Byla Nr

Byla Nr Byla Nr. 26/06 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMO 30 STRAIPSNIO (2005 m. GEGUŽĖS 19 d. REDAKCIJA), 32 STRAIPSNIO 4 DALIES (2005 m. GEGUŽĖS 19 d. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2009 m. rugsėjo 2 d. Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Dailiui Alfonsui Barakauskui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. rugpjūčio 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/06 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-25/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, konstatavus minimalų 40 procentų darbingumo netekimą, buvo paskirta ir mokėta III grupės invalidumo pensija, nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į netekto darbingumo pensiją nepasikeitus (nepagerėjus) šių asmenų sveikatos būklei, yra 45 procentai darbingumo netekimas“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, konstatavus minimalų 40 procentų darbingumo netekimą, buvo paskirta ir mokėta III grupės invalidumo pensija, nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į netekto darbingumo pensiją nepasikeitus (nepagerėjus) šių asmenų sveikatos būklei, yra 45 procentai darbingumo netekimas“, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. II Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatomis, kuriomis, pasak pareiškėjo, nustatyta nebe 40 (kaip buvo nustatyta pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą), o 45 procentų netekto darbingumo žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, yra pažeidžiamos teisės tų asmenų, kurie dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo neteko jiems anksčiau paskirtos ir mokėtos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos, nors jų sveikatos būklė išliko nepakitusi, t. y. nustatytas jų netekto darbingumo lygis išliko toks pat. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, inter alia ta, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos, ir abejoja, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalys (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą konstatavus minimalų 40 procentų darbingumo netekimą buvo paskirta ir mokėta III grupės invalidumo pensija, nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nepasikeitus (nepagerėjus) šių asmenų sveikatos būklei, yra 45 procentų darbingumo netekimas, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, joje įtvirtintam teisinės valstybės principui. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario D. A. Barakausko ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjos J. Andriuškevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalys (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo D. A. Barakausko teigimu, nuo 2005 m. liepos 1 d. iš esmės pasikeitė invalidumo (neįgalumo) nustatymo tvarka, todėl negalima teigti, kad profesinio darbingumo netekimo laipsnis, kuris buvo nustatomas pagal senąją invalidumo (neįgalumo) nustatymo tvarką, yra tapatus darbingumo lygiui, nustatomam pagal naująją invalidumo (neįgalumo) nustatymo tvarką. D. A. Barakausko nuomone, teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas, nes nėra pagrindo reikalauti garantijų, kurios buvo taikytos nustačius III invalidumo grupę, jeigu nenustatoma, kad asmuo yra iš dalies darbingas. D. A. Barakausko nuomone, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, nes jame yra įtvirtinta įstatymų leidėjo diskrecija įstatymu nustatyti šiame straipsnyje nurodytų išmokų mokėjimo atvejus. 2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės J. Andriuškevičiūtės teigimu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalyse (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nebuvo nustatytos naujos valstybinių socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensijų skaičiavimo ar dydžio taisyklės, jos tik tarpusavyje suderintos atsižvelgiant į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) išdėstytus neįgalumo ar darbingumo lygio nustatymo kriterijus. Siekiant nepažeisti konstitucinio teisinės valstybės principo ir užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugą, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29, 30, 31, 32 straipsniuose (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytas neįgaliųjų iki 2005 m. liepos 1 d. įgytų teisių tęstinumas (išsaugojimas) visą nustatytą invalidumo terminą. Todėl, J. Andriuškevičiūtės nuomone, darytina išvada, kad invalidumas, pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą nustatytas terminuotai, pasibaigus invalidumo terminui galėjo būti nustatomas nauja tvarka iš naujo įvertinus asmens sveikatos būklę ir nustačius jo darbingumo lygį. Pasak Seimo atstovės, nustatant darbingumo lygį, svarbu yra ne tiek pats sveikatos sutrikimas, kiek dėl to sutrikimo pakitusios asmens funkcijos, lemiančios jo gebėjimą dirbti, įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti darbus, kuriems reikalinga mažesnė profesinė kompetencija. J. Andriuškevičiūtė taip pat nurodė, kad teisė į valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją yra tik viena iš neįgaliajam nustatytų teisių, skirtų jo integracijai į visuomenę; Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) numatytos ir kitos priemonės, sudarančios prielaidas neįgaliesiems kompensuoti savo negalią, pavyzdžiui, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas ir kt. Šių priemonių visuma sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 52 straipsnyje valstybės laiduojamą piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, suinteresuoto asmens – Seimo atstovė daro išvadą, kad neįgaliųjų turėtos teisės nebuvo apribotos ar panaikintos iki termino, kuriam jos buvo nustatytos, pabaigos, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu buvo apsaugoti neįgaliųjų teisėti lūkesčiai ir Konstitucija nebuvo pažeista. IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Petro Baguškos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus Rimanto Kairelio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Audros Mikalauskaitės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministrės Noros Ribokienės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo Irmanto Jarukaičio, Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininko Eduardo Šablinsko, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus Zdislavo Skvarciano, Teisės instituto direktoriaus Algimanto Čepo, Socialinių tyrimų instituto direktoriaus prof. habil. dr. Arvydo Virgilijaus Matulionio rašytiniai paaiškinimai. V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai D. A. Barakauskas ir J. Andriuškevičiūtė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pateiktus klausimus atsakė specialistai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento Specializuotos medicinos pagalbos skyriaus vedėjas Vytautas Radavičius. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnyje „Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apskaičiavimas ir dydis“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija turintiems teisę gauti šią pensiją asmenims apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą netekto darbingumo pensijos dalis. Apskaičiuojant netekto darbingumo pensijos papildomą dalį, nedarbo socialinio draudimo išmokų (iki 2005 m. sausio 1 d. – bedarbio pašalpų) gavimo laikas (8 straipsnio 2 dalies 2 punktas) įskaitomas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, o įskaitytu į stažą bedarbystės laikotarpiu gautos nedarbo socialinio draudimo išmokos (iki 2005 m. sausio 1 d. – bedarbio pašalpos) – į asmens draudžiamąsias pajamas (14 straipsnis), jeigu asmeniui tai naudinga. Tokios pat nuostatos laikomasi ir tuo atveju, kai asmuo gavo nedarbo socialinio draudimo išmoką išėjimo į netekto darbingumo pensiją metais. 2. Asmenų, netekusių 75–100 procentų darbingumo, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai, pagrindinė netekto darbingumo pensijos dalis yra lygi 1,5 bazinės pensijos, o asmenų, netekusių 60–70 procentų darbingumo, – bazinei pensijai. Jei asmuo turi mažesnį nei būtinąjį stažą, pagrindinė jo netekto darbingumo pensijos dalis apskaičiuojama dauginant 1,5 bazinės pensijos dydį asmenims, netekusiems 75–100 procentų darbingumo, bei bazinės pensijos dydį asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo, iš turimo stažo ir dalijant iš būtinojo stažo. 3. Papildoma netekto darbingumo pensijos dalis apskaičiuojama asmenims, turintiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, taip pat kaip ir papildoma valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis (24 straipsnis), įskaitant į stažą: 1) visą asmens turimą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (8 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1–9 punktai); 2) asmeniui trūkstamą iki jam nustatyto senatvės pensijos amžiaus (21 ir 57 straipsniai) metų skaičių. Jei asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, mažesnis už būtinąjį netekto darbingumo pensijai stažą (31 straipsnis), į stažą įskaitomas ne visas trūkstamas iki senatvės pensijos amžiaus metų skaičius, o proporcingai mažesnė jo dalis, kuri gaunama dauginant trūkstamą iki senatvės pensijos amžiaus metų skaičių iš asmens turimo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir dalijant iš būtinojo netekto darbingumo pensijai stažo. 4. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmenims, netekusiems 45–55 procentų darbingumo, apskaičiuojama taip kaip asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo, o po to mažinama 50 procentų.“ 2. Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), inter alia jo 2 ir 4 dalys, kurių atitiktimi Konstitucijai (tam tikra apimtimi) abejoja pareiškėjas, skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su netekto darbingumo pensijos apskaičiavimu ir šios pensijos dydžio nustatymu asmenims, kurie turi teisę ją gauti. 3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, konstatavus minimalų 40 procentų darbingumo netekimą, buvo paskirta ir mokėta III grupės invalidumo pensija, nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į netekto darbingumo pensiją nepasikeitus (nepagerėjus) šių asmenų sveikatos būklei, yra 45 procentai darbingumo netekimas“, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjui abejonių dėl minėtų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijai sukėlė tai, kad, pasak jo, asmenims, kuriems nustatoma 40 procentų netekto darbingumo, nėra skiriama netekto darbingumo pensija, nors pagal ankstesnį teisinį reguliavimą tokiems asmenims invalidumo pensija buvo skiriama. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalyse (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, netekto darbingumo žemutinė riba buvo padidinta nuo 40 iki 45 procentų netekto darbingumo, dėl to asmenys, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą nustačius 40 procentų netekto darbingumo buvo skiriama ir mokama III grupės invalidumo pensija, neteko teisės į šiuo metu įstatyme nustatytą netekto darbingumo pensiją. 4. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti inter alia Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai ir nurodo, kad toje dalyje yra įtvirtinta „žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į netekto darbingumo pensiją“, minėtoje 32 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nebuvo (ir nėra) nustatytas netekto darbingumo pensijai gauti būtinas minimalus netekto darbingumo lygis. Šioje dalyje buvo (ir yra) reglamentuojami tik asmenų, netekusių didelio – 75–100 ir 60–70 procentų – darbingumo, netekto darbingumo pensijos dydžio apskaičiavimo santykiai. Taigi pareiškėjo ginčijama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2 dalis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo (ir yra) skirta asmenų, netekusių 60–100 procentų darbingumo, netekto darbingumo pensijos dydžiui apskaičiuoti ir joje nebuvo (ir nėra) įtvirtintas netekto darbingumo pensijai gauti būtinas minimalus netekto darbingumo lygis. Vadinasi, pareiškėjas prašo ištirti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos, kurios taikyti sprendžiant bylą jam nereikės, atitiktį Konstitucijai. 5. Iš pareiškėjo prašymo ir administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad administracinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens darbingumo lygio, susijusio su nelaimingu atsitikimu darbe, nustatymo. J. R., kurio skundą nagrinėjo pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal ankstesnį teisinį reguliavimą invalidumo grupė (III grupė) buvo nustatyta įvertinus jo profesinio darbingumo netekimą ir nustačius profesinio darbingumo netekimo laipsnį (40 procentų). Įtvirtinus naują teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo gali gauti netekto darbingumo pensiją, jei jis turi ne didesnį kaip 55 procentų darbingumą (t. y. asmuo yra netekęs ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo), J. R. buvo nustatytas 60 procentų darbingumo lygis (40 procentų netekto darbingumo) ir jis neteko teisės į netekto darbingumo pensiją. Todėl Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmenims, netekusiems 45–55 procentų darbingumo, apskaičiuojama taip kaip asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmenims netekto darbingumo pensija yra apskaičiuojama, kai jie yra netekę ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. II 1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai ir šią abejonę grindžia Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtinto minimalaus netekto darbingumo lygio, kurį nustačius asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją (anksčiau – į invalidumo pensiją), padidinimu. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, viena vertus, koks invalidumo nustatymo modelis (inter alia teisės į invalidumo pensiją įgijimo pagrindai, sąlygos) buvo įtvirtintas iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d. (kai inter alia buvo pertvarkyti invalidų socialinės integracijos pagrindai, invalidumo pensijų sistema, vietoj invalidumo nustatymo modelio įtvirtintas netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelis), kita vertus, koks netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelis (inter alia teisės į netekto darbingumo pensiją įgijimo pagrindai, sąlygos) Lietuvos Respublikos įstatymuose buvo (ir yra) įtvirtintas įsigaliojus 2005 m. liepos 1 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui (2005 m. gegužės 19 d. redakcija). 2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti Lietuvos nacionalinę teisės sistemą, su asmens invalidumo nustatymu, invalidumo pensijų skyrimu susijusių santykių teisinis reguliavimas tam tikrą laiką buvo grindžiamas ankstesniu laikotarpiu suformuotu invalidumo nustatymo modeliu. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymu, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 1991 m. sausio 1 d. ir su tam tikrais pakeitimais ir papildymais galioja šiuo metu, buvo nustatyti pensinio aprūpinimo pagrindai, sąlygos, inter alia invalidumo pensijų dydžiai tam tikroms asmenų kategorijoms. Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 1991 m. sausio 1 d. ir šiuo metu tebegalioja. Šio įstatymo 3 straipsnyje inter alia nustatyta, kad invalidams socialinis aprūpinimas yra taikomas įstatymų numatytais atvejais. Aukščiausioji Taryba 1991 m. lapkričio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 1991 m. gruodžio 15 d. Šio įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais iki 2004 m. lapkričio 4 d.) 1 straipsnyje buvo nurodyta, kad Invalidų socialinės integracijos įstatymas reguliuoja inter alia invalidumo nustatymą. Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnio „Invalidumo nustatymas“ 1 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad invalidumą nustato: 1) vaikams iki 16 metų amžiaus – valstybinių gydymo ir profilaktikos bei specializuotų įstaigų, teikiančių medicininę pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės socialinės ekspertizės komisijos, kurių nuostatus tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija; 2) asmenims nuo 16 metų amžiaus – valstybinės medicininės-socialinės ekspertizės komisijos (toliau – ir VMSEK), kurių nuostatus tvirtina Vyriausybė. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) minėtos invalidumą nustatančios komisijos turėjo teisę priimti sprendimus dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio, invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių, invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų, invalidų nuolatinės slaugos būtinumo, specialių kompensacinių priemonių invalidams. Seimas 1994 m. liepos 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 1994 m. rugpjūčio 17 d. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 19 d. redakcija) buvo nustatyta, kad sveikatinimo veiklos tikslai yra inter alia saugoti gyventojus nuo invalidumo (2 punktas). Seimas 1998 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1998 m. gruodžio 23 d. Šiuo įstatymu Sveikatos sistemos įstatymas (1994 m. liepos 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ar papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Sveikatos sistemos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) buvo nustatyta, kad ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo atvejais medicininė socialinė ekspertizė atliekama Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka. 3. Seimas 1994 m. liepos 18 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šis įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, inter alia invalidumo pensijomis. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 straipsnyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta: „Pagal šį įstatymą skiriamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos.“ Pagal šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 18 d. redakcija) asmuo galėjo įgyti teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją, kai jam buvo nustatomas invalidumas, jeigu invalidumo nustatymo dieną jis turėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą įstatyme. Buvo numatyta šios bendros taisyklės išimtis. Antai pagal šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad nesukakusiems 23 metų asmenims, kuriems invalidumas arba sunkesnio invalidumo grupė nustatomi valstybinio socialinio pensijų draudimo laikotarpiu, suteikiama teisė gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją laikant, kad jie atitinka minimalaus ir būtinojo draudimo stažo invalidumo pensijai reikalavimus. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 25 straipsnyje „Invalidumo sąvoka“ (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų“. Taigi pagal šio įstatymo 25 straipsnį invalidumas yra siejamas su asmens tam tikru ilgalaikiu darbingumo netekimu, kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Vadinasi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintos invalidumo pensijos paskirtis buvo atitinkamai kompensuoti asmeniui dėl jo netekto darbingumo prarastas pajamas. Šiame kontekste paminėtina, kad platesnė invalidumo samprata buvo pateikta Invalidų socialinės integracijos įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų“. 4. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad, atsižvelgiant į darbingumo netekimo laipsnį, pensijoms apskaičiuoti yra nustatytos trys invalidumo grupės (šio straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumo grupes, priežastis, atsiradimo laiką ir terminą nustato VMSEK, vadovaudamosi Vyriausybės patvirtintais nuostatais). Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad „pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III). Bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais <...>“. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte (1998 m. spalio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus inter alia dėl bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio nustatymo. Šiuose įstatymuose nebuvo atskleistas Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos) vartojamų sąvokų „bendrojo darbingumo netekimas“, „profesinio darbingumo netekimas“ turinys, nebuvo nustatyta, koks konkretus darbingumo netekimo laipsnis yra siejamas su atitinkama invalidumo grupe, taip pat nebuvo įtvirtintas minimalus darbingumo netekimo laipsnis, kurį nustačius asmuo galėtų įgyti teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją, nebuvo nuostatų, reglamentuojančių invalidumo nustatymo terminus, inter alia kriterijus, pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami. Minėti santykiai (tam tikra apimtimi) buvo reglamentuojami poįstatyminiu teisės aktu – sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 226/49 „Dėl Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 1.1 punktu patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka (toliau – ir Invalidumo nustatymo tvarka). 5. Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo nustatyta, kad VMSEK dėl asmens darbingumo sprendžia individualiai, atsižvelgdama į ligos eigą, darbingumo prognozę, įdarbinimo galimybes ir kitus socialinius veiksnius (10 punktas); gali būti nustatytos invalidumo priežastys, inter alia bendrosios ligos, profesinė liga (38 punktas). Darbingumas – tai „žmogaus gebėjimas ir galimybė dirbti darbus, nereikalaujančius specialių žinių, kvalifikacijos ir įgūdžių“ (15 punktas); profesinis darbingumas – tai „žmogaus gebėjimas ir galimybė atlikti savo profesijos darbą, reikalaujantį specialių žinių, kvalifikacijos, darbo praktikos (įgūdžių). Vertinant profesinį darbingumą atsižvelgiama ir į žmogaus gebėjimą bei galimybes dirbti panaudojant įgytas žinias, kvalifikaciją ir įgūdžius, panašių profesijų darbus, išmokti naujos profesijos“ (16 punktas). Invalidumo nustatymo tvarkos 12 punkte (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais. Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 28 punkte buvo pateiktas sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma I invalidumo grupė, 31 punkte – sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma II invalidumo grupė, ir 33 punkte – sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė. Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 32 punkte buvo nustatyta, kad „trečia invalidumo grupė nustatoma asmenims: 32.1. kuriems dėl jų organizmo būklės sumažėja profesinė kvalifikacija arba ji prarandama, ne mažiau kaip trečdaliu (1/3) sumažėja darbingumas; 32.2. esant tam tikroms organizmo būklėms, kai į profesinį faktorių neatsižvelgiama (anatominiai defektai ir kt.)“, o 33 punkte buvo pateiktas sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė. Pažymėtina, kad Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) V skyriuje (32–33 punktai), kuriame buvo reglamentuojamas III invalidumo grupės nustatymas, nebuvo nurodyta nė vieno socialinio kriterijaus, kurį reikėtų vertinti asmeniui nustatant III invalidumo grupę. Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 35 punkte inter alia buvo nustatyta, kad nustatant profesinio darbingumo netekimo laipsnį jo dydis derinamas su invalidumu taip: I grupė – profesinio darbingumo netekimas 90–100 procentų, II grupė – 65–100 procentų, III grupė – 30–60 procentų. Šiame punkte taip pat buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl kelių draudiminių įvykių VMSEK nustato bendrą darbingumo netekimo procentą ir nurodo dėl kiekvieno įvykio atskirai netekto darbingumo dydį, tačiau nukentėjusiajam dėl kelių įvykių bendras darbingumo netekimo procentas negali viršyti 100 procentų (35.9 punktas (2004 m. gegužės 25 d. redakcija). Taigi asmuo, kuriam buvo nustatytas 30 procentų profesinio darbingumo netekimo laipsnis, turėjo teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (III invalidumo grupę). Šiame kontekste pažymėtina, kad Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) apskritai nebuvo nuostatų, kuriose būtų buvęs įtvirtintas reikalavimas nustatant invalidumo grupę, kai invalidumo priežastis yra bendrosios ligos (ne profesinė liga), nustatyti darbingumo netekimo laipsnį; nebuvo nustatyta, kad darbingumo netekimo laipsnis (dydis) turi būti derinamas su atitinkama invalidumo grupe, taip pat nebuvo nustatyta minimalaus darbingumo netekimo laipsnio, kuriam esant asmuo įgydavo teisę gauti invalidumo grupę (išskyrus išimtį dėl profesinės kvalifikacijos sumažėjimo (ne mažiau kaip 1/3 sumažėja darbingumas). Invalidumo nustatymo tvarkos 36 punkte (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumo trukmės nustatymas yra terminuotas ir neterminuotas. Pagal Invalidumo nustatymo tvarkos 37 punktą (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) neterminuotam laikui invalidumo grupė buvo nustatoma: pirminio patikrinimo metu dėl labai sunkių ligų ir traumų, anatominių ir psichikos defektų atvejais, kai asmens klinikinė ir darbingumo prognozė nekelia abejonių (37.1 punktas); besikeičiančių procesų atvejais, kai invalidas buvo stebimas ne trumpiau kaip 4 metus ir, panaudojus medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemones, jo organizme išsivystė nuolatiniai ir negrįžtamo pobūdžio morfologiniai ir funkciniai pakitimai (37.2 punktas) ir kai, nesant 37.2 punkte nurodyto pobūdžio pakitimų, dėl terminuoto invalidumo nustatymo sprendžiama individualiai kiekvieno pakartotinio tikrinimo metu, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų (37.3 punktas); asmenims, sulaukusiems pensinio amžiaus, išskyrus tuos atvejus, kai invalidumo grupė buvo nustatyta reabilitacijai (37.4 punktas). Pagal Invalidumo nustatymo tvarkos 36 punktą (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) dėl terminuoto invalidumo grupės nustatymo buvo sprendžiama individualiai; prognozuojant efektyvią reabilitaciją invalidumo grupę buvo galima nustatyti 6 mėnesiams arba vieneriems metams, o neprognozuojant efektyvios reabilitacijos invalidumo grupė galėjo būti nustatoma dvejiems metams. 6. Pažymėtina, kad Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nebuvo nuostatų, atskirai reglamentuojančių, kuriam laikotarpiui nustatomi invalidumo terminai konstatuojant profesinio darbingumo netekimo laipsnį ir invalidumo grupę. Vadinasi, Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 36, 37 punktuose nurodyti invalidumo terminai buvo taikomi inter alia nelaimingo atsitikimo (suluošinimo darbe), profesinės ligos atvejais. 7. Asmeniui invalidumas terminuotai arba neterminuotai iki netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelio, įtvirtinto įstatymuose, kurie įsigaliojo 2005 m. liepos 1 d., turėjo būti nustatomas pagal medicininius ir socialinius kriterijus. Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ministerijos. Pakeitus Invalidų socialinės integracijos įstatymą ir jį išdėsčius nauja, 1998 m. spalio 22 d., redakcija, 3 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taigi Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) nuostatos turinys tuo aspektu, kad medicininius ir socialinius kriterijus buvo pavesta reglamentuoti įstatyme nurodytoms ministerijoms, išliko nepakitęs ir galiojo iki 2005 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad nei sveikatos apsaugos ministro 1991 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-4031 ir socialinės apsaugos ministro 1991 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 13-2229 patvirtintoje Invalidumo nustatymo instrukcijoje, kurioje buvo inter alia įtvirtinti invalidumo grupių nustatymo kriterijai, nei sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje, kurioje buvo nustatytas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma atitinkama (I, II, III) invalidumo grupė, sąrašas, nebuvo nurodyta, kurie kriterijai yra medicininiai ir kurie – socialiniai, o šios tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) V skyriuje, kaip minėta, kuriame buvo reglamentuojamas III invalidumo grupės nustatymas, apskritai buvo nurodytos tik organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė, sąrašas. 8. Apibendrinant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) ir Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos) įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuris galiojo iki 2005 m. liepos 1 d., nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad, atsižvelgiant į darbingumo netekimo laipsnį, pensijoms apskaičiuoti yra nustatytos trys invalidumo grupės. Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad „pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III)“. Minėtuose įstatymuose nebuvo įtvirtinta, kaip nustatant profesinio darbingumo netekimo laipsnį jo dydis turi būti derinamas su invalidumo grupe, tai buvo nustatyta poįstatyminiame teisės akte – sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) (šios tvarkos 35 punkte nurodyta, kad nustatant profesinio darbingumo netekimo laipsnį jo dydis derinamas inter alia taip: III grupė – 30–60 procentų. Taigi asmuo, kuriam buvo nustatytas 30 procentų netekto profesinio darbingumo laipsnis, turėjo teisę įgyti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (III invalidumo grupę). Tuo atveju, kai invalidumo priežastis buvo bendrosios ligos (ne profesinė liga), nei įstatymuose, nei Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nebuvo nustatyta, kaip darbingumo netekimo laipsnis (dydis) turi būti derinamas su atitinkama invalidumo grupe, taip pat nebuvo įtvirtintas minimalus darbingumo netekimo laipsnis, kurį nustačius asmuo galėtų įgyti teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (išskyrus III invalidumo grupę – tais atvejais, kai ji buvo nustatoma tokiems asmenims, kuriems dėl jų organizmo būklės buvo sumažėjusi profesinė kvalifikacija arba ji buvo prarandama, ne mažiau kaip 1/3 buvo sumažėjęs darbingumas). Kartu pažymėtina, kad nustatant III invalidumo grupę (kai į profesinį faktorių neatsižvelgiama) Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo nurodytos tik asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė, sąrašas ir nenurodyta nė vieno socialinio kriterijaus, nors Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje (1998 m. spalio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus turi reglamentuoti Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Įstatymuose (Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nebuvo nuostatų, reglamentuojančių invalidumo nustatymo terminus, inter alia kriterijus, pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami. Ministrų įsakymu patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo apibrėžti kriterijai, pagal kuriuos invalidumo grupė nustatoma neterminuotai ir terminuotai (6 mėnesiams, vieniems ar dvejiems metams). 9. Seimas 2005 m. gegužės 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą (pagal jo 2 straipsnį įsigaliojusį 2005 m. liepos 1 d.), kurio 1 straipsniu pakeitė ir naujai išdėstė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais). 10. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) inter alia nustatyta: „1. Nuo 2005 m. liepos 1 d. nustatomos šios valstybinės socialinio draudimo pensijos: 1) senatvės; 2) netekto darbingumo; 3) našlių ir našlaičių. 2. Šio įstatymo nustatyta tvarka, kol pasibaigs jų mokėjimo terminas arba kol vietoj jų bus paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės ar netekto darbingumo pensijos, toliau mokamos: <...> 3) invalidumo pensijos, paskirtos iki 2005 m. liepos 1 d. <...>.“ Taigi šiame įstatyme vietoj invalidumo pensijos buvo įtvirtinta netekto darbingumo pensija ir nustatyta, kad anksčiau paskirtos invalidumo pensijos toliau mokamos atitinkamą įstatyme nurodytą laikotarpį. 11. Pažymėtina, kad nors minėto įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad „valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos iki gyvos galvos arba laikotarpiui, kuriam pensijos gavėjui pagal šį įstatymą išlieka teisė gauti paskirtą pensiją“, tačiau laikotarpis, kurį asmeniui pagal šį įstatymą išlieka teisė gauti paskirtą netekto darbingumo pensiją, šiame įstatyme nėra nustatytas. 12. Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją yra numatyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnyje „Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją“. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nustatyta, kad „teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais <...>, jeigu šie asmenys atitinka šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas“. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 29 straipsnio „Darbingumo lygio ir netekto darbingumo procentų nustatymas“ 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad asmens darbingumo lygį, jo priežastį, atsiradimo laiką, terminą ir asmens netekto darbingumo procentus nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba). Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnyje „Netekto darbingumo pensijos skyrimo sąlygos“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra nustatyta, kad asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas darbingumo lygis ir kuris pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu, įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, jeigu pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu dieną jis turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai (1 dalis); asmuo, neturėjęs teisės gauti valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, įgyja teisę ją gauti tuo atveju, jeigu jis minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti turi pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu, pakartotinai jį tikrinant, dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną (2 dalis). Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 31 straipsnyje „Minimalus ir būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra nustatytas inter alia minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai, kurį turi turėti asmenys, pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais. Pagal šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) asmenims iki 22 metų, kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, nustatytas 2 mėnesių minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai. Taigi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją asmuo turi esant šioms sąlygoms: 1) jam pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą nustatytas toks darbingumo lygis, dėl kurio jis yra pripažintas nedarbingu arba iš dalies darbingu; 2) jis turi įstatyme nustatytą (tam tikru atveju minimalų – 2 mėnesių) valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. 13. Įtvirtinus netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelį (nuo 2005 m. liepos 1 d.) įstatymuose buvo (yra) įtvirtinta ir darbingumo lygio samprata, ir minimalus netekto darbingumo lygis, būtinas netekto darbingumo pensijai gauti. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnį (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) darbingumo lygis – tai „asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus“ (3 dalis); neįgalusis – tai „asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė“ (8 dalis); specialiosios pagalbos priemonės – tai „specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, kurių tikslas – jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes“ (11 dalis). 14. Įtvirtinus netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelį darbingumo lygis pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalį (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio „Darbingumo lygio nustatymas“ 7 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra nustatyta: „Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.: 1) jei asmeniui nustatoma 0–25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu; 2) jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; 3) jei asmeniui nustatoma 60–100 procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu.“ Taigi minėtame įstatyme nustatyta, kaip darbingumo lygis siejamas su netekto darbingumo procentais, taip pat įstatyme nustatyta, kad asmuo turi teisę į netekto darbingumo pensiją, jei jis yra įgijęs įstatyme numatytą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir jam nustatytas ne didesnis kaip 55 procentų darbingumo lygis (t. y. asmuo yra netekęs ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo), asmeniui gali būti nustatomi specialieji poreikiai siekiant užtikrinti lygias teises visose gyvenimo srityse, inter alia jo darbinėje veikloje. 15. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta, kad darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija. Kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų profesinė reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus netikslinga, darbingumo lygis nustatomas vadovaujantis medicininiais kriterijais (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. gegužės 11 d. redakcija). 16. Taigi nustatant asmens, turinčio įstatyme numatytą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, darbingumo lygį yra vertinama asmens sveikatos būklė ir galimybės dirbti pagal turimą arba kitą profesinę kvalifikaciją, taip pat atlikti kitus profesinės kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Pažymėtina, kad minėtas vertinimas yra atliekamas, kai jau yra panaudotos medicininės, profesinės reabilitacijos ir specialiosios pagalbos priemonės, išskyrus atvejus, kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų profesinė reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus netikslinga. 17. Socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras 2005 m. kovo 21 d. priėmė įsakymą Nr. A1-78/V-179 „Dėl Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (įsigaliojusį 2005 m. liepos 1 d.), kurio 1 punktu buvo patvirtinti Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas. Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 3 punkte (2005 m. kovo 21 d. redakcija) yra nustatyta: „3. Asmens darbingumo lygis nustatomas, vertinant šiuos kriterijus: 3.1. medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas); 3.2. funkcinius (2 priedas); 3.3. profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (2 priedas).“ Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priede yra pateiktas konkrečių ligų su atitinkamai joms priskiriamais bazinio darbingumo procentais sąrašas. Šiame sąraše nurodyti konkrečioms ligoms (sveikatos sutrikimams) priskiriami bazinio darbingumo procentai (neretai tam tikru intervalu) (pavyzdžiui, Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priedo 15.2 punktas (2005 m. birželio 16 d. redakcija): „15. Periferinės nervų sistemos, nearomatinės jungties ir raumenų ligos: <...> 15.2. vidutinis funkcijos sutrikimas 80–50%.“). Iš Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo matyti, kad priimant sprendimą dėl darbingumo lygio nustatymo pirmiausia yra įvertinamas asmens bazinis darbingumas (medicininiai kriterijai) atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumui įtakos turinčias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (4 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Bazinis darbingumas vertinamas procentais: nuo 0 iki 25 procentų, nuo 30 iki 55 procentų, nuo 60 iki 100 procentų (9 punktas (2006 m. gegužės 2 d. redakcija). Pažymėtina, jog Darbingumo lygio nustatymo kriterijų apraše yra nustatyta, kad būtina įvertinti visas asmens darbingumui įtakos turinčias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (5, 6 punktai (2005 m. kovo 21 d. redakcija su 2009 m. gegužės 22 d. pakeitimu). Funkciniai kriterijai (siejami su atitinkamų valandų, kurias asmuo gali dirbti, skaičiumi) (11 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija), profesiniai ir kiti kriterijai, turintys įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje, amžius, asmens fizinės, darbinės ir informacinės aplinkos pritaikymas) (12 punktas (2006 m. gegužės 2 d. redakcija). Funkciniai, profesiniai ir kiti kriterijai, turintys įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, yra vertinami kaip vidutinio palankumo darbui aplinkybės, nepalankios darbui aplinkybės, palankios darbui aplinkybės (13–15 punktai (2005 m. kovo 21 d. redakcija su 2006 m. gegužės 2 d. pakeitimu). Tuo atveju, kai vertinant asmens darbingumo lygį darbui nepalankių aplinkybių yra dauguma ir asmeniui nustatomos nepalankios darbui aplinkybės, jo bazinio darbingumo procentai dauginamai iš koeficiento 0,7 (17 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Tuo atveju, kai vertinant asmens darbingumo lygį vidutinio palankumo darbui aplinkybių yra dauguma ir asmeniui nustatomos vidutiniškai palankios darbui aplinkybės, jo bazinio darbingumo procentai dauginami iš koeficiento 1 (18 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Tuo atveju, kai vertinant asmens darbingumo lygį darbui palankių aplinkybių yra dauguma ir asmeniui nustatomos palankios darbui aplinkybės, jo bazinio darbingumo procentai dauginami iš koeficiento 1,3 (19 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Kartu paminėtina, kad vertinant asmens, kuris sėkmingai baigė profesinės reabilitacijos programą, darbingumo lygį pridedama viena palanki darbui aplinkybė (21 punktas (2006 m. gegužės 2 d. redakcija). Darbingumo lygis vertinamas tik pagal medicininius kriterijus, neatsižvelgiant į funkcinius, profesinius ir kitus kriterijus (nebent pats asmuo pageidautų), kai asmens bazinis darbingumas yra nuo 0 iki 15 procentų (24 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Darbingumo lygio nustatymo kriterijų apraše (2005 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant ne vien asmens organizmo būklę (medicininius kriterijus), bet ir kitus veiksnius (kriterijus) (su viena išlyga, kai asmens bazinis darbingumas yra nuo 0 iki 15 procentų). 18. Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 1 punkte (2005 m. kovo 21 d. redakcija) yra nurodyta, kad šis aprašas reglamentuoja inter alia darbingumo lygio termino nustatymą. Šio aprašo 31 punkte (2005 m. kovo 21 d. redakcija su 2006 m. gegužės 2 d. pakeitimu) inter alia nustatyta, kad darbingumo lygis gali būti nustatomas neterminuotai, kai darbingumo lygis nustatomas dėl nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe ar profesinės ligos (31.6 punktas). Terminuotai darbingumo lygis nustatomas: 1) 6 mėnesiams; 2) vieniems metams; 3) dvejiems metams; 4) iki profesinės reabilitacijos programos pabaigos; 5) iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, išskyrus atvejus, kai darbingumo lygis nustatomas dėl nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe ar profesinės ligos (31.1–31.5 punktai). Darbingumo lygio terminai, kurie nustatyti 6 mėnesiams, vieniems ar dvejiems metams, gali būti tęsiami ne ilgiau kaip 6 metus, po 6 metų darbingumo lygio terminas nurodomas iki senatvės pensijos amžiaus (33 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Pažymėtina, kad nėra jokių kriterijų, kuriais Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba turėtų vadovautis pirminio patikrinimo metu priimdama sprendimą dėl darbingumo lygio termino nustatymo neterminuotai ar terminuotai; taip pat nėra kriterijų, kurie apibrėžtų, kada terminuotai nustatomas darbingumo lygis gali būti nustatomas 6 mėnesiams, kada vieniems ar dvejiems metams; nėra atskirai reglamentuojama, kaip tęsiamas (pakartotinai nustatomas) nustatytas darbingumo lygio terminas asmenims, kuriems dar iki 18 metų amžiaus buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“. Kartu pabrėžtina, kad nei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija), nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nėra nuostatų, reglamentuojančių darbingumo lygio nustatymo terminus, inter alia kriterijus, pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami. 19. Pažymėtina, jog Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra nustatyta, kad darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatomas asmenims neatsižvelgiant į jų amžių Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Socialinės apsaugos ir darbo ministras ir sveikatos apsaugos ministras 2005 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. A1-1/V-2 „Dėl Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (įsigaliojusiu 2005 m. liepos 1 d.) patvirtino Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisykles. Šių taisyklių 11 punkte nustatyta, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, nustačiusi asmeniui darbingumo lygį, susijusį su nelaimingu atsitikimu darbe ar profesinės ligos padariniais, taip pat nustato ir netekto darbingumo lygį, kuris yra apskaičiuojamas iš 100 procentų atimant asmeniui nustatytus darbingumo lygio procentus. Taigi nelaimingo atsitikimo darbe ir profesinės ligos atvejais asmenims, draudžiamiems nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, neatsižvelgiant į jų amžių, nustatomas darbingumo lygis (t. y. vertinamas asmens pajėgumas dirbti pagal turimą profesinę kompetenciją, įgytą naują profesinę kompetenciją ar atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus) ir netekto darbingumo lygis. Profesinio darbingumo netekimo laipsnis (lygis) pagal netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelį nėra nustatomas. 20. Minėta, kad asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją, jeigu jis yra netekęs ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) ir kituose teisės aktuose nėra nuostatų, kuriose būtų nustatytas kitoks netekto darbingumo pensijai gauti būtinas minimalus netekto darbingumo lygis. Konstatuotina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą netekto darbingumo pensijai gauti būtinas minimalus netekto darbingumo lygis (ne mažiau kaip 45 procentai netekto darbingumo) taikytinas ir asmenims, kuriems nustatomas darbingumo lygis, susijęs su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, inter alia asmenims, kuriems pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą nustačius minimalų 30 procentų profesinio darbingumo netekimo laipsnį buvo pripažinta III invalidumo grupė ir paskirta invalidumo pensija. 21. Apibendrinant teisinį reguliavimą, nustatytą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) ir socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakyme Nr. A1-78/V179 „Dėl Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, pažymėtina, kad įtvirtinus netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelį asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją, kai jis turi įstatyme nustatytą minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir asmeniui yra nustatytas darbingumo lygis, ne didesnis nei 55 procentų (asmuo yra netekęs ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo). Asmens darbingumo lygį, jo priežastį, atsiradimo laiką, terminą ir asmens netekto darbingumo procentus nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Nustatant asmens darbingumo lygį yra vertinama asmens sveikatos būklė procentais, kurie nurodyti poįstatyminiame teisės akte (bazinis darbingumas), ir kiti veiksniai (funkciniai, profesiniai ir kiti kriterijai), turintys įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms. Darbingumo lygis nustatomas terminuotai arba neterminuotai. Darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos asmenims nustatomas neatsižvelgiant į jų amžių. Asmeniui nustatomas darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, o po to apskaičiuojamas netekto darbingumo lygis iš 100 procentų atimant asmeniui nustatytus darbingumo lygio procentus. 22. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), kuris įsigaliojo 2005 m. liepos 1 d., su nustatytuoju Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais iki 2004 m. lapkričio 4 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais iki 2005 m. vasario 15 d.), kuris galiojo iki 2005 m. liepos 1 d., nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste, inter alia invalidumo (netekto darbingumo) nustatymo, teisės į invalidumo (netekto darbingumo) pensiją atsiradimo aspektais, matyti, kad: – pagal teisinį reguliavimą, įsigaliojusį nuo 2005 m. liepos 1 d., vietoj anksčiau buvusios invalidumo pensijos įstatymuose buvo įtvirtinta netekto darbingumo pensija; – pagal teisinį reguliavimą, įsigaliojusį nuo 2005 m. liepos 1 d., asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją, kai jam nustatytas ne didesnis kaip 55 procentų darbingumo lygis, kuris įtvirtintas įstatyme. Pagal nustatytą ankstesnį iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą nei įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nebuvo nustatytas minimalus netekto darbingumo laipsnis, kuriam esant asmuo galėjo įgyti teisę į invalidumo pensiją, išskyrus atvejus, kai invalidumo priežastis buvo profesinė liga, profesinės kvalifikacijos sumažėjimas (profesinio darbingumo netekimo laipsnis buvo įtvirtintas tik sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakyme); – Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) buvo nustatyta, kaip darbingumo lygis yra siejamas su netekto darbingumo procentais, pagal ankstesnį iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą šie santykiai nebuvo reguliuojami įstatymu, buvo reguliuojami tik sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, kuriame buvo nurodyta, kad profesinio darbingumo netekimo laipsnis, jo dydis derinamas su invalidumu inter alia taip: 30–60 procentų profesinio darbingumo netekimas – III grupė; – pagal teisinį reguliavimą, įsigaliojusį nuo 2005 m. liepos 1 d., darb …