Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir lie

Byla Nr. 14/06-22/06-27/06-29/06-34/06-35/06-42/06-46/06-52/06-54/06-03/07-11/07 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMŲ IR KITŲ TEISĖS AKTŲ SKELBIMO IR ĮSIGALIOJIMO TVARKOS“ (1993 M. BALANDŽIO 6 D. REDAKCIJA) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1994 M. GRUODŽIO 19 D. NUTARIMO NR. 1269 „DĖL KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS (GENERALINIO PLANO)“ (1994 M. GRUODŽIO 19 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2007 m. birželio 27 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Sauliui Girdauskui ir advokatui Gintarui Černiauskui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktoriui Robertui Klovui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. birželio 8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/06-22/06-27/06-29/06-34/06-35/06-42/06-46/06-52/06-54/06-03/07-11/07 pagal:

Konstitucinio Teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-13/2006, Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-22/2006, 1B-26/2006, 1B-35/2006, 1B-36/2006, 1B-46/2006, 1B-50/2006, 1B-13/2007, Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymai Nr. 1B-28/2006, 1B-04/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-57/2006, Klaipėdos apygardos teismo prašymas Nr. 1B-61/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 14/06-22/06-27/06-29/06-34/06-35/06-42/06-46/06-52/06-54/06-03/07-11/07.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (toliau – ir Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 9 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-13/2006).

II Pareiškėjų prašymai grindžiami oficialiomis konstitucinės doktrinos nuostatomis, aiškinančiomis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „galioja tik paskelbti įstatymai“, būtent nuostatomis, kad: demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų; įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas – būtina jų įsigaliojimo sąlyga; oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų; konstitucinis reikalavimas, kad galioja tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo ir yra svarbi teisinio tikrumo prielaida;

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai, nes teisė negali būti nevieša; Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „įstatymai“ aiškintina ne pažodžiui, bet plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus; visos norminio teisės akto dalys (priedėliai taip pat) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes keičiant juose nustatytą teisinį reguliavimą keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys. Tuo tarpu, pareiškėjų teigimu, Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – ir Schema) yra neatsiejama šio Vyriausybės nutarimo dalis, bet oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žinios“ ji nebuvo paskelbta nei kartu su šiuo Vyriausybės nutarimu, nei vėliau.

Pareiškėjų nuomone, tai neatitinka minėtų konstitucinių reikalavimų ir ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu (šiuo metu taip pat) įstatymu nustatytos teisės aktų skelbimo tvarkos.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo R. Klovo rašytiniai paaiškinimai (su priedais), kuriuose teigiama, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymui. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą teritorijų planavimo dokumentų viešumą visų pirma užtikrina visuomenės dalyvavimas planuojant teritorijas. Siame įstatyme yra nustatytos procedūros, garantuojančios teisės subjektų galimybę susipažinti su rengiamais bei parengtais teritorijų planavimo dokumentais ir aktyviai dalyvauti juos rengiant. Antai planavimo organizatorius turi pareigą viešai paskelbti sprendimus dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžios ir planavimo tikslų, o parengus teritorijų planavimo dokumentą planavimo organizatorius su juo supažindina visuomenę specialių konsultavimosi bei viešo svarstymo procedūrų metu. Visuomenė turi teisę pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui raštu teikti per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu; pasiūlymus pateikusiems asmenims planavimo organizatorius motyvuotai atsako raštu; atsakymas gali būti apskųstas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, kuri turi pateikti motyvuotą atsakymą; šis atsakymas įstatymų nustatyta tvarka gali būti apskųstas teismui; teritorijų planavimo dokumentas negali būti teikiamas tvirtinti, prieš tai įstatymo nustatyta tvarka jo neapsvarsčius.

1.2. Nustatyta ir speciali teritorijų planavimo dokumentų skelbimo bei įsigaliojimo tvarka. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 10 dalį patvirtintas valstybės, apskrities bendrasis (generalinis) planas įsigalioja kitą dieną po to, kai „Valstybės žiniose“ paskelbiamas jį tvirtinančios institucijos sprendimas dėl bendrojo (generalinio) plano patvirtinimo, jeigu pačiame sprendime nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 8 dalį patvirtintas specialusis planas įsigalioja kitą dieną po to, kai Seimo, Vyriausybės, ministerijų ar Vyriausybės įstaigų ir kitų valstybės institucijų sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo paskelbiamas „Valstybės žiniose“, aukštesnių administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių sprendimas dėl specialiojo plano patvirtinimo paskelbiamas vietinėje spaudoje, jei pačiuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Taigi pagal šį įstatymą reikia paskelbti tik teritorijų planavimo dokumentą patvirtinusį teisės aktą (įsakymą, nutarimą), bet pats patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas „Valstybės žiniose“ nėra skelbiamas.

1.3. Dėl ribotų techninių galimybių tokius teisės aktus (schemas) (ypač anksčiau patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus) dažniausiai galima išspausdinti tik taip sumažintus, kad negalima jų įskaityti ir suprasti turinio. Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme nustatytas teisės aktų skelbimo būdas neatitiktų teritorijų planavimo dokumentų, kaip specifinių teisės aktų, paskelbimo oficialumo reikalavimo – neužtikrintų, kad paskelbtasis teisės aktas ir yra būtent tas teisės aktas, kurį priėmė kompetentinga institucija.

1.4. Vieną teritorijų planavimo dokumentą sudarančių schemų, brėžinių, svarstymo protokolų, derinimo pažymų ir kitų jo sudedamųjų dalių paskelbimas „Valstybės žiniose“ valstybei kainuotų labai brangiai. Antai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) būtų galima paskelbti atskirame nestandartiniame ir nevientisame „Valstybės žinių“ leidinyje, bet ir tai valstybės biudžetui kainuotų (be pridėtinės vertės mokesčio) 170 000 litų (valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ informacija), o juk šiuo metu yra įregistruoti 21 275 teritorijų planavimo dokumentai (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro centrinės bazės duomenys).

1.5. Taigi, siekiant užtikrinti Konstitucijos reikalavimų vykdymą dėl teritorijų planavimo dokumentų skelbimo, Teritorijų planavimo įstatyme yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendra tvarka („Valstybės žiniose“) yra skelbiamas tik teisės aktas, kuriuo patvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas, o paties šio dokumento paskelbimo viešumas ir oficialumas yra užtikrinami minėtame įstatyme nustatytais būdais.

2.1. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) buvo parengta ir patvirtinta Teritorijų planavimo įstatymui dar neįsigaliojus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“ patvirtintus Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus (toliau – ir Laikinieji nuostatai), pagal kurių 5.2.2 punktą teritorijų planavimo dokumentams buvo priskirti specialios paskirties teritorijų (žemės, miškų ir vandens ūkio, reakreacinių, saugomų ir kt.) bei infrastruktūros sistemų planai, o pagal 4 punktą specialios paskirties teritorijų ar kraštovaizdžio kompleksų tvarkymas (žemėtvarka, miškotvarka, urbanistika, rekreacinių bei saugomų teritorijų tvarkymas, komunikacijų išdėstymas) buvo priskirtas specialiajam teritoriniam planavimui.

Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui Schemos teisinio statuso klausimas buvo išspręstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“ (toliau – ir Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 617), pagal kurio 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jei jie nustatyta tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Minėti planai turėjo būti įregistruoti valstybiniame teritorijų planavimo dokumentų registre. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) teritorijų planavimo dokumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Taip buvo sudaryta galimybė su šiuo teritorijų planavimo dokumentu susipažinti visiems asmenims.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, tuometinė Seimo leidykla „Valstybės žinios“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštu konstatavo, kad 1994 m. nebuvo techninių galimybių „Valstybės žiniose“ paskelbti visos Schemos (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo Vyriausybės patvirtinta (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo R. Klovo rašytinių paaiškinimų priedas – VĮ Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ direktoriaus M. Daulenskio 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. S-127 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų skelbimo“).

Todėl, R. Klovo manymu, jeigu būtų pritarta pareiškėjų prašymuose išdėstytai pozicijai, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 ir juo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas turėjo būti paskelbti pagal tuo metu galiojusio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, reikėtų pripažinti, kad, viena, įstatymų leidėjas nustatė tokią teisės aktų skelbimo tvarką, kurios neįmanoma įgyvendinti ir kuri negali užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų skelbimo reikalavimų, antra, kad negalioja ir visi kiti teritorijų planavimo dokumentai, „Valstybės žiniose“ nepaskelbti dėl to, kad tam nebuvo techninių galimybių.

2.3. Schemos paskelbimo viešumą visų pirma užtikrino tai, kad rengiama ji buvo svarstoma su visuomene. Laikinuosiuose nuostatuose buvo nustatyta, kad teritorinio planavimo dokumentų (projektų) užsakovai privalo paskelbti visuomenei apie projektavimo darbų tikslus, pradžią bei pabaigą, nustatyti pretenzijų pateikimo terminus (19.2 punktas), pateikti užbaigtą teritorinio planavimo dokumentą visuomenei susipažinti ir nustatyti ne trumpesnį kaip 2 mėnesių jo svarstymo laikotarpį (19.3 punktas); per šį laiką asmenys turi teisę teikti pastabas ir pasiūlymus, kurias, pasibaigus svarstymo laikui, užsakovas privalo per mėnesį išnagrinėti raštu ir paskelbti visuomenei motyvuotas išvadas (19.3 punktas); teritorinio planavimo dokumentų rengimo ir derinimo metu gautus pasiūlymus bei pareikštas pretenzijas nagrinėja ir sprendimą priima dokumentą tvirtinanti institucija, atsižvelgdama į ekspertų išvadas (21 punktas); jeigu patvirtintasis teritorijų planavimo dokumentas yra keičiamas, tokių keitimų ar papildymų iniciatoriai privalo informuoti fizinius ir juridinius asmenis, kuriuos šie pakeitimai liečia, apie savo ketinimus, nustatyti pretenzijų pateikimo terminą ir jas išnagrinėję raštu pranešti savo išvadas (22 punktas). Rengiant bei tvirtinant Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) visų šių procedūrų buvo laikomasi, taigi buvo užtikrinta galimybė teisės subjektams susipažinti su Schema ir daryti įtaką jos rengimui.

2.4. Schema buvo įregistruota teritorijų planavimo dokumentų registre, kur su šiuo teritorijų planavimo dokumentu gali susipažinti visi asmenys.

2.5. 1996 m. sausio 1 d. įsigaliojo Teritorijų planavimo įstatymas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentų specifiką ir technines bei finansines galimybes, numatyta, kaip užtikrinamas teritorijų planavimo dokumentų paskelbimo viešumas ir oficialumas. Minėto įstatymo 26 straipsnyje buvo nustatyta planavimo organizatoriaus pareiga paskelbti apie teritorijų planavimo dokumentų rengimo pradžią bei tikslus, numatyta visuomenę supažindinti su parengtais teritorijų planavimo dokumentais, nustatyta svarstymo su visuomene ir visuomenės pasiūlymų teikimo bei nagrinėjimo tvarka, o 24 straipsnyje buvo nustatyta pareiga registruoti patvirtintąjį teritorijų planavimo dokumentą teritorijų planavimo dokumentų registre. Schemos paskelbimas visiškai atitiko šiuos reikalavimus.

2.6. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, šiuo metu Schema yra saugoma Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos, jos kopija yra teritorijų planavimo dokumentų registre. Čia, R. Klovo teigimu, susipažinti su Schema ir daryti jos kopijas gali visi pageidaujantieji.

IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra atsiuntė Vyriausybės kanclerio pavaduotojo D. Žeruolio 2006 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 22-8074 „Dėl informacijos pateikimo“, siųstą Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai. Šiame rašte teigiama, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas tuometinės Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos teikimu ir kad dėl didelės Schemos apimties pagal tuometinę praktiką Vyriausybei buvo pateikta tik Schemos santrauka, o visos apimties Schema liko buvusios Statybos ir urbanistikos ministerijos archyve; taip pat teigiama, kad valstybės institucijoms buvo išsiųstas tik Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 su priedu, kuriame išdėstyti pagrindiniai Schemos teiginiai.

V 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys S. Girdauskas ir advokatas G. Černiauskas iš esmės pakartojo pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. Buvo inter alia teigiama, kad asmenys, norėję susipažinti su Schema (inter alia advokatai), susidurdavo su „neįveikiamomis kliūtimis“.

Konstitucinio Teismo posėdyje G. Černiauskas paprašė pridėti prie bylos Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Kraštotvarkos centro direktoriaus J. Bučo 2006 m. kovo 28 d. atsakymą į advokato G. Černiausko 2006 m. kovo 27 d. prašymą. Konstitucinis Teismas šį prašymą patenkino.

Konstitucinio Teismo posėdyje R. Klovas paprašė pridėti prie bylos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. raštą Nr. 8.2-409(10) „Dėl informacijos pateikimo“ Aplinkos ministerijai su priedu – 1995 m. liepos 12 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) ir parko gyvenviečių principinių planų perdavimo–priėmimo aktu. Konstitucinis Teismas šį prašymą patenkino.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės nutarimo, kuriuo yra patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), atitiktis Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims).

Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244, siekiant „išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą“, buvo inter alia nutarta: „Įsteigti Lietuvos Respublikos kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį rezervatą (pagal parengtas schemas):<...> Kuršių nerijos nacionalinį parką – 19 tūkst. ha ploto (iš jų 9 tūkst. ha Kuršių marių ir Baltijos jūros akvatorijos)“ (1 punkto 2 papunktis); „Įpareigoti <...> Vyriausybę <...> aplinkos apsaugos departamento ir Kultūros paveldo inspekcijos teikimu <...> iki 1991 m. lapkričio 1 d. patvirtinti <...> Kuršių nerijos nacionalinio parko <...> nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis).

Minėtų laikinųjų nuostatų (1992 m. balandžio 22 d. redakcija) 2 punkto 2 pastraipoje buvo nustatyta: „Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal <...> Vyriausybės patvirtintą šio parko generalinį planą ir remiantis juo parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus miškotvarkos, žemėtvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.“ 4. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kurio atitiktis Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims) yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Sis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1994 m. gruodžio 24 d.

4.1. Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarime Nr. 1269 (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

5.1. užsakyti 1995 metais atlikti Juodkrantės, Nidos ir Pervalkos–Preilos vandenviečių hidrogeologinius tyrimus ir nustatyti sanitarinės apsaugos zonas;

5.2. po to, kai bus atlikti Neringos vandenviečių hidrogeologiniai tyrimai ir parengta vandentiekio ir kanalizacijos tinklų bei įrenginių studija, patikslinti, suderinti su Aplinkos apsaugos ministerija bei Statybos ir urbanistikos ministerija ir patvirtinti vandentiekio ir kanalizacijos tinklų bei įrenginių schemą.“ 4.2. Šis Vyriausybės nutarimas turėjo priedą „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ ir kuriame buvo nustatyta: „Bendroji dalis 1. Kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio kompleksas Lietuvos ir Europos saugomų gamtos bei kultūros paveldo vertybių sistemoje. 1991 metais jai suteiktas nacionalinio parko statusas.

4.1. saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos, kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertybes bei rekreacinius išteklius;

4.2. tęsti gyvenviečių statybų tradicijas ir sudaryti jose palankias gyvenimo sąlygas;

4.3. plėtoti inžinerinę infrastruktūrą;

4.4. plėtoti rekreacinę ir tradicinę ūkinę veiklą;

4.5. demilitarizuoti teritoriją.

Teritorijos funkcinis zonavimas 6. Nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų apsaugos formas ir naudojimą suskirstyta į šias funkcines zonas: konservacinę (gamtiniai rezervatai, kraštovaizdžio draustiniai, urbanistiniai ir etnokultūriniai draustiniai); apsauginę; rekreacinę; gyvenamąją; ūkinę.

Konservacinė zona 7. Nacionalinio parko konservacinė zona – Grobšto ir Naglių gamtiniai rezervatai, Parnidžio, Karvaičių, Juodkrantės, Lapnugario kraštovaizdžio draustiniai, Senosios Ievos kalno gyvenvietės, kurortinės gyvenvietės dalies urbanistiniai draustiniai Juodkrantėje, Inkaro kaimo 1 ir 2 zonų, Naujųjų Karvaičių, Žvejų kaimelio Juodkrantėje ir Senosios Preilos etnokultūriniai draustiniai.

Apsauginė zona 11. Apsauginė zona – Nidos vandenvietės ir Smiltynės forto apsauginės zonos.

Rekreacinė zona 12. Nacionalinio parko rekreacinė zona – gyvenviečių miško ir pajūrio kopų parkai bei rekreaciniai miškai. Rekreacinėje programoje numatyta, kad visoje nacionalinio parko teritorijoje, išskyrus gamtinius rezervatus, bus plėtojama pažintinė rekreacija, kurios tikslas – supažindinti lankytojus su gamtos, kultūros ir istorijos vertybėmis. Bus skatinamas vandens turizmas ir sportas. Statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta. Kam priklausys ir kaip bus naudojami buvusių Rusijos Federacijos karinių dalinių objektai, esantys Juodkrantėje, bus nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Gyvenamoji zona 13. Nacionalinio parko gyvenamoji zona – Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenvietės. Jų teritorijos, išskyrus Pervalkos gyvenvietę, nedidinamos. Gyvenamojo ploto poreikis tenkinamas tvarkant esamus pastatus ir tankinant užstatymą. Prognozuojamas tik natūralus gyventojų prieaugis, kuris užtikrina parko ir savivaldos ūkinės veiklą.

Ūkinė zona 15. Nacionalinio parko ūkinė zona – esamos komunalinės zonos ir joms plėsti numatytos teritorijos Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės ir Alksnynės gyvenvietėse.

Miškų, Kuršių marių ir Baltijos jūros krantų tvarkymas 16. Miškai tvarkomi pagal miškotvarkos projektą, parengtą nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindu.

Inžinerinė infrastruktūra 18. Nidos, Preilos–Pervalkos vandenviečių vandens ištekliai yra pakankami, tačiau būtina atlikti vandens tyrimus, nustatyti ir pradėti taikyti efektyvesnę vandens gerinimo technologiją. Juodkrantės vandenvietė eksploatuojama be hidrogeologinių tyrimų, dėl to nenustatyti jos eksploataciniai ištekliai. Būtina ištirti ir nustatyti Juodkrantės vandenvietės požeminio vandens atsargas, nustatyti Nidos, Preilos–Pervalkos ir Juodkrantės vandenviečių sanitarinės apsaugos zonas.

Lietaus nutekamųjų vandenų valymo įrenginiai – smėlio sodintuvai, naftos gaudytuvai bei filtrai numatomi įrengti Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėse, komunalinėje zonoje ir kitose vietose.

Nacionalinio parko darbų programos įgyvendinimas 24. Klaipėdos ir Neringos miestų valdybos, organizuojančios nacionalinio parko veiklą, įgyvendina nacionalinio parko darbų programą. Šiam tikslui lėšos skiriamos iš Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų šaltinių.“ 5. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu patvirtinta visa Schema „Valstybės žiniose“ paskelbta nebuvo.

Vyriausybės 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1603 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4 punkte buvo nustatyta, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal Vyriausybės patvirtintą planavimo schemą (generalinį planą) ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.

Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 690 nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Iš dalies pakeičiant Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (Žin., 1994, Nr. 99-1977):

Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4 punkte buvo nustatyta: „Nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (Žin., 1994, Nr. 99-1977), ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus.“ 9. Vyriausybė 2004 m. birželio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 759 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 308 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2004 m. birželio 20 d. Šiuo Vyriausybės nutarimu Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimas Nr. 308 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, taigi buvo pakeisti ir nauja redakcija išdėstyti ir Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai (1999 m. kovo 19 d. redakcija).

Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (2004 m. birželio 16 d. redakcija) 4 punkte nustatyta, kad „nacionalinis parkas tvarkomas pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą <...> Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 (Žin., 1994, Nr. 99-1977). Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) <...> sprendiniams. Kiti objektai, esantys Nacionaliniame parke, tvarkomi pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, kelių, inžinerinių komunikacijų ir kitus specialiojo planavimo dokumentus arba saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus“.

Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija).

Šio priedo 2 punkte (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta: „Kuršių nerijos nacionalinio parko <...> planavimo schema (generalinis planas) parengta pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko kraštotvarkinio zonavimo schemos koncepciją.“ Taigi nebeliko nuostatos, kad Schema yra parengta „laikotarpiui iki 2005 metų“.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas ir generalinė sekretorė 1999 m. birželio 21 d. raštu pasiūlė Kuršių neriją įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (iki tol ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašo Preliminarųjį sąrašą).

2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje (vykusiame 2000 m. lapkričio 27 – gruodžio 2 d. Kernse (Australija)) Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pagal šį kriterijų: „Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų, kurioms kyla nuolatinė gamtos jėgų (vėjo ir jūros) grėsmė, kraštovaizdžio pavyzdys. Po pražūtingos žmogaus veiklos intervencijos, dėl kurios iškilo pavojus nerijos išlikimui, padaryta žala buvo panaikinta, nes XIX a. buvo vykdomi Kuršių nerijos apsaugos ir procesų stabilizavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar.“ Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, įtraukus kultūros ar gamtos vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Konvencijos ir Konvencijos įgyvendinimo gairių.

Tokį traktavimą lėmė tai, kad, kaip pažymima oficialiuose dokumentuose, kuriuose buvo siūloma įtraukti Kuršių neriją į Pasaulio paveldo sąrašą, Kuršių nerijos kraštovaizdį formavo ne tik gamtiniai procesai, bet ir žmogaus veikla, todėl joje atsispindi gamtinės aplinkos ir žmogaus sąveika; Kuršių nerija – tai puiki visuomenės, kuri vertėsi žvejyba, evoliucijos iliustracija; iki pat šių dienų Kuršių nerijoje tebevyksta kraštovaizdžio formavimasis; čia su tradicine gyvensena susijusios šiuolaikinės visuomenės, kurioje vis dar vyksta evoliuciniai procesai, socialinis vaidmuo tebėra aktyvus; Kuršių nerijoje atsispindi ilgus dešimtmečius vykstantys materialieji pokyčiai, labai glaudžiai susiję su gamtos jėgų ir žmogaus veiklos sąveika;

Kuršių nerijoje vis dar galima matyti reliktinį kraštovaizdį, kuriame evoliuciniai procesai jau yra pasibaigę; čia yra išlikęs ilgą laiką Kuršių nerijoje gyvenusios (dabar jau išnykusios) kuršių genties etnografinis paveldas. Minėtuose dokumentuose taip pat pažymima, kad Kuršių nerijoje yra išlikę ir kultūros paveldo pavyzdžių, kaip antai: žvejų gyvenvietės, kuriose žmogaus ir gamtos sąveika etnokultūriniu, istoriniu ir estetiniu požiūriais yra išskirtinės visuotinės vertės; savo masteliu unikalūs architektūros darbai, kurie istoriniu, meniniu ir moksliniu požiūriais yra išskirtinės vertės; archeologinės vietovės, itin reikšmingos dėl smėlio užpustytų kaimų. Pažymima ir tai, kad ypatingą Kuršių nerijos reikšmę atspindi vaizdingai susipynęs gamtinis ir kultūrinis paveldas, kuris siejamas ne tik su materialiuoju ar dvasiniu aspektu, bet ir su patirtimi, kurią įgydavo kiekviena vietos gyventojų karta, o tai padeda atgaivinti prarastas Kuršių nerijos gamtines sistemas.

Konstitucinis Teismas savo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Taigi jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.

Priešingu atveju ne tik būtų pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir būtų nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; taip pat būtų akivaizdžiai nusižengta Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams.

II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:

III 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Konstitucijai, būtent jos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ne tai, kas nustatyta Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarime Nr. 1269, t. y. ne šio Vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstatuota ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, per kiek laiko priimtas Vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas. Tai, per kiek dienų turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas Vyriausybės priimtas nutarimas, turi būti nustatyta įstatymu.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad jie turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo suformuluotos inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai) ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis.

Įsigaliojus Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, iki tol suformuota Vyriausybės aktų oficiali konstitucinė doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad šio Konstitucinio akto 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė pasiūlymus priimti Europos Sąjungos teisės aktus nagrinėja teisės aktų nustatyta tvarka ir kad dėl šių pasiūlymų Vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos Konstitucijos 95 straipsnio nuostatos.

Taigi oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir kad Vyriausybės teisės aktai turi būti oficialiai paskelbti nepaisant to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti, netaikytinos Vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 dalį.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamam Vyriausybės nutarimui ši išlyga negali būti taikoma.

7.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nustatydamas oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ir į technines galimybes teisės aktus paskelbti tam tikru būdu. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, sparti technologijų plėtra lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų dinamiką (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas), taip pat kad „elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin sparčiai“, todėl „nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant elektronines informacines technologijas, inter alia internetą“, „todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir teisės aktų skelbimui.

Žinoma, kad ir kokios pažangios technologijos būtų taikomos oficialiai viešai skelbiant teisės aktus, visais atvejais turi būti užtikrinamas ne tik tų teisės aktų turinio autentiškumas (taigi ir garantuojama, kad teisės akto turinys nebus ištrintas, pakeistas ir pan.), bet ir prieinamumas teisės subjektams. Antai vien tai, kad teisės aktai yra paskelbti internete, savaime gali neužtikrinti jų prieinamumo, taigi ir teisės viešumo, jeigu nėra užtikrinamos techninės galimybės internetu naudotis kuo plačiausiems visuomenės sluoksniams arba jeigu tai žmonėms per brangiai kainuoja.

7.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nustatydamas oficialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įstatymų leidėjas gali atsižvelgti ir į teisės aktų paskelbimo išlaidas, valstybės finansines galimybes. Čia turi būti paisoma racionalumo argumentų.

Kita vertus, teisės aktai neturi būti oficialiai skelbiami taip, kad, taupant mokesčių mokėtojų lėšas, kurių prireiktų norint juos kuo plačiau oficialiai viešai paskelbti, būtų apribotas kurių nors teisės aktų prieinamumas teisės subjektams, juo labiau kad kurie nors teisės aktai būtų jiems apskritai sunkiai prieinami.

Taigi tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafinę dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos struktūros ir jeigu dėl jų grafinės dalies publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) kyla didelių techninių problemų (taip pat jeigu jų publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) išlaidos yra nepamatuotai didelės (atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, taip pat į tai, kokiam teisės subjektų ratui atitinkamas teisinis reguliavimas nustato teises ir pareigas)), įstatymu gali būti nustatyta tokia oficialaus šių teisės aktų paskelbimo tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis tekstas, oficialios skelbimo tvarkos. Konstitucija to savaime nedraudžia. Antai įstatymu gali būti nustatyta, kad tokių teisės aktų grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje), taip pat kad grafinė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra oficialiai skelbiama kitokiu būdu nei tekstinė dalis. Nurodytos priežastys (itin didelė teisės akto apimtis, sudėtinga struktūra, techninės problemos, kylančios dėl grafinės dalies publikavimo) laikytinos pakankamai svariomis, taigi ir konstituciškai pagrindžiančiomis (nes Konstitucija nereikalauja neracionalių dalykų) atskirą oficialų teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą, taip pat ir (arba) jų oficialų paskelbimą skirtingais būdais.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas. Vien formalus teisės akto grafinės dalies išspausdinimas oficialiame leidinyje, kai dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kitų dalių negalima įskaityti ir dėl to neužtikrinama galimybė teisės subjektams adekvačiai suprasti (sužinoti) jos turinį, negali būti laikomas konstituciškai pateisinamu, toks spausdinimas neatitiktų oficialaus viešo teisės aktų paskelbimo konstitucinės sampratos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisės aiškumo, suprantamumo reikalavimų.

Kartu pabrėžtina, kad būtinybė užtikrinti teisės aiškumą, suprantamumą, taigi ir teisės aktų sistemos aiškumą, suprantamumą, suponuoja tai, kad aptariamasis oficialus tam tikrų teisės aktų grafinės dalies paskelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu laikytinas ne taisykle, bet išimtimi. Tokios išimtys turi būti expressis verbis numatytos įstatyme. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nedarnai, teisės subjektams būtų sunkiau sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė.

Visų pirma būtina, kad laikantis bendrosios (įprastos) oficialaus teisės aktų skelbimo tvarkos atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas. Antra, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) jame nėra paskelbta (paskelbtos). Trečia, turi būti aišku, kur galima susipažinti su tame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis). Galiausiai, ketvirta, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo.

Jeigu yra laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu tam tikros (tam tikrų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad tam tikras teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės valstybės principo. Toks galimybių susipažinti su tame pačiame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam yra pakankamai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai.

Taigi, jeigu atitinkamos (atitinkamų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas ir jeigu yra laikomasi aptartų sąlygų (t. y. oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje yra paskelbta, kad tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) šiame šaltinyje nėra paskelbta (paskelbtos); aišku, kur galima susipažinti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis); yra praktiškai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams ir jiems negali kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo), joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų.

Antai galimos tokios situacijos, kai tam tikras teisės aktas turi įsigalioti nedelsiant, vos tik jį išleidus. Tokiais atvejais būtina užtikrinti operatyvų, kuo spartesnį oficialų teisės aktų paskelbimą.

Gali būti priimama ir tokių teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, kitiems svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius privalu nustatyti, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokius oficialaus teisės aktų, kuriuose yra valstybės paslaptį sudarančios ar kitos įslaptintos informacijos, skelbimo būdus ir tvarką, kad būtų garantuota tokios informacijos slaptumo apsauga, kartu nepaneigiant iš Konstitucijos kylančių teisės aktų skelbimo imperatyvų, inter alia užtikrinant teisės aktų prieinamumą atitinkamiems teisės subjektams, kurių teises ir pareigas tie teisės aktai įtvirtina.

Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės norminiai aktai, reguliuojantys santykius, susijusius su konstitucinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimu, apskritai neturi būti žymimi jokiomis slaptumo žymomis (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).

Vadinasi, Konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu – ne tik leidžia, bet ir reikalauja nustatyti ne tik bendrąją oficialaus teisės aktų skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kurių kyla dėl grafinės dalies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų paskelbiami laikantis alternatyvios (palyginti su bendrąja oficialaus teisės aktų paskelbimo tvarka) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais. Minėta, kad oficialus tam tikrų teisės aktų grafinių dalių skelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu laikytinas ne taisykle, bet išimtimi, kuri turi būti expressis verbis numatyta įstatyme.

Visa tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių.

IV 1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama yra Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, kuriuo yra patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), atitiktis inter alia įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims). Be to, ginčijama ne tai, kas nustatyta šiame Vyriausybės nutarime, t. y. ne šio Vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas, būtent kad juo patvirtinta Schema nebuvo, pasak pareiškėjų, paskelbta „Valstybės žiniose“.

Paminėtina, kad įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „Valstybės žiniose“, paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje (1 straipsnio 1 dalis); „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vyriausybės nutarimai (2 straipsnio 1 dalies 4 punktas); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami, tačiau nepaisant to, ar jie paskelbti „Valstybės žiniose“, šie aktai turi būti išsiunčiami juose minimoms valstybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims (3 straipsnis); esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA) (7 straipsnio 1 dalis); tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir „Valstybės žiniose“ (7 straipsnio 2 dalis);

Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie, pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro, paskelbiami „Valstybės žiniose“ (8 straipsnio 1 dalis); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena (8 straipsnio 2 dalis).

Taigi ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo numatytas vienintelis oficialaus pagal šį įstatymą skelbtinų Vyriausybės nutarimų (kaip ir kai kurių kitų teisės aktų) skelbimo šaltinis – „Valstybės žinios“.

3.1. Seimas 1996 m. liepos 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. liepos 17 d. Jo 1 straipsniu įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnis (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo papildytas 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad „teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, „Valstybės žiniose“ neskelbiami“ ir kad „šie aktai turi būti išsiunčiami toms institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančiomis žiniomis“.

3.2. Seimas 1999 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. birželio 2 d. Juo buvo pakeistas, papildytas ir nauja redakcija išdėstytas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnis (1996 m. liepos 4 d. redakcija), taip pat buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas šio įstatymo 8 straipsnis (1993 m. balandžio 6 d. redakcija).

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnyje (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo nustatyta: Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, Respublikos Prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai bei Lietuvos banko valdybos nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, neturintys visuotinės reikšmės Konstitucinio Teismo sprendimai šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami, tačiau nepaisant to, ar šie aktai paskelbti „Valstybės žiniose“, jie turi būti išsiunčiami juose minimoms valstybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims (1 dalis); ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (2 dalis); teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, „Valstybės žiniose“ neskelbiami, tačiau šie aktai turi būti išsiunčiami toms institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančiomis žiniomis (3 dalis).

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnyje (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo nustatyta: Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (1 dalis); Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, nors jie ir paskelbti „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (2 dalis).

Paminėtina ir tai, kad Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 7 straipsniu įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ buvo papildytas 101 straipsniu, kuriame buvo nustatyta: šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ turi būti paskelbti Seimo ir juos priėmusios institucijos interneto tinklalapiuose (1 dalis); šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų įsigaliojimo dienos turi būti paskelbti jį priėmusios institucijos interneto tinklalapyje (2 dalis); teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, interneto tinklalapiuose neskelbiami (3 dalis).

3.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. lapkričio 29 d. konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 95 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (priimto 1992 m. rugsėjo 15 d.) 6, 11 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 8 straipsniams, priėmė nutarimą „Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia pripažino, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d., 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, taip pat įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d., 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.4. Seimas 2002 m. gruodžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija. Buvo pakeistas ir minėto įstatymo pavadinimas – jis buvo pavadintas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu. Naujos redakcijos Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų, kitų valstybės valdžios bei valdymo institucijų priimamų teisės aktų oficialiu skelbimu ir jų įsigaliojimo tvarka (1 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme taip pat buvo nustatyta oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ struktūra, šio leidinio skyriuose skelbiamų teisės aktų rūšys bei pasirašytų įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo „Valstybės žinių“ redakcijai tvarka.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta (buvo nustatyta): oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“, o paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena; ji nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje (2 straipsnio 1 dalis); oficialus įstatymo ar kito teisės akto tekstas yra tas, kurį prieš paskelbimą pasirašo pareigūnas, turintis šią teisę pagal įstatymus (2 straipsnio 2 dalis); pagal šį įstatymą „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vyriausybės nutarimai (3 straipsnio 1 dalies 4 punktas); Lietuvos Respublikos įstatymai, Seimo priimti kiti teisės aktai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai bei Konstitucinio Teismo sprendimai, nors paskelbti „Valstybės žiniose“, turi būti išsiunčiami juose minimoms valstybės institucijoms, juridiniams bei fiziniams asmenims (4 straipsnio 1 dalis);

Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (9 straipsnio 1 dalis); šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ turi būti paskelbti Seimo ir juos priėmusios institucijos interneto tinklalapiuose (13 straipsnio 1 dalis); šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų įsigaliojimo dienos turi būti paskelbti jį priėmusios institucijos interneto tinklalapyje (13 straipsnio 2 dalis).

Taigi nuostatos, kad vienintelis oficialaus Vyriausybės nutarimų (visų jų dalių) skelbimo šaltinis yra „Valstybės žinios“, nebuvo atsisakyta.

3.5. Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas Seimo 2003 m. spalio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1, 3, 4, 8, 10, 17, 18, 19, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2003 m. lapkričio 19 d., tačiau nuostata, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“, pakeista nebuvo.

3.6. Seimas 2005 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1, 2, 3, 9, 11, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. liepos 21 d. Jo 2 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), 4 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas minėto įstatymo 9 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), o 7 straipsniu buvo pakeistas, papildytas ir nauja redakcija išdėstytas minėto įstatymo 13 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija).

Buvo nustatyta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“, o paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje; šio įstatymo nustatytais atvejais oficialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje, taip pat jų išsiuntimas institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija (2 straipsnio 1 dalis (2005 m. liepos 7 d. redakcija)). Buvo nustatyta ir tai, kad Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, o kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus sprendimus reikia priimti nedelsiant, Vyriausybės nutarimai įsigalioja po jų paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse; šie nutarimai taip pat turi būti paskelbiami ir „Valstybės žiniose“ (9 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 1 dalis).

Taip pat buvo nustatyta: Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos įsigalioja jų pasirašymo dieną (9 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 dalis); Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, o Ministro Pirmininko potvarkiai, paskelbti „Valstybės žiniose“, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (9 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalis); šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ turi būti paskelbti Seimo ir juos priėmusios institucijos interneto tinklalapiuose (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 1 dalis); šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų įsigaliojimo dienos turi būti paskelbti juos priėmusios institucijos interneto tinklalapyje (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 dalis); šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyti teisės aktai jų pasirašymo dieną turi būti paskelbti Vyriausybės interneto tinklalapyje (www.lrv.lt) (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalis); teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, interneto tinklalapiuose neskelbiami (13 straipsnio (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 4 dalis).

Taigi buvo nustatyta, kad oficialus Vyriausybės nutarimų paskelbimas yra ne tik jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“, bet Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija su Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1, 2, 3, 9, 11, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu padarytais pakeitimais ir papildymais) nustatytais atvejais – jų paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse (po to jie vis tiek paskelbiami „Valstybės žiniose“).

3.7. Seimas 2007 m. sausio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3, 12 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 31 straipsniu įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. sausio 30 d. Jo 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), o 2 straipsniu minėtas įstatymas buvo papildytas nauju 31 straipsniu.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2007 m. sausio 16 d. redakcija) nustatyta, kad pagal šį įstatymą „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vyriausybės nutarimai, išskyrus šio įstatymo 31 straipsnyje numatytus atvejus. Pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 31 straipsnį (2007 m. sausio 16 d. redakcija) tais atvejais, kai Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų priimti teisės aktai turi priedų (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), kuriuos paskelbti „Valstybės žiniose“ nėra techninių galimybių, tokie teisės aktai oficialiai paskelbiami tą pačią dieną: „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www. valstybes-zinios. lt) – teisės aktas su priedais (1 dalies 1 punktas); „Valstybės žiniose“ – teisės aktas be priedų (1 dalies 2 punktas); šiame straipsnyje nurodytus teisės aktus „Valstybės žiniose“ ir „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje oficialiai skelbia juos pasirašę pareigūnai (2 dalis).

Pabrėžtina, kad Vyriausybės darbo reglamentas, kuris yra poįstatyminis teisės aktas, turi būti grindžiamas įstatymu.

Laikinųjų nuostatų 5 punkte buvo inter alia nustatyta, kad „teritorinio planavimo dokumentai yra: 5.1. valstybinės reikšmės: <...> 5.1.4. <...> Neringos <...> miestų generaliniai planai; 5.2. regioninės reikšmės: <...> 5.2.2. specialios paskirties teritorijų (žemės, miškų ir vandens ūkio, rekreacinių, saugomų ir kitų) bei infrastruktūros sistemų planai <...>„.

Taip pat buvo nustatyta: Statybos ir urbanistikos ministerija nustato bendrojo teritorinio planavimo dokumentų sudėtį, apimtį, jų rengimo, derinimo, keitimo ir registravimo tvarką (9.3 punktas), taip pat kaupia, naudoja teritorinio planavimo dokumentų informacinį banką ir tvarko jų registrą (9.6 punktas); teritorinio planavimo dokumentų (projektų) užsakovai privalo pranešti Statybos ir urbanistikos ministerijai apie valstybinės ir regioninės reikšmės teritorinio planavimo dokumento, o savivaldybei – apie savivaldybės teritorijos bei vietinės reikšmės teritorinio planavimo dokumento rengimo terminus ir užregistruoti patvirtintą dokumentą (19.1 punktas), paskelbti visuomenei apie projektavimo darbų tikslus, pradžią bei pabaigą, nustatyti pretenzijų pateikimo terminus (19.2 punktas), pateikti užbaigtą teritorinio planavimo dokumentą visuomenei susipažinti ir nustatyti ne trumpesnį kaip 2 mėnesių jo svarstymo laikotarpį (19.3 punktas); svarstymo laikui pasibaigus, užsakovas per mėnesį išnagrinėja raštu pareikštas pastabas, paskelbia visuomenei motyvuotas išvadas ir pateikia dokumentą tvirtinti (19.3 punktas).