33

33 33 P A Ž Y M A apie agrarinės reformos vykdymo teisines, ekonomines ir socialines pasekmes Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos komisijos pavedimu Žemės   ūkio   ministerija  kartu  su  Agrarinės  ekonomikos institutu,  apskričių žemės ūkio departamentų, rajonų  žemės ūkio    valdybų    ir   agrarinių   tarnybų   specialistais, vadovaudamiesi minėtos komisijos aprobuota metodika,  atliko atrankinių    tyrimų,    statistinių   duomenų,    teisinių, normatyvinių dokumentų bei organizacinių priemonių  analizę, išnagrinėjo  agrarinės  reformos  vykdymo  eigos  teisinius, ekonominius bei socialinius aspektus. Pagal minėtą metodiką buvo nagrinėjami agrarinę reformą reglamentavę   teisiniai   aktai,   žemės   ūkio    ir    jo infrastruktūros    subjektų    nuosavybės     transformavimo rezultatai,   žemės   ūkio  gamybinio   potencialo   ir   jo panaudojimo   pokyčiai  bei  rezultatai,   kaimo   gyventojų socialinių gyvenimo sąlygų pokyčiai bei rezultatai. Analizė  buvo  atliekama  trim  metodais:  atrankiniu, statistiniu  ir  monografiniu.   Atrankinio  metodo  pagalba analitinė medžiaga surinkta: 1. agrarinės reformos eigą atspindinti informacija - iš reprezentuojančių  ūkinių subjektų, t.y. kolūkių,  tarybinių ūkių   ir   kitų  valstybinių  ūkių,  kurie  buvo   atrinkti atsitiktinių skaičių metodu po du ūkius iš kiekvieno rajono; 2. žemės ūkio gamybinio - techninio aptarnavimo įmonių ir socialinės sferos pokyčius atspindinti medžiaga - iš visų rajonų. Statistinis  metodas buvo naudojamas,  įvertinant  kai kuriuos gamybinius, ekonominius ir socialinius pokyčius. Monografinio metodo pagalba buvo vertinamos žemės ūkio techninio   potencialo   sunykimo  ir    menko   panaudojimo priežastys   bei  pažeidimai,  taikant  agrarinės   reformos teisines normas. Tyrimų  metu, siekiant, kad duomenys būtų  palyginami, turto vertė bei praradimai įvertinti 1994 m. kainomis. Žemiau  pateikiame atliktų tyrimų rezultatų  apžvalgą, kai kurias išvadas ir pasiūlymus. Bendri agrarinės reformos vykdymo aspektai Agrarinė reforma buvo pradėta gražiai deklaruojant, kad “Ypač  daug dėmesio skiriama žemės ūkio reformai.  Jos tikslas   -   pakelti  žemės  ūkį,  atgaivinti  gero   darbo tradicijas Lietuvos kaime. Žemės ūkio reformą Vyriausybė sies su socialine  kaimo gyventojų   apsauga,  kaime  ir  mieste   dirbančių   pajamų išlyginimu, darbo sąlygų žemės ūkyje gerinimu.” Be to, programoje buvo teigiama, kad “Ypatingas dėmesys bus   skiriamas  žemės  ūkio  reformai,  kurios  tikslas   - teisinių,  ekonominių ir organizacinių  prielaidų  sudarymas efektyviai  žemės  ūkio  gamybai, dirbtinai  neardant  esamų gamybinių  -  technologinių struktūrų”. Taip buvo  skelbiama Lietuvos   Respublikos  Aukščiausiosios  Tarybos   1991   m. birželio  13  d. nutarimu Nr.I -1451 patvirtintoje  Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje. Praktiniai   veiksmai  ir  priemonės,  siekiant   šių deklaruotų   gražių  tikslų,  iš  esmės  suteikė   agrarinės reformos procesui chaotišką pobūdį: Agrarinės  reformos  tikslų  buvo  siekiama  skubotai, administraciniu  prievartiniu  būdu,  be  gilaus   teisinio, ekonominio   ir  organizacinio  pasiruošimo   bei   reikiamo mokslinio  ir  gamybinio pagrindimo.  Reforma  buvo  pradėta vykdyti,  nesuderinus  visų šio sudėtingo  proceso  teisinių normų  ir veiksnių: žemės reformos, teisės į turto nuosavybę atstatymo, privatizacijos, nacionalizacijos, žemės  ūkio  ir pramonės   restruktūrizacijos,  valdymo   reformos,   pinigų reformos, perėjimo iš planinės prie rinkos ekonomikos, naujų tarptautinių ir ekonominių ryšių bei kitų veiksnių. Ji  vyko bendrame  ūkinės  reformos kontekste, o šie  procesai  labai susieti. Žemės ūkio ir perdirbamosios pramonės sužlugdymą  lėmė neracionali,  be apgalvotos koncepcijos beveik dvejus  metus vykdyta  agrarinė  reforma, kurios metu  buvo  siekiama  kuo greičiau suardyti buvusias ūkines struktūras, gamybinius  ir ekonominius   ryšius,   nesukuriant  naujomis   ūkininkavimo sąlygomis reikalingų infrastruktūros ir naujų gamybinių  bei ekonominių ryšių. Nepasakysi,  kad  taip  atsitiko  stokojant  išmanymo. Mokslininkų  ir  gerų  specialistų  patarimų  užteko.   Vien Agronomų  seklyčia  kas mėnesį siųsdavo  savo  išvadas.  Tad galima   drąsiai  teigti,  kad  procesą  skatino   asmeninės ambicijos   ir   politinės  aistros,  siekis  kuo   greičiau susidoroti   su   kitaminčiais,  sugriauti   susiklosčiusias gamybines  ir  socialines  struktūras,  likviduoti   buvusią socialinę bazę. Tai  ypač  ryšku,  palyginus 2  rajonų  -  Šilalės  ir Pasvalio   reformos   pasekmes.  Šilalėje   vietos   valdžia paklusniai vykdė visus tuo laiku Aukščiausiosios Tarybos  ir Vyriausybės  sprendimus,  o Pasvalio  -  kiek  jėgos  leido, priešinosi.  Neatsitiktinai reformos  metu  Pasvalio  rajono ūkiuose  ne  žemės  ūkio subjektams  atiteko  tik  27  proc. buvusių ūkių ilgalaikio turto, o Šilalės rajono - 51  proc., arba  beveik dvigubai didesnė dalis. Pasvalio rajone  išliko visos (51) mechaninės remonto dirbtuvės, o Šilalės rajone  - tik  8,  arba  1/3  buvusio  jų  skaičiaus.  Šilalės  rajone sparčiau  mažėjo  gyvulių skaičius ir žemės  ūkio  produktų, ypač pieno ir grūdų, gamyba ir pardavimas. Nušalinus nuo agrarinės reformos vykdymo didelę ūkinio darbo  patirtį  turinčius ūkių vadovus ir specialistus,  bei kolegialius  valdymo organus šis darbas vyko chaotiškai,  be kvalifikuoto   vadovavimo  ir  kontrolės,   todėl   susidarė palankios  sąlygos  įvairiam piktnaudžiavimui.  Pasinaudojus ekonomine  suirute,  buvo  išgrobstyta  nemažai   turto   ir sunaikinta  daug  statinių,  technikos,  įrengimų  bei  kitų materialinių      vertybių.     Vienvaldžiai      laikinieji administratoriai    pagrindiniu   uždaviniu    laikė    ūkių likvidavimą, o nesąžiningi iš to siekė ir asmeninės  naudos. Gamybos organizavimas buvo paliktas savieigai. Per teisės  į žemės nuosavybę atstatymą buvo tarpusavyje sukiršinti ne tik kaimo žmonės, bet ir visa tauta. Kuo  greičiau  likviduojant kolūkius  ir  valstybinius ūkius,   juose   buvo   išardyta   gamybinė   ir   socialinė infrastruktūra  ir  iš  esmės sugriautos  organizacinės  bei gamybinės  -  technologinės  sistemos,  ypač  tokios   labai svarbios,  kaip  agroserviso,  agrotechnikos,  agrochemijos, sėklininkystės,  veislininkystės  sistemos.  Be   to,   buvo išblaškytas  ir  iš  dalies prarastas intelektualinis  žemės ūkio potencialas. Pažymėtinas  ir  Europos Sąjungos  ekspertų  agrarinės reformos įvertinimas. Antai, 1992 m. gruodžio - 1993 m. kovo mėnesiais    paruoštoje    apžvalginėje    medžiagoje    jie konstatuoja, kad “sėkmingai prasidėjęs (pirmosios  apžvalgos sudarymo metu) žemės reformos (privatizacijos) procesas gali nukreipti   žemės  ūkį  (jeigu  nebus  padaryta   pakeitimų) klaidinga  ekonominio  vystymosi kryptimi”  ir  toliau  “Kas nebuvo  padaryta tuo metu - tai iš Vyriausybės pusės  nebuvo pateiktas  konkretus ilgalaikio žemės ūkio  vystymo  bendras tikslas,  nenumatyta  strategija šiam  tikslui  pasiekti  ir nepateiktos priemonės šiai strategijai įgyvendinti”. Taip  pat  minėtoje  apžvalgoje rašoma:  “Norint,  kad perėjimas  būtų  staigus, reikia turėti  gatavus  iškylančių problemų  sprendimo variantus (pav., kaip sumažinti  nedarbą struktūrinio  pertvarkymo  metu,  kaip  padidinti  gyventojų užimtumą  kaimo vietovėse). Atsakymų į šiuos  klausimus  dar kol kas nėra. Antra,  pati  svarbiausia sritis,  kuriai  patobulinti reikės   skirti  daugiausia  laiko  -  tai  ūkininko   darbo efektyvumas. Atsižvelgiant į tokius faktorius, kaip prenelyg didelis  ūkių  susmulkinimas 1991  m.  žemės  reformos  metu (vidutinis  ūkių dydis tiktai 10 ha) ir ilgalaikių  kapitalo investicijų  stoka  tam,  kad  būtų  galima  sukurti   naują privataus  ūkio infrastruktūrą, galima padaryti išvadą,  jog nepanašu,  kad  10  metų  pakaktų reikalingiems  pakeitimams padaryti”. Būtina   pažymėti   ir  tai,  kad  minėti   ekspertai konstatavo: “Žemės  ūkis  paveldėjo  gerus  pamatus  iš  buvusios sistemos,  tačiau šie pagrindai strategiškai  nesubalansuoti savarankiškam funkcionavimui.” Akivaizdu,  kad  tokiu būdu vykdyta  agrarinė  reforma padarė  didelę ekonominę, socialinę ir moralinę  žalą  visam ūkiui ir tautai. Aukščiau išdėstytus bendrus agrarinės reformos aspektus ir  jos  pasekmes įtikinančiai patvirtina žemiau  pateikiama atliktų tyrimų analitinė medžiaga. Teisiniai agrarinės reformos aspektai Agrarinė reforma buvo pradėta, vadovaujantis  Lietuvos Respublikos  Laikinuoju  Pagrindiniu  įstatymu  -  laikinąja Lietuvos   Respublikos  Konstitucija,  Lietuvos  Respublikos Žemės reformos įstatymu (1991 m. liepos 25 d. Nr.I-1607) bei Lietuvos  Respublikos Žemės ūkio įmonių turto  privatizavimo įstatymu  (1991  m.  liepos 30 d.  Nr.I-1624),  o  taip  pat poįstatyminiais  normatyviniais  dokumentais,   kurie   buvo dažnai   koreguojami.   Be  to,  kai  kurie   poįstatyminiai dokumentai   prieštaravo  Laikinojo   Pagrindinio   įstatymo nuostatoms,   atskiros   poįstatyminių   dokumentų    normos prieštaravo   viena   kitai,  o  taip  pat   buvo   priimami nornatyviniai  aktai,  neįvertinus  realios   politinės   ir ekonominės situacijos bei galimų pasekmių. 1.   Laikinojo  Pagrindinio  įstatymo  44  str.  buvo įtvirtinta   nuostata,  kad  Lietuvos  ekonominės   sistemos pagrindas  yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią  sudaro piliečių  privatinė  nuosavybė,  piliečių,  susijungusių   į grupes  (kolektyvus),  nuosavybė  ir  valstybinė  nuosavybė. Taigi,   pagrindinis  įstatymas  iš  esmės  paliko   galioti Lietuvos TSR Civilinio kodekso II skyrių ”Nuosavybės teisė”, o  taip  pat  ir  šio  skyriaus dešimtąjį  ir  vienuoliktąjį skirsnius,    reguliuojančius   kolektyvinės    kolūkių    - kooperatinių   ir   visuomeninių   organizacijų   nuosavybės santykius. Civilinio kodekso 102 str. buvo nuostata, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems  nuosavybės  teise priklausantį  turtą,  naudojasi  ir disponuoja juo sutinkamai su savo įstatais (nuostatais). Teisė  disponuoti  turtu, kuris yra  kolūkių,  kitokių kooperatinių   organizacijų,  jų  susivienijimų   nuosavybė, priklauso   išimtinai  patiems  savininkams.   Taigi,   joks valstybės  kolektyvinis  organas  neturėjo  teisės  tvarkyti kolūkių,  kooperatinių organizacijų nuosavybės santykių  bei riboti nuosavybės teisių. Pagrindinio įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad “Lietuvos Respublika garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti jiems   nuosavybės  teise  priklausančius   objektus,   jais disponuoti  pagal Lietuvos įstatymus”. Pagrindinio  įstatymo 44  str.  5  dalyje buvo nustatyta, kad “visiems  nuosavybės subjektams  nustatomos vienodos teisinės gynimo  priemonės”. Pažymėtina,  kad  ir  netekus  galios  Lietuvos  Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui (1992 m. lapkričio 2  d.), minėtos  nuostatos išliko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23  straipsnyje,  kuriuo yra nustatyta, kad  “nuosavybė  yra neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai”. Todėl buvusio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko G.  Vagnoriaus Vyriausybės vardu išleisti 1991 m. spalio  12 d.  nutarimas Nr. 421 “Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse” bei tos pat dienos  nutarimas  Nr.  422 “Dėl žemės  ūkio  įmonių  vadovų teisių  ir  pareigų  privatizavimo  laikotarpiu”  iš   esmės prieštaravo  Pagrindiniam įstatymui, Civiliniam kodeksui  ir elementariausios demokratijos nuostatoms. Pagal 1991 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 421 tarpūkinės gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonės,  kooperatinės  - valstybinės  veislininkystės įmonės, Lietuvos  respublikinio tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo  įstaigos  ir tarpkolūkinės statybos organizacijos iki 1991  m.  lapkričio 1  d.  buvo  įpareigotos persiregistruoti į  valstybines  ar valstybines   akcines  įmones.  Įpareigojimas  kooperatinėms organizacijoms persiregistruoti į valstybines akcines įmones reiškė Pagrindiniu ir kitais įstatymais uždraustą kišimąsi į jų  reikalus  ir  perregistravimo pretekstu pridengtą  turto nacionalizavimą. Kitas buvusio premjero G. Vagnoriaus Vyriausybės  1991 m.  spalio  12  d.  nutarimas  Nr.  422  buvo  Konstitucijai priešingas kolūkių likvidavimo aktas, kuriuo  nustatyta, kad žemės ūkio įmonėms taikomas likviduojamos (reorganizuojamos) įmonės statusas. Kolegialūs valdymo organai (kolūkio valdyba, direktorių valdyba,  stebėtojų taryba, visuotinis susirinkimas)  neteko savo   įgaliojimų,  o  įmonei  valdyti  sudaryta   laikinoji administracija,   į   kurios   sudėtį   įėjo   vadovas,   jo pavaduotojas   ir   vyriausiasis  buhalteris.   Žemės   ūkio ministerijai  iki  1991  m.  lapkričio  1  d.  buvo  pavesta patvirtinti esamą arba paskirti naują jų reguliavimo sferoje esančių  žemės  ūkio  įmonių  laikinąją  administraciją   ir perduoti jai visas buvusių kolegialių organų teises  spręsti gamybinius,  ekonominius, finansinius  ir  kitus  klausimus. Tame  pat  nutarime  nurodyta, kad naujų žemės  ūkio  įmonių vadovų kandidatūros turi būti pateiktos tvirtinti Žemės ūkio ministerijai. Daugumą   anksčiau   dirbusių  kolūkių   vadovų,   jų pavaduotojų bei vyriausiųjų buhalterių rajonų valdybos  savo sprendimais  atleido  iš  darbo. Tai  taip  pat  prieštaravo norminiams  aktams, reglamentuojantiems  žemės  ūkio  įmonių veiklą. Be  to, pažymėtina, kad Vyriausybės vardu priimti 1991 m.  spalio 12 d. nutarimai Nr.421, 422 buvo vienasmeniški G. Vagnoriaus  aktai.  Iš Vyriausybės sekretoriaus  A.  Mikulio 1995 m. birželio 14 d. rašto Nr.14-6374 matyti, kad 1991  m. spalio  12 d. minėtųjų nutarimų projektų svarstymas   nebuvo atrauktas  nei  į  Vyriausybės posėdžio darbotvarkę,  nei  į protokolą. Taigi jie nebuvo svarstyti Vyriausybės posėdyje. Visa   tai  leidžia  daryti  išvadas,  kad   Lietuvos Respublikos  Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas  Nr. 421  “Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse” ir tos pat dienos  nutarimas Nr.  422  “Dėl  žemės ūkio įmonių vadovų teisių  ir  pareigų privatizavimo   laikotarpiu”   savo   turiniu    prieštaravo Laikinajam   Pagrindiniam  įstatymui,  Lietuvos  Respublikos civilinio  kodekso  102,103,105  straipsniams  bei   kitiems norminiams aktams, be to buvo priimti, pažeidžiant nustatytą tvarką. 2.  Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo tvarka  buvo nustatyta, neįvertinus žemėtvarkos tarnybų galimybių.  Žemės ūkio   įmonių   turtas  buvo  privatizuojamas,   pažeidžiant įstatymo   reikalavimus  rengti  įmonės  kompleksinį   žemės reformos   žemėtvarkos   projektą,   pagal   jį   suformuoti gamybinius - technologinius komplektus, t.y. parengti įmonės reformavimo  projektą. Šį projektą turėjo  apsvarstyti  visi pretendentai  įsigyti turtą bei grąžinti  žemę,  ir  tik  po diskusijų  nusprendus projektą patvirtinti, turėjo prasidėti turto  privatizavimo procesas bei žemės, kurią naudojo žemės ūkio  įmonės,  grąžinimas. Tokia tvarka buvo numatyta  Žemės ūkio  įmonių  turto privatizavimo įstatymo  6  straipsnio  1 dalyje, kurioje nurodyta, kad “Privatizuojamas įmonių turtas įsigyjamas    pirmiausia   gamybiniais   -   technologiniais komplektais, sudarytais, atsižvelgiant į asmenų pageidavimus ir  įmonės kompleksinio žemės reformos, žemėtvarkos projekto sudarymo   kriterijus.”   Šio  įstatymo   9   str.   antroje pastraipoje nurodyta, kad “Pageidavimus dėl įsigyjamo  turto pasirenkamos   ūkininkavimo   formos   apylinkės   agrarinės reformos tarnybos priima iki 1991 m. gruodžio 31 dienos.“ Ši tvarka  taip  pat nustatyta Vyriausybės 1991 10 12  nutarimu Nr.  420 “Dėl žemės ūkio  įmonių turto privatizavimo bei  jų reorganizavimo laikinosios tvarkos” patvirtintų  Žemės  ūkio įmonių  turto  privatizavimo programų  sudarymo  principų  5 punkte.   Tačiau  komplektai  dažnai  buvo  sudaromi   pačių agrarinės   tarnybos  darbuotojų  nuožiūra   ir,   nepaisant pretendentų     į     turtą    prieštaravimų,     pateikiami privatizavimui.  Be to, pažeidžiant nustatytą  tvarką,  buvo pradėtas  žemės  ūkio įmonių turto privatizavimas  ir  žemės grąžinimas, dar neparengus šiam darbui reikalingų  projektų, užtikrinančių  normalų  ūkinių  subjektų  funkcionavimą,  ir nesuderinus   tarpusavyje  atskirų  šios  reformos   vykdytų veiksmų.  Dėl  šios  priežasties buvo  sukompromituota  visa agrarinės  reformos  idėja  -  vietoje  planingo,  apgalvoto ūkinių  struktūrų pertvarkymo vyko žemės ūkio  įmonių  turto dalybos  ir žemės grąžinimas buvusioje vietoje. Neatskiriami pagal  savo funkcijas gamybinio proceso elementai -  žemė  + dirbantieji  +  gamybos priemonės tokios  reformos  pasėkoje tapo   atskirti:   žemės  savininkais  tapo   fiziškai   jos negalintys  dirbti  asmenys  (pensininkai,  toli  nuo  žemės gyvenantys  miestiečiai)  ar  asmenys,  neturintys  pastatų, technikos,  gyvulių  ir  išteklių statyti  ūkininko  sodybą. Antra vertus, gamybos priemonių privatizavimas atsietai  nuo žemės  reformos sąlygojo tai, kad turtas nebuvo  racionaliai panaudotas  stabiliems ūkininkų ar žemės ūkio įmonių  ūkiams kurti, kadangi privatizuoti pastatai daug kur buvo panaudoti ne  žemės  ūkio  gamybai  ar išvis sunaikinti,  technika  ir gyvuliai - išparduoti. Žemės  reforma  pradėta, neturint perspektyvių  ūkinių struktūrų   ekonominio  pagrindimo,  reikalingo   tam,   kad rengiant žemės ūkio įmonės reorganizavimo projektą kartu  su žemės   reformos   žemėtvarkos   projektu   būtų   įvertinta investicijų   reikmė  kapitaliniams  įdėjimams   ir   kitoms išlaidoms, darbo bei materialinės sąnaudos ūkininkavimui,  o pretendentai galėtų apsispręsti ir priimti jiems  labiausiai tinkantį  variantą. Tuo tarpu žemės sklypai buvo  formuojami stichiškai,   matuojant  žemę  “pasirengusiems  ūkininkauti” asmenims  ir visiškai nesprendžiant kompleksinio teritorijos tvarkymo,  būsimų  ūkių žemėnaudų ir jose  -  ūkinių  sodybų išdėstymo.  Vieno  asmens - pretendento į buvusią  savininko ~emę  interesai  buvo vertinami aukščiau bendrųjų  interesų, kuriuos iškėlė agrarinė reforma - pasiekti racionalesnį  nei buvusiose  ūkinėse  struktūrose  žemės  naudojimą,  sudaryti teritorinį pagrindą ekonomiškai efektyvių ūkių kūrimui. Visi šie   klausimai,  turėję  būti  sprendžiami  žemės  reformos žemėtvarkos  projektuose, liko neišspręsti   daugiausia  dėl to,  kad  žemės  ūkio  įmonių turto privatizacijos  procesas įvyko  anksčiau  nei  pradėti rengti žemėtvarkos  projektai. Žemė   buvo   privatizuojama  kaip   turtas,   o   ne   kaip kompleksiškai     suformuotame     perspektyviame      ūkyje funkcionuojanti gamybos priemonė 3. Realaus įgyvendinimo pagrindo neturinčius, pernelyg skubotus  ir  neapgalvotus tuometinės Vyriausybės  veiksmus, griaunant  senąją  agrosistemą,  gali  charakterizuoti   kai kurios priimtų nutarimų nuostatos. Taip 1991 m. liepos 3  d. nutarimu Nr. 259 “Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų” nustatyta,   kad  žemės  ūkio   įmonių  turtas   turi   būti inventorizuotas ir įkainotas iki 1991 m. rugpjūčio 30 d.  Tų pačių  metų  spalio 12 d. nutarimu Nr. 420 “Dėl  žemės  ūkio įmonių turto privatizavimo bei jų reorganizavimo laikinosios tvarkos”  Vyriausybė  patvirtino  “Perkainuoto  žemės   ūkio įmonių turto indeksavimo ir įkainojimo metodiką” ir nustatė, kad  turtą  indeksuoti  ir įkainuoti bei  apyrašus  pateikti agrarinių  reformų  tarnyboms žemės  ūkio  įmonės  turi  iki lapkričio 1 d., tai yra per 14 darbo dienų. Pažymėtina,  kad per  tokį trumpą laiką ne visas agrarines tarnybas ir  žemės ūkio  įmones buvo pasiekusi minėta metodika. Dar  paradoksaliau, kad tą pačią spalio 12 d. nutarimu Nr.   422   “Dėl  žemės  ūkio  vadovų  teisių   ir   pareigų privatizavimo   laikotarpiu”   Vyriausybė    nustatė,    kad “Kolegialūs  valdymo  organai  (kolūkio  valdyba,  stebėtojų taryba, visuotinis susirinkimas) netenka savo įgaliojimų,  o įmonei  valdyti  sudaroma laikinoji  administracija”.  Nauji vadovai  -  laikinieji administratoriai tuo  pačiu  nutarimu turėjo  būti  Žemės ūkio ministerijos patvirtinti  irgi  iki lapkričio 1 d. Taigi,   tuo  pat  metu,  kada  turėjo  vykti   turto įkainojimas  ir  indeksavimas,  įmonės  praktiškai  buvo  be vadovų. 4.  Lygiagrečiai buvo paleistas žemės ūkio  ekonominio žlugdymo  mechanizmas. Antai, 1992 m. sausio 3 d. Vyriausybė priėmė  nutarimą Nr.1 “Dėl žemės ūkio produkcijos ir  maisto produktų   kainų   liberalizavimo”,  kuriame   kai   kuriems produktams  buvo numatytos palaikomosios kainos bei  atskirų produktų  maksimalios  kainos. Jau  1992  m.  sausio  20  d. nutarimu  Nr. 29 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės  1990 m. sausio 3 d. nutarimo Nr.1 papildymo ir dalinio pakeitimo” panaikinamas  pagrindinių  žemės ūkio  produktų  superkamųjų kainų  apribojimas, o 1992 m. balandžio 16 d.  nutarimu  Nr. 272   “Dėl   žemės  ūkio  produkcijos  valstybės   palaikomų superkamųjų kainų” Vyriausybė pripažįsta netekusiomis galios aukščiau   minėtais   nutarimais  nustatytas   palaikomąsias kainas, ir vėl keičia kainodaros politiką. 1992  m.  lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 861 “Dėl  žemės ūkio  produkcijos  kainų” nuo lapkričio 20  d.  nutraukiamas valstybės   palaikomųjų   supirkimo   kainų   taikymas    ir svarbiausia,  kad  “...  nemokamos  subsidijos  iš  Lietuvos valstybės biudžeto”. Be   to,   kartu  su  pilna  žemės  ūkio  produkcijos superkamųjų   kainų   anarchija  buvo   įvesti   apribojimai pagrindinės  žemės ūkio produkcijos eksportui,  o   išvežama produkcija buvo apmokestinta. Įdomu  ir  tai,  kad  leidimus žemės  ūkio  produktams eksportuoti,  ypač į Rytus, išduodavo tik pats Premjeras  p. G.Vagnorius (žiūr. 1 priedą). 5.   Gamybinių  -  technologinių  komplektų  sudarymo terminai buvo nustatyti nerealūs, be gamybiniu - ekonominiu, moksliniu požiūriu pagrįstų metodikų bei normatyvinės bazės. Todėl jie buvo sudaromi ir tvirtinami formaliai, neįvertinus savarankiško  funkcionavimo galimybių. Vyriausybė,  1992  m. savo nutarimu pradėjusi skubotą ūkių skaidymą į gamybinius - technologinius  komplektus, jau  tais  pačiais  1992  metais priėmė  nutarimą,  kuriuo  leido  jungti  418  gamybinių   - technologinių komplektų. Čia    paminėtos    ne   visos   teisinės    normos, reglamentavusios  agrarinę reformą ir  tų  normų  kolizijos, deformavę  įstatymais  nustatytą  jos  eigą.  Tačiau  ir  iš pateiktų  pavyzdžių matome teisinių normų  nepagrįstumą  bei prieštaringumą, kas sudarė prielaidas neigiamoms ekonominėms ir socialinėms reformos pasekmėms. Ekonominės agrarinės reformos pasekmės Žemės naudojimo transformavimo ir žemės ūkio įmonių restruktūrizacijos išdavos Agrarinės reformos metu skubotai pradėta vykdyti žemės reforma, neišsprendus principinių nuosavybės teisės  į  žemę nuostatų, neturint reikiamos teisinės ir normatyvinės bazės, neatlikus  organizacinio  ir techninio  paruošiamojo  darbo, žymiai   sukomplikavo   racionalų  žemės   naudojimą.   Buvo praardyti pamatai, todėl tolesnė griūtis buvo neišvengiama. Vyriausybės  1991 10 12 nutarimu Nr. 422  (2  punktas) nustatyta,  kad nuo       1991 m. lapkričio 1 d. žemės  ūkio įmonėms  taikomos  likviduojamos  (reorganizuojamos)  įmonės statusas.  Tuo  šios įmonės prarado teisę į  joms  suteiktos žemės  naudojimą, kadangi ją žemės reformos metu buvo galima dalinti  Žemės reformos įstatymu nustatyta tvarka  buvusiems savininkams, nuomininkams ir kitiems asmenims.  Per  1991  - 1992  metus žemės ūkio įmonės prarado per 2,2 mln. ha  žemės ir jų tik nedidelė dalis atiteko ją naudojantiems asmenims ( sodybinę žemę turėjusioms šeimoms). Likvidavus kolūkius ir valstybinius ūkius, susiformavo labai  smulkios žemės ūkio bendrovės arba kitos  žemės  ūkio įmonės.  1996  01 01 šios žemės ūkio įmonės (be  valstybinių ūkių) pasiskirstė taip: naudojančios iki 5 ha - 323;    5-50 ha - 319; 50-200 ha - 364; 200-500 ha - 325; 500 - 1000 ha - 350; daugiau kaip 1000 ha - 226. Nebuvo įmanoma susieti žemės sugrąžinimo ūkininko ūkiui kurti su realiu šių ūkių kūrimu (ūkininko sodybos ar pastatų statyba,  gamybos planavimu ir kt). Iš 168.7 tūkst.  asmenų, kuriems  iki  1996 04 01 išmatuota žemė, rajonų  žemės  ūkio valdybų  tvarkomame ūkininkų ūkių registre įregistruota  tik 55,4  tūkst. ūkių. Preliminariniais duomenimis 15 proc.  šių ūkių   valdytojų  gyvena  miestuose.  Kiti  asmenys,   kurie susigrąžino  žemę,  arba gyvena toli nuo jos  miestuose  bei kitose   vietovėse  (apie  30-40  proc.)  arba  ją  perleido (išnuomojo)  pagal  rašytines ir nerašytines sutartis  žemės ūkio  bendrovėms ir ūkininkams, arba jų negalima  pripažinti savarankiškai ūkininkaujančiais dėl įvairių kitų priežasčių. Nusprendus,  kad  žemė  turi  būti  grąžinama  visiems palikuonims  (1991  m.), kurie pareiškė  norą  savarankiškai ūkininkauti,  toliau  vyksta  susigrąžinamos   žemės   valdų smulkėjimas.  Išmatuotos  žemės  plotas,  tenkantis   vienam ūkininko ūkiui, 1993 01 01 buvo 9,5 ha, 1994 01 01 - 8,7 ha, 1996  01  01 - 7,8 ha. Taip 1996 m. sausio 1 d. 32,6  tūkst. kuriamų  ūkių  žemėnaudų buvo smulkesnės  kaip  3  ha,  26,9 tūkst.  sudarė 3-5 ha, 43,3 tūkst. - 5-10 ha, 31,2 tūkst.  - 10-20  ha,  10,8  tūkst. - 20-40 ha ir tik 1,8  tūkst.  buvo stambesnės  kaip  40  ha.  Galima  prognozuoti,  kad   žemės reformos  pabaigoje Lietuvoje bus 590-600  tūkstančių  žemės ūkio  paskirties žemės savininkų ar nuomininkų, o  vidutinis ūkio   dydis   6-7   ha.  Tai  rodo,   kad   žemės   reformą reglamentuojantys  nurodymai suteikė pirmenybę  ne  modernių šiuolaikinių  ūkių formavimui, o žmonių, pageidavusių  žemės reformos  metu išsidalinti turtą ir susigrąžinti žemę,  norų tenkinimui. Tenka pažymėti, kad, įskaitant gyventojų asmeninio ūkio žemės naudotojus, vidutinio ūkio dydis tesudaro 3.3 ha.  Tai labai  rimta  socialinė ir ekonominė problema, reikalaujanti kardinalių  sprendimo priemonių ir būdų, užtikrinančių  našų žemės   panaudojimą  (1930  m.  visuotinio  žemės   surašymo duomenimis,   vidutinio   ūkio   dydis   buvo   15.03   ha). Susiklosčius   tokiems   smulkiems   ūkiams,   tik    vienas ketvirtadalis jų gali kurti šiuolaikinį mechanizuotą ūkį. Atliktų  atrankinių tyrimų duomenimis tik 80  procentų žemės ūkio naudmenų įteisinta naudoti žemės ūkio produkcijos gamintojams,   taigi   žemės   ūkio   gamybai    nenaudojama penktadalis žemės ūkio naudmenų. Skaudžiausia,  kad didelė dalis šių nenaudojamų  žemės ūkio    naudmenų    buvo   melioruotos   ir   sukultūrintos, investuojant didžiules lėšas. Nusausintų  žemės ūkio naudmenų 1990 metais  Lietuvoje buvo  2.6  mln.  ha.,  arba 81 procentas  bendro  jų  ploto. Melioracijos įrenginių vertė buvo 4831 mln. Lt.  Melioruotos žemės  ženkliai  derlingesnės, tačiau  pastaraisiais  metais virš 10 proc. jų paliekama dirvonuoti. Ypač sumažėjo drėkinamų žemės ūkio naudmenų plotai (nuo 41  tūkst.  ha 1990 metais iki 9 tūkst. ha 1994 metais),  ir sunyko drėkinimo įrenginiai. Tai patvirtina žemiau pateikiami analitiniai duomenys. Ei                                                 Pokyti  Poky lN       Rodikliai                  1990    1994   s,      t r                                   m.      m.       vnt.  proc . 1  Nusausintų      žemės      ūkio   2.6      2.6     0      0 naudmenų, mln. ha 2  Palikta  dirvonuoti  nusausintų            0.3    0.3    30 žemių, mln. ha                    0.01                   k. 3  Melioracijos  įrenginių  vertė,   4831    4831     0      0 mln. Lt 4  Nenaudojamų  nusausintų   žemių          540.0  +521.4   29 vertė, mln. Lt                    18.6                   k. 5  Drėkinamas žemės ūkio  naudmenų    41      9      -32    22 plotas, tūkst. ha Iš      jų     -     drėkinama:   14.3           -13.5     5 “Fregatomis”, tūkst. ha                   0.8 8.0    2.6    -5.3    33 “Volžanka”, tūkst. ha 18      4      -14    22 Stacionariniais laistymo įrenginiais, tūkst. ha 5  Veikė laistymo įrenginių, vnt.     x       x       x      x Iš jų: “Fregatų”                  201      12    -189     6 “Volžankų”               135      49     -86    14 Stacionarinių   1111    465    -646    42 laistymo įrenginių Óõķįžėjus penktadaliu žemės ūkio naudmenų plotui  (0.6 mln. ha) plotui, kuriame buvo auginamos žemės ūkio kultūros, vertinant  1 ha žemės ūkio naudmenų po 2250 litų,  prarastas apie  1.4 mlrd. Lt vertės žemės ūkio gamybinis kapitalas. Įvertinus, kad nepanaudojamos melioruotos žemės, kurių 1994   m.  buvo  palikta  dirvonuoti  300  tūkst.  ha,  vien melioracijos    įrenginių   vertė   šiose   žemėse    sudarė 540 mln. Lt. Tais pačiais metais jau buvo nurašyta 32 tūkst. ha  drėkinimo sistemų, kurių vertė - 163 mln. Lt. Taigi,  iš viso   dėl  melioracijos  įrenginių  sunaikinimo   arba   jų nepanaudojimo žemės ūkio gamybai žemės ūkis prarado apie 0.7 mlrd. Lt vertės kapitalą. Siekimas skubotai ir bet kokia kaina suardyti buvusius kolūkius ir valstybinius ūkius iš pagrindų sugriovė  buvusią ūkininkavimo sistemą ir ūkių gamybines bei technologines  ir ekonomines struktūras. Taip  vadinamų  gamybinių  -  technologinių  komplektų sudarymas   vyko  skubotai  ir  daugeliu  atvejų   dirbtinai skaldant  buvusias  struktūras prieš pat žemės  ūkio  įmonių turto  privatizavimo programų tvirtinimo nustatytą  terminą. Parengiamųjų   darbų  skubotumas  ir  nenuoseklumas   turėjo reikšmės   visam  žemės  ūkio  įmonių  turto   privatizavimo procesui.  Jau  1992  metų  vasarą  buvo  aišku,  kad  dalis sudarytų    gamybinių-technologinių    komplektų     neturės perspektyvų, jie suformuoti pažeidžiant Privatizuojamų žemės ūkio  įmonių  turto skaidymo į gamybinius  -  technologinius komplektus  nuostatų reikalavimus. Komplektų formavimas  bei technikos  jiems  paskirstymas vyko  tiksliai  nepaskirsčius žemės  plotų minėtiems komplektams, todėl daugumai jų  trūko žemės.  Dalis  komplektų negalėjo savarankiškai funkcionuoti dėl  neteisingo technikos bei apyvartinio turto  priskyrimo. Fermoms buvo skiriama tik jas aptarnaujanti technika. Be to, trūko    kvalifikuotų   specialistų,   galinčių    vadovauti besisteigiančioms naujoms įmonėms. Rajonų valdyboms taip pat trūko  atsakomybės  šiame darbe. Antai Šilalės  rajone  buvo pradėtas  žemės ūkio įmonių turto privatizavimas ne visiškai suformavus  juridinę  bazę ir net nepatvirtinus  žemės  ūkio įmonių turto privatizavimo programų. Paskyrus  laikinuosius  administratorius,  susilpnėjo turto   apsauga,   o  vykstant  aktyvesniems   privatizavimo procesams,  praktiškai jos visai nebuvo. Nušalinus  teisėtus ūkių  vadovus, buvo nušalinti nuo privatizavimo  proceso  ir ūkių    kolektyvai.   Laikinieji   administratoriai,   kurių pagrindinis   uždavinys   buvo   ūkio   likvidavimas,   tapo vienvaldžiais,  o  nesąžiningi - ir piktnaudžiautojais.  Tuo pačiu gamybos organizavimas buvo paliktas savieigai. Agrarinės  reformos tarnybos buvo  sukomplektuotos  iš nepakankamai    kvalifikuotų    specialistų,    nesugebančių kompetentingai  organizuoti ir vykdyti šį  sudėtingą  darbą. Nepakankamai  įvertinta  žmonių  asmeninių  savybių   svarba privatizavimo procese. Gamybiniai  komplektai  buvo  kuriami  administracinių organų   nurodymu   prievartiniu  būdu.  Atrankinių   tyrimų duomenimis,  restruktūrizuojant  Lietuvos  žemės  ūkį,  1123 ūkiuose    buvo   suformuoti   9120   gamybinių   komplektų. Vidutiniškai  po  8 komplektus vienam ūkiui.  Užsiregistravo kaip juridiniai asmenys 4804 žemės ūkio bendrovės, arba  tik 53  procentai  suformuotų  gamybinių  komplektų.  Vadinamoji komplektacija   pakenkė  žemės  ūkio   bendrovių   normaliam kūrimuisi  ir funkcijavimui, todėl jų skaičius  ėmė  mažėti. 1993  metų pabaigoje žemės ūkio bendrovių liko 3792 arba  79 procentai, 1994 metų pabaigoje - 3085 arba 64 procentai  nuo užsiregistravusių. Žemės ūkio įmonių turto pokyčiai Paprastai reformos pravedamos tam, kad padidinti  ūkio gamybos   efektyvumą   ir  pasiekti   socialinės   pažangos. Priešingu atveju žalą patiria ne tik reorganizuojami  ūkinio subjektai, jų darbuotojai, bet ir visi šalies gyventojai. Remiantis   1990  metų  kolūkių,  valstybinių   ūkių, tarpūkinių  įmonių  suvestine metine apyskaita  šalyje  buvo 1230  savarankiškų žemės ūkio įmonių. Iš jų  257  tarybiniai ūkiai,  881  kolūkis,  92  įvairios  tarpūkinės  įmonės.  Jų disponuojamo turto likutinė vertė 1994 metų kainomis  sudarė 38.4 mlrd. litų. Iš jo - nuosavomis lėšomis padengtas turtas -   32.9 mlrd. Lt arba 86 procentai viso disponuojamo turto. Tai  yra, vertinant turto pokyčius, iš jo bendros vertės yra išjungtos skolos bankams, tiekėjams ir kitiems kreditoriams, todėl  skolos  neturėjo  įtakos,  nustatant  prarasto  turto vertę. Privatizavimo proceso analizė byloja, jog, vykdant 1991 m.  liepos 3 d. nutarimą Nr. 259 inventorizuoto spalio 1  d. žemės  ūkio įmonių privatizuotino turto vertė, perskaičiuota 1994 m. kainomis, sudarė 24.4 mlrd. Lt, tačiau privatizavimo programoms  jo  perduota tik už 21.2 mlrd. Lt,  o  faktiškai privatizuota  tik  už  20.2 mlrd. Lt. Bendra  ūkių  prarasto turto vertė sudarė 4.2 mlrd. Lt. Priežastys - neūkiškumas ir grobstymai.  Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos specialistų patikrinimais  nustatyta, kad Marijampolės  rajone  1991  m. sausio  1 d. - 1992 m. vasario 1 d. buvo neteisėtai nurašyta ar  parduota  ne  žemės ūkio subjektams 50  automobilių,  41 traktorius,  70  priekabų,  16  javų  kombainų,  8  cukrinių runkelių  kombainai, 47 šienapjovės, 57 pašarų smulkintuvai, 48 plūgai, 51 kultivatorius, 16 darbinių arklių ir 8.56 mln. Lt  vertės  kitas nesusidėvėjęs ilgalaikis turtas.  Pakruojo rajone  neteisėtai  nurašyta  ar  parduota  ne  žemės   ūkio subjektams 33 automobiliai, 47 traktoriai, 38 priekabos,  16 javų  kombainų,  28  sėjamosios, 36  šienapjovės  ir   kitas nesusidėvėjęs  ilgalaikis turtas už 4.49  mln.  Lt.  Be  to, inventorizuojant   ilgalaikį  turtą,   Marijampolės   rajone nerasta  privatizavimo programose įtraukto javų kombaino,  2 traktorių ir 9 priekabų, o Pakruojo rajone - 2 traktorių,  6 plūgų,  vienos  sėjamosios  ir vieno  kultivatoriaus.  Tokių faktų buvo kiekviename rajone. Kadangi  socialinės paskirties objektai ir tarpūkinės gyvulininkystės  ir  paukštininkystės  įmonės  analizuojamos atskirai,  jų turtą išskiriame iš bendros sumos. Kolūkių  ir valstybinių  ūkių disponuojamas gamybinės paskirties  turtas buvo  30.9  mlrd. Lt, iš jų padengtas nuosavomis  lėšomis  - 25.7 mlrd. litų. Privatizavimo tarnybų duomenimis 1.89 mlrd. Lt  vertės (1994  m.  kainomis) žemės ūkio įmonių turtas  buvo  skirtas privalomoms   įmokoms   į  agrarinės   reformos   fondą   ir privatizuotino turto sudėtin neįtrauktas. Atrinktų  88  buvusių  ūkių teritorijoje  1990  metais turėtų  pagrindinių  gamybos priemonių likutinė  vertė  1994 metų   kainomis   ir  jų  atitekimas  naujiems   savininkams pateikiamas šioje lentelėje (mln. Lt): Ilgalaikio  Likutin  Atiteko   Atiteko  Atiteko   Perduot turto             ė  vertė že-mės    ūkinink  asmenin   a pavadinimas  1990m.   ūkio      ams      iam       kitiems bendrov            ūkiui     asmenim ėms                          s Pastatai          1084.3    896.7     59.2     31.1      78.8 Įrenginiai    be   159.6    105.4       2.5      7.1     44.6 melioracijos Transporto           80.4     65.3      5.8      4.2       2.0 priemonės Traktoriai           80.3     64.7     11.5      3.3       2.0 Kombainai           45.8      40.3      4.7      1.0       0.2 Kitos mašinos ir   188.9    166.6      15.8      5.9       4.0 įreng. Darbiniai             2.8                        1.6       0.1 gyvuliai                   1.9       0.4 Produktyvieji       70.5      55.9       7.7     1.8       0.2 gyvuliai Nebaigta statyba                                        ir         kitas    97.4     70.4        2.0     2.6       42.7 ilgalaikis turtas Iš viso           1810.0   1467.2    109.6     58.6     174.6 Taip        pat,   100          81       6          3      10 procentais Lentelės  duomenys rodo, kad  pirmajame  privatizavimo etape 81 procentas buvusių kolūkių ir valstybinių ūkių turto atiteko  žemės  ūkio bendrovių pajininkams.  Ūkininkų  ūkiai perėmė  tik 9 procentus visuomeninių ūkių ilgalaikio  turto; asmenys, neužsiimantys žemės ūkio veikla - 10 procentų. Vėliau  vyko  šio  turto  persiskirstymas,  išduodant bendrovių darbuotojams, kuriantiems ūkininko ūkį, o taip pat panorusiems   plėtoti   savo  2-3  hektarų   pagalbinį   ūkį ilgalaikio  ir  trumpalaikio  turto  už  157.8  mln.  Lt  ir neužsiimantiems  žemės ūkio veikla - už 435.0  mln.  Lt.  Iš viso  neužsiimantiems žemės ūkio gamyba subjektams  perduota turto už 609.6 mln. Lt, t.y. 34 proc. buvusių ūkių turto. Šį žemės  ūkio  turto  praradimo mastą  pritaikius  generalinei visumai, tai gautume, jog iš viso šalies žemės ūkis  prarado 4.2 mlrd. Lt  vertės ilgalaikio turto. Tyrimai  parodė, kad ne visas žemės ūkio bendrovių  ir ūkininkų   turtas  yra  išlikęs.  1994  metais  žemės   ūkio bendrovės buvo jau likvidavę ilgalaikio turto už 144.2  mln. litų,  o  ūkininkai - už 20.4 mln. litų. Iš viso atrinktuose ūkiuose likviduota ilgalaikio turto už 164.6 mln. litų  arba 9  procentai.  Jeigu ir tai perkelsime generalinėn  visumon, tai dėl sulikvidavimo prarasto ilgalaikio turto vertė sudaro 1.1 mlrd. Lt. Atrinktuose ūkiuose didelė dalis žemės ūkio bendrovėms ir  ūkininkams  atitekusio  turto nepanaudojama  žemės  ūkio gamyboje. 1994 metais tokio nepanaudojamo  ilgalaikio  turto vertė  žemės  ūkio  bendrovėse sudarė  314.1  mln.  litų,  o ūkininkų ūkiuose - 29.4 mln. Lt. Bendra suma - 343.5 mln. Lt arba  20 procentų. Perkėlus šį reiškinį į generalinę visumą, gauname,   kad  šalies  žemės  ūkyje  nepanaudojama   turimo ilgalaikio   turto   už   1.8  mlrd.   Lt.   Ilgesnį   laiką nepanaudojus, šis turtas sunyks. Dar  labiau  sumenko  žemės  ūkio  įmonių  apyvartinis turtas, kurio prarasta 2.5 mlrd. litų. Pažymėtina,  kad  ilgalaikio  ir  apyvartinio   turto mažėjimo  sąskaita buvo pratęsiamas kai kurių ūkio  subjektų egzistavimas. Tokiu  būdu  bendra šalies  žemės ūkio praradimų  suma sudarys 9.6 mlrd Lt. Visi šie ūkiai 1990 metais realizavo produkcijos  1994 metų kainomis už 2.3    mlrd. Lt. Jų metinis grynasis pelnas sudarė 0.5 mlrd. litų. Remiantis statistikos duomenimis, per 1990-1994  metus šalies  žemės  ūkio bendroji produkcija palaipsniui  mažėjo. Jei  1990 metais ją prilyginti 100 procentų, tai 1991 metais ji  sudarė tik  95 procentus 1990 m. lygio, 1992 metais - 72 procentus,  1993 metais - 66 procentus ir 1994 metais  -  54 procentus.  Žinant,  kad  1994  metų  žemės  ūkio   bendroji produkcija  buvo  įvertinta 3.6 mlrd Lt, gauname,  kad  tais metais  žemės  ūkis nepagamino produkcijos už 3.6  mlrd  Lt, 1993 m. - už 2.3 mlrd Lt, 1992 metais - už 1.9 mlrd Lt, 1991 metais - už 0.6 mlrd Lt. Viso per 4 metus žemės ūkis prarado produkcijos  už  8.3 mlrd Lt. Šie vertinimai yra  minimalūs, nes  infliacija aplenkė žemės ūkio produktų kainų augimą 4.9 karto. Pažymėtina,  kad skubotos agrarinės reformos  pasėkoje žymiai  sumažėjo  žemės  ūkio  kultūrų  derlingumas,  bendri derliai bei gyvulių skaičius ir jų produktyvumas. Ypač   didelių  nuostolių  patyrė  kultūrinių  augalų sėklininkystė.  Iki  1992  m. darniai  funkcionavusi  sėklos dauginimo  ir  platinimo sistema, kada  aukštų  reprodukcijų sėklos  auginimas ir ruošimas buvo sukoncentruotas 18 mokslo ir  mokymo  įstaigų ūkių, dėl jų reorganizavimo (suskaidymo) nustojo  egzistavusi. 1992 m. vasarą  ši  sistema  jau  buvo išdraskyta.  Buvusių eksperimentinių ir  mokomųjų  bei  kitų sėklininkystės  ūkių bazėje kūrėsi nauji ūkiniai  subjektai, kuriems   dalimis   atiteko  sėklos   ruošimo   ir   laikymo materialinė - techninė bazė. Dėl to 1992 - 1994 metais javų ir kitų augalų elitinės sėklos   pardavimas   žemės  ūkio  produkcijos   gamintojams sumažėjo beveik 3 kartus ir šalies žemės naudotojai negalėjo laiku  atnaujinti  sėklinių pasėlių.  Labai  sulėtėjo  naujų veislių  dauginimas ir jų įdiegimas į gamybą. Vien dėl  šios priežasties  apie 20 proc. sumažėjo javų ir kitų  kultūrinių augalų derlingumas, o žemdirbiai kasmet patyrė apie 250 mln. Lt nuostolį. Nors,  siekiant  atstatyti sugriautą sėklininkystę  ir toliau  ją gerinti, 1994 metais buvo paruošta ir patvirtinta “Žemės  naudotojų  aprūpinimo gerų reprodukcijų  veislinėmis sėklomis  sistema”, kurioje numatytos optimalios aukščiausių reprodukcijų veislinės sėklos išauginimo užduotys bei sėklos augintojų  tinklas, tik maža jų dalis turi sąlygas veislinei sėklai ruošti. Kultūrinių   augalų  sėklininkystė   jau   atstatoma. Pereitais  metais išauginta ir realizuota elitinės  javų  ir kitų augalų sėklos 2 kartus daugiau, nei 1992 - 1993 metais. Tačiau  dar  ilgai ir gera aukštų reprodukcijų sėkla  neduos didelių derlių eiliniuose ūkiuose, nes jie labai nustekenti. Lietuvos   žemės   ūkis   nuo   seno   specializavosi gyvulininkystės  produktų gamyboje.  Todėl  laikomų  gyvulių skaičius   labiausiai  atspindi  žemės   ūkyje   vykstančius ekonominius  procesus. Gyvulių skaičiaus  kitimas  -  žemiau pateikiamoje lentelėje. Kiekvienų metų sausio 1 d. Metai     Karvės      Kiti galvijai    Kiaulės        Arkliai tūkst  proce   tūkst  proce  tūkst  proce   tūkst  proce .vnt   nt.     .vnt.  nt.    .vnt.  nt.     .vnt.  nt. 1991          100    1479    100   2436    100     80     100 842 1992                 1365          2180            83     103 832    99             92            89 1993                  963          1360            80     100 738    88             65            56 1994                  706          1196            81     102 678    80             48            49 1995                  537          1260            78      98 615    73             36            52 Lentelėje  pateikta informacija rodo, kad   1994  metų pabaigoje  visame  šalies žemės ūkyje  karvių  liko  tik  73 procentai,  kitų  galvijų  -  36  procentai,  kiaulių  -  52 procentai ir arklių - 98 proc. nuo buvusio jų skaičiaus 1990 metais.  Tai reiškia, kad  gyvulininkystės produktų  gamybos ir   bandos   reprodukcijos  potencinės   galimybės   žymiai sumažėjo.  Žemės ūkis prarado 227 tūkst. karvių, 942  tūkst. galvijų  prieauglio, 1176 tūkst. kiaulių, 2  tūkst.  arklių. Šių  gyvulių vertė bendroje prarasto turto vertėje 1994 metų kainomis sudaro  768.1 mln. litų. 88 atrinktose žemės ūkio įmonėse ir pas gyventojus 1991 sausio  1  d. buvo 68.5 tūkst. karvių, 118.7 tūkst. galvijų, 164.8 tūkst. kiaulių ir 5.8 tūkst. arklių. 1995 sausio 1  d. toje  pat ūkių teritorijoje laikomų karvių skaičius sumažėjo 23   procentais,  galvijų  -  61  procentu,  kiaulių  -   53 procentais, arklių skaičius išaugo 2 procentais.  Tai  rodo, kad mechanizacija traukiasi atgal. Būdinga, kad tiriamų ūkių teritorijoje gyventojų asmeniniuose ūkiuose laikomų  gyvulių prarasta  daug  mažiau:  karvių  skaičius  čia  padidėjo   2 procentais,  galvijų  sumažėjo  tik  14  procentų,   kiaulių skaičius  sumažėjo  9  procentais, arklių  čia  padaugėjo  3 kartus. Gyvulių  skaičius  labiau  sumažėjo  tų  buvusių  ūkių žemėse,  kur  neliko  žemės ūkio bendrovių.  Tai  patvirtina surinktos   informacijos  grupavimo  rezultatai,  pateikiami lentelėje: Gyvulių skaičiaus pokytis buvusių ūkių teritorijoje, kai nėra gyvulius laikančių ŽŪB Gyvulių    Skaičius      Skaičius      Pokytis      Pokytis grupės     1990 m.,      1994 m.,      1990 -       1990 - 1994 tūkst.       tūkst.    1994 m.      m.,proc. vnt.          vnt.          tūkst. v. Karvės          20.1           13.9          - 6.2        - 31 Kiti            30.0             6.2        - 23.8        - 79 galvijai Kiaulės        74.3            28.4         - 45.9        - 62 Arkliai         1.6              1.4              -       - 10 0.2 Gyvulių skaičiaus pokytis buvusių ūkių teritorijoje, kai yra gyvulius laikančių ŽŪB Gyvulių    Skaičius19    Skaičius1994  Pokytis      Pokytis grupės     90 m,         m,            1990 - 1994  1990 - 1994 tūkst.  m. tūks.vnt  m.,  proc. tūkst.vnt.    vnt. Karvės          48.4           39.1               -       - 19 9.3 Kiti            88.8           39.7         - 49.1        - 55 galvijai Kiaulės        90.5            48.8         - 41.7        - 46 Arkliai         4.2              4.4                       +6 0.2 Gyvulių skaičiaus pokytis visų 88 atrankinio tyrimo buvusių ūkių  teritorijoje Gyvulių    Skaičius1990  Skaičius1994  Pokytis      Pokytis grupės     m,            m,            1990 - 1994  1990 - 1994 tūkst.  m. tūks.vnt  m.,  proc. tūkst.vnt.    vnt. Karvės          68.5           53.1               -       - 23 15.4 Kiti           118.7           45.8         - 72.9        - 61 galvijai Kiaulės        164.8           77.2         - 87.6        - 53 Arkliai         5.8              5.9                       +2 0.1 Lentelės duomenys rodo, kad ten, kur nebelieka gyvulius auginančių  žemės ūkio bendrovių, gyvulių skaičius  sumažėja trečdaliu daugiau, nei teritorijose, kuriose dar veikia ŽŪB. Remiantis  šiais atrankiniais duomenimis galime teigti,  kad toks  pat  žemės ūkyje vykstančių  ekonominių bei socialinių procesų dėsningumas išlieka ir generalinėje visumoje. Tarpūkinės gyvulininkystės ir paukštininkystės  įmonės buvo įkurtos tarpūkinės kooperacijos pagrindais. 1990 metais tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių  turto likutinė vertė 1994 metų kainomis sudarė 1268.5 mln. Lt.  Iš šios  sumos,  1031.1 mln. Lt vertės turtas buvo įsigytas  už nuosavas  lėšas, t.y. už žemdirbių pajinius  įnašus.  Tačiau visas    kooperatinis   turtas   buvo   suvalstybintas    ir privatizuotas  jau  kaip  valstybės  nuosavybė.   Tuo   būdu tikrieji  turto  savininkai  prarado  1031.1  mln  Lt.  Juos pasisavino valstybė. Per  1990-1994  metus  tarpūkinių  gyvulininkystės  ir paukštininkystės įmonių, reorganizuotų į akcines  bendroves, turto vertė 1994 metų kainomis sumažėjo iki 211.8 mln. litų. Iš  jo  57.6  mln. Lt arba 27 procentai padengta skolintomis lėšomis.  Todėl šių įmonių nuosavas turtas sudaro tik  154.2 mln.  litų.   Tai  reiškia, kad agrarinės reformos  pasėkoje tarpūkinių  gyvulininkystės įmonių nuosavas turtas  sumažėjo 545.9 mln. Lt arba 78 procentais. 1995   sausio   1   d.   49   procentus   tarpūkinių gyvulininkystės  ir  paukštininkystės  įmonių   turto   buvo privatizavę  fiziniai  ir juridiniai asmenys,  kurių  veikla nesusijusi  su  žemės  ūkiu.  Todėl  galima  tvirtinti,  jog agrarinės  reformos  pasėkoje  įvyko  žemės  ūkio   kapitalo perdavimas  ne  žemės ūkio subjektams. Dar 20  procentų  šių įmonių     kapitalo    priklauso    valstybei.    Tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonių darbuotojai  1994 metais buvo išpirkę 31 procentą šių įmonių kapitalo už  22.0 mln. Lt. Tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės  įmonių gamybiniai   pajėgumai  1990  metais  buvo  panaudojami   99 procentais.  1994  metais  -  tik  65  procentais.  Reiškia, atitinkamai  produkcijos, kurios vertė  1994  metų  kainomis sudaro 34.6 mln. Lt. Dar agrarinės reformos išvakarėse grupė gyvulininkystės darbuotojų   kreipėsi   į  tuometinį  Lietuvos   Respublikos Ministrą   Pirmininką  G.Vagnorių  ir  Lietuvos  Respublikos Aukščiausiosios   Tarybos  Agrarinės  Komisijos   pirmininką E.Grakauską,  prašydami  prieš  pradedant  agrarinę  reformą priimti   Lietuvos   Respublikos   gyvulių   veislininkystės įstatymą,  kad  reformos  metu nenukentėtų  gyvulių  veislių genofondas    ir   būtų   išsaugota   dešimtmečiais    kurta veislininkystės  sistema. Buvo net sudaryti sąrašai  kolūkių ir  valstybinių  ūkių  bei  vertingiausių  veislių  gyvulių, kuriuos reikėtų išsaugoti. Tačiau geriausi veislininkystės ūkiai buvo išskaidyti į smulkius    gamybinius    -    technologinius    komplektus, neatsižvelgiant į vertingiausių bandų išsaugojimą.  Viso  to pasėkoje  per  3 metus galvijų veislynuose veislinių  karvių skaičius  nuo  34 tūkstančių sumažėjo iki 16 tūkstančių,  jų produktyvumas - nuo 4589 kg iki 3815 kg pieno per  metus,  o rinktinių karvių, kurių produktyvumas viršijo 6000 kg pieno, skaičius sumažėjo nuo 1345 iki 506. Norint atstatyti elitinę bandą,  kuri  buvo  sukomplektuota  iš  importinių  gyvulių, turint omeny, kad viena sukergta telyčia kainuoja apie 10000 litų, reikėtų apie 180 mln. litų. Taip  buvo  likviduota  labai vertinga  galvijų  banda Vilniaus  valstybiniame  žirgyne,  kuriame  iš  karvės  buvo melžiama daugiau kaip 6000 kg pieno per metus. Daug vertingų veislinių   galvijų   buvo  sunaikinta  Gyvulininkystės   ir Žemdirbystės    institutų    eksperimentiniuose     ūkiuose, Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų mokomuosiuose ūkiuose. Be  to, Marijampolės rajono Šešupės kolūkyje buvo sunaikinta grynaveislių Lietuvos juodmargių galvijų banda ir  prarastas labai vertingas genetinis fondas. Vykdant  žemės  ūkio  reformą, restruktūrizuojant  ir privatizuojant     mokslo     ir     studijų     institucijų eksperimentinius  ir  mokomuosius  ūkius,  labai   nukentėjo mokslo  institutų  ir  aukštųjų mokyklų materialinė-techninė bazė.  Detalūs pokyčiai, įvykę institutuose, bandymų stotyse ir   aukštosiose  mokyklose,  pateikti  1  lentelėje.   Joje pateikti  duomenys apie tai, kaip pakito žemės ūkio naudmenų plotai, paruoštos aukštų reprodukcijų sėklos kiekis ir  kiti rodikliai,     charakterizuojantys     sėklininkystės     ir veislininkystės  pokyčius.  Palyginimui   pateikti  duomenys apie  gamybos lygį 1990 metais (1991 m. sausio 1 d.) ir 1995 metais  (1996  m.  sausio 1 d.). Šie  skaičiai  akivaizdžiai liudija, kaip sumažėjo paruoštos sėklos ir veislinių gyvulių skaičius.   Visuose  institutuose  (eksperimentinius   ūkius turėjo 7 institutai) ir 2 akademijose įvyko šie pokyčiai: 1991.01.01       1996.01.01 1995 m. palyginus su 1990 m., proc. Žemės ūkio naudmenų plotas, ha          82970          10234 12.3 Paruoštas  aukštų  reprod.  sėklų  kiekis,   t         16782 3964      23.6 Veislinės bandos:  karvių               11725           1463 12.5 kiaulių             22469            1398 6.2 Karvių produktyvumas, kg per metus 3200-6100 1700-4422 53-73 Javų    derlingumas,   cnt/ha             25-52.7      11-40 42-76 Per   analizuojamąjį  laikotarpį  mokslo   darbuotojų skaičius, institutuose sumažėjo 26 proc., sumažėjo mokslinio tiriamojo  darbo  bei  mokslo  pasiekimų  diegimo  į  gamybą apimtys, dėl ko žemės ūkis neteko apie 0.2 mlrd. Lt pajamų. Vykdant  privatizaciją, mokslo ir studijų institucijos neteko  dalies  materialinės  -  techninės  bazės,  t.   sk. bendrabučių,  todėl  dabar  jos  neturi  galimybių  suteikti gyvenamąjį   plotą   jauniems   mokslininkams.   Dėl    šios priežasties,  o  taip pat dėl mažų atlyginimų  į  institutus neateina dirbti jauni darbuotojai. Žemės  ūkio  mokslo  ir  institucijų  materialinės  - techninės bazės pokyčiai - 2 priede. Žemės ūkio gamybinio aptarnavimo sferos turto pokyčiai Melioracijos įmonių turto privatizavimas ir jo panaudojimas Suvestinio  balanso  duomenimis 1990  metais  Lietuvos gamybiniam   melioracijos   susivienijimui   priklausė    58 organizacijos.  Iš jų - 50 statybinių ir 5 pramonės  įmonės, kurios disponavo turtu 1994 metų kainomis už 2297.1 mln. Lt. Nuosavo turto vertė - 1786.4 mln. Lt. arba 78 procentai. Šis turtas  buvo sukurtas, panaudojant valstybės lėšas,  skirtas žemės ūkiui dotuoti. Agrarinės reformos padariniams įvertinti buvo pateikti 44  rajonų melioracinės statybos įmonių rodikliai  už  1990- 1994  metus.  Šiais duomenimis, 1990 m. gruodžio  31  d.  jų disponuojamo  turto vertė 1994 metų kainomis  sudarė  1911.7 mln. Lt, iš jo nuosavas turtas sudarė 1242.7 mln. Lt., kuris iki 1994 m. pabaigos sumažėjo beveik 8 kartus. Agrarinės  reformos eigoje buvusio Lietuvos  gamybinio melioracijos susivienijimo įmonių prarasto turto vertė  1994 metais sudarė 1402.3 mln. Lt. Melioracijos  įmonių kapitale žemės  ūkio  produkcijos gamintojų  akcijos  sudaro tik 22.1  procento,  melioracijos įmonių  darbuotojų  - 36.5 proc., valstybei  priklauso  29.7 proc.,   žemės   ūkiui   nepriklausantiems   fiziniams    ir juridiniams  asmenims  -  ir  11.7  proc.  akcijų.   Valdyti daugelio   šių  įmonių  ūkinę - komercinę  veiklą  ir  turtą žemdirbiai  galėtų,  jeigu  jiems būtų  parduotos  valstybei priklausančios akcijos. Melioracijos  įmonių  žemdirbiams  teikiamų  paslaugų, įskaitant  melioracijos sistemų aptarnavimą,  per  1990-1994 metus  sumažėjo  nuo 74 iki 61 procento bendros  jų  veiklos apimties. Įvertinant  turimus  melioracijos  įmonių  gamybinius pajėgumus  ir  melioruotų žemių sukultūrinimo  lygį,  galima teigti,  kad  buvusi galinga sistema tapo jau nebepajėgi  su turima materialine - technine baze spręsti šios problemos be naujų investicijų. Respublikinio susivienijimo “Žemės ūkio technika” turto privatizavimas ir panaudojimas Pagal  1990  metų  suvestinį  balansą  susivienijimui priklausė   85  įmonės:  7  pramonės  įmonės,    9   tiekimo organizacijos,  5 transporto įmonės, 1 mokslinio  tyrimo  ir konstravimo   organizacija,  1  skaičiavimo  centras  ir  62 gamybinio  techninio  aptarnavimo  įmonės.  Jų  disponuojamo turto  bendra vertė 1994 metų kainomis buvo 2364.7 mln.  Lt. Iš  jo  1601.3 mln. Lt ( 68 procentai) buvo nuosavas turtas. Visas   šis   turtas  buvo  sukurtas  žemės   ūkiui   skirtų investicijų  sąskaita,  todėl priklausė  žemės  ūkio  šakai. Agrarinės  reformos  metu ši sistema perėjo  į  Materialinių išteklių  ministerijos reguliavimo sferą. Privatizuojant  šį turtą, žemdirbiams pirmumo teisė nebuvo suteikta. Atliekant  tyrimus,  buvo gauta  informacija  iš  visų rajonų  (išskyrus  Joniškio ir Raseinių) apie  susivienijimo įmones.  1990  metais įmonių disponuojamo turto  vertė  1994 metų  kainomis  sudarė 2080.6 mln. Lt.  Iš  jo  -  padengtas nuosavomis  lėšomis -1422.9 mln. Lt, arba 68 procentai  viso turto. Reformos   pasėkoje  žemės  ūkio  gamybinio-techninio aptarnavimo įmonės buvo išjungtos iš agrarinio sektoriaus, o jų  turtas  buvo privatizuotos neatsižvelgiant į žemės  ūkio produkcijos gamintojų interesus. Šio susivienijimo įmonių žemės ūkiui teikiamų paslaugų apimtys 1994 metais sudarė tik 4 procentus 1990 metų  lygio, o  išlikusių  gamybinio-techninio aptarnavimo įmonių ūkinėje veikloje paslaugos žemės ūkiui užima tik  44 procentus. Žemės ūkio produkcijos gamintojai turi įsigiję  tik  9 procentus  šio  susivienijimo įmonių  akcijų,  todėl  įtakos daugumos jų ūkinei veiklai bei turto panaudojimui neturi. Persiliejus kapitalui į kitas ūkio šakas,  žemės  ūkio techninio aptarnavimo sferos prarasto turto vertė 1994  metų kainomis sudaro 1537 mln Lt. Agrochemijos įmonių turto privatizavimas ir panaudojimas. Respublikinis  susivienijimas “Agrochemija”   1990  m. jungė  52  įmones:  5  tiekimo organizacijas,  2  transporto įmones  ir 45 agrocheminio aptarnavimo įmones. Jos disponavo 631.0  mln.  litų vertės turtu. 534.3 mln. Lt vertės  turtas buvo  įmonių  nuosavybė,  nuosavo  turto  dalis  sudarė   85 procentus.  Šis turtas buvo sukurtas iš žemės  ūkiui  skirtų kapitalinių investicijų. Atrankiniams tyrimams buvo gauta informacija apie  šio susivienijimo  įmones  iš  42  rajonų,  išskyrus  Kauno   ir Šiaulių. Respublikinio susivienijimo “Agrochemija” įmonės  buvo privatizuojamos    pagal    valstybinio    turto    pirminio privatizavimo įstatymą. 1994 m.pabaigoje valstybei priklausė 45 proc., įmonių darbuotojams - 22, žemdirbiams - 10, ir net 23 proc. - ne žemės ūkio subjektams. Per 1990-1994 metus agrochemijos įmonių paslaugų žemės ūkio  produkcijos gamintojams apimtis sumažėjo 43 kartus  ir 1994   metais   sudarė  tik  14.8  mln  litų,  ketvirtadalis agrochemijos įmonių veiklos yra nesusijusi su žemės ūkiu. Iš   buvusios  R/S  “Agrochemija”turto   žemės   ūkio aptarnavimo sfera neteko  turto už 430 mln. litų. RSO susivienijimo įmonių turto privatizavimas ir panaudojimas Respublikinio  statybinių  organizacijų  susivienijimo pagrindą  sudarančios  tarpkolūkinės  statybos  įmonės  buvo akurtos  kooperuotomis kolūkių lėšomis ir toliau  plėtojamos iš  ūkiams  skirtų investicijų. Pagal susivienijimo  balansą kolūkių  pajiniai  įnašai 1990 metų pabaigoje  sudarė  802.5 mln.  Lt  arba  21 procentą viso disponuojamo turto  vertės. 1990   metais  šiame  susivienijime  buvo  121  savarankiška statybos įmonė, tarp jų 44 kooperatinės. 1990 01 01  d.  RSO susivienijimas  disponavo  turtu,  kurio  vertė  1994   metų kainomis  siekė  3825 mln. Lt. Iš jų nuosavomis  lėšomis  ir pajiniais  įnašais padengtas turtas sudarė  2741.8  mln.  Lt arba 72 procentus viso disponuojamo turto vertės. Remiantis  atrankinių  tyrimų  duomenimis,  1994   m. gruodžio  31 d.  buvusio RSO susivienijimo įmonių  kapitalas pasiskirstė   taip:  38  procentai  buvo   parduota   įmonių dirbantiesiems, 34 procentai - ne žemės ūkio subjektams,  25 procentais akcijų disponavo valstybės institucijos ir tik  3 procentais - žemės ūkio produkcijos gamintojai. Iš to  seka, kad   jie  prarado  prioriteto  teisę  naudotis  šių  įmonių paslaugomis  ir  neteko  bet kokios galimybės  valdyti  savo buvusį turtą. Kadangi  21  procentas  visų  RSO  įmonių  turto  buvo kooperatinė  nuosavybė, priklausiusi tarpkolūkinių  statybos orbanizacijų  pajininkams,  šio  turto  suvalstybinimas   ir pardavimas  ne  žemės ūkio subjektams turi būti  vertintinas kaip   antikonstitucinis  veiksmas,  padaręs  turtinę   žalą buvusiems jo savininkams. Agrarinės reformos pasėkoje žemės ūkis prarado galimybę naudotis   jo  lėšomis  sukurtų  statybos  įmonių    gamybos potencialu už 2741.8 mln. Lt. Agrarinės reformos padariniai perdirbamajai pramonei Dėl valiuntaristiniais metodais vykdytos žemės bei viso ūkio  ekonominės  reformos ypač didelius  nuostolius  patyrė šalies perdirbamoji pramonė. Per  1991-1994  metus perdirbamosios  pramonės  įmonių kreditorinis įsiskolinimas išaugo 89 kartus. Jis  sudaro  52 proc. šių įmonių disponuojamo turto. Nuosavas ilgalaikis  ir trumpalaikis šių įmonių turtas sumažėjo 1.1 mlrd. Lt.  Dalis jo  - dėl įmonių vadovų neteisėtų veiksmų. Pavyzdžiui, Žemės ūkio  ministerijos specialistų patikrinimais nustatyta,  kad 1990  metais Vilkaviškio valstybiniame konservų fabrike buvo visiškai  demontuotas šaldymo cechas, per 1991 - 1992  metus parduota įvairių materialinių vertybių ir žaliavų, naudojamų fabriko  produkcijai gaminti už 1309 tūkst.  tal.,  1992  m. nurašyta  ilgalaikio  turto už 3032  tūkst.  tal.,  nors  jo nusidėvėjimas   buvo   tik  48  proc.   Įmonės   debitorinis įsiskolinimas  išaugo iki 21.61 mln. tal., o skolos  pasiekė 114.4 mln. talonų. Be to, 0.7 mlrd. Lt vertės išlikę gamybiniai pajėgumai nepanaudojami ir bus nurašyti. Reformos eigoje didelį nuosmukį patyrė grūdų  pramonė. Šioje  šakoje  dirba  20 stambių įmonių gaminančių  rūšinius miltus,  kruopas ir kombinuotuosius pašarus bei  baltyminius vitamininius   priedus.  Labiausiai  nukentėjo  kombinuotųjų pašarų  pramonė, kurios sudėtyje yra 15 įmonių.  Jų  metinis gamybinis pajėgumas siekia 2,5 mln. tonų produkcijos,  dabar tepanaudojamas tik penktadaliu.  Sumažėjus gamybos apimtims, iš  šios  pramonės šakos teko atleisti apie 400  darbuotojų. Grūdų  pramonės įmonių skolos išaugo 67 kartus,  o  nuosavas turtas sumažėjo 468 mln. Lt. Didelių nuostolių patyrė pieno pramonė. Pieno …