Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas Lietuvos Respublikos vardu nutarimas dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės)…

Byla Nr Byla Nr. 73/2010-76/2010-81/2010-88/2010-89/2010-90/2010-95/2010-96/2010-97/2010-98/2010-99/2010-110/2010-111/2010-112/2010-113/2010-115/2010-117/2010-118/2010-120/2010-121/2010-122/2010-127/2010-130/2010-139/2010-141/2010-41/2011 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINIŲ IŠMOKŲ PERSKAIČIAVIMO IR MOKĖJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO NUOSTATŲ, KURIOMIS REGULIUOJAMU PASKIRTŲ MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) SOCIALINIO DRAUDIMO PAŠALPŲ IR STATUTINIAMS VALSTYBĖS TARNAUTOJAMS – VIDAUS TARNYBOS SISTEMOS PAREIGŪNAMS PASKIRTŲ MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) IŠMOKŲ PERSKAIČIAVIMU SUDARYTOS PRIELAIDOS ŠIAS PAŠALPAS IR IŠMOKAS SUMAŽINTI, TAIP PAT KITŲ SU ŠIUO TEISINIU REGULIAVIMU SUSIJUSIŲ TEISĖS AKTŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2013 m. kovo 5 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovui teisėjui Ernestui Spruogiui, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojai Alfredai Šatrauskienei ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjai Marijai Paskočinienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. vasario 6 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 73/2010-76/2010-81/2010-88/2010-89/2010-90/2010-95/2010-96/2010-97/2010-98/2010-99/2010-110/2010-111/2010-112/2010-113/2010-115/2010-117/2010-118/2010-120/2010-121/2010-122/2010-127/2010-130/2010-139/2010-141/2010-41/2011 pagal:

Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas n u s t a t ė:

I 1. Pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-113/2010, 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-131/2010, 1B-134/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) nagrinėjo administracines bylas, kuriose kilo ginčai dėl paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo (sumažinimo), o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-51/2011) nagrinėjo administracinę bylą, kurioje kilo ginčas dėl statutiniam valstybės tarnautojui – vidaus tarnybos sistemos pareigūnui paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo (sumažinimo).

2.1. Pasak pareiškėjų, teisė į motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas kyla inter alia iš Konstitucijos 52 straipsnio.

Pareiškėjai remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau; net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo.

Pareiškėjų nuomone, šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir socialinio draudimo pašalpoms, kurias mokėti valstybei kyla pareiga iš Konstitucijos 52 straipsnio. Taigi, pasak pareiškėjų, teisė į paskirtas ir mokamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas yra laikoma jos gavėjo teise į nuosavybę ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Dėl to pareiškėjai abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniuose, Nuostatų 73, 74, 75 punktuose (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), atitiktimi Konstitucijos 23, 52 straipsniams.

2.2. Pareiškėjų manymu, paskyrus pašalpą jos gavėjui atsiranda teisėtas lūkestis, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą jos mokėjimo laikotarpį. Pareiškėjai remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), ir abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, kurio elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

2.3. Pareiškėjai pažymi, jog teisė į motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas kyla ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Prašymuose (Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-94/2010, 1B-98/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-151/2010) pažymima, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas šeimos, motinystės ir tėvystės apsaugos principas, nes dėl šio reguliavimo atsiranda teisinis netikrumas, suteiktų teisių neapibrėžtumas, todėl neigiamai yra veikiamos tokios socialiai reikšmingos ir saugotinos vertybės kaip šeima, motinystė, tėvystė.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-113/2010, 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-134/2010), be to, pažymi, jog teisė į minėtas pašalpas kyla ir iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

2.4. Pareiškėjų (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-98/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010) manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu atitinkamų socialinių išmokų gavėjų grupių viduje nustačius skirtingas šių išmokų mažinimo proporcijas – iki sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo gautas didesnes išmokas tos pačios socialinės grupės nariams sumažinus didesne procentine dalimi nei mažesnes išmokas, pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) pažymi ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu taip pat pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenims, gaunantiems maksimalaus dydžio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jos buvo mažinamos du kartus, o asmenims, gaunantiems mažesnes motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, – tik vieną kartą; taip yra išskiriama viena šias pašalpas gaunančių asmenų grupė, neproporcingai paskirstoma finansinė praradimų našta.

2.5. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymų leidėjas, nepagrįstai diferencijuodamas atskiras socialinės paramos reikalingas grupes, Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatė tik valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimą ir taip pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principus.

Pareiškėjai (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-98/2010 1B-99/2010 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010) taip pat teigia, jog visuomenės nesugebėjimas prisitaikyti prie to, kad Laikinuoju įstatymu sumažintos pajamos, šio įstatymo neigiama įtaka, pasireiškusi socialinių garantijų sistemos iškreipimu, rodo, kad buvo pertvarkyta socialinių garantijų sistema, kai kurių socialinių garantijų struktūra ir sumažinta jų apimtis. Pareiškėjai remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar kai kurių socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas; net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo. Taigi, pareiškėjų manymu, įstatymų leidėjas turėjo nustatyti motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, kaip socialinio draudimo išmokų, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, kompensavimo mechanizmą.

Pasak pareiškėjo, statutinių valstybės tarnautojų (pareigūnų) teisė į išmokas vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu kyla iš tų pačių Konstitucijos nuostatų kaip ir teisė į socialinio draudimo išmokas. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatyto Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, atitiktimi Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui. Pareiškėjui taip pat kyla abejonė dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, nes juo pažeidžiama statutinių valstybės tarnautojų (pareigūnų) teisė gauti jau paskirtas išmokas ir taip nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami asmenų, auginančių vaikus, teisėti lūkesčiai, kad valstybė vykdys prisiimtus įsipareigojimus ir garantuos atitinkamą pajamų lygį šeimoms, kurios augina vaikus ir pagrįstai tikėjosi, kad atitinkamas pajamų lygis bus per visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, ir abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatų atitiktimi konstitucinės teisinės valstybės principui, kurio elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas.

Pareiškėjas taip pat abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitiktimi konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, nes joje nėra nustatytas išmokų statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) kompensavimas. Pareiškėjas pažymi, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Pasak pareiškėjo, motinystės (tėvystės) išmokos savo esme ir prigimtimi labai artimos netekto darbingumo pensijoms, nes abiem atvejais jos skiriamos terminuotai, kol asmenys galės grįžti į darbo rinką ar valstybės tarnybą. Todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas sumažintų socialinių išmokų kompensavimą, neturėtų tarp jų daryti skirtumo.

II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Arvydo Vidžiūno, taip pat suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojos Alfredos Šatrauskienės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos Marijos Paskočinienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Asmenys, pagal galiojančius ir Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus gaunantys išmokas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus mokėti nustatyto dydžio išmokas. Tačiau, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią situaciją, būtina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų apsaugotos kitos konstitucinės vertybės. Laikinasis įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į prognozuojamą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Šiuo įstatymu siekta ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti pačių išmokų gavėjų gyvybiškai svarbių interesų apsaugą, kad jiems paskirtos išmokos būtų mokamos laiku, taip pat iš dalies subalansuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.

Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad Laikinuoju įstatymu nėra pertvarkoma socialinių garantijų sistema, jame nustatytomis priemonėmis nekeičiama socialinių garantijų struktūra, šios priemonės taikomos tik laikinai. Motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir motinystės (tėvystės) išmokų dydžiai buvo sumažinti valstybės ekonominiu sunkmečiu, kai tam tikri ekonominiai suvaržymai neišvengiami. Be to, laikantis iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, buvo nustatytas visų socialinių išmokų, mokamų iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, perskaičiavimas.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas įpareigojimas Vyriausybei parengti ir patvirtinti tik valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, t. y. pirmiausia numatyti pačiai jautriausiai socialinės apsaugos sistemos dalyvių grupei mokamų išmokų kompensavimo mechanizmą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kad būtų išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, tačiau tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų. Nustatant ginčijamą reguliavimą buvo atsižvelgta į ekonominę, socialinę padėtį valstybėje. Jei būtų numatytas toks sumažintų išmokų kompensavimas, kuris negalėtų būti įgyvendintas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti teisėtus asmenų lūkesčius, valstybėje galėtų susidaryti dar sunkesnė ekonominė padėtis, o kompensavimui reikalingų lėšų kaupimas taptų našta ir tiems asmenims, kuriems išmokos yra sumažintos.

Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad Laikinajame įstatyme nustatytas motinystės (tėvystės) pašalpų sumažinimas negali būti laikomas socialinių garantijų sistemos pertvarkymu.

Motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimu buvo siekiama suvaldyti didėjantį viešųjų finansų deficitą, apriboti skolos augimą ir taip užtikrinti, kad, paisant konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, valstybinio socialinio draudimo išmokos būtų mokamos laiku. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinius proporcingumo ir socialinio solidarumo principus, nustatė tokį motinystės (tėvystės) pašalpų mažinimo mechanizmą, pagal kurį didesnes išmokas gaunantys asmenys turi daugiau prisidėti prie ekonominio sunkmečio padarinių šalinimo, o socialiai jautriausioms asmenų grupėms, t. y. asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) pašalpas, neviršijančias ribinio dydžio (800 Lt), šios pašalpos nemažinamos.

Nuo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo 2001 m. sausio 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos buvo laipsniškai didinamos, taip pat pratęsta jų mokėjimo trukmė. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad teisinį reguliavimą buvo būtina keisti ne tik dėl vis blogėjančios šalies ekonominės padėties, turėjusios įtakos valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimui, bet ir dėl mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų neadekvatumo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokoms. Jei sprendimas mažinti socialines išmokas būtent tokiu mastu nebūtų buvęs priimtas, nesurenkant socialinio draudimo įmokų, reikalingų išmokoms nuolat daugėjantiems jų gavėjams mokėti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir pačiai valstybei nuolat skolinantis papildomai lėšų socialiniams įsipareigojimams vykdyti ir už šias lėšas mokant palūkanas būtų susidariusi tokia situacija, kad valstybė apskritai nebebūtų galėjusi vykdyti Konstitucijos 39, 52 straipsniuose jai pavestų pareigų.

Suinteresuoto asmens atstovės sutinka, kad teisė į motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, 38 straipsnio 2 dalies. Kartu paaiškinimuose pažymima, kad Konstitucijos 39 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta valstybės pareiga dirbančioms motinoms užtikrinti galimybę pasinaudoti mokamomis nėštumo ir gimdymo atostogomis; jos nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 179 straipsnyje, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16, 17 straipsniuose. Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtinus valstybės pareigą globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, bei įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, ši pareiga nėra siejama su dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje. Taigi ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama vien kaip Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu valstybės prisiimti įsipareigojimai.

Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa nėra nuosavybė ir neginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą neturi nuosavybės teisės požymio – absoliutumo. Ši pašalpa tampa nuosavybe, kai ji atitinkamą mėnesį pervedama į pašalpos gavėjo asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje, nes tik tada jis įgyja savininko teises į šią išmoką; be to, motinystės (tėvystės) pašalpos, kitaip nei kitos turtinės teisės, nepaveldimos ir negali būti perleidžiamos tretiesiems asmenims.

Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priimdamas Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., nustatė, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, 10 straipsnio 2, 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių.

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas svarbus tuo, kad visi visuomenės nariai turėjo prisitaikyti prie ekonomikos krizės padarinių; jei pašalpos gavėjas nebūtų išėjęs vaiko priežiūros atostogų, jo darbo užmokestis, tikėtina, taip pat būtų sumažėjęs. Taigi numačius motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimą susidarytų tokia situacija, kad būtų išimtinai apsaugotas vienos socialinės grupės, gaunančios trumpalaikes išmokas, interesas; ši situacija neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Suinteresuoto asmens atstovės pabrėžia, kad motinystės (tėvystės) pašalpos ir pensijos turi esminį skirtumą: motinystės (tėvystės) pašalpa yra trumpalaikio pobūdžio išmoka (mokama, kol vaikui sukaks dveji metai), kuria siekiama kompensuoti prarastas pajamas, o pensijos yra ilgalaikio pobūdžio, jomis siekiama ne tik kompensuoti dėl senatvės prarastas pajamas, bet ir atlyginti už ilgalaikį dalyvavimą socialinio draudimo sistemoje.

III 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas E. Spruogis iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas k o n s t a t u o j a:

I 1. Pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-98/2010), Panevėžio apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010), Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-113/2010, 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-131/2010, 1B-134/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) nagrinėtose administracinėse bylose, kuriose buvo priimtos nutartys kreiptis į Konstitucinį Teismą, ginčai kilo dėl paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo (sumažinimo), o pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-51/2011) nagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje buvo priimta nutartis kreiptis į Konstitucinį Teismą, ginčas kilo dėl statutiniam valstybės tarnautojui – vidaus tarnybos sistemos pareigūnui paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiavimo (sumažinimo).

1.1. Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“, 9 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnis (jo 1, 2 dalys) neprieštarauja Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-118/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.“, 10 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.2. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-134/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-134/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-124/2010, 1B-130/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.3. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek jose nustatyta, kad jau paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos asmenims, turintiems teisę gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus dydžio išmoką, mažinamos du kartus, nors asmenims, gaunantiems mažesnę išmoką, ji mažinama tik vieną kartą pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 arba 3 dalį, – konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 9 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.4. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-51/2011) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek jose nustatomas jau paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių tiek, kiek jomis reguliuojamu statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias išmokas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos inter alia jo 4 dalyje nustatytoms išmokoms; 10 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka; 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu motinystės (tėvystės) išmokoms, mokamoms inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, taikoma ta pati mokėjimo tvarka kaip ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms.

Vadinasi, pareiškėjo ginčijamu aspektu, susijusiu su paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, perskaičiavimu, visos Laikinojo įstatymo 10 straipsnio dalys yra neatsiejamos. Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 10 straipsnio tiek, kiek juo reguliuojamu statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias išmokas sumažinti, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.5. Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 38 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.6. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui.

1.7. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010, 1B-134/2010) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.8. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-51/2011) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui.

1.9. Nors pareiškėjų prašymuose ištirti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktį Konstitucijai nenurodyta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis, iš prašymų matyti, kad pareiškėjų abejonės Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (tiek, kiek nurodyta) atitiktimi Konstitucijai yra susijusios ir su Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

Taigi pareiškėjų prašymai ištirti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai traktuotini kaip prašymai ištirti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje nėra nustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų kompensavimas, atitiktį inter alia Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.

1.10. Nors pareiškėjai – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-98/2010), Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-80/2010, 1B-85/2010, 1B-99/2010, 1B-100/2010, 1B-104/2010, 1B-105/2010, 1B-106/2010, 1B-107/2010, 1B-118/2010, 1B-120/2010, 1B-131/2010, 1B-135/2010, 1B-136/2010, 1B-140/2010, 1B-142/2010, 1B-157/2010), Panevėžio apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-94/2010, 1B-151/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23, 38, 52 straipsniams, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principams, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.11. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-115/2010, 1B-116/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-134/2010, 1B-124/2010, 1B-130/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų ir pareiškėjų nagrinėtų administracinių bylų medžiagos matyti, kad jie abejoja Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.12. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-113/2010) prašo ištirti, ar inter alia Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose numatytas jau paskirtų motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o tiek, kiek juose nustatyta, kad jau paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos asmenims, turintiems teisę gauti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyto maksimalaus dydžio išmoką, mažinamos du kartus, nors asmenims, gaunantiems mažesnę išmoką, ji mažinama tik vieną kartą pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 arba 3 dalį, – konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, iš prašymo ir pareiškėjo nagrinėtos administracinės bylos medžiagos matyti, kad jis abejoja Nuostatų 73, 74, 75 punktų (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitiktimi Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitiktis Konstitucijai.

Taigi Laikinojo įstatymo paskirtis – nustatyti inter alia paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtų ir iš valstybės biudžeto lėšų mokamų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas ir papildytas inter alia Seimo 2010 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu ir Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad nors Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) vėliau buvo pakeistas Seimo 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, minėtame straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingais nurodytais aspektais nepakito.

Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, aiškintinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis buvo įtvirtinta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo tvarka, inter alia kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms apskaičiuoti maksimalus dydis, kontekste.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatyta:

Taigi pagal cituotas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo apskaičiuojamos pagal pašalpos gavėjo kompensuojamąjį uždarbį; kartu kompensuojamojo uždarbio šiai pašalpai apskaičiuoti dydis buvo ribojamas teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma. Tuo atveju, kai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis viršijo įstatymo nustatytą kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį, šiam asmeniui skiriama ir mokama motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa buvo apskaičiuojama pagal kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį. Vadinasi, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą kompensuojamojo uždarbio maksimalus dydis ir atitinkamai didžiausias galimas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis priklausė inter alia nuo Vyriausybės patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio (jų sumos).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 7 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatyta: „Einamųjų metų draudžiamosios pajamos – pajamos, apskaičiuotos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką. Jų apskaičiavimo ir tvirtinimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.“ Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Einamųjų metų draudžiamąsias pajamas ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtina Vyriausybė, nustatydama šių pajamų taikymo pradžią. Einamųjų metų draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos patvirtintą metodiką, atsižvelgiant į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas. <...>“ Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta pareiga Vyriausybei ne rečiau kaip kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų.

Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.

Šio nutarimo 1.1 punktu, kuris taip pat ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo patvirtintas einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.

Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1771 nustatyta ir tai, kad šio nutarimo 1.1 punkte nurodytos einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos įgyvendinant Laikinojo įstatymo nuostatas (2.1 punktas), taip pat kad einamųjų 2010 metų draudžiamosios pajamos taikomos nuo 2010 m. sausio 1 d. (3.1 punktas).

Pažymėtina, kad Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 210 „Dėl einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ buvo patvirtintas toks pat einamųjų 2011 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.

Vadinasi, Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu (šis įstatymas, kaip minėta, paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d.) Vyriausybės tvirtinamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis nebekito.

Vadinasi, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, taip pat inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieni metai bei laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, o jeigu buvo didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“ (21 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija).

Be to, kaip minėta, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme buvo nustatyta ir tai, kad „kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos“ (6 straipsnio 5 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija).

Taigi pagal cituotas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas skiriamų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis iki vaikui sukaks vieni metai buvo lygus 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – 85 procentams pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio; kompensuojamojo uždarbio šiai pašalpai apskaičiuoti dydis buvo ribojamas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių suma.

Palyginus ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, su nustatytuoju cituotose Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatose matyti, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydžių teisinis reguliavimas pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnį nuo 2010 m. liepos 1 d. pakito inter alia taip:

Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) iš valstybės biudžeto mokamų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo aspektu aiškintinas inter alia Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Seimo 2003 m. balandžio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, nuostatų, kuriomis buvo reguliuojama išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, apskaičiavimo tvarka ir dydžiai, kontekste.

Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2008 m. birželio 17 d. redakcija) buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokama „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos už kiekvieną vaiką, kol vaikui sueis vieni metai, – 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų darbo užmokesčio“.

Taigi pagal Vidaus tarnybos statutą išmokų, mokamų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydis buvo lygus 100 procentų Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio – iki vaikui sukaks vieni metai ir 85 procentams Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Vidaus tarnybos statutą minėtų išmokų didžiausias galimas dydis nebuvo ribojamas.

Palyginus ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, su nustatytuoju Vidaus tarnybos statute matyti, kad motinystės (tėvystės) išmokų, mokamų statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, dydžių teisinis reguliavimas pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnį nuo 2010 m. liepos 1 d. pakito inter alia taip:

Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Ribinius valstybinės pensijos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžius tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas.“ Pažymėtina, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.2 punktu buvo patvirtintas ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis – 800 Lt.

Nuostatai buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi, inter alia Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1778 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d.). Šiuo nutarimu Nuostatai buvo papildyti IX skyriumi „Nuostatos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo įgyvendinimo“, kuriame inter alia išdėstyti ginčijami Nuostatų 73, 74, 75 punktai (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija).

Vadinasi, Nuostatų 73.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo skirtas įgyvendinti Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 daliai, pagal kurią, kaip minėta, nuo 2010 m. liepos 1 d. visų (inter alia iki šios datos paskirtų) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų dydis buvo ribojamas kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms skaičiuoti maksimalų dydį išreiškiančia Vyriausybės naujai patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas paskirtų ir mokamų socialinio draudimo pašalpų, inter alia paskirtų ir mokamų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų, perskaičiavimas taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Vadinasi, Nuostatų 74 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) skirtas inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 daliai įgyvendinti, t. y. jame nustatytas paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas, analogiškas nustatytajam Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje.

75.1. iki vaikui sukaks vieni metai – 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršija einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam mokama pastarojo dydžio pašalpa. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa tampa mažesnė negu motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ribinis dydis, mokama pastarojo dydžio pašalpa;

75.2. iki vaikui sukaks dveji metai – 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa. Jeigu taip perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa tampa mažesnė negu motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ribinis dydis, mokama pastarojo dydžio pašalpa;

75.3. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto šios pašalpos ribinio dydžio, neperskaičiuojamos.“ Taigi Nuostatų 75 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų asmenims, kurie teisę į motinystės (tėvystės) pašalpas įgijo iki 2010 m. birželio 30 d. ir kuriems šių pašalpų mokėjimas tęsiamas po 2010 m. liepos 1 d., perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2010 m. liepos 1 d. tvarka, inter alia su kompensuojamuoju uždarbiu susietų perskaičiuotų pašalpų maksimalūs procentiniai dydžiai iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, taip pat šiuos maksimalius procentinius dydžius viršijančių perskaičiuotų pašalpų mokėjimas neviršijant tokių dydžių.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis buvo atitinkamai nustatyta paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2010 m. liepos 1 d. tvarka, inter alia analogiški maksimalūs procentiniai pašalpų dydžiai, susieti su kompensuojamu uždarbiu, ir šiuos dydžius viršijančių pašalpų mokėjimas jų neviršijant.

Vadinasi, Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 75 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) skirtas įgyvendinti Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatoms, kuriose buvo inter alia nustatyta paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo ir mokėjimo nuo 2010 m. liepos 1 d. tvarka, t. y. jame nustatytas teisinis reguliavimas analogiškas nustatytajam Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2, 3 dalyse.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1367 „Dėl einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis buvo 1 488 Lt.

Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punktu buvo patvirtintas mažesnis 1 170 Lt (vietoj 1 488 Lt) einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis.

Vadinasi, nors pagal Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 2.2 punktą valstybinės socialinio draudimo pensijos, kurios skiriamos Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, apskaičiuojamos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą taikant anksčiau galiojusį didesnį einamųjų 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 488 Lt), šios paskirtos pensijos perskaičiuojamos pagal Laikinąjį įstatymą, taikant Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1771 1.1 punkte nustatytą mažesnį einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt).

III 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Paminėtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime, pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios apsaugos ir paramos šioms konstitucinėms vertybėms formos.

Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai inter alia suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 24 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).

Konstitucinis proporcingumo principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad ribojimais negalima pažeisti (paneigti) žmogaus teisių esmės, mutatis mutandis taikytina ir pagal įstatymą įgytai teisei į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu (vieną iš įstatymų leidėjo pasirinktų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formų, kuri gali būti įgyvendinama inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojama socialinė parama įstatymų numatytais atvejais).

Pažymėtina ir tai, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, kitas socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti ir tam tikroms kitoms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms pensijos, kitos socialinės išmokos nemažinamos arba mažinamos mažiau siekiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas; nustatant šias išimtis turi būti laikomasi Konstitucijoje įtvirtintų inter alia teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad ir Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius tokiai padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunama ir reikiamų lėšų atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad išimtiniais atvejais, valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos paramos dydžių proporcijos.

Pažymėtina, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai mažinant įvairių iš valstybės lėšų finansuojamų sričių finansavimą, inter alia visų valstybės institucijų biudžetinį finansavimą ir pagal tėvų darbo užmokestį apskaičiuojamą finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti, jog pagal įstatymą teisę gauti šią paramą turinčių asmenų, kurių darbas apmokamas iš valstybės lėšų, darbo užmokestis nebūtų mažinamas didesniu mastu nei minėta parama.

IV Dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijai.

Minėta ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, tos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, taip pat inter alia statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, kurios viršijo ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuotos ir iki vaikui sukaks vieni metai bei laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota, ir Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio pareigūnų darbo užmokesčio), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – iki vaikui sukaks vieni metai ir 75 procentai Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos – laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, o jeigu buvo didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių.