Byla nr. 39/2009-40/2009-46/2009-48/2009-51/2009-10/2010-23/2010-137/2010-7/2011-38/2011 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų…

Byla Nr Byla Nr. 39/2009-40/2009-46/2009-48/2009-51/2009-10/2010-23/2010-137/2010-7/2011-38/2011 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2012 m. birželio 29 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. birželio 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 39/2009-40/2009-46/2009-48/2009-51/2009-10/2010-23/2010-137/20100-7/2011-38/2011 pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu į vieną bylą sujungtus pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-60/2009, 1B-10/2010, 1B-147/2010 grindžiami šiais argumentais.

1.1. Pagal Pensijų sistemos reformos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytą teisinį reguliavimą gyventojai, apsisprendę valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį kaupti pensijų fonduose, valdomuose pensijų kaupimo bendrovių, sudaro sutartis dėl pensijų įmokos kaupimo asmens pensijos sąskaitoje, atidarytoje pensijų kaupimo bendrovėje. Sudarydami tokias sutartis iki ginčijamų Įstatymo pataisų įsigaliojimo tiek pensijų kaupimo sistemos dalyviai (toliau – ir dalyviai), tiek pensijų kaupimo bendrovės iš esmės turėjo pagrindą tikėtis, kad į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse bus pervedamos būtent tuo metu galiojusio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio įmokos, galėjo planuoti savo nuosavybės teisės dydį. Įstatyme nustatytas pervedamų įmokų dydis buvo vienas esminių veiksnių tiek kuriant pensijų kaupimo bendroves ir planuojant jų veiklą, tiek fiziniams asmenims apsisprendžiant tapti pensijų fondų dalyviais ir kaupti Įstatyme nustatytas pensijų įmokas pensijų kaupimo bendrovėse.

Todėl tiek dalyviai, tiek pensijų kaupimo bendrovės turėjo teisėtus lūkesčius, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti Įstatyme nustatyto dydžio įmokas bus vykdomas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, jų patirti šių įmokų praradimai bus teisingai kompensuoti. Ginčijamais Įstatymo pakeitimais valstybė iš esmės apribojo asmenų galimybę planuoti savo ir savo šeimų pajamas, vienašališkai nukrypo nuo prisiimtų įsipareigojimų, nenumatydama adekvataus įmokų praradimų kompensavimo mechanizmo, ir taip nepagrįstai apribojo pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teises. Kaupiamosios pensijų įmokos, pervedamos pensijų kaupimo bendrovei, dydis yra neatsiejamai susijęs su dalyvio nuosavybės teisės įgijimu ir realizavimu.

Todėl šio dydžio sumažinimas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki atitinkamų Įstatymo pataisų įsigaliojimo, pareiškėjo nuomone, laikytinas neleistina valstybės intervencija į šių asmenų nuosavybę.

1.2. Pasak pareiškėjo, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymais, priimtais 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., yra įtvirtinta įstatymų grįžtamoji galia, t. y. juose nustatytos normos taikomos teisiniams santykiams, prasidėjusiems iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas retroaktyvų įstatymų galiojimą anksčiau sudarytų pensijų kaupimo sutarčių subjektams, iš esmės suvaržė šių subjektų nuosavybės teisę ir pažeidė jų teisėtus lūkesčius, nukrypo nuo Konstitucijoje skelbiamų teisės normų ir principų.

2.1. Pareiškėjo teigimu, be asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, valios ir sutikimo sumažinus į pensijų fondus pervedamų įmokų dydį buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai, kad įmokų į pensijų fondus dydis nebus mažinamas, todėl pareiškėjas abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.2. Įstatymu įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo 2009 ir 2010 metais buvo sumažintas į pensijų fondus pervedamos įmokos dydis, reiškė ne tik tai, kad asmenys, kurie iki 2009 m. sausio 1 d. buvo sudarę pensijų kaupimo sutartis pensijų fonduose, ne dėl savo valios ir be savo sutikimo neteko teisės 2009 metais pensijų fonduose kaupti 2,5 procento, o vėliau – 3,5 procento savo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir pajamos), nors anksčiau pagal Įstatymą jie turėjo teisę ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius tai daryti, bet ir tai, kad buvo paneigta jų teisė gauti nuo anksčiau galiojusių Įstatymo nuostatų priklausančio dydžio senatvės pensiją. Dėl šių argumentų pareiškėjas abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek kaupiamosios pensijų įmokos dydis 2009 metais sumažintas iki 3 procentų, o vėliau – iki 2 procentų pajamų, atitiktimi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“.

2.3. Pasak pareiškėjo, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėto teisinio reguliavimo atitikties ir Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai.

2.4. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d., oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d., o įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. Pareiškėjo nuomone, įstatymo įsigaliojimo nukreipimas į praeitį prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat Konstitucijos 70 straipsnio 1 daliai, pagal kurią Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

3.1. Pasak pareiškėjo, asmenys, sudarę pensijų kaupimo pensijų fonduose sutartis, tačiau gaunantys pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos ar pagal autorines sutartis, ūkininkai ir jų partneriai (vėliau – savarankiškai dirbantys asmenys), kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), kurioje jiems 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, taip pat asmenys, draudžiami valstybės biudžeto lėšomis, už kuriuos pagal šio straipsnio 4 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) kaupiamosios pensijų įmokos neskaičiuojamos ir nemokamos, ne savo valia ir be savo sutikimo neteko teisės 2009 ir 2010 metais pensijų kaupimo fonduose kaupti dalį savo pajamų, nors anksčiau pagal Įstatymą jie turėjo teisę ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius tai daryti. Todėl pareiškėjas abejoja minėtų Įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensijas.

3.2. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2009 m. kovo 5 d., taikomas nuo 2009 m. sausio 1 d. Pareiškėjo nuomone, tokia šio įstatymo įsigaliojimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai.

4.1. Seimui 2010 m. birželio 30 d. pakeitus Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) ir panaikinus jos nuostatą „Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“, be šių asmenų ir Pensijų fondų dalyvių asociacijos valios ir sutikimo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų į pensijų fondus pervedamos įmokos dydis, todėl minėti asmenys neteko pagal Įstatymą turėtos teisės pensijų fonduose nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupti 5,5 procento savo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir buvo pažeisti šių asmenų įgyti teisėti lūkesčiai tai daryti, taigi pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Pareiškėjo manymu, taip pat buvo paneigta jų teisė gauti būtent anksčiau galiojusių Įstatymo nuostatų nulemto dydžio senatvės pensiją, todėl jam kilo abejonių dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“.

4.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėtos nuostatos atitikties ir Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai.

4.3. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu sumažinęs asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir suvaržęs jų nuosavybės teises – atėmęs dalį jų turto ar jį sumažinęs, socialinės padėties požiūriu diskriminavo šiuos asmenis, palyginti su pensijų fonduose pensijos nekaupiančiais asmenimis, kurių turtas nesumažintas ir nuosavybės teisės nesuvaržytos, ir pažeidė visų asmenų lygybės įstatymui principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, nes tarp nurodytų asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

4.4. Įstatymų leidėjas, ginčijamomis įstatymų nuostatomis sumažindamas įmokas į pensijų fondus, nepagrįstai pažeidė asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, konstitucines teises ir teisėtus lūkesčius, jų sąskaita nepagrįstai suteikė privilegijų asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, ir asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, bet nedalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje. Dėl to kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas taip pat neatitinka proporcingumo, solidarumo principų.

4.5. Pasak pareiškėjo, asmenys, apsisprendę dalį valstybinio socialinio draudimo įmokos kaupti privačiose pensijų kaupimo bendrovėse, turi teisę ir teisėtus lūkesčius reikalauti, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti Įstatyme nustatyto dydžio įmokas būtų vykdomas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, visi patirti praradimai jiems būtų teisingai kompensuoti. Tačiau įstatymų leidėjas asmenims, dalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje, dėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo Įstatyme nenustatė, todėl buvo pažeisti ne tik šių asmenų teisėti lūkesčiai, bet ir nuosavybės neliečiamumas (valstybė paėmė turtą, už kurį nenumatė jokios kompensacijos), teisė į pensiją.

II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Rimanto Jono Dagio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamais aspektais Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 6 straipsnio 2 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) neprieštaravo (-auja) Konstitucijai.

Pagal Konstituciją Seimą saisto jo paties priimti įstatymai. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai yra tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biudžetiniams metams (2 straipsnio 17 dalis), kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (2 straipsnio 2 dalis). Tai suponuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu nustatyti socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja nuo biudžetinių metų pradžios. Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kuriuo buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. Todėl su šio įstatymo nuostatomis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme nustatyta VSDF biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Audronės Morkūnienės, Lietuvos Respublikos finansų ministrės Ingridos Šimonytės, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pirmininko Viliaus Šapokos, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pirmininko Mindaugo Šalčiaus rašytiniai paaiškinimai.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui paaiškinimus pateikė specialistai – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Socialinio draudimo ir kaupimo pensijų skyriaus vedėja Inga Buškutė.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymas Nr. 1B-147/2010) ištirti Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. pakeitimais ir (arba) papildymais) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos), 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, atitiktimi Konstitucijai.

Pareiškėjas taip pat prašo (prašymas Nr. 1B-46/2011) ištirti Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2010 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., atitiktimi Konstitucijai.

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymai (Nr. 1B-147/2010, 1B-7/2011) ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, taip pat tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, ginčijamais aspektais apima pareiškėjo prašymą Nr. 1B-46/2011. Taigi Konstitucinis Teismas inter alia tirs, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, kad kiekvienas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad VSDF biudžetas atitinkamiems biudžetiniams metams tvirtinamas priimant šio biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (10 straipsnio 1 dalis), o metinis VSDF biudžetas baigiamas vykdyti gruodžio 31 d. (14 straipsnio 1 dalis).

5.1. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime yra konstatavęs, kad teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Šiame sprendime taip pat konstatuota, kad net tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas neprivalo išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai (t. y. ne tik atitinkamo teismo, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu, nagrinėjamoje byloje) negali būti taikomas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įvertinama tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui.

Be to, minėtame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad kiekvienas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinkami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 d.; po šios datos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – tai ypač pabrėžtina – po minėtos datos jokiam asignavimų valdytojui neįmanoma praėjusių biudžetinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžetiniai metai; todėl net jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai Seimo ir Vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja; tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį.

Pažymėtina, kad minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir šioje byloje.

5.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad net jeigu šioje konstitucinės justicijos byloje būtų nustatyta, kad, kaip mano pareiškėjas, ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos prieštaravo Konstitucijai, jokia įstatymų leidėjo intervencija į atitinkamą teisinį reguliavimą nebebūtų galima, nes minėti įstatymai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę ir nebeegzistuoja. Taigi minėto teisinio reguliavimo tyrimas būtų savitikslis, o ne toks, kuris galėtų nulemti atitinkamų ginčų išsprendimą teisme ir teisingumo įvykdymą atitinkamose bylose.

5.3. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamos ir Įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai nustatyti tuo pačiu metu, tiems patiems asmenims ir tokie patys, kaip ir ginčijamomis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatomis. Todėl konstatuotina, kad, Konstituciniam Teismui ištyrus ginčijamų Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, atitinkamus ginčus dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžių sumažinimo sprendžiantis pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas galės įvykdyti teisingumą – išspręsti bylas nepriklausomai nuo to, ar ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis, ar neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos bylos dalyje nėra tyrimo dalyko.

5.4. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną.

Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

5.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šios konstitucinės justicijos bylos dalis dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

II 1. Minėta, kad pareiškėjas ginčija Pensijų sistemos reformos įstatymo bei kai kurių jo pakeitimo ir (arba) papildymo įstatymų nuostatų, susijusių su sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų 2009–2011 metais nustatymu, atitiktį Konstitucijai.

Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas skirtas užtikrinti Lietuvos Respublikos gyventojų papildomas pajamas senatvėje. Iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, kad Įstatymo paskirtis – suteikti darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių pasirūpinti geresne apsauga senatvėje, gauti didesnę pensiją ir garantuoti stabilų socialiai priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų.

2.1. Paminėtina, kad pagal Įstatymą iki 2010 m. sausio 1 d. pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti, t. y. pasirinkti kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje ir su pensijų kaupimo bendrove sudaryti pensijų kaupimo sutartį, asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus (2 straipsnio 2 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d. redakcijos).

Seimas 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalimi atitinkamai pakeitė Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) ir 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 1 d. redakcija), kuriose nustatė, kad pensijų kaupimo dalyviais gali tapti asmenys, turintys draudžiamųjų pajamų, nuo kurių privalomai skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, taip pat asmenys, pagal Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymą pasirinkę pensines teises perkelti į Valstybinio socialinio draudimo fondą ir pensijų fondą, veikiantį pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą.

2.2. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ Taigi visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2004 metais buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, kol 2007 metais buvo pasiektas 5,5 procento pajamų šios įmokos dydis.

2.3. Pažymėtina, kad nuo 2007 metų įtvirtintas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis vertintinas kaip nustatytas nenumatant termino. Taip pat paminėtina, jog iš Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) projekto aiškinamojo rašto matyti, kad mažesnė nei 5 procentų pajamų dydžio kaupiamoji pensijų įmoka negarantuotų tinkamos investicinės grąžos pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir turėtų tik nedidelį poveikį reformuojant esamą pensijų sistemą.

Po pakartotinio svarstymo Seimas 2009 m. sausio 15 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsnyje nustatė, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalis ir šis straipsnis papildytas 3, 4 dalimis.

Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“; „3. Nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.

Pažymėtina, kad iš Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtinumą mažinti kaupiamosios pensijų įmokos dydį lėmė sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, tvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo siekiama ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti, kad labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, gaunančioms išmokas iš VSDF biudžeto, valstybinio socialinio draudimo išmokos būtų mokamos laiku.

4.1. Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. liepos 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ 4.2. Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. liepos 13 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Lietuvos Respublikos Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.“ 4.3. Apibendrinant minėtą Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) įtvirtintą ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:

4.4. Paminėtina, kad Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 30 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 2 procentai, 2012 metais – 1,5 procento, 2013 metais – 2,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.

Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai šioje byloje nėra ginčijama.

Šiame kontekste paminėtina, kad asmenys, kuriems Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą, 3, 5 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8 punktus, 6 straipsnio 4 dalį tik nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti privalomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti. Todėl šie asmenys pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 1 d. redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), kuriose nustatyta, kad pensijų kaupimo sistemos dalyviu gali tapti visi asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus sulaukusius senatvės pensijos amžiaus ir draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d.

5.1. Seimas 2009 m. vasario 17 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsnyje nustatė, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „Valstybės žiniose“ jis paskelbtas 2009 m. kovo 5 d. Šio įstatymo 1 straipsniu pakeista Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) ir joje nustatyta: „3. Nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.“ Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) nustatytas kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2009 metais – 1 procentas, o 2010 metais – 2 procentai pajamų) taikomas ne „ūkininkams ir jų partneriams“, o „savarankiškai dirbantiems asmenims“, kaip jie apibrėžti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, t. y. išplėstas asmenų, kuriems nustatytos minėtos kaupiamosios pensijų įmokos, ratas.

Paminėtina, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. ūkininkai ir jų partneriai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 8 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) įvardyti kaip savarankiškai dirbantys asmenys.

Minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) nustatytas ir kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims: individualių įmonių savininkams, tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikriesiems nariams, asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatams, advokatų padėjėjams, notarams, antstoliams ir kitiems asmenims), išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, – kurie:

5.2. Paminėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2009 metams buvo patvirtintos sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokos asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, kurie nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti privalomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, o šio straipsnio 1 dalies 4 punkte (2009 m. vasario 17 d. redakcija) 2009 metams buvo nustatytas sumažintas 10 procentų (o ne 28,5 procento, kaip nustatyta šio įstatymo 3 straipsnio „Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai 2009 metais“ 8 dalyje) valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifas „savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu bei ligos ir motinystės socialiniu draudimu motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, išskyrus šio straipsnio 3 punkte nurodytus asmenis“.

Taigi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnyje asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams (1 dalies 1–3 punktai (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), taip pat savarankiškai dirbantiems asmenims (1 dalies 4 punktas (2009 m. vasario 17 d. redakcija) 2009 metams nustačius sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokas, kartu jiems buvo patvirtintas ir sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydžio tarifas, nustatytas Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija).

5.3. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.

7.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Įstatyme inter alia nustatyta, kad:

Taigi pagal Įstatymą kaupiamosios pensijų įmokos – tai valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalys, į kurias atsižvelgiant proporcingai mažinamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis, kaupiamos pensijų kaupimo sistemos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje.

7.2. Pažymėtina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygos bei tvarka nustatytos ir Seimo 2003 m. liepos 4 d. priimtame Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme (1 straipsnis), įsigaliojusiame 2003 m. liepos 30 d. Šiame įstatyme (su vėlesniais jo pakeitimais ir (arba) papildymais) inter alia nustatyta, kad:

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 25.5 punkte nustatyta, jog draudėjas VSDF įstaigoms pateikia duomenis:

Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą VSDF valdyba per 60 (nuo 2011 m. sausio 1 d. – per 30) kalendorinių dienų nuo kas ketvirtį (nuo 2009 m. lapkričio 6 d. – kas mėnesį) VSDF įstaigoms pateikiamos informacijos apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas gavimo dienos kaupiamąsias pensijų įmokas (valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis) perveda atitinkamam pensijų fondui, kurį sudarantis pensijų turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui, o jo dalis nustatoma pagal šio asmens pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių.

7.3. Paminėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), 6 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), taip pat pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnį (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d., 2006 m. gruodžio 12 d., 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos) kaupiamosios pensijų įmokos yra valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų dalys, kurias VSDF valdyba perveda atitinkamam pensijų fondui.

Minėta, kad pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. Vadinasi, pakeitus (sumažinus) kaupiamosios pensijų įmokos tarifą – valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalį, kartu proporcingai padidėja kita valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis ir valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, t. y. piniginės prievolės valstybei, bendras dydis nepakinta.

7.4. Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą pensijų kaupimo sistemos dalyvio nuosavybė yra nuo šio asmens draudžiamųjų pajamų apskaičiuota ir į jo asmeninę pensijų sąskaitą pensijų kaupimo bendrovėje pervesta sumokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis – kaupiamoji pensijų įmoka, taip pat už ją įsigytas turtas ir iš jo gautos investicijų pajamos (sąnaudos), t. y. jų bendra suma, nuo kurios priklauso būsimos pensijų išmokos dydis.

Pažymėtina ir tai, kad nei Pensijų sistemos reformos, nei joks kitas įstatymas neįpareigoja pensijų kaupimo bendrovių garantuoti tam tikro būsimos kaupiamųjų pensijų išmokos dydžio – jis priklauso nuo sukauptų lėšų dydžio ir investavimo veiklos finansinių rezultatų.

III 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimu, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kai kurių šio įstatymo pakeitimo ir (arba) papildymo įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas); teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Pažymėtina ir tai, kad iš teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą, nei tas teisės aktas paskelbiamas.

Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Pasirinkęs tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, įstatymų leidėjas turi paisyti ir Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: inter alia privalu nustatyti šios veiklos licencijavimą ir kontrolę, į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas, kitas būtinas pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygas.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Šios bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

Taigi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, iškilus būtinybei laikinai sumažinti į specialius pensijų fondus pervedamą senatvės pensijai ar jos daliai kaupti skirtą lėšų dalį, įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį mažinimo mastą, koks yra būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir kuriuo nebūtų paneigiama tokios kaupiamosios pensijos esmė.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta ir tai, kad konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų valstybė privalo laikytis ir pensinio aprūpinimo santykiuose, todėl įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, gali būti daromi tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei, įvykus gaivalinei nelaimei ir kt.), kai valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taip pat pensijoms mokėti objektyviai trūksta lėšų; tokie pakeitimai turi būti būtini kitų konstitucinių vertybių apsaugai užtikrinti ir daromi tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, įstatymų leidėjas, nusprendęs pertvarkyti pensijų sistemą taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, privalo nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą.

Šios bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, nusprendęs pertvarkyti senatvės pensijų sistemą taip, kad joms skirtų lėšų surinkimo ir pensijų mokėjimo teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, inter alia taip, kad senatvės pensijai ar jos daliai skirtos lėšos nebebūtų kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, privalo siekti, kad pensijų sistemos dalyviai nepatirtų praradimų. Jeigu pertvarkant senatvės pensijų sistemą jos dalyvių praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą.

IV Dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnio, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija), 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas savo abejones dėl minėtų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, jose įtvirtinus retroaktyvų šiuose įstatymuose nustatytų normų galiojimą teisiniams santykiams, prasidėjusiems iki atitinkamo įstatymo oficialaus paskelbimo, buvo suvaržyta asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, nuosavybės teisė, pažeisti jų teisėti lūkesčiai, nukrypta nuo Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Taigi Įstatymo 4 straipsnio (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatytas sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, 3 dalyje kaupiamųjų pensijų įmokų dydis 2009 ir 2010 metais nustatytas asmenims, kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, o 4 dalyje nustatyta, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos.

Taip pat pažymėtina, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatyme, priimtame 2009 m. sausio 15 d., nebuvo nustatyta sumažintų ar tam tikriems asmenims nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo.

4.1. Pažymėtina, kad šioje byloje Konstitucinis Teismas taip pat tirs, ar:

4.2. Pareiškėjas savo abejones dėl minėto ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad sudarydami sutartis dėl pensijų įmokos kaupimo asmens pensijų sąskaitoje iki ginčijamo įstatymo įsigaliojimo tiek dalyviai, tiek pensijų kaupimo bendrovės iš esmės turėjo pagrindą tikėtis, kad į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse bus pervedamos tuo metu galiojusiame Įstatyme nustatyto dydžio įmokos, galėjo numatyti savo nuosavybės teisės dydį, taigi turėjo teisėtus lūkesčius, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti Įstatyme nustatyto dydžio kaupiamąsias pensijų įmokas bus vykdomas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, patirti praradimai jiems bus teisingai kompensuoti.

Pareiškėjo teigimu, įstatymu sumažinus į pensijų fondus pervedamos įmokos dydį nepagrįstai apribotos pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisės, pažeisti jų teisėti lūkesčiai dėl iki šio sumažinimo Įstatyme nustatyto dydžio kaupiamųjų pensijų įmokų arba dėl pasikeitus teisiniam reguliavimui patirtų praradimų teisingo kompensavimo, taip pat paneigta pensijų kaupimo sistemos dalyvių teisė gauti tikėtino dydžio senatvės pensiją.

5.1. Minėta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas socialinės apsaugos santykius, turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą; įstatymu gali būti nustatytas inter alia toks Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamų senatvės pensijų sistemos modelis, pagal kurį senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų yra derinamas su būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose.

Taigi įstatymų leidėjas, įgyvendindamas inter alia iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančius įgaliojimus, Pensijų sistemos reformos įstatyme nustatė kaupiamąją senatvės pensijos dalį, kuriai skirtos lėšos sukaupiamos (inter alia jas investuojant) specialiuose privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose.

5.2. Minėta, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Minėta, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, kaupiamos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų; tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

5.2.1. Įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, o 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) – tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

5.2.2. Minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 2009 metais 1 procento, o 2010 metais 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis nustatytas asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos, pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, todėl šiuo atveju tų asmenų turtas negalėjo būti sumažintas.

Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai.

5.2.3. Kaip minėta, pareiškėjas abejoja inter alia tuo, ar Įstatymu sumažinus į pensijų fondus pervedamos įmokos dydį nepagrįstai nebuvo apribotos pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisės, pažeisti jų teisėti lūkesčiai dėl iki šio sumažinimo Įstatyme nustatyto dydžio kaupiamųjų pensijų įmokų.

Taip pat minėta, jog nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, įstatymų leidėjas turi paisyti ir Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus.

Minėta ir tai, kad jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: inter alia privalu nustatyti šios veiklos licencijavimą ir kontrolę, į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas, kitas būtinas pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygas.

Kaip minėta, įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

Pažymėtina ir tai, kad sumažinus kaupiamųjų pensijų įmokų dydį pensijų kaupimo bendrovės neteko ne pačios nepervestos kaupiamosios pensijų įmokos dalies, o tik tam tikrų su šių lėšų administravimu susijusių pajamų. Taip pat pažymėtina, kad kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas ir iš anksto, t. y. iki pensijų kaupimo sistemos dalyvių draudžiamųjų pajamų gavimo dienos, negali būti tiksliai nustatytas, nes priklauso nuo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, kuris bet kada gali pakisti. Taigi pensijų kaupimo bendrovės negali turėti teisėto lūkesčio, kad į pensijų kaupimo fondus bus pervestos tam tikro iš anksto apskaičiuojamo dydžio kaupiamosios pensijų įmokos.

Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeista Konstitucijos 23 straipsnio saugomos pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisės, teisėti lūkesčiai.

5.3. Minėta, jog įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų, negali paneigti pačios tokios kaupiamosios pensijos esmės, nustatyti tokio mažinimo masto, kuris nebūtų būtinas minėtiems tikslams pasiekti.

Minėta ir tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą lėmė kilusi ekonomikos krizė, kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakito taip, kad inter alia nebuvo užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbusių asmenų pajamų.

5.4. Minėta, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

5.4.1. Vertinant, ar, kilus ekonomikos krizei Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, turėjo būti nustatytas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, pažymėtina, kad šių įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje – 2004 metais – buvo nustatytas netgi mažesnis, t. y. 2,5 procento pajamų, šių įmokų dydis) negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė.

5.4.2. Vertinant, ar Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, turėjo būti nustatytas už tokius asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, pažymėtina, kad nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų už tokius asmenis dalimi proporcingai padidinama jų valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, todėl įstatymų leidėjui nusprendus, kad kaupiamosios pensijų įmokos už tokius asmenis neskaičiuojamos ir nemokamos, privačiuose pensijų fonduose sukauptos lėšos išliko jų nuosavybė. Taigi asmenų, draudžiamų valstybės biudžeto lėšomis, teisė į senatvės pensiją nėra paneigiama, kadangi valstybė ir toliau savo lėšomis juos draudžia ir garantuoja jiems valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

5.4.3. Minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 2009 metais 1 procento, o 2010 metais 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis nustatytas šioje dalyje nurodytiems asmenims, tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjusiems tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, todėl šiuo atveju kaupiamosios pensijų įmokos nebuvo sumažintos. Vadinasi, šie asmenys nebuvo įgiję teisėtų lūkesčių, kad jiems būtų mokamos kitokio dydžio kaupiamosios pensijų įmokos, nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos imperatyvai ir įstatymų leidėjui nekyla pareiga nustatyti tokių įmokų kompensavimo mechanizmo.

5.4.4. Taigi konstatuotina, kad, Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nenustačius sumažintų ar už valstybės biudžeto lėšomis draudžiamus asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

7.1. Minėta, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); iš teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų kyla draudimas nustatyti ankstesnę teisės akto įsigaliojimo datą nei tas teisės aktas paskelbiamas.

7.2. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo pakeistas (sumažintas) į pensijų fondus pervedamos kaupiamosios pensijų įmokos dydis, esantis ir viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai, turintys įtakos būsimos kaupiamosios pensijos dydžiui, būtų geri, taip pat pagal kurį valstybė už tam tikrus asmenis jokių lėšų į pensijų fondus nebeperveda, vertintinas kaip nepalankus pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir pensijų kaupimo bendrovėms, ir nors pagal turinį jis neprieštaravo (-auja) Konstitucijai, tai nereiškia, kad galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.

Pažymėtina ir tai, kad nors Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis naujai asmenų grupei, pagal turinį neprieštaravo Konstitucijai, tai nereiškia, kad galėjo būti nustatyta jo grįžtamoji galia.

Minėta, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10.1. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis 2009–2010 metais nustatytas šiems asmenims:

10.2. Taigi Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 1 straipsniu pakeitus Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) minėtas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nustatytas trims skirtingoms asmenų grupėms, o 2 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo grįžtamoji galia.

11.1. Pažymėtina, kad šioje byloje taip pat tiriama, ar Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11.2. Pareiškėjo argumentai dėl Įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2009 m. vasario 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra iš esmės analogiški jo argumentams dėl šio straipsnio 3 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.

Taigi konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek joje 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, taip pat ūkininkams ir jų partneriams (nuo 2009 m. sausio 1 d. vadinamiems savarankiškai dirbančiais asmenimis), kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi ir kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie įgijo teisę tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais tik nuo 2009 m. sausio 1 d., 2009 m. vasario 17 d. priėmus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis.

13.1. Sprendžiant, ar Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek joje 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d., neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad šiems asmenims 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis negali būti vertinamas kaip kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas. Taigi šie asmenys nebuvo įgiję teisėtų lūkesčių, kad į jų pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse bus pervedamos kitokio dydžio kaupiamosios pensijų įmokos, nepažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos ir iš 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos imperatyvai.

13.2. Taigi konstatavus, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija), taip pat 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek jose 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, taip pat ūkininkams ir jų partneriams (nuo 2009 m. sausio 1 d. vadinamiems savarankiškai dirbančiais asmenimis), kurie tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) tiek, kiek joje 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėta ir tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2009 m. vasario 17 d. redakcija) šiems savarankiškai dirbantiems asmenims (kaip ir asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams (6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai (2009 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2009 metais buvo patvirtintos sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi toks kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimas minėtiems asmenims buvo susijęs su valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžio jiems sumažinimu. Todėl įstatymų leidėjas galėjo nustatyti ir tai, kad sumažinus bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį atitinkamai mažinama ir šios įmokos dalis, pervedama į privačius pensijų fondus.

Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydis savarankiškai dirbantiems asmenims, iki 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems pensijų kaupimo sutartis, nustačius sumažintą bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį nepaneigta šių asmenų teisė į senatvės pensiją, nepažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylantys socialinės apsaugos ir iš 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Taigi konstatavus, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.