Byla nr. 26/06 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), 32 straipsnio 4 dalies (2005 m. gegužės 19 d.…

Byla Nr Byla Nr. 26/06 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMO 30 STRAIPSNIO (2005 m. GEGUŽĖS 19 d. REDAKCIJA), 32 STRAIPSNIO 4 DALIES (2005 m. GEGUŽĖS 19 d. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2009 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Dailiui Alfonsui Barakauskui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. rugpjūčio 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/06 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-25/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, konstatavus minimalų 40 procentų darbingumo netekimą, buvo paskirta ir mokėta III grupės invalidumo pensija, nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į netekto darbingumo pensiją nepasikeitus (nepagerėjus) šių asmenų sveikatos būklei, yra 45 procentai darbingumo netekimas“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas nustatė:

I Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, „asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, konstatavus minimalų 40 procentų darbingumo netekimą, buvo paskirta ir mokėta III grupės invalidumo pensija, nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į netekto darbingumo pensiją nepasikeitus (nepagerėjus) šių asmenų sveikatos būklei, yra 45 procentai darbingumo netekimas“, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalių (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatomis, kuriomis, pasak pareiškėjo, nustatyta nebe 40 (kaip buvo nustatyta pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą), o 45 procentų netekto darbingumo žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, yra pažeidžiamos teisės tų asmenų, kurie dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo neteko jiems anksčiau paskirtos ir mokėtos valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos, nors jų sveikatos būklė išliko nepakitusi, t. y. nustatytas jų netekto darbingumo lygis išliko toks pat.

Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, inter alia ta, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos, ir abejoja, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalys (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, asmenims, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą konstatavus minimalų 40 procentų darbingumo netekimą buvo paskirta ir mokėta III grupės invalidumo pensija, nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog žemutinė riba, kuriai esant įmanoma pretenduoti į valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nepasikeitus (nepagerėjus) šių asmenų sveikatos būklei, yra 45 procentų darbingumo netekimas, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, joje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario D. A. Barakausko ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjos J. Andriuškevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalys (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

Siekiant nepažeisti konstitucinio teisinės valstybės principo ir užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugą, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29, 30, 31, 32 straipsniuose (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytas neįgaliųjų iki 2005 m. liepos 1 d. įgytų teisių tęstinumas (išsaugojimas) visą nustatytą invalidumo terminą. Todėl, J. Andriuškevičiūtės nuomone, darytina išvada, kad invalidumas, pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą nustatytas terminuotai, pasibaigus invalidumo terminui galėjo būti nustatomas nauja tvarka iš naujo įvertinus asmens sveikatos būklę ir nustačius jo darbingumo lygį. Pasak Seimo atstovės, nustatant darbingumo lygį, svarbu yra ne tiek pats sveikatos sutrikimas, kiek dėl to sutrikimo pakitusios asmens funkcijos, lemiančios jo gebėjimą dirbti, įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti darbus, kuriems reikalinga mažesnė profesinė kompetencija.

J. Andriuškevičiūtė taip pat nurodė, kad teisė į valstybinę socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensiją yra tik viena iš neįgaliajam nustatytų teisių, skirtų jo integracijai į visuomenę; Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) numatytos ir kitos priemonės, sudarančios prielaidas neįgaliesiems kompensuoti savo negalią, pavyzdžiui, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas, specialiųjų poreikių tenkinimas ir kt. Šių priemonių visuma sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 52 straipsnyje valstybės laiduojamą piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, suinteresuoto asmens – Seimo atstovė daro išvadą, kad neįgaliųjų turėtos teisės nebuvo apribotos ar panaikintos iki termino, kuriam jos buvo nustatytos, pabaigos, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu buvo apsaugoti neįgaliųjų teisėti lūkesčiai ir Konstitucija nebuvo pažeista.

IV Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Petro Baguškos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus Rimanto Kairelio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Audros Mikalauskaitės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministrės Noros Ribokienės, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojo Irmanto Jarukaičio, Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininko Eduardo Šablinsko, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus Zdislavo Skvarciano, Teisės instituto direktoriaus Algimanto Čepo, Socialinių tyrimų instituto direktoriaus prof. habil. dr. Arvydo Virgilijaus Matulionio rašytiniai paaiškinimai.

V Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai D. A. Barakauskas ir J. Andriuškevičiūtė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pateiktus klausimus atsakė specialistai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento Specializuotos medicinos pagalbos skyriaus vedėjas Vytautas Radavičius.

Konstitucinis Teismas konstatuoja:

I 1. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnyje „Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apskaičiavimas ir dydis“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija turintiems teisę gauti šią pensiją asmenims apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą netekto darbingumo pensijos dalis. Apskaičiuojant netekto darbingumo pensijos papildomą dalį, nedarbo socialinio draudimo išmokų (iki 2005 m. sausio 1 d. – bedarbio pašalpų) gavimo laikas (8 straipsnio 2 dalies 2 punktas) įskaitomas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, o įskaitytu į stažą bedarbystės laikotarpiu gautos nedarbo socialinio draudimo išmokos (iki 2005 m. sausio 1 d. – bedarbio pašalpos) – į asmens draudžiamąsias pajamas (14 straipsnis), jeigu asmeniui tai naudinga. Tokios pat nuostatos laikomasi ir tuo atveju, kai asmuo gavo nedarbo socialinio draudimo išmoką išėjimo į netekto darbingumo pensiją metais.

Pareiškėjui abejonių dėl minėtų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijai sukėlė tai, kad, pasak jo, asmenims, kuriems nustatoma 40 procentų netekto darbingumo, nėra skiriama netekto darbingumo pensija, nors pagal ankstesnį teisinį reguliavimą tokiems asmenims invalidumo pensija buvo skiriama. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 2, 4 dalyse (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, netekto darbingumo žemutinė riba buvo padidinta nuo 40 iki 45 procentų netekto darbingumo, dėl to asmenys, kuriems pagal ankstesnį teisinį reguliavimą nustačius 40 procentų netekto darbingumo buvo skiriama ir mokama III grupės invalidumo pensija, neteko teisės į šiuo metu įstatyme nustatytą netekto darbingumo pensiją.

Todėl Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmenims, netekusiems 45–55 procentų darbingumo, apskaičiuojama taip kaip asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmenims netekto darbingumo pensija yra apskaičiuojama, kai jie yra netekę ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II 1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai ir šią abejonę grindžia Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) įtvirtinto minimalaus netekto darbingumo lygio, kurį nustačius asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją (anksčiau – į invalidumo pensiją), padidinimu. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas (atitinkama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, viena vertus, koks invalidumo nustatymo modelis (inter alia teisės į invalidumo pensiją įgijimo pagrindai, sąlygos) buvo įtvirtintas iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d. (kai inter alia buvo pertvarkyti invalidų socialinės integracijos pagrindai, invalidumo pensijų sistema, vietoj invalidumo nustatymo modelio įtvirtintas netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelis), kita vertus, koks netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelis (inter alia teisės į netekto darbingumo pensiją įgijimo pagrindai, sąlygos) Lietuvos Respublikos įstatymuose buvo (ir yra) įtvirtintas įsigaliojus 2005 m. liepos 1 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui (2005 m. gegužės 19 d. redakcija).

Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymu, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 1991 m. sausio 1 d. ir su tam tikrais pakeitimais ir papildymais galioja šiuo metu, buvo nustatyti pensinio aprūpinimo pagrindai, sąlygos, inter alia invalidumo pensijų dydžiai tam tikroms asmenų kategorijoms.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 1991 m. sausio 1 d. ir šiuo metu tebegalioja. Šio įstatymo 3 straipsnyje inter alia nustatyta, kad invalidams socialinis aprūpinimas yra taikomas įstatymų numatytais atvejais.

Aukščiausioji Taryba 1991 m. lapkričio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 1991 m. gruodžio 15 d. Šio įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais iki 2004 m. lapkričio 4 d.) 1 straipsnyje buvo nurodyta, kad Invalidų socialinės integracijos įstatymas reguliuoja inter alia invalidumo nustatymą. Invalidų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnio „Invalidumo nustatymas“ 1 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad invalidumą nustato: 1) vaikams iki 16 metų amžiaus – valstybinių gydymo ir profilaktikos bei specializuotų įstaigų, teikiančių medicininę pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės socialinės ekspertizės komisijos, kurių nuostatus tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija; 2) asmenims nuo 16 metų amžiaus – valstybinės medicininės-socialinės ekspertizės komisijos (toliau – ir VMSEK), kurių nuostatus tvirtina Vyriausybė.

Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) minėtos invalidumą nustatančios komisijos turėjo teisę priimti sprendimus dėl invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio, invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių, invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų, invalidų nuolatinės slaugos būtinumo, specialių kompensacinių priemonių invalidams.

Seimas 1994 m. liepos 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 1994 m. rugpjūčio 17 d. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 19 d. redakcija) buvo nustatyta, kad sveikatinimo veiklos tikslai yra inter alia saugoti gyventojus nuo invalidumo (2 punktas).

Seimas 1998 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1998 m. gruodžio 23 d. Šiuo įstatymu Sveikatos sistemos įstatymas (1994 m. liepos 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ar papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Sveikatos sistemos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) buvo nustatyta, kad ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo atvejais medicininė socialinė ekspertizė atliekama Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 straipsnyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta: „Pagal šį įstatymą skiriamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos.“ Pagal šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 18 d. redakcija) asmuo galėjo įgyti teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją, kai jam buvo nustatomas invalidumas, jeigu invalidumo nustatymo dieną jis turėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą įstatyme. Buvo numatyta šios bendros taisyklės išimtis. Antai pagal šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad nesukakusiems 23 metų asmenims, kuriems invalidumas arba sunkesnio invalidumo grupė nustatomi valstybinio socialinio pensijų draudimo laikotarpiu, suteikiama teisė gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją laikant, kad jie atitinka minimalaus ir būtinojo draudimo stažo invalidumo pensijai reikalavimus.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 25 straipsnyje „Invalidumo sąvoka“ (1994 m. liepos 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų“.

Taigi pagal šio įstatymo 25 straipsnį invalidumas yra siejamas su asmens tam tikru ilgalaikiu darbingumo netekimu, kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Vadinasi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintos invalidumo pensijos paskirtis buvo atitinkamai kompensuoti asmeniui dėl jo netekto darbingumo prarastas pajamas.

Šiame kontekste paminėtina, kad platesnė invalidumo samprata buvo pateikta Invalidų socialinės integracijos įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų“.

Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad „pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III). Bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais <...>“. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte (1998 m. spalio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus inter alia dėl bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio nustatymo.

Šiuose įstatymuose nebuvo atskleistas Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos) vartojamų sąvokų „bendrojo darbingumo netekimas“, „profesinio darbingumo netekimas“ turinys, nebuvo nustatyta, koks konkretus darbingumo netekimo laipsnis yra siejamas su atitinkama invalidumo grupe, taip pat nebuvo įtvirtintas minimalus darbingumo netekimo laipsnis, kurį nustačius asmuo galėtų įgyti teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją, nebuvo nuostatų, reglamentuojančių invalidumo nustatymo terminus, inter alia kriterijus, pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami.

Minėti santykiai (tam tikra apimtimi) buvo reglamentuojami poįstatyminiu teisės aktu – sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 226/49 „Dėl Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 1.1 punktu patvirtinta Ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo (invalidumo) nustatymo tvarka (toliau – ir Invalidumo nustatymo tvarka).

Darbingumas – tai „žmogaus gebėjimas ir galimybė dirbti darbus, nereikalaujančius specialių žinių, kvalifikacijos ir įgūdžių“ (15 punktas); profesinis darbingumas – tai „žmogaus gebėjimas ir galimybė atlikti savo profesijos darbą, reikalaujantį specialių žinių, kvalifikacijos, darbo praktikos (įgūdžių). Vertinant profesinį darbingumą atsižvelgiama ir į žmogaus gebėjimą bei galimybes dirbti panaudojant įgytas žinias, kvalifikaciją ir įgūdžius, panašių profesijų darbus, išmokti naujos profesijos“ (16 punktas). Invalidumo nustatymo tvarkos 12 punkte (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais.

Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 28 punkte buvo pateiktas sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma I invalidumo grupė, 31 punkte – sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma II invalidumo grupė, ir 33 punkte – sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė.

Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 32 punkte buvo nustatyta, kad „trečia invalidumo grupė nustatoma asmenims: 32.1. kuriems dėl jų organizmo būklės sumažėja profesinė kvalifikacija arba ji prarandama, ne mažiau kaip trečdaliu (1/3) sumažėja darbingumas; 32.2. esant tam tikroms organizmo būklėms, kai į profesinį faktorių neatsižvelgiama (anatominiai defektai ir kt.)“, o 33 punkte buvo pateiktas sąrašas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė.

Pažymėtina, kad Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) V skyriuje (32–33 punktai), kuriame buvo reglamentuojamas III invalidumo grupės nustatymas, nebuvo nurodyta nė vieno socialinio kriterijaus, kurį reikėtų vertinti asmeniui nustatant III invalidumo grupę.

Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 35 punkte inter alia buvo nustatyta, kad nustatant profesinio darbingumo netekimo laipsnį jo dydis derinamas su invalidumu taip: I grupė – profesinio darbingumo netekimas 90–100 procentų, II grupė – 65–100 procentų, III grupė – 30–60 procentų. Šiame punkte taip pat buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam dėl kelių draudiminių įvykių VMSEK nustato bendrą darbingumo netekimo procentą ir nurodo dėl kiekvieno įvykio atskirai netekto darbingumo dydį, tačiau nukentėjusiajam dėl kelių įvykių bendras darbingumo netekimo procentas negali viršyti 100 procentų (35.9 punktas (2004 m. gegužės 25 d. redakcija).

Taigi asmuo, kuriam buvo nustatytas 30 procentų profesinio darbingumo netekimo laipsnis, turėjo teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (III invalidumo grupę).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) apskritai nebuvo nuostatų, kuriose būtų buvęs įtvirtintas reikalavimas nustatant invalidumo grupę, kai invalidumo priežastis yra bendrosios ligos (ne profesinė liga), nustatyti darbingumo netekimo laipsnį; nebuvo nustatyta, kad darbingumo netekimo laipsnis (dydis) turi būti derinamas su atitinkama invalidumo grupe, taip pat nebuvo nustatyta minimalaus darbingumo netekimo laipsnio, kuriam esant asmuo įgydavo teisę gauti invalidumo grupę (išskyrus išimtį dėl profesinės kvalifikacijos sumažėjimo (ne mažiau kaip 1/3 sumažėja darbingumas).

Invalidumo nustatymo tvarkos 36 punkte (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumo trukmės nustatymas yra terminuotas ir neterminuotas.

Pagal Invalidumo nustatymo tvarkos 37 punktą (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) neterminuotam laikui invalidumo grupė buvo nustatoma: pirminio patikrinimo metu dėl labai sunkių ligų ir traumų, anatominių ir psichikos defektų atvejais, kai asmens klinikinė ir darbingumo prognozė nekelia abejonių (37.1 punktas); besikeičiančių procesų atvejais, kai invalidas buvo stebimas ne trumpiau kaip 4 metus ir, panaudojus medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemones, jo organizme išsivystė nuolatiniai ir negrįžtamo pobūdžio morfologiniai ir funkciniai pakitimai (37.2 punktas) ir kai, nesant 37.2 punkte nurodyto pobūdžio pakitimų, dėl terminuoto invalidumo nustatymo sprendžiama individualiai kiekvieno pakartotinio tikrinimo metu, tačiau ne ilgiau kaip 10 metų (37.3 punktas); asmenims, sulaukusiems pensinio amžiaus, išskyrus tuos atvejus, kai invalidumo grupė buvo nustatyta reabilitacijai (37.4 punktas).

Pagal Invalidumo nustatymo tvarkos 36 punktą (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) dėl terminuoto invalidumo grupės nustatymo buvo sprendžiama individualiai; prognozuojant efektyvią reabilitaciją invalidumo grupę buvo galima nustatyti 6 mėnesiams arba vieneriems metams, o neprognozuojant efektyvios reabilitacijos invalidumo grupė galėjo būti nustatoma dvejiems metams.

Vadinasi, Invalidumo nustatymo tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 36, 37 punktuose nurodyti invalidumo terminai buvo taikomi inter alia nelaimingo atsitikimo (suluošinimo darbe), profesinės ligos atvejais.

Taigi Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. redakcija) nuostatos turinys tuo aspektu, kad medicininius ir socialinius kriterijus buvo pavesta reglamentuoti įstatyme nurodytoms ministerijoms, išliko nepakitęs ir galiojo iki 2005 m. liepos 1 d.

Pažymėtina, kad nei sveikatos apsaugos ministro 1991 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-4031 ir socialinės apsaugos ministro 1991 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 13-2229 patvirtintoje Invalidumo nustatymo instrukcijoje, kurioje buvo inter alia įtvirtinti invalidumo grupių nustatymo kriterijai, nei sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49 patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje, kurioje buvo nustatytas asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma atitinkama (I, II, III) invalidumo grupė, sąrašas, nebuvo nurodyta, kurie kriterijai yra medicininiai ir kurie – socialiniai, o šios tvarkos (2000 m. balandžio 28 d. redakcija) V skyriuje, kaip minėta, kuriame buvo reglamentuojamas III invalidumo grupės nustatymas, apskritai buvo nurodytos tik organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė, sąrašas.

Minėtuose įstatymuose nebuvo įtvirtinta, kaip nustatant profesinio darbingumo netekimo laipsnį jo dydis turi būti derinamas su invalidumo grupe, tai buvo nustatyta poįstatyminiame teisės akte – sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) (šios tvarkos 35 punkte nurodyta, kad nustatant profesinio darbingumo netekimo laipsnį jo dydis derinamas inter alia taip: III grupė – 30–60 procentų. Taigi asmuo, kuriam buvo nustatytas 30 procentų netekto profesinio darbingumo laipsnis, turėjo teisę įgyti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (III invalidumo grupę).

Tuo atveju, kai invalidumo priežastis buvo bendrosios ligos (ne profesinė liga), nei įstatymuose, nei Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nebuvo nustatyta, kaip darbingumo netekimo laipsnis (dydis) turi būti derinamas su atitinkama invalidumo grupe, taip pat nebuvo įtvirtintas minimalus darbingumo netekimo laipsnis, kurį nustačius asmuo galėtų įgyti teisę į valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (išskyrus III invalidumo grupę – tais atvejais, kai ji buvo nustatoma tokiems asmenims, kuriems dėl jų organizmo būklės buvo sumažėjusi profesinė kvalifikacija arba ji buvo prarandama, ne mažiau kaip 1/3 buvo sumažėjęs darbingumas).

Kartu pažymėtina, kad nustatant III invalidumo grupę (kai į profesinį faktorių neatsižvelgiama) Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo nurodytos tik asmens organizmo būklių, dėl kurių nustatoma III invalidumo grupė, sąrašas ir nenurodyta nė vieno socialinio kriterijaus, nors Invalidų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje (1998 m. spalio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus turi reglamentuoti Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Įstatymuose (Invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d., 1998 m. spalio 22 d. redakcijos), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nebuvo nuostatų, reglamentuojančių invalidumo nustatymo terminus, inter alia kriterijus, pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami. Ministrų įsakymu patvirtintoje Invalidumo nustatymo tvarkoje (2000 m. balandžio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo apibrėžti kriterijai, pagal kuriuos invalidumo grupė nustatoma neterminuotai ir terminuotai (6 mėnesiams, vieniems ar dvejiems metams).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 29 straipsnio „Darbingumo lygio ir netekto darbingumo procentų nustatymas“ 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad asmens darbingumo lygį, jo priežastį, atsiradimo laiką, terminą ir asmens netekto darbingumo procentus nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnyje „Netekto darbingumo pensijos skyrimo sąlygos“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra nustatyta, kad asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas darbingumo lygis ir kuris pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu, įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, jeigu pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu dieną jis turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai (1 dalis); asmuo, neturėjęs teisės gauti valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, įgyja teisę ją gauti tuo atveju, jeigu jis minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai gauti turi pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu, pakartotinai jį tikrinant, dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną (2 dalis).

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 31 straipsnyje „Minimalus ir būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra nustatytas inter alia minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai, kurį turi turėti asmenys, pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais. Pagal šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) asmenims iki 22 metų, kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, nustatytas 2 mėnesių minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai.

Taigi teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją asmuo turi esant šioms sąlygoms: 1) jam pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą nustatytas toks darbingumo lygis, dėl kurio jis yra pripažintas nedarbingu arba iš dalies darbingu; 2) jis turi įstatyme nustatytą (tam tikru atveju minimalų – 2 mėnesių) valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnį (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) darbingumo lygis – tai „asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus“ (3 dalis); neįgalusis – tai „asmuo, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė“ (8 dalis); specialiosios pagalbos priemonės – tai „specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, kurių tikslas – jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes“ (11 dalis).

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio „Darbingumo lygio nustatymas“ 7 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra nustatyta: „Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.:

Kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų profesinė reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus netikslinga, darbingumo lygis nustatomas vadovaujantis medicininiais kriterijais (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 5 dalis (2004 m. gegužės 11 d. redakcija).

Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 3 punkte (2005 m. kovo 21 d. redakcija) yra nustatyta: „3. Asmens darbingumo lygis nustatomas, vertinant šiuos kriterijus:

3.1. medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas);

3.2. funkcinius (2 priedas);

3.3. profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (2 priedas).“ Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priede yra pateiktas konkrečių ligų su atitinkamai joms priskiriamais bazinio darbingumo procentais sąrašas. Šiame sąraše nurodyti konkrečioms ligoms (sveikatos sutrikimams) priskiriami bazinio darbingumo procentai (neretai tam tikru intervalu) (pavyzdžiui, Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priedo 15.2 punktas (2005 m. birželio 16 d. redakcija): „15. Periferinės nervų sistemos, nearomatinės jungties ir raumenų ligos: <...> 15.2. vidutinis funkcijos sutrikimas 80–50%.“).

Iš Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo matyti, kad priimant sprendimą dėl darbingumo lygio nustatymo pirmiausia yra įvertinamas asmens bazinis darbingumas (medicininiai kriterijai) atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumui įtakos turinčias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (4 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Bazinis darbingumas vertinamas procentais: nuo 0 iki 25 procentų, nuo 30 iki 55 procentų, nuo 60 iki 100 procentų (9 punktas (2006 m. gegužės 2 d. redakcija).

Pažymėtina, jog Darbingumo lygio nustatymo kriterijų apraše yra nustatyta, kad būtina įvertinti visas asmens darbingumui įtakos turinčias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus (5, 6 punktai (2005 m. kovo 21 d. redakcija su 2009 m. gegužės 22 d. pakeitimu).

Funkciniai kriterijai (siejami su atitinkamų valandų, kurias asmuo gali dirbti, skaičiumi) (11 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija), profesiniai ir kiti kriterijai, turintys įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje, amžius, asmens fizinės, darbinės ir informacinės aplinkos pritaikymas) (12 punktas (2006 m. gegužės 2 d. redakcija).

Funkciniai, profesiniai ir kiti kriterijai, turintys įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, yra vertinami kaip vidutinio palankumo darbui aplinkybės, nepalankios darbui aplinkybės, palankios darbui aplinkybės (13–15 punktai (2005 m. kovo 21 d. redakcija su 2006 m. gegužės 2 d. pakeitimu). Tuo atveju, kai vertinant asmens darbingumo lygį darbui nepalankių aplinkybių yra dauguma ir asmeniui nustatomos nepalankios darbui aplinkybės, jo bazinio darbingumo procentai dauginamai iš koeficiento 0,7 (17 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Tuo atveju, kai vertinant asmens darbingumo lygį vidutinio palankumo darbui aplinkybių yra dauguma ir asmeniui nustatomos vidutiniškai palankios darbui aplinkybės, jo bazinio darbingumo procentai dauginami iš koeficiento 1 (18 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija). Tuo atveju, kai vertinant asmens darbingumo lygį darbui palankių aplinkybių yra dauguma ir asmeniui nustatomos palankios darbui aplinkybės, jo bazinio darbingumo procentai dauginami iš koeficiento 1,3 (19 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija).

Kartu paminėtina, kad vertinant asmens, kuris sėkmingai baigė profesinės reabilitacijos programą, darbingumo lygį pridedama viena palanki darbui aplinkybė (21 punktas (2006 m. gegužės 2 d. redakcija).

Darbingumo lygis vertinamas tik pagal medicininius kriterijus, neatsižvelgiant į funkcinius, profesinius ir kitus kriterijus (nebent pats asmuo pageidautų), kai asmens bazinis darbingumas yra nuo 0 iki 15 procentų (24 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija).

Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Darbingumo lygio nustatymo kriterijų apraše (2005 m. kovo 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant ne vien asmens organizmo būklę (medicininius kriterijus), bet ir kitus veiksnius (kriterijus) (su viena išlyga, kai asmens bazinis darbingumas yra nuo 0 iki 15 procentų).

Terminuotai darbingumo lygis nustatomas: 1) 6 mėnesiams; 2) vieniems metams; 3) dvejiems metams; 4) iki profesinės reabilitacijos programos pabaigos; 5) iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, išskyrus atvejus, kai darbingumo lygis nustatomas dėl nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe ar profesinės ligos (31.1–31.5 punktai).

Darbingumo lygio terminai, kurie nustatyti 6 mėnesiams, vieniems ar dvejiems metams, gali būti tęsiami ne ilgiau kaip 6 metus, po 6 metų darbingumo lygio terminas nurodomas iki senatvės pensijos amžiaus (33 punktas (2005 m. kovo 21 d. redakcija).

Pažymėtina, kad nėra jokių kriterijų, kuriais Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba turėtų vadovautis pirminio patikrinimo metu priimdama sprendimą dėl darbingumo lygio termino nustatymo neterminuotai ar terminuotai; taip pat nėra kriterijų, kurie apibrėžtų, kada terminuotai nustatomas darbingumo lygis gali būti nustatomas 6 mėnesiams, kada vieniems ar dvejiems metams; nėra atskirai reglamentuojama, kaip tęsiamas (pakartotinai nustatomas) nustatytas darbingumo lygio terminas asmenims, kuriems dar iki 18 metų amžiaus buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“.

Kartu pabrėžtina, kad nei Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (2004 m. gegužės 11 d. redakcija), nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nėra nuostatų, reglamentuojančių darbingumo lygio nustatymo terminus, inter alia kriterijus, pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami.

Taigi nelaimingo atsitikimo darbe ir profesinės ligos atvejais asmenims, draudžiamiems nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, neatsižvelgiant į jų amžių, nustatomas darbingumo lygis (t. y. vertinamas asmens pajėgumas dirbti pagal turimą profesinę kompetenciją, įgytą naują profesinę kompetenciją ar atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus) ir netekto darbingumo lygis. Profesinio darbingumo netekimo laipsnis (lygis) pagal netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelį nėra nustatomas.

Konstatuotina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą netekto darbingumo pensijai gauti būtinas minimalus netekto darbingumo lygis (ne mažiau kaip 45 procentai netekto darbingumo) taikytinas ir asmenims, kuriems nustatomas darbingumo lygis, susijęs su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, inter alia asmenims, kuriems pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą nustačius minimalų 30 procentų profesinio darbingumo netekimo laipsnį buvo pripažinta III invalidumo grupė ir paskirta invalidumo pensija.

Asmens darbingumo lygį, jo priežastį, atsiradimo laiką, terminą ir asmens netekto darbingumo procentus nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Nustatant asmens darbingumo lygį yra vertinama asmens sveikatos būklė procentais, kurie nurodyti poįstatyminiame teisės akte (bazinis darbingumas), ir kiti veiksniai (funkciniai, profesiniai ir kiti kriterijai), turintys įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms. Darbingumo lygis nustatomas terminuotai arba neterminuotai. Darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos asmenims nustatomas neatsižvelgiant į jų amžių. Asmeniui nustatomas darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, o po to apskaičiuojamas netekto darbingumo lygis iš 100 procentų atimant asmeniui nustatytus darbingumo lygio procentus.

Konstatuotina, kad invalidumo nustatymo modelis (teisės aktuose jį įtvirtinus kaip netekto darbingumo (darbingumo lygio) nustatymo modelį) pertvarkius invalidų socialinės integracijos pagrindus, invalidumo pensijų sistemą, invalidumo nustatymą įgijo naujų bruožų.

Šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad darbingumo netekimas – tai laikinas ar visiškas profesinio darbingumo netekimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl susirgimo profesine liga. Netektas darbingumas išreiškiamas procentais.

Šio įstatymo 12 straipsnio „Vienkartinė netekto darbingumo kompensacija“ 1 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) yra nustatyta: „Jeigu nukentėjusysis neteko iki 20 procentų (imtinai) darbingumo, jam išmokama 10 procentų jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio dydžio vienkartinė kompensacija; jei nukentėjusysis neteko daugiau negu 20, bet mažiau negu 30 procentų darbingumo, jam išmokama 20 procentų jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio dydžio vienkartinė kompensacija.“ Šio įstatymo 13 straipsnio „Periodinė netekto darbingumo kompensacija“ 1 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) yra nustatyta: „Jeigu nustatoma, kad nukentėjusysis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, jam mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija.“ Periodinė netekto darbingumo kompensacija mokama iki VMSEK nustatyto darbingumo netekimo termino pabaigos (15 straipsnis (1997 m. liepos 1 d. redakcija); periodinė netekto darbingumo kompensacija mokama iki Neįgalumo ir netekto darbingumo nustatymo tarnybos nustatyto darbingumo netekimo termino pabaigos (15 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija).

Seimas 2005 m. gegužės 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. liepos 1 d.

Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra nustatyta: „Jeigu nukentėjusiajam, kuriam jau buvo išmokėta vienkartinė netekto darbingumo kompensacija, netekto darbingumo procentai pasikeičia, bet neviršija šiame straipsnyje nustatytų dydžių, o naujai apskaičiuota vienkartinė netekto darbingumo kompensacija yra didesnė už gautąją, išmokamas iš naujo apskaičiuotos ir jau išmokėtos netekto darbingumo kompensacijos skirtumas.“ Taigi pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) asmenys, kuriems nustatytas darbingumo netekimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl susirgimo profesine liga, turi teisę gauti vienkartinę netekto darbingumo kompensaciją, jeigu jie neteko mažiau negu 30 procentų darbingumo, arba periodinę netekto darbingumo kompensaciją, jeigu jie neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 30 straipsnio „Asmenų iki 18 metų teisių išsaugojimas“ 2 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra nustatyta: „Asmenims iki 18 metų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki to laiko, kol jiems bus nustatytas neįgalumo lygis, mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios.“ Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 31 straipsnyje „Sukakusių senatvės pensijos amžių asmenų teisių išsaugojimas“ (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra nustatyta: „1. Iki šio Įstatymo įsigaliojimo sukakusiems senatvės pensijos amžių asmenims, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, iki nustatyto invalidumo termino pabaigos mokamos ne mažesnės negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytos išmokos (pensijos, pašalpos ir kompensacijos) ir jie turi teisę naudotis ne mažesnėmis garantijomis ir lengvatomis negu iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusiuose teisės aktuose nustatytosios.

Vadinasi, asmenims terminuotai paskirtų ir mokėtų invalidumo pensijų mokėjimas pagal šį teisinį reguliavimą buvo garantuotas iki asmeniui nustatyto invalidumo termino pabaigos. Įstatyme nurodyta vadinamojo pereinamojo laikotarpio pabaiga – 2007 m. birželio 30 d.

III 1. Minėta, kad šioje byloje pareiškėjas ginčija Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos „Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija asmenims, netekusiems 45–55 procentų darbingumo, apskaičiuojama taip kaip asmenims, netekusiems 60–70 procentų darbingumo <...>“ atitiktį (atitinkama apimtimi) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jo formas (valstybinę, privačią, mišrią ir kt.) (2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai), taip pat diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytosios, pensijos ir socialinė parama.

Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialinio solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pažymėjęs, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiesiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Kad būtų užtikrintas realus paskirtos pensijos mokėjimas asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą.

Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai, nagrinėjamos bylos kontekste aiškintinas kartu su Konstitucijos 53 straipsniu, kuriame inter alia nustatyta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas žmogaus orumo gynimas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstituciniu teisinės valstybės principu, kitomis Konstitucijos normomis ir principais.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), pagerinti žmogaus, visuomenės gebėjimą įveikti kilusį pavojų sveikatai, susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą.

Pažymėtina, kad asmens teisė į sveiką aplinką yra būtinoji oraus gyvenimo ir naudojimosi daugeliu kitų konstitucinių teisių sąlyga.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą (inter alia įtvirtinti tokį invalidumo pensijų skyrimo ir mokėjimo modelį), kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą.

Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę; tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti darbo sąlygų tinkamumą, saugumą ir sveikumą. Iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylanti žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia ir kiekvieno darbuotojo pareigos laikytis saugos darbe reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Teisė į invalidumo pensiją yra viena iš socialinės apsaugos formų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes. Reikalavimo įstatymuose, kituose teisės aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Taigi tai, kas Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis įtvirtinta terminu (formuluote) „invalidumo pensija“, kurią gauti asmenys turi teisę, įstatymuose gali būti įvardijama ir kitu terminu (formuluote), jeigu tik šiuo terminu (formuluote) nėra paneigiama (iškreipiama) šios pensijos konstitucinė samprata.

Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia jos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės priedermės laiduoti piliečių teisę gauti invalidumo pensiją arba socialinę paramą ligos atveju, 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos rūpintis žmonių sveikata, 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo ginti žmogaus orumą, 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia konstitucinių asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principų), kitų Konstitucijos normų ir principų.

Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtina asmens teisė gauti pensiją suponuoja įstatymų leidėjui pareigą sureguliuoti socialinės apsaugos teisinius santykius taip, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės socialine apsauga.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, teisės į invalidumo pensiją įgijimas ir jos išlaikymas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, kurios neskatintų asmenų rūpintis sveikata.

Įstatymu turi būti nustatyta amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, o invalidumo pensijos atveju – kas laikoma invalidumu, taip pat šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos bei dydžiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatyminį teisinį reguliavimą detalizuoti ir konkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kartą savo nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

Pažymėtina, kad invalidumas yra siejamas ir su tokiais sveikatos sutrikimais (trunkančiais ilgesnį laiką), dėl kurių asmuo laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo. Vadinasi, reguliuojant santykius, susijusius su invalidumo pensijos skyrimu asmeniui, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus pagrindus, įvairius veiksnius, pirmiausia asmens sveikatos sutrikimų (negalios) pobūdį, invalidumo pensija gali būti skiriama ir mokama laikinai (tam tikrą laikotarpį) arba nuolat. Laikotarpis (inter alia minimalūs, maksimalūs terminai, kriterijai pagal kuriuos šie terminai diferencijuojami), kurį asmeniui paskirta invalidumo pensija mokama, yra viena iš invalidumo pensijos mokėjimo sąlygų, todėl turi būti nustatytas įstatymu.

Įstatymų leidėjas gali invalidumo pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas (įskaitant invalidumo, invalidumo pensijos mokėjimo terminus) bei dydžius diferencijuoti įvairiais pagrindais, atsižvelgdamas inter alia į asmens sveikatos būklę, kitus veiksnius, o pensijų dydžius – ir pagal asmens dalyvavimą draudime nuo atitinkamų socialinių rizikų.

Konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad įstatymu nustatytinos invalidumo pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos (įskaitant laikotarpį (terminą), kurį asmeniui paskirta pensija yra mokama) turi būti aiškios, nediskriminacinės, o nustatomas invalidumo pensijos mokėjimo laikotarpis (terminas), kurį paskirta pensija mokama, negali būti nei nepagrįstai trumpas, nei pernelyg dažnai keičiamas. Priešingu atveju gali būti pakenkta ir asmens orumui, jo sveikatai, nesilaikoma iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio kylančių imperatyvų.

Iš Konstitucijos 52 straipsnio (aiškinamo kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu ir kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) ne tik įstatymų leidėjui, bet ir kitiems teisėkūros subjektams reguliuojant pensijų santykius kyla tam tikri reikalavimai, kurių nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas (teisės aktai ir (arba) jų dalys) gali (ir turi) būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia reikalavimą, kad teisėkūros subjektai teisės aktus leistų tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visi teisėkūros subjektai turi paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos; Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais.

Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad poįstatyminiais teisės aktais galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką (2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Minėta, kad, kaip Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog, įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinio Teismo nutarimuose yra konstatuota ir tai, kad konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokių asmens įgytų teisių, kylančių iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai ar iš dalies apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, o jeigu taip, tai kiek, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Minėta, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų.

Konstatuotina, kad jeigu asmeniui pagal įstatymą invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, ji turi būti mokama ir toliau. Asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

Pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemą kiekvienu atveju būtina paisyti Konstitucijos: įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema gali būti pertvarkoma, jeigu tai daroma įstatymu ir laiduojant inter alia Konstitucijoje numatytas invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus, mokėti atitinkamas pinigines išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog darbinės (ekonominės) veiklos dinamiškumas, darbo technologijų, medicinos pažanga suponuoja tai, kad šios pensijos atsiradimo pagrindus ir sąlygas, invalidumo pensijų skyrimą, inter alia invalidumo nustatymą, nustatantis teisinis reguliavimas gali kisti, tačiau pertvarkant invalidumo pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas negali būti paneigta asmens teisė į socialinę apsaugą (inter alia invalidumo pensiją).

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime yra konstatuota: „<...> Konstitucija saugo ir gina įgytąsias teises, todėl bet koks valstybės socialinės politikos koregavimas, socialinių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų struktūros pertvarkymas turi būti konstituciškai pagrįstas; jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas, o jeigu <...> būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, tokia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoje jos neįtvirtinus kitos.“ Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatytą invalidumo pensinio aprūpinimo sistemą pertvarkyti, pakeisdamas pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, jeigu laikomasi iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų, konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, jog šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos, todėl keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia principo lex retro non agit.

IV 1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikri su socialine parama asmeniui, asmens sveikatos apsauga, jo negalia susiję santykiai yra reglamentuojami ir tarptautiniuose dokumentuose.

Antai Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948) nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio (25 straipsnio 1 dalis); kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą bei išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (22 straipsnis).

Jungtinių Tautų tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (1966), Lietuvai įsigaliojusio 1992 m. vasario 20 d., 12 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė turėti kuo geriausią fizinę ir psichinę sveikatą (1 dalis), o valstybės turi užtikrinti, kad būtų sudarytos sąlygos, užtikrinančios visiems medicinos paslaugas ir medicininę priežiūrą susirgus (2 dalies d punktas); valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į socialinę apsaugą, įskaitant socialinį draudimą (9 straipsnis).

Europos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – Chartija), Lietuvai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., I dalyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teisę naudotis visomis priemonėmis, leidžiančiomis pasiekti aukščiausią, kokį tik galima, sveikatingumo lygį (11 punktas); kiekvienas asmuo, neturintis pakankamai išteklių, turi teisę į socialinę paramą ir medicinos pagalbą (13 punktas); visi darbuotojai turi teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas (3 punktas). Šios chartijos II dalies 11 straipsnyje „Teisė į sveikatos apsaugą“ yra inter alia įtvirtinti valstybių, Chartijos šalių, įsipareigojimai imtis reikiamų priemonių, skirtų kiek įmanoma prastos sveikatos priežastims šalinti (1 punktas), kiek įmanoma užkirsti kelią epideminėms, endeminėms ir kitoms ligoms, taip pat nelaimingiems atsitikimams (3 punktas). Chartijos 12 straipsnyje „Teisė į socialinę apsaugą“ nustatyta, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę apsaugą, Chartijos šalys įsipareigoja inter alia sukurti arba toliau išlaikyti socialinės apsaugos sistemą, stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį.

Minėtuose tarptautinės teisės aktuose nėra nurodyta, kokių konkrečių priemonių turi imtis valstybės, kad būtų įgyvendinti juose įtvirtinti su socialine parama asmeniui, asmens sveikatos apsauga susiję reikalavimai. Kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato priemones, įgyvendinančias minėtus reikalavimus.

Pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 137 straipsnį Bendrija remia ir papildo valstybių narių veiklą, inter alia darbuotojų socialinio draudimo ir socialinės apsaugos srityje (1 dalis), tačiau Bendrijos priimtos nuostatos neturi įtakos valstybių narių teisei nustatyti pagrindinius savo socialinio draudimo sistemų principus ir neturi didesniu mastu paveikti jų finansinės pusiausvyros (4 dalis).

Pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 42 straipsnį Taryba socialinės apsaugos srityje imasi priemonių, būtinų laisvam darbuotojų judėjimui užtikrinti, ir šiuo tikslu priima nuostatas, kaip migruojantiems darbuotojams ir jų išlaikytiniams užtikrinti: 1) pagal keleto valstybių įstatymus nustatomų visų prilyginamųjų laikotarpių sudėtį, kad jie įgytų ir išlaikytų teisę į socialines išmokas ir kad būtų galima apskaičiuoti tų išmokų dydį; 2) socialinių išmokų mokėjimą asmenims, gyvenantiems valstybių narių teritorijose.

Taryba 1971 m. birželio 14 d. priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, kuris taikomas visiems teisės aktams, apimantiems įvairias socialinės apsaugos sritis, inter alia invalidumo išmokas, įskaitant tas, kurios skirtos darbingumui išsaugoti ar atgauti (4 straipsnio 1 dalis).

Europos Parlamentas ir Taryba 2004 m. balandžio 29 d. priėmė Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo. Pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį jis taikomas visiems teisės aktams, kurie apima įvairias socialinės apsaugos sritis, inter alia invalidumo išmokas. Šiame reglamente yra nustatyta, jog Bendrijoje judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinius teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų; reikia sukurti invalidumo išmokų koordinavimo sistemą, kurioje būtų atsižvelgta į nacionalinių teisės aktų konkrečius bruožus, ypač dėl invalidumo nustatymo ir pasunkėjimo.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nors aišku, jog Bendrijos teisė neatima iš valstybių narių kompetencijos tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir, nesant teisės normų suderinamumo Bendrijos lygmeniu, socialinės apsaugos sistemos išmokų suteikimo sąlygos turi būti nustatytos kiekvienos valstybės narės teisės aktuose, vis dėlto tai nepaneigia, kad naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės (inter alia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 23 d. sprendimas byloje C-56/01 Patricia Inizan prieš Caisse primaire d’assurance maladie des Hauts-de-Seine, 2004 m. kovo 18 d. sprendimas byloje C-8/02 Ludwig Leichtle prieš Bundesanstalt für Arbeit, 2006 m. gegužės 16 d. sprendimas byloje C-372/04 Yvonne Watts prieš Bedford Primary Care Trust ir Secretary of State for Health).

Paminėtina, kad Europos valstybių socialinės apsaugos sistemų įvairovė yra didelė ir Europos valstybių teisėje, galima išskirti šiuos invalidumo tipus: invalidumas dėl ilgesnį laiką trunkančio ligos nulemto nedarbingumo; invalidumas dėl dalinio arba visiško darbingumo praradimo; invalidumas dėl dalinio arba visiško profesinio darbingumo praradimo. Yra nustatyti ir mišrūs šių invalidumo tipų variantai.

V Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnio 4 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą laikotarpis (terminas), kurį yra mokama invalidumo pensija, taip pat turi būti nustatytas tik įstatymu.

Minėta, kad formuluotė „pensijos mokėjimo terminas“ yra vartojama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), kurioje inter alia nustatyta, kad „valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos iki gyvos galvos arba laikotarpiui, kuriam pensijos gavėjui pagal šį įstatymą išlieka teisė gauti paskirtą pensiją“, tačiau laikotarpis, kurį asmeniui pagal šį įstatymą išlieka teisė gauti paskirtą vieną iš valstybinių socialinio draudimo pensijų – netekto darbingumo pensiją, šiame įstatyme nėra nustatytas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra skirtas netekto darbingumo pensijos skyrimo sąlygoms apibrėžti, tačiau jame nėra įtvirtintas laikotarpis (terminas), kurį asmeniui yra mokama netekto darbingumo pensija.

Taigi nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nuostatų, įtvirtinančių laikotarpį (terminą), kurį yra mokamos netekto darbingumo pensijos.

Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra skirtas netekto darbingumo pensijos skyrimo sąlygoms apibrėžti, netekto darbingumo pensijos mokėjimo terminą įstatymų leidėjas turėjo nustatyti būtent šiame straipsnyje kaip vieną iš sąlygų šiai pensijai mokėti. Invalidumo (netekto darbingumo) pensijos mokėjimo terminą įtvirtinus poįstatyminiu aktu būtų pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) neįtvirtinus laikotarpio (termino), kurį asmeniui yra mokama netekto darbingumo pensija, yra pažeidžiami iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

Pažymėtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas neprašo tirti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, tačiau šiame straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu įsiterpiama į ginčijamą teisinį reguliavimą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti.

Pažymėtina, jog iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos bylos, kurioje buvo priimta nutartis dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, matyti, kad pareiškėjo abejonės sietinos tik su viena teisės gauti netekto darbingumo pensiją atsiradimo sąlyga, būtent su minimalaus darbingumo lygio nustatymu, dėl kurio asmuo yra pripažįstamas iš dalies darbingu pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą.

Šio straipsnio 7 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta: „Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.:

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) yra įtvirtintas reikalavimas turėti ne didesnį kaip 55 procentų darbingumą (t. y. ne mažiau kaip 45 procentus netekto darbingumo), kurį nustačius asmuo įgyja teisę į netekto darbingumo pensiją, o pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) tokiam asmeniui, netekusiam ne mažiau kaip 45 procentų darbingumo (t. y. kuriam nustatyta ne daugiau kaip 55 procentai darbingumo), yra apskaičiuojama netekto darbingumo pensija.

Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas ir šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neatsiejamas nuo Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies (2004 m. gegužės 11 d. redakcija) nuostatų.