Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcij

Byla Nr. 03/04-15/04-05/06 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTO (2002 M. BALANDŽIO 2 D. REDAKCIJA), 16 STRAIPSNIO 7 DALIES (1999 M. GEGUŽĖS 13 D., 2001 M. GRUODŽIO 11 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2007 m. liepos 5 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Antanui Bosui, Gintarui Šileikiui, Valdemarui Tomaševskiui, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vyresniajam patarėjui Dariui Karveliui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. birželio 27 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 03/04-15/04-05/06 pagal:

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-01/2004, Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas 1B-14/2004, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-05/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 03/04-15/04-05/06.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, neprieštarauja Konstitucijos 18, 29, 32 straipsniams (prašymas Nr. 1B-01/2004).

II 1. Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. Konstitucinės teisės ir laisvės traktuotinos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnį, įtvirtinantį žmogaus teisių ir laisvių prigimtinį pobūdį. Jeigu įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti konstitucinių teisių apribojimai neturi aiškaus ir teisėto pagrindimo, jie turėtų būti pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai. Įstatymai draudžia arba riboja tokią veiklą valstybiniuose parkuose, kuri gali pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams, taip pat rekreaciniams ištekliams. Tokio ribojimo tikslas ir paskirtis yra suprantami. Tačiau, pasak pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo, subjektų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą valstybiniame parke, rato ribojimas nenurodant ribojimo tikslo ir paskirties neturėtų būti pripažįstamas pagrįstu. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas riboja subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises valstybiniame draustinyje ar valstybiniame parke ekvivalentine natūra, ratą nenurodant ribojimo tikslo ir paskirties.

Taip, pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo nuomone, yra nepagrįstai ribojamos žmogaus teisės ir laisvės, nepaisoma Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinto žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio. Be to, toks teisinis reguliavimas nuosavybės teisių atkūrimą susieja su nuosavybės teisių subjektų požymiais, nes nuosavybės teisės yra atkuriamos asmenims, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, o tai, pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo manymu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą. Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama ir Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, nes yra sukuriama priešprieša tarp teisės pasirinkti gyvenamąją vietą ir teisės turėti nuosavybę: asmens teisė pasirinkti gyvenamąją vietą, kaip teigia pareiškėjas, „apribojama pagal jo pageidaujamos gauti nuosavybėn žemės sklypo buvimo vietą“, todėl asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netenka galimybės įgyvendinti kitos konstitucinės teisės.

Iki 2001 m. gruodžio 11 d., kai buvo pakeista Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, teisė atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu sklypu valstybiniuose parkuose ir draustiniuose įstatymuose buvo siejama su sąlyga, kad pretendentas gyventų valstybinio parko, valstybinio draustinio ar gretimoje teritorijoje. Toks teisinis reguliavimas sukėlė piliečiams lūkestį, kad jei jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis bus suteiktas žemės sklypas ekvivalentine natūra valstybiniame parke ar draustinyje. Tačiau pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės ar miško plotą, buvo nustatyti kitokie, sunkesni reikalavimai šiai teisei įgyvendinti. Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas, kai prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams yra nustatomi nauji reikalavimai, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustačius, kad „grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trukumo“, yra apribojamas plotas žemės, į kurią galima atkurti nuosavybės teises. Toks kiekybinis apribojimas neleidžia atkurti nuosavybės teisių į visą laisvą ir neužstatytą žemę, kuriai nėra konkretaus visuomenės poreikio. Pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo, negalima apriboti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į laisvą (neužstatytą) žemę, jeigu nėra konkretaus visuomenės poreikio tai konkrečiai žemei, priešingu atveju yra pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario A. Boso ir D. Karvelio (atstovaujančių suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-14/2004) ir Seimo nario Y Tomaševskio (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-05/2006) rašytiniai paaiškinimai.

Ginčijamomis nuostatomis panaikintas iki tol kurį laiką buvęs absoliutus draudimas perduoti savininkams lygiavertį žemės sklypą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose. Tuo siekta atkurti visuomeninių santykių pusiausvyrą – išsaugoti vertingiausias šalies teritorijas ir kartu apginti šių teritorijų gyventojų nuosavybės teises. Tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigta asmenų nuosavybės teisė, o tik buvo apribotas jos įgyvendinimas asmenims, kurie iš tikrųjų negyvena valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje, neturi jame nuosavybės teise gyvenamojo namo, buto ar jų dalies ir nenaudoja žemės asmeniniam ūkiui. Taigi ginčijamose nuostatose yra numatyta tik viena asmenų grupė – piliečiai, gyvenantys ir turintys gyvenamuosius namus ar butus valstybiniame parke ar draustinyje, ir neįtvirtinta, kad šiai grupei priklausantys asmenys skirtingai įgyvendina savo teises; todėl, Seimo nario A. Boso ir D. Karvelio nuomone, konstitucinis asmenų lygybės principas nėra pažeidžiamas, nes jis nepaneigia galimybės įstatyme nevienodai reglamentuoti tam tikrų asmenų, kurių padėtis skirtinga, teisinio statuso.

IV 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo nariai A. Bosas, V. Tomaševskis, taip pat D. Karvelis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose pateiktus argumentus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (jų dalių) atitiktis Konstitucijai.

Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms.

Paneigtų nuosavybės teisių atkurti remiantis įstatymais, galiojusiais tuo metu, kai buvo priimtas minėtas principinis sprendimas atkurti nuosavybės teises, buvo neįmanoma. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Todėl Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; tokį pasirinkimą, be minėtų veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Šis įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; tokį jo pobūdį lėmė tai, kad: jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo; jis buvo taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas buvo vykdomas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka.

Šio teisinio reguliavimo konstitucingumas buvo ginčijamas Konstituciniame Teisme. Konstitucinis Teismas, apsvarstęs pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23, 106, 109, 114, 145 straipsniams, 1997 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją“, kuriuo, atsižvelgdamas į tai, kad Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, pagal kurio 22 straipsnio 3 punktą įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, pradėtą teiseną nutraukė.

Kartu pažymėtina, kad, kaip minėtame savo sprendime konstatavo Konstitucinis Teismas, „įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir paprastai siejamas su Konstitucijoje nurodytais atvejais“. Paminėtina, kad toks atvejis numatytas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad „Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą“.

Pacituota oficialios konstitucinės doktrinos nuostata reiškia inter alia tai, kad Konstitucija neleidžia įstatymų leidėjui priimti įstatymų, kuriais sustabdomas galiojančių įstatymų galiojimas; kad tol, kol įstatymas galioja, jis turi būti taikomas; kad prireikus netaikyti įstatymo (jo dalių), turi būti pripažįstama, kad jis (jo dalys) neteko galios, o ne kad sustabdomas jo (jo dalių) galiojimas. Kita vertus, Seimas gali nustatyti, nuo kada pradedamas taikyti jo priimtas ir įsigaliojęs įstatymas, kad įstatymo įsigaliojimo ir jo taikymo data gali nesutapti (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, o baigus restituciją jis neteks prasmės ir turės būti pripažintas netekusiu galios.

Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Pabrėžtina, kad restitucijos santykių teisinio reguliavimo nestabilumas nemažai nulėmė ir teisinio tikrumo stoką – teisinių santykių subjektai, tam tikru laikotarpiu įgiję lūkestį, kad įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka galės atkurti nuosavybės teises į atitinkamą turtą, neretai atsiduria tokioje padėtyje, kai jie nėra tikri, ar dėl nuolat besikeičiančio teisinio reguliavimo šis jų lūkestis tikrai galės būti įgyvendintas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo nariai A Bosas, G. Šileikis, Y Tomaševskis Konstitucinio Teismo posėdyje taip pat konstatavo, jog restitucijos procesas buvo nenuoseklus, prieštaringas dėl to, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas, o atitinkamos teisės aktų nuostatos buvo nevienodai traktuojamos.

II 1. Pagal Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimto ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos „perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Neringos miestą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas visas šio prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha“.

Įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik šiose teritorijose gyvenantiems piliečiams“.

3.1. Šio įstatymo 3 straipsniu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo pakeista ir papildyta bei išdėstyta nauja redakcija.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos: <...> „perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose.

Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose.“ 3.2. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) tapo 7 dalimi (2 dalis), o ši dalis buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija (3 dalis).

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis“.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

6.1. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas negrąžinami perduodant nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą“.

Taigi buvo panaikinta iki tol buvusi galimybė gauti nuosavybėn valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijoje esančius žemę ar mišką kaip lygiavertį turtą kitoje vietovėje anksčiau turėtajai žemei ar miškui bei kitoje valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijos dalyje anksčiau turėtajai žemei ar miškui.

6.2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsniu buvo pratęsti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti – buvo nustatyta, kad tokie prašymai gali būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Vėliau prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai pratęsiami nebuvo.

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija), kurios nuostatų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Nemuno deltos regioniniame parke žemė perduodama nuosavybėn lygiaverčiu žemės plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, piliečiams, kurie gyvena šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse. Remiantis iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais, valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai piliečiams, gyvenusiems ir turėjusiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, grąžinami perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško plotą ar vandens telkinį.“ 8. Vėliau Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2002 m. sausio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. sausio 18 d.; Seimo 2002 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. balandžio 17 d.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), kurio nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos“.

Taigi piliečiams grąžinamos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės plotas negali būti didesnis negu 1 ha, jeigu šioje laisvoje (neužstatytoje) žemėje yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai (pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą) ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 12 ir 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) buvo pakeistas bei papildytas ir išdėstytas nauja redakcija, tačiau pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamos nuostatos pakeistos nebuvo.

Šiais įstatymais Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nebuvo keičiama ir (arba) papildoma.

III 1. Minėta, kad Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina.

Pagal pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Šiaulių apygardos administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos), oficiali konstitucinė restitucijos doktrina plėtojama remiantis ankstesnėse konstitucinės justicijos byloje suformuluotomis nuostatomis.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai natūra nėra grąžinami asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra valstybės išperkami; Įstatymo nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, taip pat turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, t. y. suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė.

Kartu pabrėžtina, kad nors konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus reikalavimus inter alia restitucijos santykių teisiniam reguliavimui, jo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos. Kaip tik priešingai – paaiškėjus, kad anksčiau nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra daroma žala kitoms Konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tačiau ir tokiais atvejais turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

5.1. Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

5.2. Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Bendrinė Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, tačiau vietovių priskyrimas ypač vertingoms vietovėms turi būti pagrįstas. Atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktų nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.).

5.3. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvokos „ypač vertingos vietovės“, kaip bendrinės sąvokos, kontekste paminėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami Konstitucijos tekste, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystimąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 54 straipsnyje minimos ypač vertingos vietovės įstatymuose gali būti vadinamos ir kitaip, jeigu dėl to nėra iškreipiamas ar suvis paneigiamas konstitucinės sąvokos „ypač vertingos vietovės“ turinys.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys įstatymuose vadinamos saugomomis teritorijomis. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) saugomomis teritorijomis laikomos sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) (2 straipsnio 32 dalis); saugomoms teritorijoms yra priskirtos ir tokios teritorijos, kurios vadinamos „valstybiniais parkais“ ir „valstybiniais draustiniais“: valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – tai didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu (2 straipsnio 43 dalis); „draustiniai“ – tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą, kai šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos (2 straipsnio 8 dalis).

Taigi valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis. Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) vartojamos sąvokos „valstybinis parkas“ ir „valstybinis draustinis“ neiškreipia, juo labiau nepaneigia konstitucinės sąvokos „ypač vertingos vietovės“ turinio.

5.4. Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatuota, kad toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus.

Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams nustatyto teisinio režimo.

Taigi dėl to, kad ypač vertingose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims, aptariamieji ribojimai ir draudimai gali būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims. Siekiant užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą, tokiais ribojimais ir draudimais gali būti įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų teises. Visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė ir kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Susiklosčius tokiai padėčiai, kai valstybė laikinai faktiškai valdo ir naudoja jai nuosavybės teise nepriklausantį turtą, šis turtas taip pat turi būti valdomas ir naudojamas paisant tų pačių konstitucinių reikalavimų, kaip ir valdant ir naudojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.

Jeigu gamtos objektai, esantys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, – nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta; tokio konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai būtų perleisti kitų asmenų nuosavybėn atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, parką, vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad ypač vertingų vietovių teritorijoje (valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose) asmeniui natūra būtų grąžinama būtent ta žemė, miškas, vandens telkinys, kurie iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo jam priklausė nuosavybės teise, jeigu jie nėra valstybės išperkami.

Taigi toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas nėra neleistinas valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), turėjusių ir to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje gyvenančių asmenų atžvilgiu; toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.

IV Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 18, 29, 32 straipsniams ir šios dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šios Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytos sąlygos (gyventi tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis) nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas, kam nuosavybės teisė gali būti atkuriama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, paisė minėtų Konstitucijos 54, 128 straipsnių reikalavimų. Ne valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško vadinamasis perkėlimas į valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritoriją, remiantis vien tuo, kad asmuo gyvena tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, negali būti laikomas konstituciškai pagrįstu.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas, kai atkuriant nuosavybės teises asmenims, gyvenantiems valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir toje teritorijoje turėjusiems nuosavybės teise žemės, miško, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoje jų turėtos žemės, miško yra suteikiamas lygiavertis atitinkamai žemės, miško plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje, nėra neleistinas, taip pat kad toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinio parkų, valstybinio draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.

Taip pat konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui ir būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) Seimo 2001 m. gruodžio 11 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 13, ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2001 m. gruodžio 28 d., 3 straipsniu buvo pakeista. Be to, ši dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijama. Jos santykio su Konstitucija Konstitucinis Teismas netirs.

Taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu piliečiams, kurie atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) naudoja žemę asmeniniam ūkiui valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje; 2) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje; 3) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis su valstybiniais parkais ir valstybiniais draustiniais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose; 4) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje, jei sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį.

Be to, pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galima atkurti perduodant žemę, mišką, vandens telkinius, esančius valstybiniuose parkuose ar valstybiniuose draustiniuose, tiems piliečiams, kurie gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, – tokiu atveju remiamasi žemės reformos žemėtvarkos projektais, kurie yra patvirtinti iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. Tuo tarpu piliečiams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į žemę Nemuno deltos regioniniame parke, taikomas tik vienas reikalavimas – gyventi šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse.

Minėta ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui ir būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nurodyta apimtimi pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, konstatuotina, kad Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur.

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) pripažinimas atitinkama apimtimi prieštaraujančia Konstitucijai nereiškia ir negali būti interpretuojama ir kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams žemė, esanti valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kaip vadinamoji asmeninio ūkio žemė arba šią asmeninio ūkio žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn, taip pat valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kita žemė, esanti valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, arba šią žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn.

V Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinis Teismas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje tirs pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi ir aspektu.

Taigi įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus nustatyti maksimalų piliečiams grąžintinos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydį, jeigu tai yra konstituciškai pagrindžiama.

Vadinasi, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys nėra tapatus visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, sampratai. Visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys.

Taip pat nėra ir konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi yra nesuderinamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytas natūra grąžinamos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydis – ne daugiau kaip 1 ha.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis ______________