| Europaius

Trumpai

Šis nutarimas patvirtina 2004–2006 metų Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrąjį programavimo dokumentą, skirtą kovai su diskriminacija ir nelygybe darbo rinkoje Lietuvoje.

Ką jis reguliuoja

Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL įgyvendinimą Lietuvoje.
Kovą su diskriminacija ir nelygybe darbo rinkoje.
Programos trukmę ir geografinę erdvę.
Programos finansavimą ir lėšų paskirstymą.

Kam jis rūpi

Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
Asmenims, susiduriantiems su diskriminacija ir nelygybe darbo rinkoje, įskaitant neįgaliuosius, priešpensinio amžiaus asmenis, jaunimą, buvusius kalinius, asmenis, sergančius priklausomybės ligomis, tautines mažumas, ilgalaikius bedarbius, prekybos žmonėmis aukas ir prieglobsčio prašytojus.
Institucijoms, atsakingoms už EQUAL programos administravimą, įgyvendinimą ir priežiūrą.

Pagrindiniai punktai

Programa galioja 2004–2006 metais visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
EQUAL programa siekia integruoti lyčių aspektą ir skatinti lygias galimybes darbo rinkoje.
Programos įgyvendinimui vadovauja Vadovaujančioji institucija, o priežiūrą atlieka Priežiūros komitetas.
Finansavimas skiriamas vystymo bendrijoms, kurios kuria bendras strategijas ir veiklos planus kovai su diskriminacija.

Įstatymo tekstas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S DĖL 2004-2006 METŲ EUROPOS BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PATVIRTINIMO 2004 m. lapkričio 17 d. Nr. 1458 Vilnius Atsižvelgdama į 2004 m. birželio 29 d. Europos Komisijos sprendimą Nr. C

(2004)2541, patvirtinantį Bendrijos iniciatyvos programą, skirtą kovai su diskriminacija ir nelygybe darbo rinkoje (EQUAL) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: Patvirtinti 2004–2006 metų Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrąjį programavimo dokumentą (pridedama). L. e. Ministro Pirmininko pareigas Algirdas Brazauskas L. e. socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas Vilija Blinkevičiūtė ______________ Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1458 2004–2006 metų Europos bendrijų iniciatyvos Equal bendrasis programavimo dokumentas Turinys

ĮŽANGA IR GLAUSTA SANTRAUKA 5 1.
Kas yra EQUAL 5 1.
Dokumento paskirtis 5 1.
Programavimo eiga 5 1.3.
Konsultacijos 5 1.3.
Išankstinis vertinimas 7 1.
Programos trukmė 7 1.
Programos geografinė erdvė 7
DARBO RINKA 8 2.
Įžanga 8 2.1.
Įvadas – Lietuvos ekonomikos apžvalga 8 2.1.
Lietuvos darbo rinka ir socialinės rizikos grupės 9 2.
Bendra apžvalga 10 2.2.
Lietuvos ūkio plėtros bendrosios tendencijos 10 2.2.
Darbo rinka: užimtumas, nedarbas, darbo organizavimas ir įgūdžiai 11 2.
Nelygybė ir diskriminacija darbo rinkoje 15 2.3.
Neįgalieji 15 2.3.
Priešpensinio amžiaus asmenys 17 2.3.
Jaunimas 19 2.3.
Grįžę iš įkalinimo vietų asmenys (buvę kaliniai) 22 2.3.
Asmenys, sergantys priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų ligomis 23 2.3.
Tautinės mažumos 24 2.3.
Diskriminacija dėl lytinės orientacijos 26 2.3.
Moterų padėtis darbo rinkoje ir lyčių lygybės užtikrinimas 26 2.3.
Ilgalaikiai bedarbiai 29 2.3.
Prekybos žmonėmis aukos 29 2.3.
Prieglobsčio prašytojai 30 2.
Išvados 32 2.
Stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių analizė 33
POLITINĖ EQUAL PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO APLINKA 39 3.
Įvadas 39 3.
Europos politinė aplinka 40 3.2.
Europos užimtumo strategija, Bendrasis vertinimo dokumentas ir Bendrasis socialinės aprėpties memorandumas 40 3.2.
EQUAL programos atitiktis Bendrijos prioritetiniams tikslams 44 3.
Nacionalinės politikos apžvalga 44 3.3.
Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa ir jos ryšys su Europos užimtumo gairėmis 45 3.3.
Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas ir jo ryšys su nacionaline užimtumo politika 46 3.
EQUAL vaidmuo Lietuvos užimtumo politikoje 49
PRIORITETINĖS TEMOS 51 4.
EQUAL principai 51 4.
Temų pasirinkimas 53 4.
Programos tikslų kiekybinė išraiška, rodikliai, monitoringas ir vertinimas 66 4.
Laukiamas EQUAL poveikis kai kurioms socialinės rizikos grupėms 69 4.
Programos lėšų paskirstymas 76
EQUAL PROGRAMOS PARAMA VYSTYMO BENDRIJOMS 76 5.
Bendrosios nuostatos 76 5.
Projektų atrankos procedūra 77 5.
Atrankos kriterijai 78 5.
Vystymo bendrijų kūrimas, bendros strategijos ir veiklos plano parengimas, pritarimas tarptautinio bendradarbiavimo sutarčiai (pirmasis etapas) 80 5.
Vystymo bendrijos veiklos plano įgyvendinimas (antrasis etapas) 81 5.
Teminių tinklų sukūrimas, gerosios patirties sklaida ir poveikis nacionalinei politikai (trečiasis etapas) 82
POVEIKIS POLITIKAI IR PRAKTIKAI 82 6.
Poveikio politikai ir praktikai strategija 83 6.
Teminiai ir horizontalieji tinklai 84 6.
Lyčių aspekto integravimas 84
TECHNINĖ PAGALBA 85 7.
Techninės pagalbos užduočių apimtis 86 7.
Techninės pagalbos paslaugų teikėjo atranka 88 7.
Įgyvendinančioji institucija 89
EUROPOS BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL ĮGYVENDINIMAS 90 8.
Europos Bendrijų iniciatyvą EQUAL administruojančios institucijos ir jų funkcijos 91 8.1.
Vadovaujančioji institucija 91 8.1.
EQUAL įgyvendinančioji institucija 93 8.1.
Regioniniai konsultantai 93 8.1.
Tarnyba, atliekanti audito ir kontrolės funkciją 93 8.
Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL įgyvendinimo priežiūra 94 8.2.
Priežiūros komitetas 94 8.2.
Priežiūra nacionaliniu lygiu 96 8.
Mokėjimo institucija 96 8.
Vystymo bendrijos 97 8.
Papildomumas ir suderinamumas su Europos Bendrijų politikos kryptimis 97 8.5.
Papildomumas pagal kitas paramos programas 97 8.5.
Suderinamumas su ES politikos kryptimis 98 8.5.2.
Viešieji pirkimai 98 8.5.2.
Suderinamumas su valstybės pagalbą reguliuojančiais teisės aktais 99 8.
Ataskaitos 104 8.
Keitimasis duomenimis Europos lygiu 104 8.
Informavimas ir viešumas 105 8.
Bendradarbiavimas su kitomis ES valstybėmis narėmis ir trečiosiomis šalimis 106
FINANSAVIMAS 106 9.
Finansinis planas 106 9.
Bendras finansavimas 107 9.
Vystymo bendrijoms skirti finansiniai srautai 107 9.
Veiklos tinkamumas 109
EQUAL BPD priedas 110
VERTINIMAS 111 11.
Išankstinis (ex-ante) vertinimas 111 11.
Rodikliai 112 11.
Nuolatinis vertinimas 113 11.
Galutinis (ex-post) vertinimas 115 1 PRIEDAS. Europos BENDRIJŲ INICIATYVOS EQUAL LIETUVOJE 2004-2006 METŲ FINANSINIAI RODIKLIAI 116 2 PRIEDAS. BENDROJE EQUAL DUOMENŲ BAZĖJE (ECDB) ESANTYS DUOMENYS 117
ĮŽANGA IR GLAUSTA SANTRAUKA 1.
Kas yra EQUAL Europos Bendrijų iniciatyva EQUAL yra dalis Europos užimtumo strategijos, kurios tikslas – sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų ir užtikrinti darbo rinkos atvirumą. Finansuojama Europos socialinio fondo lėšomis EQUAL ieškos ir bandys taikyti naujus kovos su diskriminacija ir nelygybe darbo rinkoje būdus. Ši programa suteikia galimybę plėtoti naujas idėjas ir priemones, daryti poveikį užimtumo ir mokymo politikai ir praktikai. Programos sėkmei didelę reikšmę turės tarptautinis bendradarbiavimas ir pasikeitimas patirtimi. EQUAL skirtas dėmesys ir naujiems prieglobsčio prašytojų socialinės ir profesinės integracijos būdams. 1.
Dokumento paskirtis Šis dokumentas yra Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL įgyvendinimo pagrindas Lietuvoje. Jame nustatyti EQUAL iniciatyvos uždaviniai, prioritetai ir įgyvendinimo mechanizmas Lietuvoje. 2004–2006 metų Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrasis programavimo dokumentas (EQUAL BPD) papildytas priedu, kuriame detaliau aptariamas programos įgyvendinimas. 1.
Programavimo eiga Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL BPD rengtas atsižvelgiant į išsamią diskriminacijos ir nelygybės Lietuvos darbo rinkoje analizę, Lietuvos ir ES užimtumo politikos prioritetus ir konsultacijų rezultatus. Pagrindinis programavimo ir konsultacijų ypatumas – platus atstovavimas. Stengtasi įtraukti visas susijusias institucijas, organizacijas ir tikslines grupes. 1.3.
Konsultacijos EQUAL BPD ir jo priedas rengtas su PHARE finansuojamo Lietuvos ir Švedijos Dvynių projekto (SPP III Nr. LT/220/IB-SPP-01) parama, apėmusia konsultacijas administracinės struktūros ir gebėjimų ugdymo klausimais, o vėlesniuose etapuose ir sąveiką su SPP III Techninės pagalbos informacinės veiklos priemone. Pagal Dvynių projektą teikta parama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai EQUAL programai rengti. Finansų ministerija atliko Dvynių projekto koordinavimo funkciją. Ministerijoms padėjo vidutinės trukmės ekspertai, dirbantys šakinėse ministerijose, ir papildomi konsultantai. Dvynių projekto vykdytojai nuolat bendradarbiavo su SPP II Dvynių projekto vykdytojais, rengiančiais Lietuvos pirmojo tikslo BPD ir jo priedą. Konsultacijos pradėtos seminaru–konferencija „Kaip EQUAL programa gali padėti spręsti mūsų problemas“. Seminarą–konferenciją organizavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir PHARE Dvynių projektas (SPP III). Konferencija buvo rengiama plataus atstovavimo pagrindu. Dalyvauti konferencijoje pakviestos svarbiausioms tikslinėms grupėms atstovaujančios, formuojančios ir įgyvendinančios politiką institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir socialiniai partneriai. Seminaras–konferencija turėjo 2 pagrindinius tikslus – pristatyti EQUAL iniciatyvą potencialiems partneriams, susijusiems su EQUAL įgyvendinimu, suteikti galimybę partneriams pareikšti nuomonę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir pradėti dialogą programavimo procese. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, priimdama sprendimus, atsižvelgė į partnerių nuomonę, ypač atrinkdama prioritetines temas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus 2003 m. rugpjūčio 4 d. potvarkiu sudaryta plataus atstovavimo darbo grupė iš darbo rinkos ir nevyriausybinių organizacijų, dirbančių socialinėje srityje, atstovų. EQUAL BPD rengimo darbo grupė buvo padalyta į BPD rengimo grupę ir darbo rinkos ekspertų grupę. BPD rengimo grupė tiesiogiai dalyvavo rengiant BPD. BPD rengimo grupę daugiausiai sudarė politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų atstovai. Į darbo rinkos ekspertų grupę įėjo profsąjungų ir darbdavių asociacijų, tikslinėms grupėms atstovaujančių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šios grupės nariams buvo suteikta galimybė teikti pasiūlymus ir pastabas BPD rengimo grupei. EQUAL BPD rengimo darbo grupėje buvo atstovaujamos šios institucijos ir organizacijos (ši darbo grupė buvo padalyta į 2 grupes): Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; Švietimo ir mokslo ministerija; Finansų ministerija; Ūkio ministerija; Žemės ūkio ministerija; Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas; Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Lietuvos savivaldybių asociacija; Valstybinė jaunimo reikalų taryba; Lietuvos jaunimo organizacijų taryba; Lietuvos pramonininkų konfederacija; Lietuvos verslo darbdavių konfederacija; Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija; Lietuvos darbo federacija; Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“; Lietuvos ir Švedijos PHARE Dvynių projektas (SPP III Nr. LT/220/IB-SPP-01) „Pasirengimas Bendrijos iniciatyvos programoms ir struktūrinių fondų bei Sanglaudos fondo panaudojimo gebėjimų Lietuvoje stiprinimas“. 1.3.
Išankstinis vertinimas Pagal 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 40 straipsnį privaloma atlikti visų struktūrinių fondų programų, įskaitant Bendrijų iniciatyvas, išankstinį vertinimą. Išankstinį EQUAL programos Lietuvoje vertinimą 2003 metų spalio–gruodžio mėnesiais atliko Strategijos ir vertinimo paslaugų centro nepriklausomų vertintojų grupė, padedama vietos konsultanto. Darbas atliktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakingos už vertinimo proceso priežiūrą ir koordinavimą, užsakymu. Įvertintas EQUAL BPD ir jo priedas, išanalizuotas išorinis ir vidinis programavimo dokumentų darnumas, nustatyta, kiek atspindėta esama būklė pagrindinių EQUAL tikslinių grupių ir jų padėties darbo rinkoje analizėje. Papildomi tikslai – iš naujo apsvarstyti, ar tinkamai pasirinktos prioritetinės temos per konsultacijas, surengtas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (padedant Dvynių projektui), išnagrinėti patirtį, įgytą įgyvendinant PHARE programą ir kitas prieš stojimą vykdytas priemones, pvz., ACCESS programą (nevyriausybinių organizacijų gebėjimų stiprinimas). Taip siekta nustatyti, kiek ankstesni socialinės partnerystės mechanizmai Lietuvoje galėtų padėti įgyvendinti EQUAL programą ir kurti vystymo bendrijas. Išsamiau bendradarbiavimas su vertintojais ir jų indėlis nagrinėjami 11.1 skyriuje. 1.
Programos trukmė ES struktūrinių fondų parama Lietuvoje numatyta 2004–2006 metams. Esminė Europos Bendrijos iniciatyvos EQUAL finansuojamų vystymo bendrijų veiklos ypatybė – tarptautinis bendradarbiavimas. Taigi svarbu, kad konkursų ir finansavimo datos būtų suderintos visose valstybėse narėse. Kvietimas teikti paraiškas Lietuvoje paskelbtas 2004 m. balandžio 16 dieną. Programos išlaidos yra tinkamos nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 dienos. 1.
Programos geografinė erdvė Visa Lietuvos teritorija laikoma pirmojo tikslo regionu. Europos socialinio fondo paramos intensyvumas – 75 procentai.
DARBO RINKA 2.
Įžanga 2 skyriuje pateikta bendra Lietuvos ekonomikos apžvalga, Lietuvos darbo rinkos tyrimas, išsami pažeidžiamiausių socialinių grupių būklės analizė, numatyta, kokių veiksmų reikia imtis, kad asmenims, priklausantiems šioms grupėms, nebūtų užkirstas kelias į darbo rinką. Darbo rinkos tyrimas ir 3 skyriuje aprašyti Lietuvos ir ES užimtumo politikos prioritetai – EQUAL temų ir temų priemonių nustatymo pagrindas. 4 skyriuje aprašyta strategija, kaip bus siekiama spręsti nelygybės ir diskriminacijos darbo rinkoje problemas. 2.1.
Įvadas – Lietuvos ekonomikos apžvalga Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos ūkis sparčiai augo. Ekonomikos plėtros, kuriai sutrukdė tik 1998–1999 metų Rusijos finansinė krizė, dešimtmetis sutapo su struktūriniais ūkio pokyčiais, privatizavimu ir kitomis būtinomis rinkos reformomis, padėjusiomis pereiti iš komandinės ekonomikos į pilnavertę rinkos ekonomiką, kurioje vyrauja privatus paslaugų ir pramonės sektorius ir prekyba su ES, tačiau svarbi išlieka ir prekyba su NVS valstybėmis. Šiuo metu Lietuvos ekonomikai būdingas makroekonominis stabilumas, spartus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, maža infliacija ir su euru susieta stabili valiuta. Iš tikrųjų Lietuvą dabar galima pavadinti Baltijos valstybių tigru – oficialiose Europos Komisijos BVP augimo prognozėse, paskelbtose 2003 metų lapkritį, teigiama, kad 2003–2005 metais Lietuvos ūkio plėtra bus sparčiausia iš visų 25 ES valstybių narių. Tačiau užimtumo būklė nėra tokia gera ir nedarbas išlieka didelis, o ypač kai kuriuose miestuose ir apskrityse vykstant struktūriniams pokyčiams ir modernizavimui smuko tokie ūkio sektoriai, kuriuose tradiciškai dirbo daug žmonių, tai sukėlė ekonominius sunkumus, didelį nedarbą kai kuriose bendruomenėse, ypač nukentėjo darbo rinkoje pažeidžiamiausios socialinės grupės. Nors ir patyrusi ūkio nuosmukį 1998–1999 metais, Lietuvos ekonomika sparčiai auga, o BVP kasmet didėjo 5–7 procentais. Lietuvoje vyksta svarbūs struktūriniai pokyčiai, todėl labai kinta užimtumo struktūra ir darbo rinka. Lietuvos, tapusios ES nare, ūkio struktūra, kurioje vyrauja paslaugų ir pramonės sektoriai (žemės ūkis vaidina vis dar svarbų vaidmenį, tačiau šis vaidmuo mažėja), labiau supanašės su Vakarų Europos valstybių ūkio struktūra. Staigus augimas būdingas ne visam Lietuvos ūkiui. Šiuo metu vykstantis ekonomikos restruktūrizavimas, kintanti santykinė įvairių sektorių svarba (dėl to dažnai netenkama darbo) kai kuriuos regionus paveikė labiau. Nors šalies mastu nedarbas didelis: 2002 metais – per 13,1 procento (pagal Eurostato ataskaitą „Užimtumas Europoje 2003“.), kai kuriuos Lietuvos regionus ir miestus nedarbo problemos palietė ypač skaudžiai. Kaip ir kitose Europos valstybėse, Lietuvoje nuo nedarbo labiausiai kenčia asmenys, priklausantys pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. 2.1.
Lietuvos darbo rinka ir socialinės rizikos grupės Nors kai kuriuose Lietuvos regionuose dėl vis dar vykstančio ekonomikos restruktūrizavimo ir struktūrinių pokyčių galimybių įsidarbinti nedaug, tam tikros socialinės grupės, norėdamos patekti į darbo rinką, susiduria su kur kas didesniais sunkumais. Šio reiškinio priežastys įvairios, tačiau plačiąja prasme problemas galima suskirstyti į 3 grupes: tiesioginė diskriminacija; netiesioginė diskriminacija; situacija, kai pažeidžiamiausios socialinės grupės susiduria su daugybe sunkumų, iš dalies susijusių su socialine atskirtimi, todėl joms sunku pasinaudoti užimtumo galimybėmis, pvz., norintiesiems įgyti išsilavinimą ir profesiją trūksta pasitikėjimo savimi, motyvacijos ir panašiai. Tiesioginė diskriminacija – nevienodas požiūris į priimamus į darbą asmenis dėl išankstinių darbdavių ir darbuotojų nuostatų kartais tampa problema ieškantiems darbo asmenims, kurie priklauso tam tikroms socialinėms grupėms, – pvz., kitokios lytinės orientacijos asmenims, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, sveikstantiems narkomanams, buvusioms prekybos žmonėmis aukoms ir panašiai. Tiesioginė diskriminacija darbo rinkoje atsiranda dėl teisinės apsaugos, kurios reikia asmenims iš socialinės rizikos grupių, stokos, atsiradusios sovietiniais laikais. Teisinė sistema pasikeitė priėmus Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą – dalį Lietuvos įsipareigojimų laikytis lygybės principų, įtvirtintų EB sutartyje ir reikalaujamų pagal acquis communautaire. Kai kurios socialinės grupės susiduria su netiesiogine diskriminacija. Pavyzdys galėtų būti neįgalieji. Tik labai nedaug darbdavių rūpinasi neįgalių darbuotojų priėmimu į darbą ir atitinkamu darbo vietų pertvarkymu. Dažnai neįgalių įsidarbinimo galimybės ribotos. Lietuvos darbdavių nenorą taikyti lanksčias darbo formas galima laikyti netiesiogine daugelio moterų diskriminacija – moterų, auginančių vaikus arba prižiūrinčių pagyvenusius giminaičius, nes joms sunku dirbti visą darbo dieną. Asmenims iš socialinės rizikos grupių kur kas sunkiau nei kitiems pasinaudoti užimtumo galimybėmis ir dėl kitų priežasčių. Daugelis asmenų iš socialiai nuskriaustų grupių, išvardytų EQUAL BPD 2.3 skyriuje, menko išsilavinimo ir žemos kvalifikacijos. Kiti patyrę socialinį nepriteklių, ilgalaikį nedarbą, o skurdas taip pat jiems kliudo patekti į darbo rinką. Kita problema yra ta, kad asmenų, patiriančių didelę socialinės atskirties riziką, pasitikėjimas savimi ir motyvacija dažnai labai menki, o tai irgi neigiamai veikia darbo rinką. Aišku, kai kurios socialinės rizikos grupės, norėdamos patekti į darbo rinką, susiduria su specifiniais sunkumais, pvz., jauni bedarbiai dažnai neturi darbo patirties ir reikiamų bendravimo įgūdžių, o vyresniųjų turimi įgūdžiai, kvalifikacija ir patirtis nebeatitinka darbo rinkos reikalavimų, todėl juos būtina tobulinti. EQUAL remiamos socialinės rizikos grupės apibūdintos 2.3 skyriuje. 2.
Bendra apžvalga 2.2.
Lietuvos ūkio plėtros bendrosios tendencijos Pagrindinės Lietuvos ūkio tendencijos – stabili makroekonominė aplinka, kuriai būdingas spartus BVP augimas, maža infliacija, privataus sektoriaus plėtra, didėjančios įmonės, siekiant pereiti į masto ekonomiką ir įgyti didesnį konkurencingumą. Kitos tendencijos – didėjanti paslaugų sektoriaus įtaka, apdirbamosios pramonės svarba, sąlyginis žemės ūkio sektoriaus įtakos mažėjimas (bent jau pagal BVP ar pridėtinės vertės dalis, nes žemės ūkyje vis dar dirba daugiausiai gyventojų). Struktūrinės reformos ir visos pramonės, ypač apdirbamosios, modernizavimas lėmė spartų darbo produktyvumo didėjimą. Pasikeitė įvairių eksporto rinkų svarba – nuo buvusių NVS valstybių į ES. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, Lietuvoje BVP 2002 metais išaugo 5,9 procento ir sudarė 50,679 mlrd. litų einamosiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui per metus tenkanti BVP dalis 2002 metais siekė 14609 litus. BVP vienam gyventojui sudarė 38 procentus 15 ES valstybių narių vidurkio. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įregistravo vidutinės metinės infliacijos sumažėjimą nuo 1,3 procento 2001 metais iki 0,3 procento 2002 metais. Nuo 2002 metų gegužės iki 2003 metų gegužės įregistruota nedidelė defliacija, kurią lėmė atpigusios transporto grupės prekės ir paslaugos, maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai. Vartojimo prekių ir paslaugų kainų mažėjimą iš dalies kompensavo padidėjusios alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių, drabužių ir avalynės grupių prekių ir paslaugų kainos. Užsienio ir vidaus skola stabili ir pagal tarptautinius standartus nedidelė. Finansų ministerijos duomenimis, visa valstybės skola per metus padidėjo 259,2 mln. litų ir 2002 metų pabaigoje buvo 13,163 mlrd. litų. Visa užsienio skola sudarė 69,7 procento visos valstybės skolos, o užsienio skola sudarė 18,1 procento BVP. Visa ilgalaikė skola 2002 metų gruodžio pabaigoje buvo 12,451 mlrd. litų ir sudarė 94,6 procento visos valstybės skolos. Galutiniai Finansų ministerijos duomenys patvirtina, kad 2002 metais pirmą kartą per pastaruosius ketverius metus viršytas nacionalinio biudžeto pajamų planas, perteklinių pajamų gavo savivaldybių biudžetai, o Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto nepriteklius simboliškas ir mažiausias nuo 1997 metų. 2002 metais Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas gavo 2,56 mlrd. litų daugiau nei 2001 metais. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ūkio struktūra labai pakito ir pasidarė panašesnė į 15 ES valstybių narių ūkio struktūrą. Žemės ūkyje dirbančių darbuotojų sumažėjo nuo 24,2 procento visų darbuotojų 1996 metais iki 17,1 procento 2001 metais (pagal Eurostato ataskaitą „Užimtumas Europoje 2003“, 195 psl.), bet jų vis dar gerokai daugiau už ES vidurkį (4,2 procento visų darbuotojų). Paskutiniai privatizavimo žingsniai toliau spartino privataus sektoriaus plėtrą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis vis labiau susijęs su ES valstybių narių ekonomika, nuo 2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru pagal pastovų keitimo kursą. Užsienio investicijos skatina Lietuvos ūkio modernizavimą. Toliau vyksta ekonominė integracija į ES. Nors Rusija ir NVS valstybės vis dar vaidina svarbų vaidmenį ekonomikoje, labai padidėjo užsienio prekyba su 15 ES valstybių narių ir valstybėmis kandidatėmis, ir tai dabar sudaro daugiau nei 50 procentų viso Lietuvos eksporto (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 metų duomenimis). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 2003 m. sausio 1 d. sudarė 131838 mln. litų, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo 23,7 procento. Vienam Lietuvos gyventojui tiesioginių investicijų gerokai padaugėjo – nuo 3068 litų 2002 m. sausio 1 d. iki 3808 litų 2003 m. sausio 1 dieną. Pasaulio ekonomikos forumo metinės konkurencijos analizės duomenimis, Lietuva pagal konkurencijos didėjimą 2002 metais užėmė 36 vietą ir pralenkė daugelį Vidurio ir Rytų Europos valstybių kandidačių į ES. Nors ūkis sparčiai augo, tačiau didėjo regioniniai skirtumai, ypač pagal investicijas, BVP ir užimtumą. Akivaizdūs miesto ir kaimo regionų skirtumai. BVP dalys, tenkančios vienam gyventojui, nacionalinį vidurkį viršijo tik Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse, o kitose apskrityse BVP dalys, tenkančios vienam gyventojui, buvo kur kas mažesnės. Savivaldybėse šie skirtumai dar didesni. 2.2.
Darbo rinka: užimtumas, nedarbas, darbo organizavimas ir įgūdžiai Nors BVP sparčiai augo, švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų finansavimas atsiliko nuo BVP augimo, o kartais netgi sumažėjo (žr. 1 grafiką). 1 grafikas. Realus BVP, švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų augimo lygis (procentais) Sparti Lietuvos ūkio plėtra neturėjo didelio poveikio vidutiniam gyvenimo lygio rodikliui, ypač kaimo regionuose, kuriuose vidutinės namų ūkio pajamos beveik trečdaliu mažesnės už miesto gyventojų namų ūkio pajamas. Skurdžiausiai gyvena bedarbiai ir asmenys, kurių vienintelis pajamų šaltinis – socialinės pašalpos, šeimos, auginančios 3 ir daugiau vaikų, ūkininkų namų ūkiai. Pagal ES metodologiją skaičiuojamas skurdo rizikos lygis 2001 metais sudarė 17,2 procento. Sumažėjęs dalyvavimas darbo rinkoje pastaruosius penkerius metus ir apskritai sumažėję darbo jėgos ištekliai neigiamai atsiliepė šalies ekonomikai. Darbo jėgos emigracija, mažas gimstamumas ir šalies gyventojų senėjimas tik išryškino šią tendenciją. Lietuvos ir 15 ES valstybių narių darbo rinkų analizė rodo didelius struktūrinius trūkumus ir skirtumus (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių darbo rinkos ir užimtumo skirtumai, procentais Rodiklis Lietuvoje 2001 metais ES vidurkis 2001 metais Skirtumo įvertinimas Lietuvoje 2002 metais* Nedarbas 16,1 7,4 didelis 13,1 Jaunimo nedarbas 30,2 14,9 didelis 21,4 Ilgalaikių bedarbių (iš visos darbo jėgos) 9 3,3 didelis 7 Moterų nedarbas 13,8 8,7 didelis 13 Vyrų nedarbas 18,4 6,4 didelis 13,3 Užimtumo lygis (iš visų 15–64 metų gyventojų) 58,4 63,9 vidutinis 59,9 Užimtumas pagal sektorius: žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė 17,1 4,2 didelis - pramonė, statyba 27,2 26,4 mažas - paslaugos 55,7 69,4 didelis - * Pagal Eurostato ataskaitą „Užimtumas Europoje 2003“, 195 ir 173 puslapiai. Nedarbas 2002 metais sumažėjo iki 13,1 procento (palyginti su ES vidurkiu atitinkamais metais – 7,4 procento, išliko labai didelis), o darbo jėgos aktyvumas šiek tiek padidėjo – iki 69,6 procento. Per pirmuosius tris 2003 metų ketvirčius nedarbas toliau mažėjo, o užimtumas didėjo. Tačiau išlieka struktūrinis nedarbas, kuriame vyrauja ilgalaikiai bedarbiai ir jaunimas. Jaunimo nedarbas Lietuvoje kaip ir kitose valstybėse kur kas didesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį. Eurostato duomenimis, Lietuvoje vidutinis metinis jaunimo iki 25 metų nedarbas 2001 metais buvo 30,2 procento, 15–24 metų – 33,6 procento vyrų ir 25,8 procento moterų (pagal Eurostato ataskaitą „Užimtumas Europoje 2003“, 173 ir 195 psl.). Darbo jėgos tyrimo duomenys rodo, kad jaunimo nedarbas mažės. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, ilgalaikis nedarbas Lietuvoje viršija ES vidurkį: 2001 metais ilgalaikis nedarbas ES sudarė 3,3 procento, Lietuvoje – 9 procentus visos darbo jėgos. Didžiausias ilgalaikis nedarbas tarp asmenų, vyresnių nei 50 metų. Be to, tam tikros socialinės grupės laikomos ypač socialiai pažeidžiamomis. Vyrų ir moterų, neįgaliųjų, jaunimo ir pagyvenusiųjų padėties darbo rinkoje analizė rodo, kad susiduriama su dideliais tokių grupių integravimo arba reintegravimo į darbo rinką sunkumais, kuriuos didina vykstantys struktūriniai Lietuvos ūkio ir spartūs visuomenės pokyčiai (taip pat žr. 2.2.2 skyrių). Darbo rinkos būklė Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, nėra ypač sunki. Kai kurie Lietuvos rodikliai yra geri, palyginti su ES vidurkiu. Pavyzdžiui, Lietuvoje moterų aktyvumas darbo rinkoje 2001 metais sudarė 66,5 procento, palyginti su 15 ES valstybių narių jis tebuvo 60,2 procento (pagal Eurostato ataskaitą „Užimtumas Europoje 2003“, 173 ir 195 psl.). Moteris derėtų skatinti dar aktyviau dalyvauti darbo rinkoje, tai turėtų spartinti Lietuvos plėtrą. Užimtumo struktūra Nors esminis Lietuvos ekonomikos restruktūrizavimas tam tikra prasme jau eina prie pabaigos, tačiau tradicinėse ekonomikos šakose, kuriančiose mažą pridėtinę vertę, vis dar daug sunkumų. Menkai išplėtota technologijų pramonė, o apdirbamojoje ir stambiojoje pramonėje vis dar gausu mažai arba vidutiniškai kvalifikuotų darbuotojų. Praėjusį dešimtmetį labai sparčiai plėtotas paslaugų sektorius, užimtumas jame vis didėjo ir dabar sudaro beveik 55,7 procento. 2001 metais žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje dirbo 17,1 procento (21,2 procento vyrų ir 13,1 procento moterų), pramonėje ir statyboje – 27,2 procento (33,3 procento vyrų ir 21,2 procento moterų) ir paslaugų sektoriuje – 55,7 procento (45,5 procento vyrų ir 65,7 procento moterų) darbuotojų. Labiausiai nuo ES skiriasi žemės ūkio sektorius, kurio dalis užimtumo struktūroje yra beveik 4 kartus didesnė nei ES. Užimtumas paslaugų sektoriuje 2001 metais Lietuvoje buvo 55,7 procento, ES – 69,4 procento (pagal Eurostato ataskaitą „Užimtumas Europoje 2003“), skirtumas gana nedidelis. Labai stokojama įgūdžių, ypač informacijos technologijų srityje. Skirtinguose sektoriuose vyrų ir moterų užimtumas nevienodas. Pirminiame ir antriniame sektoriuose (žemės ūkyje ir apdirbamojoje pramonėje) vyrų gerokai daugiau nei moterų, tačiau moterys vyrauja paslaugų sektoriuje. Didžiumoje rajonų daug registruotų darbuotojų dirba žemės ūkyje – dažniausiai verčiasi menkai produktyvia žemės ūkio veikla (patys save išlaikančiuose ūkiuose). Netradicinės ir lanksčios darbo organizavimo formos Lietuvoje netradicinės užimtumo formos plėtojamos lėtai. Dažniau taikomas darbas ne visą darbo laiką, tačiau daugumos Lietuvos politikos formuotojų nuomone, šis procesas per lėtas. Palyginti mažai savarankiškai dirbančių asmenų, ypač moterų. Tai gali būti iš dalies susiję su susiklosčiusiu kultūriniu ir istoriniu veiksnių deriniu, taip pat su tuo, kad aplinka nėra ganėtinai palanki verslui plėtoti. 2001 metais 60,2 procento dirbančių asmenų sudarė samdomi darbuotojai, 30,5 procento – savarankiškai dirbantys asmenys (vyrų – 35,4 procento, moterų – 25,5 procento) ir 3,2 procento – neapmokami šeimų verslo darbuotojai, ypač žemės ūkyje save išlaikančiuose ūkiuose (2,8 procento vyrų ir 3,5 procento moterų). 2001 metais 9,7 procento dirbančių asmenų dirbo ne visą darbo laiką, iš jų 8,5 procento vyrų ir 10,9 procento moterų. Toks darbas Lietuvoje paplitęs kur kas mažiau nei ES, kur tokių darbuotojų vidutiniškai 18 procentų. Dirbantys ne visą darbo dieną asmenys pagal Lietuvos įstatymus turi būti traktuojami taip pat kaip dirbantys visą darbo laiką. Dirbantys ne visą darbo laiką asmenys turi tokias pat teises į pensiją ir socialines teises kaip ir tie, kurie dirba visą darbo laiką. Lietuvoje ne visą etatą dirba tik 11 procentų moterų, o ES – 34 procentai. Darbas ne visą darbo laiką skiriasi įvairiuose ūkio sektoriuose. Iš darbo ne visą darbo dieną gaunama per mažai pajamų, tai riboja šios darbo organizavimo formos plėtrą. Kitos lanksčios darbo organizavimo formos diegiamos per lėtai, pavyzdžiui, teledarbas, lankstus darbo laikas, darbo vietų rotacija ir kita. Nepalanki teisinė, socialinė ir ekonominė aplinka, deramai nesureguliuoti teisiniai aspektai (nors 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujasis Lietuvos Respublikos darbo kodeksas sudaro teisines sąlygas plėtoti lanksčias darbo formas) neskatina taikyti lanksčių darbo organizavimo formų. Nacionaliniu ir regioniniu lygiu jau veikia trišalės užimtumo tarybos, kurios, tikimasi, skatins socialinės partnerystės plėtrą. Išsilavinimas ir įgūdžiai Lietuvoje sudarytas gana geras šiuolaikinės švietimo sistemos ir socialinės partnerystės plėtros teisinis pagrindas. Oficialiais statistikos duomenimis, Lietuvoje darbuotojų išsilavinimas palyginti geras. Asmenys, turintys pilną vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, sudaro 80 procentų visos darbo jėgos. Darbo jėga Lietuvoje išsilavinusi, tačiau daugiau nei trečdalis 15–24 metų asmenų neturi jokios profesinės kvalifikacijos (gyventojų užimtumo tyrimo 2001 metų duomenys). Pagrindinio išsilavinimo neturi gerokai daugiau 15–24 metų asmenų (21 procentas) negu 25–49 metų asmenų (1 procentas). Taip atsitiko todėl, kad pasikeitus socialinei-ekonominei aplinkai padaugėjo anksti švietimo sistemą paliekančio jaunimo (vadinamasis nubyrėjimas iš mokyklų). Išsamios ir patikimos statistikos apie šį reiškinį nėra, bet nemažai 15–16 metų asmenų, neįgijusių pagrindinio išsilavinimo, išeina iš mokyklų (žr. 2 grafiką), o kiti dėl įvairių priežasčių jį įgyja po vienerių ar daugiau metų. 2 grafikas. Įgijusieji pagrindinį išsilavinimą penkiolikmečiai (procentais) * Nebuvo laidos dėl perėjimo prie 10-mečio pagrindinio ugdymo. ** Šešiolikmečių skaičius. Pagrindiniai konkurencingumo ir efektyvumo didinimo uždaviniai gali būti išspręsti tik plėtojant šiuolaikinį švietimą ir profesinį mokymą. Lietuvoje yra išplėtota profesinio mokymo, švietimo ir mokymo sistema, tačiau ji atsilieka nuo struktūrinių ekonomikos pokyčių, o mokymo programos nevisiškai atitinka rinkos poreikius. Įgijus gerą šiuolaikinės švietimo ir mokymo sistemos plėtros ir socialinės partnerystės struktūros steigimo teisinį pagrindą, situacija turėtų pagerėti. Sukurta profesinio mokymo sistema, skirta rengti tarptautiniu mastu akredituotiems profesinio mokymo ir švietimo standartams. Kuriant profesinio mokymo programų sistemą, aktyviai dalyvauja darbdaviai, siekdami užtikrinti, kad programos geriau atitiktų darbo rinkos reikalavimus. 2000 metais sukurta kolegijų sistema, turinti užpildyti spragą tarp vidurinio ir universitetinio švietimo. Lietuva turi aktyvią užimtumo politiką, kuria siekiama spręsti nedarbo problemas ir didinti užimtumą. Darbo rinkos politikai įgyvendinti sukurtas Lietuvos darbo biržos ir nacionalinis 46 teritorinių darbo biržų tinklas, kuris turi padėti bedarbiams tobulinti turimus įgūdžius ir grįžti į darbo rinką. Steigiant darbo vietas gyventojams, darbo birža veikia kaip tarpininkas, įgyvendina aktyvias darbo rinkos priemones – organizuoja viešuosius darbus, darbo klubus, vykdo profesinį mokymą ir panašiai. Tačiau dėl išteklių stokos per mažai bedarbių dalyvauja aktyviose darbo rinkos priemonėse. Įkurta 14 darbo rinkos mokymo centrų, kurie padeda apmokyti 20000 bedarbių per metus. Darbo rinkos ir profesinio mokymo sistema skirta aktyvesnei ir darbingai gyventojų daliai, kuri gali lengvai pasirengti darbo rinkai. Socialinės rizikos grupių poreikiai šioje srityje nėra tinkamai tenkinami, nes tam reikia didelių investicijų ir tradicinių pažiūrų kaitos. Sparčiai plėtojamas suaugusiųjų mokymas, ugdoma mokymosi visą gyvenimą kultūra. Tačiau mokymosi visą gyvenimą sąlygos nėra pakankamai išplėtotos. Profesinio ir aukštesniojo mokymo sistemos daugiau pritaikytos vykdyti formalųjį mokymą ir mokyti pirmą kartą patenkančiuosius į mokymo sistemą. Darbdaviai per mažai investuoja į darbuotojų mokymą, tobulinimąsi ir perkvalifikavimą – ypač pirminiame ir antriniame sektoriuose. Išteklių stoka ir nelanksti mokymo sistema neskatina suaugusiųjų dalyvauti tęstinio mokymo procese. Socialinės rizikos grupių galimybės mokytis visą gyvenimą dar mažesnės. 2.
Nelygybė ir diskriminacija darbo rinkoje Atsižvelgiant į bendrą ekonomikos būklę ir anksčiau pateiktą užimtumo analizę, galima išskirti pagrindines grupes, patiriančias nelygybę ir diskriminaciją darbo rinkoje. Nustačius šių tikslinių grupių susidarymo priežastis, jų atskirties mastą, bus galima numatyti veiklos sritis, tikslus ir priemones esamai nelygybei ir diskriminacijai panaikinti. 2.3.1 Neįgalieji Pagal Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą neįgaliuoju laikomas bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Į teritorines darbo biržas 2002 metais kreipėsi 5880 asmenų su negalia, t. y. 1,5 tūkstančio daugiau nei 2001 metais. Neįgalūs bedarbiai sudaro 2,4 procento visų bedarbių. Įregistruotų asmenų su negalia per paskutinius 6 metus pagausėjo daugiau kaip 2 kartus. Tarp dirbančių ir dalyvaujančių užimtumo programose asmenų su negalia daugiausia –turinčiųjų III grupę (lengvą invalidumo laipsnį). Sunkesnę negalią turintys asmenys negali lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje. Didžiuma (55 procentai) darbo biržose įregistruotų asmenų su negalia – vyrai (moterų – 45 procentai). 34 procentai asmenų su negalia – vyresni nei 50 metų, 11 procentų – jaunimas iki 25 metų. 30 procentų visų įsiregistravusių ieškančių darbo asmenų – kaime gyvenantys asmenys su negalia. Daugiau kaip pusė darbo biržose įregistruotų asmenų su negalia menko išsilavinimo, nekvalifikuoti, nedirbę. Pagal susirgimo pobūdį 72 procentams asmenų invalidumas suteiktas dėl vidaus organų susirgimų, 14 procentų dėl judėjimo sutrikimų, 5,5 procento dėl psichikos susirgimų, 4,5 procento dėl regėjimo sutrikimų, 4 procentams dėl klausos sutrikimų. Sunkiausia įdarbinti arba užimti sutrikusios psichikos, regėjimo, klausos negalią ir pirmą invalidumo grupę turinčius asmenis, o dirbančių asmenų su negalia pajamos dažnai minimalios. 2003 metais tirta, kaip Lietuvos gyventojai vertina aklųjų, kurčiųjų, judėjimo ir psichinę negalią turinčių asmenų įvairias gyvenimo sąlygas. Absoliuti respondentų dauguma visų tiriamų grupių darbo sąlygas įvertino blogai ir siūlė neįgaliesiems skirti daugiau biudžeto lėšų. Tyrimas parodė, kad gyventojai į psichiškai neįgaliuosius žiūri ne taip tolerantiškai kaip į kitus neįgaliuosius. Per 50 procentų respondentų siūlė griežčiau izoliuoti psichiškai neįgalius asmenis, plačiau jiems taikyti priverstinį gydymą. Asmenų su negalia užimtumą riboja šie veiksniai: nepakankamai prieinamas aukštasis ir aukštesnysis išsilavinimas, nepritaikyta viešoji ir darbinė aplinka, profesinės reabilitacijos sistemos nebuvimas, darbdaviai per mažai skatinami įdarbinti asmenis su negalia. Šiuo metu asmenų su negalia profesinis mokymas, permokymas ir perkvalifikavimas vykdomas per darbo rinkos mokymo tarnybas, specialius mokymo centrus, profesinio mokymo mokyklas ir yra prieinamas asmenims su lengvesne negalia. Nepakankamas, sunkiai prieinamas, mažai pritaikytas ir su vietos darbo rinkos poreikiais nesusietas profesinis mokymas, perkvalifikavimas tampa viena iš asmenų su negalia nedarbo priežasčių. Nėra profesinių įgūdžių (išlikusių, įgytų) įvertinimo metodikų, pagal kurias būtų galima spręsti apie profesinės reabilitacijos galimybę ir veiksmingumą. Profesinės reabilitacijos sistema silpna, be to, nėra ryšio su kitomis reabilitacijos sistemos dalimis, o tai sunkina esamą nepalankią asmenų su negalia profesinės reabilitacijos sistemos būklę. Asmenims su negalia svarbi ne tik socialinės apsaugos priemonių plėtra, bet ir neįgalių vaikų integracija į švietimo, mokymo įstaigas, jaunų žmonių su negalia teisės į mokslą įgyvendinimas, suaugusiųjų su negalia neformalus ugdymas, informacijos ir komunikacijų prieinamumas, socialinių paslaugų plėtra bendruomenės lygiu. Asmenų su negalia specialiųjų poreikių tenkinimas lengvatas keičiant alternatyviomis socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos priežiūros priemonėmis yra pagrindinė visų paslaugų sistemos, skatinančios tokių asmenų socialinę integraciją, plėtros kryptis. Neįgaliesiems nepritaikytos bendrojo lavinimo mokyklų, aukštųjų ir aukštesniųjų mokymo įstaigų mokymo programos ir metodikos, neužtikrintos specialiosios priemonės, paslaugos, technika, specialistų pagalba. Pagrindiniai neįgaliųjų integracijai skirti dokumentai yra: Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529, numatanti priemones neįgaliųjų profesiniam pasirengimui gerinti; pagal Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą, priimtą Lietuvos Respublikos Seimo 1991 m. lapkričio 28 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 1992 metų įgyvendina Valstybinę invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programą, kurios pagrindinės kryptys patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 253 (nuo 2003 metų – Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 850). Ši programa – valstybės veiksmų planas dešimčiai metų. Lietuvos invalidų reikalų taryba, atskaitinga Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atsakinga už šios programos koordinavimą ir įgyvendinimą. Ši programa yra ilgalaikio sėkmingo nevyriausybinių organizacijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės bendradarbiavimo pavyzdys. Nuo 1992 metų daugiau kaip 30 Lietuvos nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų (ir didžiuma jų teritorinių padalinių) pagal programą gauna iš tarybos finansavimą savo projektams įgyvendinti. Tarybos prioritetai: reabilitacija (profesinė, medicininė, psichosocialinė) savarankiškumo ugdymui, specialūs poreikiai ir socialinės paslaugos, fizinės ir informacinės aplinkos prieinamumas, mokymas, integracija į darbo rinką, lygiavertis dalyvavimas kultūrinėje, sportinėje ir rekreacinėje veikloje, informacijos sklaida. 2.3.2 Priešpensinio amžiaus asmenys Priešpensinio amžiaus asmenų užimtumas mažesnis už vidutinį, o šio amžiaus moterų užimtumas mažesnis nei vyrų. 2002 metais asmenų, sulaukusių 55–64 metų, užimtumas buvo mažesnis už bendrą užimtumo lygį ir sudarė 41,6 procento, 2003 m. liepos 1 d. darbo biržose įregistruota 17,4 tūkstančio vyresnių negu 55 metų ieškančių darbo asmenų. Jie sudaro 11,4 procento visų įregistruotų bedarbių. Tokio amžiaus moterų užimtumas – tik 46,7 procento, o vyrų – gerokai aukštesnis – 58,2 procento. Priešpensinio amžiaus asmenų užimtumą riboja šie pagrindiniai veiksniai: šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų neatitinkanti kompetencija ir neigiamas darbdavių požiūris į šio amžiaus asmenis. Daugumos vyresnio amžiaus darbuotojų turima kompetencija neatitinka dabartinių darbo rinkos poreikių, praeityje įgyta profesinė kvalifikacija per daug specializuota, mokymosi metu jiems nebuvo išugdyti bendrieji gebėjimai. Be to, vyresnio amžiaus darbuotojai nenoriai siunčiami į kvalifikacijos tobulinimo kursus, mokytis. Aiškinama, kad investuoti į vyresnius darbuotojus tiesiog neapsimoka. Tokiems darbuotojams mokyti paprastai reikia daugiau laiko ir lėšų. Vyresnio amžiaus asmenys, ypač moterys, vengia dirbti kompiuteriu, mat dažniausiai neturi galimybių išmokti juo naudotis, o jeigu ir turi, tai mokymo metodikos jiems nepritaikytos. Siekdama spręsti priešpensinio amžiaus asmenų nedarbo problemas, valstybė vykdo aktyvias darbo politikos programas, tačiau teisinė bazė skatina priešpensinio amžiaus darbuotojus anksti palikti darbo rinką. Vyresniems negu 55 metų bedarbiams sudaromi įsidarbinimo planai, kuriuose numatomos konkrečios integracijos į darbo rinką, darbinės ir profesinės motyvacijos didinimo, dalyvavimo įvairiose užimtumo programose priemonės. Šiems asmenims plačiai taikoma darbo vietų subsidijavimo programa. Vyresnio amžiaus bedarbiams, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip 5 metai, steigiamos darbo vietos, jeigu jie per 3 mėnesius nuo įsiregistravimo darbo biržoje dienos neįsidarbina. Daugiausia naujų darbo vietų steigiama privačiame sektoriuje. Darbdaviams, įdarbinusiems bedarbius į subsidijuojamas vietas, mokamos subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti. Kalbant apie vietinių užimtumo iniciatyvų programą, paminėtina, kad priimant sprendimą dėl jos finansavimo pirmenybė teikiama tiems projektams, pagal kuriuos įdarbinama daugiausia sunkiai integruojamų į darbo rinką asmenų, ypač vyresnių nei 55 metų. Vyresnio amžiaus asmenims taip pat parengtos specializuotos mokymo ir perkvalifikavimo, darbo klubų, praktinių įgūdžių atnaujinimo, bedarbių užimtumo gebėjimų didinimo programos, jie siunčiami į Užimtumo fondo remiamus darbus. Į aktyvias darbo rinkos politikos programas 2002 metais nusiųsta 5 tūkstančiai priešpensinio amžiaus bedarbių, per 2003 metų pirmąjį pusmetį įdarbinta 2,7 tūkstančio, per 2002 metus – 4,3 tūkstančio, per 2003 metų pirmąjį pusmetį – 2,6 tūkstančio priešpensinio amžiaus bedarbių. 2002 metais priešpensinio amžiaus asmenys aktyviausiai dalyvavo viešųjų darbų programoje (51,4 procento), ne taip aktyviai – darbo klubų renginiuose (45 procentai), o mokymo ir remiamų darbų programose – tik apie 3 procentus. Siekiant pagerinti priešpensinio (55+) amžiaus bedarbių socialinę apsaugą, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. A1-64 patvirtintas priešpensinio amžiaus bedarbių užimtumo ir socialinės apsaugos gerinimo 2003–2004 metais priemonių planas. Šiame plane numatytos priešpensinio amžiaus bedarbių užimtumo plėtojimo, užimtumo garantijų išsaugojimo, prevencijos priemonių taikymo ir socialinių garantijų plėtojimo priemonės. Paminėtini teisės aktai, sudarantys sąlygas vyresnio amžiaus darbuotojams išeiti iš darbo ir toliau jo neieškoti. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnyje numatyta, kad teisėta priežastimi atleisti darbuotoją darbdavio iniciatyva gali būti darbuotojo pensinis amžius. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatyme numatyta, kad priešpensinio amžiaus bedarbiai, nenorintys dalyvauti aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, turi teisę gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Ši pašalpa mokama asmenims, kai jiems iki senatvės pensijos amžiaus lieka ne daugiau kaip 2 metai. Priešpensines bedarbio pašalpas 2003 m. liepos 1 d. gavo 13,5 tūkstančio asmenų. Priešpensinio amžiaus asmenys savarankiškai buriasi į atstovaujančias jų interesams organizacijas, kurios galėtų būti kvalifikuoti partneriai rengiant jiems skirtas užimtumą skatinančias programas. Pagrindinės organizacijos – nevyriausybinių organizacijų, dirbančių pagyvenusiems žmonėms, tinklas: Sambūris „Gabija“ (Kaunas), Lietuvos Respublikos pensininkų sąjunga „Bočiai“, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija. Europos vyresniosios kartos sąjungos (EURAG) Lietuvos sekcija pasiūlė galimybę įgyti bendravimo su tarptautiniais partneriais patirties. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikia Lietuvos pensininkų reikalų taryba. Pensinio amžiaus moterų interesams atstovauja Pagyvenusios moters veiklos centras (Kaunas). 2.3.3 Jaunimas Darbo jėgos tyrimo duomenimis, 2002 metais jaunimo iki 25 metų nedarbas buvo didesnis nei kitokio amžiaus asmenų – 22,9 procento. 2002 metais 78 procentai visų per teritorines darbo biržas ieškančių darbo niekada nedirbusių asmenų buvo jaunimas iki 25 metų (2001 metais – 84 procentai). Aukštųjų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų absolventai sudarė 36 procentus (12,1 tūkstančio asmenų) niekada nedirbusių darbo biržose registruotų asmenų. Iš 2,6 tūkstančio, arba 21 procentas, yra baigę aukštąsias mokyklas, 3,5 tūkstančio, arba 29 procentai, – aukštesniąsias mokyklas ir 6 tūkstančiai, arba 50 procentų – profesines mokyklas. 15–24 metų vyrų užimtumas 2002 metais buvo didesnis nei moterų (atitinkamai 27,1 ir 20,6 procento). Tyrimo „Užimtumas Europoje 2003“ duomenimis, 2002 metais vyrų užimtumas buvo 27,1 procento, moterų – 20,5 procento. Pagrindinė jaunimo integravimosi į darbo rinką kliūtis – išsilavinimo stoka, nes gana daug Lietuvos jaunuolių palieka švietimo sistemą, neįgyja pagrindinio ir (arba) vidurinio išsilavinimo ir tai trukdo jiems mokytis toliau formalaus mokymo įstaigose. Neturėdami pagrindinio išsilavinimo ir nepajėgdami įgyti darbo rinkoje paklausą turinčios profesijos, jie gali tikėtis tik menkai apmokamo, nekvalifikuoto darbo, o daugumai Lietuvoje kuriamų darbo vietų vis dažniau reikia žinių ir įgūdžių. Jauniems žmonėms dažnai trūksta specialios kompetencijos ir socialinių įgūdžių, kurių vis dažniau pageidauja darbdaviai. Jaunimo kvalifikacija žemesnė nei vyresniųjų, nes palyginti daug jaunų žmonių nebaigia pagrindinio mokslo. Galima išskirti konkrečias jaunimo grupes, turinčias didesnių patekimo į darbo rinką sunkumų: našlaičiai, iš pagrindinių mokyklų išėję moksleiviai, kaimo jaunimas, nepilnamečiai tėvai ir jaunos šeimos. Ypač sunku asmenims, priskiriamiems keletui iš nurodytųjų grupių (ir našlaitis, ir nepilnametis tėvas). Tačiau šiuo metu nėra tikslios statistikos apie asmenis, sudarančius jaunimo grupių pogrupius. Našlaičiai be tėvų priežiūros ir paramos, be socialinių ryšių dažnai neturi galimybės įgyti gerą išsilavinimą. Dažniausiai jie paliekami vieni konkuruoti darbo rinkoje, kol sukanka 18 metų. Metę mokyklas asmenys negali įsigyti profesijos profesinio (ir aukštesniojo) mokymo įstaigose. Kaimo jaunimas irgi turi mažiau galimybių įgyti išsilavinimą. Kaimo vietovėse sunkiau įsigyti gerą kokybės išsilavinimą, o studijų ir gyvenimo didesniuose ir didžiuosiuose miestuose išlaidos neleidžia daugeliui jaunų žmonių studijuoti. Nors našlaičiams, anksti palikusiems mokyklą, ir kaimo jaunimui trūksta reikiamo išsilavinimo, pagrindinė jų problema – noro stoka, kurią apsunkina neigiama socialinė aplinka. Taigi, jeigu socialinės rizikos grupėms priklausantiems jauniems žmonėms ir būtų suteiktos anksčiau išvardytos galimybės, jie nebūtinai toliau mokytųsi ir norėtų jomis pasinaudoti. Nepilnamečiai tėvai – vieni iš mažiausiai ginamų ir institucijų dėmesio susilaukiančių asmenų, nes dėl šeimos sukūrimo, vaiko gimimo arba priežiūros priversti mesti arba nutraukti mokslą. Tai nėra dažnas reiškinys, tačiau tokiems asmenims reikia paramos, kad jie galėtų toliau mokytis arba įsidarbinti. Nepilnamečiai tėvai, kaip ir daugelis jaunų šeimų, susiduria su rimtomis problemomis, norėdami patekti į darbo rinką. Nors yra laisvų darbo vietų, pvz., siuvimo ir mažmeninės prekybos įmonėse, darbo ne visą etatą galimybės labai ribotos. Lankstesnių darbo formų taikymas leistų nepilnamečiams tėvams geriau suderinti šeimos pareigas ir karjeros galimybes. Valstybės vykdoma politika, aktyviomis darbo rinkos priemonėmis siekiama sumažinti socialinę jaunimo atskirtį. Stengiamasi padėti jauniems žmonėms įgyti naujų įgūdžių ir plėtoti turimus, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius. Paremta keletas iniciatyvų, padedančių jauniems žmonėms įgyti socialinių ir bendravimo įgūdžių, be kurių į darbo rinką nepateksi. Lietuvos darbo birža (atsakinga už bedarbių gražinimą į darbo rinką) taiko aktyvias darbo rinkos politikos priemones jaunimo užimtumo problemoms spręsti, įgyvendindama Pirmojo žingsnio, Talentų banko ir Karjeros vystymo programas. Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programos tikslas – parengti ir integruoti į darbo rinką ieškančius darbo asmenis, kurie pirmą kartą pradeda darbinę veiklą. Programa pradėta įgyvendinti 2002 metų II ketvirtį. Daug dėmesio šioje programoje skiriama motyvacijai ir profesiniam orientavimui, įtraukiant nekvalifikuotus asmenis į intensyvaus konsultavimo ir informavimo mokymą darbo klubuose. Talentų banko programos tikslas – sudaryti geresnes įsidarbinimo galimybes studijuojančiam jaunimui ir aukštos kvalifikacijos specialistams, padėti darbdaviams greičiau susirasti pageidaujamą darbuotoją. Programa pradėta įgyvendinti 2000 metų II ketvirtį – informacinėje sistemoje DBIRZA-I sukurta aukštos kvalifikacijos specialistų duomenų bazė. Talentų banke 2002 m. sausio 1 d. registruota 1,9 tūkstančio, 2003 m. sausio 1 d. – jau 2,9 tūkstančio dalyvių. Patikslinta Talentų banko programa nuolat pristatoma aukštųjų mokyklų studentams, studentų organizacijoms. Aktyviai bendradarbiaujama su Lietuvos studentų sąjunga, padedančia vykdyti programos sklaidą. Karjeros vystymo programa, pradėta įgyvendinti 2002 metų III ketvirtį, skirta aukštųjų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų absolventams, kuriems norima sudaryti sąlygas įgyti karjeros planavimo ir siekimo įgūdžių. Karjeros vystymo programos mokymas 2002 metais rengtas Vilniaus ir Utenos darbo biržose. Per 6 mėnesius Karjeros planavimo programos paskaitas išklausė 767 absolventai, iš jų 366 (48 procentai) iki 2002 m. gruodžio 31 d. įsidarbino. Nuo 1999 metų įsteigti 3 jaunimo darbo centrai. Jaunimo darbo centrai turi padėti jaunimui – bedarbiams arba tiems, kurie dar mokosi, – geriau pažinti darbo rinką, greičiau susirasti tinkamą darbą ar profesinio mokymo įstaigą, gerinti jaunimo socialinę ir darbo adaptaciją, teikti atviro informavimo, įdarbinimo tarpininkavimo, konsultavimo, profesinio orientavimo, socialinės-psichologinės reabilitacijos ir kitas savitarnos būdu teikiamas paslaugas. Prie jaunimo darbo centrų funkcijų priskiriamas ir bendradarbiavimo su socialiniais partneriais organizavimas, klientų poreikių ir galimybių tyrimas, jaunimo darbo centrų paslaugų tyrimas ir vertinimas, projektinės veiklos organizavimas ir dalyvavimas joje, naujų paslaugų ir netradicinių darbo formų diegimas ir plėtra, informacijos, susijusios su jaunimo problemomis, kaupimas ir sklaida, bendradarbiavimas ir keitimasis patirtimi su tokiais pat centrais šalyje ir užsienyje, visuomenės informavimas apie jaunimo darbo centrų veiklą. Jaunimo darbo centrai turi koordinavimo tarybas, į kurias įeina pagrindinių suinteresuotų šalių atstovai; centrai yra sudarę bendradarbiavimo sutartis su daugeliu jaunimo nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje ir užsienyje. Darbo centrų veikla yra geras bendradarbiavimo pavyzdys, ypač sprendžiant jaunimo problemas pagal EQUAL programą. Jaunimo darbo klubai aktyviai dalyvavo stojimo programose, remiančiose žmogiškųjų išteklių plėtrą. Lietuvoje yra daug nevyriausybinių organizacijų, padedančių jauniems žmonėms įgyti bendravimo, socialinių įgūdžių dalyvaujant visuomeninėje, nevyriausybinėje veikloje, neformaliame ugdyme, savanoriškoje veikloje. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) yra nepriklausoma nacionalinė savanoriška organizacija, vienijanti nevyriausybines jaunimo organizacijas ir nevyriausybinių jaunimo organizacijų sąjungas. Ji yra visateisė Europos jaunimo forumo ir Baltijos jaunimo forumo narė, siekia skatinti jaunimo iniciatyvas ir informacinės visuomenės plėtrą. Taryba turi pusę visų vietų Valstybinėje jaunimo reikalų taryboje, kiti nariai atstovauja valstybės institucijoms. Nuo 1997 metų taryba kasmet teikia valstybinę paramą jaunimo organizacijų projektams. Kaimo jaunimo programa ypač rėmė kaimo savivaldybėse veikiančių jaunimo nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas. Pagal šią programą 2001 metais taryba parėmė 156 projektus (156700 litų), 2002 metais – 114 projektų (100000 litų) ir 2003 metais – 111 projektų (90000 litų). Projektai atrenkami ir įgyvendinami bendradarbiaujant tarybai, konkrečiai savivaldybei (taip pat svarbus bendro finansavimo šaltinis) ir vietos nevyriausybinėms organizacijoms. Jau įgyvendinti projektai labai padėjo ugdyti kaimo jaunimo įgūdžius ir didinti motyvaciją. Šios veiklos praktinė patirtis ir žinios tikrai pravers kuriant vystymo bendrijas kaimo vietovėse ir įgyvendinant EQUAL programą. 2.3.
Grįžę iš įkalinimo vietų asmenys (buvę kaliniai) Viena iš opiausių problemų – buvusių kalinių socialinė integracija. 2003 metų sausį buvo 9414 nuteistųjų, atliekančių bausmę laisvės atėmimo įstaigose, iš jų 96,1 procento vyrų. Didžiuma buvusių kalinių – aktyviausio ir darbingiausio amžiaus: 85 procentai – iki 40 metų asmenys. 45 procentai kalinių turi vidurinį ir 46 procentai – žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Laisvės atėmimo įstaigose tik 8 procentai visų kalinių gauna mokslo baigimo pažymėjimus, mažiau nei 25 procentai kalinių turi galimybę dirbti. Nemažai iš įkalinimo įstaigų išėjusių asmenų vėl nusikalsta, nes būna praradę kvalifikaciją, darbinius ir socialinius įgūdžius. Taigi viena aktualiausių buvusių kalinių socialinės integracijos problemų – jų grįžimas į darbo rinką. Teritorinėse darbo biržose 2002 metais įsiregistravo 4,8 tūkstančio grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų (iš jų 919 moterų). Asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, – sunkiai integruojama į darbo rinką bedarbių grupė. Daugiau nei pusė įregistruotų darbo biržoje asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, – nuo 18 iki 29 metų, tik vienas iš dešimties turi profesiją ar profesinę kvalifikaciją, kas antras nebuvo pradėjęs darbinės veiklos. Valstybės veiksmai tik iš dalies išsprendžia asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų, socialinės integracijos problemas. Dauguma grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Kad šie asmenys neįsidarbina, kaltas ne vien tik neigiamas darbdavių požiūris į juos. Dauguma tokių asmenų patys neieško darbo, nedidina savo įsidarbinimo galimybių arba tiesiog nemoka bendrauti su darbdaviu. Taigi galima daryti išvadą, kad asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, reikia papildomos motyvacijos didinimo, adaptavimosi darbo rinkoje programos. Grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų interesams atstovaujama labai mažai – nėra veikiančių asociacijų arba nevyriausybinių organizacijų, galinčių padėti jiems grįžti į darbo rinką. Šiuo metu vykdoma Grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų profesinio mokymo ir įdarbinimo 2002 metų programa, kurios tikslas – integruoti asmenis, grįžusius iš laisvės atėmimo įstaigų. Siekiant padėti tokiems asmenims, 2002 m. sausio 10 d. pasirašyta Lietuvos darbo biržos ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos abipusio bendradarbiavimo sutartis, parengtas šios sutarties įgyvendinimo veiksmų planas. Įgyvendinant programą, pasiekta teigiamų rezultatų: kas ketvirtas asmuo, grįžęs iš įkalinimo įstaigų ir užsiregistravęs darbo biržoje, dalyvavo aktyvios darbo rinkos programose, iš jų 19 procentų įsidarbino, 159 asmenims pasiūlytos profesinio mokymo programos, 130 asmenų, paleistų iš įkalinimo įstaigų, įgijo profesiją ir kvalifikaciją, iš jų 52 iš karto susirado darbą, 73 asmenys, baigę mokymo programas lapkritį ir gruodį, tikėjosi įsidarbinti 2003 metų I ketvirtį. Vis dėlto būtina pažymėti, kad asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, reikia specialios darbo motyvacijos skatinimo ir adaptavimosi darbo rinkoje programos, taip pat specialios individualios psichologinės pagalbos – konsultacijų. 2.3.
Asmenys, sergantys priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų ligomis Asmenys, sergantys priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų ligomis, sudaro didėjančią socialinės rizikos grupę. Sergančiųjų šiomis ligomis palaipsniui daugėja. Jeigu 2001 metais pirmą kartą dėl gydymo kreipėsi 783 asmenys, iš jų 81 procentą sudarė vyrai, tai 2002 metais jau buvo 831 toks asmuo (iš jų vyrai sudarė 82 procentus). 2002 metais gydėsi 2250 ligonių (iš jų 80,7 procento vyrai). Reikia kompleksinių jų integracijos į socialinį ir profesinį gyvenimą priemonių. Esamos reabilitacijos programos ir centrai netenkina poreikių: kai kuriuose rajonuose tokių centrų visai nėra, kitur – net keli. Reabilitacijos centrų personalui trūksta žinių, įgūdžių. Reabilitacijos tikslas – narkotikus vartojančio asmens fizinio, psichologinio, emocinio, ekonominio ir socialinio statuso kūrimas, o daugumoje reabilitacijos centrų reabilitacija suprantama ir atliekama daug siauriau, apsiribojama tik socialine izoliacija ir darbo terapija. Nėra bendros, pakopinės pagalbos paaugliams sistemos: motyvacija – reabilitacija – integracija į visuomenę, todėl jie dažnai nebaigia reabilitacijos kurso, o baigusiems reabilitaciją kyla reintegravimosi į mokymosi procesą ar integravimosi į darbinę veiklą problemų. Valstybės politika ne visada tinkamai padeda spręsti šios tikslinės grupės asmenų grįžimo į darbo rinką problemas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970 patvirtinta Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programa, kurios tikslas – atsižvelgiant į narkomanijos mastą, nustatyti svarbiausias narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos problemas ir numatyti narkotikų politikos uždavinius ir priemones jiems spręsti. Įgyvendindama šią programą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2000 metais konkurso būdu atrinko ir parėmė 84 projektus, kuriuos pateikė įvairios nevyriausybinės ir valstybinės organizacijos, atliekančios narkomanijos prevenciją ir narkomanų reabilitaciją. Siekiat užtikrinti projektuose numatytų priemonių veiksmingumą, daugumą jų būtina vykdyti toliau. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1447 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004–2008 metų programos patvirtinimo“ projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas nurodytasis nutarimo projektas. Programoje numatoma, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir toliau rems projektus, pagal kuriuos teikiamos narkomanų reabilitacijos paslaugos ir tobulinami darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos grupėmis, įgūdžiai. Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų ligomis, integravimas į darbo rinką – svarbus klausimas, nes nedarbas šalyje – gana didelis ir netgi sveikiesiems nelengva įsidarbinti. Dauguma asmenų, baigusių reabilitacijos kursą sveikstančių narkomanų bendruomenėse, vėliau patys dirba patarėjais priklausomybės klausimais arba studijuoja socialinį darbą. 2.3.
Tautinės mažumos Perkėlus į nacionalinę teisę Tarybos direktyvas, susijusias su Tarybos kompetencijos išplėtimu antidiskriminavimo srityje, kaip numatyta EB steigimo sutarties 13 straipsnyje, sustiprintas teisinis kovos su diskriminacija dėl tautybės pagrindas. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose įsidarbinimą, darbo santykius, neleidžiama daryti jokių apribojimų arba teikti privilegijų tautybės pagrindu. Neseniai Lietuvos Respublikos Seime priimtas naujasis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas, kuriame išplėsta lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija, apimanti įvairią diskriminaciją, taip pat tautiniu pagrindu. Tai leis lygių galimybių kontrolieriui stebėti lygių galimybių įgyvendinimą ir nagrinėti skundus dėl kitų formų diskriminacijos, taip pat rinkti patikimus duomenis apie diskriminacijos apraiškas, kadangi tokių duomenų Lietuvoje dabar nėra. Tautinės mažumos sudaro apie 16,6 procento Lietuvos gyventojų (žr. 2 lentelę). Įvairių tautybių užimtumo rodikliai skiriasi, kai kurios tautinės mažumos socialiai labiau pažeidžiamos. Gyventojų užimtumo tyrimų 2002 metų duomenimis, nedarbas dviejose didžiausiose tautinėse mažumose – rusų ir lenkų – didesnis už vidutinį. Kai bendras nedarbas sudarė 13,8 procento, neturinčių darbo lietuvių buvo 12,8 procento (vyrų – 13,9 procento, moterų – 11,6 procento), rusų – 20,3 procento (vyrų –20,6 procento, moterų –19,9 procento), lenkų – 17,8 procento (vyrų –15,5 procento, moterų – 19,9 procento), kitų tautybių asmenų – 17,4 procento (vyrų –19,1 procento, moterų – 15,8 procento). 2 lentelė. Tautinės mažumos Lietuvoje 2001 metais Gyventojų skaičius Gyventojų tautinė sudėtis, procentais Iš viso 3483972 100 Lietuvių 2907293 83,45 Lenkų 234989 6,74 Rusų 219789 6,31 Baltarusių 42866 1,23 Ukrainiečių 22488 0,65 Žydų 4007 0,12 Vokiečių 3243 0,09 Totorių 3235 0,09 Latvių 2955 0,08 Romų 2571 0,07 Armėnų 1477 0,04 Kitų tautybių asmenų 6138 0,18 Asmenys, nenurodę tautybės 32921 0,94 Šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Gyventojų ir namų ūkių surašymo 2001 metų duomenys) Nėra duomenų, kiek lietuvių ir tautinių mažumų atstovų užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skirtumai susiję su tautinių mažumų diskriminavimu (tiesioginiu arba netiesioginiu) darbo rinkoje, todėl būtini tolesni tyrimai. Vertinant EQUAL, pirmiausia reikia atlikti tyrimus, leidžiančius surinkti pagrindinę statistiką. Tokia informacija labai padėtų kurti vystymo bendrijas ir vertinti kiekvienos jų veiksmingumą. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodo tokias didesnio tautinių mažumų atstovų nedarbo priežastis: kai kurios tautinės mažumos susitelkusios Lietuvos regionuose, šiuo metu patiriančiuose didelį ekonominį nuosmukį, pvz., lenkų kilmės gyventojai Šalčininkų rajone (2003 metų viduryje nedarbas siekė 20 procentų) ir rusakalbiai Visagino miesto gyventojai (labai priklausomi nuo didžiausio darbdavio – Ignalinos atominės elektrinės, kurią rengiamasi uždaryti). Šie regionai ne tokie patrauklūs privatiems verslininkams, todėl jų gyventojai susiduria su ekonominėmis ir socialinėmis problemomis; tautinių mažumų išsilavinimas skirtingas. Neseniai vykusio gyventojų surašymo duomenimis, kai kurių tautinių mažumų, įskaitant rusus ir lenkus, išsilavinimas menkesnis už kitų tautinių mažumų, gyvenančių Lietuvoje. Lietuviai nėra geriausiai išsilavinę, bet turi geresnį išsilavinimą nei, pvz., rusų tautinė mažuma; valstybinės lietuvių kalbos mokėjimas irgi labai svarbus veiksnys, tačiau tik kai kurioms profesijoms. Vyresnės kartos ne lietuvių tautybės gyventojai, ypač rusai, prasčiau moka lietuvių kalbą. 2001 metų gyventojų ir gyventojų būsto surašymo duomenimis, Lietuvos romų bendruomenę sudarė 2571 narys. Šios tautinės mažumos socialinė ir darbo rinkos atskirtis ypač sudėtinga. Šioje bendruomenėje beveik 18 procentų vyrų ir 35 procentai moterų neraštingi. Apie 50 procentų vyrų ir 70 procentų moterų romų šeimose apibūdina save kaip nedirbančius. Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759, prisidėjo prie romų bendruomenės integravimo. Daug dėmesio skiriama jaunosios kartos švietimui. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės glaudžiai bendradarbiauja su romų bendruomenės centru ir kitomis romų nevyriausybinėmis organizacijomis (iš viso 16), teritorinėmis darbo biržomis, siekdamas padėti spręsti romų socialinės atskirties klausimus ir skatinti užimtumą. Be to, keletas nevyriausybinių organizacijų, iš jų Atviros Lietuvos fondas, Lietuvos vaikų fondas, Švietimo kaitos fondas, siekia pagerinti nelengvą romų bendruomenės būklę, tačiau šis darbas ypač sudėtingas dėl romų bendruomenės uždarumo, tradicinio gyvenimo būdo ir vaidmenų modelio, taip pat bendruomenės lyderių nebuvimo. Su šia problema dažnai susiduria ir kitos ES narės ir kandidatės. 272 nevyriausybinės organizacijos, sukurtos bendruomeniniu principu, atstovauja tautinėms mažumoms Lietuvoje ir vykdo kultūrinės veiklos, paveldo apsaugos ir tautinio tapatumo puoselėjimo projektus. Kai kurios tautinės bendruomenės aktyviai dalyvauja politinėje veikloje (pvz., Lenkų rinkimų akcija) ir yra atstovaujamos savivaldybių tarybose ir Lietuvos Respublikos Seime. Tautinės mažumos Lietuvoje gauna ES paramą nuo pat 1990 metų – PHARE programos įgyvendinimo pradžios. Parama teikiama per įvairias negrąžintinos paramos schemas, taikomas pagal PHARE programą (taip pat Pilietinės visuomenės (Civil Society), LIEN, Bendradarbiavimo abipus sienos (Cross-Border Co-operation) ir Mažųjų projektų (Small Projects) programas). Be to, tautinės mažumos paramą gavo ir pagal kitus stojimo instrumentus, pvz., ACCESS programą (nevyriausybinių organizacijų gebėjimų stiprinimas). Patirtis, įgyta vykdant įvairias programas ir projektus, užmegzti bendradarbiavimo ryšiai bus naudingi įgyvendinant EQUAL programą. 2.3.
Diskriminacija dėl lytinės orientacijos Lietuvos darbo rinka homofobiška. Tai rodo negausūs tyrimai, atspindintys visuomenės požiūrį į netradicinę lytinę orientaciją, ir pačių seksualinių mažumų atstovų apklausos. Nėra pakankamai duomenų, kurie padėtų tiksliai nustatyti seksualinių mažumų padėtį darbo rinkoje. Šioje srityje trūksta valstybės programų ir priemonių būklei pagerinti. Vyrų krizių ir informacijos centro 2002 metų tyrimo „Vyro vaidmens krizė Lietuvoje“ duomenimis, Lietuvos vyrai homofobiškesni nei moterys. 39 procentai Lietuvos vyrų, sužinojusių apie visuomenėje žinomo asmens homoseksualumą, nuomonė apie tą asmenį nepasikeistų, o 41 procento vyrų – pablogėtų; 48 procentų moterų nuomonė nesikeistų, o 35 procentų – pablogėtų. Tyrimo duomenimis, netolerantiškiausiai į homoseksualius visuomenės atstovus žiūri didžiausių miestų vyrai. Lietuvos gėjų lygos 2002 metais atlikto tyrimo duomenimis (apklausti 185 netradicinės lytinės orientacijos respondentai, iš kurių moterų – 30 procentų, vyrų – 70 procentų), 88 procentai respondentų niekada neatskleidė savo lytinės orientacijos dirbdami visus arba kai kuriuos darbus. Netradicinės lytinės orientacijos atskleidimas gali būti didžiausia kliūtis gauti darbą ar atleidimo iš darbo priežastis. Su dauguma darbe neslepiančių savo lytinės orientacijos respondentų elgiamasi netinkamai. Aktyvi pagalba lengviau integruotis į darbo rinką dėl lytinės orientacijos diskriminuojamiems asmenims ir visuomenės tolerancijos ugdymas labai prisidėtų prie šios tikslinės grupės problemų sprendimo valstybės mastu. Šiuo metu šios grupės interesams atstovauja tik Lietuvos gėjų lyga. 2.3.
Moterų padėtis darbo rinkoje ir lyčių lygybės užtikrinimas Lyčių lygybei Lietuvoje skiriama nemažai dėmesio. Parengta nemažai teisinių dokumentų, įsteigtos institucijos, padedančios įgyvendinti lyčių lygybės principą ir lygias galimybes darbo rinkoje, tačiau šis tikslas dar nepasiektas. Moterų nedarbas mažesnis negu vyrų (2002 metų gyventojų užimtumo tyrimų duomenimis, atitinkamai 12,9 ir 14,6 procento), tačiau užimtumo lygis kur kas mažesnis (atitinkamai 55 procentai ir 45,6 procento). Moterys sudarė 42 procentus visų darbdavių ir savarankiškai dirbančių asmenų. Ypač opi vyresnio amžiaus ir grįžtančių į darbo rinką po ilgesnės pertraukos moterų integracijos į darbo rinką problema. 2002 metais 50–64 metų moterų užimtumo lygis buvo 46,7 procento, o to paties amžiaus vyrų – 58,2 procento, tačiau reikia pripažinti, kad ir vyresnio amžiaus moterims, ir vyrams įsidarbinti šiuo metu ypač sunku. Moterų įsidarbinimo galimybes lemia dar gajus stereotipinis požiūris į moters ir vyro socialinį vaidmenį, nors Lietuvos teisės aktai numato vienodas teises ir lygias galimybes tiek moterims, tiek vyrams dalyvauti darbo rinkoje. Nuostata dėl paramos ir tėvų vienodų pareigų šeimai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o sutuoktinių teisės šeimoje lygios, tačiau vyrams lengviau gauti darbą, nes manoma, kad už šeimos išlaikymą pirmiausia atsako jie. Pagal susiformavusius stereotipus vyrai – ne tik šeimos maitintojai: darbdavių požiūriu, jie kompetentingesni, labiau jaučia atsakomybę, priima racionalesnius sprendimus. Tradicinis požiūris į moterų ir vyrų pareigas atsispindi sociologinių tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikto tyrimo respondentų atsakymuose apie tai, kas turėtų išlaikyti šeimą: 57,2 procento vyrų teigia, kad tai – tik jų pareiga, tos pat nuomonės 51,4 procento moterų. Taigi akivaizdu, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų šį vaidmenį priskiria vyrams. Auginančioms vaikus moterims motinystė ir šeima – didžiausia kliūtis išlaikyti darbo vietą ar ieškoti kitos. Auginančios vaikus moterys patiria darbe įvairių sunkumų. Neišspręsta kvalifikacijos atnaujinimo po motinystės atostogų problema. Jaunesnėms moterimis gana dažnai iš darbdavių tenka išgirsti, kad darbo jos negaus todėl, kad turi (ar gali susilaukti) vaikų. Moterų darbo užmokestis sudaro 90 procentų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje, o vyrų – 111,3 procento. Nors pastaruoju metu moterų vidutinis darbo užmokestis didėjo kiek sparčiau nei vyrų, tačiau ir dabar jis siekia tik 81 procentą vyrų atlyginimo (2002 metų IV ketvirčio duomenys). Tokius moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus lemia ilgesnė vyrų apmokamo darbo laiko trukmė, vertikali darbo rinkos segregacija (vyrai sparčiau kopia profesinės karjeros laiptais), tiesioginė moterų diskriminacija, kai už tą patį darbą joms mokamas mažesnis atlyginimas, mažesnis darbo užmokestis feminizmuotose profesinės veiklos srityse. Svarbus moterų užimtumo veiksnys – dalyvavimas versle. Moterims imtis verslo ir jį plėtoti ypač sunku. Vis daugiau moterų imasi verslo, tačiau susiduria su gausybe kliūčių. Moteriai, turinčiai vaikų, sunkiau pradėti verslą, nes dažnai tik ji turi rūpintis vaikų priežiūra. Moterims sunku tapti lygiavertėmis vyrų verslininkų partnerėmis, nes šie skeptiškai žiūri į moterį verslininkę. Moterys susiduria ir su kitais sunkumais, taip pat verslo įgūdžių, informacijos stoka. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strateginėse kryptyse ir plėtros priemonėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175, siekiama spręsti moterų verslininkių problemas, be to, verslininkės skatinamos teikti pasiūlymus, kaip šias problemas spręsti. Pagal jų pasiūlymus minėtosios plėtros priemonės galėtų būti papildytos. Vakaruose atlikti tyrimai rodo, kad moterims sunkiau negu vyrams gauti kreditus verslui plėtoti. Lietuvoje nėra duomenų, kiek verslininkių yra gavusios kreditus verslui plėtoti. Vis dėlto derinti šeimos pareigas ir profesinę karjerą moterims sunku. Gimstamumo mažėjimas, skyrybų gausėjimas silpnina šeimą. Manoma, kad darnesnė vyro ir moters implikacija šeimyniniame gyvenime irgi užtikrintų visos šeimos gerovę. Stereotipai, mažesnis moterų darbo užmokestis, mažesnės galimybės daryti karjerą verčia Lietuvoje moteris atsisakyti profesinio gyvenimo ir prižiūrėti vaikus ar kitus asmenis. Esamos pagalbos sąlygos nesuteikia tinkamų galimybių derinti šeimos ir profesinį gyvenimą, prižiūrint namuose priklausomą asmenį. Formaliai Lietuvos teisės aktai, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato galimybes dirbti sutrumpintą darbo laiką, kitas lengvatas toms moterims, kurios prižiūri namuose priežiūros reikalingus asmenis (ikimokyklinio amžiaus vaikus, senelius, invalidus, ligonius). Kadangi netirta, kiek moterų naudojasi šiomis lengvatomis, negalima nustatyti šių priemonių veiksmingumo. Vis daugiau darbo vietų sukuriama paslaugų sektoriuje, kuriame daugiausiai dirba moterys. Tačiau net ir čia darbdaviai darbą siūlo jaunoms moterims. Jie nurodo pageidaujamą kandidatų amžių darbo skelbimuose laikraščiuose, taip ribodami kitų asmenų galimybes kreiptis dėl darbo. Nuo 2002 m. liepos 3 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pakeitimai, draudžiantys reikalauti iš asmens, priimamo į darbą arba mokytis, pateikti duomenis apie lytį, šeiminę padėtį, asmeninį gyvenimą ir amžių. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2002 metais pareikalavo iš 126 įmonių (viena iš jų – valstybinė įstaiga) paaiškinimų dėl diskriminuojamųjų skelbimų – 63 skelbimai diskriminavo dėl amžiaus ir 62 – dėl lyties. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712 patvirtinta Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programa, kurioje, be kita ko, vyrai skatinami imti vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogas. Tyrimų duomenimis, tik 1 procentas tėvų, imančių šias atostogas, – vyrai. Darbo ir socialinių tyrimų institutas yra atlikęs ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo įstaigų ir kitų paslaugų šeimai poreikio ir jo tenkinimo sąlygų tyrimus. Pagal pirmojo tyrimų etapo ataskaitą vidutiniškai visoje šalyje ikimokyklinio ugdymo paslauga potencialiai gali naudotis tik 53,7 procento vaikų. Priklausomų asmenų priežiūros galimybės ir šių paslaugų prieinamumas sudarant sąlygas šeimos nariams ir ypač moterims nenutraukti profesinio gyvenimo arba grįžti į jį kol kas taip pat ribotos. Daugiau nei pusė visų paslaugų – invalidų ir senyvo amžiaus asmenų stacionari priežiūra (senelių namai ir asmenų su proto negalia globos namai). Nors šių paslaugų tinklas šalies teritorijoje nevienodas, vidutiniškai reikia laukti ne daugiau kaip 2 mėnesius, kad būtų galima šiuose namuose apgyvendinti priežiūros reikalingą asmenį. Trūksta įvairesnių socialinių paslaugų (dienos namų, pagalbos į namus ir kitų), kurios sudarytų sąlygas prižiūrintiesiems asmenims dieną dirbti. Lietuvoje vaiko priežiūros atostogomis pagal įstatymus gali naudotis tiek moterys, tiek vyrai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, iš 2002 metais motinystės (tėvystės) atostogomis pasinaudojusių apie 17,8 tūkstančio asmenų tik 179 (apie 1 procentą) buvo vyrai. Tai lemia tradicinis požiūris: vaikų priežiūra – ne vyro darbas. Moterų nevyriausybinės organizacijos labai aktyviai kovoja už moterų lygias galimybes visuomenėje ir darbo rinkoje. Šalia akademinės organizacijos – Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro – egzistuoja daug kitų, pvz., skėtinė organizacija Moterų informacijos centras, kurios duomenų bazėje yra 61 nevyriausybinė organizacija. Lyčių lygybė yra horizontalus klausimas, kuris EQUAL programoje bus nagrinėjamas atskirai pagal kiekvieną socialinės rizikos grupę. 2.3.9 Ilgalaikiai bedarbiai Bendrajame aprėpties memorandume teigiama, kad Lietuvoje labai didelis ilgalaikis nedarbas. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2002 metais 55 procentai bedarbių neturėjo darbo daugiau nei 12 mėnesių. Pagrindinės ilgalaikio nedarbo priežastys – sumažėjusi žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbininkų paklausa, vyresnio amžiaus bedarbių sunkumai įsidarbinant. Nedarbas pagal trukmę (metinis vidurkis) (tūkst.) 2000 metais 2001 metais 2002 metais Iš viso 273,7 284 224,4 Mažiau nei mėnesį 13 16,6 15,8 Nuo 1 iki 2 mėnesių 33,2 23,5 17,7 Nuo 3 iki 5 mėnesių 44,9 33,9 28,4 Nuo 6 iki 11 mėnesių 40,4 43 39,4 1 metus ir daugiau 142,2 167 123,3 2.3.
Prekybos žmonėmis aukos Darbo rinkoje itin pažeidžiama moterų grupė – prekybos žmonėmis aukos, kurioms vėl įsidarbinti ypač sunku. Joms dažnai grasinama, prieš jas smurtaujama, jos gali vėl pakliūti į skriaudikų rankas ir būti dar kartą parduotos. Su šia problema daugiausiai susiduria moterys. Nuo 2002 metų Lietuvoje įgyvendinama Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 metų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.
Pagal šią programą Socialinės apsaugos ir darbo ministerija remia nevyriausybines organizacijas, teikiančias socialinę paramą prekybos žmonėmis aukoms. Be to, 2003 m. liepos 1 d. socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtinta Prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų psichologinės reabilitacijos, profesinio orientavimo ir užimtumo (6 savivaldybėse) 2003–2004 metų programa, apimanti bandomąją veiklą 6 savivaldybėse, kuri turi padėti prekybos žmonėmis aukoms integruotis į darbo rinką. Tikimasi, kad pagal programą į darbo rinką sugrįš 25 buvusios prekybos žmonėmis aukos. Dėl įvairių priežasčių sunku gauti oficialios statistikos duomenų apie prekybą žmonėmis ir prostituciją, tačiau Tarptautinės migracijos organizacijos ir kitų šaltinių duomenimis, vien tik Vilniuje yra daugiau nei 3000 prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos aukų, o duomenų apie kitus Lietuvos miestus nėra. Dauguma prekybos žmonėmis aukų neturi profesijos, įgūdžių arba kvalifikacijos, kai kurios iš jų suvokia, kad jų turimi įgūdžiai arba kvalifikacija neatitinka šiandieninių reikalavimų. Dėl šių ir kitų priežasčių buvusioms prekybos žmonėmis aukoms gerokai sunkiau vėl įsidarbinti. Anksčiau minėta programa remia veiklą, kuri skatina prekybos žmonėmis aukų ryžtą grįžti į darbo rinką ir suteikia joms galimybes įgyti profesinę kvalifikaciją, leisiančią greičiau įsidarbinti. Vis dėlto esamų galimybių ir veiklos nepakanka, kad visiškai būtų patenkinti šios grupės poreikiai. Prekyba žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu vis plačiau pripažįstama svarbia problema, taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir tarptautinės organizacijos jai skiria prioritetinį dėmesį. Europos lygmeniu šiam klausimui irgi skiriama vis daugiau dėmesio, jo svarba pabrėžiama greitai pasirodysiančioje 2003 m. spalio 20 d. Tarybos Rezoliucijoje dėl iniciatyvų kovoje su prekyba žmonėmis, ypač moterimis (OJ C 260, 29.10.2003, p. 4) (seksualinio išnaudojimo tikslais), kurioje Komisija ir valstybės narės raginamos pasinaudoti Bendrijos iniciatyva EQUAL socialinei ir profesinei integracijai skatinti. Šalia didėjančio politikų dėmesio prekybos žmonėmis aukoms ir toliau visomis priemonėmis reikia kovoti su šia sudėtinga problema, pasitelkus įvairiapusišką požiūrį. Taigi EQUAL programa turi atlikti svarbų papildomą vaidmenį – skatinti pagrindines institucijas, pvz., ministerijas ir nevyriausybines organizacijas, bendromis jėgomis spręsti šią problemą. 2.3.
Prieglobsčio prašytojai Bendrosios prieglobsčio suteikimo politikos parengimas, įskaitant bendruosius Europos susitarimus dėl prieglobsčio suteikimo, – sudėtinė dalis ES tikslo sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, atvirą tiems, kurie aplinkybių verčiami teisėtai ieško apsaugos ES. Pabėgėlių integracija į visuomenę tos valstybės, kurioje jie įsikuria, – vienas iš Ženevos konvencijos tikslų, todėl ES remia valstybių narių veiksmus, kuriais siekiama skatinti jų socialinę ir ekonominę integraciją tiek, kiek tai prisideda prie ekonominės ir socialinės sanglaudos. Be struktūrinių fondų remiamų ir kitų Bendrijos priemonių švietimo ir profesinio mokymo srityje, 2000 metais įkurtas Europos pabėgėlių fondas, kuris remia ir skatina valstybių narių pastangas priimti pabėgėlius, perkeltuosius asmenis ir prisiimti su tuo susijusią atsakomybę. Kalbant apie prieglobsčio prašytojus, o ypač priėmimo ir prieglobsčio prašymo procedūras, Europos pabėgėlių fondo veikla apima infrastruktūrą arba apgyvendinimo paslaugas, materialinės paramos teikimą, sveikatos priežiūrą, socialinę paramą arba pagalbą tvarkant administracinius ir teisinius formalumus, įskaitant teisinę pagalbą. Prieglobsčio prašytojų temos įtraukimas į EQUAL programą tuo metu, kai ES sprendė klausimą dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (kaip apibrėžta direktyvoje dėl bendrųjų reikalavimų priėmimo sąlygoms (2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/9/EB dėl bendrųjų minimalių prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų, įgyvendinimas – ne vėliau kaip iki 2005 m. birželio 2 d.), padėjo geriau suvokti skirtumus tarp valstybių narių ir jų nacionalinės politikos, susijusios su prieglobsčio prašytojų galimybe patekti į darbo rinką, gauti išsilavinimą, mokytis. Tarptautinis vystymo bendrijų dialogas gausina praktines žinias, nes panašūs iššūkiai visoje ES. Naujosioms ES valstybėms narėms EQUAL suteikia galimybę dirbti kartu su senosiomis valstybėmis narėmis, kad įgytų patirties, susijusios su socialine ir profesine prieglobsčio prašytojų integracija. Nors šiuo metu prieglobsčio prašytojų Lietuvoje palyginti nedaug, padėtis gali pasikeisti, kadangi Lietuva tapo ES nare. Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašytojais laikomi asmenys, kurie kreipiasi dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Atlikus administracines prieglobsčio suteikimo procedūras, prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas arba leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių). Asmuo, kuriam leidimas nesuteikiamas, grąžinamas į jo kilmės valstybę. Suteikiant prieglobstį, laikomasi lyčių lygybės principo. Prieglobsčio prašančios moterys traktuojamos taip pat, kaip prieglobsčio prašantys vyrai. Ir vyrai, ir moterys gali prašyti prieglobsčio visos šeimos vardu. 1997–2002 metais gauta 1818 prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašymų iš lėto gausėja (2002 metais gauti 546 prašymai). Kadangi Lietuva įstojo į ES ir įgyvendina ES imigracijos ir užimtumo politiką, tokių prašymų turėtų daugėti, nors didelės jų gausos nesitikima. Tyrimų duomenų ar oficialių prognozių, kiek ateityje galėtų būti prieglobsčio prašytojų, nėra. Demografinis prieglobsčio prašytojų susiskirstymas toks: 43 procentai vyrų, 23 procentai moterų, 29 procentai nepilnamečių šeimos narių ir 5 procentai nelydimų vaikų. 2002 metais priimta 380 sprendimų dėl prašymų suteikti prieglobstį. 288 (75,8 procento) išnagrinėti prašymai patenkinti, 37 atmesti, 55 nagrinėjimas nutrauktas. 2002 metais 92 prašymai (maždaug 25 procentai visų nagrinėtų prašymų) suteikti prieglobstį atmesti. Didžiuma asmenų, kuriems suteiktas prieglobstis dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, neketina nuolat likti Lietuvoje. Taigi labai svarbu skirti daugiau dėmesio jų profesinių įgūdžių, kurie jiems praverstų jų kilmės ar kitose valstybėse, plėtojimui. Iš visų patenkintų prašymų 232 (80,6 procento) prašymai buvo Rusijos piliečių, kurių didžiuma kilusi iš Šiaurės Kaukazo ir šalies pietvakarių. Lietuvoje jau gyvena gan didelė minėto regiono atstovų bendruomenė. Kitos didžiausios grupės – Afganistano ir Somalio piliečiai (atitinkamai 4,2 ir 3,5 procento). Prieglobsčio prašytojų išsilavinimas menkas ir neatitinka Lietuvos darbo rinkos reikalavimų. Absoliuti jų dauguma turi nebaigtą vidurinį išsilavinimą. Apie 70 procentų Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų yra įgiję tam tikrą specialybę kilmės valstybėse, tačiau neturi tai patvirtinančių dokumentų. 80 procentų užsieniečių – tikintys. 63 procentai Pabėgėlių priėmimo centro gyventojų – musulmonai. Prieglobsčio prašytojai apgyvendinami Užsieniečių registracijos arba Pabėgėlių priėmimo centre. Jiems teikiamos minimalius jų poreikius tenkinančios paslaugos, taip pat teisinės konsultacijos ir vertėjo paslaugos. Vaikams teikiamos švietimo paslaugos. Visiems Pabėgėlių priėmimo centro gyventojams organizuojami Lietuvos visuomenės supratimo kursai (istorija, geografija, ekonomika, kultūra, teisinė sistema). Prieglobsčio prašytojams specialiai skirtų švietimo, mokymo ar socialinių programų šiuo metu nėra. Užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas arba leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, apgyvendinami savivaldybėse. 2003 metų I ketvirtį 234 prieglobstį gavusiems asmenims buvo teikiama valstybės parama. Kadangi parama teikiama tam tikrą laiką, vėliau jie netenka visų socialinių garantijų, o jų galimybės įsidarbinti labai ribotos (dėl išsilavinimo stokos, kalbinio barjero), taigi integruotis į Lietuvos visuomenę jiems labai sunku. 2.
Išvados Socialine partneryste pagrįstų projektų – tiek nacionalinių programų (pvz., Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa), tiek stojimo programų (pvz., PHARE programos ekonominės ir socialinės sanglaudos (ESS) dimensija), įgyvendinimas suteikia vertingos patirties. Parengta keletas veiksmingų partneryste pagrįstų priemonių, skirtų socialinės rizikos asmenų (ir socialinių grupių) problemoms darbo rinkoje spręsti. Esančios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje 46 teritorinės darbo biržos, vadovaudamosi socialinės partnerystės principu, dažnai atlieka pagrindinį vaidmenį įgyvendinant tam tikrus projektus ir priemones. Visos teritorinės darbo biržos yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis su įvairiomis organizacijomis ir institucijomis (įskaitant nevyriausybines organizacijas), sprendžiančiomis įvairių socialinės rizikos grupių (neįgaliųjų, vyresnių nei 55 metų asmenų, jaunimo, iš įkalinimo vietų grįžusių asmenų, tautinių mažumų ir moterų) problemas, savivaldybėmis, įmonėmis ir institucijomis, teikiančiomis profesinio švietimo ir mokymo paslaugas. Tokia partneryste siekiama skatinti socialinę adaptaciją ir reabilitaciją (pvz., siunčiant klientus pas specializuotus paslaugų teikėjus, kad jie galėtų imtis tolesnių integravimo arba reintegravimo į darbo rinką veiksmų), didinti socialinės rizikos grupių gebėjimus įsidarbinti ir adaptuotis (pvz., profesinis švietimas ir mokymas), garantuoti darbo vietas (pvz., subsidijuojamos įdarbinimo schemos), teikti informaciją ir stebėti darbo rinkos tendencijas, pasinaudoti papildomomis finansavimo galimybėmis vietinėms užimtumo iniciatyvoms vykdyti (pvz., savivaldybių finansuojamos įdarbinimo programos). Ši skirtingo pobūdžio partnerystė – geras jau veikiančių Lietuvoje socialinės partnerystės mechanizmų pavyzdys, pagal kurį galima kurti vystymo bendrijas, vadovaujantis EQUAL programa. Daug ko išmokta įgyvendinant PHARE Ekonominės ir socialinės sanglaudos (ESS) programą, kuri pirmiausiai išbandyta trijuose tiksliniuose regionuose (PHARE 2000 ESS), o vėliau išplėtota visoje Lietuvoje. Šios programos finansuojami projektai (žmogiškųjų išteklių plėtra, profesinio mokymo priemonės, daug dėmesio skiriant socialinės rizikos grupėms) dažnai buvo naujoviški, skatinantys veikti išvien naujas struktūras. Naujoviškumas buvo vienas iš oficialių atrankos konkursų kriterijų, kadangi paraiškų gauta gerokai daugiau nei tikėtasi. Dauguma partnerių pateikė paraiškas gauti finansavimą iš PHARE ESS 2001 programos ir tikisi toliau rengti naujas bendro darbo priemones, skirtas kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija. Viena vertingiausių PHARE programos veiklos sričių – mokomieji vizitai į kitas ES valstybes nares, kurių metu dalijamasi ir keičiamasi patirtimi, užmezgami nauji ryšiai, plėtojama partnerystė su panašiomis organizacijomis tarptautiniu mastu. Tikimasi, kad EQUAL tarptautinis matmuo įsitvirtins. PHARE ACCESS programą (stojimo instrumentą), kurioje daugiausia dėmesio skiriama nevyriausybinėms organizacijoms ir tvirtam tarptautiniam matmeniui), galima laikyti svarbiu pasirengimo EQUAL programai pagrindu. Pagal šią programą suteikta parama Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, dirbančioms su socialiai atskirtomis ir socialinės rizikos grupėmis (tautinėmis mažumomis, neįgaliaisiais, gatvės vaikais, bedarbiais, alkoholikais ir narkomanais mažuose miesteliuose ir kaimuose, kaliniais bei asmenimis, užsikrėtusiais ŽIV). Tarptautinis matmuo skatina aktyvesnį senųjų ir naujųjų ES valstybių bendradarbiavimą, padeda skleisti naujoviškus darbo metodus. Daugeliui PHARE projektų trūksta institucinio tęstinumo, todėl dažnai buvo sunku į nacionalines programas įtraukti naujus darbo metodus ir priemones. EQUAL programa turėtų padėti pasinaudoti iki šiol pasiekta pažanga įgyvendinant nacionalines programas ir stojimo instrumentus, išbandyti naujoviškas priemones ir įtraukti jas į nacionalinę užimtumo ir socialinės aprėpties politiką. 2.
Stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių analizė Lietuvos darbo rinkos būklės analizė Stiprybės Silpnybės Darbo jėgos, patyrusios nuosmukį po to, kai atkurta nepriklausomybė, dalyvavimo darbo rinkoje rodikliai šiuo metu neblogi, palyginti su ES vidurkiu (ypač moterų). Gerai išsilavinusi darbo jėga – daugiau kaip 80 procentų baigusiųjų vidurines mokyklas arba aukštesnes mokslo institucijas. Darbdaviai aktyviai prisidėjo prie profesinio mokymo programų rengimo, siekdami užtikrinti, kad mokymas geriau atitiktų darbo rinkos poreikius. Šiuo metu veikia trišalės užimtumo tarybos tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygmeniu. 2000 metais sukurta kolegijų mokymo sistema, siekiant užpildyti spragą tarp vidurinio ir aukštojo universitetinio išsilavinimo. Sparčiai plėtojamas suaugusiųjų mokymas, ugdoma mokymosi visą gyvenimą kultūra. Visoje šalyje veikiančios 46 teritorinės darbo biržos siekia padėti bedarbiams tobulinti įgūdžius ir sugrįžti į darbo rinką. Įsteigta 14 mokymo centrų, kad 20 tūkstančių bedarbių kasmet mokytųsi. Sukurta gera modernios mokymo sistemos plėtros ir socialinės partnerystės struktūrų kūrimo teisinė bazė. Dalyvavimas darbo rinkoje per pastaruosius penkerius metus mažėjo (sumažėjo ir darbo jėgos). Darbo jėgos migracija, mažas gimstamumas ir senstantys gyventojai spartino šią tendenciją. Nors darbo jėga išsilavinusi palyginti gerai, tačiau yra gana daug palikusių mokyklą ir mokymo sistemą asmenų, kurie neturi vidurinio išsilavinimo atestato. Tokių asmenų mažėja, bet problema išlieka. Įgūdžių stoka, ypač tokiose srityse kaip informacinės technologijos. Nors situacija gerėja, profesinio lavinimo sistema dar neišsprendė visų klausimų, susijusių su profesinio ir lavinamojo mokymo prieinamumu ir kokybe. Sistema nebuvo pritaikyta prie struktūrinių Lietuvos ekonomikos pokyčių, neatitiko kintančios darbo rinkos poreikių. Labai daug nekvalifikuotos darbo jėgos (ypač pirminiame ir antriniame sektoriuose). Ji daugiau kenčia nuo ilgalaikio nedarbo. Ši tendencija didės ir ateityje, vykstant struktūriniams Lietuvos ekonomikos pokyčiams. Struktūrinis nedarbas išlieka, kaip pateikta nedarbo registre, kuriame vyrauja ilgalaikiai bedarbiai ir jaunimas. Lėtai plinta netradicinės užimtumo formos (darbas puse etato), tai kliudo pasiekti didesnį aktyvumą darbo rinkoje. Darbdaviai per mažai investuoja į savo darbuotojų mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą, kartotinį mokymą ir įgūdžių gerinimą – ypač pirminiame ir antriniame sektoriuose. Didelis nedarbas mažiau išsivysčiusiuose rajonuose, didelis skurdas ir mažos gyventojų pajamos daugelyje kaimo vietovių. Neįgaliųjų profesinis mokymas ir perkvalifikavimas neatitinka poreikio, jiems beveik neprieinami, blogai pritaikyti, netenkina darbo rinkos poreikių. Galimybės Grėsmės Nors paskutiniuosius penkerius metus didelį nedarbą lėmė tiek išorės ekonominiai veiksniai (pvz., Rusijos ekonominė krizė 1998–1999 metais), tiek struktūriniai Lietuvos ekonomikos pokyčiai, šiuo metu jis mažėja. BVP sparčiai didėja dėl didžiųjų miestų: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – ekonominio augimo. Naujos užimtumo galimybės atsiranda dėl nuolatinio ekonomikos augimo ir struktūrinių fondų investicijų. Perėjimas iš pasyvios darbo rinkos politikos į aktyvią darbo rinkos politiką ir Europos užimtumo politikos, vykdymas turėtų padėti darbo jėgai geriau prisitaikyti prie greitai kintančių darbo rinkos reikalavimų. Mažėja dalyvavimas darbo rinkoje. Bendras rinkos ir laisvo žmonių judėjimo ypatumas – darbo jėgos emigracija gali tapti gerokai didesne problema dabar, įstojus į ES, nes gyventojai ieškos geriau apmokamo darbo kitose valstybėse. Didėja regioniniai kaimo ir miesto skirtumai (nedarbo, pajamų ir užimtumo). Didžiumos darbuotojų, ypač vyresnių, įgūdžiai ir kvalifikacija pasenę. Jeigu tokie darbuotojai nėra greitai perkvalifikuojami arba pakartotinai mokomi, jie gali atsidurti socialinėje atskirtyje, kuri mažintų Lietuvos konkurencingumą. Kaip ir didžiumoje ES valstybių, Lietuvoje gausėja senstančių gyventojų ir mažėja gimstamumas. Kaimo gyventojų mažėjimas ir žemės ūkio restruktūrizavimas rodo, kad daugelyje kaimo vietovių stokojama naujų užimtumo galimybių. Toliau pateikiama pagrindinių EQUAL BPD 2.3 skyriuje išvardytų socialinės rizikos grupių privalumų ir trūkumų analizė. Remiantis daugelio ES valstybių narių praktika, lentelėse pateikti kiekvienos socialinės rizikos grupės privalumai ir trūkumai, o ne galimybės ar grėsmės (jos ne tokios svarbios). Pirmoji socialinės rizikos grupė – neįgalieji Stiprybės Silpnybės Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikia pirmenybę neįgaliųjų problemoms darbo rinkoje (Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas numato įsidarbinimo galimybes neįgaliesiems). Teritorinėse darbo biržose registruojama vis daugiau neįgaliųjų, tai rodo, kad į darbo rinką neįgaliųjų ateina irgi daugiau. Neįgaliųjų interesams atstovauja daug nevyriausybinių organizacijų, kurių instituciniai gebėjimai palyginti stiprūs. Daug neįgaliųjų neturi tinkamų įgūdžių ir kvalifikacijos, kad patektų į darbo rinką. Neįgaliųjų darbininkų pajamos mažos, daugelis gauna tik minimalųjį užmokestį. Įstaigos prastai pritaikytos neįgaliesiems. Požiūris į asmenis su proto negalia vis dar neigiamas, tai jiems labai trukdo patekti į darbo rinką. Išsilavinimo ir reabilitacijos sistema menkai išplėtota, neefektyviai sprendžiami šie neįgaliųjų poreikiai. Neįgaliųjų profesinis lavinimas ir perkvalifikavimas neatitinka poreikio, jiems beveik neprieinamas, blogai pritaikytas, netenkina darbo rinkos poreikių. Antroji socialinės rizikos grupė – asmenys, vyresni nei 50 metų (priešpensinio amžiaus asmenys) Stiprybės Silpnybės Lietuvoje sukurtas kovos su diskriminacija dėl amžiaus teisinis pagrindas. Teisinę apsaugą instituciniu lygiu remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaryta Pensininkų klausimų taryba. Priešpensinio amžiaus darbininkų interesams atstovauja tam tikros nevyriausybinės organizacijos. Daugelis jų pačios rodo iniciatyvą. Kadangi vyresni nei 50 metų asmenys ne tokie veiklūs, pasiūlymai aktyviau dalyvauti darbinėje veikloje suteikia galimybę padidinti bendrus dalyvavimo darbo rinkoje rodiklius ir pagerinti Lietuvos konkurencingumą. Priešpensinio amžiaus asmenų dalyvavimo darbo rinkoje rodikliai žemi (tokio amžiaus moterų – dar žemesni). Didžiuma pagyvenusių darbininkų neturi reikiamų įgūdžių ir kvalifikacijos, atitinkančių didėjančius darbo reikalavimus. Lietuvoje istoriškai profesinė specializacija per menka, todėl daug vyresnių darbininkų stokoja pagrindinių šiuolaikiško darbo įgūdžių, kurie būtini moderniose darbo vietose (pvz., informacijos technologijų išmanymas, užsienio kalbų mokėjimas). Nemažai darbdavių vis dar neigiamai žiūri į vyresnio amžiaus darbuotojus. Darbo rinkoje egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus. Trečioji socialinės rizikos grupė – jaunimas Stiprybės Silpnybės Teritorinėse darbo biržose įsteigta keletas jaunimo darbo centrų. Teritorinės darbo biržos turi specializuotas programas jaunimui. Nemažai nevyriausybinių organizacijų dirba su jaunimu arba atstovauja jų interesams. Atstovavimo gebėjimai gana stiprūs. Sudaryta nemažai jaunimui atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų partnerystės sutarčių. Didelis struktūrinis jaunimo nedarbas. Daug jaunų asmenų stokoja profesinės patirties, dėl to jiems sunku susirasti darbą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug moksleivių metė mokyklas, taigi negavo vidurinės mokyklos baigimo atestato. Nedirbantys jauni asmenys dažnai neturi tinkamos kvalifikacijos ir įgūdžių (bendravimo, darbo su informacijos technologijomis). Tam tikrų jaunimo grupių (našlaičių, kaimo jaunimo, paauglių tėvų) padėtis ypač prasta. Ketvirtoji socialinės rizikos grupė – buvę kaliniai Stiprybės Silpnybės Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas numato paramą buvusiems kaliniams, kad jie gautų terminuotas vidutinės trukmės darbo vietas. Didžiuma buvusių kalinių – jauni, todėl jiems būtina reabilitacija ir galimybė grįžti į darbo rinką. Kai kuriuose kalėjimuose kaliniams sudarytos mokymosi ir darbo sąlygos, jie įgyja įgūdžių, žinių ir darbo patirties, tai jiems padeda susirasti darbą išėjus iš įkalinimo įstaigos ir vėl nenusikalsti. Teritorinės darbo biržos padeda buvusiems kaliniams, norintiems mokytis profesijos ir (ar) dirbti. Buvę kaliniai dažnai stokoja reikiamų įgūdžių ir kvalifikacijos ir negali grįžti į darbo rinką. Be pagrindinių įgūdžių (pvz., darbo su informacijos technologijomis), daugelis kalinių stokoja bendravimo įgūdžių. Tai ypač kliudo buvusių kalinių socialinei integracijai. Kalėjimuose maža galimybių mokytis ir studijuoti. Kalėjimuose, kuriuose galima įgyti profesiją, mokytis ir (ar) dirbti, šiomis galimybėmis nesinaudojama, nes trūksta noro. Per maža nevyriausybinių organizacijų, sprendžiančių buvusių kalinių problemas. Penktoji socialinės rizikos grupė – asmenys, priklausomi nuo narkotikų Stiprybės Silpnybės Nevyriausybinės organizacijos yra įsteigusios narkomanų reabilitacijos centrų, padedančių narkomanams sugrįžti į visuomenę ir darbo rinką. Įgyvendinta keletas paramos esamiems ir buvusiems narkomanams programų. Narkomanų daugėja, ypač vyrų. Regionuose trūksta reabilitacijos centrų. Stokojama patyrusio personalo, todėl būtina gerinti dirbančių su narkomanais asmenų kvalifikaciją. Reabilitacija apsiriboja socialinės atskirties ir darbo terapija; trūksta daugiapakopių, laipsniškos pagalbos ir integracijos programų (ypač paaugliams). Šeštoji socialinės rizikos grupė – tautinės mažumos Stiprybės Silpnybės Priimti nediskriminuojantys įstatymai, suformuota nacionalinė politika. Tautinių mažumų atstovams organizuojamas kryptingas profesinis mokymas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtos specifinės programos skirtos padėti didžiausios socialinės rizikos grupėms priklausančioms tautinėms mažumoms, romų bendruomenei (Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programa). Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – pagrindinė institucija, ginanti tautinių mažumų interesus Lietuvoje. Tautinių mažumų bendrijos paprastai gerai organizuotos ir aktyvios. Keletas nevyriausybinių organizacijų atstovauja skirtingų tautinių mažumų interesams. Kai kurios tautinės mažumos susiduria su palyginti didele socialine rizika darbo rinkoje. Ankstesni tyrimai rodo, kad šio reiškinio priežastys sudėtingos. Susiduriama su diskriminacija dėl tautybės, esama rasizmo ir netolerancijos apraiškų. Romų bendruomenė neįtraukta į programas, skirtas tautinių mažumų poreikiams tenkinti. Tautinių mažumų organizacijos ir vietos valdžios institucijos stokoja patirties rengti ir plėtoti projektus, skirtus tautinėms mažumoms. Septintoji socialinės rizikos grupė – seksualinės mažumos Stiprybės Silpnybės Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi suformavusi bendrą nediskriminavimo politiką. Į Lietuvos teisės sistemą turi būti perkeltos Tarybos direktyvos pagal EK sutarties 13 straipsnį, užkertančios kelią diskriminacijai užimtumo srityje dėl lytinės orientacijos (šalia kitų priežasčių). Tai neleis diskriminuoti seksualinių mažumų bent jau užimtumo ir mokymo srityse. Lietuvos gėjų lyga, nevyriausybinės organizacijos aktyviai gina skirtingos lytinės orientacijos asmenų interesus. Kai kurie faktai rodo, kad Lietuvos darbo rinka homofobiška (vyrai labiau homofobiški už moteris), tačiau išsamių duomenų nėra. Valdžios institucijos galėtų skirti daugiau dėmesio seksualinių mažumų problemoms. Aštuntoji socialinės rizikos grupė – prieglobsčio prašytojai Stiprybės Silpnybės Prieglobsčio prašytojams taikomos vienodos ir nediskriminuojančios procedūros. Sudaryta institucinė struktūra, sprendžianti prieglobsčio prašytojų klausimus. Pradėtos įgyvendinti specifinės programos, skirtos spręsti socialinėmis ir užimtumo problemomis, su kuriomis susiduria prieglobsčio prašytojai. Prieglobsčio prašytojams, kurie gauna leidimus gyventi Lietuvoje, dažnai būna sunku susirasti darbą, nes jie neturi tinkamos kvalifikacijos, nemoka užsienio kalbos ir nesusigaudo kultūrinėje aplinkoje. Didžiuma prieglobsčio prašytojų skirtingos kultūrinės ir religinės kilmės, todėl jiems sunku integruotis į Lietuvos darbo rinką. Socialinės integracijos priemonės nepajėgia patenkinti poreikių asmenų, gavusių pabėgėlio statusą arba leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Devintoji socialinės rizikos grupė – moterys darbo rinkoje (lyčių lygybės klausimas) Stiprybės Silpnybės Lyčių lygybė – vienas iš nacionalinių prioritetų. Siekiant didesnės lyčių lygybės, įvyko nemažai poslinkių politikos ir instituciniu lygiu, įtvirtintas teisinis pagrindas. Moterų užimtumo rodikliai, palyginti su ES vidurkiu, dideli; moterų, neturinčių darbo, mažiau negu vyrų. Moterų nevyriausybinės organizacijos labai aktyviai gina moterų interesus visuomenėje ir darbo rinkoje. Tyrimai rodo, kad vyrai Lietuvoje uždirba maždaug 20 procentų daugiau nei moterys. Trūksta tinkamų (ir finansiškai prieinamų) vaiko priežiūros galimybių, tai rodo, kad didžiumai moterų sunku auginti vaikus ir dirbti (didesnių vaikų priežiūros galimybių problema iš dalies išspręsta per 1-ojo tikslo programą). Moterys – dažniausios prekybos žmonėmis seksualinės eksploatacijos tikslais aukos (dešimtoji socialinės rizikos grupė). Dešimtoji socialinės rizikos grupė – prekybos žmonėmis aukos Stiprybės Silpnybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo specifines bandomąsias programas, skirtas spręsti prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų grąžinimo į darbo rinką problemoms. Daug buvusių prekybos žmonėmis aukų neturi įgūdžių, kvalifikacijos ar profesinio išsilavinimo, darbo patirties. Menkas prekybos žmonėmis aukų išsilavinimas. Turintieji išsilavinimą ir kvalifikaciją dažnai per ilgai niekur nedirba, taigi jų įgūdžiai ir kvalifikacija pasenę arba prarasti. Vienuoliktoji socialinės rizikos grupė – ilgalaikiai bedarbiai Ilgalaikiai bedarbiai – specifinė socialinės rizikos grupė pagal Lietuvos EQUAL programą. Ilgalaikis nedarbas būdingas visoms anksčiau išvardytoms socialinės rizikos grupėms. Stiprybės Silpnybės Pagal Europos užimtumo strategiją Lietuvoje pereinama nuo aktyvių užimtumo politikos priemonių prie pasyvių. Vykdydamos aktyvią darbo rinkos politiką, teritorinės darbo biržos siekia įdarbinti bedarbius, sudarydamos jų įsidarbinimo planus arba siųsdamos juos mokytis ir įgyti profesiją. Kai kurie ilgalaikiai bedarbiai (iš jų – vieniši tėvai arba motinos, turintys vaikų iki 14 metų, neįgalieji ir buvę kaliniai) gali gauti darbą pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymą. Ilgalaikis struktūrinis nedarbas būdingas didžiumai socialinių grupių – ypač asmenims, vyresniems nei 50 metų ir jaunesniems nei 25 metų. Asmenų, vyresnių nei 50 metų, įgūdžiai ir kvalifikacija dažnai pasenę dėl per didelės specializacijos, o darbo rinkos reikalavimai pastarąjį dešimtmetį greitai kito. Ilgalaikiai bedarbiai turi gerokai mažesnį išsilavinimą ir žemesnę kvalifikaciją už tuos, kurie neturi darbo trumpesnį laiką, tai sunkina jų grįžimą į darbo rinką.
POLITINĖ EQUAL PROGRAMos ĮGYVENDINimo APLINKA 3.
Įvadas Užimtumo didinimas, skurdo mažinimas, investicijos visų pirma į žmogų – vienas pagrindinių Lietuvos užimtumo politikos tikslų. Lietuvos pagrindiniai užimtumo dokumentai yra Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Komisijos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentas, kurio nuostatoms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 189, Lietuvos Respublikos bendrasis socialinės aprėpties memorandumas ir Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumentas. Šie dokumentai svarbus žingsnis Lietuvai, kuri rengiasi prisidėti prie Europos užimtumo politikos koordinavimo. Kita vertus, strateginiuose užimtumo politikos dokumentuose numatyti tokie užimtumo ir žmogiškųjų išteklių politikos prioritetai, kurie įgyvendinami ar bus įgyvendinami ne tik per nacionalines priemones, bet ir naudojant Europos socialinio fondo ir EQUAL investicijas. 3.
Europos politinė aplinka 3.2.
Europos užimtumo strategija, Bendrasis vertinimo dokumentas ir Bendrasis socialinės aprėpties memorandumas Europos užimtumo strategija Svarbūs ES žingsniai sprendžiant užimtumo ir nedarbo problemas žengti 1997 metais Amsterdame įvykusiame ES valstybių vadovų susitikime. EB sutartis papildyta užimtumo skyriumi, kuris numato suformuoti ir įgyvendinti bendrą Europos užimtumo strategiją. Vienas reikšmingiausių Amsterdamo susitikimo rezultatų yra tai, kad pirmą kartą ES lygiu glaudžiai susieta ekonominė politika ir užimtumo politika, siekiant sukurti darbo vietų ir įgyvendinti užimtumo didinimo tikslus. Užimtumo problema suvokiama kaip bendra ES valstybių interesų sritis, ir nors kiekviena ES valstybė atsako už jos vykdomą politiką, bet ta politika turi atitikti bendrą Europos strategiją ir būti koordinuojama pagal kasmet Europos Tarybos nustatomas užimtumo gaires. Pagrindinis Europos užimtumo strategijos tikslas – visiškas užimtumas, kuris didintų žinių ekonomikos konkurencingumą, stiprintų socialinę sanglaudą ir lengvintų tvarią plėtrą. ES valstybės narės siekia užimtumo strategijos tikslų per nacionalines užimtumo programas. Atviro koordinavimo procese Europos Taryba kasmet tikslina užimtumo gaires. Šių gairių pagrindu valstybės narės papildo savo metinius nacionalinius užimtumo veiksmų planus, nurodydamos, kaip, kokiomis konkrečiomis priemonėmis arba programomis įgyvendins užimtumo gaires. Iki 2002 metų buvo numatytos 4 užimtumo gairių kryptys:
Užimtumo gebėjimai.
Verslininkystė.
Prisitaikymas.
Lygios moterų ir vyrų galimybės. Bendrijų iniciatyvos EQUAL tikslas – skatinti Europos užimtumo strategijos ir nacionalinių užimtumo veiksmų planų išbaigtumą. Šiuo tikslu nustatytos EQUAL temos, praktiškai susijusios su 4 kryptimis (temos išsamiai aprašytos 4 skyriuje). Komisija ir valstybės narės 2002 metais šias gaires pakeitė atsižvelgdamos į patirtį, įgytą vykdant Europos užimtumo strategiją per paskutinius penkerius metus. Įgyta patirtis patvirtino, kad Europos užimtumo strategija suvaidino svarbų vaidmenį siekiant rezultatų, kurie jau buvo matomi darbo rinkoje pastarąjį laikotarpį, nors ekonominiai, socialiniai ir demografiniai pokyčiai, globalizacija, modernios ekonomikos būtinybė ir ES plėtra daro rimtus iššūkius užimtumui. Naujų gairių tikslas – sukurti tinkamą Europos užimtumo strategijos restruktūrizavimo pagrindą, atsiliepiant į šiuos padidėjusios ES iššūkius. Skiriant daugiausia dėmesio vidutinio laikotarpio (iki 2010 metų) tikslų, numatytų Lisabonoje, įgyvendinimui, gairės ilgainiui nebus taip dažnai keičiamos. Naujojoje strategijoje bus stipriai orientuojamasi į rezultatus, tai leis valstybėms narėms papildyti atitinkamus veiksmų planus. Naujosios gairės pagrįstos trimis tarpusavyje glaudžiai susijusiais ir vienas kitą papildančiais tikslais: siekti visiško užimtumo; gerinti darbo kokybę ir našumą; stiprinti socialinę sanglaudą ir socialinę aprėptį. Šių tikslų turi būti pasiekta atsižvelgiant į 10 specifinių gairių: veikiančios ir prevencijos priemonės bedarbiams ir neaktyviems asmenims; darbo vietų kūrimas ir verslumo ugdymas; reakcija į darbo rinkos pokyčius, gyventojų gebėjimo prisitaikyti ugdymas, darbo jėgos mobilumo skatinimas; žmogiškųjų išteklių ir mokymosi visą gyvenimą plėtra; darbo jėgos išteklių didinimas ir vyresnio amžiaus asmenų aktyvaus gyvenimo būdo skatinimas; lyčių lygybės užtikrinimas; socialiai nuskriaustų asmenų integracija ir kova su jų diskriminacija darbo rinkoje; darbo užmokesčio progresyvumo didinimas, siekiant darbą daryti patrauklesnį; nedeklaruojamo darbo transformavimas į nuolatinį užimtumą; regioninių užimtumo skirtumų naikinimas. Nors naujosios gairės daugiau nebus pagrįstos ankstesnių 4 krypčių struktūra, Bendrijų iniciatyvos EQUAL pagrindas – temos, susijusios su 4 kryptimis. Specifinių gairių ryšys su EQUAL temomis nurodytas lentelėje: Užimtumo gairių ir EQUAL temų ryšys Gairės EQUAL temos (temos, kurios bus įgyvendintos Lietuvoje, išsamiai išdėstytos 4 skyriuje) Veikiančios ir prevencijos priemonės bedarbiams ir neaktyviems asmenims A B Darbo vietų kūrimas ir verslumo ugdymas C D Reakcija į darbo rinkos pokyčius, gyventojų gebėjimo prisitaikyti darbo rinkoje ugdymas, darbo jėgos mobilumo skatinimas E F Žmogiškųjų išteklių ir mokymosi visą gyvenimą plėtra E F Darbo jėgos išteklių didinimas ir vyresnio amžiaus asmenų aktyvaus gyvenimo būdo skatinimas I E Lyčių lygybės užtikrinimas G H horizontali Socialiai nuskriaustų asmenų integracija ir kova su jų diskriminacija darbo rinkoje horizontali Darbo užmokesčio progresyvumo didinimas siekiant darbą padaryti patrauklesnį Nedeklaruojamo darbo transformavimas į nuolatinį užimtumą E Regioninių užimtumo skirtumų naikinimas Naujosiose užimtumo gairėse pabrėžiamas institucinių struktūrų prieinamumas įgyvendinant užimtumo politiką ir partnerystės principą, įtraukiant į šią veiklą vietos ir regionų subjektus. Šis tikslas atitinka partnerystės principą – pagrindinį EQUAL principą. Taigi programos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo įvairių organizacijų bendradarbiavimo, vietos subjektų ir susijusių šalių dalyvavimo. Lietuvos EQUAL programoje numatytos šios gairės:
Prevenciniai veiksmai
Žmogiškųjų išteklių plėtra ir mokymasis visą gyvenimą.
Darbo jėgos išteklių didinimas.
Lyčių lygybė
Integracija į darbo rinką ir kova su diskriminacija. Lietuvos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumento išvados ir rekomendacijos Vadovaudamasi Stojimo partnerystės nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė kartu su Europos Komisijos užimtumo ir socialinių reikalų generaliniu direktoratu parengė bendrą Lietuvos užimtumo ir darbo rinkos politikos artimiausio laikotarpio prioritetų įvertinimą. Lietuvos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentą 2002 m. vasario 12 d. pasirašė Europos Komisija ir Socialines apsaugos ir darbo ministerija. Šiame dokumente nustatyti suderinti užimtumo ir darbo rinkos tikslai, siekiant spartinti šalies darbo rinkos pokyčius ir toliau pertvarkyti užimtumo sistemą Užimtumo strategijos tikslams įgyvendinti. Lietuvos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumente išdėstytos opiausios užimtumo problemos, kurios visų pirma susijusios su būtinybe pripažinti, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendros rinkos dalies poreikius, o darbo jėga turi būti mobili, gebanti prisitaikyti ir kvalifikuota. Be to, turi būti suformuota tam tikra politika ir įsteigtos institucijos, padedančios plėtoti lanksčią darbo rinką. Tai apima ir poreikį ugdyti į ateitį orientuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą, siekiant prisitaikyti prie žinių ekonomikos ir spręsti demografines problemas. Šiame dokumente pateikta darbo rinkos, darbo užmokesčio, mokesčių, žmogiškųjų išteklių plėtros, lygių galimybių analizė, apibrėžtos prioritetinės sritys, kuriose būtina pažanga ir kurias būtina nuolat stebėti atsižvelgiant į užimtumo politikos peržiūros nuostatas: siekti sėkmingai įgyvendinti švietimo reformą, rūpintis, kad mažėtų palikusiųjų vidurinę mokyklą, didinti profesinio mokymo prieinamumą, gerinti jo kokybę, didinti svarbą sukurti ir įgyvendinti na

DI paaiškinimas pagal oficialų įstatymo tekstą. Orientacinis, nepakeičia teisinės konsultacijos.