68.2. nepereinamuosiuose kanaluose; 68.3. pereinamuosiuose kanaluose (gali būti kartu su kitais inžineriniais tinklais). 69. Gyvenamuosiuose kvartaluose šilumos tiekimo tinklai klojami po žeme inžineriniams tinklams skirtose juostose šalia gatvių bei kelių ir želdinių juostų. Minimalus kanalų įgilinimas yra nustatomas apskaičiuojant pagal kanalo konstrukcijos atsparumą, tačiau turi būti ne mažesnis kaip 0,6 m, matuojant nuo kanalų perdangos viršaus iki žemės paviršiaus arba dirbtinės dangos sluoksnio apačios. 70. Minimalūs atstumai tarp šilumos tiekimo tinklų ir kitų komunikacijų, pastatų, medžių ir krūmų pateikti šių Taisyklių 10 priede. 71. Šilumos tiekimo tinklus leidžiama įrengti po šaligatviais ir išimtiniais atvejais – po gatvės važiuojamąja dalimi ir automobilių stovėjimo aikštelėmis. 72. Skirstomųjų tinklų termofikacinio vandens vamzdynus, jeigu DN ≤ 300 mm, galima kloti gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų techniniuose rūsiuose, techniniuose koridoriuose, kurių aukštis ne mažesnis kaip 1,8 m, ir numatyti įrengti atskirus įėjimus jų galuose. Šilumos tiekimo tinklus, neribojant jų skersmens, galima kloti ne mažesnio aukščio kaip 1,8 m su jų galuose įrengtais atskirais įėjimais pereinamuose gelžbetoniniuose kanaluose, praeinančiuose per gyvenamuosius, visuomeninius ir pramoninius pastatus arba greta jų, išskyrus šių Taisyklių 73 punkte nurodytus pastatus, jeigu: 72.1. pereinami kanalai įrengti kaip atskiri statiniai ir nesujungti su tais pastatais; 72.2. jų stipris būtų pakankamas atlaikyti greta jų arba virš jų pastatytų griūvančių pastatų poveikį; 72.3. juose bus numatytos priemonės, neleidžiančios susidaryti slėgiui kanalo viduje, ir pažeisti greta jų arba virš jų esančių pastatų konstrukcijų ir pastovumo (stabilumo); 72.4. minimalus atstumas tarp kanalo ir pastato, per kurį arba greta kurio praeina kanalas, konstrukcijų būtų ne mažesnis kaip triguba abiejų statinių galima natūrali deformacija per 50 metų; 72.5. pereinamų kanalų galai išvedami į abi puses ne mažiau kaip 5 m atstumu nuo pastato išorinių sienų; 72.6. pereinami kanalai žemiausiame taške turi įrengtą drenažą, kuris sujungtas su lietaus kanalizacija arba yra numatytas kitas termofikacinio vandens pašalinimo būdas; 72.7. montuojant šilumos tiekimo tinklus pereinamame kanale, buvo atlikta 100 % siūlių kontrolė rentgenografiniu arba ultragarso metodais; 72.8. šilumos tiekimo tinklai pereinamame kanale neturi atsišakojimų, sekcionavimo, uždarymo arba reguliavimo armatūros; 72.9. pereinami kanalai yra padengti hidroizoliacija. 73. Draudžiama kloti šilumos tiekimo tinklus, kurie kirstų vaikų ikimokyklinių, mokyklinių ir gydymo bei profilaktikos įstaigų pastatus. Minėtų įstaigų sklypuose šilumos tiekimo tinklai turi būti klojami tik po žeme. 74. Draudžiama kloti šilumos tiekimo tinklus galimo biologinio ir cheminio teršimo vietose (kapinės, sąvartynai ir t. t.). 75. Pramonės įmonių aikštelėse šilumos tiekimo tinklai nutiesiami po žeme arba virš žemės inžineriniams tinklams skirtose juostose. 76. Nenumatomose apgyvendinti, tačiau naudojamose kitai ūkinei veiklai teritorijose šilumos tiekimo tinklai klojami po žeme arba virš žemės ant žemų arba aukštų atramų. 77. Kai šilumos tiekimo tinklai kertasi su esamomis gatvėmis ar automagistralėmis, susikirtimo vietose jie turi būti klojami pereinamuosiuose, pusiau pereinamuosiuose kanaluose arba įmautėse. Kai šilumos tiekimo tinklai kertasi su naujai projektuojamomis gatvėmis ar automagistralėmis, susikirtimo vietose jie turi būti klojami pereinamuosiuose arba pusiau pereinamuosiuose kanaluose 78. Garotiekių neleidžiama kloti bendruose miesto ir kvartaliniuose pereinamuosiuose kanaluose, jeigu garo slėgis viršija 2,2 MPa. 79. Šilumos tiekimo tinklai, išskyrus šių Taisyklių 92 punktas nurodytus atvejus, turi būti klojami su nuolydžiu, ne mažesniu kaip 0,002. Esant riedamosioms atramoms, nuolydis neturi viršyti 0,05/ r; čia r – atramos volelio spindulys (cm). 80. Šilumos tiekimo vamzdynus leidžiama kloti nesilaikant nuolydžio tuose ruožuose, kur jie kertasi su kitomis komunikacijomis, yra pakloti po tiltais, viadukais ar kt., kai panaudotas bekanalis klojimo būdas. 81. Įvadas nuo apžiūros kameros turi kilti aukštyn pastato link, išskyrus bekanalį klojimo būdą, kuriam šis reikalavimas netaikomas. 82. Požeminius šilumos tiekimo tinklus leidžiama kloti kartu su kitais inžineriniais tinklais: 82.1. miesto ir kvartaliniuose pereinamuosiuose kanaluose – kartu su vandentiekiu, kurio skersmuo DN ≤ 300 mm, ryšio kabeliais, elektros (jėgos) kabeliais iki 10 kV; 82.2. kvartaliniuose pereinamuosiuose kanaluose, kai šilumos tiekimo tinklų DN ≤ 250 mm, – kartu su vandentiekiu, kurio skersmuo DN ≤ 300 mm, ryšio kabeliais, elektros (jėgos) kabeliais iki  10 kV ir gamtinių dujų dujotiekiu, kurio DN ≤ 150 mm, o dujų slėgis jame iki 5 kPa; 82.3. miesto pereinamuosiuose kanaluose – kartu su vandentiekiu, kurio skersmuo DN ≤ 300 mm, ryšio kabeliais, elektros (jėgos) kabeliais iki 10 kV ir oro, suslėgto iki 1,6 MPa, vamzdynais. 83. Šilumos tiekimo tinklus draudžiama kloti bendruose kanaluose su skystųjų dujų, buitinės, gamybinės ir lietaus kanalizacijos tinklais. 84. Vandentiekio vamzdynas, esantis bendrame pereinamajame kanale arba techniniame koridoriuje, kuriame įrengtas šilumos tiekimo vamzdynas, turi būti padengtas šilumos izoliacija. Šalto ir karšto vandens vamzdynai klojami žemiau šilumos tiekimo vamzdyno arba tame pačiame aukštyje. 85. Esant keturvamzdei sistemai, šilumos tiekimo ir karšto vandens vamzdynai, kai jie įrengiami nepereinamuosiuose kanaluose, turi būti klojami vienas nuo kito izoliuotuose kanaluose. 86. Kai šilumos tiekimo tinklai kertasi su upėmis, keliais, geležinkeliais, kitais statiniais, reikia, kad susikirtimo kampas būtų 90°. Suderinus su šilumą tiekiančia organizacija, susikirtimo su statiniais kampą leidžiama sumažinti iki 45°, išskyrus geležinkelį. 87. Požeminių šilumos tiekimo tinklų susikirtimo vietose su geležinkeliu turi būti išlaikyti tokie horizontalūs atstumai: 87.1. iki iešmų, kryžmių ir įžeminimo kabelių prijungimo vietų – 10 m; 87.2. iki iešmų ir kryžmių pelkėtose vietose – 20 m; 87.3. iki tiltų, pralaidų ir kitų statinių geležinkelyje – 30 m. 88. Šilumos tinklus klojant per geležinkelius, upes, daubas, reikia sumontuoti antžeminę trasą, kurią galima nutiesti po kelių ar geležinkelių tiltais. Atskirais atvejais, kai šilumos tinklai prasilenkia su geležinkeliu ar automobilių keliais, šilumos tiekimo tinklus galima pakloti po žeme: 88.1. nepereinamuosiuose kanaluose, kai darbus galima atlikti atviruoju būdu; 88.2. įmautėse, jeigu jų ilgis iki 40 m ir negalima atlikti darbų atviruoju būdu, iš abiejų įmautės pusių turi būti 10–15 m ilgio tiesūs šilumos tiekimo trasos ruožai; 88.3. pereinamuosiuose kanaluose – visais kitais atvejais; 88.4. vandens kliūtims įveikti, jeigu negalima pasinaudoti tiltais, įrengiami diukeriai. 89. Kanalų ir įmaučių ilgis iš kiekvienos pusės turi būti 3 m didesnis už statinį ar įrenginį, su kuriuo prasilenkiama. Tarpas tarp šilumos izoliacijos ir įmautės turi būti ne mažesnis kaip 100 mm. 90. Šilumos tiekimo tinklų, klojamų įmautėse, vamzdynai ir įmautės turi būti padengti sustiprinta antikorozine izoliacija, o kertant elektrifikuotus geležinkelius dar turi būti įrengta ir elektrocheminė apsauga, elektros izoliuojamosios atramos bei kontrolės ir matavimo punktai. 91. Nustatyti požeminių šilumos tiekimo vamzdynų (paklotų grunte arba nepereinamuosiuose kanaluose) apsaugos nuo klaidžiojančiųjų srovių sukeliamos korozijos priemones, jeigu klaidžiojančiosios srovės yra tikėtinos. 92. Termofikacinio vandens ir kondensato vamzdynų projektuose vidinių paviršių korozijai stebėti būdingiausiose vamzdynų vietose reikia numatyti įrengti vidinės korozijos indikatorius (šilumos šaltinio išvaduose, galiniuose ruožuose, dviejose–trijose tarpinėse magistralės vietose). 93. Prasilenkimo vietose (po žeme) su vandentiekio ir kanalizacijos tinklais, jeigu jie pakloti virš šilumos tiekimo tinklų, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai turi būti įmautėse, kurių ilgis į abi puses nuo šilumos tiekimo tinklų konstrukcijos turi būti ne mažesnis kaip 2 m. Įmautės turi būti padengtos antikorozine danga. Neleidžiama kitų inžinerinių tinklų kloti per šilumos tiekimo tinklų statybines konstrukcijas: apžiūros kameras, nepereinamuosius kanalus. 94. Požeminių šilumos tiekimo tinklų, paklotų pereinamuosiuose kanaluose, prasilenkimo su požeminiais dujotiekiais vietos įrengiamos vadovaujantis dujotiekių įrengimo taisyklėmis (1 priedo 23 ir 24 punktai). 95. Jeigu šilumos tiekimo tinklų trasa turi drenažą, tai prasilenkimo su dujotiekiu vietose, po 2 m į abi puses nuo dujotiekio, drenažo vamzdeliai ir jų sandūros turi būti sandarios. 96. Šilumos tiekimo tinklų įvadai turi būti hermetiški, kad dujų nepatektų į pastatus. 97. Kai šilumos tiekimo tinklai, pakloti virš žemės, prasilenkia su orinėmis elektros linijomis, visus šilumos tiekimo tinklų elementus, esančius iki 5 m į abi puses nuo elektros linijų (horizontalia kryptimi), reikia įžeminti. Įžeminimo varža turi būti ne didesnė kaip 10 Ω. 98. Šiluminių tinklų pagrindui ant gruntų, kurių laikomosios savybės nepakankamos, įrengti turi būti nustatyti techniniai sprendiniai toms savybėms pagerinti tiek, kad gruntas atitiktų statybos techninių reglamentų nustatytus parametrus. VI. ŠILUMOS TIEKIMO TINKLŲ SANDARA IR BENDRIEJI JŲ KOMPONENTŲ REIKALAVIMAI 99. Šilumos tiekimo tinklų sandaros būtini komponentai: 99.1. apsauginė konstrukcija; 99.2. šilumos izoliacija; 99.3. vamzdynas; 99.4. kiti elementai. 100. Projektuojant šilumos tiekimo tinklus, reikia pasirinkti tokias medžiagas, nuo kurių priklauso normali šilumos tiekimo tinklų eksploatacija ir kurios turėtų nekintamas savybes per visą nustatytą šilumos tiekimo tinklų eksploatavimo laiką, nors būtų veikiamos temperatūros ir kitų veiksnių. 101. Šilumos tiekimo tinklų ilgaamžiškumui neturinčios įtakos medžiagų savybės (pavyzdžiui, šilumos laidumo koeficientas) skaičiuojant pasirenkamos pagal jų reikšmių vidurkį. 102. Turi būti numatyta galimybė įrengti atšakas ir atlikti remontą nepažeidžiant nustatytų funkcinių šilumos tiekimo tinklų reikalavimų. 103. Vamzdynas turi būti apsaugotas nuo drėgmės taip, kad, prakiurus vamzdžiui arba pažeidus apsauginį sluoksnį (apsauginę konstrukciją), drėgmė negalėtų toli pasklisti. Tam turi būti įrengta įspėjamoji sistema arba vamzdynas padalytas į atskiras sekcijas. Pasirenkant apsaugos sistemą, turi būti atsižvelgta į aplinkos sąlygas (gruntinio vandens lygį, eismo intensyvumą ir t. t.). 104. Šilumos tiekimo sistemos apsauginė konstrukcija turi būti suprojektuota ir įrengta taip, kad būtų atspari tokiems veiksniams: 104.1. vandeniui, kuris prasiskverbęs galėtų sukelti vamzdynų koroziją arba pabloginti šilumos izoliacijos savybes; 104.2. išoriniam poveikiui – grunto ir vandens slėgiui, transporto sudaromoms apkrovoms, kitoms statinėms ir dinaminėms apkrovoms, atsirandančioms įrengus automobilių statymo aikšteles ir kelius virš šilumos tinklų; 104.3. temperatūros poveikiui ir kitiems vidiniams veiksniams; 104.4. koroziją sukeliančiai terpei. 105. Jeigu šilumos tiekimo tinklai įrengiami požeminiuose kanaluose, esančiuose aukščiau už gruntinio vandens lygį, kanalų ir visų kitų statybinių elementų (apžiūros kamerų ir kt.) išorinis paviršius padengiamas bitumo izoliacija (dviem sluoksniais) arba kita danga, turinčia ne blogesnes hidroizoliacines savybes. 106. Tais atvejais, kai šilumos tiekimo tinklų kanalai įrengiami žemiau už gruntinio vandens lygį, kanalų išorinis paviršius padengiamas bitumo izoliacija (dviem sluoksniais) arba kita danga, turinčia ne blogesnes hidroizoliacines savybes, taip pat turi būti įrengtas nuolat veikiantis drenažas. 107. Drenažo sistemoje turi būti numatyti įrengti valymo šuliniai, kurie įrengiami per tokį atstumą vienas nuo kito, kad būtų galima išvalyti drenažo ruožą tarp jų, tačiau ne rečiau kaip per 50 m. Drenažo sistemos šulinių skersmuo turi būti: kai šulinių gylis iki 2,0 m – d ≥ 800 mm, jei daugiau kaip 2,0 m – d ≥ 1000 mm. 108. Minimalus drenažo nuolydis – 0,003. 109. Drenažas nereikalingas smėlinguose gruntuose, kai gruntinio vandens lygis yra žemiau už šilumos tiekimo tinklų kanalus. 110. Požeminio vamzdyno, kurio apsauginės konstrukcijos skirtingos, įrengimo schemos pateiktos šių Taisyklių 6 priede. 111. Vamzdynų, paklotų virš žemės, apsauginė konstrukcija turi būti parinkta atsižvelgiant į klimatines sąlygas. 112. Vanduo iš nuolat veikiančio drenažo išleidžiamas savitaka arba perpumpuojamas į lietaus kanalizaciją, vandens telkinius ir daubas. Išleisti į fekalinės kanalizacijos tinklus nuolat veikiančio drenažo vandenį draudžiama. 113. Drenuojamam vandeniui perpumpuoti turi būti įrengta siurblinė, kurioje būtų ne mažiau kaip du siurbliai, vienas iš jų atsarginis. Siurblio našumas turi būti lygus didžiausiam valandiniam pritekančio vandens debitui, padaugintam iš koeficiento k = 1,2. Drenuojamam vandeniui surinkti siurblinėje turi būti rezervuaras, kurio talpa ne mažesnė kaip 30 % didžiausio valandinio pritekančio vandens debito. VII. Vamzdynų konstrukcijų reikalavimai 114. Vamzdžiai, armatūra ir kitos medžiagos, naudojamos šilumos tiekimo tinklams tiesti, turi atitikti Slėginių vamzdynų naudojimo taisyklių reikalavimus (1 priedo 14 punktas) ir Slėginių indų techninio reglamento reikalavimus (1 priedo 15 punktas). 115. Didžiausi atstumai tarp judamųjų atramų apskaičiuojami pagal vamzdynų atsparumą, laikant leistinu didžiausią įlinkį, lygų 0,02 vamzdžio skersmens (DN). 116. Vamzdžiai, armatūra ir kiti šilumos tiekimo tinklų elementai parenkami pagal projektinius šilumnešio parametrus (slėgį ir temperatūrą) šilumnešio ėmimo vietoje: 116.1. garotiekiams: 116.1.1. kai garas imamas tiesiog iš katilų – pagal nominalųjį pirminio garo slėgį ir temperatūrą; 116.1.2. kai garas imamas už redukcinių įrenginių – pagal nustatytuosius parametrus už jų; 116.1.3. kai garas imamas iš šiluminių elektrinių (esant reguliuojamam garo ėmimui arba priešslėgiui) – pagal šiluminių elektrinių išvaduose nustatytus garo parametrus; 116.2. vandens tinklams: 116.2.1. pagal didžiausią slėgį už paskutiniųjų sklendžių šilumos šaltinyje, kuris yra veikiant tinklo siurbliams, tačiau ne mažesnį kaip 1,0 MPa, išskyrus šių Taisyklių 2.2 punkte nurodytus vamzdžius; 116.2.2. šių Taisyklių 2.2 punkte nurodytu atveju pagal didžiausią slėgį, kuris susidaro šilumos tiekimo sistemoje (ar jos dalyje) veikiant siurbliams ir dėl vietovės reljefo, padaugintą iš koeficiento 1,25, tačiau ne didesnį kaip 0,6 MPa; 116.2.3. pagal temperatūrą tiekimo vamzdyne, esant projektinei išorės oro temperatūrai šildymo sistemos parametrams skaičiuoti, kuri nurodyta respublikinėse statybos normose RSN 156-94 „Statybinė klimatologija“ (1 priedo 17 punktas); 116.3. kondensato vamzdynams: 116.3.1. pagal didžiausią slėgį, kuris susidaro tinkle veikiant siurbliams ir dėl vietovės reljefo; 116.3.2. po kondensato atskirtuvų pagal virimo temperatūrą, nustatytą iš garo slėgio, esančio prieš kondensato atskirtuvus; 116.3.3. po kondensato surinkimo indų – pagal temperatūrą juose. 117. Šilumos tiekimo tinkluose ir šilumos punktuose (taip pat drenavimo atvamzdžiuose) draudžiama naudoti armatūrą iš pilkojo ketaus. Naudoti armatūrą iš kaliojo ketaus galima tik esant ant jos užrašui 1,6 MPa. Draudžiama įrengti ketinę armatūrą ten, kur ją gali veikti lenkimo jėgos. 118. Uždaromoji armatūra išvaduose iš šilumos šaltinių ir įvaduose į šilumos punktus turi būti plieninė, jeigu to reikalauja Slėginių vamzdynų naudojimo taisyklės (1 priedo 14 punktas) ir Slėginių indų techninis reglamentas (1 priedo 15 punktas), išskyrus individualius šilumos punktus, kai prieš juos yra grupiniai šilumos punktai. 119. Šilumnešio slėgis ir temperatūra visame vamzdyne nuo šilumos šaltinio iki kiekvieno vartotojo šilumos punkto arba iki įrenginių, keičiančių šilumnešio parametrus (šilumokaičiai, temperatūros ir slėgio reguliatoriai, redukciniai aušinimo įrenginiai ir t. t.), turi būti parenkami pastovūs. Už įrenginių, keičiančių šilumnešio parametrus, pasirenkami tokie šilumnešio parametrai, kokie numatomi palaikyti šiais įrenginiais. 120. Iš dalies rekonstruojamuose šilumos tiekimo tinkluose pasirenkami tokie šilumnešio parametrai kaip ir esamuose. 121. Šilumos tiekimo tinkluose ir šilumos punktuose neleidžiama naudoti armatūrą iš žalvario arba bronzos, išskyrus šiuos atvejus: 121.1. DN ≤ 20 mm, kai šilumnešio slėgis neviršija 1,6 MPa; 121.2. 20 mm < DN ≤ 50 mm, kai šilumnešio slėgis neviršija 1,0 MPa; 121.3. 50 mm < DN ≤ 80 mm, kai šilumnešio slėgis neviršija 0,6 MPa. 122. Reguliuoti šilumnešio srautą ir kitus jo parametrus su uždaromąja armatūra draudžiama. 123. Šilumos tiekimo tinkluose turi būti naudojama tik flanšinė arba įvirinamoji armatūra. Movinę armatūrą, kurios DN ≤ 50 mm, leidžiama naudoti, kai šilumnešio slėgis iki 1,6 MPa ir temperatūra ne aukštesnė kaip 115 °C. 124. Draudžiama naudoti gumines tarpines flanšinėse jungtyse. 125. Šilumos tiekimo tinkluose sklendes reikia įrengti su apylankos linijomis: 125.1. kai šilumnešis – vanduo, jeigu DN ≥ 500 mm ir p ≥ 1,6 MPa arba DN ≥ 300 mm ir p ≥ 2,5 MPa; 125.2. kai šilumnešis – garas, jeigu DN ≥ 200 mm ir p ≥ 1,6 MPa. 126. Apylankos linijų skersmuo nurodytas šių Taisyklių 7 priedo 3 lentelėje. 127. Sklendės, kurių DN ≥ 500 mm, turi būti su elektros pavaromis arba reduktoriais, palengvinančiais jų valdymą. 128. Sklendės su elektrinėmis pavaromis, sumontuotos bekanaliuose, nepereinamuosiuose ir pusiau pereinamuosiuose kanaluose paklotuose vamzdynuose, turi būti įrengtos apžiūros kamerose su antžemine dalimi (paviljonais) arba požeminėse apžiūros kamerose, kuriose natūraliuoju vėdinimu būtų palaikomi oro parametrai, atitinkantys elektrinių pavarų technines sąlygas. 129. Uždaromąją armatūrą reikia įrengti: 129.1. visuose šilumos šaltinio išvaduose (nepriklausomai nuo šilumnešio temperatūros ir vamzdžio skersmens) ir kondensato surinkimo bako įvade, tačiau draudžiama dubliuoti uždaromąją armatūrą, įrengiant ją pastato viduje ir išorėje; 129.2. visose šilumos tiekimo tinklų atšakose, jų pradžioje; 129.3. vandens tinkluose – sekcines sklendes, kaip nurodyta šių Taisyklių 7 priedo 4 lentelėje. 130. Abiejose sekcinių sklendžių pusėse turi būti įrengti slėgio matavimo prietaisai. 131. Ties sekcinėmis sklendėmis turi būti įrengtos jungtys tarp tiekimo ir grąžinimo vamzdynų. Jungčių skersmuo lygus 0,3 DN jungiamų vamzdynų, tačiau ne mažesnis kaip 50 mm. Kiekvienoje jungtyje reikia įrengti po dvi sklendes ir kontrolinį ventilį (DN = 25 mm) tarp jų. 132. Apžiūros kamerose, kamieniniuose tiekimo bei grąžinimo vamzdynuose ir atšakose iš jų (už sklendžių) turi būti įrengti temperatūros ir slėgio matavimo prietaisai. 133. Žemiausiose termofikacinio vandens ir kondensato vamzdynų vietose įrengiami ištuštinimo atvamzdžiai, o aukščiausiose – oro pašalinimo atvamzdžiai. 134. Sekcijų pripildymo ir ištuštinimo trukmė nurodyta šių Taisyklių 4 lentelėje, o atvamzdžių skersmuo – šių Taisyklių 3 priede. 135. Būtina numatyti įrengti planinio vandens išleidimo (iš kanaluose paklotų vamzdynų) priemones apžiūros kamerose, atskirai iš tiekimo ir grąžinimo vamzdžių (atvira srove) į vandens nukreipimo šulinius, kurie turi būti šalia apžiūros kamerų. Iš jų vanduo nuteka savitaka arba siurbliais perpumpuojamas į lietaus ar mišrią kanalizaciją. Jo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 40 °C. Išleisti vandenį tiesiog į apžiūros kameras arba ant žemės draudžiama. 136. Vandeniui išleisti iš tinklų, kurie pakloti virš žemės, ties ištuštinimo vietomis turi būti specialiai suprojektuoti ir įrengti baseinai, iš kurių vanduo latakais, grioviais nuteka į nustatytas vietas. Suderinus su atitinkamomis gamtosaugos tarnybomis, galima numatyti vandenį išleisti į natūralius vandens telkinius ir ant žemės paviršiaus. 137. Jeigu vanduo išleidžiamas į fekalinę kanalizaciją, turi būti įrengtas hidraulinis uždoris, o jeigu yra atbulinio tekėjimo tikimybė – ir atbulinis vožtuvas. 138. Garotiekių žemiausiose vietose ir prieš vertikalius ruožus reikia įrengti nuolat veikiantį drenažą. Tose pačiose vietose ir vamzdynų nuolydžiui sutampant su garo tekėjimo kryptimi – kas 400–500 m; kai nuolydis yra priešingos krypties, kas 200–300 m turi būti įrengtas drenažas, kuris naudojamas paleidžiant garotiekius. 139. Garotiekiams paleisti skirto drenažo atvamzdžiuose turi būti sumontuota po vieną sklendę arba ventilį, jeigu garo slėgis iki 2,2 MPa, ir po dvi nuoseklias sklendes arba ventilius, jeigu garo slėgis didesnis už 2,2 MPa. Atvamzdžių skersmenys nurodyti šių Taisyklių 3 priede. 140. Kondensatą iš nuolat veikiančio drenažo galima nukreipti į slėginį kondensato vamzdyną, jeigu drenuojamo kondensato slėgis kondensato vamzdyno slėgį viršija 0,1 MPa ir daugiau. 141. Siekiant kompensuoti vamzdynų pailgėjimus (dėl temperatūros pokyčio), įrengiami: 141.1. lenktieji kompensatoriai iš vamzdžių („U“ formos) ir kompensavimo elementai („L“ ir „Z“ formos) su lenktomis ir suvirintomis alkūnėmis; 141.2. riebokšliniai, lęšiniai ir silfoniniai kompensatoriai. 142. Riebokšlinius kompensatorius leidžiama naudoti požeminiuose ir virš žemės ant žemų atramų paklotuose vamzdynuose, kurių skersmuo DN ≥ 100 mm, o šilumnešio parametrai atitinka šias sąlygas: p ≤ 2,5 MPa ir t ≤ 300 °C. Kompensatorių konstrukcinis kompensuojamasis ilgis turi būti 50 mm didesnis už projektinį kompensuojamąjį ilgį. 143. Neleidžiama riebokšlinių kompensatorių naudoti vamzdynuose, paklotuose ant aukštų atramų arba estakadų. 144. Vamzdynų ruožai su riebokšliniais kompensatoriais tarp nejudamųjų atramų turi būti tik tiesūs, kitokie draudžiami. 145. Lenktųjų kompensatorių dydžiui nustatyti apskaičiuojamas projektinis vamzdyno pailgėjimas pagal formulę: ∆x = ε ∆l; čia ε – koeficientas, kuriuo įvertinama kompensacinių įtempimų relaksacija ir kompensatorių išankstinis įtempimas, lygus 50 % viso pailgėjimo ∆l, kai šilumnešio temperatūra t ≤ 400 °C. Kompensatoriaus atsparumas skaičiuojamas dviem atvejais: eksploatacinio režimo sąlygomis ir jam esant šaltam. 146. Kompensavimo elementų atsparumas skaičiuojamas eksploatacinio režimo sąlygomis, be išankstinio įtempimo. Pailgėjimus reikia skaičiuoti abiejų koordinačių ašių kryptimi. 147. Šilumos tiekimo tinklams tiesti naudojamos vamzdžių detalės turi būti pagamintos pramoniniu būdu. 148. Vamzdynų posūkiuose ir lenkimo vietose turi būti naudojamos pramoninės gamybos mažo lenkimo spindulio (R ≥ DN) alkūnės. Taip pat leidžiama naudoti normalaus lenkimo (R ≥ 3,5DN) alkūnes. 149. Šilumos tiekimo tinkluose, kai termofikacinio vandens slėgis ≤ 2,5 MPa ir temperatūra ≤ 200 °C, ir garotiekiuose, kai garo slėgis ≤ 2,2 MPa ir temperatūra ≤ 350 °C, leidžiama naudoti iš segmentų suvirintas (segmentines) alkūnes. 150. Tiesiuose vamzdynų ruožuose atstumas tarp gretimų skersinių siūlių turi būti ne mažesnis kaip 50 mm, kai šilumnešio slėgis ≤ 1,6 MPa ir temperatūra ≤ 250 °C, kitais atvejais – 100 mm. Atstumas nuo skersinės siūlės iki lenkimo pradžios turi būti ne mažesnis kaip 100 mm. 151. Mažo lenkimo spindulio alkūnes leidžiama suvirinti tarpusavyje be tiesaus tarpo. 152. Mažo lenkimo spindulio ir segmentines alkūnes įvirinti į vamzdį tiesiogiai be atvamzdžio draudžiama. 153. Judamosios atramos naudojamos visais vamzdžių klojimo atvejais, išskyrus bekanalį grunte: 153.1. slystamosios gali būti naudojamos, esant ašiniam poslinkiui, su visų skersmenų vamzdžiais ir visais judančių atramų naudojimo atvejais; 153.2. riedamosios (ritininės) gali būti naudojamos, esant horizontaliam ašiniam poslinkiui, kai vamzdžiai, kurių DN ≥ 200 mm, pakloti pereinamuosiuose kanaluose, ant kronšteinų, ant atskirų atramų ir estakadų; 153.3. riedamosios (rutulinės) gali būti naudojamos, esant horizontaliam poslinkiui, kuris gali nesutapti su trasos ašimi, kai vamzdžiai, kurių DN ≥ 200 mm, pakloti pereinamuosiuose kanaluose, ant kronšteinų, ant atskirų atramų ir estakadų; 153.4. spyruoklinės atramos ir pakabos gali būti naudojamos, kai vamzdžiai, kurių skersmuo DN ≥ 150 mm, juda vertikalia kryptimi; 153.5. standžiosios pakabos gali būti naudojamos vamzdynuose su lanksčiaisiais kompensatoriais ir kompensavimo elementais, esant antžeminiam paklojimo būdui. 154. Ruožuose, kuriuose įrengti riebokšliniai ir silfoniniai kompensatoriai, kabamųjų atramų naudoti negalima. 155. Standžiųjų pakabų ilgis šilumos tinkluose, kai šilumnešis yra vanduo arba kondensatas, turi būti 10 kartų didesnis už judamosios kabamosios atramos poslinkį dėl vamzdynų temperatūrinės deformacijos; kai šilumnešis yra garas – 20 kartų didesnis. 156. Nejudamosios atramos naudojamos: 156.1. frontaliosios – visais atvejais, išskyrus bekanaliu būdu paklotus vamzdynus; 156.2. skydinės – požeminio bekanalio paklojimo atveju ir nepereinamuosiuose kanaluose, kai atramos įrengiamos ne apžiūros kamerose. Skydinių atramų apačioje turi būti įrengtos kiaurymės kanale susirinkusiam vandeniui nutekėti, o prieš jas įrengtos apžiūros angos; 156.3. atramos-apkabos – gali būti naudojamos vamzdynams kloti virš žemės ir pereinamuosiuose kanaluose (vamzdynuose su lanksčiaisiais kompensatoriais ir kompensavimo elementais). 157. Didžiausi leistinieji atstumai tarp nejudamųjų atramų nurodyti šių Taisyklių 8 priedo 1 lentelėje. 158. Pagrindiniai vamzdynų klojimo trasose ir šilumos punktuose reikalavimai pateikti šių Taisyklių 4 priede. VIII. BEKANALIŲ ŠILUMOS TIEKIMO TINKLŲ REIKALAVIMAI 159. Bekanaliams šilumos tiekimo tinklams įrengti naudojami iš anksto izoliuoti vamzdynai ir jų detalės, atitinkantys Lietuvos standartus (1 priedo 4–7 punktai), kurių savybės tenkina bendruosius šilumos tiekimo vamzdynams keliamus reikalavimus. 1591. Bekanaliams šilumos tiekimo tinklams įrengti galima naudoti aukšto slėgio polietileno su kryžminiais tarpmolekuliniais ryšiais (PE-X) iš anksto izoliuotus vamzdžius, atitinkančius EN/ISO 15875 standarto reikalavimus, jeigu šilumnešio parametrai esamoje šilumos tiekimo sistemoje (ar jos dalyje) ne aukštesni ir nebus aukštesni ateityje, kaip nurodyta šių Taisyklių 2.2 punkte, ir jeigu gamintojas deklaruoja apie gaminio tinkamumą šiai paskirčiai. Pagrindinio vamzdžio skersmuo turi būti ne didesnis kaip 110x10 mm. 160. Vamzdynai klojami iš anksto paruoštose tranšėjose, atitinkančiose tokius reikalavimus: 160.1. turi būti užtektinai vietos vamzdynams pakloti ir sumontuoti tinkamame gylyje; 160.2. turi būti užtektinai vietos užpilamam gruntui sutankinti apie vamzdynus; 160.3. turi būti saugu dirbti tranšėjose. 161. Tranšėjų matmenys priklauso nuo vamzdynų klojimo gylio ir vamzdynams, atšakoms ir kitiems elementams įrengti reikalingos vietos. 162. Vamzdynų klojimo gylis priklauso nuo apkrovų žemės paviršiuje ir auginamų kultūrų dirbamose žemėse. Vietose, kurių paviršiaus danga speciali (gatvės, šaligatviai ir t. t.), minimalus atstumas nuo vamzdynų izoliacijos apvalkalo viršaus iki tos vietovės paviršiaus dangos apačios yra 0,4 m, tačiau iki dangos viršaus turi būti ne mažiau kaip 0,65 m. Vietovėse, kuriose nevažinėja transportas ir kuriose nėra dirbtinės dangos, šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 0,4 m. Rekomenduojami tranšėjų matmenys nurodyti šių Taisyklių 5 priede. 163. Mažiausias atstumas tarp vamzdynų apvalkalų: 163.1. kai vamzdžio skersmuo DN ≤ 150 mm – 150 mm; 163.2. kai vamzdžio skersmuo DN > 150 mm – 200 mm. 164. Suvirinant vamzdžius turi būti palikti po 220 mm neizoliuoti jų galai, kad virinant neperkaistų izoliacinės medžiagos. 165. Tranšėjų dugnas turi būti be akmenų, lygus, o ant jo turi būti 0,1 m storio papilto sutankinto smėlio sluoksnis. Vamzdynai tranšėjose užpilami smėliu, o paskui iškastuoju gruntu. Tarpai tarp tranšėjos sienelių ir vamzdžių pripilami smėlio, o patys vamzdžiai užpilami 0,1 m storio smėlio sluoksniu, kuris sutankinamas rankiniu būdu. 166. Ant sutankinto smėlio sluoksnio turi būti uždedama įspėjamoji juosta su užrašu „ŠILUMOS TIEKIMO TINKLAI“ arba tinklelis. 167. Smėlis, kuriuo užpilami vamzdynai, turi atitikti šiuos reikalavimus: 167.1. stambiausios dalelės turi būti ≤ 16 mm; 167.2. dalelės, kurių dydis ≤ 0,075 mm, gali sudaryti iki 9 % svorio viso užpilamo smėlio kiekio; 167.3. dalelės, kurių dydis ≤ 0,020 mm, gali sudaryti iki 3 % svorio viso užpilamo smėlio kiekio; 167.4. rūšingumo (vienodumo) koeficientas d60/d10 < 1,8; 167.5. turi būti švarus, be žalingų priemaišų (taip pat ir augalinių), humuso, molio luitų; 167.6. neturi būti aštriabriaunių akmenukų, kurie galėtų pažeisti vamzdžius ir jų sandūras; 167.7. sudėtis turi būti tokia, kad trinties koeficientas, rūpestingai sutankinus smėlį, atitiktų projektinį; 167.8. trinties koeficientas yra nustatytas, esant 97–98 % sutankinimui, kuris negali būti mažesnis už 94–95 %, išskyrus specialius atvejus, kai vamzdynas juda statmenai savo ašiai. Tada gali būti nurodytos kitos sutankinimo reikšmės. 168. Po keliais, gatvėmis, stovėjimo aikštelėmis ir kitose panašiose vietose supiltas gruntas turi būti sutankintas tiek, kad į apkrovas reaguotų taip pat kaip ir nejudintas gruntas. 169. Bekanaliai šilumos tiekimo tinklai nužymimi piketais ties atšakomis, posūkiais ir tiesiose atkarpose kas 100 m. 170. Atliekant bekanalių šilumos tiekimo tinklų geodezinį derinimą, turi būti pažymimas vamzdynų paklojimo gylis (nuo žemės paviršiaus iki izoliacijos apvalkalo viršaus). 171. Pažeidimų kontrolės signalizacija įrengiama, jeigu to reikalauja šilumą tiekianti organizacija. 172. Bekanaliu būdu klojamus vamzdynus leidžiama montuoti: 172.1. be išankstinio įtempimo; 172.2. prieš užkasant juos mechaniniu būdu įtempus arba pašildžius; 172.3. su savikompensacijos elementais („U“ formos kompensatoriais, natūraliaisiais posūkiais). 173. Įrengiant natūraliųjų posūkių kampus, vamzdynų atšakas, kompensacijos elementus, oro šalinimo ir drenavimo armatūrą, reikia vadovautis vamzdžių firmų gamintojų parengtomis Vamzdynų ir jų dalių projektavimo ir montavimo taisyklėmis bei rekomendacijomis. 174. Bekanaliuose šilumos tiekimo tinkluose atstumai tarp nejudamųjų atramų nereglamentuojami. Nejudamųjų atramų vietos nustatomos skaičiavimais ir (ar) pagal būtinybę kurioje nors tinklo vietoje turėti nejudamai įtvirtintą vamzdyną. 175. Būtino vandens išleidimo iš bekanalių šilumos tiekimo tinklų atveju nustatytose žemiausiose vamzdynų ištuštinimo vietose vanduo išleidžiamas drenavimo vamzdžiu į specialiai tam reikalui įrengtą vandens nukreipimo šulinį. Iš jo vanduo nuteka savitaka arba siurbliais perpumpuojamas į latakus, griovius, kuriais nuvedamas į su atitinkamomis gamtosaugos tarnybomis suderintas vietas arba į lietaus ar mišrią kanalizaciją. Tokiu atveju vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 40 °C. IX. ŠILUMOS IZOLIACIJOS REIKALAVIMAI 176. Šilumos tiekimo vamzdynai ir jų visi elementai (armatūra, flanšai, kompensatoriai) turi būti izoliuoti nepriklausomai nuo jų temperatūros ir klojimo būdo. Šilumos tiekimo vamzdynai ir jų elementai pirmiausia turi būti padengti antikorozine danga, o tik tada izoliuojami. Izoliacinė medžiaga turi būti padengta apsaugine danga. 177. Izoliuotų paviršių temperatūra, kai aplinkos temperatūra yra iki 25 °C, neturi viršyti: 177.1. 45 °C, kai vamzdynu ir jo elementais tekančio šilumnešio temperatūra > 100 °C; 177.2. 35 °C, kai vamzdynu ir jo elementais tekančio šilumnešio temperatūra ≤ 100 °C. 178. Izoliacijos sluoksnio storis parenkamas vadovaujantis Šilumos perdavimo tinklų šilumos izoliacijos įrengimo taisyklėmis (1 priedo 10 punktas). 179. Apskaičiuojant šilumos nuostolius per metus (jeigu nėra tikslių, matavimais nustatytų duomenų) vamzdynų aplinkos temperatūrą pasirinkti: 179.1. pereinamuosiuose kanaluose – 40 °C; 179.2. paklotuose virš žemės: 179.2.1. eksploatuojamų ištisus metus – vietovės vidutinę metinę temperatūrą; 179.2.2. eksploatuojamų šildymo sezono metu – vidutinę vietovės šildymo sezono temperatūrą; 179.2.3. nepereinamuosiuose kanaluose arba paklotuose bekanaliu būdu – vidutinę metinę grunto temperatūrą vamzdžio ašies gylyje. 180. Apskaičiuojant šilumos perdavimo koeficientą, reikia pasirinkti izoliacinės medžiagos šilumos laidumo koeficiento reikšmę, atitinkančią numatomą izoliacinės medžiagos temperatūrą ir drėgmę eksploatacijos metu. 181. Šilumos nuostoliai skaičiuojami vadovaujantis Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodika (1 priedo 13 punktas). 182. Šilumos nuostoliai per izoliuotas atramas, flanšus ir armatūrą įvertinami koeficientu, atitinkamai padidinus tiesaus vamzdyno ruožo nuostolius. Koeficiento reikšmės nurodytos Taisyklių 9 priedo 1 lentelėje. 183. Izoliacinės medžiagos ir izoliacinės konstrukcijos parenkamos vadovaujantis techniniais ir ekonominiais skaičiavimais. 184. Neleidžiama izoliacinėse konstrukcijose naudoti medžiagų ir gaminių, turinčių asbesto. 185. Šilumos izoliacija turi išlaikyti pastovias izoliacines savybes per visą šilumos tinklų naudojimo laiką. 186. Šilumos izoliacija turi būti chemiškai ir fiziškai stabili esant aukštesnei nei 10 °C temperatūrai už didžiausią projektinę temperatūrą ir 10 °C žemesnei už mažiausią projektinę temperatūrą. 187. Šilumos izoliacija turi būti mechaniškai atspari. 188. Neleidžiama naudoti piltinės izoliacijos. 189. Sujungimų, armatūros ir kitų elementų izoliacija turi būti išardomoji. Šis reikalavimas netaikomas bekanaliu būdu paklotų vamzdynų elementams. 190. Leistinieji šilumos nuostoliai nurodyti Šilumos perdavimo tinklų šilumos izoliacijos įrengimo taisyklėse (1 priedo 10 punktas). X. ŠILUMOS PUNKTŲ REIKALAVIMAI 191. Šilumos punktas būtinas kiekviename gyvenamajame pastate, kurio šilumos paskirstymo sistemos jungiamos prie šilumos tinklų, išskyrus vienoje individualioje gyvenamojoje valdoje esančius vienbučius ar dvibučius gyvenamuosius namus ir jų priklausinius – jiems gali būti įrengtas vienas šilumos punktas. 192. Pramonės įmonių ir įstaigų, užimančių kelis pastatus, šilumą naudojančios sistemos jungiamos prie šilumos tiekimo tinklų per grupinį šilumos punktą. Esant galimybei, atskirus pastatus leidžiama jungti tiesiogiai per individualius šilumos punktus. Šilumos punktui turi būti skirta atskira patalpa, išskyrus mini šilumos punkto modulį (buto, biuro ir pan.). 193. Šilumos punktuose montuojami įrenginiai, armatūra, valdymo, kontrolės ir automatikos priemonės, kuriomis: 193.1. vieno šilumnešio šiluma perduodama kitam; 193.2. keičiami šilumnešio parametrai; 193.3. atliekama šilumnešio parametrų kontrolė ir apsauga, neleidžianti viršyti nustatytų parametrų avarinių situacijų metu; 193.4. reguliuojami ir matuojami šilumnešių debitai, šilumos punkte įrengtu (-ais) apskaitos prietaisu (-ais) išmatuojamas visas objekte sunaudojamos šilumos energijos kiekis; 193.5. šilumnešis paskirstomas vartotojo sistemoms. 194. Termometrai ir manometrai turi būti: 194.1. termofikacinio vandens tiekimo ir grąžinimo vamzdynuose manometrai prieš įvadines sklendes, o termometrai po jų ir atskirai grąžinimo vamzdynuose iš kiekv …