Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 39/2009-40/2009-46/2009-48/2009-51/2009-10/2010-23/2010-137/2010-7/2011-38/2011 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2012 m. birželio 29 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. birželio 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 39/2009-40/2009-46/2009-48/2009-51/2009-10/2010-23/2010-137/20100-7/2011-38/2011 pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu į vieną bylą sujungtus pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., pagal įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-58/2009, 1B-60/2009, 1B-65/2009, 1B-10/2010, 1B-26/2010, 1B-147/2010, 1B-7/2011); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., pagal įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-53/2009, 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-58/2009, 1B-65/2009, 1B-26/2010); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) tiek, kiek 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-60/2009, 1B-10/2010); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek nuo 2009 metų sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-7/2011); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-46/2011); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-53/2009, 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. pakeitimais ir (arba) papildymais) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2010 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-46/2011); – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-60/2009, 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-53/2009, 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-147/2010); – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-46/2011). Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-60/2009, 1B-10/2010, 1B-147/2010 grindžiami šiais argumentais. 1.1. Pagal Pensijų sistemos reformos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytą teisinį reguliavimą gyventojai, apsisprendę valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį kaupti pensijų fonduose, valdomuose pensijų kaupimo bendrovių, sudaro sutartis dėl pensijų įmokos kaupimo asmens pensijos sąskaitoje, atidarytoje pensijų kaupimo bendrovėje. Sudarydami tokias sutartis iki ginčijamų Įstatymo pataisų įsigaliojimo tiek pensijų kaupimo sistemos dalyviai (toliau – ir dalyviai), tiek pensijų kaupimo bendrovės iš esmės turėjo pagrindą tikėtis, kad į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų kaupimo bendrovėse bus pervedamos būtent tuo metu galiojusio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio įmokos, galėjo planuoti savo nuosavybės teisės dydį. Įstatyme nustatytas pervedamų įmokų dydis buvo vienas esminių veiksnių tiek kuriant pensijų kaupimo bendroves ir planuojant jų veiklą, tiek fiziniams asmenims apsisprendžiant tapti pensijų fondų dalyviais ir kaupti Įstatyme nustatytas pensijų įmokas pensijų kaupimo bendrovėse. Todėl tiek dalyviai, tiek pensijų kaupimo bendrovės turėjo teisėtus lūkesčius, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti Įstatyme nustatyto dydžio įmokas bus vykdomas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, jų patirti šių įmokų praradimai bus teisingai kompensuoti. Ginčijamais Įstatymo pakeitimais valstybė iš esmės apribojo asmenų galimybę planuoti savo ir savo šeimų pajamas, vienašališkai nukrypo nuo prisiimtų įsipareigojimų, nenumatydama adekvataus įmokų praradimų kompensavimo mechanizmo, ir taip nepagrįstai apribojo pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teises. Kaupiamosios pensijų įmokos, pervedamos pensijų kaupimo bendrovei, dydis yra neatsiejamai susijęs su dalyvio nuosavybės teisės įgijimu ir realizavimu. Todėl šio dydžio sumažinimas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki atitinkamų Įstatymo pataisų įsigaliojimo, pareiškėjo nuomone, laikytinas neleistina valstybės intervencija į šių asmenų nuosavybę. 1.2. Pasak pareiškėjo, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymais, priimtais 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., yra įtvirtinta įstatymų grįžtamoji galia, t. y. juose nustatytos normos taikomos teisiniams santykiams, prasidėjusiems iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas retroaktyvų įstatymų galiojimą anksčiau sudarytų pensijų kaupimo sutarčių subjektams, iš esmės suvaržė šių subjektų nuosavybės teisę ir pažeidė jų teisėtus lūkesčius, nukrypo nuo Konstitucijoje skelbiamų teisės normų ir principų. 2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-58/2009, 1B-65/2009, 1B-26/2010, 1B-147/2010, 1B-7/2011 grindžiami šiais argumentais. 2.1. Pareiškėjo teigimu, be asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, valios ir sutikimo sumažinus į pensijų fondus pervedamų įmokų dydį buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai, kad įmokų į pensijų fondus dydis nebus mažinamas, todėl pareiškėjas abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui. 2.2. Įstatymu įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo 2009 ir 2010 metais buvo sumažintas į pensijų fondus pervedamos įmokos dydis, reiškė ne tik tai, kad asmenys, kurie iki 2009 m. sausio 1 d. buvo sudarę pensijų kaupimo sutartis pensijų fonduose, ne dėl savo valios ir be savo sutikimo neteko teisės 2009 metais pensijų fonduose kaupti 2,5 procento, o vėliau – 3,5 procento savo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir pajamos), nors anksčiau pagal Įstatymą jie turėjo teisę ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius tai daryti, bet ir tai, kad buvo paneigta jų teisė gauti nuo anksčiau galiojusių Įstatymo nuostatų priklausančio dydžio senatvės pensiją. Dėl šių argumentų pareiškėjas abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek kaupiamosios pensijų įmokos dydis 2009 metais sumažintas iki 3 procentų, o vėliau – iki 2 procentų pajamų, atitiktimi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“. 2.3. Pasak pareiškėjo, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėto teisinio reguliavimo atitikties ir Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai. 2.4. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d., oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d., o įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. Pareiškėjo nuomone, įstatymo įsigaliojimo nukreipimas į praeitį prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat Konstitucijos 70 straipsnio 1 daliai, pagal kurią Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. 3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-147/2010 grindžiamas ir šiais argumentais. 3.1. Pasak pareiškėjo, asmenys, sudarę pensijų kaupimo pensijų fonduose sutartis, tačiau gaunantys pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos ar pagal autorines sutartis, ūkininkai ir jų partneriai (vėliau – savarankiškai dirbantys asmenys), kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), kurioje jiems 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, taip pat asmenys, draudžiami valstybės biudžeto lėšomis, už kuriuos pagal šio straipsnio 4 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) kaupiamosios pensijų įmokos neskaičiuojamos ir nemokamos, ne savo valia ir be savo sutikimo neteko teisės 2009 ir 2010 metais pensijų kaupimo fonduose kaupti dalį savo pajamų, nors anksčiau pagal Įstatymą jie turėjo teisę ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius tai daryti. Todėl pareiškėjas abejoja minėtų Įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensijas. 3.2. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., oficialiame leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2009 m. kovo 5 d., taikomas nuo 2009 m. sausio 1 d. Pareiškėjo nuomone, tokia šio įstatymo įsigaliojimo tvarka prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai. 4. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-46/2011 grindžiamas šiais argumentais. 4.1. Seimui 2010 m. birželio 30 d. pakeitus Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) ir panaikinus jos nuostatą „Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“, be šių asmenų ir Pensijų fondų dalyvių asociacijos valios ir sutikimo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų į pensijų fondus pervedamos įmokos dydis, todėl minėti asmenys neteko pagal Įstatymą turėtos teisės pensijų fonduose nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupti 5,5 procento savo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir buvo pažeisti šių asmenų įgyti teisėti lūkesčiai tai daryti, taigi pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Pareiškėjo manymu, taip pat buvo paneigta jų teisė gauti būtent anksčiau galiojusių Įstatymo nuostatų nulemto dydžio senatvės pensiją, todėl jam kilo abejonių dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 52 straipsnio nuostatai „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės <...> pensijas“. 4.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl minėtos nuostatos atitikties ir Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai. 4.3. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu sumažinęs asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir suvaržęs jų nuosavybės teises – atėmęs dalį jų turto ar jį sumažinęs, socialinės padėties požiūriu diskriminavo šiuos asmenis, palyginti su pensijų fonduose pensijos nekaupiančiais asmenimis, kurių turtas nesumažintas ir nuosavybės teisės nesuvaržytos, ir pažeidė visų asmenų lygybės įstatymui principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, nes tarp nurodytų asmenų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. 4.4. Įstatymų leidėjas, ginčijamomis įstatymų nuostatomis sumažindamas įmokas į pensijų fondus, nepagrįstai pažeidė asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupimo sistemoje, konstitucines teises ir teisėtus lūkesčius, jų sąskaita nepagrįstai suteikė privilegijų asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, ir asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, bet nedalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje. Dėl to kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas taip pat neatitinka proporcingumo, solidarumo principų. 4.5. Pasak pareiškėjo, asmenys, apsisprendę dalį valstybinio socialinio draudimo įmokos kaupti privačiose pensijų kaupimo bendrovėse, turi teisę ir teisėtus lūkesčius reikalauti, kad valstybės prisiimtas įsipareigojimas pervesti Įstatyme nustatyto dydžio įmokas būtų vykdomas arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, visi patirti praradimai jiems būtų teisingai kompensuoti. Tačiau įstatymų leidėjas asmenims, dalyvaujantiems pensijų kaupimo sistemoje, dėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo Įstatyme nenustatė, todėl buvo pažeisti ne tik šių asmenų teisėti lūkesčiai, bet ir nuosavybės neliečiamumas (valstybė paėmė turtą, už kurį nenumatė jokios kompensacijos), teisė į pensiją. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Rimanto Jono Dagio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamais aspektais Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 6 straipsnio 2 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) neprieštaravo (-auja) Konstitucijai. 1. Kaupiamųjų pensijų įmokų dydžius pensijų kaupimo sistemos dalyvio pasirinktame pensijų fonde nustatyti ir juos keisti gali ne pensijų kaupimo sutarties šalys, o įstatymų leidėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2003 m. gruodžio 3 d. redakcija) nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nereiškia, kad įstatymų leidėjas negalėjo jo pakeisti. Šių įmokų dydžių sumažinimą nulėmė valstybės ekonomikos krizė, per kurią visi kartu privalo dalytis užklupusiais sunkumais, neišvengiamai turi būti priimami nepopuliarūs politiniai sprendimai, kuriems tiesioginės įtakos turi pasaulyje vykstantys ekonominiai procesai. 2. Pensijų kaupimo sistemos dalyvių nuosavybe tampa apskaičiuotos ir atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams pervestos kaupiamosios pensijų įmokos, o ne visos draudėjų apskaičiuotos ir į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžetą pervestos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Mokėtinos kaupiamosios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis) nėra pensijų kaupimo sistemos dalyvio nuosavybė, jų dydžio keitimas neturi įtakos bendram valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžiui (vienai jų daliai mažėjant, kita jų dalis proporcingai didėja) ir nevaržo nei pensijų kaupimo sistemos dalyvio, nei pensijų fondus administruojančių bendrovių teisės į nuosavybę. 3. Pagal konstitucinį principą lex retro non agit įstatymai paprastai neturi grįžtamosios galios, išskyrus tam tikras išimtis, kai įstatymų leidėjas gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Ši teisė įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta, bet nėra ir tiesiogiai uždrausta. Pagal Konstituciją Seimą saisto jo paties priimti įstatymai. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai yra tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biudžetiniams metams (2 straipsnio 17 dalis), kurie prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną (2 straipsnio 2 dalis). Tai suponuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu nustatyti socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja nuo biudžetinių metų pradžios. Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kuriuo buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. Todėl su šio įstatymo nuostatomis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme nustatyta VSDF biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Audronės Morkūnienės, Lietuvos Respublikos finansų ministrės Ingridos Šimonytės, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pirmininko Viliaus Šapokos, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pirmininko Mindaugo Šalčiaus rašytiniai paaiškinimai. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui paaiškinimus pateikė specialistai – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministras Audrius Bitinas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento Socialinio draudimo ir kaupimo pensijų skyriaus vedėja Inga Buškutė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymas Nr. 1B-147/2010) ištirti Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. pakeitimais ir (arba) papildymais) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos), 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, atitiktimi Konstitucijai. Pareiškėjas taip pat prašo (prašymas Nr. 1B-46/2011) ištirti Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija su 2010 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek jame nenumatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., atitiktį Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jis abejoja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., atitiktimi Konstitucijai. 2. Nors pareiškėjas prašo (prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-60/2009, 1B-10/2010, 1B-147/2010) ištirti Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija) atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsniui, prašymuose nėra išskirta argumentų dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir pareiškėjo abejonės šiuo aspektu yra tapačios jo abejonėms dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui. Taigi Konstitucinis Teismas inter alia tirs, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 3. Minėta, kad pareiškėjas prašo (prašymas Nr. 1B-46/2011) ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija): – tiek, kiek joje asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. sausio 1 d. nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 13 d., neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymai (Nr. 1B-147/2010, 1B-7/2011) ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, taip pat tiek, kiek joje nenustatytas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, ginčijamais aspektais apima pareiškėjo prašymą Nr. 1B-46/2011. Taigi Konstitucinis Teismas inter alia tirs, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. 4. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas 2009 m. sausio 15 d., pagal įsigaliojimo tvarką, kuri nustatyta šio įstatymo 2 straipsnyje (prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-58/2009, 1B-60/2009, 1B-65/2009, 1B-10/2010, 1B-26/2010, 1B-147/2010, 1B-7/2011), taip pat Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., pagal įsigaliojimo tvarką, kuri nustatyta šio įstatymo 2 straipsnyje (prašymai Nr. 1B-53/2009, 1B-147/2010), neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas abejoja ne visų šių įstatymų nuostatų, o tik Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnio ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnio atitiktimi Konstitucijai. 5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama inter alia Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) (prašymai Nr. 1B-49/2009, 1B-53/2009, 1B-60/2009, 1B-147/2010), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) (prašymai Nr. 1B-53/2009, 1B-147/2010), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (prašymas Nr. 1B-147/2010) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies (prašymas Nr. 1B-46/2011) nuostatų atitiktis Konstitucijai. Pažymėtina, kad kiekvienas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatyme (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad VSDF biudžetas atitinkamiems biudžetiniams metams tvirtinamas priimant šio biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (10 straipsnio 1 dalis), o metinis VSDF biudžetas baigiamas vykdyti gruodžio 31 d. (14 straipsnio 1 dalis). 5.1. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime yra konstatavęs, kad teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Šiame sprendime taip pat konstatuota, kad net tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas neprivalo išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja (nes negaliojančių teisės aktų atitiktis aukštesnės galios teisės aktams gali būti tiriama ir paprastai yra tiriama), bet ir apskritai (t. y. ne tik atitinkamo teismo, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu, nagrinėjamoje byloje) negali būti taikomas, taip pat kad ši aplinkybė turi būti visuomet įvertinama tada, kai yra ginčijamas valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų įstatymas ar kitas aktas, skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui. Be to, minėtame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad kiekvienas valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymas – tai terminuotai galiojantis ir terminuotai taikomas įstatymas; asignavimų valdytojų finansavimas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų pasibaigia tada, kai baigiasi atitinkami biudžetiniai metai, t. y. tų metų gruodžio 31 d.; po šios datos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų įstatymo apskritai nebeįmanoma taikyti, inter alia – tai ypač pabrėžtina – po minėtos datos jokiam asignavimų valdytojui neįmanoma praėjusių biudžetinių metų asignavimų pervesti taip, tarsi tai būtų padaryta dar anais biudžetiniais metais, nes jau yra prasidėję nauji biudžetiniai metai; todėl net jeigu būtų nustatyta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų (atitinkamai Seimo ir Vyriausybės) intervencija į tą teisinį reguliavimą nebegalima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja; tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį. Pažymėtina, kad minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir šioje byloje. 5.2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad net jeigu šioje konstitucinės justicijos byloje būtų nustatyta, kad, kaip mano pareiškėjas, ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos prieštaravo Konstitucijai, jokia įstatymų leidėjo intervencija į atitinkamą teisinį reguliavimą nebebūtų galima, nes minėti įstatymai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę ir nebeegzistuoja. Taigi minėto teisinio reguliavimo tyrimas būtų savitikslis, o ne toks, kuris galėtų nulemti atitinkamų ginčų išsprendimą teisme ir teisingumo įvykdymą atitinkamose bylose. 5.3. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamos ir Įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai nustatyti tuo pačiu metu, tiems patiems asmenims ir tokie patys, kaip ir ginčijamomis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatomis. Todėl konstatuotina, kad, Konstituciniam Teismui ištyrus ginčijamų Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, atitinkamus ginčus dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžių sumažinimo sprendžiantis pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas galės įvykdyti teisingumą – išspręsti bylas nepriklausomai nuo to, ar ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009, 2010, 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis, ar neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos bylos dalyje nėra tyrimo dalyko. 5.4. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną. Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. 5.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šios konstitucinės justicijos bylos dalis dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies (2008 m. gruodžio 18 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos), 6 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2011 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 13 dalies atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina. 6. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar: – Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nenustačius sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. Minėta, kad pareiškėjas ginčija Pensijų sistemos reformos įstatymo bei kai kurių jo pakeitimo ir (arba) papildymo įstatymų nuostatų, susijusių su sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų 2009–2011 metais nustatymu, atitiktį Konstitucijai. 2. Seimas 2002 m. gruodžio 3 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. sausio 1 d., kuriuo nustatė galimybę Lietuvos Respublikos gyventojams, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, nuo 2004 m. sausio 1 d. kaupti šio draudimo įmokos dalį pasirinktose pensijų kaupimo bendrovėse ir teisę iš jose sukauptų lėšų (sukaupto pensijų turto) įstatymų nustatytomis sąlygomis gauti tam tikras pensijų išmokas kartu su, atsižvelgiant į pensijų kaupimui skirtą valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, proporcingai mažesne valstybine socialinio draudimo senatvės pensija. Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas skirtas užtikrinti Lietuvos Respublikos gyventojų papildomas pajamas senatvėje. Iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, kad Įstatymo paskirtis – suteikti darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių pasirūpinti geresne apsauga senatvėje, gauti didesnę pensiją ir garantuoti stabilų socialiai priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų. 2.1. Paminėtina, kad pagal Įstatymą iki 2010 m. sausio 1 d. pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti, t. y. pasirinkti kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje ir su pensijų kaupimo bendrove sudaryti pensijų kaupimo sutartį, asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus (2 straipsnio 2 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d. redakcijos). Seimas 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 2 ir 3 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu, 2 straipsnio 1 dalimi atitinkamai pakeitė Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija) ir 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 1 d. redakcija), kuriose nustatė, kad pensijų kaupimo dalyviais gali tapti asmenys, turintys draudžiamųjų pajamų, nuo kurių privalomai skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus asmenis, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, taip pat asmenys, pagal Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos institucijų darbuotojų ir Europos Parlamento narių pensinių teisių išsaugojimo ir perkėlimo įstatymą pasirinkę pensines teises perkelti į Valstybinio socialinio draudimo fondą ir pensijų fondą, veikiantį pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą. 2.2. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ Taigi visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2004 metais buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, kol 2007 metais buvo pasiektas 5,5 procento pajamų šios įmokos dydis. 2.3. Pažymėtina, kad nuo 2007 metų įtvirtintas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis vertintinas kaip nustatytas nenumatant termino. Taip pat paminėtina, jog iš Įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) projekto aiškinamojo rašto matyti, kad mažesnė nei 5 procentų pajamų dydžio kaupiamoji pensijų įmoka negarantuotų tinkamos investicinės grąžos pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir turėtų tik nedidelį poveikį reformuojant esamą pensijų sistemą. 3. Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, pagal jo 2 straipsnį turėjusį įsigalioti 2009 m. sausio 1 d., kurio 1 straipsniu, kaip nurodyta šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte, siekdamas subalansuoti VSDF biudžetą, nusprendė pakeisti Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalį bei papildyti šį straipsnį 3, 4 dalimis ir jose nustatyti: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“; „3. Nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorinę sutartį, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai. 4. Pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos.“ Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. gruodžio 29 d. dekretu „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“ šis įstatymas buvo grąžintas Seimui pakartotinai svarstyti. Po pakartotinio svarstymo Seimas 2009 m. sausio 15 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 2 straipsnyje nustatė, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Įstatymo 4 straipsnio (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 1 dalis ir šis straipsnis papildytas 3, 4 dalimis. Įstatymo 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos“; „3. Nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei ūkininkų ir jų partnerių, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai. 4. Pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos.“ 4. Taigi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) buvo nustatytas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2,5 procento pajamų mažesnis nei nustatytasis iki 2009 metų). Pažymėtina, kad iš Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtinumą mažinti kaupiamosios pensijų įmokos dydį lėmė sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, tvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo siekiama ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti, kad labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, gaunančioms išmokas iš VSDF biudžeto, valstybinio socialinio draudimo išmokos būtų mokamos laiku. 4.1. Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. liepos 1 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ 4.2. Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. liepos 13 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Lietuvos Respublikos Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo.“ 4.3. Apibendrinant minėtą Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) įtvirtintą ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad: – 2009–2012 metais nustatyti tokie sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai: nuo 2009 m. sausio 1 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai pajamų; – Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) taip pat buvo nustatyta, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupiamosios pensijų įmokos dydis bus 5,5 procento (kaip turėjo būti pervedama pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), o asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. liepos 1 d., 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai pajamų; šios nuostatos 2010 m. birželio 30 d. priėmus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą neteko galios; – Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje nustatyta Vyriausybės pareiga, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, pateikti Seimui įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo. 4.4. Paminėtina, kad Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 30 d. redakcija) ir joje nustatė: „1. Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 2 procentai, 2012 metais – 1,5 procento, 2013 metais – 2,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.“ Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai šioje byloje nėra ginčijama. 5. Minėta, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) asmenims, kurie gauna pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos, pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, kaip jie apibrėžti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (t. y. jų žemės ūkio valdos ekonominis dydis yra lygus 4 europinio dydžio vienetams arba didesnis; toliau – ūkininkai ir jų partneriai), 2009 metais nustatytas 1 procento, o 2010 metais – 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis. Šiame kontekste paminėtina, kad asmenys, kuriems Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą, 3, 5 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8 punktus, 6 straipsnio 4 dalį tik nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti privalomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti. Todėl šie asmenys pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalį (2004 m. birželio 1 d. redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalį (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), kuriose nustatyta, kad pensijų kaupimo sistemos dalyviu gali tapti visi asmenys, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, išskyrus sulaukusius senatvės pensijos amžiaus ir draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d. 5.1. Seimas 2009 m. vasario 17 d. priėmė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsnyje nustatė, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2009 m. sausio 1 d., nors oficialiai „Valstybės žiniose“ jis paskelbtas 2009 m. kovo 5 d. Šio įstatymo 1 straipsniu pakeista Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) ir joje nustatyta: „3. Nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais – 2 procentai.“ Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) nustatytas kaupiamosios pensijų įmokos dydis (2009 metais – 1 procentas, o 2010 metais – 2 procentai pajamų) taikomas ne „ūkininkams ir jų partneriams“, o „savarankiškai dirbantiems asmenims“, kaip jie apibrėžti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, t. y. išplėstas asmenų, kuriems nustatytos minėtos kaupiamosios pensijų įmokos, ratas. Paminėtina, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. ūkininkai ir jų partneriai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 8 dalyje (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) įvardyti kaip savarankiškai dirbantys asmenys. Minėtas kaupiamosios pensijų įmokos dydis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) nustatytas ir kitiems savarankiškai dirbantiems asmenims: individualių įmonių savininkams, tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikriesiems nariams, asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatams, advokatų padėjėjams, notarams, antstoliams ir kitiems asmenims), išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, – kurie: – tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma iki 2009 m. sausio 1 d. buvo mažesnė už 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumą, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti pradėti privalomai drausti bei pensijų kaupimo sistemos dalyviais galėjo tapti tik nuo 2009 m. sausio 1 d. (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 straipsnio 3 dalis (2008 m. gruodžio 19 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 4 straipsnio 8 dalis (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija); – tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma iki 2009 m. sausio 1 d. buvo lygi 12 minimaliųjų mėnesinių algų sumai arba didesnė, iki 2009 m. sausio 1 d. galėjo tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija), 4 straipsnio 3 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. redakcija), 4 straipsnio 7 dalis (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija). 5.2. Paminėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2009 metams buvo patvirtintos sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokos asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams, kurie nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėti privalomai drausti valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti, o šio straipsnio 1 dalies 4 punkte (2009 m. vasario 17 d. redakcija) 2009 metams buvo nustatytas sumažintas 10 procentų (o ne 28,5 procento, kaip nustatyta šio įstatymo 3 straipsnio „Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai 2009 metais“ 8 dalyje) valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifas „savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu bei ligos ir motinystės socialiniu draudimu motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, išskyrus šio straipsnio 3 punkte nurodytus asmenis“. Taigi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 straipsnyje asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, bei ūkininkams ir jų partneriams (1 dalies 1–3 punktai (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija), taip pat savarankiškai dirbantiems asmenims (1 dalies 4 punktas (2009 m. vasario 17 d. redakcija) 2009 metams nustačius sumažinto tarifo valstybinio socialinio draudimo įmokas, kartu jiems buvo patvirtintas ir sumažintas kaupiamosios pensijų įmokos dydžio tarifas, nustatytas Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija). 5.3. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. vasario 17 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo. 6. Minėta, jog Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatyta, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija) vėliau keičiama ir (arba) papildoma nebuvo. 7. Ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo buvo įtvirtintos sumažintos kaupiamųjų pensijų įmokos, aiškintinas ir kitų Įstatymo bei kitų įstatymų nuostatų, įtvirtinančių šių įmokų prigimtį, jų apskaičiavimo, mokėjimo, kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygas bei tvarką, kontekste. 7.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Įstatyme inter alia nustatyta, kad: – kaupiamoji pensijų įmoka – Įstatymo nustatyta valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalis, kuria proporcingai mažinamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis ir kuri kaupiama dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje (2 straipsnio 5 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), 6 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija); – dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje jo vardu įrašomi jam tenkantys apskaitos vienetai (2 straipsnio 10 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija); – už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), suma yra pensijų turtas (2 straipsnio 11 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), iš kurio mokamos pensijų išmokos (5 straipsnio 2 dalis (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) ir kuris yra paveldimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka (5 straipsnio 3 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija). Taigi pagal Įstatymą kaupiamosios pensijų įmokos – tai valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalys, į kurias atsižvelgiant proporcingai mažinamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydis, kaupiamos pensijų kaupimo sistemos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje. 7.2. Pažymėtina, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygos bei tvarka nustatytos ir Seimo 2003 m. liepos 4 d. priimtame Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatyme (1 straipsnis), įsigaliojusiame 2003 m. liepos 30 d. Šiame įstatyme (su vėlesniais jo pakeitimais ir (arba) papildymais) inter alia nustatyta, kad: – pensijų fondas yra fiziniams asmenims, pagal Pensijų sistemos reformos įstatymą dalyvaujantiems pensijų kaupime, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis pensijų turtas, kurio valdymas perduotas pensijų kaupimo bendrovei ir kuris investuojamas pagal to pensijų fondo taisykles (3 straipsnio „Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos“ 10 dalis (2004 m. birželio 1 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos); – pensijų fondo dalyvis turi teisę inter alia gauti šiame įstatyme nustatytas pensijų išmokas pagal savo vardu sukaupto pensijų turto dydį, taip pat testamentu palikti jam priklausančią pensijų turto dalį (5 straipsnio „Pensijų fondo dalyvio teisės“ 1 dalies (2003 m. liepos 4 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos) 4, 6 punktai); – asmens (pensijų kaupimo sistemos dalyvio) nuosavybės dalis bendrojoje nuosavybėje – pensijų fondą sudarančiame pensijų turte – nustatoma pagal to asmens pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių; ji yra paveldima (9 straipsnio „Pensijų turtas“ 1 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos), 4 dalis (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. birželio 1 d., 2010 m. kovo 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d. redakcijos); – kaupiamosios pensijų įmokos yra valstybinio socialin …