Byla nr. 09/06-30/06-01/07-30/08 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam…

Byla Nr Byla Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS, PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM PAVALDŽIŲ ĮSTAIGŲ BEI VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 2 DALIES (2000 M. LIEPOS 13 D., 2005 M. GEGUŽĖS 19 D. REDAKCIJOS), 11 STRAIPSNIO 5 DALIES (2000 M. GRUODŽIO 21 D. REDAKCIJA), 11 STRAIPSNIO 3 DALIES (2005 M. GEGUŽĖS 19 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 12 DALIES (2007 M. SAUSIO 18 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2008 m. gruodžio 24 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Vilijai Blinkevičiūtei ir Algirdui Sysui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. gruodžio 5 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 09/06-30/06-01/07-30/08 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-8/2006, 1B-29/2006 ir 1B-78/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 09/06-30/06-01/07.

Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ prie bylos Nr. 09/06-30/06-01/07 buvo prijungtas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-33/2008; bylai suteiktas numeris 09/06-30/06-01/07-30/08.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-8/2006) ištirti, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio nuostatoms, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

II 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-8/2006) ištirti, ar Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad „pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių)“, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, 29 straipsnio nuostatoms, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, 52 straipsnio nuostatoms, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, grindžiamas šiais argumentais.

Remiantis inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimų doktrininėmis nuostatomis, asmuo, savo darbu sukūręs tam tikras vertybes, tarp jų ir socialinio draudimo lėšas, įgyja teisę į pensiją kaip teisės į nuosavybę formą, todėl pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybės laiduojama teisė į pensiją turi būti ginama kartu su teise į nuosavybę, kuri pagal Konstitucijos 23 straipsnį negali būti atimta (išskyrus atvejus, kai už ją teisingai atlyginama).

Pasak pareiškėjo, remiantis inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimų doktrininėmis nuostatomis, Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikytas vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, pažeidė asmenų lygybės ir nediskriminavimo principus, nes nepagrįstai, atsižvelgiant vien į amžiaus požymį, diskriminavo jaunesnius negu 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus asmenis bei suvaržė jų teises, kadangi jaunesnis asmuo, nesukakęs nurodyto amžiaus ir pašalintas iš tarnybos dėl savo kaltės, neįgyja teisės į valstybinę pensiją.

Be to, tai, kad asmuo, nesukakęs 62 metų ir 6 mėnesių amžiaus, negauna valstybinės pensijos vien tuo pagrindu, kad dėl paties kaltės buvo pašalintas iš tarnybos, yra tam tikra sankcija, taikoma už tarnybinį nusižengimą, ir reiškia pakartotinį nubaudimą, kadangi pats pašalinimas iš tarnybos yra tarnybinės atsakomybės taikymas. Todėl nepadarius kitokio pobūdžio veikos (pvz., materialinės žalos, dėl kurios būtų galima taikyti ir materialinę atsakomybę), papildomas nubaudimas nepateisinamas Konstitucijos preambulėje išdėstyto teisinės valstybės principo požiūriu.

Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu iš esmės paneigiama asmens teisė į įgytą nuosavybę, kuri negali būti ribojama, nenurodant būtinybės ją riboti, ir kartu pažeidžiama asmens teisė gauti savo nuosavybės dalį – užtarnautos pensijos išmokas, kuri, pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, turi būti užtikrinama įstatyme nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtinta nuostata analogiška ginčijamajai.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje (2007 m. sausio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą muitinės pareigūnai iš esmės diferencijuojami pagal vienintelį kriterijų – Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo datą (2007 m. sausio 19 d.). Toks kriterijus – įstatymo įsigaliojimo data – nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumas, kad toks nevienodas muitinės pareigūnų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Dėl tokio muitinės pareigūnų diferencijavimo jiems nėra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, nėra laiduojama socialinė apsauga nedarbo atveju, kartu yra pažeidžiamos jų nuosavybės teisės, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir įgyta žmogaus teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių J. Čekuolio, A. Syso, V. Blinkevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

V. Blinkevičiūtės manymu, pensijos gaunantiems visišką valstybės išlaikymą pareigūnams nemokamos teisėtai, nes valstybinės pensijos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų ir laikytinos papildoma socialine garantija. Iš to paties biudžeto išlaikomi nuteistieji laisvės atėmimo bausme, nes jų maistas, apranga ir nakvynė finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų.

V. Blinkevičiūtė taip pat teigia, kad iki Seimo 2007 m. sausio 18 d. priimto Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Nr. X-1027) įsigaliojimo (2007 m. sausio 19 d.) muitinės sistemoje dirbę pareigūnai neturėjo teisės į valstybinę pensiją, todėl išėjusiems iš tarnybos iki šio įstatymo įsigaliojimo pareigūnams ši pensija nėra skiriama.

IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro R. Čiupailos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio rašytiniai paaiškinimai.

V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo nariai V. Blinkevičiūtė ir A. Sysas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, kuris pagal jo 16 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.

Seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyti asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Keičiant ir (arba) papildant šį įstatymą pareigūnų, turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ratas buvo nuolat plečiamas, o kai kuriais atvejais kartu buvo keičiamas ir įstatymo pavadinimas: inter alia Seimo 2000 m. gegužės 2 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2000 m. birželio 1 d., 1 straipsniu įstatymas pavadintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, o asmenų, turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ratas buvo praplėstas įtraukiant Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnus;

Seimo 2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2000 m. rugsėjo 1 d., 1 straipsniu minėtas įstatymas pavadintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, o asmenų, turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ratas buvo praplėstas įtraukiant Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnus.

Seimo 2007 m. sausio 18 d. priimtu Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2007 m. sausio 19 d., 1 straipsniu Pensijų įstatymas (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pavadintas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.

Pagal šį įstatymą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, be Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnų, vidaus tarnybos dalinių karininkų, liktinės tarnybos puskarininkių ir kareivių, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų, profesinės karo tarnybos karių, Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnų, prokuratūros pareigūnų, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų, įgijo ir pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą.

Pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymuose nenumatoma kitaip. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą minėti pareigūnai ir kariai gauna ir valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai atitinka sąlygas šiai pensijai gauti. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas nėra siejamas nei su socialinio draudimo, nei su jokiomis kitomis specialiomis įmokomis.

Pareiškėjas nenurodė Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies redakcijos, kurios atitiktį Konstitucijai jis ginčija, tačiau iš prašymo argumentų ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai.

Šiame prašyme pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1994 m. gruodžio 13 d. ir Pensijų įstatymo 2005 m. gegužės 19 d. redakcijas, tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas prašo ištirti tik Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai.

II 1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ 2. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs plačią oficialiąją konstitucinę pensinio aprūpinimo doktriną.

3.1. Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys. Tačiau pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

3.2. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos). Vienos valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos už ypatingus nuopelnus Lietuvai (pvz., Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos), kitų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejamas su atitinkama tarnyba (pvz., tarnyba vidaus reikalų, prokuratūros sistemose ir kt.) arba darbu (pvz., moksliniu darbu), dar kitos valstybinės pensijos yra kompensacinio pobūdžio ir mokamos asmenims, kurie yra pripažįstami nukentėjusiaisiais asmenimis (pvz., asmenims, tapusiems invalidais dėl 1991 m. sausio 11–13 d. vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms (rezistencijos) dalyviams ir t. t.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinio valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas; įstatymu gali būti nustatytos pensijos už tarnybą Lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija, nes Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Jeigu įstatymų leidėjas, įstatyme nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pvz., valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas.

Pavyzdžiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai; neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

3.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją, yra saistomas Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Taigi valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą pensiją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas), inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Asmeniui, atitinkančiam šias sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį turtinio pobūdžio įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

3.5. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis Konstitucijos 23 straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad, iškilus įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį klausimui, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Kartu pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Įstatyme, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija nebemokama (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad įstatyme, paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama.

Ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti, įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia iš jos kylančių konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, teisinio aiškumo principų.

Taigi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos taip pat aiškintinos atsižvelgiant ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 29 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą.

8.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

8.2. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

8.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pažymėtina ir tai, kad konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą pensiją. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Jau buvo minėta, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

8.4. Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys tam tikrą darbą ar atliekantys tam tikrą tarnybą, suteikiančią teisę į tam tikrą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems pasikeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

8.5. Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimu, turi vartoti tokias formuluotes, kurios būtų neprieštaringos, aiškios, suprantamos teisinių santykių dalyviams. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos netinkamai įgyvendinti pareigūnų ir karių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

8.6. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 18 d., 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, mokėjimo ir kitas sąlygas, turi paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai. Skirtingos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūnų ir karių teisinės padėties skirtumus, ypatumus, inter alia skirtingus jų atleidimo iš tarnybos pagrindus.

III Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d. redakcija) ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės) pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).“ 2. Pensijų įstatymo 3 straipsnyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nustatytos sąlygos, kurias atitinkantys pareigūnai ir kariai turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal šio straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra skiriama tik išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams (išskyrus tuos, kurie pagal šio straipsnio 2 dalį buvo pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės)), kurie iki išėjimo iš tarnybos yra ištarnavę atitinkamą skaičių metų arba ištarnavę atitinkamą skaičių metų ir sulaukę įstatymų nustatyto pensijos amžiaus (taikoma tik pareigūnams, tarnavusiems prokuratūroje), arba pripažinti nedarbingais dėl su tarnyba susijusių priežasčių ir kt.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos, taikomos tiems pareigūnams ir kariams, kurie iš tarnybos pašalinti dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, palyginus pareigūnų, ištarnavusių vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir pašalintų iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, valstybinės pensijos skyrimo sąlygas su minėtų pareigūnų, išėjusių iš tarnybos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygomis, matyti, jog pareigūnams ir kariams, pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nustatyta papildoma sąlyga pensijai skirti – reikalavimas, kad šie pareigūnai būtų sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

Pareiškėjas ginčijamų nuostatų prieštaravimą Konstitucijos 23, 52 straipsniams grindžia Konstitucinio Teismo doktrininėmis nuostatomis, kad asmuo, savo darbu sukūręs tam tikras vertybes, tarp jų ir socialinio draudimo lėšas, įgyja teisę į pensiją kaip teisės į nuosavybę formą.

Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame nutarime:

Taigi Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai.

Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame nutarime, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos bei valstybinės pensijos skyrimo ypatumus, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis.

Pažymėtina, kad ta papildoma sąlyga taikoma visiems, kurie buvo pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vadinasi, tokie asmenys šiuo požiūriu traktuojami vienodai.

Taigi Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų.

Pažymėtina, kad, kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, remiantis Pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pareigūnai ir kariai, pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nepraranda teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija jiems yra skiriama arba pašalinimo iš tarnybos metu, jei jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių), arba vėliau, sukakus įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

IV Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja ir tai, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimas, nutrauktas asmenims, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, turi būti atnaujintas šiems asmenims netekus tokio išlaikymo.

Nei Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas neatskleidžia, kokia prasme vartojama formuluotė „visiškas valstybės išlaikymas“. Šiame įstatyme vartojamos formuluotės „visiškas valstybės išlaikymas“, kuri yra pagrindas nemokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, prasmė nėra aiški įvertinus ir kitus įstatymus, kuriuose vartojamos panašios formuluotės.

Taigi šioje nuostatoje nėra pakankamai atskleistas ginčijamo pensijos nemokėjimo pagrindo – „visiškas valstybės išlaikymas“ – turinys.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad šiame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo prasme vartojama formuluotė „visiškas valstybės išlaikymas“ pati savaime, juo labiau esant neaiškiam jos turiniui, negali būti pagrindas nutraukti paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, t. y. pagrindas, kuriam esant asmuo praranda teisę į atitinkamą piniginę išmoką, kuri pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, turi būti saugoma ir ginama.

Konstatuotina, kad ginčijamoje Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje vartojama formuluotė „visiškas valstybės išlaikymas“ vertintina kaip neapibrėžta ir neaiški.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tam tikrus atvejus, kai paskirtoji valstybinė pensija yra nemokama, tačiau nustatydamas tokius atvejus jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio proporcingumo principo. Šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad, įstatymų leidėjui tinkamai neatskleidus ginčijamos nuostatos turinio, neįmanoma įvertinti, ar ribojant paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą pensininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, buvo laikytasi proporcingumo principo, ar nebuvo pažeista asmens teisė ir teisėtas lūkestis (kurie sietini su šio asmens nuosavybės teisių apsauga) gauti paskirtą ir mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, t. y. ar ginčijamoje Pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) įtvirtintas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokėjimo pagrindas –„visiškas valstybės išlaikymas“ – nustatytas paisant Konstitucijos.

Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis šiuo įstatymu nebuvo pakeista.

Šiame nutarime konstatavus, kad Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalis prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, vadovaujantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

V Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos buvo nustatytos inter alia Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje: „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams:

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iki Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo iš tarnybos išėję muitinės pareigūnai, muitinės sistemoje dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, pagal tuometinį teisinį reguliavimą negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijo tik tie pareigūnai, kurie muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. 2007 m. sausio 19 d. ir (arba) vėliau.

Muitinės pareigūnų, kurie dirba muitinės sistemoje muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlieka operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, statusas skiriasi nuo buvusių pareigūnų, kurie išėjo iš tarnybos iki Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, statuso tuo, kad iki minėto įstatymo įsigaliojimo dirbę pareigūnai neturėjo teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją, turėjo teisę nustatyti, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo muitinės sistemoje tam tikras pareigas tebeeinantiems pareigūnams.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai, gali, tačiau neprivalo nustatyti, kad šios pensijos bus skiriamos ir anksčiau atitinkamoje tarnyboje dirbusiems, bet po įstatymo, kuriuo tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai nustatoma pareigūnų ir karių valstybinė pensija, įsigaliojimo nebedirbantiems asmenims.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas pertvarkyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sistemą bei išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus muitinės sistemoje, siekė užtikrinti tinkamą muitinės sistemos funkcionavimą. Tuo tikslu ir buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama pareigūnams, tebedirbusiems muitinės sistemoje muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą po Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje (2007 m. sausio 18 d. redakcija) nėra reguliuojami socialinės apsaugos nedarbo atveju susiklostantys santykiai. Pareiškėjo ginčijama norma yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai, nei įtvirtintieji Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, todėl nėra pagrindo teigti, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis _________________