Projektas

Projektas Projektas 34 PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m.                            mėn. d. nutarimu Nr. VALSTYBINĖ APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJA (pagrindiniai teiginiai 1996-2000 metams) TURINYS SUTRUMPINIMAI                                                 3 ĮVADAS                                                        4 2. APLINKOS BŪKLĖS APŽVALGA                                   4 2.1. APLINKOS KOKYBė                                          4 2.2. GAMTINIAI IšTEKLIAI, KRAšTOVAIZDžIO IR BIOLOGINė įVAIROVė8 3. APLINKOS APSAUGOS TIKSLAI                                  9 3.1. APLINKOS KOKYBėS APSAUGA                                 9 3.2. GAMTINIų IšTEKLIų, KRAšTOVAIZDžIO IR BIOLOGINėS įVAIROVėS APSAUGA                                                      10 4. APLINKOS APSAUGOS PRIORITETAI                             11 4.1. APLINKOS KOKYBėS, GAMTOS IšTEKLIų, KRAšTOVAIZDžIO IR BIOLOGINėS įVAIROVėS IšSAUGOJIMAS                            11 4.2. APLINKOSAUGA ūKINėJE VEIKLOJE                           15 5. APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS PRINCIPAI                     17 6. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS                        18 6.1. TEISINIS ADMINISTRACINIS REGULIAVIMAS                   18 6.2. TERITORIJų PLANAVIMAS                                   20 6.3. EKONOMINėS PRIEMONėS                                    21 6.4. FINANSINėS PRIEMONėS                                    22 6.5. APLINKOS MONITORINGAS, MOKSLINIAI TYRIMAI, INFORMACINIS FONDAS                                                       23 6.6. VISUOMENėS INFORMAVIMAS IR APLINKOSAUGINIS šVIETIMAS    25 7. VEIKSMŲ PROGRAMA                                          26 7.1. APLINKOS KOKYBėS APSAUGOS VEIKSMų PROGRAMA              26 GAMTINIų IšTEKLIų, KRAšTOVAIZDžIO IR BIOLOGINėS įVAIROVėS APSAUGOS VEIKSMų PROGRAMA                                    29 APIBENDRINIMAS SUTRUMPINIMAI AAA        - Aplinkos apsaugos agentūra AAM        - Aplinkos apsaugos ministerija AB         - Akcinė bendrovė AE         - Atominė elektrinė AVA        - Apskrities valdytojo administracijaas CSD        - Civilinės saugos departamentas BI         - Botanikos institutas EI         - Ekologijos institutas EnM        - Energetikos ministerija EM         - Ekonomikos ministerija ES         - Europos sąjunga GI         - Geografijos institutas LGT (SUM)   - Lietuvos geologijos tarnyba prie Statybos ir urbanistikos ministerijos KP         - Kelių policija LHV        - Lietuvos hidrometeorologijos valdyba LRS        - Lietuvos Respublikos Seimas LRV        - Lietuvos Respublikos Vyriausybė MŪM        - Miškų ūkio ministerija MŽD        - Medžiotojų ir žvejų draugija RIM        - Ryšių ir informatikos ministerija PPM        - Pramonės ir prekybos ministerija PK         - Pramonininkų konfederacija SAM        - Sveikatos apsaugos ministerija SD         - Standartizacijos departamentas SI         - Savivaldos institucija SM         - Susisiekimo ministerija SUM        - Statybos ir urbanistikos ministerija ŠMM        - Švietimo ir mokslo ministerija US  AID      -  Jungtinių  Amerikos Valstijų  tarptautinio vystymo agentūra VKJ        - Valstybinė kokybės inspekcija VTDD               -         Valstybinisis         turizmo departamentasdepartamentas VRM        - Vidaus reikalų ministerija VRSRM       -  Valdymo  reformų  ir  savivaldybių  reikalų ministerija VU         - Vilniaus universitetas ŽŪM        - Žemės ūkio ministerija ĮVADAS Lietuvoje  egzistuoja  daugybė  neatidėliotinai  spręstinų aplinkos  apsaugos problemų. Tai šalies upių ir  ežerų,  Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenų teršimas miestų ir gyvenviečių, pramonės  ir žemės ūkio teršalais, dirvožemio užteršimas  žemės ūkyje   naudojamais  chemikalais,  naftos  produktais  ir   kt. medžiagomis;  aplinkos  teršimas  atliekomis;  oro  užterštumas emisijomis  iš  transporto,  energetikos,  statybos,   chemijos pramonės  objektų  ir kt. Gamtinių išteklių  ir  kraštovaizdžio apsaugos srityje - kraštovaizdžio degradavimas gamtinio karkaso bei   saugomose   teritorijose  dėl   neoptimalios   žemėnaudos struktūros,  biologinės įvairovės mažėjimas, vertingų  gamtinių kompleksų   bei  objektų  žalojimas  ir  naikinimas,   gamtinių išteklių mažėjimas dėl neracionalaus jų naudojimo. Tam, kad būtų išsaugotos tinkamos sąlygos žmonėms gyventi, racionaliai   naudojami  gamtiniai  ištekliai   bei   išsaugota kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, reikia 1992  m.  parengta Lietuvos aplinkos apsaugos programa apėmė svarbiausias to  meto gamtosaugines   problemas,  numatė  jų  sprendimo   būdus   bei pirmaeiliškumą.  Didžioji dalis programoje  numatytų  priemonių buvo  kryptingai realizuojamos, kai kuriuos jų tęsiamos ir šiuo metu.    Tačiau    valstybės    ekonominė    politika,     ūkio restruktūrizavimas  bei būtinumas neatidėliotinai  spręsti  kai kurias  aplinkos apsaugos problemas reikalavo aiškiai apibrėžti aplinkos  apsaugos  tikslus,  nustatyti  prioritetus,  parinkti efektyviausias  priemones aplinkos apsaugos tikslams  pasiekti. Šiuo  tikslu  1995  m.  buvo parengtas trijų  tomų  programinis dokumentas.  Pirmojoje  dalyje -  “Strategijos  pagrindimas”  - įvertinta  aplinkos  būklė, pateikta  ūkio  sektorių  apžvalga, numatytos aplinkos būklės kitimo tendencijos, aprašyta aplinkos apsaugos organizacinė, teisinė bei ekonominė sistema. Antrojoje dalyje - “Strategijos metodologija” - remiantis aplinkos būklės analize,  suformuluota  bei  parengta  Strategijos  koncepcija, pasirinkta   ir  aprašyta  metodika,  pagal  kurią   įvertintos aplinkos  apsaugos  problemos,  jų  aštrumas  ir  sudėtingumas, nustatyti  tikslų  prioritetai. Trečiojoje  dalyje  -  “Veiksmų programa”  -  pateikta  ilgalaikė strategija,  trumpalaikių  ir vidutinės  trukmės veiksmų programa pagal aplinkos komponentus. Numatytos strategijos įgyvendinimo priemonės, aplinkos apsaugos finansavimo aspektai ir kt. Šiame   dokumente   pateikiami  pagrindiniai   Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos teiginiai. 2. APLINKOS BŪKLĖS APŽVALGA Informacija  apie aplinkos būklę, teigiamus  ir  neigiamus pokyčius  pateikta  strategijos pirmajame tome  -  “Strategijos pagrindimas”   bei   kasmet  išleidžiamoje  Aplinkos   apsaugos ministerijos  ataskaitoje. Todėl čia  apsiribojama  tik  trumpa aplinkos būklės apžvalga. 2.1. Aplinkos kokybė Vanduo.  1995  m.  įĮ paviršinius vandens  telkinius  buvo Lietuvoje  per metus išleistadžiama apie 300 mln.  m3  valytino vandens.  Iš  jų  26%  išvaloma  iki  reikalaujamų  normų,  56% nepakankamai  išvaloma ir 18% - nevaloma (1  pav.).  Pagrindinė paviršinio   ir  gruntinio  vandens  užterštumo  priežastis   - nepakankamai   valomos   miestų  bei   pramonės   nuotekos   ir išsklaidyta tarša Dėl nuotekų kiekių mažėjimo ir įgyvendinamų nuotekų valymo priemonių,  lyginant su 1992-ais metais šie kiekiai atatinkamai pasikeitė.  1992  m. iš viso į vandens baseinus  buvo  išleista 366.3 mln. kub.m nutekamųjų vandenų iš kurių išleista be valymo 69.7  mln.  kub.  m,  valyta  iki  normos  95.6  mln.  kub   m, nepakankamai išvalyta 201 mln. kub. m. Pagrindinė   išleidžiamo   didelio   kiekio   nepakankamai išvalyto  ir  nevalomo vandens kiekio priežastis  -  užsitęsusi mechaninio  ir  biologinio  nuotekų  valymo  įrenginių  statyba didžiuosiuose miestuose. Pagal   taikomus  vandens  kokybės  kriterijus  Paviršinio vandens  kokybė  stebima  47-iose upėse  ir  9-iuose  ežeruose, charakteringiausiuose komunalinio ūkio, pramonės ir žemės  ūkio veiklos    poveikį    atspindinčiuose    taškuose,    atliekant hidrocheminius   tyrimus.  Gamtinis  fonas  stebimas   6-iuose, mažiausiai  ūkinės  veiklos įtakojamuose upeliuose.  43%  tirtų upių vietų vanduo buvo švarus, 48% - vidutiniškai užterštas,  9 - smarkiai užterštas. Lyginant su 1994 metais, truputį padidėjo užterštumas azotinėmis medžiagomis. Lietuvos Smarkiai užterštos mažosios  upės - (Sidabra, Kulpė, Obelė, Tatula,  Laukupė)  yra gana  smarkiai  užterštos. Jose oOrganinių  medžiagų  vidutinės koncentracijos  viršijo leidžiamą normą nuo  3  iki  10  kartų, nitritų  iki-  3 - 13 kartų, amonio, azoto ir 9  -  27  kartus, fosfatų  iki  6  - 26 kartų viršijo leidžiamą  normą.  us.  Kai kuriais  atvejais normos viršijamos iki 80 kartų. Ežerų  vanduo pagal    hidrocheminius    rodiklius    yra    švarus,    pagal hidrobiologinius ir bakteriologinius - mažai arba  vidutiniškai užterštas. Apie  85%  Kuršių marių akvatorijos ir 45% Baltijos  jūros pakrantės   akvatorijos  yra  stipriai  užteršta   biogeninėmis medžiagomis. Dažnai, ypač masinio dumblių žydėjimo metu, Kuršių mariose  susidaro deguonies deficitas, sukeliantis masinį  žuvų kritimą.  Nemuno  baseino upių bei Kuršių marių  vandens  įtaka Baltijos  jūroje aiškiai pastebima iki 10-15 km  nuo  Klaipėdos sąsiaurio.   Klaipėdos,  Girulių  bei  Palangos   paplūdimiuose karštomis vasaros dienomis būna bloga sanitarinė būklė. GBene    labiausiai    antropogeninė   tarša    atsispindi gruntinioame  vandens tarša nustatyta yjeb.  Beveik  trečdalyje šalies teritorijos nitratų kiekis gruntiniame vandenyje viršija didžiausią   leistiną  koncentraciją.  Pavyzdžiui  Jonavos   AB “Achemos”   teritorijoje   amonio   koncentracija   gruntiniame vandenyje  -  1,5-6 g/l , o tai 30-120 kartų viršija  DLK.  Čia užterštas  gruntinis  vanduo teršia ir  Neries  upę.  Vilniaus, Alytaus,  Marijampolės, Švenčionių naftos bazių  aplinkoje  bei kai kuriose buvusiose Sovietų armijos karinėse bazėse gruntinis vanduo  stipriai užterštas naftos produktais. Šiaurės Apie  800 tūkst.  gyventojų  naudoja šachtinių šulinių  vandenį,  kuriame nitratų  kiekis yra didesnis negu leidžiama norma. Kai  kuriose vietose  pavyzdžiui Jonavos AB Achemos, naftos bazių  Vilniuje, Alytuje,  Marijampolėje,  Švenčionyse,  bei  buvusiose  Sovietų armijos  karinių  bazių teritorijose gruntinis vanduo  smarkiai užterštas nitratais (30 - 120 kartų viršija didžiausią leistiną koncentraciją  (DLK))  ir naftos produktais.  Šiaurės  Lietuvos karstinio   regiono   gruntiniame   vandenyje   stebimas    dėl intensyvios žemės ūkio veiklos daugėja padidėjęs azoto junginių ir organinių medžiagų kiekis. Kuršių ir Kauno mariose bei Baltijos jūroje vandens kokybę lemia  Nemuno baseino ir kitų upių atplukdoma tarša,  taip  pat ūkinė   veikla   bei   avarijos  Klaipėdos   uosto   ir   jūros akvatorijoje. Apie 85% Kuršių marių akvatorijos ir 45% Baltijos jūros  pakrantės akvatorijos yra stipriai užteršta biogeninėmis medžiagomis. Dažnai, ypač masinio dumblių žydėjimo metu, Kuršių mariose  susidaro deguonies deficitas, sukeliantis masinį  žuvų kritimą.  Nemuno  baseino upių bei Kuršių marių  vandens  įtaka Baltijos  jūroje aiškiai pastebima iki 10-15 km  nuo  Klaipėdos sąsiaurio.  Klaipėdos, Girulių bei Palangos paplūdimiai  vasarą dėl blogos sanitarinės būklės dažnai uždaromi. Oras.  Pastaraisiais metais Lietuvoje atmosferos  teršimas sumažėjo,  tačiau  problemos (rūgštūs lietūs,  ozono  sluoksnio mažėjimas,  klimato  kaita),  su  kuriomis  susiduria  daugelis valstybių,  yra būdingos ir Lietuvai. Pagrindiniai oro  teršalų emisijos  į  atmosferą šaltiniai Lietuvoje, kaip  ir  daugelyje šalių,  - transportas, energetika, pramonė. Pateiktame  grafike (2  pav.).matyti, kad didžiąją teršalų dalį sudaro emisijos  iš transporto-1995 metais apie 70% (palyginus su 19924 m. padidėjo 118 tūkst. t). Pagrindiniai   emisijos   į   atmosferą   šaltiniai    yra didžiuosiuose  miestuose  bei  pramonės  centruose   (Vilniuje, Kaune,   Klaipėdoje,   N.Akmenėje,  Mažeikiuose,   Kėdainiuose, Jonavoje  ir  kt.).  1995 m. iš stacionarių šaltinių  išsiskyrė apie  514,7  tūkst.  t teršalų, iš kurių apie  152,1  tūkst.  t pateko  į  aplinką.  Nors  bendra  tendencija  yra  taršos   iš stacionarių šaltinių mažėjimas, kai kuriose įmonėse,  padidėjus gamybai,  emisijos  1995 m. pradėjo didėti  (pvz.,  Jonavos  AB “Achema”,  Panevėžio AB “Metalistas”, Kėdainių AB  “Fostra”  ir kt.) Lietuvoje kasmet susikaupia daugiau kaip 1 mln. pasenusių, netinkamų naudojimui gyvsidabrio lempų. Dirvožemis. Labiausiai užterštas dirvožemis ir  paviršinis žemės  sluoksnis  yra  didžiausiuose miestuose,  ypač  pramonės įmonių, transporto magistralių ir mazgų teritorijose bei  šalia jų.  Pramonės  įmonių teritorijose aptinkami  sunkiųjų  metalų, naftos  produktų  kiekiai,  viršijantys  didžiausias  leistinas koncentracijas.   Didesnės   negu   foninės   sunkiųjų   metalų koncentracijos  dirvožemyje aptinkamos ir  šalia  tokių  įmonių esančiose teritorijose. Pvz.: Mažeikių naftos perdirbimo įmonės poveikio  zonoje,  nustatyti  padidinti  nikelio  ir  vanadžio, Naujosios  Akmenės cemento gamyklos poveikio zonoje  -  chromo, nikelio ir vanadžio, Jonavos ir Kėdainių trąšų gamyklų poveikio zonose  vario kiekiai. Pakelėse, ypač judriųjų automagistralių, kaupiasi benzpirenas ir švinas Agrariniame dirvožemyje teršiančių medžiagų kiekiai  retai viršija didžiausias leistinas koncentracijas. Intensyvus  žemės dirbimas  sudaro  palankias sąlygas dirvožemio  mechaninei  bei vandens erozijai ir defliacijai. Atliekos.  Atliekų  susidarymo  tendencija  atsispindi   3 paveiksle. Buitinių  atliekų  sraute pastebimas  maisto  ir  buitinių prekių  įpakavimo, ypač vienkartinės taros, didėjimas. Buitinės atliekos  beveik  nerūšiuojamos ir praktiškai visos  patenka  į sąvartynus. 1995  m.  Lietuvoje susidarė 153 000 t pavojingų  atliekų. Atskira  problema - uždrausti ir netinkami naudoti  pesticidai. Šiuo  metu  954 sandėliuose yra sukaupta apie 4000 t pesticidų, iš jų apie 2200 t priskiriami prie uždraustų, netinkamų naudoti ir neidentifikuotų. 1989 - 1995 metais 26 pesticidų sandėliuose įvyko  gaisrai.  Ligoninėse  susidaro  apie  1700  t  infekuotų atliekų,  kurios po dezinfekcinio apdorojimo, kartu su  kitomis buitinėmis   atliekomis,  susidarančiomis   gydymo   įstaigose, išvežamos  į buitinių atliekų sąvartynus. Dar blogesnė  padėtis su  kitomis  ligoninių atliekomis. Lietuvoje kasmet  susikaupia daugiau kaip 1 mln. pasenusių, netinkamų naudojimui gyvsidabrio lempų. Ignalinos    atominėje   elektrinėje    nuolat    kaupiasi radioaktyviosios  atliekos.  Šiek tiek  radioaktyviųjų  atliekų susidaro medicinos, pramonės ir mokslinio tyrimo įstaigose  bei įmonėse.  AE  panaudotas kuras saugomas baseinuose,  esančiuose greta    reaktoriaus.    Kietos   radioaktyviosios    atliekos, susidarančios elektrinės eksploatavimo metu, rūšiuojamos  pagal radioaktyvumą     ir    saugomos    specialiose     saugyklose. Radioaktyviais  nuklidais užterštas dumblas iš  nuotekų  valymo arenginių  laikomas karjere. Per metus susikaupia 0,4-0,65  GBq dirbtinių radionuklidų. Fizikinė  tarša.  Radiacija,  elektromagnetiniai   laukai, šiluminė  tarša  ir  triukšmas  tai  labiausiai  pasireiškianti fizikinė   tarša,  kurios  poveikis  aplinkai   pastebėtas   ir nustatytas. Ignalinos  AE  yra  didžiausias potencialus  radioaktyvios taršos  šaltinis  Lietuvoje.  R Ignalinos  atominės  elektrinės radioaktyviosios  dujos  iš  gamybinių  patalpų  kartu  su  oru išmetamos į atmosferą. Televizijos ir radijo stotys, aerouostų radarai  ir  ryšio sistemos,  karinio  bei  civilinio radijo  ryšio  sistemos  yra elektromagnetinės radiacijos skleidėjai. Lietuvoje  yra  vietų, kuriose   elektromagnetinių  laukų  srautas  viršija   leistiną normatyvą. Drūkšių  ežero akvatorijos dalis prie Ignalinos atomineiės elektrinei, dirbant pilnu pajėgumu, dėl išleidžiamo ės  vandens šiluminio  poveikio  ežero  vandens temperatūra  pakyla  trimis laipsniais.  išleistuvo  dėl temperatūrinio  poveikio  neužšąla visą  žiemą. Šis terminės taršos židinys smarkiai veikia  ežero ekosistemą, čia aiškiai pastebimi eutrofikacijos požymiai. Transportas ir pramonės įmonės yra ne tik pagrindiniai oro teršėjai,  bet  ir  triukšmo šaltiniai.  Kai  kuriose  didžiųjų miestų  vietose  triukšmas gerokai viršija  higienines  normas, todėl jau dabar reikalingos prevencinės priemonės, o netolimoje ateityje  galima  prognozuoti, kad dėl šios  blogybės  progreso prireiks didelių investicijų. Užterštos teritorijos. Labiausiai užterštos yra  senų  (jų tarpe  ir  nelegalių)  sąvartynų, taip pat  buvusių  sovietinės kariuomenės dislokacijos vietų bei poligonų ir kai kurių įmonių teritorijos.  Vien  buvusios  Sovietų  Sąjungos  karinių  bazių teritorijos  sudaro  67762  ha arba 1,04%  šalies  teritorijos. Pažeistuose plotuose nustatyta plintanti dirvožemio erozija  ir defliacija,  tarša  naftos produktais,  sunkiaisiais  metalais. Aptikti  atliekų  sąvartynai,  stipriai  pažeisti  miškai   bei kraštovaizdis,   sunaikinti  rekreaciniai   ištekliai.   Darant atliekų   sąvartynų   inventorizaciją   nustatytas   teritorijų užterštumas       biogeninėmis       medžiagomis,        naftos produktais,sunkiaisiais metalais. 2.2. Gamtiniai ištekliai, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė Žemėnaudos  struktūros formavimas. Lietuvos žemėnauda  yra patyrusi  keletą istorinės raidos laikotarpių,  kai  dėl  žemės reformos  (valakinės, vienkieminės, sovietinės) keisdavosi  jos struktūra,  didėjo  ar mažėjo atskirų naudmenų  grupių  užimama dalis.  Šiuo  metu  Lietuvoje vyksta dar viena  žemės  reforma, keičianti  iš  sovietmečio  paveldėtą  žemėnaudos  struktūrą  į smulkiasklypę privačią agrarinę žemėvaldą. Dėl  intensyvios ūkinės veiklos, o labiausiai dėl statybų, mažėja   natūralių  ir  pusiau  natūralių  teritorijų   plotas, degraduoja  gamtinis  kraštovaizdis, kinta  jo  struktūra.  Šie procesai stebimi ir saugomose teritorijose. Šiuo    metu   stebimi   natūralios   dirvožemių    dangos degradacijos   bei  naikinimo  procesai,  suaktyvinti   žmogaus veiklos.  Tai  vandens  ir vėjo erozija,  kurios  rezultatas  - degraduoti,  vidutiniškai  ir  stipriai  suardyti  dirvožemiai, kurių   bendras   plotas  sudaro  daugiau   nei   1,6%   šalies teritorijos. Biotos   išteklių   apsauga.   Biotos   išteklius   sudaro pagrindiniai   miško  (medienos)  ir  šalutiniaimažieji   miško (uogos,  grybai,  vaisiai, vaistiniai augalai)  ištekliai,  bei gyvunijos  ištekliai.  Miškų  būklė  per  paskutinį  dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys - atmosferos tarša ir  nepalankios  gamtinės  sąlygos -  stiprūs  vėjai,  sausros, kenkėjų   plitimas,   kanopinių   žvėrių   daroma   žala.   Per pastaruosius metus žuvų ištekliai iš esmės nepakito, tuo  tarpu kanopinių  žvėrių  skaičius pradėjo  mažėti  -  briedžių  banda sumažėjo   daugiau  kaip  per  pusę,  labai   sumažėjo   šernų. Suprastėjo bandos kokybė. Pastaraisiais metais sumažėjo  mažųjų šalutinių miško išteklių kiekis, jų plotai, pablogėjo kokybė. Lietuvoje  dar yra nemažai natūralių bei pusiau  natūralių teritorijų,  kuriose auga ar gyvena augalų,  gyvūnų  bei  grybų rūšys, išnykusios išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Tačiau kai  kurioms jų ir mūsų šalyje gresia degradavimas ar  visiškas sunaikinimas. Stebimas biologinės įvairovės mažėjimo procesas. Rekreacinės   aplinkos  apsauga.  Rekreacijai   naudojamos teritorijos  sudaro  apie trečdalį Lietuvos  ploto.  Labiausiai poilsiautojų  mėgstamas  ir  lankomas  pajūris,  Rytų  Lietuvos ežerynai bei didžiųjų miestų priemiestinės zonos. Nors Lietuvos pajūris  tesudaro  vos 0,8% rekreacinių teritorijų  fondo,  jam tenka  didžiausia  apkrova (15% viso lankomumo).  Pajūryje  dėl didelės   rekreacinės  apkrovos  labiausiai  kenčia  apsauginės kopos,   teršiama  aplinka,  degraduoja  želdiniai.  Miškingose ežeringose  rekreacinėse  teritorijose  didžiausią  žalą   daro paežerių urbanizavimas. Svarbiausia rekreacinių upių problema - vandens  užteršimas, dėl ko daugelis jų yra praradusios gamtinį rekreacinį  patrauklumą. Priemiestinėse  zonose,  kolektyvinius sodus    paverčiant   gyvenamaisiais   kvartalais,    galutinai urbanizuojamos vaizdingos pakrantės. Vertingiausių  rekreacinių išteklių apsaugą apsunkino ar net sutrikdė žemės reforma. Litosferos apsauga. Lietuvoje labiausiai išplitę žvyro bei smėlio    karjerai   dažniausiai   yra   miškingame   kalvotame kraštovaizdyje  arba upių slėniuose, o durpynai -  takoskyrose, t.y.  geoekologiniu požiūriu jautriose zonose, patenkančiose  į gamtinio   karkaso  teritorijas.Naudojant  naudingųjų  iškasenų telkinius, pažeista 0,5% Lietuvos teritorijos. Daugiausia tokių sudarkytų plotų susidarė, naudojant durpynus. Šiuo metu  būtina rekultivuoti  10,2  tūkst.  ha  durpynų  bei  3,3   tūkst.   ha statybinių medžiagų karjerų. Atskirą problemą sudaro naudingųjų iškasenų   gavybos  buvusiose  žemės  ūkio  įmonėse   palikimas (pažeista  daugiau nei 3 tūkst. ha žemių). Per  pastaruosius  5 metus nerekultivuotas nė vienas hektaras durpynų. Vandens    išteklių   apsauga.   Didelę   dalį    Lietuvos hidrografinio  tinklo  sudaro  reguliuotos  upių  atkarpos  bei melioracijos  kanalai.  Natūralios  upių  ir  upelių   atkarpos tesudaro tik 15% bendro vandentėkmių ilgio. Didžiausias paviršinio vandens vartotojas šiuo metu  yra Ignalinos atominė elektrinė, Kauno HE ir Kruonio HAE. Lietuvoje veikia dar 12 mažų elektrinių.Lietuvoje iš vandens telkinių per metus  buitinėms ir gamybinėms reikmėms paimama apie 4,58 mlrd. m3  vandens,  iš kurio daugiau kaip 300 mln. m3 yra  vanduo  iš požeminių   vandens  šaltinių.  Daugiausia  vandens   -   91,8% suvartojama energetikos reikmėms. Pramonės reikmėms suvartojama 1,1%, buities - 4,4%, žuvininkystės tvenkiniams - 2,6%. Šiuo metu išgaunama apie 1 mln. m3 per parą gėlo požeminio vandens.  Jo  gavyba sukoncentruota didžiausių Lietuvos  miestų apylinkėse.  Mineralinio  gydomojo vandens  ir  sūrymų  kurortų poreikiams  išgaunama apie 1,5 tūkst. m3  per  parą.  Dabartinė gėlo  vandens gavyba sudaro apie 30% visų jo išteklių. Nuo 1993 m.  iki  1995  m. požeminio vandens sunaudojimas yra  sumažėjęs apie 22%. 3. APLINKOS APSAUGOS TIKSLAI Valstybinės  aplinkos  apsaugos  strategijos   tikslas   - sudaryti  prielaidas subalansuotam šalies vystymuisi, išlaikant švarią  ir  sveiką  gamtinę  aplinką,  išsaugant  biologinę  ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą. 3.1. Aplinkos kokybės apsauga Vandenų apsaugos srityje : ·    sumažinti paviršinio vandens teršimą miestų ir gyvenviečių nuotekomis, ·    sumažinti teršimą pramonės ir žemės ūkio gamybinių objektų nuotekomis, ·    sumažinti požemio vandens teršimą, ·    sumažinti vandens telkinių išsklaidytą taršą, ·    sumažinti teršimą paviršinėmis (lietaus) nuotekomis, ·    sumažinti jūros vandenų teršimą, ·    išvengti jūros teršimo,transportuojant naftos produktus, ·    sumažinti užteršto vandens prietaką iš kitų valstybių. Oro apsaugos srityje : ·    mažinti teršimą transporto išmetamomis dujomis, ·    mažinti NOx,  SO2,  CO2  emisijas iš stacionarių šaltinių, ·    mažinti lakių organinių junginių emisijas iš stacionarių šaltinių, ·    mažinti ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimą ir emisijas, ·    mažinti teršimą kietomis dalelėmis, ·    mažinti SO2 ir NOx pernašas. Dirvožemio apsaugos nuo taršos srityje : ·       sumažinti   dirvožemio   užteršimą   organinėmis    ir mineralinėmis trąšomis bei kitais žemės ūkio chemikalais, ·    sumažinti dirvožemio teršimą naftos produktais, ·    sumažinti dirvožemio teršimą miestuose ir pramonės rajonuose, ·    sumažinti dirvožemio teršimą sunkiaisiais metalais. Atliekų tvarkymo srityje : ·    parengti atliekų tvarkymo sistemą, ·     sumažinti  aplinkos užteršimą pramonės  ir  pavojingomis atliekomis, ·    sumažinti užteršimą buitinėmis atliekomis, ·    sutvarkyti uždraustus arba netinkamus naudoti pesticidus, ·    sureguliuoti radioaktyvių atliekų tvarkymą. Apsaugos nuo fizikinės taršos srityje : ·    sumažinti triukšmo lygį miestuose, ·    išvengti radiacinio pavojaus, sąlygojamo Ignalinos atominės elektrinės, ·    sumažinti radioaktyvųjį aplinkos teršimą. 3.2.  Gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga Žemėnaudos struktūros formavimo srityje : ·    optimizuoti bendrą žemėnaudos struktūrą, ·     sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio degradavimą  gamtinio karkaso bei saugomose teritorijose, miestuose ir miesteliuose, ·    sustabdyti dirvožemių dangos struktūros degradavimą, ·    sustabdyti karstinio ir pelkinio kraštovaizdžio degradavimą, ·    optimizuoti saugomų teritorijų tinklą. Biotos apsaugos srityje : ·     sustabdyti augalų, gyvūnų ir grybų rūšių bei populiacijų nykimą, ·    optimizuoti miškų struktūrą, ·    optimizuoti gyvūnijos išteklių naudojimą, ·    sustabdyti upių slėnių ir ežerų duburių bei jūrinių biocenozių degradavimą. Rekreacinės aplinkos apsaugos srityje : ·    sustabdyti rekreacinės agrarinės aplinkos degradavimą, ·    sustabdyti pajūrio paplūdimių ir kopų degradavimą, ·     sustabdyti vaizdingiausių gamtinių vietovių,  pirmiausia pajūrio     kranto     zonos    (paplūdimio,     kopagūbrio, prieškopio/užkopio, klifo) užstatymą. Litosferos apsaugos srityje: ·    rekultivuoti išeksploatuotus karjerus, ·     sumažinti neigiamą poveikį aplinkai dėl naftos  gavybos, naftos ir naftos produktų transportavimo bei realizavimo, ·     išvengti neigiamo poveikio aplinkai naudojant geoterminę energiją, ·    išvengti neigiamo poveikio aplinkai, eksploatuojant kitas naudingąsias iškasenas. Vandens išteklių apsaugos srityje : ·     išvengti  gėlo vandens išteklių išsekimo, eksploatuojant vandenvietes, ·    sustabdyti natūralaus hidrografinio tinklo struktūros keitimą. 4. APLINKOS APSAUGOS PRIORITETAI 4.1.  Aplinkos  kokybės,  gamtos  išteklių,  kraštovaizdžio  ir biologinės įvairovės išsaugojimas Įvertinus  aplinkos  kokybę  bei  kitus  faktorius   Šioje aplinkos apsaugos strategijoje prioritetas suteikiamas  vandens ir oro kokybės apsaugos problemoms išspręsti, atliekų tvarkymui bei  gamtos  išteklių,  kraštovaizdžio ir biologinės  įvairovės išsaugojimui  reikiamą dėmesį skiriant visiems vandens  ir  oro apsaugos    tikslams   bei   svarbiausiems   tikslams    kitose aplinkosaugos srityse. Nutekamųjų vandenų išvalymas ir nuotekų mažinimas Pagrindinė   dalis   nevalyto  ir  nepakankamai   išvalyto užterštų nuotekų kiekio patenka į paviršinius vandens telkinius iš  miestų, kurie neturi arba turi nepakankamo pajėgumo  valymo įrenginius.   Didžiųjų  miestų  buitinės   nuotekos,   išskyrus Panevėžį,  į  upes  patenka tik mechaniškai  arba  nepakankamai biologiškai  apvalytos,  o  Kauno  miesto  -  visai  nevalytos. Pradėjus valyti nuotekas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos biologinio   valymo   ir   Kauno  nuotekų   mechaninio   valymo įrenginiuose jau šį šimtmetį galima pasiekti, kad tik  1%  viso užteršto vandens liks neišvalytas. Todėl artimiausiu metu  kaip didžiausias prioritetas investicijoms, ypač lėšoms iš valstybės biudžeto  ir  valstybės  gaunamoms paskoloms  bei  subsidijoms, išliks  vandenvalos įrenginių statyba. Kartu būtina įgyvendinti priemones  išsklaidytai požeminių ir paviršinių vandenų  taršai mažinti.Netolimoje   perspektyvoje   turėtų   būti   iš   esmės Palaipsniui pertvarkytias vandenvalos finansavimo mechanizmąas, įgyvendinant   teršėjas/vartotojas   moka   principą.   Sukurti reikiamą, stiprinama vandenų apsaugos teisinę ė bazęė. Oro taršos mažinimas/stabilizavimas Būklės  analizė  rodo  dvi  pagrindines  tendencijas:  (1) didėjanti tarša iš transporto, (2) didėjanti tarša iš kai kurių pramonės ir energetikos objektų, kurie pradeda didinti  gamybą. Tam,  kad  situacija  bent  jau  nepablogėtų,  nebūtų  viršytos leistinos  teršalų  emisijos  bei koncentracijos  normos,  būtų įgyvendinti tarptautiniai susitarimai dėl oro apsaugos,  svarbu imtis  neatidėliotinų priemonių. Mažinant oro taršą iš  mobilių šaltinių,   būtina  neatidėliojant  spręsti  naudojamų   degalų kokybės   klausimą,   palaipsniui   pereiti   prie   transporto priemonių,  atitinkančių  ES  reikalavimus,  naudojimo,  diegti eismo  srautų  optimalaus reguliavimo sistemas bei  įgyvendinti kitas   priemones   mažinančias  atmosferos   taršą.   Siekiant reguliuoti  atmosferos  teršimą  iš  energetikos  ir   pramonės įmonių,  būtina, atsižvelgiant į Europos Sąjungos reikalavimus, kuo  greičiau užbaigti emisijų normavimo teisinės bazės kūrimą, įgyvendinti   energijos  taupymo  priemones,  skatinti   mažiau taršaus kuro vartojimą bei pažangių gamybos bei teršalų  valymo technologijų  diegimą.  Tam, kad būtų  užtikrintas  reikalavimų laikymasis,  būtina  peržiūrėti  aplinkos  apsaugos   priemonių finansavimo  sistemą,  įsteigti aplinkos  apsaugos  investicijų fondą,   sukuriant   palankesnes  sąlygas   aplinkos   apsaugos priemonėms įgyvendinti. Atliekų tvarkymas Atlikti  tyrimai ir pasaulinė praktiko rodo, kad  tvarkant atliekas   geriausių   rezultatų   galima   pasiekti   tolygiai įgyvendinant šiuos principus: ·    vengti atliekų susidarymo, ·    vesti patikimą atliekų apskaitą bei kontrolę, ·    organizuoti atliekų tvarkymą bei antrinį panaudojimą, ·    organizuoti saugų laikymą bei deponavimą. Pagrindinis  atliekų mažinimo principas yra  jų  vengimas. Tai  pasiekti  galima tik diegiant mažaatliekines technologijas bei   naudojant  daugkartinę  tarą.  Tvarkant  atliekas  būtina nesumaišyti skirtingų atliekų. Jei jos sumaišomos, apsunkinamas atliekų   perdirbimas   ar  kitoks  panaudojimas,   jos   tampa pavojingesnės  ir  kenksmingesnės.  Svarbu  atliekas  rūšiuoti, atskiriant antrines žaliavas. Deponuojant atliekas sąvartynuose būtina  užtikrinti  jų  saugų laikymą,  surenkant  sąvartynuose išsiskiriančias  aplinką  veikiančias  medžiagas,  tame   tarpe biodujas.  Apsaugant orą, požeminius vandenis bei  kraštovaizdį nuo taršos būtina rekultivuoti uždarytus sąvartynus. Pavojingų   atliekų  tvarkymas.  Uždrausti  ir   netinkami naudoti  pesticidai, gyvsidabrio lempos, galvanikos,  ligoninių atliekos,   naftos   produktais  užteršti  gruntai   ir   kitos pavojingos  atliekos, uždraudus jas deponuoti buitinių  atliekų sąvartynuose,  ėmė kauptis jų susidarymo vietose.  Manoma,  kad dėl nepakankamai tobulos kontrolės, dalis jų patenka į buitinių atliekų sąvartynus arba dar blogiau - į aplinką. Akivaizdu, kad pavojingų   atliekų  tvarkymo  reglamentavimas,   numatant   jų susidarymo  mažinimą, kontrolę ir tikslią apskaitą,  surinkimo, nukenksminimo  ir deponavimo tvarką, yra prioritetinės  svarbos uždavinys. Būtina  peržiūrėti  1992  m.  parengtą  pavojingų  atliekų tvarkymo   sistemą,  tobulinant,  kad  ji  atitiktų  dabartines Lietuvos sąlygas ir galimybes. Neatidėliojant pradėti pavojingų atliekų   surinkimą,   saugojimą   bei   tvarkymą   regioninėse aikštelėse. Buitinių  ir kitų nepavojingų atliekų tvarkymas.  Buitinių ir  kitų  nepavojingų atliekų šalinimas į nepakankamai įrengtus buitinių  atliekų sąvartynus dėl netobulos atliekų tvarkymo  ir higieninių   reikalavimų  sistemos  suformavo  žemos   kultūros nusikratymo atliekomis tradicijas. Tvarkant buitines  ir  kitas nepavojingas   atliekas  neatsakinga   šią   problemą   palikti savivaldybėms,  nes,  siekiant  mažinti  jų  kiekį,  ypač   dėl intensyvaus  vienkartinio panaudojimo taros daugėjimo,  atliekų rūšiavimo,  antrinių  žaliavų perdirbimo, aikštelių  deponijoms sąvartynams parinkimo bei deponijų sąvartynų formavimo,  būtina valstybės parama.  ES valstybėse buitinių atliekų kiekis vienam gyventojui  yra  žymiai didesnis negu Lietuvoje,  todėl  turime būti  pasirengę,  kad  jau egzistuojanti problema  netaptų  dar grėsmingesne. Apsauga nuo fizikinės taršos Ignalinos   atominės   elektrinės  radioaktyvioji   tarša, terminis  poveikis Drukšių ežerui ir kt.kelia pavojų sutrikdyti ekologinę   pusiausvyrą  bei  gyventojų  saugumui  dėl   galimo radiacinio  poveikio. Todėl būtina parengti  Radiacinės  saugos įstatymą,    o   taip   pat   poįstatyminius   teisės    aktus, reglamentuojančius   radiacinio   saugumo   normas,    atominės elektrinės aplinkos radiacinę kontrolę, radioaktyvių emisijų  į aplinką   normavimą,   mokesčius   už   radioaktyviąją   taršą, radioaktyviųjų     ir     branduolinių    medžiagų     importą, transportavimą,    įsigijimą,    naudojimą    bei    saugojimą, radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ir kt. Užtikrinant informacijos apie radiacinę taršą  ir  pavojus viešumą,  susidarius avarinei situacijai Ignalinos AE,  svarbu, kad gyventojai mokėtų ir galėtų apsisaugoti. Nusprendus  atsisakyti branduolinių  reaktorių  turi  būti parengta  speciali tam tikslui programa, kurioje būtų numatytos saugumo priemonės uždarant AE. Mažinant   triukšmo  lygį  miestuose  pirmiausia   siūloma sudaryti triukšmo lygio bei triukšmo sklidimo žemėlapius, o  po to parengti programas, įgalinančias sumažinti triukšmo lygį. Žemėnaudos ir miškų struktūros optimizavimas Ypatingą vietą strategijoje užima racionalios, ekologiškai pagrįstos  žemėnaudos, užtikrinančios kraštovaizdžio stabilumą, struktūros   formavimas.  Turint  tikslą   optimizuoti   bendrą žemėnaudos struktūrą siekiama: ·    išsaugoti ir formuoti šalies gamtinį karkasą, ·    optimizuoti žemės naudmenų struktūrą pagal litomorfinius paviršiaus ypatumus, ·    padidinti gamtinę pusiausvyrą reguliuojančių ekosistemų plotus, ·    padidinti miškingumą, pirmiausia svarbiausiose gamtinio karkaso zonose, ·     sustabdyti  statybų invaziją į ekologiškai  jautrias  ir natūraliausias (vaizdingiausias) vietas, ·    išsaugoti našiausių žemių ir miškų fondą. Žemėnaudos   struktūrai   optimizuoti   būtina   padidinti natūralių  ar  pusiau natūralių teritorijų,  pirmiausia  miškų, plotą.   Vienas  svarbiausių  uždavinių  žemėnaudos  struktūros formavime  - sukurti optimalią teritorinio planavimo  dokumentų sistemą. Gamtinio kraštovaizdžio degradavimo sustabdymas Norint  sustabdyti  gamtinio  kraštovaizdžio  degradavimą, pirmiausia saugomose teritorijose, būtina: ·    tobulinti saugomų teritorijų priežiūrą ir vadybą, ·      sureguliuoti  statybų  procesą,  užtikrinant   statybas reglamentuojančių įstatymų laikymąsi, ·    sumažinti miškų kirtimo apimtis, ·    sukurti moksliškai pagrįstą saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo sistemą, ·    orientuoti žemės ūkį į ekologiškai subalansuotą, ·    sugriežtinti saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo kontrolę, ·    parengti skatinimo priemonių už apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi sistemą. Artimiausiu  metu  labai svarbu įsteigti regioninių  parkų administracijas, sukurti teisės aktų, reglamentuojančių statybų projektavimą  bei  pačias statybas, parengti  lengvatų  teikimo sistemą saugomose teritorijose gyvenantiems gyventojams, tvarką bei ieškoti finansinių galimybių šiai paramai realizuoti. Iki  2000  m.  turėtų  būti  parengtos  planavimo  schemos visiems  regioniniams  parkams, sudaryti  aplinkosaugos  planai rezervatams.  Taip pat turi būti pradėta rengti draustinių  bei saugomų  kraštovaizdžio objektų tvarkymo planai.  Nuo  1997  m. siūloma  pradėti  rengti valstybinių parkų  ekonominės  veiklos planus.   Labai  svarbu  artimiausiu  metu  sukurti  pažintinės rekreacijos infrastruktūros tinklą. Ekologiškai    jautrių   ir   natūraliausių    (vaizdingiausių) teritorijų apsauga Būtina   stiprinti  Šiaurės  Lietuvos  karstinio  regiono, ekologiškai jautrių teritorijų ir pajūrio rekreacinių  išteklių teisinę   apsaugą,   parengti  moksliniais  tyrimais   pagrįstą paplūdimių   išsaugojimo   bei  atkūrimo   metodiką.   Pajūryje intensyviai rekreacijai naudojamuose paplūdimiuose nuolat  turi būti   vykdomi  kopų  tvirtinimo  darbai.  Turi  būti  parengti specialūs   leidiniai  žemės  savininkų  savimonei  kelti   bei reprezentaciniai leidiniai apie Lietuvos rekreacinius išteklius ir  jų  panaudojimo galimybes. Labai svarbu sukurti  subsidijų, kompensacijų  ir  lengvatų  teikimo  gyventojams,  gyvenantiems rekreacinėse  teritorijose ar šalia jų, tvarką,  siekiant  juos suinteresuoti   turimą  teritoriją  naudoti   atsižvelgiant   į rekreacinius prioritetus, įrengti reikiamą infrastruktūrą. Išeksploatuotų naudingųjų iškasenų karjerų rekultivavimas Daug problemų kelia be šeimininkų likę naudingųjų iškasenų karjerai.   Kai   kuriems  jų  nebuvo  parengti  rekultivacijos projektai.   Todėl  svarbi  dalis  veiksmų  skirta   naudingųjų iškasenų  karjerais pažeistoms žemėms rekultivuoti  -  užbaigti pažeistų  žemių inventorizaciją, parengti metodiką ir  programą karjerams rekultivuoti bei detalius rekultivacijos projektus ir juos  įgyvendinti.  Tuo pačiu turi būti  užtikrinta,  kad  visi baigiami eksploatuoti karjerai būtų sutvarkomi. Svarbu  ne tik paspartinti rekultivacijos tempus,  bet  ir užkirsti  kelią  pažeistų žemės plotų plėtrai. Siūloma  sukurti nemetalinių   naudingųjų   iškasenų   kasybos   ir    naudojimo optimizacinius   modelius  atskiriems   regionams.   Mokslinius tyrimus  numatoma  atlikti, norint sumažinti  neigiamą  poveikį aplinkai, eksploatuojant naujas naudingąsias iškasenas.  Būtina kompleksiškai įvertinti galimą poveikį aplinkai, eksploatuojant geležies  rūdą, atlikti naudingųjų iškasenų telkinių  sausinimo poveikio   vandens  ištekliams  įvertinimą,  vykdyti  požeminio vandens  monitoringą klinties ir dolomito karjeruose, įvertinti eksploatuojamų  teritorijų geopotencialą ir  kt.  Labai  svarbu atlikti  ekonominį-techninį bei ekologinį vertinimą,  kad  būtų galima  išeksploatuoto  anhidrito  ertmes  panaudoti  įvairioms medžiagoms, tame tarpe ir pavojingoms, saugoti. Racionalus gamtos išteklių naudojimas Labai   svarbu  sureguliuoti  gamtos  išteklių  naudojimą. Svarbiausi  veiksmai  - parengti ir įdiegti  rūšių  imitacinius modelius  vertingiausioms  ir labiausiai  pažeistoms  naudojamų gyvūnų  rūšims,  organizuoti  retų  ir  nykstančių  žuvų  rūšių nerštaviečių  apsaugą bei įveisti vertingas žuvų  rūšis  vidaus vandenyse,  patobulinti  žvejybos metodus  ir  įrangą,  atlikti gyvosios gamtos išteklių apskaitą ir kt. Norint  išvengti  gėlo  vandens  išsekimo,  eksploatuojant vandenvietes   būtina  įrengti  vandens  apskaitos   prietaisus naudotojams,  įgyvendinti  priemones, užtikrinančias  racionalų vandens  naudojimą  ir vandens išteklių apsaugą  nuo  išsekimo. Savivaldybėse  būtina parengti ir įgyvendinti vandens  taupymo, nuostolių   mažinimo   ir   vandens   eksploatacinių   išteklių racionalaus  panaudojimo ir apsaugos nuo išsekimo (ir  teršimo) programą. 4.2. Aplinkosauga ūkinėje veikloje Vienas  pagrindinių prioritetų subalansuotam ūkiui vystyti yra   teisinės   -  ekonominės  sistemos  sukūrimas,   kurioje, išvengiant   konflikto   tarp   ūkio   kokybinio   augimo    ir antropogeninės gamtinės aplinkos apkrovos, būtina  rasti  kelią neprieštaringam  vystymuisi.  Orientuoti  veiksmus  taip,   kad išlaidos dėl skurdinamos bei teršiamos aplinkos atkūrimo, tektų ne  visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudą arba  yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai. Prioritetu ūkinės veiklos aplinkosaugoje yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiaui ir optimaliaui vykdyti subalansuoto ūkio   vystymąsi.  Parengtos  daugelio  ūkio   šakų   programos (Nacionalinė energijos taupymo, Transporto ir aplinkos apsaugos ir kt.), kuriose numatytos ir aplinkosauginės priemonės. Žemiau pateikiamos  pagrindinės nuostatos, kurias  reikia  įgyvendinti užtikrinant subalansuotą šalies vystymąsi, išlaikant švarią  ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę  ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą. Energetikos   srityje   -  skatinti   energijos   taupymą, atsikuriančių   energijos  šaltinių  panaudojimą,   minimizuoti elektros  ir šiluminių jėgainių taršą, racionalizuojant  degimo procesus,  pereinant  prie mažiau taršių kuro  rūšių  ir  kitas konkrečias   priemones  taršos  mažinimui,   kurios   numatytos nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje LRV  1994 m.,  bei  Energijos vartojimo efektyvumo didinimo nacionalinėje programoje, patvirtintoje LRV 1992 m. . Naujų jėgainių  statybą pradėti   tik   visapusiškai   išnagrinėjus   poreikius,   juos atitinkančius   pajėgumus,  kuro  rūšis  ir  apsirūpinimą   bei ekologinį   priimtinumą,  patikimumą  ir  saugumą.   Užtikrinti ekologinį  saugumą  visam likusiam RBMK  tipo  reaktorių  darbo laikui Ignalinos AE. Pramonėje  -  orientuotis į mažaatliekinę,  mažiau  taršią gamybą,  gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios  produkcijos gamybą. Skatinti daugkartinio  panaudojimo įpakavimo  taros  ir  medžiagų gamybą  ir  vartojimą,  antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosauginės technikos gamybą. Žemės  ūkyje  -  būtina optimizuoti žemėnaudą,  dirvožemio derlingumo  išsaugojimą.  Derinti  intensyvią  žemdirbystę   su ekstensyvia,  skatinti ekologiškai švarių žemės  ūkio  produktų gamybą,   diegti   tausojančią   ir   bioorganinę   žemdirbystę pirmiausia  karstiniame regione. Reikia  peržiūrėti  kai  kurių žemės  ūkio objektų, esančių ekologiškai pažeidžiamose vietose, tolesnio   naudojimo  galimybes.  Užtikrinti  augalų   apsaugos priemonių, trąšų bei kitų cheminių medžiagų saugų vartojimą. Miškų  ūkyje  -  užtikrinti racionalų medienos  naudojimą. Orientuojantis   į   medienos  gaminių  eksportą,   palaipsniui atsisakyti žaliavos eksporto. Skatinti malkinės medienos  (kaip vietinio  atsikuriančio biokuro) platesnį  naudojimą.   Pradėti miškų  atkūrimą, jų tarpe biokurui, pažeisto agrokraštovaizdžio teritorijose   ir   kt.  Didinti  bendrą   šalies   teritorijos miškingumą,  įveisiant miško želdinius žemės ūkiui netinkamuose plotuose,.  pirmiausia pažeisto agrokraštovaizdžio ir  gamtinio karkaso teritorijose. Transporto  srityje  -  palaipsniui pereiti  prie  degalų, atitinkančių   ES  reikalavimus,  naudojimo,   sukurti   šalyje nepriklausomą degalų kokybės kontrolės sistemą, diegti išmetamų dujų  neutralizavimo  sistemas, visiškai  atsisakyti  etiliuoto benzino  naudojimo,  skatinti alternatyvaus  kuro  panaudojimą, visuomeninio  transporto plėtotę, išdėstyti racionaliai  kelius ir   gatves,   kartu  įgyvendinant  aplinkosaugines  priemones, didžiuosiuose  miestuose diegti racionalaus eismo  organizavimo ir   kontrolės   sistemas   bei   kitas   priemones   numatytas valstybinėje programoje “Transportas ir aplinkos apsauga”. Komunaliniame  ūkyje - Pasenusi komunalinio ūkio  sistema, naujai  atsirandančios  problemos, susijusios  su  naujų  rūšių medžiagų  bei  atliekų  susidarymu ir  aukštesniais  ekologinės kultūros  reikalavimais,  verčia  ieškoti  jų  sprendimo  būdų. Būtina  nedelsiant  parengti  naują  komunalinio  ūkio  modelį, pagrįstą   principu  teršėjas/vartotojas  moka,   konkurencija, veiklos   ekonominiu  skatinimu,  komunalinių  bei   atitinkamų pramonės  įmonių  suinteresuotumu  ,aukšta  ekologine  kultūra. Pirmiausia reikia: ·    pagerinti gatvių bei bendrojo naudojimo želdynų priežiūrą ir apsaugą miestuose ir miesteliuose, pagerinti geriamojo vandens kokybę, užtikrinti nuotekų surinkimą ir valymą, ·    užtikrinti buitinių atliekų apskaitą, surinkimą, rūšiavimą bei antrinį panaudojimą bei deponavimą, ·    tobulinti sąvartynų projektavimą, įrengimą irbei eksploatavimą. 5. APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS PRINCIPAI Aplinkos  apsaugos politikos įgyvendinimo sėkmė  priklauso nuo   principų,  kuriais  numatoma  remtis  formuojant  veiksmų programas  ir  įgyvendinant aplinkos apsaugos  tikslus.  Žemiau pateikiami aplinkos apsaugos politikos pagrindiniai principai. Subalansuoto    vystymosi   principas   reikalauja    taip orientuoti  šalies  ekonominę ir  socialinę  plėtrą,  kad  šios dienos  poreikių  patenkinimas  nesumažintų  ateinančių   kartų poreikių  patenkinimo galimybių. Rio de Ženeiro  konferencijoje 1992  metais kartu su kitomis pasaulio valstybėmis deklaraciją, kurioje  šis principas įtvirtinamas pasauliniu mastu,  pasirašė ir Lietuva. Tolygaus  vystymosi principas.. Šis principas teigia,  kad pasiekti  laukiamą  tikslą  galima  tik  nuosekliai  vystantis, neperšokant atskirų stadijų. Lietuvos ūkio sektoriai šiuo  metu yra   nevienodose   išsivystymo  stadijose,   todėl,   siekiant subalansuoto  vystymosi  tikslų, į šiuos  skirtumus  turi  būti atsižvelgiama. Aplinkosaugos  politikos integravimas.  Šis  principas  iš esmės  susijęs su subalansuoto vystymosi principo įgyvendinimu. Aplinkosaugos politika turi būti integruota į visų  ūkio  šakų, teritorijų  vystymo  ir  plėtojimo  strategijas.  Norint,   jog vystymasis   būtų   subalansuotas  ir  tolygus,   aplinkosaugos priemonės turi tapti šio proceso dalimi ir negali būti  nuo  jo atsietos. Atsargumo principas. Dažnai neįmanoma prognozuoti  žmogaus veiklos   padarinių   aplinkai.  Norėdama  apsaugoti   aplinką, valstybė,  pagal išgales turi taikyti atsargumo  principą.  Kai iškyla   neatlyginamos  žalos  pavojus,   pateisinamos   pačios brangiausios  priemonės aplinkos žalojimui užkirsti.  Atsargumo principo   taikymas   turi  remtis  prognoze,   nuoseklumu   ir apdairumu, numatant pasekmes. Teršėjas/vartotojas moka. Šis principas reiškia, kad  visa atsakomybė,  taip  pat  ir  materialinė,  už  taršą  ar  gamtos išteklių  naudojimu padarytą žalą aplinkai, tenka teršėjams  ar naudotojams. T.y., visi socialiniai ir ekonominiai teršimo  bei išteklių   naudojimo   kaštai  privalo  būti   padengti   pačių teršėjų/vartotojų.  Vandens  tiekimo  ir  valymo  srityje,  šis principas turi būti visiškai įgyvendintas artimiausiu metu. Prevencija. Žalos aplinkai atlyginimo kaštai beveik visais atvejais  didesni nei kaštai, siekiant išvengti žalos.  Kartais žalos   atlyginti  iš  viso  neįmanoma.  Todėl   prevencija   - racionalesnis veikimo būdas nei bandymas spręsti problemą,  kai ji jau iškilo. Geriausios    praktiškai    įgyvendinamos    technologijos naudojimo  principas. Šio principo esmė yra ta, kad  visur  kur tik  įmanoma,  net ir tada, kai nustatyti limitai  neviršijami, turi  būti naudojama aplinkosauginiu požiūriu pažangiausia  bei efektyviausia, bet praktiškai įgyvendinama technologija. Subsidiarumo   principas.  Šio   principo   esmė   -   tai demokratijos  ir  partnerystės ryšių stiprinimas,  priimant  ir taikant  sprendimus.  Tik  problemos,  kurių  vietoje  negalima išspręsti,  turi būti sprendžiamos aukštesniu lygiu.  Kertiniai šio principo tikslai yra šie: ·    padėti vietos bendruomenėms rūpintis savo aplinka, ·    didinti programų ir atliekamų veiksmų vertę, ·    didinti veiksmų ir priemonių pasirinkimo galimybes. Subsidiarumo   principas  pripažįsta,  kad   aplinkosaugos problemos  ir galimybės kiekviename regione labai skiriasi  ir, formuojant aplinkosaugos politiką, būtina į tai atsižvelgti. Partnerystė  ir  atsakomybės pasidalinimas.  Subalansuotos visuomenės  tikslas  gali būti pasiektas  tik  tada,  kai  visi suinteresuotieji    asmenys    vieningai    ima    veikti    ir bendradarbiauti  (vyriausybinės,  tarptautinės   organizacijos, vietos  valdžia, nevyriausybinės organizacijos, ūkio šakos  per savo  asociacijas,  įmonės, vartotojai,  visuomenės  nariai  ir t.t).  Kiekvienas  iš partnerių pripažįsta savo  atsakomybę  už aplinkos   apsaugos  tikslų  įgyvendinimą   ir   veikia   jiems prieinamomis     priemonėmis.    Kurti     partnerystę,numatant atsakomybės  pasidalinimą,  yra svarbiausias  uždavinys,  kurio negalima   išspręsti,  nepripažįstant  nuomonių  įvairovės   ir negerbiant skirtingų interesų ir grupių pagrįstų nuomonių. Informacijos  viešumo  principas.  Jo  tikslas  -   padėti sukurti  dalyvavimo, priimant sprendimus, mechanizmą,  įtraukti piliečius  į  aplinkos apsaugos politikos kūrimą.  Informacijos apie aplinką turėjimas leidžia daugiau suinteresuoti visuomenę, suaktyvinti jos veiklą, įgyvendinant aplinkos apsaugos tikslus. Subalansuoto vystymosi įvertinimas. Kol nebus  priimti  ir taikomi   subalansuotumo  kriterijai,  nebus  įmanoma  tiksliai numatyti  ilgalaikių  tikslų ir uždavinių, pritaikyti  veiksmus prie  besikeičiančių  sąlygų.  Reikia  sukurti  kriterijus   ir požymius,  parodančius  aplinkosaugos pažangą  ir  subalansuoto išsivystymo lygį. 6. STRATEGIJOS įGYVENDINIMO PRIEMONėS 6.1. Teisinis administracinis reguliavimas Teisinis   aplinkos   apsaugos   reguliavimas.    Aplinkos apsaugos  įstatyminės  bazės tobulinimas yra  prioritetinis  ir neatidėliotinas uždavinys. Apžvelgusiant į galiojančius  teisės aktus  ir įvertinus jų privalumus bei trūkumus, reikia  aiškiau apibrėžti naujos teisės aktų aplinkos apsaugos srityje sistemos principus  bei  tikslus, nustatyti prioritetinę jų  rengimo  ar tobulinimo  tvarką.   ir  pradėti  sistemingą  jų  kūrimą   bei taikymą.  Visaą  tai  reikia atlikti  atsižvelgiant  į  Europos Sąjungos   keliamus  reikalavimus  aplinkos  apsaugos  srityje. Būtina, kad visos veiklos rūšys, ūkinė ar kitokia veikla,  tiek darančiosti  neigiamą  poveikį aplinkai,  tiek  nukreiptos  jos išsaugojimui,  būtų  teisiškai  reglamentuojamosreglamentuojama įstatymais ir teisės aktais, numatančiais tolesnę šios  veiklos aplinkosauginio reguliavimo perspektyvą. Atsižvelgiant    į    Europos   Tarybos    rekomendacijas, pagrindiniai  aplinkos apsaugos reikalavimai atskirose  srityse bei  aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo priemonės  turėtų būti  integruotos Aplinkos apsaugos įstatyme.  Visų  reikalingų teisinių aktų sukurti ir patvirtinti vienu metu neįmanoma, tiek dėl  būtinybės atsižvelgti į Europos Sąjungos aplinkos apsaugos reikalavimus, integruojantis Lietuvai į Europos Sąjungą.  Todėl jis turėtų būti papildomas naujomis nuostatomis. Ruošiant  naujus  reikalavimus, būtina atsižvelgti,  kokio lygmens  teisės  aktas  turėtų  juos  įtvirtinti.  Turėtų  būti orientuojamasi   į   žemiausią  galimą  (pakankamą)   sprendimo priėmimo  lygį.  Ten,  kur užtenka ministro  įsakymo,  nereikia Vyriausybės  nutarimo ar įstatymo ir pn.  Tai  leistų  paruošti konkretesnius dokumentus, sumažintų deklaratyvų įstatymų pobūdį ir reikalingų poįstatyminių aktų skaičių. Ruošiant įstatymus ir kitus teisės aktus, daugiau  dėmesio turi būti skiriama jų įgyvendinimo mechanizmui. T.y., nustatant naujus reikalavimus, turi būti atsižvelgta į jų įgyvendinimo ir kontrolės   realumą,  įgyvendinimui  skiriamą  laiko   periodą. Priimti   reikalavimai   turėtų  būti  kuo   rečiau   keičiami, orientuojamasi į ilgalaikius tikslus. Būtina   tobulinti  aplinkos  apsaugos  įstatymų   vykdymo kontrolės sistemą bei aiškiau nustatyti valstybės ir savivaldos institucijų  teises  ir  pareigas  aplinkos  apsaugos  srityje. Būtina  neatidėliotinai  įteisinti aplinkos  būklės  vertinimą, vykstant  privatizacijai arba keičiantis objekto ar teritorijos savininkui, numatyti atsakomybę už praeityje aplinkai  padarytą žalą. Aplinkosaugos   teisinės   sistemos   srityje   pirmiausia siūloma: ·     atsižvelgiant  į Europos Sąjungos reikalavimus,  atlikti galiojančių aplinkos apsaugos teisės aktų analizę, įvertinti jų efektyvumą ir pateikti pasiūlymus dėl naujų teisės aktų rengimo ar peržiūrėjimo būtinumo; ·    peržiūrėti ar visų reikalavimų įgyvendinimui yra numatytos tinkamos priemonės, paruošti trūkstamasparengti teisės  aktų taikymo priemones; ·    parengti teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už aplinkai padarytą žalą praeityje, aplinkos būklės vertinimą vykstant privatizacijai ar keičiantis savininkui, aplinkosauginę vadybą ir aplinkosauginį auditą, bei ekožymėjimą; ·     organizuoti  specialistų ir visuomenės teisinį  švietimą aplinkos apsaugos srityje. Aplinkos apsaugos teisės aktų sistema turėtų būti sudaryta taip,  kad  vėliau  ją būtų galima papildyti  Europos  Sąjungos teisės  aktų  nuostatomis, integruojantis  Lietuvai  į  Europos Sąjungą. Šis darbas turi būti atliekamas nuolat - tiek rengiant naujus, tiek keičiant jau galiojančius teisės aktus. Aplinkos   apsaaugos  reikalavimų  teisės   aktų   vykdymo kontrolė.  Kontrolės  funkcijų  vykdymo  efektyvumui  padidinti siūloma : ·       nustatyti   aplinkos   apsaugos   kontrolę   vykdančių institucijų,  jų  padalinių  bei  pareigūnų  funkcijas   bei atsakomybę sustiprinti aplinkos apsaugos kontrolę vykdančius padalinius,  daugiau  dėmesio skirti  prevencinės  funkcijos vykdymui, , ·     tobulinti  leidimų išdavimo procedūrą,  siekiant  geriau sureguliuoti  santykius  tarp  ūkinę  veiklą  vykdančių   ir kontroliuojančių institucijų, ·     stiprinti  techninę  bazę, ypač  aprūpinant  regioninius departamentus efektyvia analitine aparatūra,. ·     gerinti aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų ruošimą ir mokymą, pagalbinės literatūros ruošimą, ·    paruošti daugiau informacinių leidinių, aiškinančių aplinkos apsaugos reikalavimus visuomenei. Standartai  ir  normos.  Aplinkos  apsaugos  standartų  ir normatyvinių dokumentų rengimas yra vienas svarbiausių  veiksmų priemonių   įgyvendinant   aplinkosaugos   politiką.    Kuriant nacionalinę aplinkos kokybės standartų sistemą, atsižvelgiama į iki šiol galiojančius, taip pat Europos Sąjungos, Šiaurės šalių bei  tarptautinius standartus, panaudojant aplinkos monitoringo ir  taršos  šaltinių kontrolės sistemų, pramonės ir žemės  ūkio taršos   inventorizacijos  duomenis  bei  įvertinant  geriausių technologijų įdiegimo realumą. Aplinkos   kokybę  reglamentuoti  numatoma  dviejų   rūšių metodologiniais      principais     parengtais      reguliavimo reikalavimais: ·    teršalų emisijų normomis, parengtomis remiantis geriausia aplinkosaugos  patirtimi  (GAP)  ir  geriausiomis  turimomis technologijomis  (GTT), įvertinant technines  ir  ekonomines galimybes, ·     poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai vertinimo pagrindu nustatytais  aplinkos  kokybės standartais  —  didžiausiomis leistinomis koncentracijomis (DLK). Artimiausiu   metu   būtina  peržiūrėti   ir   patvirtinti pagrindinių  fizinių  ir  hidrocheminių  parametrų,  biogeninių medžiagų   bei  metalų  paviršiniame  ir  jūriniame   vandenyje standartus,   vandens   telkinių   dugno   nuosėdų   užterštumo kenksmingomis medžiagomis (metalais, organiniais junginiais  ir jų  halogeniniais dariniais) standartus. Šiuo metu  peržiūrimos Helsinkio komisijos rekomendacijos popieriaus, chemijos,  odos, tekstilės,  naftos  perdirbimo, maisto pramonės,  metalų  dangų technologiniams procesams. 1996-1997  m. numatoma parengti pagrindinių ir  specifinių priemaišų koncentracijų atmosferos ore standartus ir specifinių pramonės  šakų  teršalų  emisijos normas  bei  emisijos  normas deginimo    įrenginiams,   šilumos   ir   energijos    gamybai, transportui.    Būtina    parengti    dirvožemio     užterštumo kenksmingomis       medžiagomis       (nafta,       chloriniais angliavandeniliais  ir  metalais)  įvertinimo   kriterijus   ir rekomendacijas  išvalymui. Turi būti  parengtos  ir  įteisintos radioaktyviųjų   medžiagų   normos  Ignalinos   AE   emisijose, nuotekose, nuotekų dumbluose ir aplinkos kokybės standartai  AE poveikio  zonoje.  Reikia nustatyti gamtos  išteklių  naudojimo normas.  Turi  būti  iš esmės patobulintas naudingųjų  iškasenų naudojimo normų rengimas. Nacionalinėje aplinkos kokybės standartizavimo  programoje taip  pat numatyta peržiūrėti ir suderinti su Europos Sąjungos, Tarptautinės standartizacijos organizacijos ISO,  CEN  ir  kitų šalių  standartizacijos organizacijų (DIN ir kt.)  analitiniais standartais  pagrindinius aplinkos objektų  kokybės  analitinio nustatymo standartus. Rengiama   Derinimo   su  ES  normatyviniais   dokumentais programa,  kurios I-jame etape numatyta derinti  dokumentus  su asocijuotų   Centrinės  ir  Rytų  Europos   šalių   pasirengimu integruotis  į ES rinką, o II-jame - prioritetines ES  komiteto DG  XI  “Aplinka”  direktyvas,  susijusias  su  aplinkosauginiu valdymu   pramonėje,  aplinkosauginiu  ženklinimu,   integruota taršos prevencija ir kontrole. Daugiau dėmesio turi būti skiriama savanoriškumo principui įgyvendinti.   Tai  ypač  svarbu  įgyvendinant   aplinkosauginį ženklinimą,  skatinant saugią aplinkai įmonių  vadybą.  Lietuva artimiausiu  metu  šioje  srityje  turėtų  priimti  tam  tikrus standartus,   atitinkančius   Europos   Sąjungos   ES   Tarybos reikalavimusnuostatų principus. Poveikio   aplinkai  vertinimas.  Tai  viena   svarbiausių prevencinių  priemonių, įgalinančių išvengti  neigiamų  pokyčių aplinkoje.  Poveikio aplinkai vertinimas turi  užtikrinti,  kad galimas  ekonominio vystymosi poveikis aplinkai bus  įvertintas ir  į  jį bus atsižvelgta prieš pradedant ūkinę veiklą. Taikant poveikio   aplinkai  vertinimo  procedūras,  numatomas   ūkinės veiklos  poveikis  aplinkai,  parengiamos  priemonės  neigiamam poveikiui  išvengti arba sušvelninti, pasirenkami priimtiniausi ekonominės veiklos vystymo variantai. Parengtame  ir  svarstomame  Poveikio  aplinkai  vertinimo įstatymo projekte bei poįstatyminiuose aktuose Artimiausiu metu numatoma   įtvirtinti   naujus  poveikio   aplinkai   vertinimo principus,  atitinkančius situaciją šalyje bei atsižvelgiančius į  tarptautinius reikalavimus, įteisintus Europos  Sąjungos  ES direktyvoje  bei  Poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvenciją. Nauja poveikio aplinkai procedūra  turėtų numatyti   plačias  galimybes  dalyvauti  visuomenei  sprendimų priėmimo procese, užtikrinti informacijos viešumą. 6.2. Teritorijų planavimas Nuo   teritorijų  planavimo  priklauso   ne   tik   krašto tvarkymas, bet ir valstybinės bei regioninės aplinkos politikos įgyvendinimas.  Jo tikslas — sudaryti prielaidas  subalansuotai šalies teritorijos raidai, formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją,  darbo  ir  poilsio  aplinką,  racionaliai  naudoti gamtos    išteklius,   išsaugoti   gamtines    ir    kultūrines kraštovaizdžio vertybes, bendrąjį aplinkos ekologinį stabilumą, formuoti   gyvenamųjų  vietovių  sistemos  plėtojimo  politiką, atsižvelgiant   į  aplinkos  apsaugos  tikslus,  diferencijuoti krašto  tvarkymą pagal šalies gamtinių sąlygų skirtumus ir  kt. Teritorijų  planavimo  procese nustatoma teritorijų  paskirtis, prioritetai,   jų   galimas  naudojimas  ir   raidos   kryptys, gamtonaudos ir aplinkosaugos režimai, žemės, vandenų, miškų  ir gyvenviečių  tvarkymas bei infrastruktūros objektų  išdėstymas, derinant   visų  ūkio  veiklos  sričių  poreikius  su  aplinkos apsaugos interesais. Aplinkosaugoje pereinant prie neigiamų pasekmių priežasčių šalinimo,  viena  svarbiausių  prevencinių  priemonių  gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsaugos srityje yra aplinkosauginio teritorijų   planavimo  sistemos  sukūrimas  bei  aplinkosaugos reikalavimų  įvertinimas,  aplinkosauginės  dalies   paruošimas rengiant   bendruosius   bei  detalius   teritorijų   planavimo dokumentus. Aplinkos  apsaugos  valstybinei bei  regioninei  politikai įgyvendinti  svarbūs  visi bendrojo,  specialiojo  ir  detalaus teritorijų planavimo dokumentai. Specialiesiems aplinkosauginio planavimo   dokumentams   pirmiausiai   priskiriamos    saugomų teritorijų  planavimo,  gamtinio  karkaso,  gamtinių   išteklių naudojimo  ir apsaugos bei kitos schemos, o taip pat regioninės aplinkosaugos  programos.  Aplinkosaugos  priemonės   numatytos bendrajame    planavime    kuriamos    specialiojo    planavimo dokumentuose   —   miškotvarkos,  žemėtvarkos   (laukotvarkos), vandentvarkos,  rekreacinio  naudojimo,  urbanistinės  plėtros, infrastruktūros  objektų išdėstymo bei  plėtojimo  ir,  žinoma, aplinkosaugos  planuose  formuojančiuose  ir  reguliuojančiuose įvairos  paskirties žemės naudmenų bei infrastruktūros  plėtros strategijas ir tvarkymo programas. 6.3. Ekonominės priemonės Įgyvendinant   aplinkos  apsaugos  strateginius   tikslus, ekonominės  priemonės  skirtos  skatinti  taršos  mažinimą   ir …