Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 2/2012-12/2012-9/2013 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU NUTARIMAS DĖL Lietuvos Respublikos BANKŲ ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo, Lietuvos Respublikos ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos CIVILINIO PROCESO KODEKSO KAI KURIŲ NUOSTATų ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2013 m. liepos 5 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams advokatams Gediminui Sagačiui, Rimantui Simaičiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Antanui Nesteckiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. birželio 17 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 2/2012-12/2012-9/2013 pagal: 1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-1/2012) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) pagal normų turinį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2006 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostata „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 9 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą bankui, banko administratorius neturi teisės tikrinti sandorių, sudarytų laikinajam banko administratoriui vykdant banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui, ir reikšti ieškinių teisme dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 2 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 881 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2671 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nustatytas draudimas reikšti reikalavimus teisme dėl Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko ar kitų institucijų ar subjektų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, taip pat reikalavimus dėl Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) vykdymu, o tuo atveju, kad tokie reikalavimai pareiškiami, teismui uždrausta tenkinant ieškinį arba skundą (prašymą) panaikinti skundžiamą veiksmą (aktą), įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas arba kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 1 dalis, Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas draudimas teismams taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios ribotų su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių taikymu susijusių veiksmų atlikimą, taip pat Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus, kitų subjektų veiksmų (aktų), susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, atlikimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-22/2012) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis (2004 m. kovo 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-14/2013) ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2004 m. kovo 30 d. redakcija), 85 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytus atvejus, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek jame draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus atvejus, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 2/2012-12/2012-9/2013. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjų – Seimo narių grupės (prašymas Nr. 1B-1/2012), Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-22/2012) prašymai ištirti Bankų įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, susijusių su kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumu, atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais. 1.1. Pagal Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą vieno draudiko – valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai banko bankroto atveju tenkinami pirma kitų bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų. Taip išskiriamas tik vienas iš daugelio Lietuvoje veikiančių draudimo paslaugas teikiančių subjektų, t. y. privilegijos suteikiamos vienai įmonei. Dėl šios priežasties toks teisinis reguliavimas yra diskriminacinis ir juo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galimi nuostoliai dėl banko bankroto, galintys atsirasti išmokėjus indėlių draudimo lėšas, perkeliami kitiems kreditoriams, kurių reikalavimų tenkinimo eilė žemesnė, t. y. šios valstybės įmonės, kaip kreditoriaus bankroto procese, teisės tenkinamos pakenkiant kitų banko kreditorių teisėms, už tai likusiems kreditoriams niekaip neatlyginant ir taip pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos principą. Be to, ūkio subjektų, kurie yra žemesnės nei antrosios reikalavimų tenkinimo eilės kreditoriai, teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti, taip pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, konstitucinį teisinės valstybės principą. 1.2. Pareiškėjų abejonė dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 3 dalyje (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-22/2012) abejonė dėl Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nustatyto reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir jų abejonė dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies (2004 m. kovo 30 d. redakcija) atitikties toms pačioms Konstitucijos nuostatoms. 2. Pareiškėjų – Seimo narių grupės (prašymas Nr. 1B-1/2012), Vilniaus apygardos teismo (prašymas Nr. 1B-14/2013) prašymai ištirti Bankų įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, susijusių su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, atitiktį Konstitucijai grindžiami šiais argumentais. 2.1. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2004 m. kovo 30 d. redakcija), Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2006 m. balandžio 20 d. redakcija), po bankroto bylos bankui (įmonei) iškėlimo yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, taigi ir įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta šio draudimo išimtis, pagal kurią galima įskaityti indėlininko ar investuotojo, kuris kartu yra ir banko paskolos gavėjas, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyto dydžio reikalavimą, už kurį indėlininkui ar investuotojui nemokama draudimo išmoka, į banko reikalavimą indėlininkui ar investuotojui dėl negrąžintos paskolos. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta kita išimtis, pagal kurią priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nedraudžiamas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pareiškėjas – Seimo narių grupė teigia, kad tokiu diferencijuotu teisiniu reguliavimu, kai išskiriami tik tam tikri asmenys, kuriems priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kitaip nei kitiems asmenims, nėra draudžiamas, įstatymų leidėjas iš esmės neišsprendė įskaitymo bankroto procese klausimo. Iš abiejų pareiškėjų prašymuose išdėstytų argumentų visumos matyti, kad, pasak jų, ginčijamas teisinis reguliavimas atitiktų Konstituciją tuo atveju, jei pagal jį nebūtų draudžiama po bankroto bylos įmonei (bankui) iškėlimo įskaityti visų kreditorių ir skolininkų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, jei tokia įskaitymo galimybė buvo iki bankroto bylos įmonei (bankui) iškėlimo. 2.2. Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės, kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip ir bet koks kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas. Esant tokiai situacijai, kai bankrutuojančio banko (įmonės) reikalavimas yra patenkinamas, o kitos prievolės šalies, inter alia indėlininkų, kurių priešpriešiniai reikalavimai su bankrutuojančiu banku viršija Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu draudžiamas sumas, mokios įmonės priešpriešinis vienarūšis reikalavimas nepatenkinamas arba patenkinamas tik iš dalies (nors abu reikalavimai prieš iškeliant bankroto bylą galėjo būti patenkinti), yra pažeidžiamas nuosavybės teisinės apsaugos principas. 2.3. Asmenys, esantys nemokaus banko (įmonės) kreditoriais, turi būti laikomi lygiais, jiems turi būti nustatomos vienodos sąlygos. Kreditoriai, kurių priešpriešiniai reikalavimai su bankrutuojančiu banku viršija pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą draudžiamas sumas ir kurie neįskaitė šių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų iki bankroto bylos bankui iškėlimo, neturėdami galimybės įskaityti viso savo reikalavimo, privalo grąžinti bankrutuojančiam bankui likusią skolą, o bankrutuojančio banko turtas įstatymų nustatyta tvarka bus dalijamas visiems kreditoriams. Tokie kreditoriai yra diskriminuojami, palyginti su kitais kreditoriais, kurie nėra nemokaus banko skolininkai (neturi jam neįvykdytų prievolių), taip pat su nemokiu banku, nes privalo jam grąžinti skolas visiškai, o banko skolas gali atgauti tik Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka; taip pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. 2.4. Ginčijamu teisiniu reguliavimu labiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ribojamos dalies bankrutuojančio banko (įmonės) kreditorių, kurie yra ir jo (jos) skolininkai, teisės. Vienų kreditorių reikalavimų tenkinimas pakenkiant kitiems kreditoriams negali būti laikomas tarnavimu bendrai tautos gerovei, todėl pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis. 2.5. Nurodytu įskaitymo draudimu banko bankroto procese pažeidžiami teisingumo, proporcingumo principai, nes yra paisoma tik nemokaus banko (įmonės) interesų ir neatsižvelgiama į mokių kreditorių, kurie kartu yra ir nemokaus banko (įmonės) skolininkai, interesus. Nenustačius galimybės įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus iškėlus bankroto bylą, yra nepaisoma asmenų teisėtų lūkesčių. 2.6. Pasak pareiškėjų, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta išimtimi, pagal kurią priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas nedraudžiamas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, įtvirtinama konstituciškai nepagrįsta valstybės ir jos institucijų privilegija įmonės bankroto atveju pirmiau tenkinti savo, o ne kitų kreditorių reikalavimus. Teisinis reguliavimas, pagal kurį kitiems kreditoriams nei valstybė bei jos institucijos nustatomos mažiau palankios galimybės ginti teises įmonės (banko) bankroto atveju, nedera su valstybės pareiga ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; ūkio subjektų teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti. Leidžiant valstybei, kaip nemokaus banko (įmonės) kreditorei, neribotą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir suteikiant pirmenybę įskaityti savo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kylančius iš mokesčių permokos (skirtumo), palyginti su kitais kreditoriais, kurie, bankrutavusio banko (įmonės) atžvilgiu būdami ir kreditoriai, ir skolininkai, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų neįskaitė iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiamas asmenų lygybės įstatymui principas. 3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-1/2012) ištirti Bankų įstatymo 72 straipsnio 10 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 761 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalies, 85 straipsnio 9 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 881 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 3 dalies (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija), 2671 straipsnio (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais. Ginčijamomis nuostatomis nepagrįstai apribojus asmens teisę kreiptis į teismą ir teismo galias, iš esmės suvaržomos tiek banko administratoriaus, tiek banko kreditorių ir kitų asmenų galimybės ginti galbūt neteisėtais Vyriausybės, jos įgaliotos institucijos, Lietuvos banko, laikinojo administratoriaus ar kitų institucijų arba subjektų veiksmais (aktais) pažeidžiamas nuosavybės teises. Pašalinus teismų galimybę spręsti, kuri procesinė ir (ar) pažeistų teisių gynimo priemonė konkrečiu atveju yra tinkamiausia, nepagrįstai yra apribotos tiek šių asmenų teisės, tiek teisminės valdžios įgaliojimai. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro pagrindą manyti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio pozicija dėl banko kreditorių lygiateisiškumo bankroto procese grindžiama šiais argumentais. 1.1. Lietuvos indėlių ir investicijų garantijų sistemos fondus administruojančios VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veikla panaši į draudimo veiklą, tačiau jos tikslai, teisinis statusas, teisės ir pareigos yra kitokios nei kitų draudimo įmonių, todėl būtų klaidinga ją traktuoti kaip vieną iš daugelio Lietuvoje veikiančių draudimo paslaugas teikiančių subjektų. Tai, kad banko bankroto procese VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ suteikiamos privilegijos kitų kreditorių atžvilgiu, yra priemonė, kuria naudodamasi valstybė siekia išvengti neigiamų socialinių pasekmių. Indėlių ir investicijų garantijų sistemos paskirtis – ne tik kompensuoti problemų turinčio banko indėlininkų ir investuotojų nuostolius (išmokėti įstatyme nustatyto dydžio kompensacijas), bet ir išlaikyti visą valstybės finansų sistemą stabilią. Bankų ir finansų sistemos apsauga Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje yra laikoma viešuoju interesu. Pagal ES teisę eilę, pagal kurią turi būti tenkinami kompensacijas išmokančios institucijos reikalavimai, nustato nacionalinės teisės aktai. Lietuvoje nuspręsta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ suteikti pirmenybę prieš kitus kreditorius, išskyrus banko darbuotojus ir žalą sveikatai patyrusius asmenis, atsižvelgiant į tai, kad šiai institucijai pereina indėlininkų, kuriems ji išmoka kompensacijas, teisės (subrogacija). Tokia nuostata yra siekiama užtikrinti, kad indėlių ir investicijų garantijų sistema nežlugtų, o išmokėtos indėlininkams ir investuotojams sumos būtų atkurtos. Jeigu nurodyta privilegija nebūtų įtvirtinta, indėlių ir investicijų garantijų sistema būtų nepajėgi efektyviai veikti, dėl to galėtų būti pakirstas pasitikėjimas bankais, o tai lemtų masinį indėlių atsiėmimą iš bankų ir sukeltų dideles neigiamas pasekmes visos valstybės finansų sistemos stabilumui. Lietuva nėra vienintelė valstybė, kurioje indėlių ir investicijų draudimo institucija turi pirmumo prieš kitus kreditorius teisę, – tokia teisė yra įtvirtinta kai kuriose ES ir kitose valstybėse. 1.2. Valstybė yra ypatingas teisės subjektas, jos paskirtis – užtikrinti piliečių teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Valstybė nėra komercinis kreditorius, pagal savo funkcijas ir santykį su banku (kaip mokesčių mokėtoju) ji iš esmės skiriasi nuo kitų kreditorių, todėl jos reikalavimų tenkinimo išskyrimas į atskirą eilę, suteikiant jai pirmenybę prieš kreditorius, kurių reikalavimų įvykdymas nėra užtikrintas banko turtu, yra proporcingas ir pagrįstas. Valstybės privilegijų bankroto procese nustatymas tiek, kiek tai susiję su valstybės biudžeto surinkimu, yra viena iš priemonių, kuri padeda siekti visuomenei naudingų tikslų, užtikrinti viešųjų interesų, valstybės piliečių teisių ir laisvių įgyvendinimą. Valstybės privilegijos bankroto procese yra įtvirtintos įstatyme, jos visiems iš anksto žinomos, todėl banko kreditoriai gali iš anksto įvertinti savo riziką ir imtis atitinkamų priemonių. Lietuva yra viena iš daugelio valstybių, kurioje bankroto procese valstybės mokestiniams reikalavimams nustatyta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu. Reikalavimai dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, yra tenkinami ta pačia eilės tvarka, kaip ir reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, nes jie yra neatsiejami nuo valstybės turtinių įsipareigojimų, valstybės biudžeto formavimo ir vykdymo. 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio pozicija dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų grindžiama šiais argumentais. Bankroto, kaip teisinio instituto, paskirtis ir yra apginti asmenų nuosavybės teises, kiek tai įmanoma bankroto procese. Bankrotas keliamas tik nemokiam subjektui, t. y. asmeniui, kuris negali ir artimiausiu metu negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, o jo įsipareigojimai gali viršyti turimą turtą (pusę balansinės turto vertės). Bankroto bylos iškėlimas reiškia, kad bus ribojamos tiek asmens, kuriam iškelta bankroto byla, tiek jo kreditorių nuosavybės teisės. Kita vertus, bankroto institutas yra viena iš priemonių nuosavybės teisėms apsaugoti, jo nesant, bankrutuojančio asmens kreditoriai galėtų patirti dar didesnius nuostolius. Pardavus bankrutuojančios įmonės turtą gautos lėšų sumos paprastai nepakanka visų kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl kreditorių reikalavimai tenkinami įstatyme nustatyta jų eilės tvarka. Bankroto proceso metu svarbiausia yra užtikrinti kuo teisingesnį bankrutuojančio asmens turto paskirstymą. Teisės normos, pagal kurias tam tikrais atvejais yra leidžiamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, yra ne bendroji taisyklė, o atvirkščiai – bendrosios taisyklės išimtis. Draudimas vykdyti finansines prievoles bankroto procese yra priemonė, padedanti saugoti visų kreditorių teises ir interesus, užtikrinti kuo teisingesnį jų reikalavimų patenkinimą iš likusio turto. Priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra prievolės įvykdymo būdas. Jeigu nebūtų draudimo bankroto procese įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, tikėtina, kad nemažos lėšų sumos nepatektų į bankrutuojančios įmonės turtą, iš kurio turi būti tenkinami visų kreditorių reikalavimai laikantis įstatyme nustatytos jų tenkinimo eilės. Taigi, nesant nurodyto draudimo, galėtų susidaryti tokia situacija, kad būtų patenkinti kai kurių trečiosios eilės kreditorių reikalavimai, o pirmosios eilės kreditoriams turto pritrūktų. Taigi Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatos dėl draudimo įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus juridinio asmens bankroto atveju nepažeidžia Konstitucijos nuostatų dėl nuosavybės teisių ir asmenų lygybės įstatymui, nes yra nustatytos įstatymuose, būtinos, proporcingos ir pagrįstos. Kitu atveju, t. y. nesant nurodyto draudimo, galėtų būti pažeistos kreditorių, įskaitant bankrutuojančio asmens darbuotojus ir žalą sveikatai patyrusius asmenis, neturinčių tokių reikalavimų, teisės, nes jų galimybės patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančio banko turto akivaizdžiai sumažėtų. Kitose valstybėse priešpriešinių reikalavimų įskaitymas bankroto procese vienaip ar kitaip taip pat yra ribojamas. Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl leidimo įskaityti indėlininkų ir investuotojų, kurie kartu yra ir banko paskolos gavėjai, reikalavimus, taip pat Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, kuriomis nedraudžiamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai jis galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas, yra pateisinamos viešuoju interesu, be to, nustačius nurodytas išimtis kitų kreditorių galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bankrutuojančio asmens turto nepablogėjo. Pakeitus galiojantį teisinį reguliavimą ir leidus vienarūšių reikalavimų įskaitymą bankroto procese, tokius reikalavimus turinčių kreditorių padėtis galėtų būti netgi geresnė nei hipotekos kreditorių, apie kurių reikalavimus, kitaip nei apie priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, yra žinoma iš anksto, nes jie yra viešai prieinami Hipotekos registre. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą draudimo įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus bankroto procese išimtis padaryta tik valstybei, t. y. valstybė neturi grąžinti mokesčio permokos bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, o gali ją įskaityti šio asmens mokestinei nepriemokai ar skolai valstybei padengti, tačiau valstybė ir taip turi pirmumo teisę kitų kreditorių atžvilgiu, todėl nurodyta išimtimi kitų kreditorių teisės ribojamos kur kas mažesniu mastu, negu būtų ribojamos leidžiant ir kitiems nei valstybė kreditoriams bankroto procese pasinaudoti teise įskaityti vienarūšius reikalavimus. 3. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A. Nesteckio pozicija dėl asmens teisės kreiptis į teismą ir teismo galių ribojimo grindžiama šiais argumentais. Ginčijamos nuostatos buvo priimtos atsižvelgiant į Europos Komisijos 2010 m. spalio 20 d. komunikato „ES finansų sektoriaus krizių valdymo sistema“ (KOM(2010) 579 galutinis) nuostatas, kitų valstybių patirtį, įtvirtinant teisės aktuose mechanizmus, padedančius kuo mažesnėmis viešojo sektoriaus lėšomis ir kuo labiau sumažinant bankų žlugimo daromą žalą indėlininkams, finansų sistemai ir visai visuomenei nutraukti su rimtais finansiniais sunkumais susidūrusių visai bankų sistemai svarbių bankų veiklą. Ginčijamas teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik susiklosčius ypatingoms sąlygoms, t. y. esant realiai grėsmei bankų sistemos stabilumui ir patikimumui, jis nepaneigia asmenų teisės į teismą, teismo teisės vykdyti teisingumą, priimti teisingą sprendimą, apsaugoti asmenų teises ir laisves, o tik nustato tam tikrus ginčų sprendimo ypatumus ir teisių įgyvendinimo ribas, taip pat nepaneigia asmenų teisės į nuosavybę ir sudaro prielaidas gauti teisingą kompensaciją, jeigu valstybės institucijų ar jų įgaliotų asmenų veiksmais būtų padaryta žala, todėl ginčijamuose įstatymuose nustatyti apribojimai yra būtini, pagrįsti ir proporcingi siekiamam tikslui. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanės prof. dr. Rimos Ažubalytės, Investuotojų asociacijos direktoriaus Tomo Pilipavičiaus rašytiniai paaiškinimai. IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai advokatai G. Sagatys, R. Simaitis iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas A. Nesteckis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas (prašymas Nr. 1B-22/2012) inter alia prašo ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas abejoja Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta, kad valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą, taip pat dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, tenkinami antrąja eile. 2. Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka“ (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nustatyta: „1. Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). 2. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. 3. Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų. 4. Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai. 5. Pirmąja eile tenkinamiems kreditorių reikalavimams neturi būti priskirtas apskaičiuotas, su darbo užmokesčiu susijęs gyventojų pajamų mokestis. Šis reikalavimas turi būti tenkinamas antrąja eile. Kai šio straipsnio 2 dalyje nurodytų darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe buvo tenkinami iš Garantinio fondo lėšų ar kai priimamas sprendimas mokėti žalos atlyginimą už įmonę iš valstybės biudžeto lėšų, o fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai sumokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją buvo tenkinami iš Žemės ūkio ministerijos skirtų lėšų, tai dėl šios priežasties atsiradę Garantinio fondo, valstybei atstovaujančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus ir Žemės ūkio ministerijos atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami antrąja eile. 6. Kiekviename etape kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. Jeigu tenkinant pirmąja eile tenkinamus kreditorių reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka iš Garantinio fondo ar Žemės ūkio ministerijos lėšų buvo neišlaikytas šioje dalyje nurodytas reikalavimų tenkinimo proporcingumo principas, tai tenkinant iš įmonės lėšų likusius nepatenkintus šių kreditorių reikalavimus turi būti išlyginami atsiradę proporcingumo neatitikimai. 7. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų, o fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gali būti tenkinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojo ar fizinio ir juridinio asmens patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodytų fondų sumokėtos sumos dydžiu.“ Taigi šiame straipsnyje yra nustatyta bankrutuojančių įmonių kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka. 3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ 2 dalį (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai. 4. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Lietuvos banko, UAB „Prekybos bazė urmas“ ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui AB bankui „Snoras“. 5. Bankų bankroto proceso ypatumus nustato Bankų įstatymas, kurio 87 straipsnyje „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė“ (2011 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta: „1. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe. 2. Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimas reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu. 3. Trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija. 4. Ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straipsnio 1, 2, 3, 5, 6 ir 7 dalyse, reikalavimai. 5. Penktąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl bankui suteiktų pasitikėtinių (subordinuotų) paskolų ir banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius, išskyrus reikalavimus, kurie nurodyti šio straipsnio 6 dalyje. 6. Šeštąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai dėl banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius ir kurių įsigijimo sandoriuose numatyta, kad pagal juos reikalavimai tenkinami tik po kitų banko kreditorių reikalavimų, įskaitant reikalavimus dėl bankui suteiktų pasitikėtinių (subordinuotų) paskolų ir kitų banko išleistų ne nuosavybės vertybinių popierių, kurie turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius. 7. Septintąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai.“ Taigi šiame straipsnyje yra nustatyta bankrutuojančių bankų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė. 6. Pažymėtina, kad Bankų įstatymo 87 straipsnis, kuriame nustatyta bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, yra specialioji norma Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyta bankrutuojančių įmonių kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, atžvilgiu. Taigi bankrutuojančių bankų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė yra nustatyta Bankų įstatymo 87 straipsnyje, o ne Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje, kurioje priėmė nutartį kreiptis į Konstitucinį Teismą, neturėjo (ir negalėjo) taikyti Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija). 7. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija), kuri šioje Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje neturi būti taikoma. 8. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. 9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-22/2012) ištirti, ar Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 3 dalies (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostata „antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą <...>; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina. II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Bankų įstatyme nustatytas reguliavimas, pagal kurį banko bankroto atveju antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, o trečiąja eile – valstybės reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, ir Įmonių bankroto įstatyme bei Bankų įstatyme nustatytas reguliavimas, pagal kurį draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat prašoma ištirti, ar Bankų įstatyme, Finansinio tvarumo įstatyme, Administracinių bylų teisenos įstatyme, Civilinio proceso kodekse nustatytas reguliavimas, pagal kurį banko administratorius neturi teisės tikrinti iki bankroto bylos bankui iškėlimo sudarytų sandorių, susijusių su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimu kitam bankui, ribojama banko administratoriaus ir kitų asmenų teisė kreiptis į teismą dėl sprendimų (veiksmų) finansiniam stabilumui užtikrinti, ribojami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą sprendžiant su finansinio stabilumo užtikrinimu susijusius klausimus, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). 2.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). 2.2. Finansų srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia finansinių paslaugų teikimas, yra viena iš specifinių ūkinės veiklos rūšių; jai būdinga inter alia tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka šalies finansų sistemai, kartu ir visam šalies ūkiui; finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą, todėl pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas). 2.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš būdų garantuoti finansų sistemos saugumą, stabilumą, patikimumą – nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų siekiama užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais. Šio tikslo galima siekti įvairiais būdais, inter alia galima nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį bankrutuojančio banko kreditoriams (indėlininkams, investuotojams) nustatytomis sąlygomis kompensuojami jų patirti praradimai. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairius praradimų kompensavimo modelius, inter alia indėlių ir investicijų draudimą. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, kitų konstitucinių imperatyvų. 3. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose nuosavybės teisių apsauga gali būti skirtingai reguliuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisių subjektų skirtingą padėtį siekiant apibrėžtų tikslų (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). 4. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo užtikrinamas finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas, privalo paisyti konstitucinio asmenų, dalyvaujančių finansinėje veikloje, lygiateisiškumo principo. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas finansinę ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas šalyje veikiančios finansų sistemos saugumas, stabilumas ir patikimumas, gali nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą finansų institucijos (inter alia banko) kreditorių, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu. Nustatydamas diferencijuotą teisinį reguliavimą finansinės veiklos srityje, įstatymų leidėjas privalo paisyti konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos, konstitucinių teisingumo, proporcingumo reikalavimų, iš Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų. 5. Valstybės biudžetas yra valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas tam tikram laikotarpiui, t. y. valstybės finansinis planas, kuriuo perskirstomos viešosios lėšos; teisine prasme valstybės biudžetas yra įstatymas, kuriuo biudžetiniams metams patvirtinamas valstybės pajamų ir išlaidų (asignavimų) planas (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta socialinė darna, biudžeto lėšos privalo būti skiriamos įvairioms valstybės funkcijoms vykdyti, viešosioms paslaugoms teikti (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas). Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų.“ Mokesčiai – įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai), yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai). 6. Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu.“ Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės paskola – tai piniginės lėšos (taip pat gali būti materialinės vertybės, paslaugos), valstybės vardu gaunamos pagal paskolos sutartis arba kitus skolinius įsipareigojimus ir grąžinamos atitinkama (vidaus ar užsienio) valiuta; valstybės paskolų lėšos yra valstybės pajamos, o paskolų dengimas – valstybės biudžeto išlaidos (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). 7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad šio konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). 8. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti (inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme. 9. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas). 10. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis aiškintina kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai); Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalimi, pažymėtina, kad žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų. 11. Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos kartu su įtvirtintosiomis Konstitucijos 109 straipsnyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ne kartą yra konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves teisme, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą. 12. Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas teisingumą vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, vadovaujasi atitinkamomis proceso teisės normomis, savaime neprieštarauja konstituciniam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui, nepažeidžia asmenų, kurie kreipėsi į teismą, teisių. III Dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies, 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama, ar Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalis, 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą <...>, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija“ nepri …