INTERPELIACIJA

INTERPELIACIJA Lietuvos  Respublikos Švietimo  ir  mokslo  ministerija ............................... Nr. ............................. Į.......................... Nr. .............................. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Vytautui LANDSBERGIUI ATSAKYMAS Į grupės Seimo narių pasirašytą interpeliaciją švietimo ir mokslo ministrui Kornelijui Plateliui Gerbiamas Seimo Pirmininke, Aš, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 str., Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 220 str. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 10 str. atsakau į 29 Seimo narių pasirašytos interpeliacijos, Lietuvos Respublikos Seime įregistruotos 2000 m. balandžio 4 d.,  keliamus klausimus. Švietimo ir mokslo ministru dirbu nuo 1998 m. gegužės 1 d., į šias pareigas esu paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento V.Adamkaus dekretu Nr.58 (1 priedas). Per praėjusį laiką teko dirbti trejose Vyriausybėse ir vykdyti Seimo patvirtintas tų vyriausybių programas (1998-1999 m. – esant Ministrui Pirmininkui G.Vagnoriui, 1999 m. – R.Paksui, 1999-2000 m. – A.Kubiliui), (2, 3 ir 4 priedai). Švietimo ir mokslo sistema, kuriai man patikėta vadovauti, viena didžiausių iš biudžeto išlaikomų sričių dėl susiklosčiusios valstybės finansinės padėties gyvena ne pačius geriausius laikus. Tačiau kai kurių Seimo narių inicijuotą interpeliacijos svarstymą vertinu kaip politinį su artėjančiais Seimo rinkimais susijusį veiksmą, kuriame sunku įžvelgti norą spręsti kylančias problemas. Taip vertinti skatina ir interpeliacijoje išdėstyti nepamatuoti, nekvalifikuoti, o kartais ir melagingi kaltinimai. Kita vertus, turime progą paanalizuoti švietimo ir mokslo padėtį, prisiminti atliktus darbus bei įvertinti tiek mano, tiek ir visos ministerijoje dirbančios komandos veiksmus. Nesu švietimo sistemos naujokas. 1991-1993 metais dirbau Kultūros ir švietimo ministro pavaduotoju. 1992 m. buvau Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje  EXPO-92 Sevilijoje (Ispanija) generalinis komisaras. Dvi kadencijas buvau Druskininkų savivaldybės tarybos narys, dirbau mero pavaduotoju, kuravau švietimo ir kultūros klausimus. 1993-1996 m. buvau Lietuvos miestų sąjungos konsultantas, vėliau – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas. Nuo 1996 m. buvau didžiausios grožinę literatūrą leidžiančios leidyklos “Vaga” direktorius, Lietuvos kultūros ir meno tarybos  pirmininkas. Dirbdamas šiose institucijose įgijau patirties ir žinių, padedančių eiti dabartines pareigas. Manau, kad valstybės vadovai, skirdami mane į ministro postą, įvertino mano patirtį, kultūrinį akiratį ir nusistatymą sistemingai reformuoti švietimo ir mokslo sistemą, taip prisidedant prie Lietuvos valstybės kūrimo. Atsakydamas interpeliacijos autoriams laikysiuos joje išdėstytų klausimų sekos. 1.   Dėl švietimo ir aukštojo mokslo sistemos valdymo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnis nurodo, kad Ministras vadovauja tam tikrai ministerijai ir sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus. Neabejotina, kad pati pradinė svarbiausia Ministro darbo sąlyga - profesinis išmanymas, jo vadovaujamos srities speficikos bei esminių problemų supratimas, sąlygojantis sistemos pažangą. Tenka konstatuoti, kad Švietimo ir mokslo ministras K.Platelis per savo darbo metus šiose pareigose nesugebėjo įvykdyti aukščiau minėtos pradinės sėkmingo darbo sąlygos. Šitai įrodo tokie Ministro veiksmai: Manau, interpeliacijos autoriams labiau derėjo vertinti mano ir ministerijos vadovybės vadybinio darbo rezultatus, o ne postringauti apie “profesinį išmanymą”. O rezultatai štai kokie: Jau kuris laikas švietimo reformai trūko dermės, kryptingumo. Į tai ne kartą buvo atkreipusios dėmesį ankstesniosios Švietimo tarybos, švietimo specialistai. Siekdami geriau derinti švietimo reformos darbus, telkti pajėgas, efektyvinti visų mūsų pastangas, įvykdėme nemažai reformų: - sutvarkyta švietimo ir mokslo sistemą reglamentuojanti įstatyminė bazė (šio Seimo kadencijos metu pataisytas Švietimo įstatymas, priimti Profesinio mokymo, Neformalaus suaugusiųjų švietimo, Specialaus ugdymo, Aukštojo mokslo įstatymai); - švietimo sistema perėjo prie dešimtmečio pagrindinio išsilavinimo; - sėkmingai reformuota valstybinių egzaminų sistema ir diegiama vienkanalė stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka; - gilinama ugdymo turinio pertvarka, jau siekianti trečiąją bendrojo lavinimo - mokyklos pakopą; - išleisti Bendrųjų programų ir Išsilavinimo standartų projektai profilinei vidurinei mokyklai - savivaldybėse pradėtos įgyvendinti švietimo įstaigų tipų tinklo pertvarkymo programos; - modernizuojama ir prie darbo rinkos derinama profesinio mokymo sistema pritraukia vis didesnį besimokančiųjų skaičių; - pasirengta neuniversitetinio aukštojo mokslo įvedimui; - ženkliai pakelti mokytojų atlyginimai viršijo biudžetinių įstaigų darbuotojų  atlyginimo vidurkį; - susitarus su Pasaulio banku pradėti parengiamieji darbai mokyklų atnaujinimo programai vykdyti; - pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Lietuvos švietimo darbuotojų profesine sąjunga (2000 01 25, 34 priedas) bei Lietuvos mokytojų profesine sąjunga (1999 01 11, 35 priedas), visuomeninėmis organizacijomis, užtikrinančios platų svarstomų klausimų aptarimą ir suderintą sprendimų priėmimą; - švietimas ir mokslas dėl iš anksto nuveiktų darbų ir gerai parengtų derybinių pozicijų  patvirtintas vienu pirmųjų “Stojimo į Europos Sąjungą derybiniu skyriumi” - pasirašytos sutartys dėl bendros Baltijos švietimo erdvės ir dėl aukštojo mokslo diplomų tarpusavio pripažinimo; - nepriklausoma OECD ekspertų grupė, atlikusi išsamią visų švietimo grandžių veiklos analizę itin teigiamai įvertino Lietuvos pažangą. Siekdami racionaliai naudoti skiriamus biudžetinius asignavimus, mažinti valdininkų skaičių ir atsisakyti veiklos dubliavimo, ryžtingai pertvarkėme ministerijos ir jai pavaldžių institucijų struktūrą. Atitinkamai kito ir ministerijos darbo organizavimas, įvestas strateginis planavimas ir veikla, orientuojama pagal nustatytus reformos prioritetus: - iš patyrusių švietimo specialistų sudaryta Švietimo reformos strategijos grupė, talkinanti analizuojant ir atitinkamai koreguojant svarbiausių reformos darbų kryptis, teikianti rekomendacijas įvairiausiais sudėtingais reformos klausimais (5 priedas); - kolegijos nutarimu numatyti pagrindiniai švietimo reformos prioritetai iki 2001 metų (ugdymo bei studijų modernizavimas ir švietimo kokybės kėlimas; socialinių pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų gerinimas; švietimo sistemos harmonizavimas) (6 priedas); - pertvarkant ministerijos struktūrą įsteigtas Švietimo strategijos departamentas, atsakingas už reformos darbų strateginį planavimą ir vykdymo koordinavimą bei priežiūrą (7 priedas); - patvirtinti švietimo reformos prioritetų įgyvendinimo uždaviniai; jų vykdymas reguliariai svarstomas švietimo reformos strategijos grupėje ir atitinkamai kreipiamos specialistų pastangos (8 priedas); - parengta Aukštojo mokslo baltoji knyga (1999 m.); - baigiama rengti Mokslo ir technologijų baltoji knyga; - rengiama Informacijos ir komunikacijos technologijų diegimo Lietuvos švietime strategija. Siekiant užtikrinti švietimo reformos finansavimą ir geriau koordinuoti darbus, parengti šie dokumentai: - Bendrojo ugdymo modernizavimo programa (patvirtinta Vyriausybės 1999 06 09 nutarimu Nr. 764); - Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programa (patvirtinta Vyriausybės 1999 06 09 nutarimu Nr. 764; 9 priedas); - Profilinio mokymo įvedimo bendrąjį lavinimą teikiančių mokyklų trečiojoje pakopoje programa (patvirtinta Vyriausybės 2000 04 03 nutarimu; 10 priedas); - parengta gimnazijos koncepcijos nauja redakcija (1999 05 14 įsakymu Nr.655; 31 priedas); -     sutvarkytas švietimo įstaigų registras, suderintas su UNESCO sutvarkyta ISCED-o sistema; -     Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose programa (patvirtinta Vyriausybės 1998 09 11 nutarimu nr.1105 ir šiam tikslui skirta 90 000 Lt.; 27 priedas); - Bendrojo lavinimo egzaminų ir diagnostinio testavimo plėtros gairės, toli į priekį nubrėžiančios šios svarbios srities kaitos kryptis (11 priedas); - kaimo mokyklų aprūpinimo transporto priemonėmis programa “Geltonasis autobusas” (patvirtinta Vyriausybės 2000 04 03 nutarimu, 12 priedas); - Lietuvos mokyklų atnaujinimo ir modernizavimo programos metmenys (Vyriausybės 1999 09 22 d. protokolas Nr. 37 "Dėl Lietuvos švietimo įstaigų bei mokslo ir studijų institucijų tinklo pertvarkymo ir renovacijos programų", 13 priedas). - rengiamas Lietuvos aukštojo mokslo plėtros 2001-2005 metais planas; - parengtas visų Švietimo ir mokslo ministerijos vykdomų, parengtų ir rengiamų programų ir projektų strateginis planas 2001 m. (virš 30 programų, projektų, planų). Pirmu ir svarbiausiu darbu laikiau stiprios komandos, įsipareigojusios reformos darbų tęstinumui, subūrimą. Manau, kad tai pavyko ir tai yra viena iš prielaidų atvėrusių kelią spartiems šiandieniniams reformos žingsniams. Visa tai norėčiau aptarti, atsakydamas į interpeliacijoje keliamus klausimus. a)    iki 2000 m. kovo mėn. neveikia švietimo taryba. Taryba turi spręsti daugelį svarbiausių švietimo politikos klausimų ir padėti išvengti klaidų; Kai atėjau dirbti ministru, radau Švietimo tarybą atsistatydinusią. Ne paslaptis, kad praeityje tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir Švietimo tarybos yra buvę bendro darbo problemų. Taip klostėsi, kad iki šiol veikusioms švietimo taryboms nesisekė produktyviai dirbti         – LDDP valdymo metais Tarybos veikla buvo sudėtinga, nesisekė sutarti su ministerijos vadovybe ir antrajai Švietimo tarybai. Man rūpėjo atkurti ne bet kokią tarybą, o tokią, kuri gali ir konsultuoti ministeriją šiai priimant strateginius sprendimus, ir plačiausia prasme atstovauti švietimo sistemos kaita ir kokybe suinteresuotai pedagoginei bendruomenei. Seimui priėmus Lietuvos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą (priimtas 1998 m. liepos 2 d. nr. VIII-854) teko koreguoti ar paruošti naujus 21 naują įstatymą papildantį teisės aktą, tarp jų ir Švietimo tarybos nuostatus. Pirmasis projektas buvo parengtas dar 1998 m. rudenį, tačiau įvairių institucijų požiūris į Tarybos formavimo principus buvo skirtingas. Tarybos nuostatų projektų du variantus svarstė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, Vyriausybės kanceliarijoje, jie derinti su suinteresuotomis institucijomis. Nepagreitino dokumento priėmimo ir vyriausybių kaita. Lietuvos švietimo tarybos sudėtis ir nuostatai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 178 (Žiniose paskelbta 2000 m. vasario 23d, Nr. 15; 14 priedas). Pirmą kartą Taryba sudaryta atstovavimo principu, ji galės išreikšti ir pedagogų bendruomenės nuomonę, ir teikti ekspertines išvadas. Taryba, vadovaujama Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriaus A.Pakerio, veikia, ji intensyviai pradėjo svarstyti svarbius švietimo klausimus. 2000 m. kovo 29 d. įvyko Tarybos posėdis svarstęs itin aktualias problemas - profilinio mokymo įvedimą ir švietimo institucijų tinklo pertvarką. Švietimo taryba iš esmės pritarė ministerijos siūlomiems projektams ir profolinio mokymo įvedimui nuo 2000 m. rugsėjo 1 dienos. (15 priedas ). Nors jokie teisės aktai neįpareigoja Švietimo ir mokslo ministro atsakyti už Švietimo tarybos veiklą, tačiau dirbdamas ministru užtikrinsiu galimybę Švietimo tarybai, kaip ir kitoms patariamosioms institucijoms, atlikti visas įstatymų numatytas funkcijas. b)     reformuotas Mokytojų kvalifikacijos institutas. Šalyje nebėra svarbiausio švietimo naujovių banko, užtikrinančio idėjų sklaidą mokytojams. Vietoje jo veikia silpni regioniniais centrai, o nacionalinis centras taip ir nėra sukurtas; Greičiausia, kad interpeliacijos autoriai turi omenyje ne Mokytojų kvalifikacijos institutą, nes tokio nėra jau nuo 1995 metų, o Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutą. Šis sėkmingai reorganizuotas man dirbant ministru į modernų švietimo strateginius poreikius geriau tenkinantį nacionalinį centrą. 1998 m. lapkričio 26 d. ministerijos kolegija svarstė “Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo kaitos nuostatas”. Vykdydami kolegijos nutarimą (16 priedas) pradėjome pertvarkyti pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemą. Esminė pertvarkos nuostata - kvalifikacijos tobulinimą decentralizuoti. Norėdami racionaliau panaudoti kvalifikacijos tobulinimui skirtas lėšas ir atsižvelgdami į didėjantį regioninių pedagogų kvalifikacijos tobulinimo institucijų vaidmenį, nuo 1999 07 01 Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutą (LPKI) reorganizavome į Pedagogų profesinės raidos centrą, jam pavedėme skleisti švietimo reformos idėjas ir naujoves, vykdyti strateginius šalies kvalifikacijos tobulinimo projektus bei programas, rengti konsultantus regionams ir kitus nacionalinio lygmens darbus. Aukštųjų mokyklų, apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių iniciatyva įsteigta ir šiuo metu veikia 50 regioninių švietimo centrų. Jų modeliai įvairūs: metodiniai centrai mokyklose, miesto, rajono, apskrities mokytojų (pedagogų) švietimo centrai ir kt. Skiriasi jų pavaldumas, finansavimas, struktūra, veikla, bet tikslai panašūs – inicijuoti aktyvų pedagogų dalyvavimą švietimo pertvarkoje ir sudaryti pedagogams sąlygas nuolat mokytis, tirti ir prognozuoti pedagogų kvalifikacijos tobulinimo poreikius, skatinti ir diegti pažangias iniciatyvas, teikti metodinę paramą. Atsirado konkurencija, ieškoma klausytojų, mokytojams nebereikia dažnai važiuoti į brangias komandiruotes Vilniun. Reorganizuojant LPKI, darbuotojų skaičius nuo 163 sumažėjo iki 89. Džiaugiuosi, kad darbų kokybė nė kiek nesumenkėjo. Šiais metais Pedagogų profesinės raidos centras vykdo 16 ilgalaikių dvejų-trejų metu projektų, 12 programų, pagal pageidavimus organizuoja kvalifikacijos tobulinimo renginius šalies rajonuose ir mokymo įstaigose. Per 2000 m. pirmą ketvirtį Centro renginiuose lankėsi 7011 pedagogų. Darbui su šalies pedagogais regionuose. Parengta virš 3000 konsultantų. Atestacijos tempai nesulėtėjo: per minėtą laikotarpį pasirengimo atestacijai renginiuose dalyvavo 1557 pedagogai. Šiuo metu šalies mokyklose dirba 49197 atestuoti pedagogai. Pagrindinis Centro uždavinys šiais metais- pasirengti profiliniam mokymui ir jo sklaidai Lietuvos mokyklose. Taigi negaliu sutikti, kad neturime pedagoginių naujovių sklaidos centro. Svarbiausias šalies švietimo naujovių bankas ne tik nesunaikintas, bet jo svarba dar labiau sustiprinta. Regioniniai švietimo centrai jo nepakeitė, o tik papildė veiklą. Sukurtas kvalifikacijos institucijų tinklas. Kaltinimai dėl prasto regioninių centrų darbo yra nekorektiški ir pagrįstai žeidžia juose dirbančius ir besitobulinančius pedagogus. Juk Lietuvos mokytojai po dešimties Nepriklausomybės metų jau nebe tie, kuriems teko tenkintis vieninteliu centralizuotu naujovių ruporu. Mokytojai visiškai pajėgūs ir organizuoti, ir rinktis sau reikalingus profesinę kvalifikaciją keliančius renginius. Reikia remti šią jų veiklą, ir mes ją remsime. Ministerija yra parengusi kvalifikacijos tobulinimo sistemos pertvarkos priemonių 1999-2002 metų planą. Bus plečiamas įvairių tipų kvalifikacijos tobulinimo institucijų tinklas, švietimo įstaigose skatinama kvalifikacijos tobulinimo formų ir metodų kaita. Numatyta iš dalies remti regionines kvalifikacijos tobulinimo institucijas, finansuoti jų kvalifikacijos tobulinimo programas per programų konkursus. Jau vyko 1999 II pusmečio kvalifikacijos tobulinimo konkursas – skirta 98 tūkst. Lt. 2000 metais konkursams bus skiriama apie 500 tūkst. Lt. Iš gretutinio fondo lėšų gauta 178 tūkst. Lt parama centrų techninei įrangai (kompiuteriams, spausdintuvams, kopijavimo aparatams ir kt. priemonėms ) įsigyti. Tikimės, kad savivaldybės ir toliau finansais rems centrų veiklą, nes taupydamos pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sąskaita jos stabdytų pradėtus švietimo reformos darbus. Planuojama parengti naują kvalifikacijos tobulinimo finansavimo tvarką, kuri teiks galimybę pedagogams laisvai rinktis kvalifikacijos tobulinimo instituciją ir programas. Be abejo, būtina kvalifikacijos tobulinimo kokybė - todėl kuriama vidinio ir išorinio kvalifikacijos tobulinimo institucijų audito tvarka. Švietimo ir mokslo ministerijai rūpi, kad visų šalies regionų pedagogams būtų sudaromos palankios galimybės tobulinti kvalifikaciją, todėl ir toliau stiprinsime pradėtus ir ateityje numatomus kurti regioninius švietimo centrus. c) reformuota ekspertų komisijų sistema, panaikintos dalykų ekspertų komisijos. Kartu reformuota ministerijos struktūra ir atsisakyta dalykų kuravimo. Nesinaudojama esamų aukštųjų mokyklų, didaktikos specialistų patyrimu. Pedagogikos mokslą stengiamasi koncentruoti ministerijai pavaldžiame institute, tenkinančiame valdininkų poreikius; Neteisinga teigti, kad panaikintos dalykų ekspertų komisijos ir atsisakyta dalykų kuravimo. Realybė daug sudėtingesnė. Ir dalykų ekspertų komisijos, ir dalykų kuravimas pertvarkytas, nes neatitiko pasikeitusių sąlygų. Aukštųjų mokyklų profesoriai, docentai, daktarai ar net jauni doktorantai ir toliau dirba pertvarkytose ekspertų komisijose ir tarybose, nes be jų tiesiog negalėtume spręsti mums iškylančių sudėtingų švietimo pertvarkos uždavinių. 1990 metais sukurta ekspertų komisijų sistema iš pradžių veikė efektyviai, tačiau komisijų skaičius nuolat didėjo. Praeitų metų pradžioje prie ministerijos jų veikė daugiau kaip penkiasdešimt ir kiekviena iš jų atsakė tik už siaurą ugdymo barą. Ryšiai tarp komisijų susilpnėjo. Ekspertų komisijų darbą tapo sunku koordinuoti. Ekspertų komisijos pradėjo dubliuotis su stiprėjančiomis pedagogų asociacijomis ir sąjungomis. Sumažėjo komisijų darbo veiksmingumas. Todėl ekspertų komisijas reikėjo reorganizuoti taip, kad būtų sprendžiamos ne tik siaurų švietimo sričių, bet ir bendrosios ugdymo turinio ir švietimo struktūros problemos. Reformuodami ekspertų komisijas, numatėme būdus labiau koordinuoti ekspertų komisijų veiklą, atnaujinti jas. Sujungėme artimų sričių ekspertų komisijas, kad jos aprėptų platesnius ugdymo barus. Dalykų ekspertų komisijas ne panaikinome, o sudarėme mokomųjų dalykų grupių, vadinamųjų blokų, komisijas. Komisijų skaičius sumažėjo, dabar veikia 18 bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo ekspertų komisijų. Ekspertavimas tapo lankstesnis. Atsisakyta anksčiau ekspertų komisijoms pavedamų organizacinio pobūdžio darbų, kurių ekspertai negalėjo efektyviai atlikti. Didžiuma ekspertų komisijų po reorganizavimo veikia ne prie ministerijos skyrių, o prie ministerijai pavaldžių institucijų. Taip lengviau inicijuoti naujoves, daryti įtaką svarbiems sprendimams dar juos rengiant, pagrindžiant. Ministerijos struktūrą pertvarkėme atsižvelgdami į ministerijos nuostatų numatytas funkcijas. Su švietimo strategijos formavimu ir įgyvendinimu nesusijusius ugdymo turinio kuravimo klausimus delegavome pavaldžioms institucijoms - Pedagogikos institute įkurtas Ugdymo turinio ir metodikos skyrius, kuris organizuoja ir koordinuoja mokslinius metodinius, ugdymo turinio kaitos darbus. Ministerijoje palikome tik dalykų blokų kuratorius, kurie atlieka vadybines funkcijas ir įgyvendina ugdymo turinio ir organizavimo naujoves. Siekdami pagerinti ekspertavimo kokybę, sudarėme galimybę Bendrojo ugdymo tarybai ir ekspertų komisijoms pasitelkti nepriklausomus atitinkamos srities ekspertus konkretiems darbams vertinti. Sudarydami ekspertų komisijas daugiau rėmėmės atstovavimo principu – dabar daug ekspertų atstovauja su komisijos kuruojama ugdymo sritimi tiesiogiai susijusioms institucijoms ir organizacijoms, tarp jų ir aukštosioms mokyloms. Sunku suvokti kaltinimą, kad nesinaudojame aukštųjų mokyklų dėstytojų patyrimu - iš tikro visose komisijose dirba aukštųjų mokyklų atstovai. Šiuo metu vien bendrojo ugdymo ekspertų komisijose iš 163 narių akademinei bendruomenei atstovauja 67. Stengiamės kiek įmanoma geriau panaudoti aukštųjų mokyklų ir didaktikos specialistų patyrimą. Antai egzaminų programas ir užduotis rengia jungtinės specialistų grupės, kuriose yra ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, doktorantų. Vieną iš didžiausių vadovėlių rengimo projektų – lietuvių kalbos programą ir vadovėlių seriją ne lietuviškų mokyklų II-XII klasėms rengia jungtinis autorių kolektyvas, kuriam vadovauja Vilniaus pedagoginio ir Vilniaus universitetų mokslininkai. Geriausi aukštųjų mokyklų specialistai yra Bendrojo ugdymo tarybos bei ekspertų komisijų nariai ir pirmininkai. Neįmanoma ir niekad nebuvo jokio ketinimo koncentruoti pedagogikos mokslą tik ministerijai pavaldžiame institute. Tiesa, Pedagogikos institutas pedagoginius tyrimus atlieka jau 40 metų. Jie neprasidėjo man tapus ministru. Instituto tyrimų kryptys ir konkretūs užsakymai derinami su švietimo reformai keliamais prioritetais ir uždaviniais. Tačiau Pedagogikos institutas anaiptol ne vienintelė mokslo institucija, bendrai su ministerija veikianti švietimo baruose. Seimo nariams noriu priminti, kad šiuo metu pedagoginės krypties katedros, centrai ir fakultetai veikia Vilniaus pedagoginiame universitete, Vilniaus universitete, Šiaulių universitete, Klaipėdos universitete, Kauno technologijos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete. Tik prieš dvi savaites VPU įkurta Socialinės pedagogikos katedra. Daugėja švietimo sričių, kuriose su universitetais bendradarbiaujama tiesiogiai. Antai, su Vytauto Didžiojo universitetu įkurtas Profesinio rengimo studijų centras. Tai profesinio rengimo tyrimams skirta institucija. Centro veikla finansuojama per konkrečias sutartis ir projektus. Joje dalyvauja apie 20 mokslo darbuotojų. Džiaugiuosi, kad nors ir vargingas biudžetas, šiais metais pirmą kartą numatėme atskirą eilutę moksliniams edukologijos tyrimams finansuoti. Aukštąsias mokyklas skatinome ir skatinsime dirbti drauge, atlikti darbus, gyvybiškai svarbius bendrojo lavinimo kokybei kėlti, rengti disertacijas aktualiais švietimo reformos klausimais. Kiekvienam darbui atlikti ieškome geriausių specialistų, kokių tik galima rasti Lietuvoje. Tyrimus numatome finansuoti konkurso būdu. Neabejoju, kad tai padidins aukštojo mokslo ir moksleivių ugdymo sanglaudą. d)  pertvarkoma meno mokyklų sistema gali suardyti nusistovėjusias meno mokyklų tradicijas ir aukštus mūsų vaikų pasiekimus; Apgailestauju, jog meno mokyklų sistema seniai nekintanti ir dabar dar nėra pertvarkoma. Norint išlaikyti ir stiprinti meno mokyklų tradicijas ir ženklius mūsų vaikų pasiekimus, buvo atliktas kruopštus visuminis meninio ugdymo sistemos auditas (32 priedas), kuris akivaizdžiai atskleidė sistemos privalumus ir trūkumus. Susipažinę su audito medžiaga, matome ir pasiekimus, kuriuos laiduoja esama sistema, ir papildomus rezervus. Siekiame, kad meninio ugdymo sistemos privalumai būtų atviri ne tik patiems gabiausiems (nieko iš pastarujų neatimant), bet kiekvienam to norinčiam Lietuvos vaikui. Atlikto audito išvados pasitarnaus sprendžiant minėtas problemas. Meno sričių specialistų rengimo kaitą provokuoja gyvenimo sąlygos, objektyvios priežastys, bendrojo ugdymo kaita: perėjimas prie dešimtmečio mokymo ir būtinybė užtikrinti ugdymo tęstinumą su muzikos mokykla, nauji pedagogų rengimo reikalavimai, aukštesniųjų mokyklų raidos ypatybės, veiklos pasaulio pokyčiai, būtinybė mažinti specialistų rengimo sąnaudas. Antai kartais dubliuojasi konservatorijų ir meno gimnazijų funkcijos, vieno studento rengimo sąnaudos konservatorijose yra 3 kartus didesnės už rengimo sąnaudų vidurkį kitose aukštesniosiose mokyklose. Meninis ugdymas turėtų kisti ir bendrojo lavinimo mokyklose, ryškėti nuoseklaus ir papildomojo meninio ugdymo dermė. Kad būtų sudarytos geresnės galimybės moksleiviams rinktis meno dalykų kursus, siūloma parengti meninio ugdymo bendruosius reikalavimus ir papildomąjį ugdymą derinti su bendruoju lavinimu. Muzikos (meno) mokyklų vadovai, susipažinę su profiliavimo ir profiliavimosi nuostatomis, jau svarsto galimybę talkinti bendrojo lavinimo mokykloms, neturinčioms pakankamos bazės meniniam ugdymui organizuoti. Meninio ugdymo auditas apėmė visas ugdymo grandis, kurios yra glaudžiai tarp savęs susijusios. Parengti pasiūlymai jau pateikti svarstyti. Probleminiais klausimais sudaromos atskiros darbo grupės iš visų suinteresuotų šalių atstovų. Taigi realūs veiksmai bus pradėti tik visapusiškai išanalizavus situaciją ir aptarus įvairius galimus pokyčių kelius. e)   diegiamas profiliavimo eksperimentas nėra pamatuotas. Dėl siūlymo 11 klases miesto mokyklose atidaryti tik tada, kai yra 75 moksleiviai, beveik 80 proc. mokyklų turės reformuotis, 200 vidurinių mokyklų taps pagrindinėmis. Visa tai sukels sumaištį miesto mokyklose. Dėl to bus atleista nemažai mokytojų. Vienuoliktosios klasės bus uždarytos beveik ketvirtadalyje Lietuvos mokyklų; Nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. Vyriausybės nutarimu įvedamas profilinis mokymas nėra eksperimentas, o daug kartų vertintas ir pamatuotas švietimo reformos žingsnis, kuriam nuosekliai rengtasi nuo pat reformos pradžios. Jis susijęs su Seimo priimtu Švietimo įstatymu, numatančiu pagrindinį dešimtmetį mokslą. Ekstensyvaus mokyklų tinklo pertvarka – taip pat ne vienerių metų, o jau neleistinai įsisenėjęs darbas. Jam turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Demografinė situacija, darbo jėgos judėjimas pagal šalies ūkio infrastruktūros pokyčius – nepaliaujamai vykstantys procesai. Jie privalo būti nuolat stebimi ir atitinkamai keičiamas švietimo įstaigų tinklas. Taip jau sutapo, kad man esant švietimo ir mokslo ministru šie būtini reformos darbai sulaukė savo seniai lauktos eilės. Profiliavimo įdiegimui dirvą ruošė visi ligi šiol dirbę, įvarioms politinėms pažiūroms atstovavę švietimo ministrai. Vadovaujant ministrui Dariui Kuoliui dar 1992 m. parengta profiliavimą numatanti Lietuvos švietimo koncepcija ir Lietuvos švietimo reformos programa (36 priedas). Nuo1993-1994 mokslo metų ministras Dainius Trinkūnas įvedė mokymo (ugdymo) planus, sudarančius galimybę mokykloms individualizuoti ugdymo turinį atsižvelgiant į moksleivių poreikius (mokymas lygiais). Ministras Vladislovas Domarkas patvirtino pagrindines profiliavimo nuostatas (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1996 04 25 nutarimas Nr. 35 “Dėl mokymo profiliavimo”). Akademiko Zigmo Zinkevičiaus vadovaujama Kolegija 1998 02 27 pritarė Profilinio mokymo modeliui (17 priedas). Vos man pradėjus dirbti ministru patvirtinti “Profilinio mokymo modelio ir profilinio mokymo planai”. Nuo 1998-1999 mokslo metų pagal šiuos ugdymo planus sėkmingai dirbo 37, o 1999-2000 mokslo metais - jau per 100 bendrąjį lavinimą teikiančių įvairių tipų mokyklų. Jų darbo analizė (anketinės moksleivių, mokytojų bei vadovų apklausos 2-3 kartus per metus), sociologiniai tyrimai (Pedagogikos institutas, 1999 m.), patirties tyrimai, pokalbiai, seminarai, konferencijos, įvairios mokyklų atliekamos analizės leido specialistams, pedagogams daryti išvadas apie iš esmės sėkmingą profilinio mokymo modelį. Atsižvelgus į iškilusias problemas modelis ir ugdymo planai buvo šiek tiek koreguoti, ieškota kitų būdų problemoms spręsti. Rengdamiesi perėjimui prie profilinio mokymo vienu iš svarbiausių uždavinių laikėme pedagoginės bedruomenės pasirengimą permainoms. Virš 3000 savanorių Lietuvos pedagogų yra parengti dirbti profilinio mokymo įvedimo konsultantais (ugdymo proceso vadybos ir turinio). Šis reformos žingsnis paremtas ir realiomis lėšomis- per įvairias programas naujo ugdymo turinio aprūpinimui, pedagogų kvalifikacijos kėlimui ir idėjų sklaidai skirta beveik 3,4 mln. litų. Bendra profiliavimą išbandžiusiųjų gimnazijų, vidurinių, profesinių, žemės ūkio mokyklų, vienkalbių, dvikalbių, trikalbių, didelių ir mažų mokyklų išvada - moksleiviai jaučiasi geriau, padidėjo jų noras mokytis, atsakomybė, sumažėjo krūvis, kūrybiškiau dirba mokyklų vadovai, mokytojai ir klasių auklėtojai, padidėjo poreikis tobulintis, aktyviau ieškoma būdų mokymo įrangai gerinti, bibliotekoms stiprinti, informacinėms technologijoms diegti, sustiprėjo mokyklų ryšiai su tėvais. Ypatingai šių pertvarkymų laukia profesinių mokyklų trečiosios pakopos, kurios numato galimybę įdiegti technologinį profilį, leidžiantį jaunuoliams gauti bendrąjį išsilavinimą nenutolstant nuo praktinių įgūdžių įgijimo ir darbo pasaulio reikalavimų. Tikimasi, kad į vienuoliktąsias klases ateis daugiau moksleivių negu ankstesniaisiais metais (tai taip pat rodo preliminarūs tyrimai). Beje, tai itin svarbus Europos Sąjungos šalių taikomas rodiklis, pagal kurį vertinamas šalies bendrasis lavinimas. Kaip dar interpeliacijos autoriai siūlytų matuoti, jei išvardytų analizės ir vertinimo būdų bei pasiektų rezultatų nepakanka? Profiliavimo įvedimas skatina tinklo pertvarką. Būtina ir numatyta stiprinti svarbiausią Lietuvos švietimo sistemos ramstį- pagrindinę dešimtmetę mokyklą. Tikrai ne silpna vidurinė, o stipri, gerai aprūpinta pagrindinė mokykla gebės tapti kaimo vaikų kokybiško ugdymo ir tolesnio mokslo laidas. Kita vertus, pertvarkant tinklą reikia atsižvelgti ir į mokyklų galimybes atitikti vieną ar kitą paskirtį, pavyzdžiui – teikti vieno ar kito profilio vidurinį išsilavinimą. Todėl 2000 09 01 moksleivius į vienuoliktąsias klases priims tos mokyklos, kurios bus pasirengusios įgyvendinti profilinį mokymąsi, t.y. bus sudariusios sąlygas moksleiviams rinktis jų gebėjimus ir poreikius atitinkantį ugdymo turinį, gauti kokybišką vidurinį išsilavinimą. Tam neužtenka vien moksleivių skaičiaus, kuris yra labai svarbus, kad geriau ir visapusiškiau tenkintume moksleivių poreikius, racionaliau panaudotume finansinius išteklius. Svarbūs ir kiti kriterijai: · baigiamosios pakopos dirbančių mokytojų kvalifikacija - aukštąjį išsilavinimą turintys dalyko specialistai, gebantys taikyti naujas mokymo ir informacines technologijas, · programų reikalavimus atitinkanti mokyklos materialioji bazė, moksleivių darbo vietos, jų aprūpinimas, · sąlygos moksleivių kūrybai per pamokas ir popamokinėje veikloje, · gebėjimas lanksčiai organizuoti ugdymo procesą ir kt. Interpeliacijoje klaidingai interpretuojamas moksleivių skaičiaus kriterijus. Nėra tokio ribojimo – 75 moksleiviai. 2000-2001 mokslo metais vienuoliktąsias profilines klases atidarys tos miestų ir rajonų centrų mokyklos, kuriose bus ne mažiau kaip 3 klasės, t.y. nuo 61 iki 90 moksleivių; kaimų ir miestelių mokyklose, kuriose yra viena vidurinė mokykla atitinkama dėstomąja kalba, vienuoliktosios profilinės klasės atsidarys esant ne mažiau 15 moksleivių. Numatyta galimybė profilines klases atidaryti netgi esant mažesniam moksleivių skaičiui, jei kitos mokyklų tinklo formavimo aplinkybės ir vietos sąlygos palankios tokiam sprendimui. Dar keisčiau atrodo priekaištas, kad “beveik 80 proc. mokyklų turės reformuotis”. Vykdydami reformą mes nenorime palikti nuošalyje nė vienos švietimo įstaigos. Tikriausiai turėta galvoje, kad per kelerius metus mokyklos bus reorganizuojamos. Tai neišvengiama siekiant racionaliai tvarkyti švietimo sistemą. Preliminariniais savivaldybių pateiktais duomenimis, iš 730 šalies vidurinių mokyklų ir gimnazijų 11-osios profilinės klasės šiemet neatsidarytų 190 vidurinių mokyklų. Atkreipiame dėmesį į tai, kad vienuoliktųjų klasių nebeturės ne ketvirtadalis Lietuvos mokyklų, o ketvirtadalis Lietuvos vidurinių mokyklų. Ir tik 2001 m., išleidusios dvyliktokus, jos galbūt taptų pagrindinėmis dešimtmetėmis mokyklomis. Tačiau nė vienas moksleivis nepraras galimybės įgyti vidurinio išsilavinimo. Visiems, kuriems teks lankyti tolėliau esančią mokyklą, bus organizuotas pavėžėjimas specialiu mokykliniu transportu. Taigi kiekvienas jaunuolis ar jaunuolė įgis galimybę gauti kokybiškesnį išsilavinimą. Profilinio mokymo įvedimas kaimo vaikams garantuos konstitucinę teisę įgyti tokį patį kokybišką išsilavinimą, kaip ir miesto vaikams. Tai padės išgelbėti Lietuvos kaimą nuo didėjančios socialinės krizės. Dėl šios reformos darbo vietų mokytojams nesumažės, nes šiuo metu mokytojai daug kur dirba 1,5-2 krūviais. Juolab kad įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymą į mokyklas ateis jauni specialistai. Šiuo metu iš 46 222 dalykinėje sistemoje dirbančių pedagogų 7906 yra pensijinio amžiaus (tai sudaro 17% visų pedagogų dalykininkų). Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu jie per porą metų bus išleisti į pensiją. Dar kartą Seimo nariams noriu priminti, kad profilinis mokymas tiesiogiai susijęs su visiškai pasiteisinusios valstybinių egzaminų sistemos kūrimu. Šių dviejų sistemų bendras diegimas sąlygos tiek provincijos, tiek miesto vaikų lengvesnį ir tikslesnį kelią į aukštąjį mokslą, drauge sugriaus ydingą korepetitorių sistemą, saugos švietimo sistemą nuo korupcijos apraiškų. Todėl šios reformos nedvejodama laukia su ja susipažinusi Lietuvos švietimo bendruomenė. f)   Ministro įsakymu nuo 2000 01 01 likviduotas Švietimo ir mokslo ministerijos sistemoje veikęs ir save finansiškai išlaikęs Bibliotekų kolektorius, sėkmingai vykdęs švietimo įstaigų centralizuotą aprūpinimą vadovėliais ir visų tipų bibliotekų literatūros komplektavimą. Vietoj jo įsteigtas iš biudžeto finansuojamas Švietimo aprūpinimo centras. Jeigu bibliotekų kolektoriui Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka buvo skiriama 12% paslaugų mokestis už vadovėlių komplektavimą ir pristatymą, tai dabar, kaip rodo pirmieji naujos komplektavimo tvarkos pavyzdžiai, paslaugų kaštai išaugo dvigubai. galima manyti, kad likviduojant Bibliotekų kolektorių buvo sudarytos didžiausios palankumo sąlygos “Vagos” prekybos centrui, kurio vienas akcininkų yra ministras K.Platelis. Bibliotekų koletoriaus likvidavimu ministerija siekė sustabdyti biudžetinių lėšų švaistymą, kuris buvo įsikerojęs daugelį metų egzistavus ydingai vadovėlių leidybos ir pristatymo sistemai. Buvo atsisakyta visiškai nereikalingų tarpininko funkcijų, kurias Bibliotekų kolektorius monopolizavo. Nemokamai naudodamasi valstybei priklausančiomis patalpomis neaiškaus juridinio statuso personalinė įmonė į savo įstatus buvo įsirašiusi netgi prekybą stiklo gaminiais ir pan. Turėčiau paminėti, kad iš savivaldybių surinktais pinigais už vadovėlių pristatymą darbuotojams buvo mokamos didžiulės algos (pvz., krovėjo 1999 m. atlyginimo vidurkis – virš 2000 Lt.). Bibliotekų kolektorius, kaip personalinė Švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centro įmonė, buvo likviduojamas reorganizuojant Leidybos centrą į Švietimo aprūpinimo centrą. Švietimo aprūpinimo centras yra įsteigtas ne vietoje likviduojamo Bibliotekų kolektoriaus, o vietoje reorganizuojamo Leidybos centro. Prieš reorganizaciją šioje iš valstybės biudžeto išlaikomoje įstaigoje dirbo 62 darbuotojai. Perėmus dalį likviduojamo Bibliotekų kolektoriaus funkcijų, kurios buvo reikalingos ugdymo aprūpinimo procesui garantuoti, Švietimo aprūpinimo centre liko 51 etatinis darbuotojas, todėl šios biudžetinės įstaigos darbo užmokesčio fondas žymiai sumažėjo lyginant su veikusio Leidybos centro ir Bibliotekų kolektoriaus kartu paėmus darbo užmokesčio fondu. Bibliotekų kolektorius didesnę pajamų dalį gaudavo už valstybės biudžeto lėšomis išleistų vadovėlių komplektavimą ir išvežiojimą švietimo įstaigų steigėjams. Šias paslaugas savivaldybės apmokėdavo iš savo lėšų, jos siekė iki 15 % nuo išvežiojamų vadovėlių kainos. Pertvarkius aprūpinimo vadovėliais sistemą, savo išleistus vadovėlius užsakovams nuveš kiekvienas leidėjas. Išlaidos vadovėlių komplektavimui ir pristatymui sumažės iki 6 % nuo išvežiojamų vadovėlių kainos. Visiems vadovėlių leidėjams yra sudaromos vienodos sąlygos, nė vienas leidėjas neatsisakė savo išleistų leidinių pats pristatyti.  Pertvarkius vadovėlių pristatymo sistemą, savivaldybių ir valstybės biudžeto bendros išlaidos skirtos vadovėliams pristatyti vien 2000 m. sumažėja 600 tūks. Lt. Reikėtų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad 2000 m. dvigubai sumažėjo už biudžeto lėšas išleidžiamų vadovėlių kiekis. Galiu tik apgailestauti, kad ši reorganizacija buvo atlikta tik dabar. Jei tai būtų padaryta porą metų anksčiau, tai 1998 metais, būtų sutaupyta apie 1,5 milijono litų, o 1999 m.- apie 1,1 milijono litų. Jokiam leidėjui ar didmeniniam prekiautojui nėra sudaryta išskirtinių lengvatinių sąlygų. Monopolio šioje srityje nebebus. Turiu kategoriškai pareikšti, kad interpeliacijos tekste minimo “Vagos” prekybos centro, kaip ir jokios kitos bendrovės akcijų nei aš nei mano šeimos nariai neturi ir niekada neturėjo. Tokios melagingos insinuacijos nedaro garbės interpeliacijos autoriams. Dėl antidemokratinio noro valdyti Švietimo ir mokslo ministro K.Platelio darbo stiliui būdingas ne geranoriškas bendradarbiavimas su mokyklų bei akademine bendruomene siekiant Vyriausybės ir kitose valstybės valdymo grandyse kovoti už švietimo ir aukštojo mokslo prioritetą bei egzistencinius poreikius, o paklusnus nuolaidžiavimas politinei konjunktūrai bei noras valdyti. Galėčiau tik spėlioti, ką Seimo nariai turi omenyje, teigdami apie nuolaidžiavimą politinei konjunktūrai. Vyriausybė, vykdydama Seimo daugumos politiką, ir ministras, būdamas kolektyvinės Vyriausybės narys, privalo ieškoti pusiausvyros tarp sistemos poreikių bei valstybės galimybių ir nustatytų prioritetų. Valstybės prioritetai atsispindi įstatymuose ir Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane. Manau, šių metų švietimo ir mokslo balansas yra maksimaliai priartintas prie realių valstybės galimybių. Deja, poreikiai gerokai didesni. Ministro bei jo pavaldinių noras valdyti ir siaurinti švietimo įstaigų bei aukštųjų mokyklų savarankiškumą ypač išryškėjo ruošiant Švietimo įstatymo pataisas bei Aukštojo mokslo įstatymą. Negalėčiau prisiimti nuopelnų už Švietimo įstatymo pataisų rengimą. Jos buvo svarstytos dar 1997 m. kovo 25 d. Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijoje, beveik metus derintos ir Seime priimtos man tik pradėjus dirbti ministru. Be to, įstatymo pataisas teikė ne Vyriausybė, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Toks antidemokratines tendencijas turintis vadovavimo švietimui bei aukštajam mokslui stilius privedė švietimo ir aukštojo mokslo sistemą prie katastrofiškų pasekmių. Neturėdamas profesinių bei valdymo įgūdžių bei aiškiai suformuluotų ir suprastų švietimo ir aukštojo mokslo politikos nuostatų, dažniausiai pasikliaudamas tik departamentų valdininkiškai paruošta informacija, jis neparodė noro įsiklausyti į mokyklų bei akademinių bendruomenių nuomonę. Tokia nuomonė buvo ne tik ignoruojama. Neretai su ja buvo tiesiog konfrontuojama. Tipiškiausi tokios konfrontacijos pavyzdžiai - susipriešinimas su švietimo ir akademine bendruomene įvedant profilinį mokymą vidurinėse mokyklose ir ruošiant Aukštojo mokslo įstatymą. Antidemokratinį Ministro norą valdyti rodo tai, kad: a) Ministras siaurina patariamųjų institucijų (tarybų, komisijų) funkcijas, o šių institucijų nariai dažnai kruopščiai parenkami partiniu principu; Deja, negalėčiau atsakyti, kiek patariamųjų institucijų narių yra partijos nariai ir kokių jie partijų – telkdamiesi ekspertus vadovavomės kompetencijos, kartais atstovavimo kriterijais, todėl teiginys, kad patariamosios institucijos (darbo grupės) sudaromos partiniu principu, visiškai nepagrįstas. Gal tokia praktika buvo praeityje, LDDP valdymo laikais? Ministerijoje dirba įvairių partijų narių ir nepriklausančių partijoms, pastarųjų yra dauguma. Dirbama pagal Vyriausybės programą, sprendimai priimami atsižvelgiant į politines realijas, tačiau jų tikslas – racionali švietimo sistemos veikla ir plėtra – nėra politinis. Patariamos institucijos sprendimų nepriima tik juos siūlo. Svarbiausia patariamoji ir ekspertinė institucija - mano jau minėta Lietuvos švietimo taryba. Ji sudaryta Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu. Joje pirmą kartą įtvirtinome ne ministro ar kieno kito pasirenkamus, bet svarbiausioms edukologinėms institucijoms atstovaujančius Tarybos narius. Patariamųjų institucijų (komisijų, tarybų) funkcijos apibrėžtos jų veiklos nuostatuose, patvirtintose 1999 metų gruodžio 22 d. (18 priedas) Atskyrėme ekspertavimo ir sprendimų priėmimo lygmenis. Pavyzdžiui, ekspertų komisijos svarsto ir teikia siūlymus atitinkamos srities strategijos ir taktikos, ugdymo turinio kaitos, ugdymo proceso organizavimo, ugdymo priemonių leidybos, pedagogų rengimo, kvalifikacijos kėlimo klausimais. Bendrojo ugdymo taryba dalyvauja formuojant viso (ne tik turinio) bendrojo ugdymo strategiją ir taktiką, teikia rekomendacijas ministerijos vadovybei dėl jos įgyvendinimo. Ekspertų komisijas (pagal šių komisijų nuostatus) sudaro pripažinti, kūrybiški atitinkamos srities pedagogai, specialistai, mokslininkai. Ne mažiau kaip pusę komisijos narių sudaro tos krypties asociacijų, draugijų ir kitų institucijų atstovai. Bendrojo ugdymo srityje sudaryta 18 komisijų pagal ugdymo sritis, pakopas ir tipus: ·   Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo ·   Pagrindinių mokyklų ·   Gimnazijų ir vidurinių mokyklų ·   Specialiojo ugdymo ·   Papildomo ugdymo ·   10 dalykų blokų komisijos (dorinio ugdymo, lietuvių kalbos, tautinių mažumų gimtųjų kalbų, užsienio kalbų, gamtos mokslų, matematikos ir informatikos, socialinių mokslų, menų, darbų ir technologijų, sveikatos ugdymo ir kūno kultūros). ·     Pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo. Įkurtos naujos ekspertų komisijos: ·     Informacinių technologijų ·       Švietimo įstaigų aprūpinimo.(19 priedas) Ekspertų komisijose dirba 90 praktikų, 74 teoretikai. Kiekvienoje ekspertų komisijoje yra aukštųjų mokyklų atstovų: dalykinių ir metodikos katedrų dėstytojų, docentų, profesorių. Bendrojo ugdymo tarybą sudaro 15 narių (iš jų 10 atstovauja akademinei visuomenei). Tai - pripažinti, bendrojo lavinimo būklę ir švietimo kaitos perspektyvas gerai žinantys švietimo praktikai, švietimo politikos ekspertai ir mokslininkai (20 priedas). Ministerija bei Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – MSD) vadovaujasi nuostata, kad rengiant sprendimus turi dalyvauti visų suinteresuotųjų grupių atstovai, turi būti įsiklausoma į jų nuomonę. Darbo grupių, sprendžiančių studijų bei mokslo klausimus, veikloje dalyvauja iškiliausi, visuotinai pripažinti, didžiausią ekspertinę patirtį turintys akademinės visuomenės nariai, atstovaujantys pedagogams, mokslininkams, pagrindinėms ekspertinėms institucijoms (Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos mokslų akademijai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai), studentams, moksleiviams, darbdaviams, kitiems socialiniams partneriams, nagrinėjamų klausimų sprendimu suinteresuotoms valstybės valdymo institucijoms. Dauguma ministerijos ir MSD teikimu ar pačių sudaromų ekspertų komisijų, darbo grupių narių yra akademinės visuomenės atstovai: ·      Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos projekto rengimo darbo grupėje iš 16 narių yra 10 akademinės visuomenės atstovų (LR MP 1999 m. gegužės 14 d. potvarkis Nr. 109); ·      Botanikos sodų plėtros plano rengimo darbo grupėje iš 16 narių yra 10 akademinės visuomenės atstovų (LR MP 1999 m. gegužės 5 d. potvarkis Nr. 103); ·      Mokslo ir studijų institucijų finansavimo metodikos rengimo darbo grupėje iš 9 narių 2 yra mokslo ir studijų institucijų atstovai, 1 – Lietuvos mokslo tarybos (ministro 1999 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 1079); ·      Mokslo ir studijų sistemos struktūros optimizavimo darbo grupėje iš 8 narių 4 yra akademinės visuomenės atstovai (ministro 1999 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 1080); ·      Valstybinių mokslo institutų veiklos efektyvumo įvertinimo grupėje iš 14 narių yra 12 akademinės visuomenės atstovų (ministro 2000 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. 09); ·      Ekspertinėje darbo grupėje valstybinių mokslo ir studijų institucijų veiklos koordinavimo efektyvinimo bei mokslo potencialo racionalaus panaudojimo klausimais iš 18 narių yra 16 akademinės visuomenės atstovų (ministro 2000 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 211); ·      Daktaro disertacijai ir habilitacijai pripažįstamų Lietuvos mokslo leidinių sąrašo tikslinimo darbo grupėje iš 6 narių 5 yra akademinės visuomenės atstovai (MSD direktoriaus 1999 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr.90). ·      Darbo grupėje pasiūlymams dėl Lietuvos aukštojo mokslo studijų krypčių ir teikiamų kvalifikacijų klasifikacijos bei studijų programų sandaros parengti dalyvauja visų aukštųjų mokyklų atstovai, 2 ŠMM ir 2 MSD atstovai (MSD direktoriaus 1998 05 21 įsakymas Nr. 26). ·      Darbo grupėje vidurinių ir aukštųjų mokyklų sąveikai koordinuoti (priėmimo sąlygoms derinti) 4 aukštųjų mokyklų, 3 vidurinių mokyklų, 2 Švietimo ir mokslo ministerijos, 2 Mokslo ir studijų departamento, 1 Lietuvos moksleivių sąjungos, 1 Egzaminų centro, 1 Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus ir 1 Pedagogikos instituto atstovas (ministro 2000 03 22 įsakymas Nr. 297). ·      Darbo grupėse dėl ES PHARE programos “Aukštojo mokslo institucinė reforma” įgyvendinimo, sudarytose iš 6-8 narių, aukštosioms mokykloms bei Lietuvos mokslo tarybai atstovauja po 4-5 asmenis (Ministro 1999 12 03 įsakymas Nr. 1218) ·      Darbo grupėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl brandos atestatų, aukštojo mokslo diplomų, mokslo laipsnių bei profesinių kvalifikacijų tarpusavio pripažinimo projektui parengti aukštosioms mokykloms atstovauja 3 asmenys, 2 Švietimo ir mokslo ministerijos, 3 Mokslo ir studijų departamento ir 1 Lietuvos mokslo tarybos bei 1 Studijų kokybės vertinimo centro atstovas (ministro 2000 01 13 įsakymas Nr. 20) ·        Siekiant efektyviau panaudoti biudžeto lėšas ir geriau patenkinti darbo rinkos poreikius, ministro 2000 04 04 įsakymu Nr. 345 sudaryta darbo grupė 2000 metų studentų priėmimo į aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamas vietas ir priėmimo į doktorantūros vietas skaičiams nustatyti. Darbo grupėje aukštosioms mokykloms atstovauja 3 asmenys, yra 3 Mokslo ir studijų departamento ir po 1 kitų (iš viso 8) institucijų atstovų. ·        Darbo grupėje Lietuvos aukštojo mokslo plėtros 2001-2005 metų planui parengti aukštosioms mokykloms atstovauja 4 asmenys, joje 2 MSD ir po 1 kitų (iš viso 9) institucijų atstovų (ministro 2000 03 07 įsakymu Nr. 223) Esame dėkingi Lietuvos mokslo tarybai, Lietuvos mokslų akademijai, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijai, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijai už kasmet aktyvesnę veiklą ir nuolatinį bendradarbiavimą. Analogiškais principais sudarytos ir kitų švietimo sričių patariamosios institucijos. Suaugusiųjų švietimas: Neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba, įteisinta Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatyme (1998), - ekspertuojanti institucija, joje dalyvauja aukštojo mokslo institucijų, kultūros, nevyriausybinių organizacijų, neformaliojo suaugusiųjų švietimo institucijų atstovai (21 priedas). Lietuvos distancinio švietimo taryba – 6 universitetų rektoriai (prorektoriai), 2 aukštesniųjų mokyklų direktoriai, Seimo narys, LITNET’o tarybos pirmininkas, Atviros Lietuvos fondo atstovas, Švietimo ir mokslo bei Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijų atstovai (22 priedas). Profesinis rengimas: Lietuvos profesinio mokymo taryba, įteisinta Profesinio mokymo įstatyme (1997 m.), patariamoji institucija profesinio rengimo strateginiais klausimais. Lietuvos profesinio mokymo taryba sudaryta trišaliu principu – iš valstybės valdymo institucijų bei socialinių partnerių – profesinėms sąjungoms ir darbdaviams atstovaujančių organizacijų atstovų 18 žmonių (23 priedas). Apskričių profesinio mokymo tarybos įkurtos Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva. Tai patariamosios institucijos, vykdančios ekspertizės, konsultavimo bei koordinavimo funkcijas, kai sprendžiami apskrities profesinio mokymo klausimai. Tarybose atstovaujama apskrities institucijoms, suinteresuotoms profesiniu rengimu, jų darbe taip pat dalyvauja socialiniai partneriai. · Ūkio šakų ekspertų grupės – 14 šakinių ekspertų grupių, suformuotų socialinės partnerystės pagrindu, kurios yra patariamosios institucijos formuojant profesinio rengimo politiką tam tikroje ūkio šakoje. Jos taip pat prisideda prie profesinio rengimo standartų kūrimo. · Profesinių mokyklų Centrinė ekspertų komisija dalyvauja ekspertuojant mokymo programas bei vadovėlius, ji veikia prie Pedagogikos instituto. · Aukštesniųjų mokyklų Centrinė ekspertų komisijos darbą organizuoja Švietimo ir mokslo ministerijos Aukštesniųjų studijų skyrius. Ji ekspertuoja aukštesniųjų studijų programas. Daugiau kaip pusę komisijos narių sudaro universitetų ir darbdavių atstovai. Ekspertų grupės, prisidedančios prie kolegijų steigimo: · Patariamoji kolegijų steigimo grupė (8 asmenys): Švietimo ir mokslo ministerijos, Mokslo ir studijų departamento, Mokslo tarybos, Studijų kokybės vertinimo centro, Profesinio mokymo metodikos centro, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos, Žemės ūkio rūmų atstovai; · Aukštesniųjų mokyklų vertinimo sistemos sukūrimo darbo grupė (5 asmenys): Švietimo ir mokslo, Mokslo ir studijų departamento, Studijų kokybės vertinimo centro, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos atstovai; ·   Institucijų, pretenduojančių tapti kolegijomis, kokybės vertinimo taryba (10 asmenų): Švietimo ir mokslo ministerijos, Mokslo ir studijų departamento prie ŠMM, Mokslo tarybos, Studijų kokybės vertinimo centro, Profesinio mokymo metodikos centro, universitetų, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos, Verslo darbdavių konfederacijos atstovai; ·   Centrinė neuniversitetinių studijų programų ekspertų komisija (6 asmenys): Profesinio mokymo metodikos centro, universitetų ir darbdavių organizacijų atstovai; ·   Institucijų, pretenduojančių tapti kolegijomis, išorinio vertinimo ekspertai (28 asmenys): universitetų dėstytojai ir vadybininkai, mokslininkų, Švietimo ir mokslo ministerijos, Mokslo ir studijų departamento, Studijų kokybės vertinimo centro, Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio turizmo departamento, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų, Žemės ūkio rūmų, Verslo darbdavių konfederacijos atstovai. b) patys svarbiausi klausimai nėra plačiai svarstomi, o priimami kabinetuose: ministerijos kolegija svarsto antraeilius ir nereikšmingus klausimus. Ryškus tokio svarstymo pavyzdys - klausimo “Brandaus lytiškumo ugdymo koncepcija” svarstymas. O tokios svarbios problemos, kaip profiliavimas, mokyklų reforma neretai pamirštama. Svarbiausi švietimo ir mokslo sistemai klausimai svarstomi plačiai, kelias iki priėmimo ilgas ir sudėtingas. Be mano jau minėtų ekspertų komisijų, tarybų, darbo grupių, be pačios ministerijos kolegijos, yra svarstoma pedagoginėje visuomenėje, dalykinėse ir mokyklų vadovų asociacijose. Tariamasi ir su mokytojus vienijančiomis profesinėmis sąjungomis. Keistas teiginys, kad Švietimo ir mokslo ministerija “neretai pamiršta profiliavimą ir mokyklų reformą”. Visa Švietimo ir mokslo ministerijos veikla yra ne esamos padėties dailinimas, bet toli į priekį žvelgiančios, kokybiškai naujos ir atitinkančios nepriklausomos Lietuvos poreikius sistemos kūrimas. Mūsų kalendoriuose- jau 2010-ųjų metų darbų apmatai. Ministerijos kolegija dirba stabiliai pagal iš anksto pusmečiui patvirtintą darbo planą, kartą per mėnesį dalyvaujant plačiam pedagoginės visuomenės ratui svarsto aktualiausius klausimus, kurie detaliai diskutuojami. Minėtoji koncepcija – ne išimtis. Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojams nėra nė vieno nesvarbaus klausimo, jeigu jis susijęs su moksleivių rengimu gyvenimui. Pastaraisiais metais į dorovinio “vakuumo” erdvę plūstelėjo įvairių pseudovertybių banga. Šeima išgyvena krizę: gimstamumas mažėja, daugėja abortų, plinta narkomanija, didėja AIDS grėsmė, daugėja susirgimų venerinėmis ligomis, “jaunėja” nusikalstamumas, 50 procentų ribą peržengia skyrybų skaičius, daug iširusių šeimų. Tokie reiškiniai liudija apie jaunimo psichologinį-dorovinį nepasirengimą šeimai. Reikia tokio rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo, kuris spręstų esamas problemas ne paviršutiniškomis, neveiksmingomis priemonėmis, o stiprintų jauno žmogaus gebėjimą kurti stabilią šeimą. Nevyriausybinės organizacijos, pedagoginė visuomenė, mokyklų bendruomenės ne kartą kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, prašydamos inicijuoti programą, pagal kurią moksleiviai būtų ugdomi doroviškai ir rengiami šeimai. Ugdymo taryba (1999 11 10 posėdyje) ir Švietimo ir mokslo ministerijos kolegija (1999 06 03 protokolas Nr. 4) pritarė Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo koncepcijos ir programos projektams, jie buvo paskelbti pedagoginėje spaudoje (Informacinis leidinys, 1999 m. rugpjūtis, Nr.25-26). Ministerija gavo daug atsiliepimų, pritariančių šiai reikalingai ir metodiškai pagrįstai koncepcijai ir programai. Pagaliau ir aš nemanau, kad lyties problemos yra antraeilės ir visiškai nereikšmingos Lietuvos visuomenei. c) Ministro pastangomis įtvirtintos Lietuvos mokslo tarybos formavimo nuostatos, įteisinančios pareigūnų skyrimą, nereikalaujant tinkamos jų kompetencijos; Atkreipiu Seimo narių dėmesį, kad dabartinė Lietuvos mokslo tarybos nuostatų redakcija buvo parengta Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto ir priimta Seimo nutarimu (1999 01 12). Nuostatuose nustatyta tarybos formavimo tvarka iš esmės nesiskiria nuo dar 1992 m. patvirtintos tvarkos. Iš tikrųjų įvairios Europos valstybės panašias tarybas sudaro skirtingais principais, priklausomai nuo joms deleguojamų funkcijų. Daugumoje šalių mokslo tarybos - mokslo ir studijų organizavimo ir finansavimo klausimų ekspertės - sudaromos iš akademinių sluoksnių atstovų (dažniausiai renkamasi iš akademinių institucijų pasiūlytų kandidatų), ūkio subjektams atstovaujančių organizacijų ir atitinkamų valstybės valdymo institucijų atstovų. Manyčiau, kad ateis laikas prie šių klausimų grįžti ir apsvarstyti Ministro Pirmininko sudarytos ekspertų grupės parengtą nuostatų variantą, kuriam pritarė ir MSD (1997 m.), t.y. šią instituciją pariteto pagrindais formuoti iš trijų anksčiau paminėtų interesų grupių atstovų. Gaila, kad dabar skiriami pareigūnai sudaro tik trečdalį Lietuvos mokslo tarybos narių ir lieka mokslininkų šešėlyje, o pati Lietuvos mokslo taryba vis dar netapo institucija, kurioje būtų iš esmės nagrinėjamos strateginės Lietuvos plėtros problemos. Dabartiniu principu suformuota Lietuvos mokslo taryba yra ir ekspertas, vertinantis mokslinės ir pedagoginės veiklos kokybę. Šiais klausimais ministerija ir MSD, kaip jau sakiau, nuolatos ir gana sėkmingai bendradarbiauja su Lietuvos mokslo taryba. d) Ministro sudarytos darbo grupės paruoštas Aukštojo mokslo įstatymo projektas buvo antidemokratinis, antikonstitucinis ir susilaukė ne tik šalies aukštųjų mokyklų atstovų, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos mokslų akademijos, bet ir Europos Tarybos ekspertų kritikos, Antidemokratinį įstatymo pobūdį pripažino ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, vetuodamas šį įstatymą. Seimo nariams norėčiau priminti, kad ne ministro patvirtinta darbo grupė parengė 65 įstatymą. Aukštojo mokslo įstatymo projektas buvo rengtas apie trejus metus. Pirmąją darbo grupę (1997 02 24) buvo sudaręs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (toliau tekste – Seimo komitetas), paskui (1998 12 03) projektui tobulinti buvo sudaryta Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė (vadovas – prof. V. Domarkas). Aukštojo mokslo įstatymo projektas rėmėsi PHARE lėšomis parengta Lietuvos aukštojo mokslo Baltąja knyga, kurios rengimui, baigęs savo kadenciją, vadovavo didelę šio darbo patirtį turintis buvęs ministras prof. V. Domarkas. Ir pirmojoje, ir antrojoje darbo grupėse dalyvavo Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos, aukštesniųjų mokyklų, Seimo komiteto, Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos mokslo tarybos, studentų, Vyriausybės kanceliarijos atstovai, be to, jose dalyvavo Pramoninkų konfederacijos, Mokslininkų sąjungos, PHARE projekto “Lietuvos aukštojo mokslo reforma” darbo grupės atstovai. Projektą nuolat vertino ir pasiūlymų teikė Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos PHARE projekto ekspertai. Įstatymo projektas buvo pradėtas rengti norint sudaryti prielaidas išspręsti iš praeities paveldėtas bei vykstant aukštojo mokslo reformai besikaupiančias ne tik akademines, bet ir socialines problemas: ·   neracionaliai, kai kada ir gana stichiškai vykstanti aukštojo mokslo plėtra (skubotai parengtų studijų programų diegimas, ne visada pagrįstas jų smulkinimas ir trukmės didinimas, studijų ir mokslinės veiklos vienovės principo pažeidimai, nesureguliuotos teikiamos kvalifikacijos, specialistų poreikio ir pasiūlos menkas derinimas ir t.t.); ·   silpnai veikiantys akademinės konkurencijos (kuri yra pagrindinis aukštųjų mokyklų savireguliacijos ir naujovių diegimo variklis) principai dėl nereformuotos profesinių santykių sistemos; ·     katastrofiškai augantis vidutinis mokslo ir studijų darbuotojų amžius; ·     studentų socialinis nesaugumas dėl kai kuriose mokyklose taikomo rotacijos principo valstybės finansuojamose vietose; ·     menka socialinių partnerių įtaka procesams, vykstantiems aukštojo mokslo sistemoje (studijų programos ir studijų kokybė ne visada tenkina darbdavius ir studentus ir pan.); ·     nesukurtas neuniversitetinio aukštojo mokslo sektorius, neapibrėžta aukštesniojo išsimokslinimo vieta tarptautinėje švietimo lygių hierarchijoje (daugumoje Europos šalių per trejų metų laikotarpį įgyjamas aukštasis išsilavinimas, o daug Lietuvos jaunimo per tą patį laikotarpį įgyja tik aukštesnįjį išsilavinimą, kuris neturi analogo kitose Europos šalyse); ·     neracionali mokslinės veiklos ir studijų proceso finansavimo sistema, neracionalus skiriamų valstybės  biudžeto lėšų naudojimas (nėra nustatyta studijų vietos kaina, neracionalus studentų ir dėstytojų santykis, finansavimas nepriklauso nuo teikiamų paslaugų kokybės ir kt.); ·     neracionali mokslo ir studijų institucijų struktūra. Taigi projektas buvo rengiamas derinant suinteresuotų šalių - dabartinių aukštųjų mokyklų, aukštesniųjų mokyklų, socialinių partnerių (darbdavių), studentų, valdžios institucijų – nuomones. Jos buvo ir išliko kai kuriais klausimais skirtingos. Užtat ir toliau iš skirtingų pozicijų vertinamas ne tik pats įstatymas, bet ir jo rengimas, priėmimas. Rektorių konferencija nuo pat įstatymo rengimo pradžios reiškė nepasitenkinimą bet kokiais valdžios institucijų veiksmais, buvo prieš naujojo įstatymo idėją – mėginimą reguliuoti aukštųjų mokyklų veiklą, t.y. norą sureguliuoti atskaitomybės ir atsakomybės klausimus. Dar vėliau (1999 01 27) gautiems pasiūlymams ir pastaboms įvertinti bei nuomonėms dėl įstatymo projekto derinti darbo grupę vėl sudarė Seimo komitetas. Pastarosios darbo grupės parengtas projektas, koreguotas atsižvelgiant į Prezidentūros, Seimo komiteto, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vyriausybės kanceliarijos atstovų pasitarimo siūlymus, ir buvo įregistruotas Seime. Beje, Europos Tarybos ekspertai (ataskaita CC-HER(2000)11) įvertinę įstatymo projektą, pripažino jį esantį labai aukštos kokybės. Pats dalyvavau pas Premjerą A. Kubilių vykusiame posėdyje. Jame kartu su Prezidentūros atstovais buvo suderintos tokios Aukštojo mokslo įstatymo projekto nuostatos, kuriose nebuvo galima įžvelgti jokių antidemokratinių aspektų. Bet paskui Seimo komitetas, atsižvelgdamas į aukštųjų mokyklų rektorių siūlymus, projektą ne kartą taisė. Taigi Seimo plenariniuose posėdžiuose buvo svarstomas ir priimamas Seimo komiteto parengtas įstatymo projektas. Lietuvos Respublikos Prezidentas vetavo šį įstatymą būtent dėl tų nuostatų, kuriomis įstatymas buvo papildytas jau Seimo komiteto iniciatyva man to nei skatinant, nei tam pritariant. Beje, Lietuvos Respublikos Prezidento dekrete dėl įstatymo vetavimo išdėstyti siūlymai grąžino kai kuriuos esminius Ministerijos darbo grupės anksčiau teiktus įstatymo straipsnius, beje, užfiksuotus ir Vyriausybės siūlymuose Seimui. 3. Dėl švietimą ir aukštąjį mokslą žlugdančio finansavimo Švietimui ir aukštajam mokslui skiriamas finansavimas pastaraisiais metais beveik tris kartus mažesnis negu krašto apsaugai. Šiemetiniame Lietuvos biudžete mokslui ir studijoms numatyta beveik 100 mln. litų mažiau nei pernai. Taigi 2000-aisiais metais šiai prioritetinei sričiai, palyginti su praėjusiais metais, skiriama 17 proc. mažia …