Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 05/07 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. GRUODŽIO 9 D. NUTARIMU NR. 540 „DĖL NEPRIVATIZUOTINŲ ŽEMĖS ŪKIO ĮMONIŲ IR ORGANIZACIJŲ SĄRAŠO TVIRTINIMO“ (1992 M. VASARIO 27 D. REDAKCIJA) PATVIRTINTO NEPRIVATIZUOTINŲ ŽEMĖS ŪKIO ĮMONIŲ IR ORGANIZACIJŲ SĄRAŠO NUOSTATOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 23 STRAIPSNIO 1 DALIAI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI, LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ (1991 M. BIRŽELIO 18 D. REDAKCIJA) 1 STRAIPSNIO NUOSTATAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. GRUODŽIO 9 D. NUTARIMU NR. 540 „DĖL NEPRIVATIZUOTINŲ ŽEMĖS ŪKIO ĮMONIŲ IR ORGANIZACIJŲ SĄRAŠO TVIRTINIMO“ (1999 M. GEGUŽĖS 14 D. REDAKCIJA) PATVIRTINTO NEPRIVATIZUOTINŲ ŽEMĖS ŪKIO ĮMONIŲ IR ORGANIZACIJŲ SĄRAŠO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. GEGUŽĖS 14 D. NUTARIMO NR. 579 „DĖL ŽEMĖS SKLYPO SUTEIKIMO IR PAGRINDINĖS TIKSLINĖS ŽEMĖS NAUDOJIMO PASKIRTIES PAKEITIMO“ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. KOVO 8 D. NUTARIMO NR. 266 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M. RUGPJŪČIO 13 D. NUTARIMO NR. 1026 „DĖL ŽEMĖS, SUTEIKTOS MOKSLO BEI MOKYMO ĮSTAIGOMS IR PERDUOTOS VALSTYBINIAMS SPECIALIZUOTIEMS SĖKLININKYSTĖS IR VEISLININKYSTĖS ŪKIAMS, SPECIALIOSIOS PASKIRTIES VEISLININKYSTĖS BENDROVĖMS, NAUDOTOJŲ IR JŲ NAUDOJAMŲ ŽEMĖS SKLYPŲ DYDŽIO NUSTATYMO“ DALINIO PAKEITIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 23 STRAIPSNIO 1, 3 DALIMS, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI, LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO PREAMBULĖS (1997 M. LIEPOS 1 D. REDAKCIJA) NUOSTATAI 2008 m. gegužės 20 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento Gyvulininkystės ir veterinarijos skyriaus vedėjui Aleksandrui Muzikevičiui, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus vedėjai Jelenai Liaskovskajai, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojui Algminui Gutauskui, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Olgai Pacevičienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. gegužės 12 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 05/07 pagal pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-32/2006) ištirti: – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1992 m. vasario 27 d. redakcija) patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo nuostata, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsniui; – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1999 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, į kurią, kaip teigia pareiškėjas, buvusio žemės savininko J. Jerino įpėdiniai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d. redakcija); – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės priskirta žemė, į kurią, kaip teigia pareiškėjas, buvusio žemės savininko J. Jerino įpėdiniai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d. redakcija); – ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, į kurią, kaip teigia pareiškėjas, buvusio žemės savininko J. Jerino įpėdiniai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d. redakcija). Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ ta apimtimi, kuria nustatytas neprivatizuojamų žemės ūkio naudmenų plotas, kuris, pasak pareiškėjo, „turi būti skiriamas Lietuvos veterinarijos akademijai“, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatai, kad nuosavybė neliečiama, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsniui; 2) ar Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kuria nustatytas neprivatizuojamų žemės ūkio naudmenų plotas, kuris, pasak pareiškėjo, „turi būti skiriamas Lietuvos veterinarijos akademijai“, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatai, kad nuosavybė neliečiama, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsniui; 3) ar Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintai nuostatai, kad piliečiams nekilnojamasis turtas visų pirma turi būti grąžinamas natūra; 4) ar Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintai nuostatai, kad piliečiams nekilnojamasis turtas visų pirma turi būti grąžinamas natūra; 5) ar Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, kad nuosavybė neliečiama ir kad ji gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2000 m. spalio 10 d. redakcija) preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintai nuostatai, kad piliečiams nekilnojamasis turtas visų pirma turi būti grąžinamas natūra. 2. Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsniui, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) preambulei, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2000 m. spalio 10 d. redakcija) preambulei“ buvo nuspręsta priimti nagrinėti pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymus ištirti: – ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1992 m. vasario 27 d. redakcija) (toliau – ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d. redakcija)) patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo nuostata, kad Lietuvos veterinarijos akademijai (toliau – ir LVA) nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, neprieštaravo Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsniui; – ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1999 m. gegužės 14 d. redakcija) (toliau – ir Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540 (1999 m. gegužės 14 d. redakcija)) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, į kurią, kaip teigia pareiškėjas, buvusio žemės savininko J. Jerino įpėdiniai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, neprieštaravo Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d. redakcija); – ar Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579) ta apimtimi, kuria Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Ginklų fondas) priskirta žemė, į kurią, kaip teigia pareiškėjas, buvusio žemės savininko J. Jerino įpėdiniai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d. redakcija); – ar Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 266) ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, į kurią, kaip teigia pareiškėjas, buvusio žemės savininko J. Jerino įpėdiniai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d. redakcija). 3. Minėto sprendimo 2 punkte Konstitucinis Teismas pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ ta apimtimi, kuria šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintame Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąraše yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 1 000 hektarų, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatai, kad nuosavybė neliečiama, Konstitucijos 29 straipsnyje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsniui, atsisakė nagrinėti kaip nežinybingą Konstituciniam Teismui, kadangi šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintame Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąraše (1991 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“ buvo pakeistas ir neteko galios dar iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo. II Pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. Ginčijamais teisės aktais perdavus LVA ir Ginklų fondui naudoti žemės sklypus, kurie, pasak pareiškėjo, apėmė ir dalį žemės, dėl kurios jau buvo paduoti pretendentų prašymai atkurti nuosavybės teises grąžinant ją natūra, buvo pažeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnis, kuriame buvo nustatytas nuosavybės atkūrimo natūra prioritetas, kartu ir teisėtumo principas, reikalaujantis, kad valdžios institucijų priimami sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o jų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. 2. Ginčijami aktai priimti neatsižvelgiant į tai, kad žemės sklypų perdavimo LVA ir Ginklų fondui metu ieškovas jau buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į dalį šios žemės. Pareiškėjo nuomone, remiantis Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1379 „Dėl Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir nuostolių, atsiradusių dėl žemės paėmimo, atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir nuostolių, atsiradusių dėl žemės paėmimo, atlyginimo tvarkos 10 punktu pirma turėjo būti išspręstas žemės grąžinimo natūra asmenims, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises, klausimas, o tik po to galėjo būti priimtas sprendimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams iš savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės. Ginčijamais nutarimais žemę LVA ir Ginklų fondui perdavus kaip laisvą valstybinę žemę, prieš tai neišsprendus jos grąžinimo natūra asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises, klausimo, buvo pažeista Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis, užtikrinanti nuosavybės neliečiamumą. 3. Ginčijamais teisės aktais žemė naudoti visuomenės poreikiams buvo perduota nepatvirtinus konkrečių žemės sklypo, būtino visuomenės poreikiams tenkinti, ribų, neįvertinus konkretaus visuomenės poreikiams būtino žemės sklypo dydžio. Perduodant ginčo žemę neįrodžius konkretaus visuomenės poreikio ir jo apimties buvo pažeista Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. 4. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenų teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Kadangi valstybės prisiimti įsipareigojimai J. Jerino įpėdiniams iki šiol nėra įvykdyti, jų teisėti lūkesčiai yra pažeidžiami. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų A. Muzikevičiaus, J. Liaskovskajos, A. Gutausko ir O. Pacevičienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami Vyriausybės nutarimai neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai ir įstatymams. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisių atkūrimo procese būtina derinti iki žemės nacionalizacijos buvusių jos savininkų, asmenų, kuriems žemė buvo suteikta naudotis po to, kai buvo nacionalizuota, ir visos visuomenės interesus. Todėl įstatymų leidėjas numatė, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos ne tik grąžinant žemę natūra, bet ir kitais įstatymo nustatytais būdais. Atkuriant nuosavybės teises negali būti tenkinami tik asmenų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, interesai, paneigiant teisėtų žemės naudotojų, kurie teisės aktų nustatyta tvarka suteiktuose žemės sklypuose daugelį metų vykdo praktinę mokymo ir mokslinę veiklą, interesus. Pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises, įgijo teisėtą lūkestį, kad jiems šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis nuosavybės teisės bus atkurtos, tačiau pagal šį įstatymą yra vykdoma ribota restitucija – dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ne visiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkuriamos grąžinant žemę natūra iki nacionalizacijos buvusioje vietoje, nes tam tikros žemėnaudos buvo priskirtos valstybės išperkamai žemei, įskaitant ir mokslo bei mokymo įstaigoms eksperimentams ir kitoms mokslo reikmėms suteiktą žemę. Taigi įstatymų leidėjas piliečiams, kuriems grąžintiną žemę naudojo mokslo ir mokymo įstaigos, nesuteikė pagrindo tikėtis žemės grąžinimo natūra, t. y. šie piliečiai neįgijo teisėtų lūkesčių, kad jiems atkuriant nuosavybės teises bus galima susigrąžinti žemę buvusioje vietoje natūra. 2. LVA – vienintelė speciali mokslo ir studijų institucija, rengianti veterinarijos specialistus. Juos rengiant kvalifikuotam darbui turi būti sudarytos sąlygos ne tik teoriniam, bet ir praktiniam ugdymui, todėl būtina ne tik aprūpinti šią mokslo ir studijų įstaigą specializuota technine ir programine įranga – ji turi turėti ir žemės, kurioje būtų auginami pašariniai ir kiti augalai, veisiami ir auginami gyvuliai. Be to, LVA Praktinio mokymo ir bandymų centras yra pagrindinė šios akademijos Veterinarijos fakulteto Veterinarinės medicinos ir Veterinarinės maisto saugos programų vykdymo bazė. Todėl teisinis reguliavimas, suteikiantis galimybę mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitoms mokslo reikmėms suteiktą žemę priskirti valstybės išperkamai, t. y. negrąžintinai natūra buvusiems savininkams, žemei, leidžia užtikrinti mokslo ir mokymo įstaigų (šiuo atveju – LVA) tolesnį funkcionavimą. 3. Lietuvos veterinarijos akademijai žemės plotas buvo skirtas atsižvelgiant į poreikį, nustatomą pagal studentų skaičių (pagal studentų skaičių ir jų pasirinktas mokslo specializacijas nustatomas reikalingas gamybinis potencialas, galvijų skaičius ir atitinkamai – šiems galvijams auginti reikalingas žemės plotas). Be to, 2002 m. Europos veterinarijos aukštųjų mokymo įstaigų asociacija, tarpininkaujant Europos Komisijos Techninės pagalbos ir pasikeitimų biurui, atliko išsamų tarptautinį Veterinarinės medicinos studijų programos akreditacinį vertinimą. Europos Sąjungos ekspertai konstatavo, kad LVA Praktinio mokymo ir bandymų centras yra būtinas veterinarijos ir gyvulininkystės studijoms. To taip pat reikalaujama Europos Bendrijų Tarybos 1978 m. gruodžio 18 d. direktyvoje 78/1027/EEB ir 78/1026/EEB bei Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. rugsėjo 7 d. direktyvoje 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, kuriose pabrėžiama, jog mokymo-bandymų ūkis su įvairių rūšių gyvuliais yra būtinas, kad Europos Sąjungos valstybėse būtų pripažįstama profesinė rengiamų specialistų kvalifikacija. 4. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, kol buvusiems savininkams ir kitiems asmenims, pageidaujantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiame įstatyme numatytomis sąlygomis ir tvarka nėra atkurtos nuosavybės teisės, jie dar nėra laikomi to turto savininkais, todėl iki to laiko jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą. Suinteresuoto asmens atstovai nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad buvusiam turto savininkui, kurio iki nacionalizacijos turėta žemė teisės aktų nustatyta tvarka yra priskirta valstybės išperkamai žemei, turėtų būti kompensuojama ne pagal specialųjį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, bet vadovaujantis teisės aktais, reguliuojančiais žemės išpirkimą iš jos savininkų visuomenės poreikiams. 5. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu Ginklų fondui yra suteikta išimtinė teisė aprūpinti krašto apsaugos sistemą ir valstybės institucijas ginklais, karine technika, šaudmenimis ir sprogmenimis, taip pat gaminti, remontuoti ginkluotę, šaudmenis ir sprogmenis. Vadovaudamasi šiuo įstatymu ir nacionalinio saugumo interesais, Lietuvos Respublikos valstybės gynimo taryba 1996 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 2S nusprendė Lietuvoje įkurti ginkluotės gamyklą. Jai reikalingo žemės sklypo vietą parinko komisija, sudaryta iš Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto, Kauno apskrities viršininko administracijos bei Ginklų fondo atstovų; ši komisija, remdamasi studija, pagrindžiančia žemės sklypo Kauno rajono Užliedžių kadastro vietovės Vijūkų kaime tinkamumą, 1999 m. balandžio 30 d. surašė statybos sklypo parinkimo aktą. 6. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, statant ginkluotės gamyklą buvo siekiama aprūpinti šaudmenimis Lietuvos kariuomenę, kad jos ginkluotė atitiktų NATO standartus. Tad Ginklų fondui žemės sklypas perduotas atsižvelgiant į visuomenės poreikį. 7. Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 sumažinus LVA skirtų naudoti žemės ūkio naudmenų plotą iki 767,5 hektaro ir Vyriausybės tos pačios dienos nutarimu Nr. 579 iš LVA paimtą 32,5 hektaro žemės sklypą suteikus Ginklų fondui šaudmenų gamyklai statyti, minėtas žemės sklypas iš vienos valstybės išperkamos žemės kategorijos pateko į kitą valstybės išperkamos žemės kategoriją, taigi jis netapo laisvu žemės sklypu, kurį galima grąžinti natūra. IV Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai A. Muzikevičius, J. Liaskovskaja, A. Gutauskas ir O. Pacevičienė pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamų Vyriausybės nutarimų atitiktį inter alia teisinės valstybės principui, įtvirtintam, pasak pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje, taip pat Konstitucijos 29 straipsniui, pasak pareiškėjo, įtvirtinančiam teisėtų lūkesčių principą. 2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, kad šis principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. 3. Atsižvelgdamas į šias oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs ginčijamų Vyriausybės nutarimų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui. 4. Iš pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių dėl Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d. redakcija) atitikties ne visam įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsniui (1991 m. birželio 18 d. redakcija), o tik šio straipsnio nuostatai „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra <...>„, ir dėl Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 (1999 m. gegužės 14 d. redakcija), 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 579 ir 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 atitikties ne visai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d. redakcija), o tik šio įstatymo preambulės nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. 5. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą bus tiriama, ar: – Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1992 m. vasario 27 d. redakcija) patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo nuostata, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsnio nuostatai „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra <...>“; – Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1999 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“; – Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“ ta apimtimi, kuria Ginklų fondui priskirta žemė, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“; – Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimas Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. II 1. Sprendžiant, ar ginčijami Vyriausybės nutarimai neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai ir įstatymams, būtina nustatyti, kokiais teisės aktais ir kuo remiantis žemė buvo suteikta LVA ir Ginklų fondui, koks yra šios žemės teisinis statusas. 2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. liepos 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, skirtą žemės ūkio įmonių turto privatizavimo sąlygoms ir tvarkai reglamentuoti (1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Šis įstatymas netaikomas pramoninio pobūdžio valstybinėms žemės ūkio įmonėms, kurių turtas privatizuojamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, taip pat neprivatizuotinoms specializuotoms žemės ūkio įmonėms. Tokių įmonių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“; 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims“. Taigi Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu žemės ūkio įmonių turtas buvo pripažintas privatizavimo objektu, išskyrus Vyriausybės nustatytas neprivatizuotinas specializuotas žemės ūkio įmones (1 straipsnio 2 dalis), taip pat turtą, grąžinamą buvusiems savininkams atkuriant nuosavybės teises (2 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, šiame įstatyme buvo skiriamos dvi neprivatizuotino žemės ūkio įmonių turto kategorijos: 1) specializuotų žemės ūkio įmonių turtas, kuris dėl tam tikrų ypatybių reikalingas valstybės reikmėms ir negali būti perduotas privatinėn nuosavybėn; 2) turtas, kuris privatinėn nuosavybėn negali būti perduotas privatizavimo sandorio pagrindu, tačiau jo perdavimas privatinėn nuosavybėn nėra absoliučiai apribotas, nes, vykdant restituciją, jis turi būti grąžintas buvusiems savininkams. 3. 1991 m. liepos 30 d. Aukščiausioji Taryba taip pat priėmė nutarimą Nr. I-1629 „Dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“, kurio 3 punktu Vyriausybei buvo pavesta „iki 1991 m. rugsėjo 15 d. sudaryti pagal šį įstatymą ir pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą privatizuojamų žemės ūkio įmonių ir neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašus ir, esant reikalui, nustatyti jų privatizavimo eilę“. Vykdydama šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą Vyriausybė 1991 m. gruodžio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ir leista tikslinti sudarant žemėtvarkos planus neprivatizuojamos žemės plotą. Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąraše inter alia buvo įtvirtinta, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 1 000 hektarų. 4. Vyriausybė 1992 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 134), kurio 1 punktu pakeitė Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1991 m. gruodžio 9 d. redakcija) patvirtintą Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašą ir išdėstė jį nauja redakcija. Šiame sąraše (1992 m. vasario 27 d. redakcija) inter alia buvo įtvirtinta, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, t. y. LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas buvo sumažintas nuo 1 000 iki 800 hektarų. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėtu Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134 buvo nustatytas tik LVA naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas, o sklypo ribos buvo apibrėžtos Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 05-5923 „Dėl Lietuvos veterinarijos akademijos žemės sklypų panaudos žemės ūkio veiklai Kauno rajone“ (toliau – Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 2 d. įsakymas Nr. 05-5923), vėliau jos buvo tikslinamos Kauno apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 05-8064 „Dėl valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planų patvirtinimo (Kauno r.)“ (toliau – 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 05-8064), 2001 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 02-05-4060 „Dėl Kauno apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 05-8064 dalinio pakeitimo (Kauno r.)“ (toliau – 2001 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. 02-05-4060), 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 02-05-4555 „Dėl Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 05-5923 pripažinimo netekusiu galios, žemės sklypų suteikimo naudotis ir nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registrų Nr. 52/1107, 52/1101, 52/1098, 52/1102, 52/1111, 52/1129, 52/1114, 52/1112 patikslinimo (Kauno r.)“ (toliau – 2001 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 02-05-4555), 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 02-05-3199 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (Kauno r.)“ (toliau – 2003 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. 02-05-3199). Paminėtina, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1992 m. vasario 27 d. redakcija) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas ne kartą buvo keičiamas (Vyriausybės 1992 m. birželio 2 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 134 dalinio pakeitimo“, 1993 m. gegužės 28 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 134 dalinio pakeitimo“, 1995 m. spalio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 134 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 ir 1992 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 59 dalinio pakeitimo“ dalinio pakeitimo“), tačiau minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo (1992 m. vasario 27 d. redakcija) nuostata, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, nebuvo keičiama. 5. Vyriausybė 1999 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą Nr. 579 „Dėl žemės sklypo suteikimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo“, kuriuo nutarė: „suteikti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės <...> neterminuotai naudotis šaudmenų gamybos įmonės statybai 32,5 hektaro valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą Kauno rajone, Vijūkų kaime, šiuo metu naudojamą Lietuvos veterinarijos akademijos pagal parengtąjį žemės sklypo planą“ (1 punktas); „leisti pakeisti šio nutarimo 1 punkte nurodyto žemės sklypo <...> pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties“ (2 punktas); „pavesti Kauno apskrities viršininkui skubos tvarka parengti ir sudaryti panaudos sutartį su Ginklų fondu dėl nurodytojo žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis“ (3 punktas); „leisti Kauno apskrities viršininkui nurašyti nurodytajame žemės sklype naikinamus melioracijos įrenginius, kurių likutinė vertė – 69 128 litai“ (4 punktas). Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 579, kuriuo Ginklų fondui perduotas naudotis valstybinės žemės sklypas, pakeičiant pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį, buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (1997 m. birželio 26 d. redakcija) 22, 23, 31 straipsniais, kuriuose inter alia buvo nustatyta, kad: valstybinė žemė suteikiama neterminuotai arba terminuotai naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant valstybinės žemės nuomos sutarčių Vyriausybės nustatyta tvarka (22 straipsnio 1 dalis); valstybinės žemės suteikimo naudotis Krašto apsaugos ministerijos nustatytiems objektams tvarką nustato įstatymai ir Vyriausybė (22 straipsnio 2 dalis); teisę naudotis valstybine žeme suteikia Vyriausybė (23 straipsnio 1 dalies 1 punktas); žemės naudotojai, norintys ją naudoti kitai paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įgyjant arba išsinuomojant bei suteikiant naudotis, privalo gauti Vyriausybės arba apskrities viršininko leidimą (31 straipsnio 1 dalis). 6. Vyriausybė 1999 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 584), kuriuo buvo pakeistas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašas: buvo pakeista skyriaus „Neprivatizuotini žemės ūkio mokslo institutai ir kitos mokslo įstaigos“ paskutinė pastraipa, joje įtvirtinus, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 767,5 hektaro, t. y. LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas buvo sumažintas nuo 800 hektarų iki 767,5 hektaro. Šis Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo pakeitimas – LVA nustatyto neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų ploto sumažinimas 32,5 hektaro (nuo 800 hektarų iki 767,5 hektaro) buvo padarytas todėl, kad jau minėtu Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 579 32,5 hektaro žemės sklypas buvo perduotas Ginklų fondui. 7. Vyriausybė 2001 m. kovo 8 d. priėmė nutarimą Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“, kurio 1 punktu buvo pakeistas Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ ir jo 2 priedo „Mokslo bei mokymo įstaigos ir valstybiniai specializuoti sėklininkystės bei veislininkystės ūkiai ir jų naudojamų žemės sklypų dydis“ skyriuje „Švietimo ir mokslo ministerija“ inter alia buvo nustatyta, kad LVA bendras žemės sklypų dydis yra 815 hektarų, iš jų žemės ūkio naudmenos užima 767,5 hektaro, o užstatytos teritorijos – 34,1 hektaro. Šio Vyriausybės nutarimo 2 punkte buvo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“, taip pat jį bei juo patvirtintą Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašą keitę Vyriausybės nutarimai, inter alia Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Po Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 priėmimo ir įsigaliojimo LVA nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas – 767,5 hektaro – nebuvo keičiamas. 8. Pažymėtina, kad ginčijamu Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266, kuriuo nustatytas LVA naudojamos žemės sklypo dydis ir pripažintas netekusiu galios inter alia ginčijamas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos), buvo papildytas Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių nustatymo“ (toliau – ir Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1026). Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1026 buvo priimtas vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, būtent jo 12 straipsnio 9 punkto (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostata „Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji <...> suteikta mokslo ir mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybinėms įstaigoms ir organizacijoms, perduota valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė“. Šis Vyriausybės nutarimas buvo skirtas žemės ūkio mokyklų ir žemės ūkio mokslo ir mokymo įstaigų naudojamų valstybinės žemės sklypų priskyrimui valstybės išperkamai žemei reguliuoti nustatant tų įstaigų ir jų naudojamų žemės sklypų plotų sąrašą. Taigi ginčijamas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) patvirtintas Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašas Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Nr. 1026 (2001 m. kovo 8 d. redakcija) buvo įvardytas kaip valstybės išperkamų objektų sąrašas, vadinasi, ir LVA priskirtai bei jos naudojamai žemei buvo tiesiogiai įtvirtintas valstybės išperkamos žemės statusas. 9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, LVA iki aptartųjų Vyriausybės nutarimų, kuriais jai buvo priskirtas atitinkamo dydžio valstybinės žemės plotas, priėmimo dar nuo 1956 m. naudojosi atitinkamo dydžio žemės sklypu. Pažymėtina ir tai, kad pagal Kauno rajono Lietuvos veterinarijos akademijos mokomojo-bandomojo ūkio žemės naudojimo ribų planą, patvirtintą Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1983 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 143, LVA buvo skirta ir ji naudojo 3 363 hektarus žemės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, inter alia suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje, LVA naudotas 3 363 hektarų žemės plotas apėmė ir vėliau Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 LVA priskirtą 1 000 hektarų žemės ūkio naudmenų plotą bei Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 134, 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 584 ir 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 LVA priskirtus jau sumažintus žemės ūkio naudmenų plotus – atitinkamai 800 hektarų ir 767,5 hektaro. 10. Apibendrinant minėtuose Vyriausybės nutarimuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, pažymėtina, kad: – Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 LVA buvo suteiktas (priskirtas) atitinkamo dydžio žemės ūkio naudmenų plotas, kuris turėjo valstybinės žemės statusą (tą patvirtina Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 579 nustatytas teisinis reguliavimas, inter alia šio nutarimo 1 punktas, kuriame nustatyta, kad Ginklų fondui suteikiamas neterminuotai naudotis valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypas, naudojamas Lietuvos veterinarijos akademijos); – Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 buvo nustatytas tik Lietuvos veterinarijos akademijai suteiktų (priskirtų) žemės ūkio naudmenų plotas, o konkrečios LVA naudojamo žemės sklypo ribos buvo apibrėžtos jau minėtu Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 05-5923 ir vėliau patikslintos Kauno apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 05-8064, 2001 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 02-05-4060, 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 02-05-4555, 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 02-05-3199; – Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 579 Ginklų fondui perdavus 32,5 hektaro žemės sklypą, kuris buvo įvardytas kaip turintis valstybinės žemės statusą, iki tol naudotą LVA, šios žemės, kaip valstybinės, statusas taip pat nepasikeitė. 11. Pažymėtina, kad žemės privatizavimo ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesai yra neatsiejami nuo žemės reformos, kurią ginčijamų Vyriausybės nutarimų priėmimo metu reguliavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (1992 m. sausio 24 d., 1997 m. liepos 2 d. redakcijos). Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyti žemės reformos tikslai, inter alia grąžinti neteisėtai nusavintą žemę. 11.1. Vyriausybės 1992 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 134, kuriuo buvo pakeistas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540, priėmimo metu galiojo 1992 m. sausio 24 d. redakcijos Žemės reformos įstatymas. Šio įstatymo 13 straipsnio 4 punkte buvo nustatyta, kad privatinėn nuosavybėn piliečiams neparduodama „žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suteikta arba numatoma suteikti mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitoms mokslo ir mokymo reikmėms“. 11.2. Tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 12 straipsnio 5 punkte buvo nustatyta, jog valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė yra išperkama (taikant šiame įstatyme numatytus išpirkimo būdus), jeigu ji numatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitoms mokslo ir mokymo reikmėms. 11.3. Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 584, kuriuo buvo pakeistas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr. 540, priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 13 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji „suteikta mokslo ir mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybinėms įstaigoms ir organizacijoms, perduota valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams“. 11.4. Tuo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 12 straipsnio 9 punkte buvo nustatyta, kad „Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji <...> suteikta mokslo ir mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybinėms įstaigoms ir organizacijoms, perduota valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė“. 11.5. Iš esmės analogiška nuostata dėl mokslo ir studijų institucijoms perduotos žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei buvo įtvirtinta Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 priėmimo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) 12 straipsnio 8 punkte. 12. Apibendrinant teisinį reguliavimą, įtvirtintą Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme, Žemės reformos įstatyme ir įstatymuose, reguliuojančiuose restitucijos santykius, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme išskirdamas dvi neprivatizuotino žemės ūkio įmonių turto kategorijas, siekė atskirti turtą (priklausantį specializuotoms žemės ūkio įmonėms), būtiną valstybės reikmėms, kurio, jį perdavus privatinėn nuosavybėn, tinkamai naudoti toms reikmėms būtų neįmanoma (šio turto perleisti privatinėn nuosavybėn negalima), nuo turto, kurio perduoti privatinėn nuosavybėn nėra absoliučiai negalima – neleidžiami tik šio turto privatizavimo sandoriai, siekiant užtikrinti galimybę grąžinti šį turtą buvusiems savininkams, t. y. prioritetą suteikiant restitucijai, o ne privatizavimui. Kartu pažymėtina, kad valstybės reikmėms reikalinga žemė (inter alia mokslo ir mokymo įstaigoms suteikta žemė) įstatymais buvo priskirta neperduodamos privatinėn nuosavybėn (Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktas (1991 m. liepos 25 d. redakcija)), neprivatizuojamos (Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 3 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija)) ir negrąžinamos natūra buvusiems savininkams (valstybės išperkamos) (įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas (1991 m. birželio 18 d. redakcija), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktas (1997 m. liepos 1 d. redakcija) ir 12 straipsnio 8 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija)) žemės kategorijai. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 3 punktą (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ir pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktą (1997 m. liepos 1 d. redakcija) atitinkamai neprivatizuojamos ar negrąžinamos natūra buvusiems savininkams (valstybės išperkamos) žemės kategorijai buvo priskirta ir žemė, suteikta valstybinėms įstaigoms ir organizacijoms. 13. Vyriausybės nutarimuose įtvirtintą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą teisinį reguliavimą aiškinant minėtų įstatymų kontekste pažymėtina, kad LVA naudotos žemės įtraukimas į šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) patvirtintą Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių sąrašą ir ginčijamu Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 šios žemės priskyrimas prie Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių nustatymo“ nustatytų valstybės išperkamų objektų reiškia, kad Lietuvos veterinarijos akademijai, kaip mokslo ir studijų institucijai, ginčijamais Vyriausybės nutarimais priskirta žemė pateko į neprivatizuotino ir natūra buvusiems savininkams negrąžinamo (valstybės išperkamo) nekilnojamojo turto kategoriją. Pažymėtina ir tai, kad pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 579 Ginklų fondui suteikto neterminuotai naudotis 32,5 hektaro žemės sklypo (kuris tuo metu buvo naudojamas LVA) teisinis statusas nuosavybės teisinių santykių požiūriu nepakito – ši žemė liko valstybine žeme, kuri neprivatizuotina ir buvusiems savininkams natūra negrąžintina kaip valstybės išperkama. III Dėl Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos mokslo bei mokymo įstaigoms ir perduotos valstybiniams specializuotiems sėklininkystės ir veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžio nustatymo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatoms. 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d. redakcija) nuostatos, kad Lietuvos veterinarijos akademijai nustatytas neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų plotas yra 800 hektarų, atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 1 straipsnio nuostatai „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra <...>„, taip pat Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 (1999 m. gegužės 14 d. redakcija) ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 ta apimtimi, kuria Lietuvos veterinarijos akademijai priskirta žemė, atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatai „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. 2. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis). 3. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas); be to savo aktuose Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs: savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją; konstitucinė nuosavybės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises; Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtin …