Byla nr. 28/07-29/07 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija), 5 dalies (2005 m.…

Byla Nr Byla Nr. 28/07-29/07 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠTOJO MOKSLO ĮSTATYMO 47 STRAIPSNIO (2006 M. LIEPOS 18 D. REDAKCIJA) 4 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 22 D. REDAKCIJA), 5 DALIES (2005 M. BIRŽELIO 30 D. REDAKCIJA), 57 STRAIPSNIO (2006 M. LIEPOS 18 D. REDAKCIJA), 58 STRAIPSNIO (2005 M. BIRŽELIO 30 D. REDAKCIJA) 3 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 22 D. REDAKCIJA), 4 DALIES (2005 M. BIRŽELIO 30 D. REDAKCIJA), 60 STRAIPSNIO 1 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 22 D. REDAKCIJA), 61 STRAIPSNIO 1 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 22 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL BYLOS DALIES PAGAL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2007 M. SPALIO 22 D. DEKRETE NR. 1K-1138 „DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ“ IŠDĖSTYTĄ PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. SPALIO 11 D. NUTARIMU NR. 1272 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS BIUDŽETO LĖŠŲ POREIKIO NUSTATYMO IR JŲ SKYRIMO MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJOMS METODIKOS PATVIRTINIMO“ (2006 M. SPALIO 5 D. REDAKCIJA) PATVIRTINTOS LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS BIUDŽETO LĖŠŲ POREIKIO NUSTATYMO IR JŲ SKYRIMO MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJOMS METODIKOS (2006 M. SPALIO 5 D. REDAKCIJA) 3, 14 PUNKTAI NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 40 STRAIPSNIO 3 DALIAI, 41 STRAIPSNIO 3 DALIAI, NUTRAUKIMO 2008 m. kovo 20 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovėms Respublikos Prezidento patarėjoms Aušrai Rauličkytei ir Mildai Vainiutei (atstovaujančioms pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-36/2007), dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Gintarui Steponavičiui (atstovaujančiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-37/2007), dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Teisės skyriaus vedėjui Tomui Daukantui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Vyriausybei bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento prašymą Nr. 1B-36/2007), dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Pirmininko pavaduotojui Vydui Gedvilui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-37/2007), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. kovo 15 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/07-29/07 pagal:

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymas Nr. 1B-36/2007 (byla Nr. 28/07) ir pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-37/2007 (byla Nr. 29/07) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 28/07-29/07.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Respublikos Prezidentas 2007 m. spalio 22 d. išleido dekretą Nr. 1K-1138 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 22 d. dekretas Nr. 1K-1138), kuriame išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos patvirtinimo“ (2006 m. spalio 5 d. redakcija; toliau – ir Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 1272) patvirtintos Valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos (toliau – ir Metodika) 3, 14 punktai neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai. Šis pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2007 m. spalio 22 d.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ priėmė šį pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymą. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas apie pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymo priėmimą „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2007 m. spalio 25 d. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 (2006 m. spalio 5 d. redakcija) patvirtintos Metodikos 3, 14 punktų galiojimas yra sustabdytas.

II 1. Pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Konstitucijos nuostata, įtvirtinanti gerai besimokančių piliečių teisę nemokamai įgyti aukštąjį išsilavinimą, įpareigoja valstybę nustatyti aiškius kriterijus ir tvarką, pagal kuriuos būtų skiriamos lėšos, būtinos tam, kad gerai besimokantys piliečiai įgytų aukštąjį išsilavinimą, taip pat garantuoti, kad lėšų būtų skiriama tiek, kiek „realiai būtina“ aukštajam išsilavinimui įgyti. Kadangi, kaip teigia pareiškėjas – Respublikos Prezidentas, į aukštąsias mokyklas priimamų visiškai ar iš dalies valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų skaičių nustato Vyriausybė, o studijų institucijoms skiriamos lėšos yra apskaičiuojamos remiantis vieno studento studijų kaina, pareiškėjo nuomone, valstybės biudžete aukštosioms mokykloms turi būti numatyta skirti būtent tiek lėšų, kiek reikia Vyriausybės nustatyto skaičiaus priimamų visiškai ir iš dalies valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų studijoms apmokėti.

Tačiau toks reikalavimas nėra įtvirtintas Metodikos 14 punkte, užtat jame yra įtvirtintas principas, kad valstybės biudžeto lėšos tarp aukštųjų mokyklų paskirstomos proporcingai pagal Metodiką apskaičiuotam lėšų poreikiui; dėl to studijų institucijoms iš valstybės biudžeto gali būti skiriama mažiau lėšų, negu būtina Vyriausybės nustatyto skaičiaus priimamų visiškai ir iš dalies valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų studijoms apmokėti. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo manymu, pažeidžia Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gerai besimokančių piliečių konstitucinę teisę įgyti aukštąjį išsilavinimą nemokamai, yra nevykdoma valstybės konstitucinė pareiga skirti valstybinėms aukštosioms mokykloms tiek lėšų, kiek būtina nemokamam aukštajam mokslui jose gerai besimokantiems piliečiams garantuoti; pareiškėjo manymu, nustačius tokį teisinį reguliavimą yra pažeidžiama Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija.

1.2. Pareiškėjo – Respublikos Prezidento teigimu, Metodikos 3 punkte nustatytų studijoms skiriamų lėšų apskaičiavimo kriterijų nepakanka tam, kad apskaičiuojant atskiroms studijų institucijoms skiriamas lėšas būtų galima atsižvelgti į tai, kaip atitinkamose studijų institucijose yra užtikrinamas nustatytų mokymo standartų laikymasis, ir į tai, kiek mokymo ir dėstymo jose turinys ir lygis atitinka valstybės pripažįstamą kvalifikaciją; nustatyti kriterijai neleidžia studijų institucijų vykdomoms programoms finansuoti reikalingų lėšų dydžio diferencijuoti pagal studijų kokybės lygį, o tai iš esmės iškreipia Konstitucijoje įtvirtintą gerai besimokančių piliečių teisę įgyti aukštąjį išsilavinimą, pažeidžia aukštųjų mokyklų autonomijos teisę.

2.1. Įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta Vyriausybės teisė nustatyti bendrą maksimaliai leistiną priimamų į aukštąsias mokyklas studentų skaičių. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, tai valstybinėms aukštosioms mokykloms kliudo priimti studijuoti asmenis, siekiančius įgyti aukštąjį išsilavinimą ne valstybės lėšomis, o tai prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, pagal kurią (kaip išaiškinta Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime) negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti studijuoti asmenis, siekiančius įgyti aukštąjį išsilavinimą ne valstybės lėšomis, jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi tokias galimybes. Be jokio pagrįsto visuomenės intereso ribojant valstybinių aukštųjų mokyklų veiklą yra pažeidžiama aukštųjų mokyklų autonomijos teisė, nepagrįstai ribojamas vartotojų interesas savo lėšomis įgyti aukštąjį išsilavinimą.

2.2. Įstatymo 47 straipsnio 5 dalyje, 61 straipsnio 1 dalyje nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmenys, išskyrus nurodytuosius šiose dalyse, sutinkantys mokėti visą kainą už savo studijas, negali būti priimami į valstybines aukštąsias mokyklas studijuoti savo lėšomis. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, toks apribojimas prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, pagal kurią, kaip minėta, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti studijuoti asmenis, siekiančius įgyti aukštąjį išsilavinimą ne valstybės lėšomis, jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi tokias galimybes. Be to, pasak pareiškėjo, dėl tokio teisinio reguliavimo nėra galimybės studijuoti pagal pirmosios pakopos dieninių studijų programą, jei tai yra pirmosios ir vienintelės studijos, už kurias mokama visa kaina, nors tokią galimybę turi asmenys, studijuojantys pagal tos pačios arba žemesnės pakopos studijų, kurias jie yra baigę valstybinėje aukštojoje mokykloje, programą, ne daugiau kaip už pusę baigtos studijų programos kreditų mokėję visą studijų kainą (Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat asmenys, vienu metu studijuojantys pagal dvi ar daugiau tos pačios pakopos studijų programas, jeigu jų studijos pagal bent vieną iš šių studijų programų yra visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės biudžeto lėšomis (Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 2 punktas); tai, kad nepagrįstai nustatytos skirtingos galimybės savo lėšomis įgyti aukštąjį išsilavinimą, atsižvelgiant į anksčiau įgytą ar tuo pat metu įgyjamą kitokį išsilavinimą, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą.

2.3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės teigimu, Įstatymo 57 straipsnyje įtvirtinus Vyriausybės teisę tvirtinti Metodiką ir paminėjus kelias jos sudedamąsias dalis, liko neapibrėžtos principinės taisyklės, kuriomis remiantis paskirstomos lėšos valstybinėms aukštosioms mokykloms; Vyriausybei palikta beveik visiška laisvė nustatyti principus, kuriais vadovaujantis paskirstomos lėšos joms. Tačiau aukštasis mokslas – tai konstitucinis institutas, be to, Konstitucija garantuoja aukštųjų mokyklų autonomijos teisę; aukštųjų mokyklų valstybinio finansavimo taisykles nustatant ne įstatymais yra paliekama per daug neapibrėžtumo, didinančio aukštųjų mokyklų priklausomumą nuo valdžios institucijų ir konjunktūrinių sprendimų. Todėl (be kita ko, paisant konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo principų, teisės aktų hierarchijos taisyklių) lėšų paskirstymo valstybinėms aukštosioms mokykloms principai turėtų būti nustatyti ne poįstatyminiuose teisės aktuose, bet įstatyme; poįstatyminiuose teisės aktuose turėtų būti tik detalizuota įstatymų nuostatos ir jų įgyvendinimo tvarka.

2.4. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 4 dalį studijų kaina piliečiams negali būti didesnė nei studijų išlaidos. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, šitaip valstybė ėmėsi reguliuoti ne tik gerai besimokančių studentų studijoms reikalingų lėšų skyrimą, bet ir savo lėšomis studijuojančių studentų studijų finansavimą. Tai pažeidžia Konstitucijos 40 straipsnyje aukštosioms mokykloms garantuotą autonomijos teisę, nes šių mokyklų autonomijos ribojimas turėtų būti pagrįstas aiškiais visuomeninio naudingumo, būtinumo argumentais, o pakankamų argumentų, pagrindžiančių valstybinių aukštųjų mokyklų galimybių teikti studijų paslaugas ir užsidirbti papildomų pajamų bei galimybių teikti aukštesnio lygio ir dėl to brangesnes studijas ribojimą, nėra. Valstybinių aukštųjų mokyklų teisės savarankiškai nustatyti studijų kainą, už kurią apsimokėtų teikti studijų paslaugas, sumažina ar net panaikina galimybes ir paskatas joms teikti mokamas studijų paslaugas ir pažeidžia Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį, taip pat 46 straipsnio 5 dalį, pagal kurią valstybė turi pareigą ginti vartotojų interesus.

2.5. Įstatymo 58 straipsnio 3, 4, 6 dalyse įtvirtinta skirtinga studijų aukštosiose mokyklose kainos nustatymo tvarka: valstybinėse aukštosiose mokyklose ji nustatoma pagal centralizuotas taisykles, o nevalstybinėse – laisvu susitarimu. Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, tai apriboja valstybinių aukštųjų mokyklų galimybes lygiomis sąlygomis konkuruoti su nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis dėl asmenų, pasirengusių už studijas mokėti visą kainą, ir pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą.

III 1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo T. Daukanto rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Metodikos 3, 14 punktai neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Įstatyme yra įtvirtinta Vyriausybės pareiga patvirtinti Metodiką ir nurodyta, kokios lėšos turi būti joje numatytos. Metodika leidžia tinkamai apskaičiuoti lėšų, kurios turi būti skiriamos aukštosioms mokykloms, poreikį ir nustatyti principus, kuriais vadovaujantis, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, paskirstomos studijoms numatytos valstybės biudžeto lėšos. Įstatyme nurodyta, kokios lėšos turi būti įskaičiuojamos į studijų išlaidas, bet nenurodyta, kaip jos turi būti paskirstytos. Todėl, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo manymu, Vyriausybė turi teisę nuspręsti, kaip apskaičiuoti lėšų poreikį ir kokius metodus taikant šias lėšas paskirstyti tam tikroms sritims; ji gali nustatyti ir proporcingo lėšų paskirstymo aukštosioms mokykloms taisyklę, kuri anaiptol nepaneigia galimybės valstybės biudžete numatyti ir šioms mokykloms skirti tiek lėšų, kiek reikia valstybės biudžeto lėšomis visiškai ir iš dalies finansuojamų studentų, kurių skaičių nustato Vyriausybė, studijoms apmokėti; laikantis tokios taisyklės galima užtikrinti visų asmenų lygią teisę į tinkamai finansuojamą aukštąjį mokslą.

1.2. Metodikos 3 punkte nustatyti kriterijai (studijų išlaidų apskaičiavimas pagal studijų kryptį, pakopą ir formą) atitinka kriterijus, nustatytus Aukštojo mokslo įstatyme. Antai Įstatymo 54 straipsnyje nustatyta, kad aukštajai mokyklai skiriamos valstybės biudžeto lėšos turi būti siejamos su atitinkamomis programomis ir aukštosios mokyklos veiklos vertinimo rezultatais. Metodikos 3 punkte nustatyti kriterijai yra susiję su kokybiniais reikalavimais, nes nuosekliosios studijos aukštosiose mokyklose vykdomos pagal studijų programas, kurios yra įtrauktos į Studijų ir mokymo programų registrą ir kurių kokybė yra periodiškai vertinama. Švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota organizuoti ir koordinuoti aukštojo mokslo studijų programų akreditavimą, idant būtų užtikrintas nustatytų mokymo standartų laikymasis ir būtų finansuojamos tik tos studijų programos, kurios atitinka mokymo standartus.

T. Daukanto teigimu, jeigu nustatyta tvarka įregistruotos ir teigiamai įvertintos studijų programos būtų finansuojamos skirtingai, suprastėtų studijų kokybė, nebūtų sąlygų įgyti kokybišką aukštąjį išsilavinimą. Yra įgyvendinamas ir Įstatyme numatytas valstybės biudžeto lėšų skyrimas pagal aukštosios mokyklos veiklos vertinimo rezultatus. Antai Metodikoje nustatyta, kad skiriamas valstybės biudžeto lėšų dydis priklauso nuo aukštųjų mokyklų vykdomos mokslinės ir meninės veiklos. Taigi lėšos studijoms gali būti apskaičiuojamos pagal įvairius kriterijus, atitinkančius Įstatymo nuostatas, tačiau šie kriterijai turi leisti tinkamai apskaičiuoti lėšų poreikį studijoms, atitinkantį realias studijų išlaidas; suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo manymu, Metodikos 3 punkte nustatyti kriterijai tokie ir yra.

2.1. Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja tam tikrų aukštosios mokyklos veiklos sričių savarankiškumą nuo vykdomosios valdžios kontrolės, tačiau ši autonomija yra santykinė ir turi būti derinama su atsakomybės ir atskaitomybės valstybei ir visuomenei principu, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Aukštosios mokyklos steigimo tikslas yra ne pati autonomija, o siekimas užtikrinti visuomenės švietimo poreikius. Autonomija tėra priemonė, padedanti aukštajai mokyklai įgyvendinti jai keliamus mokslo ir švietimo tikslus.

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybinių aukštųjų mokyklų veiklos sąlygas, turi tinkamai užtikrinti viešąjį visos visuomenės ir studijuojančiųjų interesą, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose organizuojamų studijų sąlygos, kartu ir įgyjama profesinė kvalifikacija, atitiktų visus nustatytus reikalavimus. Valstybei nustatant maksimalų į valstybines aukštąsias mokyklas priimamų studijuoti asmenų skaičių ne tik yra įtvirtinamas valstybės švietimo ir užimtumo politikos nulemtas visuomenės poreikis turėti tam tikrą kiekį aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų, bet ir garantuojamas priimtų studijuoti asmenų teisėtas interesas bei lūkestis, kad studijos atitiks visus kokybės reikalavimus.

Vertindamas pareiškėjo abejones, ar valstybei nustatant maksimalų į valstybines aukštąsias mokyklas priimamų studentų skaičių nėra pažeidžiami vartotojų interesai, suinteresuoto asmens – Seimo atstovas pažymėjo, kad vartotojų interesai nėra absoliutūs, kad turi būti pusiausvyra tarp žmogaus teisėtų interesų bei visuomenės ir valstybės interesų bei galimybių, t. y. žmogaus, įgyvendinančio savo teisę į aukštąjį mokslą, interesas turi būti derinamas su valstybės galimybėmis jį užtikrinti bei su kitų žmonių interesais įgyti aukštąjį išsilavinimą.

2.2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, Aukštojo mokslo įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir aukštųjų mokyklų autonomijos principui, nes asmenys, jau turintys aukštąjį išsilavinimą, stoja į aukštąsias mokyklas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir asmenys, neturintys tam tikros studijų pakopos aukštojo išsilavinimo. Įstatymo nuostata, draudžianti valstybės finansuojamoje vietoje siekti antro tos pačios studijų pakopos aukštojo išsilavinimo, suteikia daugiau galimybių į valstybės finansuojamas vietas įstoti asmenims, dar neturintiems aukštojo išsilavinimo.

2.3. Svarbiausi aukštojo mokslo instituto veikimo principai, inter alia aukštųjų mokyklų finansavimo principai, yra nustatyti Aukštojo mokslo įstatyme, šio įstatymo 54 ir 57 straipsniuose.

Lėšos studijoms gali būti apskaičiuojamos pagal įvairiai suformuluotus kriterijus, atitinkančius Aukštojo mokslo įstatymo nuostatas, tačiau remiantis nustatytais kriterijais turi būti įmanoma tinkamai apskaičiuoti lėšų studijoms poreikį, kad jis atitiktų realias studijų išlaidas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo manymu, aukštojo mokslo finansavimo apskaičiavimas yra pernelyg detalizuotas dalykas ir jį reglamentuoti įstatymais būtų sudėtinga, todėl, atsižvelgiant į valdžių padalijimo principą ir Konstitucinio Teismo doktriną, Aukštojo mokslo įstatyme visiškai pagrįstai yra reglamentuoti tik bendrieji aukštųjų mokyklų finansavimo principai, o Vyriausybei pavesta juos detalizuoti.

2.4. Aukštojo mokslo įstatymo 9 straipsnyje, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimą, yra reglamentuota aukštosios mokyklos autonomija, apimanti akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą. Tačiau nei minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, nei Aukštojo mokslo įstatymo 9 straipsnyje nėra nustatyta, kad valstybinė aukštoji mokykla turi autonominę teisę nustatyti studijų kainą asmenims, studijuojantiems savo lėšomis.

Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią valstybė reguliuoja studijų kainą, įstatymų leidėjas, pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, siekė apsaugoti studentus, pagal gebėjimus negalinčius įstoti į valstybės finansuojamas vietas. Studento, mokančio už studijas savo lėšomis, studijų kokybė turi būti tokia pat, kaip ir valstybės finansuojamoje vietoje studijuojančio studento, todėl ir mokančių už studijas studentų studijų išlaidos negali būti didesnės, nei valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų. Įstatymų leidėjas, ribodamas studijų kainos, kurią turėtų mokėti savo lėšomis studijuojantys asmenys, dydį, saugo šių asmenų (vartotojų) interesus.

2.5. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų valstybinis reguliavimas negali būti tapatus; valstybinių aukštųjų mokyklų reguliavimas finansų srityje yra detalesnis, lėšos yra suteikiamos iš valstybės biudžeto, o dėl nevalstybinių aukštųjų mokyklų studijų kainos ir lėšų šaltinių laisvai susitaria šios aukštosios mokyklos ir studentai. Toks teisinis reguliavimas negali būti vertinamas kaip sudarantis sąlygas pažeisti asmenų lygybės ar sąžiningos konkurencijos laisvės principus.

IV Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko J. Liongino, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko V. Domarko, Lietuvos mokslo tarybos pirmininko prof. habil. dr. E. Butkaus, Vilniaus universiteto rektoriaus akad. B. Juodkos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. R. Ginevičiaus, Mykolo Romerio universiteto rektoriaus prof. A. Pumpučio, Klaipėdos universiteto mokslo ir meno prorektoriaus prof. A. Ramono, Kauno medicinos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. R. Žaliūno, Lietuvos veterinarijos akademijos rektoriaus prof. habil. dr. H. Žilinsko, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo ir meno prorektoriaus prof. dr. J. Antanavičiaus, Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus E. Stumbrio, Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentės N. Kikutienės, Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentės I. Vareikytės rašytiniai paaiškinimai.

V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Respublikos Prezidento atstovės A. Rauličkytė ir M. Vainiutė iš esmės pakartojo pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Seimas 2000 m. kovo 21 d. priėmė Aukštojo mokslo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 1 d. (išskyrus Įstatyme nurodytą išimtį). Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį jis buvo skirtas nustatyti studijų, kurias baigusiam asmeniui Lietuvos Respublikoje pripažįstamas aukštasis išsilavinimas, sistemai, profesinių kvalifikacijų, kvalifikacinių ir mokslo laipsnių įgijimo aukštosiose mokyklose principams, aukštųjų mokyklų „autonomijos mastui“ ir jų veiklos valstybinio reguliavimo riboms, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslo darbuotojų bei studentų teisėms ir pareigoms, aukštųjų mokyklų Lietuvos Respublikoje steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo teisiniams pagrindams, pagrindiniams aukštosioms mokykloms ir studijų programoms keliamiems reikalavimams, studijų programų vertinimo ir registravimo, aukštųjų mokyklų finansavimo principams.

3.1. studijų programų tipą;

3.2. studijų sritį, kryptį arba jų grupę <...>;

3.3. studijų formą.“ 14. Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 14 punkte nustatyta: „Lėšos studijoms tarp mokslo ir studijų institucijų (atskirai tarp kolegijų ir tarp kitų mokslo ir studijų institucijų) paskirstomos proporcingai pagal Metodiką apskaičiuotam kiekvienos mokslo ir studijų institucijos studijų lėšų poreikiui.“ 15. Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 1272 (2006 m. spalio 5 d. redakcija) buvo keičiamas Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 975 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 1272 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2007 m. rugsėjo 23 d., tačiau pareiškėjo – Respublikos Prezidento ginčijami Metodikos punktai nebuvo pakeisti.

II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas skirtas priimamų į valstybines aukštąsias mokyklas studentų skaičiui nustatyti, valstybinių aukštųjų mokyklų teisei priimti studijuoti asmenis, mokančius už studijas savo lėšomis, studijų išlaidoms apskaičiuoti, valstybės biudžeto lėšoms, reikalingoms valstybinėms aukštosioms mokykloms, apskaičiuoti, studijų valstybinėse ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose kainos dydžiui nustatyti.

Tačiau pabrėžtina, kad aukštojo mokslo prieinamumas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus anaiptol nereiškia aukštojo mokslo visuotinumo, nustatymo tokių aukštojo išsilavinimo standartų, kurie menkintų aukštojo išsilavinimo kokybę.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją turi būti sukurta tokia aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistema, kad kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam reikalinga parama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną valstybės paskolą (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Tokia aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistema taip pat turi užtikrinti galimybes nustatytus konstituciškai pagrįstus kriterijus atitinkantiems aukštosiose mokyklose besimokantiems ir paramos reikalingiems asmenims gauti kitokio pobūdžio paramą (stipendijas, pašalpas ir t. t.). Valstybė gali nustatyti įvairias valstybės paskolų aukštosiose mokyklose studijuojantiems asmenims teikimo ir šių asmenų rėmimo formas, šioje srityje ji turi plačią diskreciją. Tačiau pabrėžtina, kad teikiamų paskolų, paramos sistema turi užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus; turi būti paisoma konstitucinių nediskriminavimo, aiškumo, skaidrumo principų. Valstybės sukurta paskolų studijuojantiesiems valstybinėse aukštosiose mokyklose ir studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose rėmimo sistema turi būti veiksminga, patikima.

Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių tokius pačius valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą suteikti ne tik tiems asmenims, kurių studijas valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne valstybės lėšomis, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje mokykloje. Tačiau (ypač dėl to, kad, kaip minėta, Lietuvoje dominuoja valstybinės aukštosios mokyklos) pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylanti valstybinių aukštųjų mokyklų teisė teikti aukštąjį išsilavinimą ir tokiems asmenims, kurie siekia studijuoti savo lėšomis (jeigu aukštoji mokykla turi galimybių teikti valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą), jokiais atvejais negali sudaryti prielaidų prastinti studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose kokybę, inter alia bloginti studijų sąlygas asmenims, siekiantiems aukštojo mokslo valstybės lėšomis.

Konstitucijoje nėra expressis verbis apibrėžta, kokie piliečiai laikytini gerai besimokančiais. Sąvokos „gerai besimokantis pilietis“ turinys yra atskleistas oficialioje konstitucinėje doktrinoje: gerai besimokančiu laikytinas pilietis, kuris „mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka nustatytus gero mokymosi kriterijus“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas); kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Šie kriterijai turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad įstatymu nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne. Tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą. Viena vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti daugiau, negu numatoma a priori nustačius kvotą, todėl kai kurie piliečiai, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, neabejotinai laikytinas geru, nepatektų į šią kvotą; tokiais atvejais valstybė nevykdytų savo konstitucinės pareigos finansuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose visų gerai besimokančių studentų studijų.

Kita vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti mažiau, negu numatyta a priori nustačius kvotą, vis dėlto tektų valstybės lėšomis finansuoti ir tokių į šią kvotą atsitiktinai patekusių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių piliečių, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, tikrai nelaikytinas geru, studijas; tokiais atvejais būtų konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai naudojamos valstybės lėšos.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Konstatuota ir tai, kad visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusiškai išsilavinusią asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Kita vertus, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos Konstitucijai ir teisei; naudojimasis Konstitucijos joms garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja piktnaudžiauti.

Autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Paminėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija nesuponuoja to, kad atitinkami įgaliojimai gali būti suteikti visoms aukštosioms mokykloms; priešingai, aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas). Pagal tai, ar aukštosios mokyklos yra valstybinės, ar ne, gali būti nustatomos ir skirtingos aukštųjų mokyklų teisės ir pareigos.

Tam, kad aukštosios mokyklos galėtų atlikti savo konstitucinę priedermę – teikti valstybės nustatytus standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą, ypač svarbu, kad jose dirbtų aukštos kvalifikacijos dėstytojai. Ši kokybiško aukštojo mokslo sąlyga yra neatsiejama ne tik nuo Konstitucijoje įtvirtintos mokslo, tyrinėjimų, dėstymo laisvės, bet ir nuo esamos aukštojo mokslo infrastruktūros bei valstybės investavimo į ją, nuo aukštųjų mokyklų struktūros (kuri neturi būti valstybės teisės aktais reglamentuojama taip, kad stabdytų mokslinės ir pedagoginės veiklos dinamizmą, dėstytojų, mokslininkų judumą), taip pat nuo atitinkamų socialinių garantijų dėstytojams, inter alia nuo Konstitucijos ginamą šios profesijos socialinę funkciją atitinkančio, orų gyvenimą visą savo darbo laiką galint skirti pedagoginei ir mokslinei veiklai užtikrinančio bei kelti savo kvalifikaciją leidžiančio atlyginimo nustatymo.

Dėstymas, mokslinė veikla – tai ypatinga veikla, kuriai reikalingas kūrybiškumas, ji nėra panaši į daugelio kitų rūšių profesinę veiklą ir negali būti jai prilyginta. Studijos – tai ne vien darbas auditorijose, todėl dėstytojų darbas rengiant kvalifikuotus specialistus jokiu būdu nesietinas vien su laiku, praleistu su studijuojančiaisiais auditorijose ir pan.; itin reikšminga aukštosios mokyklos dėstytojo kokybiško, vadinasi, kūrybiško, darbo laiko dalis skiriama pasirengimui užsiėmimams su studentais, vadovavimui studentų savarankiškoms studijoms, mokslinei veiklai, profesiniam bendravimui su kitais mokslininkais ir tyrėjais ir kt., t. y. tokiai veiklai, kuri dažnai vykdoma ne aukštosios mokyklos patalpose, o kai kada apskritai negali būti jose vykdoma (juolab kad, kaip visuotinai žinoma, Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstytojai neturi individualių darbo patalpų). Ši aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo specifika lemia tai, kad jų darbo krūvio apskaita negali būti grindžiama vien formaliu kriterijumi – laiku, praleistu auditorijoje ar apskritai aukštosios mokyklos patalpose.

Aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo laiko apskaita teisės aktais turi būti reglamentuota taip, kad būtų paisoma šios jų darbo specifikos; konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja, kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą, o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį turi sudaryti lokalus – pačių aukštųjų mokyklų nustatytas – teisinis reguliavimas. Aukštosioms mokykloms turi būti garantuotos galimybės rengti kvalifikuotus specialistus, priešingu atveju menkinama Lietuvos aukštosiose mokyklose įgyjamo aukštojo išsilavinimo vertė.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos (inter alia iš jos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas) kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti; pagal Konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Vadinasi, valstybė, pagal Konstituciją turinti pareigą prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą, turi prižiūrėti ir tai, ar valstybinėms aukštosioms mokykloms perduotas valstybės turtas yra valdomas, naudojamas, juo disponuojama paisant viešojo intereso, visuomenės poreikių.

Iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos „valstybė prižiūri mokymo <...> įstaigų veiklą“, 46 straipsnio 4 dalies nuostatos „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, šio straipsnio 5 dalies nuostatos „valstybė gina vartotojo interesus“ valstybei reguliuojant su aukštąja mokykla susijusius santykius kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris neiškreiptų sąžiningos konkurencijos, taip pat įtvirtinti įvairias aukštojo mokslo paslaugų vartotojų interesų gynimo priemones. Teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius būtina paisyti to, kad, kaip minėta, valstybinėms aukštosioms mokykloms yra skiriamos valstybės biudžeto lėšos, perduodamas tam tikras valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: rengdama valstybės biudžeto projektą Vyriausybė turi atsižvelgti į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, esamą socialinę, ekonominę padėtį, turimus arba galimus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius; valstybės galimybės finansuoti aukštąjį mokslą nėra beribės; valstybės galimybės finansuoti aukštąjį mokslą yra ir turi būti siejamos su visuomenės ir valstybės interesu – poreikiu turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. liepos 11 d. nutarimai). Taigi valstybei tenka pareiga nustatyti įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikį atsižvelgiant ne tik į dabartinį tokių specialistų poreikį, bet ir į jų poreikį ateityje, skirti tokiems specialistams parengti būtinas lėšas. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad iš anksto paskelbti valstybės įsipareigojimai finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą atitinka visuomenės ir valstybės poreikį turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių tam tikrų sričių (krypčių) specialistų, taip pat visuomenės ir valstybės galimybes finansuoti jų parengimą.

Todėl nustatant aukštojo mokslo finansavimo modelį ir teisės aktais reguliuojant su tuo susijusius santykius būtina atsižvelgti į tai, kad valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą gali suteikti aukštosios mokyklos, turinčios aukštos kvalifikacijos dėstytojus, reikiamą mokymo bazę, būtiną infrastruktūrą ir pan. Minėta, kad pagal Konstituciją aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. Taigi atsižvelgiant į visa tai gali, o tam tikrais atžvilgiais ir turi, skirtis ir valstybinių aukštųjų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto. Jokia Konstitucijos nuostata negali būti aiškinama kaip suponuojanti lygiavos laikymąsi šioje srityje.

Todėl studijų išlaidų apskaičiavimas negali būti aukštosioms mokykloms primetamas. Toks teisinis reguliavimas, kuris sudaro prielaidas ignoruoti racionaliais argumentais pagrįstą valstybinių aukštųjų mokyklų poziciją dėl realių studijų jose išlaidų, neabejotinai pažeistų Konstitucijos garantuojamą aukštųjų mokyklų autonomiją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus teisę siekti kokybiško aukštojo išsilavinimo. Pateikdama aukštajai mokyklai užsakymą priimti studijuoti tam tikrą skaičių studentų, valstybė privalo garantuoti, kad valstybės biudžete bus numatytos ir valstybės lėšomis bus apmokėtos jų studijų išlaidos, – žinoma, jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Minėtos studijų išlaidos taip pat yra tam tikra gairė nustatant studijų kainą, kurią turi mokėti asmenys, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis. Nėra jokių teisinių argumentų, kurie leistų teigti, esą kaina, kurią už studijas turi mokėti tokie studentai, visais atvejais turi nesiskirti nuo tos kainos, kurią už studijas turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų. Minėta, kad tokių studentų mokymas priklauso nuo aukštosios mokyklos galimybių teikti kokybišką aukštąjį išsilavinimą nesudarant prielaidų prastinti studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose kokybę, inter alia mažiau dėmesio skiriant asmenims, siekiantiems aukštojo mokslo valstybės lėšomis; taigi dėl atitinkamų galimybių sudarymo gali atsirasti ir papildomų išlaidų, o jeigu valstybė užsako priimti studijuoti mažiau studentų, negu aukštosios mokyklos gali parengti, studijoms gali tekti ir mažiau išlaidų. Vadinasi, aptariamos studijų kainos nebūtinai turi būti vienodos.

III Dėl Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai.

Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) minimas „maksimaliai leistinas priimamų į aukštąsias mokyklas studentų skaičius“ apima ir tuos studentus, kurių mokymąsi finansuoti įsipareigoja valstybė (jeigu jie gerai mokysis), ir tuos studentus, kurie aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne valstybės, bet savo lėšomis. Taigi Vyriausybė yra įgaliota nustatyti (valstybinėms aukštosioms mokykloms nurodyti) ne tik tai, kiek studentų į valstybines aukštąsias mokyklas turi būti priimama (pagal studijų sritis (kryptis), pakopas, formas) tenkinant nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, t. y. pateikti atitinkamą valstybės užsakymą (kuris turi būti garantuotas valstybės biudžete numatant lėšas jų studijų išlaidoms apmokėti, jeigu tų asmenų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus), bet ir savo nuožiūra (nepaisant realių aukštųjų mokyklų galimybių tokius pačius valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą suteikti ne tik tiems asmenims, kurių studijas valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne valstybės lėšomis) nustatyti, kiek į valstybines aukštąsias mokyklas turi būti priimama (pagal studijų sritis (kryptis), pakopas, formas) tokių studentų, kurie siekia atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje studijuoti savo lėšomis.

IV Dėl Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalies (2005 m. birželio 30 d. redakcija), 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai.

8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) nuostatos, įtvirtinančios, kokie asmenys valstybinėje aukštojoje mokykloje turi mokėti visą studijų kainą, yra neatsiejamos nuo Įstatymo nuostatų, įtvirtinančių, kokių asmenų studijos yra finansuojamos valstybės, taigi ir nuo Įstatymo nuostatų, apibrėžiančių, kokie piliečiai valstybinėse aukštosiose mokyklose laikytini gerai besimokančiais.

8.1.1. Įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad „gerai besimokančiais studentais laikomi 30 procentų kiekvienos studijų programos kiekvieno semestro studentų, išskyrus studentus, nurodytus šio įstatymo 61 straipsnyje, atrinktų kas semestrą pagal geriausius studijų rezultatus (pirmąjį studijų semestrą – pagal stojimo rezultatus)“.

Taigi yra a priori nustatyta gerai besimokančiųjų kvota.

8.1.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymo nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne; tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą.

8.1.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 60 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta procentais išreikšta gerai besimokančių studentų kvota, prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas).

8.2. Ginčijamos Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) klauzulė „visa studijų kaina“ aiškintina atsižvelgiant į šiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, inter alia į tai, kad, kaip minėta: studijų kaina, kurią turi mokėti asmenys, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, gali skirtis nuo tos kainos, kurią už studijas turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų; minėtos valstybinių aukštųjų mokyklų nustatomos studijų kainos turi būti racionaliai pagrįstos, jos negali sudaryti prielaidų pažeisti konstitucinį aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus principą, Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos, teisingumo imperatyvus, didinti socialinę atskirtį; neturi būti sudarytos prielaidos studijuojančiųjų lėšomis apmokėti ir tokias išlaidas, kurios nėra būtinos tam, kad atitinkami už studijas mokantys asmenys įgytų kokybišką aukštąjį išsilavinimą.

8.3. Ginčijamos Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 1 punkto klauzulė „išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus“ negali būti interpretuojama kaip suteikianti Vyriausybei teisę nustatyti ir tokius iš Įstatymo nekylančius atvejus, kai asmenys, studijuojantys pagal tos pačios arba žemesnės pakopos, kurios programą jie yra išėję valstybinėje aukštojoje mokykloje, studijų programą, jeigu ne daugiau kaip už pusę baigtos studijų programos kreditų mokėjo visą studijų kainą, nemoka visos studijų kainos; šios dalies 3 punkto klauzulė „ar kiti teisės aktai“ neaiškintina kaip apimanti tokius poįstatyminius teisės aktus, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas nėra grindžiamas Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir (arba) įstatymais.

8.4. Taip pat konstatuotina, jog racionalu ir pagrįsta yra tai, kad pagal Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 punktą už studijas valstybinėje aukštojoje mokykloje visą studijų kainą moka asmenys, vienu metu studijuojantys pagal dvi ar daugiau tos pačios pakopos studijų programas, jeigu jų studijos pagal bent vieną iš šių studijų programų yra visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės biudžeto lėšomis, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, valstybės galimybės finansuoti aukštąjį mokslą nėra beribės.

8.5. Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) 4 punkte daroma nuoroda į šio įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalį (2005 m. birželio 30 d. redakcija), kuri ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, gali būti priimami ir į šioje dalyje pateiktame sąraše nenurodytų formų ir pakopų studijas (jeigu aukštoji mokykla turi galimybių jiems suteikti valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą), šiame Konstitucinio Teismo nutarime pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus).

Konstitucinis Teismas savo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia Konstitucijai, pašalinimas Konstitucinio Teismo nutarimu iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.

Konstatuotina, kad pripažinus Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalį (2005 m. birželio 30 d. redakcija) prieštaraujančia (nurodyta apimtimi) Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus), nebėra teisinio pagrindo teigti, kad Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra nepagrįstai ribojama Konstitucijoje įtvirtintas aukštojo mokslo prieinamumas pagal sugebėjimus, Konstitucijoje garantuojama aukštųjų mokyklų autonomija.

8.6. Kartu konstatuotina, kad Konstitucijoje įtvirtinto aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus reikalavimo, Konstitucijoje garantuojamos aukštųjų mokyklų autonomijos teisės nepažeidžia ir visas Įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas.

V Dėl Aukštojo mokslo įstatymo, inter alia jo 57 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija), ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyti valstybės biudžeto lėšų paskirstymo aukštosioms mokykloms principai, o juos nustatyti pavesta Vyriausybei, atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

VI Dėl Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 4 dalies (2005 m. birželio 30 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 4, 5 dalims, taip pat dėl 58 straipsnio 3, 6 dalių (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.

Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 6 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.

Tai, kad minėtose taisyklėse turi būti nurodoma studijų atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje kaina, yra pagrįsta, savaime suprantama.

5.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pats priėmimo į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą taisyklių suderinimas su Švietimo ir mokslo ministerija apskritai nėra nepagrįstas, nes tokiose taisyklėse neišvengiamai turi būti ir nuostatų, vienaip ar kitaip susijusių su valstybės įsipareigojimais (taip pat ir finansiniais, inter alia susijusiais su valstybės biudžeto formavimu) atitinkamai valstybinei aukštajai mokyklai bei joje studijuojantiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė neginčija Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, minėtoje dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

5.2. Sistemiškai vertinant Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 3 dalį (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) ir 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 2 dalį (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) konstatuotina, kad valstybinės aukštosios mokyklos yra įpareigotos su Švietimo ir mokslo ministerija derinti ir studijų tose aukštosiose mokyklose kainą, t. y. tai, kiek už studijas turės mokėti studentai, kurių studijų valstybė nefinansuoja. Taigi Švietimo ir mokslo ministerijai yra sudarytos prielaidos primesti aukštosioms mokykloms ir tokias atitinkamų studijų išlaidas, kurių nepadengtų asmenų, kurių studijų valstybė nefinansuoja ir kurie moka už studijas savo lėšomis, įmokos.

Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos kylančio imperatyvo, kad įgaliojimus nustatyti realią ir racionalią studijų kainą – ir tą, kurią turi mokėti asmenys, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, ir tą, kurią turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, – turi pačios valstybinės aukštosios mokyklos, kurioms Konstitucija garantuoja autonomiją.

5.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 3 dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) ta apimtimi, kuria yra įtvirtinta valstybinių aukštųjų mokyklų pareiga su Švietimo ir mokslo ministerija derinti ir studijų tose aukštosiose mokyklose kainą, t. y. tai, kiek už studijas turės mokėti studentai, kurių studijų valstybė nefinansuoja, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

7.1. Tokiu teisiniu reguliavimu, kaip ir teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 3 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) (atitinkama apimtimi), taip pat nepaisoma iš Konstitucijos kylančio imperatyvo, kad įgaliojimus nustatyti realią ir racionalią studijų kainą – ir tą, kurią turi mokėti asmenys, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, ir tą, kurią turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, – turi pačios valstybinės aukštosios mokyklos, kurioms Konstitucija garantuoja autonomiją.

7.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 4 dalis (2005 m. birželio 30 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

VII Dėl Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos patvirtinimo“ (2006 m. spalio 5 d. redakcija) patvirtintos Valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 3, 14 punktų atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai.

3.1. studijų programų tipą;

3.2. studijų sritį, kryptį arba jų grupę <...>;

3.3. studijų formą.“ 2. Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 14 punkte nustatyta: „Lėšos studijoms tarp mokslo ir studijų institucijų (atskirai tarp kolegijų ir tarp kitų mokslo ir studijų institucijų) paskirstomos proporcingai pagal Metodiką apskaičiuotam kiekvienos mokslo ir studijų institucijos studijų lėšų poreikiui.“ 3. Pareiškėjo – Respublikos Prezidento nuomone, Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 14 punkte nėra įtvirtintas reikalavimas valstybės biudžete aukštosioms mokykloms numatyti būtent tiek lėšų, kiek reikia Vyriausybės nustatyto skaičiaus priimamų visiškai ir iš dalies valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų studijoms apmokėti, užtat yra įtvirtintas principas, kad valstybės biudžeto lėšos tarp aukštųjų mokyklų paskirstomos proporcingai pagal Metodiką apskaičiuotam lėšų poreikiui, dėl to studijų institucijoms iš valstybės biudžeto gali būti skiriama mažiau lėšų, negu būtina Vyriausybės nustatyto skaičiaus priimamų visiškai ir iš dalies valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų studijoms apmokėti; Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 3 punkte nustatytų studijoms skiriamų lėšų apskaičiavimo kriterijų nepakanka tam, kad apskaičiuojant atskiroms studijų institucijoms skiriamas lėšas būtų galima atsižvelgti į tai, kaip atitinkamose studijų institucijose yra užtikrinamas nustatytų mokymo standartų laikymasis, ir į tai, kiek mokymo ir dėstymo jose turinys ir lygis atitinka valstybės pripažįstamą kvalifikaciją, o nustatyti kriterijai neleidžia studijų institucijų vykdomoms programoms finansuoti reikalingų lėšų dydžio diferencijuoti pagal studijų kokybės lygį.

Atitinkamai turės būti koreguojamas ir Metodikoje (2006 m. spalio 5 d. redakcija), kuri priimta vadovaujantis inter alia Įstatymo 58 straipsniu, nustatytas visuminis teisinis reguliavimas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ir expressis verbis konstatuota, jog tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko, yra pagrindas bylą nutraukti (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas, 2003 m. gegužės 6 d. sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas).

Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

VIII Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Aukštojo mokslo įstatymo straipsniai (jų dalys), kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti taikomi.

Vadinasi, tam tikra santykiai, susiję inter alia su aukštojo mokslo prieinamumu pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, nemokamo aukštojo mokslo laidavimu valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo liks nesureguliuoti.

Minėti santykiai yra susiję su žmogaus konstitucine teise siekti aukštojo mokslo, t. y. tiek šiuo metu valstybinėse aukštosiose mokyklose studijuojančių asmenų, tiek asmenų, kurie bus priimti studijuoti aukštosiose mokyklose, teisėmis. Todėl įstatymų leidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti susidariusį teisinio reguliavimo vakuumą, taip pat nedelsiant pataisyti Aukštojo mokslo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, kad jis atitiktų šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą teisės siekti aukštojo mokslo konstitucinę sampratą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Egidijus Kūris Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Vytautas Sinkevičius Stasys Stačiokas Romualdas Kęstutis Urbaitis